Tikrovės pagava ir tikrovės užvaldymas Rytų ir Vakarų mene

ĮVADAS

Menas tiesiogiai siejasi su civilizacijos istorija ir atspindi įvairius konkrečios kultūros aspektus, jos pokyčius. Civilizacijos istorijoje menas yra svarbus kultūros „kodas“. Dėl menui būdingo vaizdingumo, emocionalumo, meninėms išraiškos priemonėms charakteringo „komunikabilumo“ jis sujungia skirtingas epochas, tautas, jų patirtį, nutiesia savitarpio supratimo tiltus tarp nevienodų pasaulių, skirtingų civilizacijų. Meno stilius padeda sukurti universalesnį „kultūros stilių“, kuriame į visumą susilieja svarbiausi tam tikrai kultūrai būdingi elementai. Akivaizdu, kad meno kūriniuose neretai atsiskleidžia ir saviti civilizacijų bruožai. Kaip taikliai pastebėjo G. Hegelis „menas neretai yr ra raktas, o kai kurių tautų – vienintelis raktas, atveriantis jų išmintį“.
Meno istorijos raidą J.Baltrušaitis siejo su civilizacijos procesais: „Dėl dramatiškų civilizacijos lūžių, krizių, pasikeitusių tarpcivilizacinių ryšių senosios stilistinės formos netikėtai atgimsta, išsiskleidžia užtvindydamos esamas.“ Pagrindinius meno istorijos bruožus, specifiškumą ir nulemia konkrečios civilizacijos. Todėl meno istoriją – nenutrūkstamą meno formų gyvenimą ir kaitą, taip pat ir jų prasminių reikšmių raidą – galima suprasti kaip formų reikšmių istoriją. Ją lemia konkrečiai civilizacijai būdingas mąstymas bei tikrovės suvokimas, jų principai.
Civilizacija – pasaulio šalių kultūra – nėra vi ien tik abstrakti sąvoka, ji yra ir empirinė tikrovė. Tai „daugiasluoksnis sociokultūrinis reiškinys, turintis kartu realią bei refleksijos idėjų pasaulio šalyje istoriją.“ /2/ Civilizacija – tikrovės, istorijos atspindys, todėl norėdami kalbėti apie Rytų ir Vakarų tikrovės suvokimą mene, neišvengiamai turime aptarti šių sk

kirtingų pasaulių istoriją, kultūrą, mąstymą, filosofinį pasaulio suvokimą.

Filosofinį pasaulio suvokimą ir Rytuose, ir Vakaruose suformavo mitologinė ir religinė sąmonė. Ji, jungdama skirtingus vaizdinius į vieną, apibūdino žmogų supantį pasaulį bei intymiausius žmogaus dvasios polėkius.
Būtent religijos ir filosofijos santykiai beveik visada pirmiausia nurodomi tiesmukai supriešinant Rytų ir Vakarų mąstymo tradicijas. „Vakaruose sąvokos religija ir filosofija buvo griežtai atskirtos, o Rytų tradicijose skiriamąją ribą nubrėžti yra gana sunku.“(Nakamura, 1992, p.3) Tačiau tikrovėje įvairiose civilizacijose ir įvairiais jų istorinės raidos etapais šie santykiai buvo paslankūs ir nevienareikšmiai.
Religija glaudžiai sąveikauja su tokiomis reikšmingomis kultūros formomis, kaip mitas, menas, filosofija, etika, estetika ir turi išskirtinę svarbą civilizacijos istorijai. Ji veikia kasdieninį žmonių gyvenimą ir įvairias kultūros sritis, todėl religinės pasaulėžiūros supratimas padeda geriau suprasti civilizacijos gyvenimo bū ūdo ir kultūros savitumą.
Menas – tai sudedamoji kultūros pasaulio dalis. Skirtingai nei kultūra, kuri yra savotiškas socialinis makrokosmas, menas yra mikrokosmas, kuriame glūdi pagrindiniai kultūros bruožai. Menas antikoje (sen. graikų technē ir romėnų ars) reiškia bet kokį negamtinės kilmės dirbinį, kuriam būdingas tobulumas, meistriškumas, išbaigtumas. Plėtojantis kultūrai ir estetiniam suvokimui, pradėjus diferencijuotis kūrybinei veiklai šiuolaikinėje sąvokoje menas išryškėja opozicija ne tik natūralios gamtos, bet ir mokslo, technikos, amatų kūriniams. Tenka pripažinti, jog ribos, skiriančios šias veikos sritis, vis dažniau lieka neapibrėžtos.
