Sokrato filosofija

SOKRATO FILOSOFIJA

Sokratas glaudžiai susijęs su savo epocha.Jis yra ne tik svarbi filosofijos istorijos-pati idomiausia senovės filosofijos-figura, bet ir pasaulinės istorijos asmenybė. Jis žymi
pagrindinį dvasios atsigręžimo į save pačią taška; šitas posūkis Sokrato filosofijoje įgijo mintinę išraišką. Kartu su Sokratu atėjo beribis subjektyvumas, savimonės laisvė. Aš privalau būti tiesiogiai esantis, privalau būti visame, ką aš galvoju. Mūsų laikais šita laisvė yra tapusi beribiu ir absoliučiu reikalavimu. Senosiose filosofijos istorijose ypatingu Sokrato nuopelnu laikoma tai, kad jis prie filosofijos prijungė etiką, kuri annksčiau gvildeno tik gamtą.

Tiksliau sakant, Sokrato mokymas yra moralė-Etika –tai dorovė. O moralėje svarbiausias dalykas yra mano požiūris, mano ketinimas, joje lemiamas veiksnys yra subjektyvusis aspektas, mano nuomonė apie gėrį.

Iki Sokrato atėniečiai buvo doroviški, bet ne morališki žmonės; savo santykių protingumą jie vygdė nesamprotaudami, nežinodami, kad jie yra geri žmonės. Moralumas santykius susieja su žimėjimu, kad būtent šitas, o ne kitas dalykas yra gėris. Su refleksija susieta dorovė yra moralumas. Šitokiu būdu Sokratas davė pradžią moralės filosofijai.

Ciceronas kartojo, kad jiis filosofiją iš dangaus nukėlė ant žemės, atvedė ją į namus ir į turgų. Šie žodžiai dažnai buvo suprantami taip, tarsi geriausia ir tikriausia filosofija būtų namų ir virtuvės filosofija, kuri yra draugų ir bičiūlių pasišnekėjimai apie padorumą ir t.t. Kazdieninio gyvenimo ti

iesų pasvarstymai, kurie nesiskverbia į dangaus, juoba į sąmonės gilumas; esą taip filosofuoti pirmasis išdrįso būtent Sokratas. Tačiau Sokratas turėjo paplušėti, kol galėjo prieiti prie praktinės filosofijos; pirma jis permąstė visas andainykštės filosofijos spekuliacijas, kad įsiskverbtų į sąmonės, į minties vidų.Toks bendrasis Sokrato filosofavimo principas.

Jo gyvenimo istorija- tai jo, kaip atskiro asmens, istorija, antra vertus, tai jo filosofijos istorija, jo filosofinė veikla neatsiejama nuo jo gyvenimo; jo likimas suaugęs su jo principu ir yra giliai tragiškas. Jo likimas nėra vien jo asmeninis, individualus romantiškas likimas; tai buvo Atėnų tragedija, Graikijos tragedija, kuri įvyko, o Sokratas buvo jos išraiška.

Čia pasireiškia dvi priešpriešais veikiančios jėgos. Viena jėga yra dieviškoji teisi, naivūs papročiai- dorybė, religija, tapačios valiai, – jų įstatymai apibrėžią laisvą, kilmę dorą gyvenymą; abstrakčiai taai galima pavadinti objektyvąja laisve, dorove, religingumu, kuria yra Savoji žmogaus esmė. Kitas priešingas principas irgi yra dieviška sąmonės teisė, žinojimo teisė (subjektyvioji laisvė ); tatai yra gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisius, pažinimo, kuris remiasi savimi, taigi proto, rezultatas, ir tai yra bendrasis filosofijos principas visiems vėlesniems laikams. Šitie du principai ir sueina į koliziją Sokrato gyvenime ir filosofijoje.

Jo likimas ir jo filosofija traktuojami, kaip vientisas dalykas.

