SIELOS SAMPRATA ARISTOTELIO FILOSOFINĖSE PAŽIŪROSE
Pripažindami žinojimą gražiu bei vertingu dalyku, vis dėlto vienai jo sričiai galime teikti pirmenybę prieš kitą ar dėl nagrinėjimo gilumo, ar dėlto, kad jos objektas yra daug reikšmingesnis. Dėl šių abiejų priežasčių bū-tų teisinga sielos tyrinėjimui skirti vieną iš pirmesnių vietų. Be to, atrodo,kad sielos pažinimas labai padeda tiesą surasti ir ypač gamtą pažinti. Juk siela, rodos, yra visko, kas gyva, pradas. Žmonių sielos yra dvasinės ir nemirtingos substancijos. Dievas visada pagal poreikį sielas sukuria iš nieko. Todėl klaidingi yra teiginiai tiek tų, kurie teigia, kad sielos iš vienų kūnų pereina į kitus, ar tie kurie mano, kadvisų žmonių sielos buvo kartu sukurtos Adome, pirmajame mūsų tėve. Sielalabai glaudžiai susijusi su kūnu tol kol žmogus gyvas. Tačiau kai kurių fi-lofosų teiginiai dėl to, kaip tas susiėjimas vyksta, nėra tokie, kad įžvalgus filosofas galėtų juos pripažinti. Mūsų siela yra tokia laisva dėl atskirų dalykų , todėl kad nėra verčiama veikti nei jokio vidinio poreikio, nei išorinės prievartos.tai lengvai supras kiekvienas, jei tik stengsis gerai pažinti valios ir laisvės prigimtį.visi filoso-fai , sekusieji Pitagoru ir Epikūru, vienodai įsivaizdavo žmonių bei gyvūnųir sielas, ir kūnus. O scholastikos filosofai gyvūnų materiale siela suprato tokią, kuri gali atsiminti ir pažinti tik tai, kas susiję su jų kūniškumu. Aristotelis – antikinio pasaulio mąstytojas. Senovės graikų filosofija bu-vo nuostabus, bet trumpalaikis šio pasaulio želmuo. Vešliai suklestėjęs ir pražydęs, jis greitai perėjo visus raidos tarpsnius ir subrandino vaisius. Aristotelis ir buvo viso šio ciklo branda, tačiau kartu ir jo pabaiga.
Savo filosofijoje Aristotelis vyravo tarp materializmo ir idealizmo. Ma-terialistinės tendencijos sudaro tą gyvą, vertingą didžiojo senovės filosofo pusę, kurią ypač vertino marksizmo klasikai. Tuo tarpu idealistinės ten-dencijos gyliai prieštarauja teigiamam Aristotelio idėjų turiniui. Kaip tik šias Aristotelio pasaulėžiūros puses plačiai panaudojo viduramžių scho-lastai, užmušę tą gyvą turinį, kuris trykšta iš kiekvieno senovės mastytojoveikalo. Aristotelio – įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo – sistematiko – bruožai, jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryškiai pasireiškia jo pamastymuose apie sielą. Visų pirma Aristotelis nustatinėjo, kuriai giminei siela priklauso ir kas ji yra, būtent – ar ji individualus daiktas ir substancija, kokybe ar kiekybe, ar dar kuri nors kita iš mūsų nustatytų kategorijų; be to ar ji tėra potencijaar gal greičiausiai yra tam tikra aktualybė, nes tai nemažas skirtumas. Taip pat aiškinosi, ar siela yra dali, ar nedali; ar visos sielos vienarūšės ar ne; o jei nevienarūšės tai ar jos skiriasi gimine ar rūšimi, nes visi tirinė-tojai, kurie iki šiol yra kėlę ir nagrinėję sielos problemą, matyt, domėjositik žmogaus siela. Kad neliktų nuošaly dar kitas klausimas – ar sielos są- voka yra viena, kaip, pavyzdžiui, gyvio sąvoka , ar kiekvieną sielos rūšį atitinka ir skirtinga sąvoka, kaip antai arklio, šuns, žmogaus, Dievo. Pas-taruoju atveju bendra gyvio sąvoka būtų bereikšmė arba bent antrinė. Taspats klausimas kyla ir dėl kiek vieno kito bendro predikato, kurį mes tai-kome objektui. Jei