Visuomenė

TURINYS

ĮVADAS 3
1.VISUOMENĖS SAMPRATA, POBŪDIS IR FUNKCIJOS 4
2. BENDRUOMENĖ 5
3. SOCIALINĖ ORGANIZACIJA 6
4. VALSTYBĖ, VALDŽIA 7
5. SOCIALINĖ KONTROLĖ IR VISUOMENINĖS DISFUNKCIJOS. DEVIACIJA 8
6. KARAS IR KARIŠKIAI 10
7. REVOLIUCIJA. SOCIALINIAI JUDĖJIMAI 11
8. ŽINIASKLAIDA. VISUOMENĖS NUOMONĖ 12
9. SOCIOLOGIJOS ŠAKOS, TIESIOGIAI NAGRINĖJANČIOS VISUOMENĘ 13
LITERATŪRA 16ĮVADAS
Kiekvienas žmogus visuomenėje atlieka tam tikrą vaidmenį, kurį sąlygoja aplinka. Vaidmuo nustato schemą, pagal kurią žmogus turi elgtis konkrečioje situacijoje. Svarbų vaidmenį visuomenėje turi bendruomenė, socialinė organizacija, valstybė, valdžia, socialinė kontrolė ir visuomenės disfunkcijos, deviacija, karas, revoliucija, socialiniai judėjimai, žiniasklaida ir visuomenės nuomonė, todėl šiame darbe plačiau išnagrinėsiu visus šiuos aspektus.1.VISUOMENĖS SAMPRATA, POBŪDIS IR FUNKCIJOS
XVIII a. Anglijoje prasidėjusi pramonės reevoliucija iš esmės pakeitė pasaulį. Pramoninė ga¬myba, besiremianti ne fizine žmogaus jėga, bet vis naujomis energijos rūšimis (pradedant garo mašina ir baigiant branduoline energija), leido pasiekti nepalyginti didesni darbo našumą. Naujos gamybos technologijos sudarė naujas galimybes tiek kiekybiniam, tiek, svarbiausia, -tikybiniam šuoliui.
Pramoninė gamyba telkėsi miestuose, vis traukdama žmones iš kaimo. Industrinėje visuome¬nėje iš esmės pasikeitė miesto ir kaimo gyventojų proporcijos. Miestuose susikoncentravo dauguma gyventojų. Tai iš esmės keitė visuomenės pobūdį. Iki industrinėse visuomenėse vyra¬vo mažos kaimo bendruomenės, o didžiulės darbininkų irr tarnautojų masės miestuose vienijosi ragai bendrus interesus, kūrėsi jų politinė išraiška-partijos. Tai reikalavo naujų valdymo formų: buvo nusigręžta nuo monarchijos modelio, įsitvirtino respublikos.
Gyventojų koncentravimasis miestuose keitė ir gyvenimo būdą: kaime santykiai buvo asmeni¬niai — kiekvienas pažinojo kitą, o miestuose vyrauja an

nonimiškumas — daugiabučio namo laipti¬nės kaimynai dažnai net nebendrauja. Visai kitoks miesto ir kaimo gyvenimo ritmas. Mieste dauguma gyventojų įsprausti į griežtos darbotvarkės rėmus, o kaime yra kita – gamtos tvarka, sezoninis darbo ritmas. Tačiau industrializacija ir į kaimą atnešė didžiulių permainų: traktoriai, kombainai, trąšos, chemikalai ir pan. sudaro galimybes spartinti žemės ūkio produktų gamybą. Tai savo ruožtu leidžia daugelį žmonių išlaisvinti nuo sunkaus fizinio darbo, o kitiems apskritai palikti žemės ūki. Labiausiai išsivysčiusiose šalyse žemės ūkyje tedirba apie 5 % visų šalies gyventojų.
Vis spartėjantys visuomenės pokyčiai labai rūpi sociologams-tai jų mokslinio intereso „duona”.
Kalbant apie visuomenę negalima apeiti valdžios klausimo. Valdžia – tai teisė ar galia pajungti savo valiai, galimybė kontroliuoti kirti Žmonių elgesį. Valdžia apima įvairias sritis: politiką, ekono¬miką, teisę, net ir dvasią. Šiuolaikiniame pasaulyje įvvairių rūšių valdžios labai glaudžiai susijusios, ypač ekonomi¬nė, teisinė ir politinė. Neretai politika ir teisė tarnauja ekonominei valdžiai. Negalima nuvertinti dvasinės valdžios. Štai Tibeto dvasinis vadovas Dalailama jau ilgus dešimtmečius gyvena trem¬tyje, neturėdamas nei teisinės, nei politinės valdžios, tačiau tebėra moralinis autoritetas milijo¬nams žmonių.
Konkurencinė kova dėl geresnių pozicijų pasaulyje skatina valstybių ekonominę, kultūrinę bei politinę integraciją. Tai lemia ir naujos ekonominio bei kultūrinio bendravi¬mo formos. Ne veltui XXI a. vadinamas informacijos amžiumi. Visuotinė kompiuterizacija, interneto naudojimas sudaro puikias sąlygas globalizacijai.
br />Sociologams rūpi dar viena problema – visuomenė tampa vis labiau vartotojiška, t. y. ne tiek gaminančia – gamina robotai, mašinos arba pigesnė darbo jėga kitose pasaulio vietose, o per¬kančia gaminius ir paslaugas. Čia iškyla ir vadinamojo trečiojo pasaulio problema. Modernios industrinės visuomenės gana savanaudiškai naudojasi Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalių teikiamais pigiais gaminiais ir paslaugomis.
