5 SEMINARAS. SĄŽINĖS LAISVĖ IR ŽMOGAUS DVASINĖS TEISĖS.
1. Asmens veiksmų moralinės determinacijos prigimtis ir moralinių teisių idėja. 2. Sąžinės laisvė – kaip žmogaus alfa ir omega3. Žodžio (savarankiškos) ir tikėjimo teisių filosofiniai aspektai.
1. Dicey. “Konstitucinės teisės studijų įvadas”. Teisė į žodžio laisvę. Mūsų dabartinis įstatymas leidžia kiekvienam sakyti, rašyti ar spausdinti tai, kad kas kam patinka; bet jeigu kas netinkamai pasinaudoja šia laisve, turi būti nubaustas. Todėl kiekvienas žmogus gali sakyti ar rašyti tai, ką jis nori, prisimindamas riziką, o taip gali atsitikti, būti griežtai nubaustas, jeigu jis paskelbs pareiškimą (žodžiu raštu ar spausdintu tekstu), kurio skelbti teisiškai nėra įgaliotas. Anglijos teisė pagal joje teoriškai egzistuojančias taisykles neskiria ypatingo dėmesio kalbos ar rašymo laisvei, o iš tikrųjų teikia reikšmę teiginių, kuriuos asmuo turi teisę išsakyti, pobūdžiui. Ji apskritai nepripažįsta jokios privilegijos spaudai. Spaudos teisė, kokia ji dabar egzistuoja, yra tiktai dalis įstatymo dėl šmeižto, ir tikra verta atidžiau išnagrinėti apribojimus, kuriuos įstatymas dėl šmeižto taiko “spaudos laisvei”, o šiuo posakiu aš vadinu asmens teisę padaryti bet kokį norimą pareiškimą knygose ar laikraščiuose. Dėl asmenų yra daug teiginių, kuri nė vienas žmogus nėra įgaliotas skelbti raštu ar spaudoje; toks bet kokio neteisingo teiginio apie kitą asmenį skelbimas, siekiant pakenkti jo interesams, asmenybei ar reputacijai (apskritai), yra šmeižtas. Garbingas šmeižiko įsitikinimas ir geranoriški jo ketinimai teisiškai jo elgesio nepateisina. Taip pat jam nėra naudos įrodinėti, jog dėl rimtų priežasčių jis manė, kad jo klaidingais teiginys yra teisingas. Už platinimą tokių teiginių, kurių asmuo nelaikė melagingais ir manė, jog yra pagrindo juos laikyti teisingais, dažnai tenka atlyginti didelę žalą. Todėl skelbti apie žmogų, kuris buvo nubaustas už kriminalinį nusikaltimą ir atliko bausmę, kad jis yra “nuteistas kriminalinis nusikaltėlis”, yra šmeižikiška.
Dažnai sakoma, kad “sąžininga” kritika nėra šmeižtas. Kiekvienas turi teisę skelbti sąžiningą ir nešališką kritiką. Bet kritikas privalo laikytis kritikavimo tikslo ir nedangstyti juo asmeninio smerkimo, taip pat nesileisti į neapgalvotą ir nesąžiningą puolimą vien dėl noro pasinaudoti savo galia pasmerkti. Įstatymas leidžia visuomeninių reikalų kritika, kuri yra skirta siūlyti egzistuojančių institucijų reformą teisėtomis priemonėmis.Žodžio laisvė Anglijoje šiek tiek skiriasi nuo teisės rašyti ar sakyti viską, ką prisiekusieji mano esant tinkamą sakyti ar rašyti. Ši “laisvė” gali keistis, keičiantis laikams ir periodams, nuo neribojamo laisvumo iki laibai griežtų suvaržymų. Įstatymas nepripažino spaudai jokių privilegijų. Šmeižikiškas ar šventvagiškas teiginys laiške ar atviruke pagal savo pobūdį yra visiškai toks pat, lyg jis būtų pateiktas knygoje ar laikraštyje. Ryšys tarp valdžios ir spaudos pasižymėjo visomis tomis savybės, kurios sudaro tai, ką mes pavadinome “teisės viešpatavimu” ar “viršenybę”, ir tiktai dėk to, o ne dėl kokios nors Anglijos teisės palankumo žodžio laisvei, spauda, ypač laikraščiai, praktiškai pas mus naudojosi laisve, kuri iki nesenus laikų žemyno valstybėse buvo nežinoma. Dabartinė Anglijos spaudos padėtis pasižymi dviem bruožais:1) spaudos laisvė – tai spausdinimas be jokio išankstinio leidimo, jeigu kartu su juos egzistuoja tam tikri teisiniai padariniai. 