paaiškės, kad nėra daugelio sielų ir, kad galima kalbėti tik apie skirtingas sielos dalis, tai reikia nustatyti, ar mes turime iš pradžių tyrinėti visą sielą, ar jos dalis. Taip pat nelengva išaiškinti, kurios iš tų da-lių savo prigimtimi skiriasi vienos nuo kitų, be to , ar pirmiau reikia nagri-nėti pačias sielos dalis, ar jų veiksmus – mastymą ar protą, jutimą ar juslęir t.t. O jeigu pirmenybė būtų teikiama veiksmams, tai vėl galėtų kilti abe-jonė, ar nereikėtų objektus nagrinėti pirma negu veiksmus, pvz., tai , kas juntama, pirma negu jutimą, o tai, kas mastoma, pirma negu mastymą. Matyt, ne tik esmę žinoti yra mums naudinga, norint susekti priežastis viso to , kas ištinka substancijas,kaip ,pavyzdžiui, matematikoje žinojimas, kas yra tiesu ir kas kreiva arba kas yra linija ir kas plokštuma, leidžia nus-tatyti kiek stačiųjų kampų prilygsta trikampio vidinių kampų sumai. Atvir-kščiai, atsitiktinių ypatybių žinojimas taip pat daug prisideda prie daikto esmės pažinimo. Ištikrųjų, kai mes, pasitelkę vaizduotę, įstengiame įžiūrėtidaikto atsitiktines ypatybes – visas ar jų daugumą, – tai tiksliau galime nu-sakyti ir objekto esmę, nes kiekvieno įrodymo pradas yra daikto sąvokos apibrėžimas, ir todėl aišku, kad visus apibrėžimus, kurie neleidžia pažintiobjekto atsitiktinių ypatybių arba bent spėti, kokios jos gali būti, reikia lai-kyti dialektiškais ir tuščiais. Sunkumus sudaro ir sielos būsenos: ar jos visos priklauso ir sielos turė-tojui (kūnui) , ar esama ir tokių, kurios yra pačios sielos ypatybės. Tatai išsiaiškinti būtina, bet nelengva. Atrodo , kad daugeliu atvejų siela nieko nepatiria ir nieko neveikia nepriklausomai nuo kūno, pavyzdžiui, pykdama, drąsindamasi, geisdama ir apskritai jusdama. Atrodo, kad mastymas yra savybinė sielos būsena. O jeigu mąstymas yra tam tikras vaizdavimosi bū-das ir negali atsirasti vaizduotėje nedalyvaujant, tai ir mastymo negali būti be kūno. Priešingai, jeigu yra kokių nors savybinių sielos veiksmų arba pasyvių būsenų, ji gali atsiskirti nuo kūno. O jei siela neturi jokiųsavybinių ypatybių, tai ji neatskiriama nuo jo ir šiuo atžvilgiu gali būti liginama su tiese, kuri , būdama tiese, gali turėti visokių savybių, pavyz-džiui, ji gali liesti viename taške varinį rutulį ; bet to negali būti, kai tiesėimama abstrakčiai, nes ji neatskiriama (nuo materijos), jei visuomet yra susijusi su tam tikru kūnu. Atrodo, kad ir visas sielos emocines būsenas ly-di tam tikri kūno reiškiniai, pavyzdžiui, pyktį, ramumą, baimę, gailestį, drasumą taip pat džiaugsmą, meilę ir neapykantą. Šioms emocijoms kilus, ir kūnas ką nors patiria. Tai galima matyti iš to, jog kartais, stipriems ir ryš-kiems dirgikliams veikiant, siela nesuirzta ir nepabūgsta, o kartais, prie-šingai, dėl menkų ir nesvarbių priežasčių susijaudina; tatai atsitinka kai kūnas yra labai sukrėstas ir apimtas tokios būsenos, kurias sukelia pyktis. Tai dar labiau išryškėja, kai baimė apima žmogaus sielą, nors nėra nieko, ko reikėtų bijotis. Jei taip yra, tai aišku, kad sielos emocijos yra sumate-rialintos sąvokos. Todėl, apibrėžiant tokias emocijas pavyzdžiui , pyktį, nu-rodoma, kad ji yra kaip tik to kūno arba tos jo dalies, ar to sugebėjimo ju-desys, kyląs kaip tik dėl tos priežasties ir siekiąs kaip tik to tikslo. Ir štai kodėl sielos nagrinėjimas – ar visos, ar tos dalies, apie kurią tik kalbėjomeyra fizikų reikalas. Mat gamtininkas ir dialektikas kiekvieną iš tų emocijų apibrėžtų skirtingai; pavyzdžiui, kas yra pyktis ? vienas pasakytų, kad tai yra siekimas atkeršyti už įžeidimą arba kas nors panašaus, o antras – kad tai užviręs kraujas širdyje arba įsikarščiavimas. Pirmas iškelia aikštėn materiją, o antras – formą bei sąvoką. O sąvoka yra daikto forma, kuri,kad liktų reali, turi įsikūnyti materijoje. Pavyzdžiui, namo sąvoka taip apibrėžiama: tai priedanga nuo žalingų vėjų, lietaus ir karščio poveikių. Bet vienas nurodys tiktai akmenis , plytas ir rąstus, o kitas pasakys kad taiforma įkūnyta toje materijoje siekiant minėto tikslo. Katras iš jų fizikas? Ar tas , kuris atsižvelgia tik į materiją nepaisydamas formos, ar tas, kuris atkreipia dėmesį į formą? Ar greičiau gal tas , kuris kreipia dėmesį į abu-du pradus? Bet ką pasakyti apie du pirmuosius apibrėžimo būdus? Gal nė-ra tokio mokslininko, kuris nagrinėtų daiktų neatskiriamas būsenas neim-damas jų atskirai? Bet fiziko uždavinys tirti visus tuos veiksmus ir pasyviasbūsenas, kurios priklauso tam tikram kokybiškai apibrėžtam kūnui ir tam tikrai kokybiškai materijai. Tas savybes, kurių ryšys su kūnu yra kitoks, tu-ri tirti kitas specialistas;kai kuriais atvejais – praktikas, pavyzdžiui, staty-bininkas arba gydytojas. Bet esama dar kitų neatskiriamų savybių, kurios, nebūdamos konkretaus kūno ypatybės, iškeliamos aikštėn abstrahuojant: tai matematikos objektai. Pagaliau tuos dalykus, kurių būvimas visiškai nepriklauso nuo materijos, turi nagrinėti metafizika. Bet grįžkime prie mūsų samprotavimų pradžios. Kaip nurodėme, sielos Būsenų negalima atskirti nuo gyvių prigimtinės materijos, bet ne ta pras-me, kuria priskiriame šį požymį linijai arba plokštumai, o ta prasme, kuriames taikome pykčiui ir baimei. Kas yra siela ir koks yra bendriausias jos apibrėžimas. Substancija mes vadiname vieną būties rūšį. Substancijoje skiriame, pirmą, materiją, kuri pati nėra dar tam tikras konkretus daiktas, antra – formą bei sąvoką, kurileidžia mums apibrėžti konkretų daiktą, ir trečia – tai, kas susideda iš ma- terijos ir formos. Materija yra potencija, o forma – aktualybė, ir dvejopa prasme: kaip įgytas žinojimas arba kaip pats mastymo aktas.substancijo-mis dažniausiai laikomi kūnai, ypač gamtos kūnai, nes jie yra visų kūnų pradai. Vieni gamtos kūnai turi gyvybę, kiti – ne. gyvybę mes vadiname mitimo, augimo ir nykimo procesus, kurie vyksta savaime. Iš to išplaukia, kad kiekvienas gamtos kūnas, kuris turi gyvybę, yra substancija, ir dargi sudėtinė. Bet nors gyvis yra tam tikras kokybiškai apibrėžtas kūnas – toks, kuris turi gyvybę, vis dėl to kūnas nėra tapatus sielai , nes jis negali būti priskirtas daiktui kaip tam tikra jo savybė; greičiau jis yra pamatas, ku- riam savybė gali būti priskiriama, tai yra medžiaga. Vadinasi, sielą reikia pripažinti substancija, ta prasme, kad ji yra gamtos kūno, potencialiai turinčio gyvybę, forma. Bet substancija formos prasme yra aktualioji būtis, tai yra tam tikro konkretaus kūno aktualybė. Entelechija gali būti supran-tama dvejopai: arba kaip įgytas žinojimas, arba kaip aktualiai vykstantismastymas. Aišku, kad siela yra aktualybė žinojimo prasme, nes su sielos buvimu susijęs miegas ir