Pagrindinė de¬mokratinės visuomenės funkcija – sudaryti jos nariams palankias gyvenimo sąlygas – darbo, kvietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, saugumo, teisėtvarkos ir pan., kad jie galėtų skleisti savo gyvybines potencijas ir aktyvumą. Toliau pats individas turi pasirūpinti savimi ir savo šeima. Šiuolaikinėje visuomenėje gyvenimo sėkmė pirmiausia priklauso nuo paties žmo¬gaus. Nors, žinoma, kiekvieno žmogaus startinės galimybės gerokai skiriasi.2. BENDRUOMENĖ
Greta civilizacijos, visuomenės sąvokų svarbi ir bendruomenės sąvoka. Bendruomenė – turin¬čių bendrų tikslų žmonių sąveikos forma. Šiuo metu, kai visuomenėje vyksta gana prieštaringi procesai, viena vertus, žmones suartinantys, o kita vertus, gerokai juos atitolinantys vienus nuo kitų, žmonių bendruomenei su jos specifiniais tarpasmeniniais santykiais sociologai skiria vis didesnį dėmesį.
Tautinis bendruomenės aspektas neretai labai glaudžiai susipina su politiniu. Tai ypač buvo akivaizdu 1988-1990 m. – mūsų „dainuojančios revoliucijos” metu. Niekada iki tol visą Lietuvos žmonių nevienijo toks bendrumo jausmas. Natūralu, kad nuostabiu to bendrumo sim¬boliu tapo gyva žmonių girlianda-Baltijos kelias, 1989 m. nusidriekęs nuo Vilniaus per Rygą ik
ki Talino. Tuomet visą lietuvių bendruomenę galima buvo įvardyti viena sąvoka „Mes”. Beje, dauguma kitataučių Lietuvos gyventojų taip pat buvo suvienyti tos sąvokos. Deja, tokios dide¬lės bendruomenės negali būti vieningos ilgesni laiką, nes pradeda reikštis įvairių grupinių ir asmeninių interesų skirtumai.
Kitas bendruomenių klasifikavimo kriterijus – priklausymas konkrečiai teritorijai, pavyzdžiui, miestui, kaimui ar net vienkiemiui. Ypač tai būdinga nedidelėms bendruomenėms, kur visi santykiai yra tarp asmeniai. Dabar kiekvienas didžiuojasi savo gimtine. Gimtosios vietos veiksnys ypač reikšmingas išvažiavus ar emigravus iš gimtinės. Lietuvy¬bės, Lietuvos valstybingumo idėjos išsaugojimo veiksnys buvo labai svarbus JAV lietuviu emigrantų bendruomenės gyvybingumui. Si bendruomenė buvo labai stipri savo organizacijomis, spauda, šeštadieninėmis mokyklomis, dainų šventėmis, mokslo simpoziumais, sporto var¬žybomis įr pan. Senesnieji žmonės, gyvendami šioje bendruomenėje, galėjo net išsiversti be anglų kalbos.
Dabar padėtis kitokia. Nebeliko didžiojo tikslo – Lietuva atkūrė savo valstybingumą. Pagrindiniai tautiškumo išsaugojimo klausimai sprendžiami jau ne emigrantų bendruomenėse, o pačioje Lietuvoje. Tačiau į kitas šalis, ypač JAV, legaliais ar nelegaliais keliais plūsta naujieji emigrantai iš Lietuvos. Lemia nelengvos pereinamojo į demokratinę visuomene Lietuvoje laikotarpio sąly¬gos. Sociologai jau atlieka ir naujųjų emigrantų bendruomenės tyrimus. Įdomu tai, kad JAV naujieji emigrantai iš Lietuvos mieliau bendrauja su naujaisiais emigrantais iš buvusios Tarybų Sąjungos negu su senaisiais lietuvių bendruomenės nariais. Čia jiems parankus ir ge
eras rusų kalbos mokėjimas. Sociologams naujoji lietuvių bendruomenė, jos santykis su senąja lietuvių išei¬vių bendruomene, su kitomis JAV emigrantų bendruomenėmis labai įdomus tyrimo objektas.
Sociologui nagrinėjant tautines bendruomenes ypač svarbūs žmogaus teisių užtikrinimo, Švietimo ir kultūros klausimai.
Bendruomenę vienija bendri atsiminimai. Tačiau neretai bendruomenės egzistavimą lemia bendri interesai. Puikus tokios bendruomenės pavyzdys — religinės bendruomenės. Atkūrus valstybingumą Vilniaus evangelikai liuteronai susirūpino atstatyti sa¬vo bažnyčią- ir Vokiečių gatvėje kaip feniksas atgimė bažnyčia. Parapijiečius vienija ne tik pamaldos. Plati ir visuomeninė veikla: švietimas, kultūriniai renginiai, socialinė šalpa ir pan.
Neretai burtis į bendruomene verčia nelaimė, liga. Štai visame pasaulyje labai populiarios anoniminių alkoholikų bendruomenės. Jiems padeda ir valstybė, bet pagrindinę veiklos naštą neša patys alkoholikai, kurie įstengė mesti gėrę. Savo pavyzdžiu ir patyrimu jie stengiasi padėti likimo broliams. Panašios ir kitos, pavyzdžiui, narkomanų, bendruomenės.
Taigi tokių bendruomenių buvimas dar kartą parodo mūsų gyvenamojo laiko sudėtingumą.3. SOCIALINĖ ORGANIZACIJA
Visuomenės socialinė organizacija plačiąja prasme suprantama kaip bet kuri organizacija vi¬suomenėje, o siaurąja – kaip organizacijos socialinė posistemė; socialinės struktūros elementas, veiklos pobūdis, atskirų dalių vidinis darnumas ir pan. Taigi socialine organizacija gali būti tiek pati valstybė, tiek ministerija, tiek mokykla, tiek gamykla, tiek skautai, tiek politinė partija, tiek operomanų sąjunga.
Grupei, turinčiai tam tikrus tikslus ir uždavinius, būtina turėti savo sistemą ir struktūrą, kad galėtų juos realizuoti. Santykiai grupėje ir sąveika su išore turi būti sureguliuoti taip, kad atitiktų šią sistemą ir struktūrą. Taigi grupės sistemos ir struktūros sudarymas ir yra socialinė organizacija. Pavyzdžiui, grupė žmonių nori pradėti verslą. Pagal galiojančius įstatymus ji parengia UAB įstatus, kur apsibrėžia savo veiklos kryptis ir tikslus. Po to sudaromas verslo planas, kuriame numatomas mechanizmas, kaip tai bus realizuojama. Buriama darbuotojų grupė – organizacijos personalas, paskirstomas darbas. Su darbuotojais sudaromos darbo sutartys. Taigi sukuriama organizacinė sistema, atitinkanti ją struktūra, apibrėžiami santykiai. Numatoma, kaip bus realizuojami verslo produktai, kaip jie bus reklamuojami ir pan., t. y. nustatoma visa sąveikos su išore sistema.
