Senovės graikų mąstytojai apie pasaulio pradą

Turinys

Įvadas .............................. 3

Senovės graikų mąstytojai apie pasaulio pradą .............. 4

Išvados .............................. 12

Literatūra .............................. 13

Įvadas

Pirmoji filosofijos mokykla buvo įkurta Milete, todėl vėliau ir buvo pavadinta Mileto mokyklą. Miletas, tai vienas iš pirmųjų VI a. pr. Kr. miestų kur įsižiebė filosofinio mąstymo židinys. Tik reikėtų nepamiršti ir Efeso, gimtojo Heraklito (apie 540-480 m. pr. Kr.) miesto. Šios mokyklos filosofai tyrinėjo gamtą, rašė knygas apie gamtą, svarstė, iš ko joje viskas susideda. Jonijos (tai išeiviai iš Graikijos, praeityje kilę iš jonėnų genčių) mąstytojai bandė surasti pirminę medžiagą, iš kuurios viskas atsiranda ir vėl grįžta į ją. Jie neabejojo dėl pirmojo prado tikroviškumo ir esaties realumo. Tikrovė yra, esti, egzistuoja. Pirmasis pradas, iš kurio viskas atsiranda, pats savaime – amžinas, neatsirandąs ir neišnykstantis.
Štai Talis manė, kad tai vanduo; Anaksimenas buvo tikras, kad oras. O štai Pitagoras, pabuvojęs Egipte ir ten pasisėmęs tiksliosios matematikos žinių, grindė savo žinias apie pirminį pradą skaičiais. Anaksinamandras ir Parmenidas, manė, kad pirminis pradas yra kažkas neapibrėžto, o štai Ksenofanas ir Anaksogoras visą pirmojo prado garbę atidavė prrotui. Heraklitas iš Efezo, manė, kad tai ugnis, Empedoklis, buvo tikras, kad pirminis pradas yra ne kas kitas, kaip keturi pirminiai elementai. Ir tik Demokritas taip domėjęsis Pitagoru pirmasis iškėlė hipotezę, kad pirminis pasaulio pradas yra nedalomos dalelės – atomai.
Tai buvo se

eniausios filosofijos mokyklos filosofų glaustos mintys apie patį svarbiausią ir įdomiausią, žmonijos egzistavime, klausimą – pasaulio pradą.

Senovės graikų mąstytojai apie pasaulio pradą

Aristotelio sako, jog filosofijos pradžia yra nuostaba; taip ir graikų požiūris į gamtą išauga iš tokios nuostabos. Tuo nenorima pasakyti, kad dvasia susiduria su kažkuo nepaprastu ir tai lygina su įprastiniais dalykais; juk intelektinis požiūris į gamtos reiškinių reguliarumą ir lyginamoją refleksiją dar neegzistuoja; priešingai, judri graikų dvasia stebisi gamtos natūralumu; ji su juo santykiauja ne abejingai, kaip su kažkuo, kas savaime suprantama, bet kaip su tai, kas dvasiai yra svetima, tačiau šia svetimybe ji pasitiki ir tiki, kad toje svetimybėje glūdi tai, kas dvasios atžvilgiu yra draugiška, su kuo ji gali sueiti į pozityvų santykį. Šita nuostaba ir šita nuojauta yra pamatinės kaategorijos, tačiau helenai tuo neapsiribojo, bet tai, kas yra viduje ir su kuo susijusi klausiančioji nuojauta, privertė apibrėžtu vaizdiniu, sąmonės objektu. Kas gamtiška, turi reikšmę ne tiesiogiai, o tik tada, kai gamtiškumą pertvarko jį įtarpinanti dvasia; žmogui gamta yra ne tik paskata. Šitas dvasinis pradas neturi būti suprasta tik kaip paaiškinamas, kurį duodame tik mes; daugelyje graikų vaizdinių jis glūdi pats kaip neatskiriamas jų dalis. Nujaučiantis, įsiklausantis, reikšmės ieškantis žvilgsnis į pasaulį, mums duotas visuminiame Pano vaizdinyje viename graikų mitų. Graikijoje Pa