Menas yr

ra ir visuomeninės sąmonės ir dvasinio pasaulio perpratimo forma. Jis yra priešingas viskam, kas siejasi su prievole, pareiga, nes kultūroje menas pirmiausia yra kūrybinė laisvė. Meno termino daugiareikšmiškumas tik įrodo žmonijos estetinio suvokimo evoliuciją. Platesne reikšme menas siejamas su bet kokia kūrybine žmogaus veiklos sritimi, kuriai būdingas meistriškumas, tobulumas technologine ir estetine prasme. Taip pat ši sąvoka reiškia ir patį meno kūrinį, kažkokį objektą, ir epochinį meno stilių, meno rūšį žanrą. Tačiau menas apima ir daugybę kitų aspektų. Tai ir kūrybinės veiklos apibūdinimas: pasaulis – menininkas – kūrybos procesas – meno kūrinys – suvokimas. Menas nuo visų kitų kultūrinės veiklos formų skiriasi principiniu susiliejimu. „Tai, kas kitose srityse yra išskaidyta ir specializuota, čia sudaro visumą. Todėl meninė kūryba neatskiria materialaus, dvasinio ir techninio pradų. Visi jie susilieja meninės kūrybos produkte – meno kūrinyje. “/1/ „Kiekvienas meno veikalas turi grožės požymį, tai esti: jusnims prieinamas dalykas yra sklidinai prisunktas dar aukštesnio elemento“ (Vydūnas, Raštai IV, 1994, p.356) Savitas meno objektas yra estetinis žmogaus požiūris į kūrybą ir pasaulį, o uždavinys – estetinis pasaulio, tikrovės suvokimas, kuris perteikiamas savotiška kiekvienos meno rūšies ar žanro vaizdinių kalba.
Savo veikale „Socialgeschichte der Kunst und Literatur“ A. Hauseris tyrinėjo meninės kultūros funkcionavimo kultūroje problemas. Jis išskyrė tris meninės kultūros reiškimosi parametrus: istorinį, kurį „lemia kiekvienam is
storiniam meninės kultūros tipui būdinga pasaulėžiūra ir meno stilius“ /2/; institucinį, kuris „apibūdina konkrečiam meninės kultūros tipui būdingą savitą meninės veiklos ir meninės kultūros procesų institucinės organizacijos formą, kuriai itin svarbi teorinė kultūros ir meno santykių procesų refleksija“; ir morfologinį,, kuris „aprėpia įvairių istoriškai besikeičiančių ir tarpusavyje sąveikaujančių meno rūšių ir žanrų sistemą.“ /2/
Konkrečių meno rūšių ir žanrų svarba skirtingoms kultūroms yra nevienoda ir nuolatos keičiasi. Ji tiesiogiai priklauso nuo menų hierarchijos tam tikroje kultūroje. Vieni menai, kurie karaliauja tam tikroje kultūroje, kitoje kultūroje gali būti visiškai nuvertinti. Pavyzdžiui Rytuose kaligrafijos menas itin suklestėjo ir buvo dažnai traktuojamas kaip aukščiausia meno, autentiškiausia artistiškos asmenybės saviraiškos forma, o Vakarų istorijoje kaligrafija buvo menkai išplėtota ir liko kitų menų šešėlyje. Tarp Tolimųjų Rytų menų nepaprastai reikšmingas keramikos, sodų komponavimo menas, o Vakaruose tai buvo menų sistemos pakraštyje. O tokie svarbūs japonų kultūrai menai, kaip ikebana, akmens sodai ar arbatos gėrimo ceremonija, Vakaruose apskritai neaptinkami. Tačiau vienos civilizacijos menų sistemoje labai vertintini menai ilgainiui savo pirmenybę gali prarasti. Stiprėjant tarpkultūriniams ryšiams ir tautoms geriau pažįstant kitų tautų ir civilizacijų meną, keičiasi menų hierarchija. Pavyzdžiui Vakaruose dėl Rytų kultūrų poveikio ėmė klestėti keramika, kaligrafija, gobelenas, batika, dizainas. Tradicinę menų hierarchiją sumaišė ir XX a. atsiradę na
auji techniniai menai, kurie į antrą planą išstūmė iki tol Vakaruose viešpatavusią tapybą.