2) Anglijos teisės yra laisvės teisė,o kartu su šia laisve mes neturime to, kas vadinama cenzūros leidimu spausdinti; toks išankstinis leidimas nėra būtinas. Bet jeigu žmogus spausdina laikraštį, jis nėra apsaugotas nuo baudžiamojo pobūdžio padarinių, kaip ir kiekvienos kitos veiklos atveju, kai ji yra neteisėta. Spaudos laisvė yra tiktai taikymas to bendro principo, pagal kurį žmogus yra baudžiamas tik už aiškų teisės pažeidimą.Nei vyriausybė, nei jokia kita valdžia neturi teisės nei konfiskuoti, nei sunaikinti leidėjo turto dėl to, kad tai knygos, pamfletai, laikraščiai, kuriuose, valdžios nuomone, yra maištinga ar šmeižikiška medžiaga, praktiškai tik teismai, tačiau tik esant labai ypatingoms aplinkybėms ir tam, kad apsaugotų asmenį nuo įžeidimo, gali uždrausti skelbti ar perspausdinti šmeižtą arba sulaikyti jo pardavinėjimą iki tol, kol medžiaga pasieks prisiekusiuosius, o šie savo sprendimu gali nuspręsti, kad kalba, dėl kurios buvo skųstasi, yra šmeižikiška. Nei vykdomoji valdžia, nei teismai neturi jokių didesnių įgaliojimų drausti ar cenzūruoti laikraščio publikavimo nei laiško parašymo ir jo išsiuntimo. Pagrindinis spaudos laisvės, kaip ji suprantama Anglijoje, bruožas, yra toks, kad spauda paklūsta ne kam kitam, o tik bendrai šalies teisei. Spaudos nusižengimus tiria ir už juos baudžia tiktai bendrieji šalies teismai. Spaudos laisvė Anglijoje yra vienas iš šalies teisės visuotinio viešpatavimo rezultatų. Tokie terminai kaip “spaudos laisvė”, “spaudos nusižengimai”, “spaudos cenzūra” ir pan. yra nežinomi Anglijos teisininkams vien dėl tos priežasties, kad bet koks nusižengimas, kuris gali būti padarytas ryšium su spauda, yra tam tikros formos šmeižtas, kurį iš esmės lemia įprastinis įstatymas dėl apšmeižimo.2. Berman. “Teisė ir revoliucija”. Modernių teisės sistemų sukūrimas pirmiausia buvo atsakymas į revoliucines permainas, vykusias bažnyčioje ir bažnyčios santykiuose su pasaulietinėmis valdžiomis. 1075 m. po 25 metus popiežiaus partijos vestos agitacijos ir propagandos, popiežius Grigalijus VII paskelbė politinę ir teisinę popiežiaus viršenybę visai bažnyčiai ir dvasininkijos nepriklausomybę nuo pasaulietinės kontrolės. Be to, Grigalijus įtvirtino aukščiausią popiežiaus autoritetą pasaulietiniuose dalykuose, įskaitant teisę nušalinti imperatorius ir karalius. Imperatorius Henrikas IV Saksas atsakė į tai karo veiksmais. Pilietinis karas tarp popiežiaus ir imperatoriaus partijų Europoje su pertrūkiais siautė iki 1122 m., kai buvo pasiektas galutinis kompromisas konkordatu, pasirašytu Vokietijos mieste Vormse.