anas nėra objektyvioji visuma; jis yra neaprėžtas pradas, kuris kartu yra susijęs su subjektyvumo momentu,.> < Taip, pirma, išsakomas neapibrėžtumas, kurį vis dėlto galima išgirsti, kita vertus, tai kas girdima, yra klausiančiojo subjektyvus vaizdinys ir aiškinimas.>
Kadangi nagrinėsime kaip graikų mąstytojai mąstė apie pasaulio pradą, manau buvo tikslinga pradėti nuo mitologijos, su kuria auga naujas žmogus. Šiuo atveju Talis, Aristotelis, Anaksimenas, Anaksimandras, Parmenidas, Heraklidas iš Efezo, Ksenofanas, Pitagoras, Empedoklis, Anaksogoras ar Demokritas. Ir Pano įvaizdis buvo paimtas neatsitiktinai, juk jis simbolizavo ir tebesimbolizuoja ,,neaprėžtą pradą – pradą, kaip nuostabos pradžia, ir gamtos galią, o juk gamta Graikui atsakinėdavo į jo klausimus; tai teisinga tuo požiūriu , kad žmogus, klausdamas gamtos, atsakymus randa savo dvasioje. Mituose yra visos filosofijos rūšys, ir visos sielos būsenos. Ir baime ir meilė. Ir abejonės ir tikrumas, kartais ir būties nežinomybe, viskas, kas priverčia žmogų mąstyti, diskutuoti ir net abejoti. Ir su kiekvienu žodžiu vėl ir vėl atrasti kažką, kas buvo nepastebėta. Juk mituose yra sudėta žmonių siekiai ir visa apimanti dvasia – gamtos dvasia.
Tačiau pirmieji Graikų mąstytojai drąsiai atmetė mitologinį pasaulio aiškinimą ir pradėjo ieškoti pirmojo esaties(tikrovės) prado. Nors, kiek vėliau, visgi kai kurie atsigręžė į mitus, ir taip paaiškino pirmojo prado atsiradimą. Anaksimenas sakė, kad pradžia yra beribis oras, iš ku
urio atsiranda ir tai, kas yra, ir tai, kas buvo, ir tai, kas bus: ir Dievai, ir Dievybės, o likusieji daiktai kilo iš jau esančių. Tai vienas iš pirmosios filosofinės mokyklos įkūrėjų.
Jie sukūrė pirmąją mokyklą, kuri vėliau bus pavadinta Mileto mokyklą. Miletas, tai vienas iš pirmųjų VI a. pr. Kr. miestų kur įsižiebė filosofinio mąstymo židinys. Tik reikėtų nepamiršti ir Efeso, gimtojo Heraklito (540-480 m. pr. Kr.) miesto. Šios mokyklos filosofai tyrinėjo gamtą, rašė knygas apie gamtą, svarstė, iš ko joje viskas susideda. Jonijos (tai išeiviai iš Graikijos, praeityje kilę iš jonėnų genčių) mąstytojai bandė surasti pirminę medžiagą, iš kurios viskas atsiranda ir vėl grįžta į ją. Jie neabejojo dėl pirmojo prado tikroviškumo ir esaties realumo. Tikrovė yra, esti, egzistuoja. Pirmasis pradas, iš kurio viskas atsiranda, pats savaime šis pradas – amžinas, neatsirandąs ir neišnykstantis.
Talis (apie 625 – 547 m. pr. Kr.) – pirmasis istoriškai tikras senovės graikų filosofijos atstovas ir kaip kai kurie filosofai manė, vienas jų – Eudemas, – kad jis pirmasis susidomėjo astronomija ir net išpranašavo saulės užtemimą bei sukimąsi. Dar kiti, taip pat ir poetas Choirilas, tvirtina, kad jis pirmasis pasakė, jog sielos esančios nemirtingos. Anot kai kurių , jis pirmasis suradęs saulės sukimosi kelią nuo išeities taško iki grįžimo ir pirmasis nustatęs jos, taip pa
at ir mėnulio dydį, o jis lygus saulės ir mėnulio rato septyni šimtai dvidešimtajai daliai. Sako, jis pirmasis paskutinę mėnesio dieną pavadinęs trisdešimtuke. Kai kas tvirtina, kad jis pirmasis kalbėjo apie gamta. Kiek mažai mes žinome apie pirmuosius filosofus, garsiai prabilusius apie visa ko pradžią.
Taigi, visa ko pradžią Talis laikęs vandenį, o pasaulį manęs esant sudvasintą ir pilną demonų. Sako, kad jis nustatęs metų laikus ir padalinęs metus į tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas.
Taigi,Aristotelis “Metafizikoje“ rašė:“daugelis tų, kurie pirmieji pradėjo filosofuoti, manė, kad vienintelė visa ko pradžia slypinti materijoje: juk iš jos iš pradžių gimsta ir į ją galiausiai nueina benykstant; esmė pasilieka, tik būsena keičiasi. Pagal juos – pirmasis toks esamybės pradas dėl to ir yra medžiaga; manoma, kad niekas negimsta ir nežūsta, nes visą laiką išlieka ta pati medžiaga.“ Juk turi būti kažkokia medžiaga, viena, o gal ir daugiau, iš kurios atsiranda kitkas, jai išliekant.