Lygindami Rytų ir Vakarų civilizacijų meno formas Indijoje regime didesnį potraukį religiniams idealams, simboliškumą, o senovės graikų ir Romos kultūrose (Vakaruose) – pasaulietiškumą ir dėmesį išorinei formai bei natūralistinį tikrovės vaizdavimą. Tradicinėje indų civilizacijoje svarbiausi ir savarankiškiausi menai buvo poezija, muzika ir architektūra. Tapyba ir skulptūra buvo pavaldžios architektūrai. Vieni Indijos menai yra ištikimi grožiui ir jausminiam pasitenkinimui – tai toleruotina, tačiau atstovauja žemesnius žmogaus siekimus kūryboje, jos formose; o kiti menai skatina religinį ekstazišką išgyvenimą ir priklauso aukštesniam dvasios lygmeniui. Čia pasitaiko formalizuotų diagramų – mandalų ir yantrų, kurios ir budizme simbolizuoja „atsiskyrusios bei sutelktos sąmonės vienybę, naują susiliejimą su nedaloma ir viską aplinkui nušviečiančia absoliuto sąmone, kurią Yoga priverčia vėl suspindėti mūsų būties gelmėse.“ /1/
Ankstyvojoje kinų civilizacijoje kinų wen (menas) aprėpė amatus, mokslą ir meną šiuolaikine siaurąja prasme. Senovės Kinijoje „menu“ laikoma viskas, kas siejosi su „žinojimu“ ir sugebėjimu tobulai reikštis kiekvienoje kūrybinėje veikloje. Ilgainiui nuo šios daug ką apimančios sąvokos atsiskyrė žemesni ir dvasingesni menai. Žemesnieji menai aprėpė tokias kūrybinės veiklos formas, kurios siejasi su išoriniais „pagražinimais“, visa, kas svetima natūraliai gamtos prigimčiai ir vienaip ar kitaip siejosi su „dirbtinumu“.„Pagražinimų“ menas daugiausia dėmesio skyrė jausminiams žmonių poreikiams, ir orientuodamasis į išorinę estetiką, nesuteikė žmonėms tikrosios grožio esmės suvokimo. Neatsitiktinai, kalbant apie „pagražinimų“ meną omenyje turimi tik kūrybos rezultatai, o ne pati kūryba. Aukštesnioji, „dvasingojo“ meno forma, nors ir rėmėsi išorinė išraiška, tačiau į ją žvelgė kaip į priemonę, ne kaip į galutinį kūrybinės veiklos tikslą. Pagrindinis „aukštesniojo“ meno bruožas: sugebėjimas per išorinę formą meistriškai išreikšti vidinio, dvasinio regėjimo esmę. C. G. Jungas kūrybos esmę aiškino kaip amžiną psichikos dėsnį. Jis rytietiškas tradicijas siejo su intravertiškumu, požiūrių į psichinę realybę, kaip į pagrindinę esmės savybę, o vakarietiškoji tradicija, Jungo nuomone, siejasi su ekstravertiškumu, atsainiu požiūriu į sudėtingus psichinius reiškinius. „Ekstravetiškumą galima laikyti Vakarų „stiliumi“, kuris intravertiškumą traktuoja kaip nukrypimą nuo normos, patologiją, kažką smerktina“(Jung, 1967, p.6) Senovės ir viduramžių Kinijoje menininkas buvo suvokiamas ne tik kaip profesionalus tapytojas, kaligrafas, poetas, bet pirmiausia kaip mąstytojas, mokslininkas, aukšto intelekto, įvairiapusiškai išsilavinusi asmenybė.
