Tiesos problema filosofijoje

2004VILNIUSTurinys

Įvadas 31.Tiesos koncepcijos 41.1.Klasikinė koncepcija 41.2.Neklasikinė koncepcija 41.3.Akivaizdumo teorija 41.4.Loginės darnos (koherencinė) teorija 41.5.Pragmatinė tiesos samprata 51.6.Objektyvios tikrovės teorija 52.Tiesos problemos sprendimai istorijoje 62.1.Nepasitenkinimas klasikine tiesos koncepcija 62.2.Kiti keliai į tiesą 72.3.Kas yra už loginės tiesos? 8Išvados 9Literatūros sąrašas 10ĮvadasPažinimo dėka mes nuolat gauname žinias, kurios gausėja ir kinta. Visumoje tiesos problema turi subjektyvumo, absoliutumo, santykinumo aspektų. Todėl jei vienos žinios keičia kitas, kyla klausimas, ar naujai gautos žinios yra tikrovė, ir kiek galima pasitikėti dabartinėmis žiniomis, kiek tose žiniose tiesos? Kas yra tiesa? Kur ji egzistuoja – žmonių galvoje ar tikrovėje? Iš vienos pusės tiesa galėtų būti kažkas, kas nepriklauso žmogui, kas yra nepajudinama ir stabilu. Iš kitos pusės, pasaulį pažįsta žmogus, tiesa negali būti daiktas, ji priklauso idėjų pasauliui. Tiesa atsiranda ir egzistuoja žmogaus galvoje, bet ne visos žmogaus galvoje atsiradusios idėjos yra tiesos. Filosofijos istorijoje buvo daug pastangų atsakyti į tiesos klausimus. Šio darbo tikslas išanalizuoti tiesos problemą, kitusią amžių bėgyje ir atskleisti tikrąją tiesos egzistenciją.1.Tiesos koncepcijos1.1.Klasikinė koncepcijaKlasikinė koncepcija susiformavo Antikoje. Pagrindiniai autoriai buvo Platonas ir Aristotelis, kurie teigė, kad jeigu teiginys ar sakinys atitinka tikrovę, jis yra tiesa. Viduramžiais buvo sakoma, kad tiesa yra daikto ir minties atitikimas. Bet koks tiesos apibrėžimas nėra tikslus, nes nežinoma, kas yra atitikimas, ką reiškia pvz., ar mintis, kad sniegas yra baltas, yra panaši į sniegą? Šios netikslins sąvokos lėmė, kad atsirado sekanti koncepcija.1.2.Neklasikinė koncepcijaŠi koncepcija teigė, kad tiesos reikia ieškoti žinių sferoje. Juslinio suvokimo rezultatai yra pojūčiai ir jie tampa svarbūs tik išreikšti žodžiais, sąvokomis. Pojūčiai yra individualūs, subjektyvūs, o pažinimu dauguma tyrinėtojų vadina tik tai, kas reikšminga visiems, intersubjektyvu. Pažinimui reikšmingi ne patys pojūčiai, o juos išreiškiantys teiginiai. Tokie teiginiai jau yra žinios. Tiesa yra pačių žinių savybė ir ją reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu įrodymo nereikalaujančiu tiesos kriterijumi. Bet tiesa vis dar liko neapibrėžta, todėl radosi kitos teorijos.1.3.Akivaizdumo teorija

Akivaizdumo teorija teigia, kad yra tokie teiginiai, kurie yra savaime suprantami ir nereikalauja įrodymo, pvz., tikintis sako, kad Dievo egzistavimas yra akivaizdus ir nereikia tai įrodinėti jokiais argumentais. Akivaizdu, kad lygūs vienam tam pačiam yra lygūs tarpusavyje. Žymiausias šios teorijos šalininkas – Dekartas. Jis manė, kad teisingos yra žinios, kurios yra tiek elementarios, aiškios, paprastos, kurios loginės dedukcijos būdu yra išvestos