Socialinės organizacijos skirstomos pagal įsitraukimo į organizaciją savanoriškumo laipsnį. Žmogus gali pasirinkti organizaciją dėl naudos, pavyzdžiui, siekdamas gauti uždarbį; dėl to, kad yra verčiamas, pavyzdžiui, tarybinėje visuomenėje vos ne visi vaikai buvo verčiami tapti pionie¬riais ir komjaunuoliais; skatinamas savo intereso, pavyzdžiui, tampa operos bičiuliu sąjungos nariu.
Socialinei organizacijai apibūdinti svarbus formalizavimo laipsnis. Aišku, kad valstybės tarnautojas turi griežtai apibrėžtas funkcijas, pareigas ir atsakomybę. Valstybinės organizacijos formalizavimo laipsnis yra didelis. Už nusižengimus tarnautojas baudžiamas. Formaliose organi¬zacijose (kitaip negu neformaliose, pavyzdžiui, klubuose, draugijose ir pan.) svarbus valdymo modelis. Valdymas — tai specifinė organizacijos funkcija, reikalinga užtikrinti kryptingą visų organizacijos narių ir grandžių veiklą, siekiant optimalaus rezultato. Valdymas gali būti: 1} utilita¬rinis, 2) autoritarinis-normatyvinis, 3) vienijantis. Utilitarinis valdymas – tikslūs nurodymai, ką kam reikia daryti. Autoritarinė valdžia remiasi nuostata, kad viršininkas turi įsakinėti, o valdinys – vykdyti. Vienijanti valdžia – tai grupės valdžia, normas nustato pati grupė. Pagal valdymo pobūdį formuojasi vadovavimo stiliai: l) autoritarinis, kai viską lemia vadovas, nurody¬damas, ką daryti valdiniui; 2) globos, kai su darbuotojais stengiamasi tartis, pateikiant jiems visą informaciją; 3) valdymas dalyvaujant, kai vadovas pats bendrauja su darbuotojais ir skatina juos bendrauti tarpusavyje; 4) valdymas nesikišant, kada vadovas yra pasyvus, o patys darbuotojai daro tai, kas jiems atrodo svarbu.
Organizacijos skiriasi ir pagal įkūrimo pobūdį. Formalios organizacijos įkuriamos specialiais aukštesnės organizacijos įsakymais, pavyzdžiui, vyriausybės. Lietuvių kalbos instituto steigė¬jas yra vyriausybė. Neformalios organizacijos susiklosto spontaniškai, niekieno nereglamentuotos.
Svarbus yra socialinės organizacijos dydis: kuo ji didesnė, tuo mažesnė galimybė tiesiogiai nuoširdžiai bendrauti. Nuo organizacijos dydžio priklauso ir santykių intensyvumas.4. VALSTYBĖ, VALDŽIA
Šiuolaikiniame sudėtingame pasaulyje nepakanka priklausyti bendruomenei. Visuomenė turi savo organizacinę formą-valstybę. Valstybė yra visuomenės politinė organizacija, turinti valstybės aparatą-valstybinių institucijų ir organizacijų, realizuojančių valstybės funkcijas, visumą. Šių valstybinių institucijų ir organizacijų viršūnių aukščiausia valdžia priklausomai nuo politinio valdymo sistemos yra monarchas, prezidentas, parlamentas, vyriausybė.
Kiekviena valstybė kuria savo raidos strategijų ir taktika, kurias realizuoja įvairus socialiniai institutai – vyriausybė, mokykla, teismas, policijos nuovada ir pan. Valdžios perimamumų užtikrina demokratiniai rinkimai. Jei šis principas pažeidžiamas, formuojasi autoritariniai reži¬mai.
Pirmiausia reikia skirti valstybės išorės ir vidaus funkcijas. Valstybė yra tarp kitų šalių, todėl jai reikia su jomis derinti daugelį politinių, ekonominių, kultūrinių ir kitų dalykų. Valstybių sugy¬venimas priklauso nuo labai daugelio veiksnių. Neabejotinai svarbu šalių santykių istorija, valstybės dydis.
Lietuvoje yra prezidentinės-parlamentinės respublikos modelis. Tai reiškia, kad, siekiant užtikrinti visų aukščiausių valdžios sistemų kontrolę, buvo padalytos valdymo funkcijos. Lietuvos Konstitucijoje taip ir pažymėta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezi¬dentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija”.
Prezidentas yra Lietuvos valstybės vadovas, bet jo realios politinės galios gana ribotos. Seimas – įstatymų leidžiamoji institucija, bet jo galimybės daryti įtaką Vyriausybes darbui per menkos. Pagal savo realias galias pajėgiausia yra vykdomoji valdžia -Vyriausybė. Konstitucinis teismas kon¬troliuoja priimtų įstatymų teisingumą.
Valdžia – tai teisė ir galimybė pajungti ir kontroliuoti kitus. Tai yra principas, tačiau valdžia yra ir valstybės institucijų sistema. Pirmiausia tai politinis viešpatavimas. Tačiau neretai politinis viešpatavimas remiasi tam tikrų finansinių, pramoninių ir apskritai ekonominių grupuočių interesais. Ypač tai būdinga pereinamajam į demokratinę visuomenę laikotarpiui, kuriantis rinkos ekonomikai. Nors ir teigiama, kad privatizavimas turi būti „skaidrus”, bet privatizavus kokį nors stambų objektą net plika akimi matyti kyšančios kiaulės ausys. Korupcija ir kyšininka¬vimas neišvengiamai lydi privatizavimo procesą. Kartojasi dar K. Markso pastebėtas dėsningu¬mas, kad kuriantis kapitalui nesilaikoma jokių žaidimo taisyklių, o jį sukaupus, kuriami įstatymai jį apsaugoti.