Žinoma, ne visi sutaria dėl šitokio pirmojo prado didumo ir pavidalo. Štai Talis, tokios filosofijos pradininkas, tvirtina, kad pradžia – vanduo. Dėl to jis ir skelbė, kad net žemė esanti ant vandens. Gal būt, jis priėjo tokią išvadą dėl to, kad matė, jog visų maistas yra drėgnas, o ir pats karštis kyla iš vandens. O tai, iš ko kas atsiranda, ir yra visa ko pradžia. Iš tikrųjų jis padarė tokią išvadą , nes visų daiktų sėklos turi drėgną prigimtį, taigi vanduo yra atsiradimo pradžia. Yra ir tokių, kurie mano, kad šitaip apie prigimtį samprotavo ir gilios senovės žmonės, gyvenę daug anksčiau už Graikų kartą ir pirmieji ėmę samprotauti ir apie Dievų prigimtį. Bet mums svarbu suprasti ne juos, o Mileto filosofų pažiūras.“Talis iš Mileto, Eksamijo sūmus, ir Hiponas, kuris rodos, buvo bedievis, tvirtina, kad pradžia apibrėžta. Jis sakė, kad pradžia – tai vanduo, ir priėjo tokią nuomonę, pojūčiais stebėdami reiškinius. Juk ir karštis laikosi drėgmės, o tai, kas išdžiūsta, miršta, ir visos sėklos yra drėgnos, o bet koks maistas yra sultingas. Tad iš ko kiekvienas yra kilęs, tuo ir maitintis turi. Vanduo yra drėgnos materijos pradžia ir apima viską. Štai dėl ko visa ko pradžia Talis palaikė vandenį ir skėlbė, kad žemė guli ant vandens“.
Skirtingai nei Talis, Aristotelis su šia nuomone griežtai nesutiko, motyvuodamas tuo, kad , galbūt, šią nuostatą jis perimė iš Egiptiečių. Kur praleido nemažai laiko.Bet tai jau vėlesni mąstytojai ir jų pamąstymai.
Kitas Mileto mokyklos mokinys Anaksimandras ( apie 610-546 m. pr. Kr.) teigė, kad pradžia ir pirmapradis elementas yra neapibrėžtas. Jis nemanė, kad ugnis ar oras, ar vanduo, ar kitas koks nors elementas yra tas vienintelis, iš kurio viskas gimsta. Nors atskiros dalys ir keičiasi, bet visuma išlieka nekintama. Rutulio formos žemė gulinti vidury ir užimanti centrinė padėtį. Mėnulis savo šviesos neturįs ir apšviečiamas saulės, o saulė ne mažesnė nei žemė ir gryniausia ugnis. Simplikijus rašo: „Iš tų, kurie kalbėjo apie vieną, judantį ir neapibrėžtą, buvo ... Anaksimandras iš Mileto – Talio pasekėjas ir mokinys. Visos esamybės pradžią ir pirmapradį elementą jis vadino beribiu. Jis pirmasis įvedė pavadinimą pradžia ir sakė, kad toji pradžia nėra nei vanduo, nei kita kas iš vadinamųjų elementų, bet turinti kažkokią kitą neapibrėžtą medžiagą, iš kurios kyla ir visi dangūs, ir visi pasauliai juose. “O iš ko esamybė atsiranda, į ten iš būtinybės žūdama ji ir sugrįžta“. <.>“ Tas pats Simplikijus toliau rašo:“.jis, matydamas, kaip keturi elementai virsta vieni kitais, nemanė, kad tai daro vienas iš jų, bet kažkas kitas šalia jų. O tas kitas atsiranda ne kintant elementui, bet dėl amžino judėjimo, priešingumams vienas kitą neigiant.“
Po Talio mirties Anaksimandras mokė, kad tas beribis turi visas bet kokio atsiradimo ir bet kokio išnykimo priežastis. Jis teigė, kad iš tos neapibrėžtos medžiagos išsiskiria „dangūs, ir apskritai visi begaliniai pasauliai, o pati ta medžiaga amžina ir nesenstanti, bei apimanti visus pasaulius.
Anaksinamandras įrodinėjo, kad išnykimas, atsiradimas ir vėl išnykimas vyko nuo begalinių amžių, viskas ratu. Bei jis teigė, kad mūsų pasauliui atsirandant, iš amžinybės išsiskyrė karščio ir šalčio gemalas ir iš jo išaugo liepsnos juosta, kuri apsuko žemę tarsi medžio žievė. O jos daliai atitrūkus ir susitelkus tam tikrai ratais, atsirado saulė, mėnuo ir žvaigždės. “Dar jis sako, kad iš pradžių iš ypatingą pavidalą turinčių gyvūnų išsivystęs žmogus. Juk kiti gyvūnai greitai patys maitinasi, ir tik vienam žmogui reikalinga ilgalaikė globa ir žindymas.“-rašė Plutarchas ,,Kilime“
Skirtingai nei Talis, bet iš dalies sutikdamas su Anaksimandru, Anaksimenas (apie 585 – 525 m. pr. Kr.) tvirtino, kad ta pradinė medžiaga yra oras ir tai, kas neapibrėžta.O žvaigždės, anot jo, juda ne po žeme, o aplink ją.