iš akivaizdžių tiesų. Ši teorija nėra tobula, nes daugelis teiginių apie pasaulį nėra akivaizdūs, arba kas akivaizdu vienam žmogui, kitam gali būti nesuprantama.1.4.Loginės darnos (koherencinė) teorijaŠi teorija sieja žinių teisingumą su jų neprieštaringumu. Loginės teorijos šalininkas buvo Leibnicas. Jis manė, kad pasaulio tvarka yra loginė, todėl turi būti ir loginių tiesų loginė tvarka. Visas proto tiesas galima išvesti iš logikos tapatumo dėsnio. Buvo manoma, kad logikos dėsniai yra būties dėsniai. Norint įsitikinti žinių teisingumu, reikia išvesti jas iš tapatybės dėsnio, bet tai padaryti ne visada lengva. Teisingais teiginiais reikia laikyti tuos, kurie logiškai suderinami su kitais mūsų teiginiais, tačiau moksliškumui logiškumo nepakanka, pvz., pasakoje teiginiai vieni kitiems neprieštarauja, bet jų pavadinti tiesa negalime.1.5.Pragmatinė tiesos samprataPragmatinę tiesos sampratą remdamasis Pirso idėjomis išvystė Džeimsas. Jis teigė, kad praktiškai veikdami vadovaujamės tam tikromis idėjomis ir tikime, kad mūsų veiksmai bus efektyvūs, duos norimus rezultatus (asmeninio pobūdžio praktika). Jei sulaukėme teigiamo rezultato, sakome, kad ta teorija, kuria vadovaujamės, yra teisinga ir atvirkščiai. Žodžiai ir teiginiai yra nurodymai, kaip galime keisti egzistuojančią realybę. Todėl teorijas reikia laikyti instrumentu. Remiantis šia teorija, idėjos yra naudingi, geri instrumentai, bet jie kelia tam tikras problemas. Konkreti teorija gali būti geras instrumentas, bet tuo pačiu kenksmingas kitiems, pvz., socialinė teorija leidžia vienai grupei pasiekti valdžią, o kitai grupei pabloginti gyvenimą.1.6.Objektyvios tikrovės teorija
Dialektinis materializmas sieja tiesos sampratą su Aristotelio klasikine koncepcija, kur tiesa yra objektyvi tikrovė, tik Aristotelis nepateikė kriterijaus, kaip mūsų minties turinys turi atitikti objektyvią tikrovę. Tai nurodė Marksas, kad tiesos objektyvumo kriterijus yra praktika (jos visuomeninis pobūdis). Tikrovės pažinimas priklauso nuo praktinės veiklos. Praktika yra pažinimo pagrindas. Žmogus veikia turėdamas kažkokį tikslą ir pagal tam tikrą programą nustatydamas mintimis rezultatą, kurį norėtų pasiekti tam tikra veikla, t.y. būdingas teorinis tikrovės pažinimas. Praktika yra pažinimo pagrindas. Nuo praktinio tikrovės įsisavinimo priklauso kokias problemas mokslas sprendžia. Todėl pažinimas kinta istoriškai kartu su visuomenės praktine veikla. Mokslo tiesa, teorijų objektyvumas įrodomas tuo, kad praktinėje veikloje jos virsta materialiais daiktais, todėl tiesa suprantama kaip atitinkanti tikrovei. Kitaip įrodyti teorijų objektyvumą išskyrus praktikos būdu neįmanoma, visos praktikos teorijos yra nuolat tikrinamos praktikos būdu ir tobulinamos. Visas tiesas galime pavadinti santykinėmis (reliatyviomis), nes jos niekada neduoda pilno tikrovės reiškinių vaizdo, nes reiškinys neturi baigtinio savybių skaičiaus: jos