Dviejų kalavijų doktrina: dvasininkija tvarkė šventąsias paslaptis, o imperatoriai kūrė įstatymus, įskaitant bažnytinius įstatymus. Frankų srityse karaliai ir imperatoriai dažnai priklausydavo nuo popiežių paramos ir pripažindavo ne tik jų, bet ir apskritai vyskupų pranašumą tikėjimo reikaluose. Bažnyčios autonomijos idėja turėjo gilias šaknis ir Šventojo Rašto autoritete. Tačiau faktiškai imperatoriai, karaliai, turtų valdovai diktavo vyskupams net religinės doktrinos dalykus, kaip darė Bizantijos imperatoriai. Ne gana to, jie teikdavo dvasininkams jų bažnytinių pareigų insignijas. Taip pasaulietinis kalavijas ir dvasinis kalavijas patekdavo į tą pačią ranką. Pateisinama buvo tuo, kad imperatoriai ir karaliai buvo pašventinti, šventi vadovai, “Kristaus vietininkai”. Vyskupų būta daug, o Romos vyskupas buvo jų primas (pirmas tarp lygiųjų); bet imperatorius buvo vienas, o kiekvienoje karalystėje buvo tik vienas karalius. Kol bažnyčia Vakaruose liko daugiausia decentralizuota, kontroliuojama vietinių pasaulietinių valdovų, popiežiaus valdžia neišvengiamai buvo silpna ir glaudžiai susijusi su imperatoriaus valdžia, kuri irgi buvo silpna. 9 am. II pusėje Mikalojus I vis dėlto įtvirtino popiežiaus valdžią ne tik arkivyskupams ir vyskupams, pareikšdamas, kad jie negali užimti savo sosto be jo sutikimo, bet ir imperatoriams, paskelbdamas, kad karaliai neturi teisės teisti dvasininkų ir kad dvasininkai nepavaldūs karalių jurisdikcijai, tačiau ir šiuo atveju tokie teiginiai buvo svarbesni ateičiai, nei tuometinei dabarčiai. Jie nepakeitė imperatoriaus, karaliaus ir vietinių pasaulietinių senjorų realios valdžios bažnyčiai. 9 am. pab. 10 am ir 11 am. prad. popiežių prestižas nusmuko iki žemiausio taško, ir kaip tik imperatoriai stengėsi jį pakeisti. 11 am. dvasinė imperatorių valdžia vis labiau tapo anomalija, kadangi simonija (perkamos ir parduodamos bažnytinės pareigybės) bei nikolaizmas (praktikuojamos dvasininkų santuokos) tik suviešėjo, kad imperatorius neturėjo jėgų juos įveikti. Galiausiai 1059 m. bažnyčios susirinkimas Romoje, sušauktas popiežiaus Mikalojaus II, pirmą kartą paskelbė Romos kardinolų teisę rinkti popiežių. Hildenbrandas 1070 m. kaip popiežius Griagalijus VII reformatoriška bažnytinį sąjūdį nukreipė prieš tą pačią imperatoriaus valdžią, kuri vadovavo Kliuni reformatoriams 10 ir 11 am. pradžioje. Grigalijus ėjo daug toliau už savo pirmtakus. Jis paskelbė teisinę popiežiaus viršenybę visiems krikščionims ir popiežiui pavaldžios dvasininkijos teisinę viršenybę visoms pasaulietinėms valdžioms. Jis pareiškė, kad popiežiai gali nušalinti imperatorius, taip pat jis paskelbė, kad visus vyskupus turi skirti popiežius ir jie turi būti visiškai pavaldūs jam, o ne pasaulietinei valdžiai. Konfliktas tarp popiežiaus ir imperatoriaus įsiliepsnojo ir prasidėjo karai dėl investitūros. Tiesioginis politinis karų dėl investitūros klausimas buvo klausimas dėk imperatorių bei karalių įgaliojimų skirti vyskupus bei kitokio rango dvasininkus ir suteikti jiems jų rango insignijas. Už šio dalyko glūdėjo dvasininkų lojalumo ir disciplinos po išrinkimo ir investitūros klausimas. Šie klausimai turėjo didžiulę politinę reikšmę. Tačiau jie apėmė ir ši tą daugiau – kas buvo svarbiau už politiką – būtent sielų išgelbėjimą. Anksčiau imperatorius arba karalius buvo vadinami Kristaus vietininkais, kaip tik jie turėjo atsakyti už visų žmonių sielas Paskutiniame teisme. O dabar popiežius, kuris anksčiau vadino save šv. Petro vietininku, iškėlė pretenzijas būti vieninteliu