Anaksimenas tvirtina, kad oras pirmesnis už vandenį ir yra paprastųjų kūnų pradas.Anaksimenas sutinka su Anaksimandru, kad ši materija yra beribė, bet gamtą laiko apibrėžiama, kuria pavadina oru.Anaksimenas tvirtina, kad atskiri daiktai skiriasi oro retumu ir tankumu, pavyzdžiui, kad ugnis – tai praretėjęs oras, o sutirštėjęs – vėjas, po to debesys. O dar labiau sutirštėjęs tampa vandeniu, ir tada žeme. Po žemės seka akmuo ar kiti daiktai, kilę iš tų pačių. Bet judėjimą ,Anaksimenas, vėlgi, kaip Anaksimandras,dėl kurio vyksta pasikeitimai laiko amžinu. Dar reikia pastebėti, kad ir Anaksimandras ir Anaksimenas teigė, kad elementas yra vienas, bet didumu beribis.
Taigi, oras, didumu beribis, bet ribotas iš jo išeinančiomis kokybėmis. “Viskas, anot jo, atsiranda dėl tam tikro oro sutankėjimo arba praretėjimo. Judėjimas egzistuojąs nuo amžių. Jis mano, kad iš suspausto oro pirmiausia atsirado žemė, ir labai plokščia. Anot jo, tik dėl to ji ir kabanti ore. O saulė, mėnuo ir kiti šviesuliai yra kilę iš žemės “ – rašo Plutarchas „Kilime“.
Anaksinamenas, būdamas Mileto mokyklos mokinys, manęs, kaip jau minėjau, jog visko pradžia yra beribis oras, iš kur atsiranda tai kas yra ir buvo, ir bus, bei Dievai ir Dievybės, o kiti kilo iš jau esančių.
Kitas Mileto mokyklos mokinys Pitagoras, yra gana paslaptinga asmenybė, nes bene viską apie jo gyvenimą, mokymą, žinias ir pažiūras sužinome iš jo mokinių. Nėra likę jokių veikalų, o ir užrašytus jo mokinių sunku atskirti ar tai jo, ar jo mokinių žodžiai ir mintys.
Taigi, čia daug labiau tiktų minėti žodį Pitagoriečiai, kurie ginė idėją, jog visos tikrovės esmė yra skaičiai, ir pats svarbiausias yra vienas – pradžių pradžia, o du – jo priešingybę ir t.t.. Tačiau reikėtu būti tikram, kad mintis, jog skaičius yra pradžių pradžia reikia priskirti visgi Pitagorui, nes jis ilgą laiką praleido Egipte ir gilinosi į tas žinias, kurias suteikė tos šalies žiniai. Juk Egiptas, tai tikslių apskaičiavimų ir formų šalis bekraštėje dykumoje, kur religija – tai valdžia. “Pamatinį egiptiečių požiūrį į tai, ką jie laiko esme, nulėmė natūralus uždarumas pasaulio, kuriame jie gyveno, tos vietovės klimatas, fizinės sąlygos.Čia vyravo simbolių galia. Kiekvienas simbolis turėjo prasmę, ir kiekvienas jų tampa reikšme. Kiekvienas apibrėžimas yra vaizdinys, kartu ką nors reikšdamas; bet koks apibrėžimas reiškia bet ką; iš vieno aiškėja kita. Taip atsiranda vientisas visa apimantis vaizdinys, susidedantis iš daugelio vaizdinių, o individualumas ir toliau išsaugoja vieną reikšmę ir neištirpsta visuotinume. Visuotinis vaizdinys arba pati mintis, kuria grindžiama analogija, laisvai neatsiveria sąmonei kaip mintis, bet lieka paslėpta kaip vidinis ryšys. Skirtingas reiškinių rūšis susieja nelaisva individualybė, kuri, pirma yra fantastiška, nes aprėpia neryškų, antra, ji iš esmės yra rišli, nes tie skirtingi reiškiniai yra pavienis prozaiškas tikrovės turinys.Pitagoras metempsichozės vaizdinį priėmė į savo teoriją,.“ – rašo Georgas Hegelis „ Istorijos filosofijoje “, – Dvasios nemirtingumo vaizdinys suponuoja tai, kad žmogiškasis individas turi begalinę vertę. Kas tik gamtiška, reiškiasi kaip tai, kas išskaidyta, visiškai priklauso nuo kito ir kitame egzistuoja, o nemirtingumas rašo, kad dvasia begalinė esti pati savaime<..>Bet Egiptiečiai sielą dar laikė tik atomu, t.y. kažkuo konkrečiai izoliuotu..“.
O Pitagoras sielai davė skaičių septynis, pakeldamas ja iki visų kitų elementų lygmens, t.y. ji tapo lygiavertė viso dalis.
Skaičių teorija perimė jo mokiniai, kurie ir toliau ją vystė, ir skaičiais aiškino gyvos ir negyvos gamtos kilmę, tobulumą ir netobulumą. Pitagoriečiai sukūrė skaičių sistemas, aksiomas ir t.t..“Pasak pitagoriečių, siela yra tikroji žmogaus esmė, kurią būtina išlaisvinti iš ją teršiančio kūno “ – rašo J. Bikulčius „Pamatiniai filosofijos klausimai