Taigi Sokratas gimė 469m. Prieš Kristų. Jo tėvas išmokė jį skulptūros. Tačiau šis me
enas jam neteikė pasitenkinimo; jį kamavo filosofijos troškulys ir mokslinių tyrinėjimų aistra. Savo menu jis užsiėmė tik tiek, kad pajėgtų kukliai verstis ir galėtų atsidėti mokslų studijoms. Jis skaitė senųjų filosofų veikalus,kokius tik galėjo gauti, klausė Anaksagoro paskaitų,taip pat klausė žymių sofistų, įvairių mokslo žinovų, garsaus iškalbos mokytojo Prediko, be to, pas kitus mokytojus mokėsi muzikos, poezijos ir t.t.; jis apskritai garsėjo kaip visapusiškai išsilavinęs žmogus, kuris buvo susipažinęs su viskuo, kas tuo metu buvo būtina mokslo žmogui.

Jis, kaip Atėnų pilietis, įvygdė pareigą ginti tėvynę; jis dalyvavo trijuose Peloponezo karo žygiuose, kurie įvyko jo gyvenimo metais. Šiuose karo žygiuose jis ne tik išgarsėjo kaip narsus karys, bet ir pasižymėjo tuo, kas buvo laikoma gražiausiu nuopelnu- gelbėjo kitų piliečių gyvybes. Sokratas pakėlė visus karo vargus – badą ir troškulį, karštį ir šaltį- išlaikydamas dvasios ramybę ir kūno tvirtumą.

Jam teko užimti įvairias pilietines pareigas. Šie Sokrato santykiai su valstybe veikiau buvo atsitiktiniai, jų jis nevengė tik todėl, kad vygdė bendrą pilietinę pareigą, bet valstybės reikalų nelaikė pagrindiniu savo užsiėmimu ir nesiveržė į politinės valdžios viršūnes. Tikrasis jo gyvenimo užsiėmimas buvo etinis filosofavimas su kiekvienu sutiktu žmogumi. Sokrato charakteris pavaizduotas kaip tam tikra dorybių eilė, kuri puošia privataus asmens gyvenimą. Šitas Sokrato dorybes bū

ūtina suprasti kaip dorybes tikrąja žodžio reikšme, kaip dorybes, kurias jis savo valia pavertė įpročiu.

Mums dorybė atrodo toks dalykas, kuris nepriklauso individui kaip jo nuopelnas arba nelaikytinas jo, kaip pavienio asmens, laimėjimu. Mes įpratę dorybių nesuvokti ir netraktuoti tokiu požiūriu, mes beveik nelaikome jų savo pačių pasiektu rezultatu ar laimėjimu, o greičiau esamybę, pareiga, mums labiau būdinga visuotinybės sąmonė, o pats grynasis individualumas, savoji vidinė sąmonė teigiama kaip esmė, kaip pareiga. Mūsų akimis, dorybės veikiau yra arba tam tikras įgimto polinkio aspektas arba jos apskritai turi būtinybės formą; tuo tarpu senovės žmonėms individualumas yra visuotinybės forma, todėl dorybes jie suvokia kaip individualios valios veikmę; o ne kaip visuotinės dorybės reikšmę. Todėl ir Sokrato dorybės turi ne papročių, ne įgimtų dalykų ar būtinybės formą, o savarankiško apsisprendimo formą.

Jis išnyra prieš mus, kaip viena iš didžiųjų plastiškų natūrų, nulipdytų iš vieno gabalo. Šie žmonės negimė tokie, tokius jie sukūrė save patys; jie tapo tuo, kuo būti jie norėjo, ir tokiam savo norui liko ištikimi. Ir Sokratas savo paties pastangomis, savo sąmoningos valios jėga sukūrė iš savęs tokį apibrėžtą charakterį, pašventė save tokiam gyvenimo tikslui, įgijo būtiną sumanumą ir meistriškumą. Savojo principo dėka jis pasidarė didis, o jo įtaka nesilpstanti, – jis dar ir
r dabar justi religijoje, moksle, teisėje, jis parodo, kad būtent vidinio įsitikinimo genijus yra pagrindas, kurį žmogus privalo laikyti svarbiausiu.

Sokratas buvo asmeninis moralinių dorybių pavyzdys; išminties, kuklumo, susitaikymo, nuosaikumo,teisingumo, narsumo, nepalaužiamumo, tvirto teisėtumo tironų atžvilgiu, toli gražu ne savanaudis ir ne valdingas. Sokrato saikingumas irgi yra jo sąmonės galia, jis atitiko jo gyvenimo aplinkybes, bet tai nebuvo dirbtinai išgalvotas principas.