Kristaus vietininku, atsakingu už visų žmonių sielas. Grigalijus imperatorių traktavo kaip pirmąjį tarp karalių. Kaip pasaulietį, kurio išrinkimą imperatoriumi turėjo tvirtinti popiežius ir kurį popiežius galėjo nušalinti už neklusnumą. Šis argumentas buvo pateiktas tipiška scholastine forma: “karalius yra arba pasaulietis, arba dvasininkas. O kadangi jis neįšventintas, tai akivaizdžiai yra pasaulietis ir todėl negali užimti bažnytinių pareigų. Tokios pretenzijos pašalino imperatorių ir kalių teisėtumo pagrindą, kadangi pasaulietinės valstybės, t.y. valstybės, neturinčios bažnytinių funkcijų, idėja dar nebuvo atsiradusi. Be to, tokios pretenzijos reiškė, kad popiežiai įžūliai savinosi teokratines galias, ne bažnyčios dvasinių ir žemiškųjų funkcijų prekybos idėja tuo metu tik pradėjo megztis. Galu gale nei popiežiams, nei imperatoriams nepavyko išsaugoti savo pradinių pretenzijų. Pagal 1122 m. Vormso konkordatą imperatorius garantavo, kad vyskupai ir abatai bus laisvai renkami tik bažnyčios, ir atsisakė savo teisės suteikti jiems įgaliojimus, įteikiant dvasinius simbolius. Popiežius savo ruožtu pripažino imperatoriui teisę dalyvauti rinkimuose, p tada, kai renkant kyla ginčai, teisę įsikišti. Anglijoje ir Normandijoje pagal ankstesnį susitarimą, pasiekta Beke1107 m., karalius Henrikas I irgi sutiko pripažinti laisvus rinkimus, tačiau dalyvaujant jam pačiam. Ir atsisakė investitūros įteikiant žiedą ir lazdą. Jis irgi turėjo priimti ištikimybės ir vasalinės tarnybos priesaiką ne po, o iki įšventinimo. Konkordatai suteikė popiežiui nepaprastai didelius įgaliojimus dvasininkijos atžvilgiu, o taip pat didesnę valdžia pasauliečiams. Be to, popiežius turėjo aukščiausią valdžią religinio tikėjimo ir kulto reikaluose, jis vienas galėjo atleisti tam tikras labai sunkias nuodėmes, kanonizuoti šventuosius ir dalyti indulgencijas. Ne vieno ię šių įgaliojimų popiežius neturėjo iki 1075 m. Popiežius ėmė valdyti visą bažnyčią. Jis buvo visuotinis įstatymų leidėjas, kurio valdžią ribojo tik prigimtinė ir pozityvinė dieviškoj teisė. Grigalijus paskelbė, kad popiežiaus kurija yra viso krikščioniškojo pasaulio teismas. Nuo to laiko popiežius turėjo aukščiausią jurisdikciją visoms byloms, jam pateiktoms bet kurio asmens. Jis buvo “prastas visų žmonių teisėjas. Tai buvo visiškai naujas dalykas. Pasauliečius popiežius valdė, tvarkymas ir moralės reikalus, o taip pat įvairius civilinius reikalus, tokius kaip santuoka ir paveldėjimas. 3. Sabine, Thomas, Thorson. “Politinių teorijų istorija”. Reformacijos amžiuje politinės teorijos visur buvo ginamos teologiniais argumentas, o politinės sąjungos buvo sudaromos religinės tiesos vardan. Nebuvo nė vienos religinės grupės – nei protestantilkos, nei katalikiškos, – kuri realiai būtų siejusi politinius įsitikinimus su išpažįstančia teologija. Religinę toleranciją propagavo tik saujelė rašytojų. Beveik visi bažnyčios atstovai buvo įsitikinę, kad doktrinos grynumu turėtų rūpintis valdžios organai; tuo tarpu valstybės atstovai manė, kad religijos vienybė – būtina viešosios tvarkos sąlyga. Ten, kur žlugo Romos bažnyčios vadovavimas, atsakomybė už tikėjimo išsaugojimą teko valdžios organams. Spęsti apie doktrinos grynumą beveik visur ėmė vadovai pasauliečiai. Protestantizmas davė ir kitą rezultatą, kuris laikui bėgant ėmė veikti priešinga kryptimi. Daugelyje šiaurinės Europos kraštų jis sukūrė palyginti stiprias mažumų grupes. Šios grupės buvo pernelyg gausios, kad prieš jas būtų galima griebtis prievarta nerizikuojant suardyti visuomenės