Heraklidas (apie 544/540 – ? m.pr.Kr.) savo veikale „apie gamtą “ samprotauja, – „Šis pasaulis yra visiems tas pats. Jo nesukūrė niekas nei iš Dievų, nei iš žmonių. Bet jis visada buvo, yra ir bus amžina ugnis, dėsningai užsideganti ir dėsningai užgęstanti <.>Sieloms mirtis – tai jų virtimas vandeniu, o vandeniui – kai jis tampa žeme. Bet iš žemės atsiranda vanduo, o iš vandens – siela.<.> Ugnis gyvena žemės mirtimi, oras gyvena ugnies mirtimi, vanduo gyvena oro mirtimi, o žemė – vandens. Ugnies mirtis yra oro gimimas, oro mirtis – vandens gimimas. Žemės mirtis – tai vandens atsiradimas, o vandens mirtis – oro atsiradimas, oro mirtis pagimdo ugnį, ir atvirkščiai<.> Žmogaus būdas yra jo lemtis.<.> Kas šalta – sušyla, kas šilta – sušąla, kas drėgna – džiūsta, kas sausa – drėksta.“
Taigi galime pastebėti didelį Milėto mokyklos bruožą, jog viskas juda, gimsta vienas iš kito ir miršta vienas pereidamas į kitą, ir žmogaus siela yra viso to proceso neatsiejama dalis. Dalis, kuri gimė kartu su visais elementais. Iš pačių pradžios.
“Apie gamta “ – tai filosofine poema, priskiriama Ksenofanui, gyvenusiam VI – V a. pr. Kr., kur jis teigia, kad yra keturi būties elementai, o pasauliai – nesuskaičiuojami ir nekintami. Debesys susidaro iš garų, kuriuos saulė išspaudžia ir kelia į atmosferą.“ Ksenofanas mane, kad Dievas – tai rutulio formos esanti būtis, o ne žmogaus pavidalo.Dievą jis prilygino protui, mąstymui ir amžinybei, esybei, kuri nekvėpuoja. O visa kas gimsta – žūsta, o siela yra kvėpavimas. Protas – yra pranašesnis už daugelį dalykų, bei daug pasako Empedokliui ištarti Ksenofano žodžiai “ .tas, kuris nori pažinti išminčių, pats turi būti išmintingas
Anaksagoras gyvenęs apie 500 – 428 m. pr. Kr. Manęs, kad Protas – yra judėjimo pradžia. Sunkieji metalai, kaip antai žemė, užima žemesnę vietą, o lengvieji, pavyzdžiui, ugnis – aukštesnę. Vanduo ir oras užėmė vidurį. Tik todėl, saulei išgarinus drėgmę, ant plokščios žemės stovi jūra.
Jis taip pat kalbėjo, kad dangus susideda iš akmenų, kurie smarkiai besisukdami sukibo, bet atsileidę kris žemyn. Šiomis mintimis Anaksigoras iš dalies pratęsė Talio mintis apie žemės fizinę būseną „Liudijimuose“
„Fragmentuose apie gamtą „ yra rašoma „Visi daiktai buvo drauge. Jų buvo be galo daug ir vis maži, nes ir mažybė buvo begalinė. Ir kol viskas buvo drauge, joks daiktas nebuvo pastebimas dėl mažumo, nes viską supo oras ir eteris – abudu begaliniai. Juk jie yra didžiausi visatoje ir daugumu, ir didumu.“, taip pat jis rašė, „kad oras ir eteris skiriasi nuo supamos daiktų masės, o tas apsupimas irgi begalinis savo dydžiu. <.> nėra mažojo paties mažiausio:visada yra tik dar mažesnis, mat, esantis negali virsti nesančiu. O už didįjį visada yra didesnis, kuris prilygsta daugybei mažųjų, o sau pačiam kiekvienas yra didelis, ir mažas “
Anaksagoras vadovavosi principu, kad viskas yra visame ir viskas virsta viskuo. ,,Homeomerijų judėjimą, Anaksagoras manė, veikia išorinė jėga – ,, nusas“ (protas).““Protą Anaksagoras laikė tam tikra subtilia ir lengva materija “. O Dievus jis iškelia Į „Dieviškojo proto“ koncepcija, nei juos buvo priimta matyti, kaip mitologines būtybes. Skirtingai nei Ksenofanas, Anaksagoras proto nepriskiria dieviškai esybei, jis jį prilygina abstrakčiam visuotiniam principui.
Anaksagoras rašo “Graikai neteisingai supranta atsiradimą ir žuvimą: mat, joks daiktas neatsiranda ir nežūsta, tik susimaišo su esamais daiktais ir atsiskiria nuo jų. Teisinga būtų šitaip vadinti: atsiradimą – susimaišymu, o žuvimą – atsiskyrimu “.
Aristotelis ,, Metafizikoje“ rašo “Empedoklis nurodo keturis elementus. Prie paminėtų ( vandens, oro, ugnies) jis prideda ketvirtą žemę. Tie elementai neišnyksta ir neatsiranda iš nieko, o dėl gausumo ar negausumo susijungia į vieną ar atsiskiria iš vieno “ Tai leidžia pastebėti, kad Empedoklis (apie 490 – 430 m. pr. Kr.) tęsė Milėto mokyklos tradicijas jas vis papildydamas ir praplėsdamas.