kinta istoriškai su laiku, su visuomenės praktine veikla, bet absoliuti tiesa kaip baigtinis reiškinys nėra įmanomas. Objektyvioje tiesoje turi būti bent šiek tiek absoliutumo, nes kitaip ji nebus tiesa. Taigi tiesa yra ir objektyvi, ir absoliuti, ir santykinė. Skepticizmas – abejonė: žmogus nustato būtį, o visa kita atmetama. Reliatyvizmas – visa, kas yra neobjektyvu, o subjektyvu ir kintama. Tiesa – žmogiškojo pažinimo turinys. Teisingumas – žmogiškasis santykis. Faktas filosofijoje yra lygus tiesai. Racionalios žinios yra intersubjektyvios – jos suprantamos kiekvienam asmeniui, turinčiam atitinkamą kvalifikaciją, jomis keičiantis ir jas tikrinant.2.Tiesos problemos sprendimai istorijojeTiesos problemos sprendimas turi lemiamos įtakos metafizikos likimui. Galutinai pripažinusi empirinių mokslų peršamą reliatyvistinę tiesos sampratą, filosofija pavirstų vien santykines tiesas pažinusių teorijų istorija ir šiuo atžvilgiu atsidurtų žymei blogesnėje vietoje, negu empiriniai mokslai.2.1.Nepasitenkinimas klasikine tiesos koncepcija
Platonas (“Teatete”, “Sofiste”) ir Aristotelis (“Metafizikoje”, “Kategorijose”, “Hermeneutikoje”) išdėstė gan plačiai tiesos koncepciją, kuri vėliau tapo klasikine. Šios tiesos koncepcijos esmė gana paprasta ir skambėtu taip: tiesa yra ne kas kita, kaip atitikimo santykis tarp tikrovės ir ją pažystančiojo mąstymo. Šv. Tomo Akviniečio žodžiais tarus, Veritas est adaequotio rei et intellectus. Tai reiškia, kad pagal tokią adaequatio sampratą, tiesos priešingybė klaida visada nukreipta į tai, ko iš tikrųjų nėra, o mąstymas apie tai, ko nėra, yra ne kas kita, kaip mąstymas apie nieką. Kitaip sakant, mąstymas be atitikmens su tikrove yra savo teisingumo ir klaidingumo nežinantis mąstymas, t.y. išvis negali būti laikomas mąstymu. Klasikinės tiesos koncepcijos kūrėjai ir šalininkai buvo įsitikinę, kad mes esame pajėgūs suprasti tikrąją pasaulio daiktų tvarką. Jie dar pernelyg nesigilino į tai, ar mes atkuriame šią daiktų tvarką, ar tiesiog sukuriame ją. Adaequatio klasikai viską siejo su atkūrimu. Aristotelis, kaip pripažintas klasikinės tiesos koncepcijos kūrėjas, nepaaiškinęs paliko du, atrodytų, nereikšmingus dalykus. Pirmiausia, jis taip aiškiai neatsakė, kodėl mąstyme sutinkamos realių atitikmenų neturinčios mintys. Be to, paaiškinama prašėsi ir garsioji Eubulido “Melagio anatomija”. Juk Eubulido atradimas, kad sakydamas “aš meluoju”, kartu meluoju ir sakau tiesą, klasikinės tiesos koncepcijos požiūriu turėjo atrodyti neįmanomas dalykas. Būtent šiai anomalijai labai artimi samprotavimai po pustrečio tūkstantmečio sudavė stipriausią smūgį klasikinei koncepcijai, XX a. pradžioje nepasitenkinimas klasikine tiesos koncepcija tapo beveik visuotinis. Pagal Aristotelį, teisingas yra tas teiginys, kuris apibūdina pasaulio daiktų tvarką, ir, kaip paaiškėja, viskas būtent taip ir yra. Pvz. teiginys “snigs” tik tuomet teisingas, kai sninga.