Kinų menininkų pasaulėžiūrą ir požiūrį į meninės kūrybos objektą, pagal kuriuos meninio idealo ieškoma spontaniškose formose, linijinėse struktūrose, atspindinčiose Visatos procesus, atskleidžia yin ir yang teorija. Yin siejasi su moteriškąja, tamsiąja, pasyviąja, užslėptąja daiktų, reiškinių puse, o yang, priešingas yin, su vyriškąja, šviesiąja, aktyviąja, regima. Kaip yin ir yang sąveikos rezultatas ir yra traktuojamas meno kūrinys. Šią dviejų pradų sąveikos idėją atspindi kinų peizažinės tapybos žanro senshui („kalnai ir vandenys“) pavadinimas; yang, arba „šeimininko“ vaidmenį dažniausiai atlieka kalnai, o yin, arba „svečio“ – minkštos, aptakios ežerų, upių, upelių ar kitų vandens telkinių linijos.
Kinų „Permainų knygoje“ išplėtotas mokymas apie pirmapradę „Tuštumą“. Tai į kinų meno teorijas pereina savita estetika, kuri aukštino tuščią plotą, neužpildytą erdvę tapyboje, pauzes, tylą muzikoje, bei teatre. Šie elementai sąveikaudami su meninės išraiškos priemonėmis perteikė Visatos, kaip „gyvo dinamiško erdvės ir laiko kontinuumo, pulsacijos idėją.“ /2/ Kinų peizažinėje tapyboje dailininkas vaizduoja vientisą nuolatos besikeičiančių būties procesų „srautą“, o Vakaruose „išplėšia“ statišką akimirką ir ją užfiksuoja. Skirtingos estetinės nuostatos paskatino Vakarų dailininkų polinkį į išbaigtumą, o kinų – priešingai, į neišbaigtumą, „estetinę užuominą“, kadangi tikras meno kūrinys turi atspindėti būties procesų kaitą. Kinų menininkų požiūriu atskleisti kūrybines menininko jėgas, išsilaisvinti nuo išorinių varžančių schemų diktuojamų reikalavimų ir laisvos improvizacijos, panaikinti ribas tarp fantazijos ir tikrovės gali tik natūrali ir spontaniška kūryba.
Daoistinė kinų pasaulėžiūra aukščiausia meno kūrinio vertę sieja ne su išorine forma, o su „tam tikrų dvasinių savybių visuma ir natūralios gamtos grožio kontempliacija.“ /1/ Ji formuoja menininko atsiskyrėlio, sąmoningai atsiribojusio nuo išorinio pasaulio ir grįžusio į natūralų gamtos prieglobstį, idealą. Čia žmogus nesupriešinamas gamtai kaip Vakaruose: Vakarų filosofija pasaulį radikaliai atskiria nuo jį pažįstančiojo subjekto. Taip subjektas supriešinamas su jį supančiu pasauliu. Remiantis daoistine pasaulėžiūra viskas gamtoje yra vertinga, kupina paprastumo, todėl kinai stengiasi suvokti gamtos reiškinių esmę, juos studijuoja, lavina atmintį. Dailininkai kurdami peizažą tapo ne realią, o idealią tikrovę. Norint nutapyti ir įprasminti pušį reikia pirmiausia užmiršti konkrečią pušį, įsijausti ir vienoje pušyje įžvelgti daugelio pušų apibendrintą idėją. O Vakarų menininkai tapo pušį tokią, kokią mato.