budėjimas; budėjimas analogiškai atitinka aktua-lų mastymą, o miegas – neaktyvų žinojimą. Jei atsižvelgiama į tą patį sub-jektą – žinojimui priklauso pirmenybė pagal kilmę. Todėl siela yra gamtos kūno, potencialiai turinčio gyvybę, pirminė aktualybė. O toks gali būti tik-tai organizmas. Organai yra ir augalų dalys, bet jie labai paprasti. Pavyz-džiui, lapas yra apyvaisio pasauga, o apyvaisis – vaisiaus apsauga. Šaknys analogiškai atitinka burną: ir viena, ir antra traukia maistą. Taigi jei rei-kia nurodyti bendrą apibrėžimą, kuris galėtų tikti kiekvienai sielai, tai mes pasakysime: siela yra gamtos organinio kūno pirminė aktualybė. Todėl nėra reikalo svarstyti, ar kūnas ir siela yra tas pats dalykas, lygiai kaip ne-galima tapatinti vaško su įspaustu jame atspaudu arba apskritai kurio norsdaikto materijos su tuo daiktu, kurio materija ji yra. Mat vienio ir būties terminai vartojami skirtinga reikšme, bet pirmiausia jie taikomi aktualybei Siela yra substancija sąvokos prasme, tai yra tam tikro kokybiškai apib- rėžto kūno esmė. Įsivaizduojant, kad tam tikras įrankis, sakykim, kirvis, y-ra gamtos kūnas. Tokiu atveju jo esmė ir kartu siela bus tai, dėl ko jis yra kirvis. Ir jei siela atsiskirtų nuo jo, tai jis nustotų buvęs kirviu, ir liktų tik jo pavadinimas. Bet ištikrųjų tai yra tik kirvis, o ne gamtos kūnas, nes siela yra esmė ir sąvoka ne sukurto daikto, o tokio gamtos kūno, kuriame glūdi judėjimo ir ramybės pradas. Tai, kas pasakyta, reikia pritaikyti ir kūno da-lims. Jeigu akis būtų gyvis, tai regėjimas būtų jo siela, nes regėjimas yra akies esmė ir forma. Akies lėlytė yra regėjimo medžiaga. Netekusi regėji-mo, akis nebėra akis, jai liks tik akies pavadinimas, panašiai kaip iškaltos iš akmens arba nupieštos akies. Kas pasakyta apie dalį, turi būti dabar tai- koma ir visam gyvam kūnui. Kaip atskiro organo jutimai susiję su pačiu organu, taip analogiškai ir jutimų visuma susijusi su visu juntančiu kūnutiek, kiek jis sugeba justi. Bet, antra vertus, potencialiai yra gyvas ne tas kūnas, kuris yra netekęs sielos, o tas, kuris ją tebeturi. Aristotelio moksle apie sielą itin vertingas yra mėginimas išaiškinti ko-kybinį gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą, apibrėžti augalų ir gyvūnųspecifines ypatybes ir pagaliau nustatyti kokie žmogaus esminiai skirtumainuo gyvosios gamtos. Aristotelio pažiūros šiais klausimais viešpatavo psi-chologijoje ilgus šimtmečius. Bet šiuolaikinis mokslas nepripažįsta tokiogriežto augalijos ir gyvūnijos skirtumo ir iškelia, priešingai Aristoteliui, jųesminę vienybę, teikdamas, jog šitos dvi gamtos karalijos remiasi tos pa-čios aukštai organizuotos materijos judėjimo formomis, kurios pasireiškia esmine gyvybės savybe – medžiagų apykaita. Gyvybė skiriasi, pasak Aris-totelio, nuo negyvosios gamtos savo ypatinga forma ir tos formos vieta formų hierarchijoje. Bet, remdamasi savo teleologine pasaulėžiūra, jis klaidingai priskiria visai gyvajai gamtai tikslo siekimą, tai yra tokią savy-bę, kuri yra budinga tik sąmoningam žmogui. Ta ypatinga forma, kuri ski-ria gyva nuo negyva, ir esanti siela. Ta materija, kurią siela apiformina iraktualina, yra organinis kūnas, tai yra toks kūnas, kuris turi reikalingus gyvybei išsaugoti organus. Todėl bendras ir – reikia pažymėti – provizinissielos apibrėžimas