Kiekviena valstybė suformuluoja savo raidos strategiją ir taktiką, kurias realizuo¬ja pasitelkusi socialinius institutus – vyriausybę, mokyklas, ligonines, teismus, policijos nuo¬vadas ir pan. Kaip tik vyriausybė koordinuoja jų darbą. Šiuo metu Lietuvoje yra trylika ministe¬rijų: Aplinkos apsaugos, Finansų, Krašto apsaugos, Kultūros, Socialinės apsaugos ir darbo, Susisiekimo, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo, Teisingumo, Ūkio, Užsienio reikalų, Vi¬daus reikalų. Žemės ūkio.5. SOCIALINĖ KONTROLĖ IR VISUOMENINĖS DISFUNKCIJOS. DEVIACIJA
Kiekviena vyriausybė siekia patobulinti visuomenę, bet kartu stengiasi palaikyti tam tikrą stabilumą, kad nebūtų didesnių sukrėtimų. Palaikyti stabilumą nėra lengva, nes laisvos rinkos sąlygomis dėl negailestingos konkurencijos galimi ir nuostoliai. Be to, nors ir kaip keista, žmo¬gaus teisių užtikrinimas ir tolesnis demokratijos plitimas gali sukelti disfunkcijų, t. y. nukrypimų nuo visuotinai pripažintų „žaidimo taisyklių”. Visuomenėje gali susiformuoti kontūro kultūra, priešiška visuotinai pripažintajai
Visuomenėje socia¬linė kontrolė reikalinga tam, kad joje būtų palaikoma tvarka, užtikrinanti tam tikrą stabilumo lygį. Yra dvi pagrindinės kontrolės kryptys: vidinė ir išorinė. Vidinė, t. y. savikontrolė, išreiškia kiekvieno žmogaus pilietinį sąmoningumą: aš turiu elgtis „pagal visuomenės taisykles”, nepažeisti kitų žmonių teisių, jausti atsakomybę už savo veiksmus. Taigi savikontrolė remiasi vidinėmis nuosta¬tomis. Išorinė socialinė kontrolė užtikrinama visuose visuomenės lygiuo¬se ir srityse. Visos valdžios struktūros yra susiejamos taip, kad nė viena neturėtų absoliučios valdžios. Prezidentas kontroliuoja parlamentą, parlamentas – vyriau¬sybę, konstitucinis teismas – prezidentą ar pan., priklausomai nuo valstybės valdymo modelio.
Kiekvienoje gyvenimo srityje taip pat užtikrinama nuolatinė kontrolė. Šeimoje žmona kontroliuo¬ja vyrą, mokykloje mokytojas kontroliuoja mokinį, darbovietėje bosas kontroliuoja valdinį ir t.t. Žinoma, socialinės kontrolės laipsnis skiriasi.
Priklausomai nuo socialinės kontrolės svarbos yra net kuriamos specialios institucijos: vi¬daus reikalų ministerija, teismas, valstybės kontrolė ir pan. Žinoma, jų funkcionavimas ir darbo pobūdis labai priklauso nuo valstybės pobūdžio. Kuo valstybė autokratiškesnė, kuo didesnė centralizacija, tuo labiau dominuoja nepasitikėjimas ir sankcijos.
Kuo visuomenė demokratiškesnė, tuo labiau dominuoja įtikinimas ir savikontrolė. Be to, valstybės mechanizmas veikia taip, kad sunku apgauti ar nusikalsti ir likti nenubaustam. Demokra¬tinėje visuomenėje netaikomas dvigubas principas: „saviems”, t. y. elitui, vienokios „žaidimo taisyklės”, visiems kitiems – kitokios ir daug griežtesnės. Ar tu prezidentas, ar „gatvės” žmogus -socialinės kontrolės principai yra vienodi.
Demokratinė visuomenė tuo ir skiriasi nuo nedemokratinės, kad bausmė yra neišvengiama visiems, bet bausmės sunkumas priklauso nuo nusikaltimo sudėties. Spartus nusikalstamumo šuolis aiškinamas pirmiausia paties pereinamojo laikotarpio pobūdžiu, kai dau¬gelis socialinės kontrolės mechanizmų, puikiai funkcionuojančių demokratinėje visuomenėje, paprasčiausiai stringa dėl finansų stygiaus, profesionalių specialistų trūkumo ir, o tai svarbiau¬sia, dėl dar nepakitusiu žmonių mentaliteto – tiek nusikaltėlių, tiek tvarkos saugotojų. Pereina¬mojo laikotarpio visuomenėje dar neveikia savireguliacijos ir savikontrolės mechanizmai.
Deviacija – tai socialinis elgesys, kuris skiriasi nuo laikomo normaliu, priimtino visuomenėje ar situacijoje. Pavyzdžiui, dauguma esame girdėję ar matę televizoriaus ekra¬ne įvairias rusų politiko Viktoro Žirinovskio akcijas — net muštynes televizijos laidoje ar Rusijos parlamente, kurios visuomenei nėra priimtinos. Tai ir galima įvardyti kaip deviaciją. Nors deviacinis elgesys apima ir nusikalstamą elgesį, tačiau jo pasireiškimo sritis daug platesnė. Be to, ne kiekvienas nusikalstamas elgesys vertinamas kaip deviacija, pavyzdžiui, menki eismo taisyklių pažeidimai nėra deviaciniai. Socialinė deviacija yra socialiai sąlygotas reiškinys. Nominalumo ir deviacijos sąvokos susijusios su socialiniu kontekstu ir skiriasi skirtingose visuomenėse, subkultūrose ir t. t.
Yra skiriama pirminė ir antrinė deviacija. Pirminė deviacija-tai pirminis nusižengimo veiks¬mas. Antrinė deviacija ar antrinis nukrypimas – tai procesas, kai individas kartoja tą patį nusižen¬gimą, pavyzdžiui, važinėja be bilieto. Taigi jis įsitvirtina deviacinį identiškumą- „zuikio” įvaizdį. Antrinė deviacija siejasi su devi.acine karjera. Deviacinė karjera – tai procesas, kai individas įsivirtina savo deviacinį elgesį ir identifikuojasi su deviacine subkultūra.