Panašiai ir dzen išpažinėjams svarbiausia išvysti vaizdinį savo sielos gelmėse, o plastinis idėjos realizavimas čia suprantamas tik kaip antraeilis, techninis uždavinys. Dailininkas pirmiausia įsijaučia į vaizduojamą objektą, susitapatina su juo, o paskui vienu teptuko prisilietimu ne tikroviškai atvaizduoja realų objektą, o perteikia jo „idėją“, išreiškia tai ,kas sklinda iš menininko sielos. Japonai aukštino asimetriškumą, neigė taisyklingas, išbaigtas, sustingusias formas, ieškojo judėjimo, dinamikos. Grožis regimas asimetrijoje, sąmoningame pusiausvyros pažeidime. Tai tik įrodo japonų prisirišimą prie gamtos – juk gamtoje nėra simetrijos, taisyklingumo. Viskas gamtoje paklūsta visa aprėpiančios harmonijos principams. Žmogus ir gamta, augalai ir gyvūnai suvokiami kaip vienodai vertingi ir vienas kitą papildantys. Šiame vientisame pasaulėvaizdyje viskas su viskuo susiję ir tokioje harmoningoje Visatos sistemoje nėra vietos atsitiktinumui. Menininko tikslas – suprasti ir išryškinti šią harmoniją. „Iš čia ir kilo taip svarbus Vakarų estetikai grandioziškumo ir didingumo kategorijų paneigimas, kadangi tai, kas grandioziška, pažeidžia būties harmoniją, slegia, darko grožio pasaulį.“/1/
Vakarų renesanso dailininkų kūriniuose vyrauja siekimas „išplėšti“ žmogų iš jį supančios gamtos, ir padaryti jį gamtos valdovu. O Tolimųjų Rytų dailėje, peizaže, žmogui tenka ne išskirtinė vieta, jis ištirpsta jį supančioje aplinkoje, yra organiška gamtos dalis. Esminis skirtumas tarp Rytų ir Vakarų meno tradicijų yra tas, kad Vakaruose to meto menininkai, perimdami antikinį mėgdžiojimo principą, mėgdžiojimo objektu pasirenka menininką, subjektyvius jo išgyvenimus, siekimą įtvirtinti ir išreikšti savo prigimtines kūrybines galias. „Tolimųjų Rytų menui gamtos pasaulio refleksija tapo labai svarbi meninės kultūros dalis. Niekur kitur neaptinkame tokios gausybės rafinuotų, kupinų didingos simbolinės prasmės ir pasižyminčių ypatingu gyvybingumu meno formų. Tolimųjų Rytų menui būdingas kitoks – jautresnis požiūris į meninės kūrybos procesą, medžiagas, kurios tampa meninės kūrybos objektu. A. Malraux teisingai teigia, kad Vakarų menininkai savo kūrybinę galią dažniausiai naudoja inertiškai gamtai pakeisti, tobulinti. Tai yra medžiagos pajungimo menininko valiai aktas. O Rytuose menininkas ir medžiaga, kurią jis panaudoja kūrybai, yra vienodo aktyvumo, kartais net diktuoja sąlygas menininkui“ /1/.
Vakaruose neskiriama dėmesio kūrybos procesui pasiruošti, tai yra susigyventi su aplinka, medžiaga, nuotaika, tikrove ir tik tada įgyvendinti idėją, nėra jokių tradicijų, paremtų filosofija. Vakaruose vyrauja vartotojiškas kultūros ir gamtos santykių pobūdis: gamta „vertinama kaip neišsenkantis žmogaus merkantilių interesų aruodas.“ /2/
Tačiau negalima teigti, kad Rytų ir Vakarų menas neturi nieko bendro. Savo knygoje „Krikščioniškoji ir Rytų meno filosofija“ A. Coomaraswamy plėtojo teoriją, kad tradicinis krikščioniškasis ir tradicinis Rytų menas atsirado ir subrendo toje pačioje dirvoje. Vakarų krikščioniškojo meno etapui iki Raphaelio ir Rytų civilizacijos tradiciniam menui nebūdingas paviršutiniškas išorinės tikrovės imitavimas, kadangi menininkai savo kūryboje pirmiausia siekė perteikti vidines dvasines vertybes. Tuometinė dailė buvo naujos tikrovės kūrimas, kuri pajėgė pakeisti ankstesnį pasaulio suvokimą ir atverti duris į „kitą pasaulį“. “Tikrovėje valia sudarė šio pasaulio esmę, ir tradicinis menas buvo itin efektyvus siekiant įgyvendinti A. Schopenhauerio keliamą menui funkciją – be jokių valios pastangų kontempliatyviai suvokti tikrovę.“ /1/
„Žodis menas – visur reiškia tą patį, būtent teisingą daiktų gaminimą, recta ratio fctibilium. Čia estetinis pasitenkinimas išreiškia jausmą. Tai – Intelekto mėgavimasis protingais dalykais, besiskiriančiais nuo juslinio išorinės estetikos sukelto mėgavimosi, kuomet bandome suvokti kūrinius atsietai nuo jo simbolinio turinio“ (Coomaraswamy, 1981, p.141)
Vakaruose tikroviškas pasaulio atvaizdavimas, kuris matomas tiek portretuojamųjų vaizdiniuose, tiek peizažo detalėse ypatingą svarbą įgauna vėliau. Vakarų dailė iš esmės skiriasi nuo Tolimųjų Rytų dailės tradicijos, kurioje tapomas peizažas yra ne realaus, o išmąstomo konvencionalaus vaizdinio įsikūnijimas. Jo esmė slypi ne įtikinamame, bet aiškume, nes daoizmo, čan ir dzen estetikoje peizažas yra dievybės įsikūnijimas.