skamba taip: siela yra organinio kūno, turinčio poten-cijoje gyvybę, pirminę aktualybę. Iš šio apibrėžimo galima matyti, kad sie-la, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukštesnio laipsnio forma; jospotencija yra sudėtinga materija, kuri jau turi daug požymių. Siela jungiair derina įvairius organus, kurie skiriasi savo pavidalais, savo funkcijomisir susideda iš nevienodų elementų. Todėl ir tie judesiai, kurie yra budingigyviems kūnams, ne tik pasižymi didesniu sudėtingumu, negu negyvų kūnųjudesiai, bet ir skiriasi nuo jų savo tikslu. Iš tikrųjų pastarieji siekia užimti tą vietą pasaulyje, kuri atitinka jų prigimtį: sunkieji – jo centrą, lengvieji – periferiją. Pasiekę tą vietą, jie nustoja judėję ir rimsta. Gyvių prigimtiniaijudesiai, priešingai, yra susiję su kokybiniais pasikeitimais ir turi tikslą iš-saugoti gyvybę, o gyvybė išsilaiko tik tol, kol tie judesiai vyksta ir kartojasi.Gyvybė yra nepaliaujamas veiklumas, nesuderinamas su rimtimi. Taigi sie-la yra, pasak Aristotelio, gyvybės pradas, visu pirma grynai biologine pras-me. Ji pasireiškia dviem sugebėjimais, kurie užtikrina tiek atskiro gyvio, tiek visos giminės buvimą ir išsilaikymą, būtent – sugebėjimu misti ir gim-dyti. Šitie sugebėjimai pirmiausia skiria gyva nuo negyva ir apibūdina tą primityvią sielos formą, kuri priklauso augalams. Nors jie turi labai pap-rastą organizaciją, negali keltis iš vietos į vietą ir gauna maistą iš tos me-džiaginės aplinkos, su kuria jie yra suaugę, jų mitimas ir augimas negali būti aiškinami, remiantis tiktai sudarančių jų kūną elementų sąveika, nes ši-tie procesai valdomi tam tikro mato bei proporcingumo, kurie apsprendžia jų dydį ir pavidalą. Siela veikia įgimtą visiems gyviams šilumą, kuriai pade-dant vyksta gaunamo maisto pasisavinimo procesas. Bet augalų sielai, Aris-totelio vadinamai maitinančiąja, arba gimdančiąja, siela, stinga dar to gy-vybės centro, būdingo gyviams, ypač aukštesniesiems, kuris suteikia jiems griežtai apibrėžtą vieningumą. Tai parodo, tarp kitko, tas faktas, kad atski-ros nupjautos augalo dalys gali nenustoti gyvybės ir išsivystyti į sveiką au-galą. Šiuo atžvilgiu augalas aktualybėje teturi vieną sielą, o potencijoje – daugelį. Būdama visokios gyvybės pradas, maitinančioji, arba gimdančioji, sielapriklauso ne tik augalams, bet ir visiems aukštesniesiems gyvūnams – tiek gyvuliams, tiek ir žmogui. Ji yra visų aukštesniųjų sielos rūšių būtinas pa-matas bei sąlyga. Todėl tik maitinančioji siela gali veikti ir egzistuoti nee-sant aukštesniųjų sielos rūšių. Tiesa Aristotelis dažnai kalba apie skirtingassielos dalis, tarsi visos sielos rūšys būtų atskirtos savarankios jėgos, kuriosgali reikštis nepriklausomai vienos nuo kitų. Tačiau, Aristotelis aiškiai pa-rodo, kad siela yra vieningas ir nedalomas pradas, pasireiškiąs skirtingaissugebėjimais, kuriuos galima tik logiškai, o ne realiai atskirti vieną nuo kito Be mitimo ir gimdymo siela pasižymi dar kitais naujais sugebėjimais. Tokie sugebėjimai yra juslė, judrumas, jautrumas, įvairių rūšių siekimai bei potraukiai. Laikydamas juslę svarbiausiu gyvūnų sielos sugebėjimu, su ku-riuo yra glaudžiai susiję visi kiti, Aristotelis vadina jį juntančiąja siela. Y-patingą reikšmę Aristotelis priskiria lytėjimo juslei. Lytėjimas yra kaip tik ta juslė, kurios