Kas dėl Sokrato elgesio su kitais žmonėmis, tai šis elgesys buvo teisingas, teisus, atviras, garbingas; tatai laisvas bendravimas su žmonėmis, atviri pokalbiai, kuriuose visuomet išlaikomas tam tikras saikas, juose visuomet išlieka teisingas, gyvas ir laisvas santykis su tais žmonėmis, su kuriais kalbamasi, ir su ta situacija, kurioje pokalbis vyksta,ir tai yra bendravimas didžiai išsilavinusio žmogaus, kuris savo santykiam su kitais, kad ir kokie gyvi tie santykiai būtų, nesuteikia nieko asmeniško ir bendraudamas vengia to, kas žema ir šiurkštu.

Jo filosofija ir jo filosofavimo būdas yra jo gyvenimo būdo dalis. Jo gyvenimas ir filosofija neatidalijami. Tikrasis jo užsiėmimas buvo filosofijos mokymas, teisingiau filosofavimas bendraujant (nes tai nebuvo tikrasis filosofijos dėstymas ); jis bendravo su įvairiausiais žmonėmis- visų sluoksnių, visokio amžiaus, įvairių profesijų.

Šiuose pokalbiuose glūdi Sokrato filosofavimas ir iš paties pavadinimo žinomas sokratiškasis metodas apskritai, kuris pagal savo prigimtį turi dialektinį pobūdį. Sokrato pokalbių (jų metodo ) savitumas yra tas, kad jis pasinaudodamas kokia nors savaime atsiradusia ar jo paties sugalvota dingstimi, priversdavo kiekvieną mąstyti apie savo pareigas. Jis ateidavo pas siūvėją ar batsiuvį, į jo dirbtuvę, ir pradėdavo su jais pokalbį; jis susidėdavo su jaunuoliais ir seniais, su kurpiais, kalviais, sofistais, valstybės veikėjais, visokiausiais piliečiais, šitokiu būdu įsigilindavo į jų interesus- namų reikalus, vaikų auklėjimą arba žinojimo, tiesos ir t.t. klausimus, ir pokalbio tema padarydavo kokį nors neraikšmingą atvejį. Tada jis nuvesdavo pašnekovą nuo šio konkretaus atvejo prie mąstymo apie visuotinus dalykus, pažadindavo kiekviename žmoguje jo paties mąstymą, jo paties įsitikinimą ir supratimą apie tai, kas yra apibrėžtas teisingumas – visuotinybė, savaime ir sau galiojanti tiesa ir grožis. Šitai jis padarydavo savo garsiuoju sokratiškuoju metodu. Šitas metodas turi du aspektus: pirma, jis išplėtoja visuotinybę iš konkretaus atvejo ir iškelia aikštėn sąvoką, kuri savaime glūdi kiekvienoje sąmonėje; antra, jis išardo visuotinybę, įprastas, sustingusias, sąmonės netarpiškai įimtas vaizduotės ar minties apibrėžtis ir suglumina pašnekovus sugretindamas jas su konkrečiais atvejais. Tokios yra bendrosios sokratiškojo metodo apibrėžtys.

Jei jam rūpėdavo pažadinti žmonėse mąstymą, tai jis sukeldavo jų nepasitikėjimą savo pačių postulatais, – tikėjimas susvyruodavo, ir jie būdavo priversti savyje pačiuose ieškoti to, kas yra. Jis neatmesdavo įprastų vaizdinių ir pradėdavo nuo jų; jis taip darydavo ir tada, kai norėjo sukompramituoti sofistų manierą. Ypač jis taip elgdavosi bendraudamas su jaunuoliais, kad juose pabustų pažinimo ir savarankiško mąstymo poreikis. Kad paskatintų kitus išsakyti tuos įprastus vaizdinius, jis apsimesdavo nesupratingu ir taip priversdavo kalbėti kitus, nes jam pačiam tie vaizdiniai esą nežinomi; apsimestiniai naiviai jis klausdavo žmonių nuomonės ir prašydavo, kad jie jį pamokytų. Tatai yra viena garsiosios sokratiškosios ironijos ypatybė.