Taigi tiesos supratimas tampa kalbiniu žaidimu kuris tiesiu keliu veda į postmodernizmą: kalbinių žaidimų aibę atitinka tiesų aibė. Mitologinė kalba tampa tokia pat pagrįsta, kaip ir filosofinė ar mokslinė. Filosofija tampa amatu, kaip paprastus dalykus padaryti sudėtingais. 2.2.Kiti keliai į tiesąNepasitenkinimas klasikine tiesos koncepcija atvedė į “kalbos kritiką”. Nuo Babelio bokšto statybos laikų žinoma etinių kalbų įvairovė pasipildė filosofinių dialektų įvairove. Tiesos reliatyvumo faktą taip pat sudėtinga paaiškinti, kaip žmogaus prigimčiai imanentišką tiesos siekimą. Bene aiškiausią ir taip pat laikytina klasikine tiesos realiatyvumo koncepcija pasiūlė ulitaristai, nuo Sokrato laikų nepaliekantys filosofijos istorijos. Būtent sofistams turime būti dėkingi už filosofinį žmogaus atradimą. Tik pripažinus, kad nėra vienos tiesos, graikų filosofų akys nukrypo į tą, kuris galėjo būti visų tiesų mastas, į žmogų. Į pragmatinę tiesos koncepciją atsitrenkė ir naujieji amžiai. Pastebėjau, kad pragmatizmas, kaip ir dera tikrai reliatyvistiniai filosofijai, nevirto viena didele pragmatizmo tiesa. Pierce‘o pragmatizmas buvo grindžiamas tuo, kad mokslinės tiesos gali būti tikrinamos eksperimentiškai, t.y. tiesą Pierce‘as padarė neatskiriamą nuo jos eksperimentinės verifikacijos arba falsifikacijos. Šiuolaikinėje gamtotyroje tai tebėra labiausiai pripažintas tiesos pasiekimo metodas. Jameso pragmatizmas buvo palankus filosofijai, negalinčiai duoti eksperimentinių rezultatų. Kadangi dalis žmonių užsiima filosofija, vadinasi, ji reikalinga kaip ir taikomieji mokslai. Spekuliatyvinių metafizinių tiesų neįmanoma vertinti taip pat, kaip mokslinių, tačiau jos atitinka tam tikrą žmogaus prigimties dalį, todėl taip pat traktuotinos kaip tiesos. Utilitarinė tiesa yra vidujai prieštaringa ir pragmatiškai pretenduoja į visuotinumą. Pripažinus pragmatinį tiesos pobūdį, utilitarinis totalitarizmas tampa neišvengiamas. Geneseologinės tiesos paieškas galima būtų užbaigti tik ieškančiųjų bendruomenei atsirėmus į kokį nors epistemologinį nulį, teikiantį nekvestionuojamus teisingumo kriterijus. Tiesos paieškų nepavyksta rasti nuo absoliutaus nuliaus, visada pradedama nuo pusiaukelės. Pasitenkinimą gali suteikti tik visa tiesa, tačiau mes priversti tenkintis jos dalimi.
Šios senas tradicijas turinčios koncepcijos šalininkai teigia, kad atskirų teiginių teisingumas gali būti nustatytas tik juos sugretinus su visais sistemos teiginiais. Tai reiškia, kad tik žinant visos sistemos teiginių teisingumą, pagrįstai galima kalbėti apie jos atskirų teiginių teisingumą.2.3.Kas yra už loginės tiesos?Čia galėtume samprotauti taip: jeigu tiesa privalo būti absoliuti, tai už jos nieko negali būti. Absoliutui tiesa privalo būti pati sau pakankama. Tik logikai turi privilegiją paliesti tiesą jos gryniausiu pavidalu. Šią privilegiją suteikė Wittgensteinas, pripažindamas, kad tautologija neturi teisingumo sąlygų, nes ji teisinga besąlygiškai. Grynąja laikytina formaliose loginėse sistemose gimusi tiesa, teisinga bet kuriame iš galimų pasaulių ir net kaip pats filosofas Wittgensteinas sakė net vaakume. Logiką galima sąlyginai pavadinti karalyste (tiesos karalyste), kadangi ten nėra gyventojų. Tik dėl savo formalaus pobūdžio loginės tiesos gali būti tautologiškai teisingos. Bet to ši karalystė yra sudaryta iš daugelio kunigaikštysčių. Šiuolaikinė logika – tai daugybė loginių sistemų, o logikos dėsnis teisingas tik kurios nors iš tų sistemų rėmuose. Atrodytų, kad logikams jau nebeturi kilti klausimas, kas yra už loginių tiesų ir garantuoja jų teisingumą. Jiems turėtų užtekti to, kad loginės tiesos kad pačios garantuoja savo formalų teisingumą. Tenka pripažinti, kad bet kokios tiesos paieškos neatskiriamos nuo adaequatio idėjos, net ir jei neigiamos tiesos kaip adaequatio pobūdis. Tiesa turi kažką rodyti. Todėl pati sau tapati, pati save rodanti tiesa gali būti laikoma visų tiesos ieškotojų idealu. Adaequatio idėja neatsirastų vieninteliu atveju – jei egzistuotų visiškas ir absoliutus pažinimo ir tikrovės tvarkų atitikimas. Tai reiškia, kad atitikimo idėja yra iš realaus šitų tvarkų neatitikimo išplaukiantis idealas. Kitaip tariant, be realaus atitikimo nebūtų nei idealios Adaequatio idėjos.