pagalba gyvūnai suvokia bendriausias fizinio pasaulio prie-šybes – šilumą ir šaltį, sausumą ir drėgmę; be to, ir kitos esminės savybės:kietumą, minkštumą, svorį ir kt. Lytėjimas yra kiekvieno gyvulio gyvybės būtina sąlyga; ją turi visi gyvūnai, net ir žemiausieji,kurie kitų juslių neturi.Aristotelis vadina lytėjimą pirmine jusle ir, kaip galima matyti iš jo pasisa-kymų kituose biologiniuose veikaluose linksta pripažinti itin glaudų lytėji-mo ryšį su bendrąja jusle. Tiktai protas sugeba pažinti daiktų esmę. Tuo jis skiriasi nuo jutiminio suvokimo. Aristotelis klaidingai teigė, kad protas negali turėti jokio ryšio sumaterija ir nereikalingas jokio materialaus organo formoms pažinti. Protas, kiek jis atskirtas nuo materijos, yra nekintamas ir pats neturi jokios apib-rėžtos formos, nes kitaip negalėtų būti kitų formų imtuvu. Be mitimo, jutimo ir mastymo sielai, jo manymu priklauso dar ketvirta esminė funkcija, būtent – sugebėjimas judinti kūną ir tuo vadovauti jo prak-tinei veiklai. Aristotelis klaidingai teigė, kad visų gyvų būtybių prigimtiniaijudesiai yra tikslingi, tai yra nukreipti į tam tikrą tikslą. Tikslu būna kiek-vienas objektas, kuris yra reikšmingas gyvūno išsilaikymui bei gerovei. Jo vaizdas sukelia sieloje malonumo arba nemalonumo jausmus, žiūrint, ar jisžada gyvūnui kažką gera ar bloga; o tie jausmai neišvengiamai lydimi ati-tinkamų siekimų – pasisavinti gėrį arba pašalinti blogį. Siekiamieji objektai sujaudina sielą siekimais, o siekimai savo ruožtu judina kūną. Pasak Aristo-telio, žmogaus protingos valios aktai išplaukia iš svarstymo, kaip išvada ištokių silogizmo premisų, kurių didžioji premisa nustato tam tikrą bendrą veiklos būdą. Prieštaravimas, kuris glūdi pasyviojo proto sąvokoje, paliečiair bendrą sielos supratimą Aristotelio sistemoje. Siela savo esme yra forma, o formos yra nejudamos. Su šituo sielos apibrėžimu nesutaikomas Aristote-lio teiginys, kad siela gali judinti kūną ta sąlyga, jei jos siekiančioji jėga judinama siekiamojo objekto. Čia Aristotelis aiškiau priskiria sielai judesįir net apibūdina siekimą kaip aktualų judesį. Laikydami, kad siela yra kaž-kas kūniška, kas juda erdvėje, mes pakliūvame į nenugalimus prieštaravi-mus. Tačiau Aristotelis niekur nekelia klausimo, ar galimi šalia materialiųjudesių erdvėje dar kiti nematerialūs judesiai. Jis nurodo, kad potencijos pavirtimą aktualybe reikia skirti nuo tų procesų arba judesių, kai daiktas pereina iš vienos būsenos į kitą, ja,m priešingą, ir keičia savo formą. Kal-bėdamas apie sielos emocijas Aristotelis teisingai pabrėžia, kad jos yra glaudžiai susijusios su kūno būsenomis ir dažnai patiria šių pastarųjų po-veikį, bet kartu priduria, kad tai nereikia suprasti tarsi sieloje vyktų judesysgalima tiktai tvirtinti, kad kūno judesys arba pasiekia sielą, arba prasideda nuo jos. Todėl būtų tiksliau pasakyti, kad ne siela gailisi,mokosi arba pro-tauja, o žmogus, sielos padedamas. Sielos pažinimas daug kuo padeda tiesą pasiekti ir ypač gamtą pažinti.Siela, yra viso, kas gyva, pradas. Išgauti tikrų žinių apie sielą visais atvejais ir atžvilgiais yra labai sunku, nes toks tyrinėjimas, būtent, kuris liečia subs-tanciją ir esmę, yra bendras ir daugeliui kitų mokslų, ir todėl galima būtų manyti, kad visiems objektams, kurių substanciją mes norime