Empedoklis rašo savo veikale apie gamtą:
“ 13 Nei tuštumos, nei pertekliaus ji, visata, nepažįsta.

14 Nieko tuščio nėra. Tai kas įsibraus į visatą?!“
Čia galime pastebėti, kaip Empedoklis stipriai palaiko vientisumo ir nedalomumo nesibaigiantį gyvybės ratą. Kuriame viskas eina dėsningai, mirtis atneša gyvybę, gyvybė mirtį ir t.t.

Ir paskutinis Mileto mokyklos mokinys Demokritas gyvenęs apie 460 – 370 m. pr. Kr.. , Pitagoro pasekėjęs. Demokritas viską perimė iš Pitagoro, tik, dėja, ar likimas, ar laikas neleido jam tapti pačio Pitagoro mokiniu.

Demokritas, gyvenęs šimtą devynerius metus, manė taip, kad visa ko pradžia yra atomai ir tuštuma, o visa kita tik prielaida. Pasauliai yra nesuskaičiuojami, turi pradžią ir pabaigą. Niekas iš nesančio negimsta ir į nesantį nesunyksta. Ir atomai yra begaliniai pagal didumą; visatoje jie juda ir šitaip gimdo visus sudėtinius kūnus: ugnį, vandenį, orą, žemę: juk tai yra kažkokių atomų deriniai.Visa tai yra nejausminga ir nekintama dėl tankumo. Ir saulė, ir mėnulis sutirštėjo iš šitokių lygių ir apvalių gumulų, kaip ir siela. Siela ir protas yra tas pats. Matome mes dėl to, kad į mus įsiskverbia vaizdiniai. Viskas atsiranda iš būtinybės, visa ko atsiradimo priežastis esąs sukimasis, kurį jis vadina būtybe. Viso gyvenimo tikslą jis laikė džiaugsmą, bet nereikia maišyti džiaugsmo su malonumu. Demokritas nemanė, kad tai tas pats. Džiaugsmą Demokritas aiškino, kaip sielos būseną, kada yra sveikai ir ramiai gyvenama, be baimės, prietaringumo ar kito kokio nors panašaus jausmo.Džiaugsmas – gerovė, bei daugelis kitų panašių vardų.