Savo ironija Sokratas norėjo pasiekti, kad kiti kalbėtų ir išdėtytų pagrindinius savo teiginius. Ir iš kiekvieno apibrėžto teiginio ar jo išvadų jis išveda priešingybę to, kas tuo teiginiu sakoma.

Arba kitą sykį jis priešybę taip pat išveda iš tam tikro konkretaus atvejo.

Taigi tuos, su kuriais jis bendravo, Sokratas mokė žinoti, kad jie nieko nežino; negana to, jis sakė pats nieko nežinąs.

Sokrato ironija turi tik ribotą reišmę. Apibrėžta Sokrato ironija yra veikiau pokalbio maniera, nekaltas linksmumas, o ne anas grynasis neigimas, ana negatyvioji laikysena; ji nėra nei pašaipus juokas, nei veidmainystė, tarsi idėja būtų tik pokštas. Tačiau tragiškoji jo ironija yra subjektyvaus jo reflektavimo prieštara esamai dorovei; tai buvo ne savimonė, kad jis pranoksta šią dorovę, o natūralus tikslas vesti į tikrąjį gėrį, į visuotinę idėją.

Antroji yapatybė yra tai, kad konkrečioje sąmonėje parodyti konkretybės visuotinumą arba tame, kas teigiama kaip visuotina, parodyti slypinčią priešybę. Sokratas yra klausėjas, todėl tai, kaip klausiama ir kaip atsamoma, buvo pavadinta sokratiškuoju metodu; tačiau šitas metodas yra šis tas daugiau, ne tik tai, kas gaunama klausimais ir atsakymais. Sokratas klausia atsakymo; klausimas turi tam tikrą tikslą, o atsakymas turėtų būti gana atsitiktinis.

Kitas dalykas, kad šiuose pokalbiuose matyti, jog leidžiama būti ir kitam požiūriui, nes taip, beje, randasi gyva pokalbio dvasia, tačiau sokratiškajai manierai nebūdinga toks varžymasis, svarbiausia – nenukrypti nuo temos. Čia nerasime įprastų pokalbio manierų – nei įsitikinimo savo teisumu, nei atkaklaus laikymosi savo pozicijos, pašnekovas nenutraukia pokalbio susipainiojęs, neperšoka prie kitos temos pažėręs sąmojį ar tiesiog ją atmetęs; tokios manieros nesuderinamos su gerais papročiais, juoba su Sokrato pokalbių vaizduosena. Turint galvoje šitos pokalbio manieros plastiškumą, nekeista, kad šiuose dialoguose paklaustasis atsakydamas taip tiksliai laikosi klausimo.

Taigi pagrindinis dalykas yra tas: žmogus, su kuriuo Sokratas kalbasi, savo sąmonėje pats turi išplėtoti visuotinybę iš tam tikro jam žinomo vaizdinio. Tiesioginis tokio būdo padarinys gali būti sąmonės nuostaba, kad tame, kas jai taip gerai žinoma, glūdi ir tokie dalykai, kurių ji visiškai neieškojo.

Kai Sokratas išplėtodavo tokią visuotinybę, tai iš dalies gaudavo visiškai formalų rezultatą – įtikindavo savo pašnekovus, kad jeigu jie anksčiau manė gerai žiną tam tikrą dalyką, tai dabar jie supratę, kad tai, ką jie žinojo, yra paneigta. Taigi Sokratas, klausinėdamas savo pašnekovą, kartu siekdavo jį paakinti, kad jis darytų išlygas, priešingas tiems teiginiams, kuriais jis iš pradžių rėmėsi. Taip atsiranda prieštaravimas, kuriame susiduria paties pašnekovo vaizdiniai. Toks yra didžiumos Sokrato pokalbių turinys. Taigi Sokratas plėtoja tokį požiūrį, kuris yra priešingas tam, kurį sąmonė iš pradžių turėjo; pirmutinis viso padarinys – sąmonė susipainioja savyje, dėl to ji sutrinka. Sukurti tokią situaciją – pagrindinė Sokrato pokalbių tandencija. Taip jis nori pasiekti , kad pašnekovas susigėstų ir suprastų, kad tai, ką mes laikėme teisinga, dar nėra tiesa, nes tai pilna prieštaravimų. Dėl to turįs kilti poreikis rimčiau siekti pažinimo. Tatai ir yra pagrindinė Sokrato manieros ypatybė.