pažinti, tinka tik vienas metodas, panašiai, kaip išvestinėms objektų ypatybėms įrodyti yra vienas svarstymo būdas. Sielos būsenų negalima atskirti nuo gyvių prigimti-nės materijos, bet ne ta prasme, kuria priskiriame šį požymį linijai arba plokštumai, o ta prasme, kuria mes jį taikome pikčiui ir baimei. Substancijomis dažniausiai laikomi kūnai, iš jų ypač gamtos kūnai, nesjie yra visų kitų kūnų pradai. Vieni gamtos kūnai tūri gyvybę, kiti – ne. gy-vybe mes vadiname mitimo, augimo ir nykimo procesus, kurie vyksta savai-me. Kiekvienas gamtos kūnas, kuris turi gyvybę, yra substancija ir dargi su-dėtinė. Bet nors gyvis yra tam tikras kokybiškai apibrėžtas kūnas, būtent, toks, kuris turi gyvybę, vis dėlto kūnas nėra tapatus su siela, nes jis negalibūti priskirtas daiktui, kaip tam tikra jo savybė. Sielą reikia pripažinti subs-tancija ta prasme, kad ji yra gamtos kūno, potencialiai turinčio gyvybę, for-ma. Gyvybė yra tai, kuo turinti sielą būtybė skiriasi nuo to, kas yra be sielos.Nors terminas vartojamas nevienoda prasme, mes vis dėlto priskiriame ku-riam nors objektui gyvybę, jei jam priklauso bent gyvybės požymis. Gyvybėpriklauso gyviams prado dėka, o gyvuliai pasirodo tiktai juslėms atsiradus,nes ir tas būtybes, kurios nejuda, nekeičia vietos, bet turi jutimus, mes vadi-name gyvuliais, o ne gyviais. Iš juslės rūšių pirmiausiai atsiranda lytėjimas.Panašiai kaip maitinantis pradas gali veikti atskirai nuo lytėjimo ir apskri-tai nuo visų juslių, taip ir lytėjimas atsiranda skyrium nuo kitų juslių, o mai-tinančiu pradu mes vadiname tą sielos dalį, kurią turi ir augalai. Gyvuliai apdovanoti lytėjimu. Siela yra visų nurodytųjų sugebėjimų pradas ir apibrė-žiama tokiais veiksmais: maitinimu, jutimu, mastymu ir judėjimu. Bet ar kiekvienas tų sugebėjimų yra visa siela, ar tik tam tikra jos dalis – jei tik da-lis, tai ar tokia, kurią galima atskirti tik abstrakcijos keliu ar ir vietos atž-vilgiu. Pasirodo, kad kai kurie augalai, būdami supjaustyti, nenustoja gyvy-bės, nors jų dalys ir atsiskiria vienos nuo kitų. Iš to galima spręsti, kad kiek-viename tokiame augale siela, imama kaip entelechija, yra viena, bet poten-cialiai jų yra daug. Apie protą ir teorinį mastymą dar negalima pasakyti nieko aiškaus, tačiau atrodo, kad jie yra visai kitokios sielos sugebėjimai, kurie gali reikštis be materijos, panašiai, kaip amžina nepriklauso nuo lai-kina. Šiaip ar taip, visų kitų sielos dalių negalima atskirti nuo materijos, kaip tvirtina kai kurie tyrinėtojai. Kadangi formos ir materijos junginys yrabūtybė, turinti sielą, tai ne kūnas yra sielos entelechija, o atvirkščiai, sielatam tikros rūšies kūno entelechija. Štai kodėl teisinga yra nuomonė tų filo-sofų, kurie tvirtina, kad siela negali būti be kūno, lygiai kaip ir negali būti kūnu, nes ji yra ne kūnas, o kažkas, priklausąs kūnui ir glūdįs jame, žiūrintkiek jis yra tam tikras konkretus, kokybiškai apibrėžtas daiktas. Bet koks kūnas negali įsigyti bet kokios sielos. Kiekvieno daikto entelechija įvykstatik tame, kas yra tas daiktas potencijoje, tai yra, įvyksta atitinkamos prigim-ties materijoje. Iš to, aiškėja, kad siela yra tam tikra entelechija ir esminė forma tokio kūno, kuris potencijoje sugeba būti tokios prigimties daiktu. Sielos sugebėjimai vieniems gyviams priklauso visi, kitiems – kali, dar