Demokritas manė, kad kokybės egzistuoja iš susitarimo, o atomai ir tuštuma iš prigimimo.

Plutarchas „Kilimuose“ rašo: „Demokritas tvirtino, kad visata yra beribė, nes ji niekad niekieno nebuvo sukurta. Dar sako, kad ji yra nekintama, ir apskritai aiškiai išdėsto, kokia yra visata: dabar esančių reiškinių priežastys jokios pradžios neturi. Nuo amžių, prieš begalinį laiką, būtinybė užvaldė viską be išimties: ir tai kas buvo, ir tai, kas yra, ir tai kas bus. Jis kalba ir apie saulės bei mėnulio atsiradimą. Šitie šviesuliai kadaise egzistavo atskirai, dar visai neturėdami karštos prigimties ir apskritai nebūdami tokie šviesus, priešingai, jų prigimtis buvusi labai panašus į prigimtį to, kas buvo prie žemės. Atsirado ir vienas, ir kitas jų iš pradžių dar kaip kažkoks atskiras pasaulio priedas, o vėliau, didėjant ratui aplink saulę, įsigavo juose ugnis “

Jis kalba apie elementus, pilnumą ir tuštumą,vadindamas pilnumą buvimu, o tuštumą nebuvimu. Demokritas manė, kad būtybės juda tuštumoje, o pasauliai yra begaliniai ir skiriasi dydžiu.O vienuose pasauliuose iš viso nėra saulės, nei mėnulio, kituose – jie didesni, negu pas mus, o dar kituose – jų ir daugiau. Pasaulių didumas yra nevienodas. Vieni auga, o gal jau klesti, kiti jau žūsta. Žūsta jie susidurdami vieni su kitais. Kai kuriuose pasaulių nėra gyvūnų nei augalų, ir net drėgmės, o mūsų pasaulio žemė atsirado anksčiau už žvaigždes; mėnulis yra žemai, o saulė už jo ir toliau judančios žvaigždės.

Demokritas tvirtino, kad atomas turi dvi savybes, tai dydį ir formą. Taip pat jis teigia, kad pirmieji kūnai svorio neturi, o juda dėl tarpusavio susidūrimo begalybėje. Galimas dalykas, kad atomas yra pasaulio didumo. O saulė – įkaitės metalo gabalas arba liepsnojęs akmuo. O siela.

Demokritas sako, kad siela esanti tam tikra šiluma. Pripažindamas, kad atomų ir jų pavidalų yra be galo daug, jis mano, jog ugnis ir siela sudaro iš tų atomų, kurie turi rutulio formą. Jie esa panašūs į tas dulkeles, kurias matome ore, saulės spinduliams besiskverbiant pro langą. Įvairių sėklų rūšių mišinius, kurie susidaro iš atomų, Demokritas laiko visos gamtos elementais. Demokritas sielą tapatina su rutulio formos atomais dėl to, kad jie savo formos dėka lengviausiai visur prasiskverbia ir , patys judėdami, judina visus kitus. Tuo remdamasis filosofas tvirtina, kad siela suteikia gyviams judėjimą. Todėl kvėpavimas esąs gyvybės pagrindas. Demokritas sielos judėjimą pripažįsta, kaip svarbiausia savybe ir ypatybe ir mano, kad visi kiti kūnai juda sielos dėka.O siela juda savaimingai, nes niekuomet netenka matyti tokio judintojo, kuris pats nejudėtų. Demokritas, ne visai sutinka su Anaksagoro , pažiūra – sielą tapatinti su protu; teisinga yra tai, kas iškyla juslėms.Demokritas net nevartoja termino protas, nes mano, kad protas ir siela yra tas pats.