IŠVADA

Filosofinę ir meninę kūrybą sieja glaudūs ryšiai, tik filosofija operuoja sąvokomis, o meninė kūryba – vaizdiniais. Ši filosofijos meno giminystė pasireiškia žmogaus bei jį supančio pasaulio pažinimo sinkretiškumu, vientiso pasaulėvaizdžio troškimu.
Net neįsigilinus į Rytų ir Vakarų tikrovės suvokimą, matyti, kad svarbiausios žmogaus būties, santykių su jį supančių pasauliu problemos gali būti apmąstomos ir išreiškiamos ne tik filosofinėmis kategorijomis, bet ir vaizdiniais, meninėmis metaforomis. Neatsitiktinai tokie iškilūs skirtingiems civilizaciniams pasauliams priklausantys mąstytojai kaip Laozi, Zhuangzi, Platonas, S. Kierkegaard’as, F. Nietzsche ir daugelis kitų, savo filosofinei patirčiai išreikšti pasitelkdavo literatūros teikiamas galimybes. Juk filosofinių idėjų įtaigumą nemažai lemia jų meninė išraiška.
Vakaruose menininkai, perimdami antikinį mėgdžiojimo principą, mėgdžiojimo objektu pasirenka menininką, jo subjektyvius išgyvenimus, siekimą įtvirtinti ir išreikšti savo prigimtines kūrybines galias. „Tolimųjų Rytų menui gamtos pasaulio refleksija tapo labai svarbi meninės kultūros dalis. Niekur kitur neaptinkame tokios gausybės rafinuotų, kupinų didingos simbolinės prasmės ir pasižyminčių ypatingu gyvybingumu meno formų.“ /1/ Tolimųjų Rytų menui būdingas kitoks – jautresnis požiūris į meninės kūrybos procesą, medžiagas, kurios tampa meninės kūrybos objektu. C. G. Jungas pažymi, kad „Vakarai visuomet ieško išaukštinimo, iškėlimo, Rytai – pasinėrimo“. Vakarų menininkai savo kūrybinę galią dažniausiai naudoja inertiškai gamtai pakeisti, tobulinti. Tai yra medžiagos pajungimo menininko valiai aktas. Rytuose menininkas ir medžiaga, kurią jis panaudoja kūrybai, yra vienodo aktyvumo, kartais net diktuoja sąlygas menininkui. Tiek dėmesio kūrybos procesui pasiruošti, tai yra susigyventi su aplinka, medžiaga, nuotaika, tikrove ir tik tada įgyvendinti idėją, Vakaruose neskiriama.
Rytų civilizacijų menas yra labiau intravertiškas, nukreiptas į menininko vidų, pats kūrybos procesas – paremtas tradicijomis ir filosofija, reikalaujantis gilaus susikaupimo, būties pilnatvės pajautimo. Rytų menininkas turi stiprų ryšį su gamta, jis jaučiasi gamtos dalimi, gamtoje randa prieglobsti ir impulsą kūrybai. Tuo tarpu Vakarų menas – ekstravertiškas, menininkai daugiau orientuojasi į besąlygišką tikrovės atvaizdavimą, kūrybos ploto užvaldymą ir žiūrovo sužavėjimą. Vakaruose vyrauja vartotojiškas kultūros ir gamtos santykių pobūdis: gamta „vertinama kaip neišsenkantis žmogaus merkantilių interesų aruodas.“ /2/ Tuo skiriasi Rytų ir Vakarų meno tradicijos, tikrovės atspindėjimas meninėje kūryboje.

Literatūra

1. A. Andrijauskas „Kultūrologijos istorija ir teorija“ (2003m.)
2. A. Andrijauskas „Lyginamoji civilizacijos idėjų istorija“ (2001m.)
3. Karl Jaspers „Filosofijos įvadas“ (1998m.)
4. Vydūnas „Raštai IV“ (1994m.)
5. Hans Georg Gadamer „Istorija Menas Kalba“(1999m.)

Leave a Comment