Toliau būtina nurodyti teigiamą momentą, kurį Sokratas išplėtojo sąmonėje. Tatai yra ne kas kita, o gėris, nes jis sukuriamas iš sąmonės žinojimu, tai pažintas gėris, grožis, tai kas vadinama idėja, amžinumas.

Sokrato požiūriu, žmogus irgi yra matas, tačiau žmogus kaip mąstymas; šis matas, išreištas objetyviu būdu, yra tiesa, gėris.

Sokratas dar neatrado gėrio, kuris, taip kaip tiesa, teisingumas, dabar yra visko pagrindas. Gėris yra tam tikra švietimo pakopa, tačiau tai, kad gėris yra tikslas savaime, yra Sokrato atradimas švietimo, žmogaus sąmonės srityje;

Tokia yra Sokrato filosavimo maniera ir jo filosofija.

Svarbiausias dalykas yra tas, kad pati Sokrato sąmonė priėjo tik prie šitos abstrakcijos. Gėris yra visuotinybė, kuri pati save apibrėžia pačioje savyje, kuri save realizuoja ir turi būti realizuota, – tai gėris kaip pasaulio, kaip individo tikslas. Tatai yra tam tikras savyje konkretus principas apibrėžtimi; ir ši abstrakti laikysena yra sokratiškojo pricipo trūkumas. Teigiamas aspektas lieka neatskleistas, nes principas nėra toliau plėtojamas.

Aristotelis sako: „Ir Sokratas, ieškodamas dorybės, vienur buvo teisus, o kitur klydo. Sutapatinęs dorybę su supratingumu, jis klydo, bet teisingai sakė, kad dorybė neįmanoma be supratingumo“ – tikslo visuotinybė neatsiejama nuo mąstymo. „Sokratas manė, kad dorybės yra proto sprendimai – visos dorybės esančios žinojimas, o mes sakome: dorybės su proto sprendimais sudaro vienybę“.

Sokratui mesti kaltinimai ir jo likimas gerai žinomi. „Sokratas kaltas, kad nepripažįsta valstybinių dievų ir vietoj jų perša naujas dievybes; be to, kaltas kad tvirkina jaunuomenę.

Teisme Sokratas atsisakė pasiskirti sau bausmę, tam tikrą piniginę baudą arba ištrėmimą; taigi Sokratas galėjo rinktis arba šias bausmes, arba mirtį.

Sokratas teismo nuosprendžiui priešpriešino savo sąžinę ir išteisino save jos teisme.

Sokratas nepanoro nusižeminti prieš tautą, kad prašytų bausmės sušvelninimo; dėl to Sokratas buvo nuteistas mirti, ir šis nuosprendis buvo įvykdytas, nes Sokratas nepripažino tautos viršenybės; toks nuosprendis nebuvo bausmė už nusižengimą, dėl kurio teismas jį laikė kaltu.

Sokratas yra herojus, nes jis sąmonėje atpažino aukštesnį dvasios principą ir jį išreiškė. Šitas aukštesnis principas turėjo absoliutų pateisinimą.

Graikų pasaulio principas dar negalėjo pakęsti subjektyvios refleksijos principo, todėl pastarasis iškilo kaip priešiškas ir griaunantis. Taigi Atėnų tauta ne tik turėjo teisę, bet ir privalėjo reaguoti į jį pagal savo įstatymus, todėl ji įvertino šį principą kaip nusikaltimą.

Senovės mąstytojams, ypač Sokratui atrodė, kad išklydimas iš dorovės kelio yra pagrįstas nežinojimu. Niekas nedaro blogio dėl paties blogio – šis Sokrato požiūris dar ligi šiol nėra visiškai paneigtas. Jo mokymas turėjo ir negatyvių aspektų – Sokratas išklibino tai, kas vaizduotei buvo tvirta.

Leave a Comment