Tai buvo paskutinysis iš Pirmosios Graikų filosofinės mokyklos filosofų, kurie atvirai svarstė, samprotavo apie pasaulio pradą. Čia jų nuomonės tai išsiskirstydavo, tai vėl papildydavo viena kitą ir vis užduodavo naujų klausimų kiekvienam mąstytojui, sukeldami ir nuostabą, ir abejonę, ir nežinę. Atidžiai perskaičius visas jų nuomones, būtų galima teigti, kad Pitagoro ir Demokrito idėjos apie skaičių ir atomą, kaip pasaulio pradą buvo labiau išsiskiriančios, ir tuo metu sunkiai suprantamos. Bet ar jos taip jau smarkiai skiriasi nuo kitų filosofų minčių ? Taip, jie taip suprato, tą objektyviąją visumą, tą neaprėžtą pradą, kuris Graikų mitologijoje lyginimas su Panu, kuris kartu yra susijęs su subjektyvumo momentu. Kai, pirma, išsakomas neapibrėžtumas, kurį vis dėlto galima išgirsti, kita vertus, tai kas girdima, yra klausiančiojo subjektyvus vaizdinys ir aiškinimas.

Išvados

Graikai svarstė, iš ko viskas susideda, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti. Sprendžiant šias problemas, formavosi nuo religijos nepriklausoma pasaulėžiūra. Jei Babilono, Egipto žiniai savo mokslines žinias laikė paslaptyje, tai graikų mąstytojai jautė pareigą perduoti išmintį kitiems.Pirmosios filosofijos mokyklos, kuri buvo įkurta Milete pradininku laikomas Talis, kuris tvirtino kad pradžia – tai vanduo, ir priėjo tokią nuomonę, pojūčiais stebėdami reiškinius. Juk ir karštis laikosi drėgmės, o tai, kas išdžiūsta, miršta, ir visos sėklos yra drėgnos, o bet koks maistas yra sultingas. Vanduo yra drėgnos materijos pradžia ir apima viską. Štai dėl ko visa ko pradžia Talis palaikė vandenį ir skelbė, kad žemė guli ant vandens“. O Anaksimandras iš Mileto – Talio pasekėjas ir mokinys. Visos esamybės pradžią ir pirmapradį elementą jis vadino beribiu. Jis pirmasis įvedė pavadinimą pradžia ir sakė, kad toji pradžia nėra nei vanduo, nei kita kas iš vadinamųjų elementų, bet turinti kažkokią kitą neapibrėžtą medžiagą, iš kurios kyla ir visi dangūs, ir visi pasauliai juose.

Na, o Heraklidas, samprotauja, – „Šis pasaulis yra visiems tas pats. Jo nesukūrė niekas nei iš Dievų, nei iš žmonių. Bet jis visada buvo, yra ir bus amžina ugnis, dėsningai užsideganti ir dėsningai užgęstanti”. Kitas filosofas, Ksenofanas manė, kad Dievas – tai rutulio formos esanti būtis, o ne žmogaus pavidalo.Dievą jis prilygino protui, mąstymui ir amžinybei, esybei, kuri nekvėpuoja.O visa kas gimsta – žūsta, o siela yra kvėpavimas. Protas – yra pranašesnis už daugelį dalykų. Tačiau skirtingai nei Ksenofanas, Anaksagoras proto nepriskiria dieviškai esybei, jis jį prilygina abstrakčiam visuotiniam principui – atsiradimą ir žuvimui ir atvirkščiai: mat, joks daiktas neatsiranda ir nežūsta, tik susimaišo su esamais daiktais ir atsiskiria nuo jų. Teisinga būtų šitaip vadinti: atsiradimą – susimaišymu, o žuvimą – atsiskyrimu “.

Pitagoriečiai, kurie ginė idėją, jog visos tikrovės esmė yra skaičiai, ir pats svarbiausias yra vienas – pradžių pradžia, o du – jo priešingybę ir t.t.. Ir paskutinis Mileto mokyklos mokinys Demokritas gyvenęs apie 460 – 370 m. pr. Kr.. , Pitagoro pasekėjęs. Demokritas viską perimė iš Pitagoro, tik dėja ar likimas ar laikas neleido jam tapti pačio Pitagoro mokiniu. Demokritas, manęs, kas niekas iš nesančio negimsta ir į nesantį nesunyksta. Ir atomai yra begaliniai pagal didumą; visatoje jie juda ir šitaip gimdo visus sudėtinius kūnus: ugnį, vandenį, orą, žemę: juk tatai yra kažkokių atomų deriniai.

Tokie buvo pirmųjų filosofų samprotavimai apie gamtą, pasaulio pradą ir apie mus pačius.

Literatūra

1. Filosofijos istorijos chrestomatija.Antika.Vilnius,. 1977.
2. G.Hėgelis. Istorijos filosofija.Vilnius,. 1990.
3. J. Bikulčius. Pamatiniai filosofijos klausimai. Kaunas., 2003

Leave a Comment