Kaip pasigirsta kalbos apie metafizikos kaip galutinių tiesų siekiančio mokslo mirtį, paprastai ne metafizika miršta, bet kažkas pradingsta mūsų kultūroje. Metafizika tik verčiama būti mirties liudininke. Tačiau dviejų su puse tūkstančių metų patirtį turinti liudininkė iš esmės skiriasi nuo to, ką ji dabar verčiama liudyti. Metafizika gali išnykti tik kartu su ją kuriančių žmonių bendruomene. Ir tai, kad paskutinis Via Moderna vis delto šaukiasi filosofinio pagrindimo, patvirtina metafizikos poreikio faktą.IšvadosAntikoje buvo manoma, kad jeigu teiginys ar sakinys atitinka tikrovę, jis yra tiesa. Viduramžiais buvo sakoma, kad tiesa yra daikto ir minties atitikimas. Dar vėliau tiesos buvo pradėta ieškoti žinių sferoje. Tai davė tokius rezultatus: tiesa yra pačių žinių savybė ir ją reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu įrodymo nereikalaujančiu tiesos kriterijumi. Buvo prieita ir prie akivaizdumo teorijos, kuri teigė, kad teiginiai, kurie yra savaime suprantami, nereikalauja įrodymo, bet ir ši teorija nepasitvirtino, nes ne visiems juk viskas gali būti suprantama kaip tiesa. Visas tiesas galime pavadinti santykinėmis (reliatyviomis), nes jos niekada neduoda pilno tikrovės reiškinių vaizdo, nes reiškinys neturi baigtinio savybių skaičiaus: jos kinta istoriškai su laiku, su visuomenės praktine veikla, bet absoliuti tiesa kaip baigtinis reiškinys nėra įmanomas. Objektyvioje tiesoje turi būti bent šiek tiek absoliutumo, nes kitaip ji nebus tiesa. Taigi tiesa yra ir objektyvi, ir absoliuti, ir santykinė. Skepticizmas – abejonė: žmogus nustato būtį, o visa kita atmetama. Reliatyvizmas – visa, kas yra neobjektyvu, o subjektyvu ir kintama. Tiesa – žmogiškojo pažinimo turinys. Teisingumas – žmogiškasis santykis. Faktas filosofijoje yra lygus tiesai. Racionalios žinios yra intersubjektyvios – jos suprantamos kiekvienam asmeniui, turinčiam atitinkamą kvalifikaciją, jomis keičiantis ir jas tikrinant.Literatūros sąrašas
1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. Vilnius, 1992.2. Furst M., Trinksas J. Filosofija. Vilnius, 1995.3. Girnius J. Raštai. Vilnius, 1991.4. Kowalczyk S. Bendroji metafizika. Vilnius, 2001.5. Nekrašas E. Filosofijos įvadas. Vilnius, 1993.