Kiekviena asmenybė turi savo pasaulį, visi žmonių pasaulėliai sudaro vieną bendrą visumą arba neaprėpiamą milžinišką PASAULĮ. Žmogaus požiūrį į gyvenimą lemia susikurta vertybių sistema, būtent per šią prizmę ir žvelgiama į būtį. “Vertybės” sąvokos interpretacija labai įvairi ir turi istorinį atspalvį. Vertybių turinys formavosi ir keitėsi sąlygojamas daugelio veiksnių (tradicijos, normos, papročiai ir kt.). Jos sudaro savitą žmogaus, kaip visuomenės nario, idealą ir pasireiškia jam mąstant, vertinant ar veikiant.“Filosofijos žodyne” nurodoma, kad žmogui vertybės yra jo interesų objektai, o jo sąmonės kasdieniniai orientyrai daiktinėje ir socialinėje veikloje, įvairių praktinių žmogaus santykių su aplinkiniais daiktais bei reiškiniais ženklai’ (V.,1975,p.460). Vertybinės orientacijos tartum programuoja visą žmogaus veiklą, lemia svarbiausią elgesio kryptį, vieną ar kitą poelgį ar net atskirą veiksmą.Iš pradžių būtina apsibrėžti kas bus aprašinėjama šiame rašinyje, kitaip kyla grėsmė kalbėti apie sąvokas, kurios neturi realaus atitikmens realybėje. Mano požiūriu, žodžiai “pasaulyje brangiausia” gali kalbėti apie žmogaus, subjekto, vertybes. Vertybės, šiame rašinyje, bus vartojamos kaip išoriniai reiškiniai, kurie sukelia kiekvieno atskiro individo teigiamus jausmus, pvz.: džiaugsmas, juokas, meilė. Iš patirties žinoma, jog kiekvieno atskiro individo vertybės skiriasi. Kiekvienas žmogus žiūri į pasaulį per savo prizmę ir skirtingi žmonės tuos pačius dalykus vertina skirtingai. Kodėl skirtingai, nagrinėsime vėliau. Dabar, gryžtant prie apibrėžimų, išsiaiškinsime, kokia žodžio “nemokama” vieta. Vertybės įgyjamos ne pinigais, bus vadinamos nemokamomis vertybėmis. Kaip paaiškės vėliau vertybės gali būti ir mokamos (įgyjamos už pinigus). .Taigi apibrėžus vertybes ir suskirščius jas į dvi dalis: mokamas ir nemokamas, galiu baigti šio rašinio įvadą.
Kaip atsiranda vertybės? Aš pavadinau jas kaip reiškinius, kurie sukelia teigiamą jausmą. Kas tie reiškiniai? Tai daiktai, žmonės, žodžiu, materialus išorinis pasaulis. Visos vertybės, kiek jos atitinka materialų objektą, yra įgyjamos per žmogaus gyvenimą. Mano nuomone, vertybių įgyjimo procese labai svarbų vaidmenį turi emocijos. Būtent jos palieka vienokį ar kitokį pėdsaką žmogaus sąmonėje arba pasąmonėje. Atlikime mintyse eksperimentą: pavyzdžiui, vaikas uždegęs degtuką nudega pirštą, kylą skausmas (mes pavadinkime tai neigiama emocija) kuris tuojau susiejamas su degtuko sąvoka. Atvirkščiai, vaikui davus saldainį atsiranda pojūtis “skanu” (teigiama emocija), kuris susiejamas su saldainio sąvoka. Dabar padėkime degtuką ir saldainį kartu. Vaikas pasirinks saldainį. Saldainis, šiuo atvėju, virto mūsų apibrėžta vertybe. Toks primityvus eksperimentas parodo patį principą, kaip randasi vertybė. Kitaip tariant, vertybė – tai teigiamo pojūčio sąryšis su sąvoka. Pojūčio asociacija sąvokoje. Nesunku suprasti, kad vertybės turi prioritetus, t.y. vieni daiktai vertinami labiau už kitus. Tai tampa gana suprantama, jei tarsime, kad ir emocijos turi prioritetų skalę. Kuo stipresnė emocija tuo aukštesnėje pakopoje vertybė. Manau aukščiausioje pakopoje yra meilė. Žinoma meilės rūšių yra daug ir jos taip pat turi skirtingas pakopas (artimo meilė, gyvenimo draugo, meilė tėvams, meilė daiktui ir t.t). Kaip įgyjamos vertybės? Vertybes galima nupirkti (pvz., žmogus, vertinantis knygą labiau už ėjimą į diskoteką, ją nusipirks ir patirs teigiamą emociją). Šiuo atžvilgiu knyga jam – mokama vertybė, kurią galima nusipirkti už pinigus. Kita rūšis – nemokamos vertybės – neįgyjamos pinigais. Dažniausiai meilė žmonėms yra aukščiausioje prioritetų skalėje, todėl, pavyzdžiui, žmogus mieliau pasirinks būti su mylimu žmogumi, nei su knyga. Žinoma, tai nėra visuotinumas, nes gali būti ir atvirkščiai. Ši išvada labai svarbi. Jeigu visa, kas iki šiol pasakyta, neturi grubių logikos klaidų, galima sutikti su rašinio pavadinimu tik iš dalies. O būtent – dažniausiai, visa kas žmogui brangiausia yra meilė kitam žmogui, kurios nenupirksi už pinigus, todėl ji nemokama vertybė, kuri įgyjama kitais būdais. Bet gali būti ir kitas atvėjis: kai žmogui visa kas brangiausia yra meilė daiktui, tuomet daikas gali būti įgyjamas už pinigus, t.y. tampa mokama vertybė. Taigi, pavadinimo teiginys neturi visuotinumo, todėl peršasi išvada, kad tai tik provokacija studentui, kad jis apie tai susimąstytų.