Vartojama ir deviacinio atsisakymo sąvoka-tai atsisakymas tų, kurie traktuojami kaip deviacinio elgesio, laikyti save tokiais. Ši sąvoka skirta tam, kad galima būtų paaiškinti būdus, kuriais deviacinio elgesio žmonės bando derintis prie „normaliųjų”, „nesuteptųjų”, kad sumažintų savo nukrypimą nuo visuotinai pripažintų „žaidimo taisyklių”.
Sociologijoje vartojama ir deviacinio atvejo sąvoka. Deviacinis atvejis – tai socialinis reiškinys, kuris yra išimtis, palyginti su įprastu atveju, t. y. su tokia situacija, kuri yra normali. Tai leidžia tirti tiek normalų, tiek deviacinį atvejį.

Nagrinėjant deviaciją svarbi deviacinio išplėtimo („sutirštinimo”) sąvoka. Deviacinis išplėti¬mas – tai procesas, kai deviacijos pavojus ir masteliai padidinami. Deviacinis vaizdas specialiai „sutirštinamas”, kad atrodytų įspūdingiau ir kad socialinės kontrolės agentai skirtų jam didesni dėmesį. „Sutirštinimas” ir išplėtimas ypač dažnai naudojama žiniasklaidoje, siekiant patraukti visuomenės dėmesį. Neretai deviacinį išplėtimą sukelia mažumos, siekdamos patraukti dėmesį į savo problemas. Tų problemų tikrai yra, tačiau jų sprendimas nereikalauja tokių drastiškų būdų, kurių tenka imtis, kai yra sukelta panika. Taip dėmesį į save norėjo patraukti rokeriai, sergantieji AIDS, homoseksu¬alai ir pan., t. y. marginalai.
Marginalumas (lot. margo – kraštas) – tai individo ar grupės padėties tarpiškumas; individo ar grupės pati kraštinė padėtis sluoksnyje, grupėje, klasėje, visuomenėje, dėl ko individas ar grupė nevisiškai priklauso tam socialiniam dariniui, t.y. lyg ir yra, lyg ir nėra tame darinyje. Taigi marginalas – tai žmogus, esantis įvairių skirtingų socialinių grupių, sistemų, kultūrų pariby ir patiriantis jų normų, vertybių ir kt. poveikį, dažnai prieštaringa. Akcentuojamas ribiškumas. Tas ribiškumas gali būti nulemtas svarbiausių socialinių-demografinių rodiklių (lyties ir amžiaus). Ne veltui, pavyzdžiui, paauglystė vadinama sunkiuoju amžiaus tarps¬niu: ir ne vaikas, ir ne suaugęs. Gyvenimas pariby. Dėl to sunku visais atžvilgiais: ir nepripažin¬tam paaugliui, ir nesuprantantiems tėvams, ir nepakantiems mokytojams. Tačiau viską gydo laikas, ir bjaurusis ančiukas virsta puikiąja gulbe.
Marginalinių grupių sociologijos objektu gali būti įvairios grupės, esančios paribio padėtyje: nusikaltėliai, kaliniai, alkoholikai, narkomanai, savižu¬džiai, sergantieji AIDS, „gatvės žmonės”, prostitutės, seksualinės mažumos, migrantai ir pabėgėliai, sektų nariai, rokeriai, pankai, paaugliai, pensininkai, bedarbiai, tautinės mažumos ir pan. Marginalu¬mo būseną gali patirti ir pačios didžiausios socialinės grupės – atskiros šalys, tam tikru atžvilgiu taip pat tapdamos marginalinių grupių sociologijos objektu. Marginalinių grupių sociologijos dalykas -tai ribiškumas, daugiausia pasireiškiantis subkultūros ypatybėmis ir deviaciniu elgesiu.6. KARAS IR KARIŠKIAI
Nieko baisesnio kaip karas žmonija nesugalvojo. Žvelgdami į žmonijos istoriją matome, jog beveik nebuvo nė metų, kad kur nors nesilietų kraujas. Armija yra biurokratinė organizacija. Visose armijose yra griežta rangų sistema. Dauge¬lyje šalių karinė prievolė privaloma. Kiekvienas, kas nori jos neleistinai išvengti, traukiamas baudžiamom atsakomybėn.
Šiuolaikinės karinės pajėgos charakterizuojamos keturiais pagrindiniais bruožais, tai: 1) kari¬nė technologija-tapo ypač tobula ir pasižymi didžiule griaunamąja jėga. Primityviose visuome¬nėse armijos ginkluotė ir civilių piliečių ginklai buvo ietys, kardai, strėlės ir pan.; 2) klientūra-vystantis revoliucinėms jėgoms, kariškiai rado nuolatinius klientus – įvairių Šalių vyriausybes; 3) korporatyviškumas – karinės pajėgos, ypač vadovybė, siekia korporatyvinės identifikacijos. Paprastai kariškiai, kitaip negu civilinės tarnybos, turi savo mokyklas, asociacijas, tradicijas ir pan. Aukštieji armijos karininkai turi perkopti visus karinės karjeros laiptelius; 4) karinės sąmo¬nės ideologija – apeliuojama į asmeninių motyvų pajungimą tvarkai ir disciplinai armijoje.7. REVOLIUCIJA. SOCIALINIAI JUDĖJIMAI
Terminas revoliucija atsirado beveik tuo pat metu kaip ir sąvoka demokratija. Revoliucija turi keletą esminių bruožų: 1) masės turi būti įsitraukusios į socialinį judėjimą; 2) revoliucijos tikslas -esminės reformos ar socialiniai pokyčiai; 3) revoliucija yra pavojus ar reali prievarta masinio judėjimo dalyviams. Revoliucija- tai politinis pokytis, įvykstantis veržiantis į valdžią tiems, kurie buvo opozicijoje. Taigi revoliucija – tai perversmas, kurio metu masinio judėjimo lyderiai prievartos būdu užgrobia valdžią siekdami esminių socialinių pokyčių. Revoliucija skiriasi nuo ginkluoto sukilimo tuo, kad nors sukilimas reiškia pavojų ar realią prievartą kai kurioms žmonių grupėms, bet juo nesiekiama kardinalių socialinių pokyčių.