kitiems – tik vienas. Tie sugebėjimai: maitinimasis, jutimas, judėjimas erd-, vėje, siekimas ir mastymas. Augalams priklauso tik maitinantysis sugebėji-mas, kitiems gyviams be šio ir juntantysis. Bet tie gyviai, kurie junta, kartu ir ko nors siekia, nes siekimas pasireiškia ir geismu, ir aistra, ir noru. Visigyvuliai turi bent vieną jutimų rūšį, būtent – lytėjimą. Kur yra jutimas, ten atsiranda džiaugsmas bei skausmas, malonumas ir nemalonumas, kartu su tais jausmais pasirodo ir geismas, nes geismas yra malonumo siekimas. Gyviai junta ir maistą, nes lytėjimas yra ir maisto jutimas; visi gyvuliai minta sausu ir drėgnu, šiltu ir šaltu maistu, o šitos savybės suvokiamos ly- tįjimui padedant. Alkis ir troškulys yra siekimai, pirmasis – to, kas sausa ir šilta, antrasis to – kas šalta ir drėgna; skonis yra šių savybių prieskonis. Tiems gyvuliams, kurie turi lytėjimą, yra būdingi ir siekimai. Vaizduotės klausimas, būtent ar ji priklauso visiems gyvuliams – yra dar neaiškus. Kai kurie gyvuliai sugeba judėti, kiti – protauti ir mastyti. Iš tikrųjų be maitinančiosios sielos negali atsirasti juntančioji; augaluo-se, priešingai, maitinančioji siela veikia be juntančiosios. Be lytėjimo neat-siranda nei viena pojūčių rūšis, o lytėjimas gali būti skyrium nuo jų, nes yra daug gyvių, kurie neturi nei regėjimo, nei klausos, nei uoslės. Juntančiųjų gyvulių tarpe kai kurie sugeba judėti erdvėje, o kiti – ne. mažiausia yra tų, kurie apdovanoti mastymu ir protavimu. Bet toms mirtingoms būtybėms, ku-rios masto, priklauso ir visi kiti sielos sugebėjimai. Priešingai, ne visi gyvu- liai, kurie turi visus kitus sugebėjimus, gali mastyti; kai kuriems trūksta net ir vaizduotės, o kiti, kol būna gyvi, naudojasi tik vaizduote. Aristoteliui pavyko surinkti gana gausią tiek stebėjimų, tiek ir eksperi-mentų empirinę medžiagą savo teoriniams teiginiams paremti bei pavaiz-duoti. Marksas parašė tokią pastabą: “ Aristotelio išmintingumas labai stebėtinai atskleidžia spekuliatyviausius klausimus. Jis yra tarsi koks lobiųieškotojas. Kad ir kur po krūmais trykštų gyva šaltinio versmė, visur jo užburtoji lazdelė neklysdama jį suranda “. Engelsas vadina Aristotelį universaliausia galva senovės graikų filosofų tarpe. Panašiai atsiliepia apie Aristotelį ir Leninas. Susipažinęs su jo meta-Fizikos vokišku vertimu, ji pažymi, kad Aristotelis yra išreiškęs nepaprastai įdomių, naivių minčių, vedančių į filosofiją. Leninas nurodo, kad Aristotelio logika yra poreikis, ieškojimas, artėjimas prie Hėgelio logikos,- bet ją , Aristotelio logiką, viduramžių teologai pavertė negyva scholastika, pašali-nę visus ieškojimus, svyravimus ir būdingus jam problemų formulavimo metodus. “ Mano dievai, nors ir labai skirtingai, buvo Linėjus ir Kiuvje, betjie, palyginus su senuoju Aristoteliu, – tik mokinukai “ taip apie Aristotelį atsiliepė Darvinas. Iš Aristotelio raštų, kuriuos jis mini savo traktate “ Apie sielą “ ir kuriuose rašoma apie šį jo veikalą, galima šiek tiek spręsti apie traktato chronologinę vietą Aristotelio kūryboje. Su veikalu “ Apie sielą “ yra susijędaugelis smulkesnių darbų, kurie, tyrinėdami atskirus psichologijos, fiziolo-gijos ir biologijos klausimus, papildo traktato apie sielą nagrinėjimus.Literatūra: Aristotelis “ Rinktiniai raštai “ Aristotelis “ Apie sielą “