Šiuolaikinės revoliucijos bruožai: 1) daugelis revoliucijų vyko kaip protestas prieš karą. Ilgalaikis karas griauna valdžios institutus, o dezorganizacija armijoje šį procesą dar labiau skatina; 2) revoliucijoje valstiečiai vaidina svarbų vaidmenį.
„Miestiečių minia” taip pat yra potencialus pavojus politinei valdžiai. Miestuose, kur didelė žmonių koncentracija, patogu kelti riaušes, siekiant vienokių ar kitokių tikslų. Žmonės minioje skiriasi nuo žmonių grupėje, ypač mažojoje grupėje. Užsikrėtę minios bendros nuotaikos virusu žmonės yra linkę į tokį barbariškumą ar herojiškumą, kuris jiems nebūdingas esant pavie¬niui. Minioje žmogus netenka savikontrolės, kuria jis vadovaujasi kasdieniame gyvenime. Žmo¬nės lengvai pritaria lyderiams-demagogams. Minios reakcija neretai būna labai primityvi. Minio¬je žmogus gali tapti barbaru, besivadovaujančiu laukiniais instinktais. Minia veikia spontaniš¬kai, naudodama prievarta. Dominuoja primityvus entuziazmas ir herojiškumas.
Kolektyviniai veiksmai pasireiškia ir socialiniais judėjimais. Socialinis judėjimas — bandymas pasiekti bendrų interesų ar tikslų kolektyviniais veiksmais, kurie yra už institucionalizuotos sistemas ribų. Socialiniai judėjimai klasifikuojami pagal keletą požymių. Kai kurie mokslininkai patei¬kia keturių tipų socialinių judėjimų skalę: 1) transformaciniai judėjimai, kurių tikslas įgyvendinti toli siekiančius visuomenės pokyčius; 2) reformaciniai judėjimai, kurių tikslai siauresni, siekiama pakeis¬ti atskirus socialinio gyvenimo aspektus. Jie kovoja su atskirais nelygybės ir neteisybės visuome¬nėje pasireiškimais; 3) išsilaisvinimo judėjimai, kurie siekia išlaisvinti visuomenę nuo korupcijos. Šio tipo judėjimams priskiriami ir įvairus religiniai judėjimai; 4} alternatyviniai judėjimai siekia pakeisti pačią asmenybę. Jų tikslas pakeisti atskirus žmogaus įpročius.8. ŽINIASKLAIDA. VISUOMENĖS NUOMONĖ
Laikraščiai, žurnalai, kino filmai, televizija paprastai asocijuojasi su poilsiu, pramoga. Tačiau toks požiūris yra per siauras. Žiniasklaida apima ir įvairius aktyvios socialinės veiklos aspektus. Žiniasklaida – tai visuomenės socialinis institutas, skirtas skleisti socialinę informacija gyventojams. Pavyzdžiui, laikraščiai ir televizija labai veikia mūsų gyvenimą. Ir ne tik todėl, kad formuoja mūsų požiūrį į tą ar kitą visuomeninį įvykį, bet ir todėl, kad plečia mūsų akiratį, gilina mūsų žinias apie mus supantį pasauli. Sakysim, balsavimas per rinkimus būtu neįmanomas, jei negautume informacijos apie politinę situaciją, apie kandidatus ir partijas. Taigi žiniasklaida formuoja visuomenės nuomonę. Visuomenės nuomonė – tai piliečių samprotavimai ir nuosta¬tos jiems svarbiais visuomeninio gyvenimo klausimais, kurie yra viešai diskutuojami, įvairiai interpretuojami. Viešos diskusijos – svarbus pilietinės visuomenes bruožas, padedantis vyriausybei sužinoti gyventojų nuomonę apie vieną ar kitą reiškinį, problemą. Taigi, nors visuo¬menės nuomonė yra suformuota įvairių socialinių institutų, tačiau, įgijusi tam tikra savarankiš¬kumą, pati tampa visuomenės veiksniu.
Žiniasklaida vis plačiau panaudojama kaip ideologinio poveikio priemonė. Pavyzdžiui, tai labai gerai išmanė fašistų ideologai. J. P. Gebelsas, pasitelkęs laikraščius ir radiją užsiundydavo tūkstančius tautiečių siaubti žydų parduotuves ir bankus.
Didysis XX a. išradimas buvo radijas. Milijonai žmonių priglusdavo prie radijo aparatų, kai buvo transliuojamos svarbiausios žinios. Neretai jos būdavo baisios: radijas skelbė, kad prasidėjo karas. Bet dažnai jos būdavo džiugios.
Paskutiniuosius tris dešimtmečius labai sparčiai didėja televizijos poveikis aplinkai. Televizija veikia visą žmo¬gaus gyvenimą. Kaip rodo sociologiniai tyrimai, žmonės, kurie turi televizorių, mažiau laiko skiria bendravimui, rečiau lanko spektaklius, kino teatrus. Šiuolaikiniame pasaulyje televizija yra ir di¬džiulis biznis. Dabar civilizuotose šalyse yra ne tik valstybiniai, bet ir komerciniai televizijos kanalai. Už reklamą televizoriaus ekrane yra mokami didžiuliai pinigai. Savo ruožtu už teisę tele¬vizijos kanalams transliuoti didelę žiūrovų auditoriją sutraukiančius renginius (pavyzdžiui, olim¬pines žaidynes, pasaulio garsenybių koncertus ir pan.) mokami didžiuliai pinigai. Pastaruoju metu atlikta daug sociologinių žmonių gyvenimo būdo tyrimų. Daugiausia yra tiriamas televizijos poveikis: 1) vaikų socializacijai, 2) politiniam gyvenimui, 3) nusikalstamumo lygiui.
Žiniasklaidos priemonių rūšių nuolat daugėja. Štai, atsiradus kompiuteriui, nebereikia pirkti „Lietuvos ryto” – Šio laikraščio publikacijas galima susirasti ir perskaityti internete kaip ir bet kurio kito didelio pasaulio laikraščio. Neabejotina, kad konkurencinė kova tarp įvairių žiniasklai¬dos priemonių stiprės, atsirandant vis naujoms masinės informacijos priemonėms.9. SOCIOLOGIJOS ŠAKOS, TIESIOGIAI NAGRINĖJANČIOS VISUOMENĘ
Nagrinėjant visuomenę, išsiskiria du pagrindiniai požiūriai: evoliucijos ir istorinio mate¬rializmo.
Evoliucijos teorijoje teigiama, kad žmonija vystėsi evoliucijos būdu. Medžiotojų ir vaisių rinkėjų visuomenės — pirmoji žmonijos vystimosi pakopa. Žemdirbių visuomenė pasižymėjo sudėtingesne struktūra. Šiose visuomenėse jau pradėjo formuotis klasės, socialinės grupės, socia¬liniai ir politiniai institutai. Pagaliau susiformavo industrinės visuomenės. Nagrinėjant visuomenės pokyčius neretai vartojamas terminas „diferenciacija”. Kadangi visuomenė vis tobulėja, diferencijuojasi socialinis gyvenimas. Evoliucijos teorijos šalininkai šiame vystimesi įžiūri analogiją su biologiniais procesais, su biologinių rūšių vystimusi iš paprastų į sudėtingesnes.
Evoliucijos teorija yra tarsi atsvara revoliucijų teorijoms. Ypač reikšmingos yra K. Markso bei F. Engelso revoliucijos teorija, Čalmerso Džonsono (Jonson) politinės prievartos koncepcija, Džeimso Deviso (James Davis) revoliucijos ir ekonominio augimo teorija ir Čarlzo Tili bei Luiso Tili (Charles Tilly; Louis Tilly) kolektyvinio protesto koncepcija.
K. Markso ir F. Engelso nuomone, visuomenės raidai būdingi klasiniai konfliktai, kurie galų gale sukelia revoliucijas. Klasių kova remiasi prieštaravimais – neišsprendžiamomis įtampos situacijomis, kurias išgyvena visuomenė. Pagrindinis prieštaravimų šaltinis – ekonomika. Stabi¬lioje visuomenėje tarp ekonominės, politinės ir socialinių struktūrų yra pusiausvyra. K.Marksas ir F. Engelsas taikė savo koncepciją tiek feodalizmui, tiek būsimam industriniam kapitalizmui. Jų nuomone, kapitalistinių santykių formavimasis lemia naujų prieštaravimų atsiradimą. Pramoninis kapitalas remiasi privačia nuosavybe ir konkurencija tarp firmų. Ši sistema sąlygoja prarają taip turtingųjų mažumos ir neturtingųjų daugumos – darbininkų. Darbininkai ir kapitalistai sueina į neišvengiamą kovą. Liberalūs judėjimai ir partijos, atstovaujančios darbininkų daugumai, nuver¬čia esamą politinę sistemą. K. Markso ir F. Engelso nuomone, norėdami įtvirtinti savo valdžią, darbininkai turi imtis prievartos.
C. Džonsonas koncepcijoje, kad revoliucija-tai visuomenės išsibalansavimas, rėmėsi T. Parsonso požiūriu į visuomenę. T. Parsonso nuomone, visuomenė – tai save reguliuojanti sistema. Savireguliavimas – tai visuomenės institutų prisitaikymas prie pokyčių, siekiant išlaikyti balansą, būtiną, kad sistema funkcionuotų efektyviai. C.Džonsono požiūriu visuomenės išsibalansavimas — pagrindinė ir būtina sąlyga, kad įvyktų revoliucija. Svarbiausias išsibalansavimo šaltinis – pagrindinių kultūros vertybių ir eko¬nominės sistemos neatitikimas visuomenėje. Tai apima tiek išorinius, tiek vidinius pokyčius.
D. Devisas taip pat bandė paaiškinti, kodėl įvyksta revoliucija. Jo nuomone, žmonijos istorijoje kartojasi periodai, kada žmonės gyvena labai neturtingai, yra labai engiami, bet nepro¬testuoja prieš valdžią. Nuolatinis neturtas dar nedaro žmonių revoliucionieriais. Neretai revoliu¬cijos įvyksta būtent tuomet, kai gyvenimas kiek pagerėja. Tačiau žmonių norų lygis taip pat pakyla. Jei gyvenimo sąlygų gerėjimas vyksta labai lėtai ir didėja neatitikimas tarp siekių ir realybės, kyla prielaidos sukilimui. Taigi socialinio protesto protrūkiai pasireiškia tuomet, kai gyvenimo sąlygos blogėja sąlygiškai, tiksliau, gerėja ne taip sparčiai, kaip to norėtų žmonės, ir dėl to didėja skirtumas tarp poreikių ir realių sąlygų.
Č.Tili sukūrė protesto teoriją. Veikale „Nuo mobilizacijos į revoliuciją” (l978) jis interpretuoja revoliucinių pokyčių procesą, pabrėždamas prievartą. Jis apžvelgia keturis pagrindinius kom¬ponentus kolektyvinių veiksmų, kurių imamasi siekiant nuversti esamą socialinę santvar¬ką: 1) grupės ar grupių, įsitraukusių į šį procesą, organizacija. Protesto judėjimai organizuojasi įvairiai, pradedant spontaniniu junginiu – minia, baigiant revoliucinėmis grupėmis, kurioms būdinga griežčiausia tvarka; 2) mobilizacija – tai būdai, kuriais grupė kontroliuoja šaltinius, būtinus gali.miems kolektyviniams veiksmams. Tokie šaltiniai apima maisto atsargų kovotojams kaupimą, praktinę paramą ir ginkluotę; 3) bendri kolektyvinio veiksnio dalyvių interesai, kuriais jie vadovaujasi, formuodami savo politiką ir taktiką; 4) įvykis, kuris užtikrina galimybes įgyvendinti revoliucinius tikslus. Daugelis kolektyvinio veiksmo formų, taip pat ir revoliucijos, išsiprovokuoja būtent tokių įvykių dėka. Kitaip tariant, kolektyvinis veiksmas apibūdinamas kaip bendras žmonių veiksmas, siekiant realizuoti savo interesus. Tai gali būti demonstracija, kurios tikslas pademonstruoti savo politikos kursą. Žmonių aktyvumas, aišku, yra skirtingas: pradedant intensyvia veikla ir baigiant pasyviu reguliariu ar nereguliariu rėminiu. Kolektyvinis veiksmas efek¬tyvus tuomet, kai jo kulminacija yra revoliucija, kuri sujungia visus minėtus keturis komponentus. Kolektyvinės veiklos tipai keičiasi priklausomai nuo istorinių kultūrinės aplinkos sąlygų pokyčių.
Galima išskirti du pagrindinius deviacijos požiūrius: funkcionalistinį ir stigmacijos.
Funkcionalistinis požiūris buvo grindžiamas dar Emilio Durkheimo darbuose, kur jis suformulavo du vienas kitą papildančius deviacijos apibrėžimus. „Sociologinio metodo taisyklėse” (1895) jis apibūdina nusikaltimą kaip normą tuo atžvilgiu, kad visuomenėse jis yra universalus ir funkcionalus reiškinys, sukeliantis tam tikrą „socialinę reakciją”, priimtinų vertybių pabrėžimą, priešpriešinamą nusikalstamumui, t. y. tam tikru atžvilgiu tvirtina socialinę tvarką. „Savižudybėje” (1897) E. Durkheimas sutelkia dėmesį į deviaciją, kaip į socialinę problemą, kylančiais anomalių ar patologinių socia¬linio solidarumo formų, iš perdėto individualizmo (egoizmo) ir anemijos (pažodžiui -be normų).
Kitas požiūris į deviaciją susiformavo kaip atsvara pozityvizmui, kuris rėmėsi ortodoksine kriminologija. Šio požiūrio pagrindas buvo stigmacijos teorija, kurią pagrindė Hovardas Bekeris (Hovvard S. Beker, 1928), I. Gofmanas (Erving Goffman, 1922) ir kiti.
Kyla esminis klausimas: kas visuomenėje apibūdina deviaciją? Yra nuomonių, kad deviacija nėra veiksmo kokybės rodiklis, o taisyklių ir sankcijų taikymo pasekmė. Todėl klausimas, ar elgesys yra deviacinis, ar normalus, tampa svarbiausias. Tai aiškina stigmacijos teorija. Stigma¬cijos teorija – tai socialinių procesų analizė, priskiriant veiksmams, individams ar grupėms pozityvias ar (dažniausiai) negatyvias charakteristikas. Taigi individas ar veiksmas tarsi žen¬klinamas teigiamu ar neigiamu ženklu, tai pavadinta „lipdukų lipdymu”. Stigmacijos teorija ypač svarbi aiškinti deviacijai. Stigmacijos teorija išsirutuliojo simbolinės sąveikos paradigmos pa¬grindu. Teigiama, kad veiksmai patys savaime nėra nei blogi, nei geri, o normalumas ar deviacija sąlygojami socialiai. Deviacija greičiau yra ne asmenybės daromo veiksmo kokybė, o taisyklių ir sankcijų taikymo pažeidėjui pasekmė. Tačiau ženklinimas nesiremia sveiko proto lygio vertinimais ar tam tikra nustatyta kliše. Ženklinimas parodo, kaip neigiamos „etiketės” veikia asmenybės savęs suvokimą, ypač deviacinį identiškumą, deviacinę karjerą ar subkultūrą.
Socialinio konflikto paradigmos šalininkai taip pat domėjosi stigmacijos teorija. Ši teorija sulaukė ir griežtos jų kritikos, ypač determinuotų ženklinimo kriterijų naudojimas, aukos ignoravimas, devia¬cijos romantizavimas, nepakankamas psichologinių ypatumų įvertinimas ir pan. Be to, egzistuoja tiek daug nusikalstamo ar deviacinio elgesio formų, kad jų visų negalima paaiškinti vien reakcija į socialinės kontrolės poveikį. Tarkim, kaip sugretinti išeikvojimą ir homoseksualine, identifikaciją?
Su deviacijos sąvoka susijusi delinkventiškumo sąvoka. Delinkventiškumas apima daugelio teisinių ir socialinių normų pažeidimą. Kriminologijoje dažniausiai vartojamas „paauglių delinkventiškumo” terminas, siekiant atkreipti dėmesį į labai aukštą paauglių nusikalstamumo lygį. Dauguma sociologinių teorijų mėgina aiškinti paauglių nusikalstamumą, nurodydami jų įtraukimą į gaujas, delik.ventinę subkultūrą ir ribotas vyriškos giminės paauglių (ypač iš že¬mesniųjų sluoksnių) socializacijos galimybes. Kitu požiūriu delinkventiškumas aiškinamas kaip anomijos atvejis ar kaip delikventinio šleifo rezultatas. Teigiama, kad delikventai „neutralizuoja” teisines ir moralines normas, subjektyviai vertindami jas kaip netinkamas ir nepriimtinas. Jei indivi¬das yra abejingas įstatymui, darydamas nusikaltimus jis nejaučia graužaties ar kaltės jausmo.
Nusikalstamumą nagrinėja ir kriminologija. Kriminologija- tai mokslinis nusikalstamo elge¬sio, t. y. įstatymų pažeidimų, ypač baudžiamosios teisės įstatymo, tyrimas. Kriminologija tiria: 1) nusikalstamumo prigimtį, priežastis ir pasiskirstymą visuomenėje; 2) nusikaltėlių fizines, psi¬chologines ir socialines charakteristikas; 3) nusikaltimų aukas ir jų sąveiką su nusikaltėliais.LITERATŪRA
1. Matulionis V. Sociologija. Vilnius, 2003. Sk. Visuomenė

Leave a Comment