tvarką. Ne mažiaus už valdančiuosius jos troško įgyti savo tikėjimui įteisinimo teikiamus pranašumus. Dėl aiškių priežasčių kiekviena iš šių grupių buvo potencialus netvarkos šaltinis; religiniai skirtumai tapo ir politinėmis problemomis. Tik labai pamažu, spaudžiant aplinkybėms, meldžiančioms priimti jokio kito sprendimo, atsirado religinės tolerancijos politika – mat įsitikinta: kad įvairių tikėjimų žmonės gali būti lojalūs toms pačioms politinėms jėgoms. Aptartuoju laikotarpiu religija ir politika buvo neatsiejamai susipinusius. Parama valdantiesiems tapo visų pirma religinio tikėjimo klausimu. Tuo trapu religinio tikėjimo grynumas buvo laikomas – ir dažnai teisingai – kitą tikėjimą išpažįstančio vadovo puolimu. Religinės reformos siekis – bent jau opozicinės, atskilusios nuo bažnyčios grupės, – apėmė ne tik teisę nesutikti su valdžia, bet, ko gero ir teisę priešintis religijos , kurią atskleidėliai nuoširdžiai laikė tikrąja, vardan. Liuteris įkūrė valstybines liuteronų bažnyčias, valdomas politinių jėgų, beveik, galima sakyti, valstybės įstaigas. Visuotinės bažnyčios skilimas, jos vienuolių ir bažnytinių korporacijų suvaržymas, kanonų teisės panaikinimas pašalino stipriausius pasaulietinės valdžios kontroliavimo mechanizmus, egzistavusius viduramžiais. Galbūt religija įgavo daugiau dvasingumo, tačiau valstybė tikrai įgijo daugiau galios. Klavinizmą nuo katalikybės skiria ta, kad jis padarė autonomišką visą bažnyčią, ir dvasininkiją, ir pasauliečius, užuot sutelkęs dvasinę valdžią vyskupų rankose. Nacionalinėse bažnyčiose vyskupai, atsiriboję nuo Romos, tapo tinkamiausiais karaliaus valdžios vykdytojais bažnyčiose. Dėl to episkopalizmas tapo natūralia valdymo forma, įsigalėjusia nacionalinėse bažnyčiose. Kalvinas propagavo besąlygiško paklusnumo valstybės valdovui doktriną. Knoxo idėjos. Bažnyčios pareiga yra jėga priversti laikytis jos disciplinos tuos, kurie nepriima jos savo noru. Kiekvienas krikščionis privalo rūpintis, kad ši doktrina ir ši disciplina įgytų tą svorį, kuri joms suteikia jų teisingumas. Jis nedviprasmiškai teigė, kad dvasininkų pareiga – taisyti ir malšinti tai, ką karalius daro priešingai Dievo žodžiui, garbei ir šlovei, todėl jis atmetė Kalvino besąlygiško paklusnumo doktriną.Kai 1564. m. mirė kalvinas, jau buvo nubriežtos gairės religinių karų. Pagrindinis religinės laisvės klausimas neturėjo būti laikomas svarbiausiu. Nyderlanduose jis įgijo sukilimo prieš svetimšalį valdovą formą. Anglijoje ir Ispanijoje karaliaus valdžios viršenybė 16 am. užkirto kelią pilietiniam karui. Tačiau Prancūzijoje ir Škotijoje prasidėjo grupuočių kova, kuri kėlė grėsmę šalių stabilumui. 1562-1598 m. Prancūzijoje vyko ne mažiau kaip 8 pilietiniai karai, pasižymėję tokiais žvėriškumais kaip šv. Baltramiejaus nakties žudynės, tai ne tik trukdė tvarkingai valdyti, bet ir kėlė grėsmę pačiai civilizacijai. Vindiciae contra tyrannos. Po šv. Baltramiejaus nakties skerdynių prancūzų protestantai sukūrė daug darbų, kuriuose jie laikėsi požiūrio, jog žmonių visuomenė įsteigė karaliaus valdžią tam, kad ji tarnautė šios visuomenės tikslams, ir todėl karaliaus valdžia yra ribota. Vienas iš tokių kūrinių – Vindiciae. Vindiciae formą galima apibrėžti kaip dvigubą sandorį arba sutartį. Visu pirma tai sutartis, kuriose Dievas yra viena, o karalius ir visa tauta – antra šalis. Dėl šios sutarties bendruomenė tampa bažnyčia, tauta – Dievo išrinktąja ir įpareigota nuoširdžiai bei deramai jį garbinti. Šis sandoris su Dievu buvo artimiausias modifikuotai kalvinizmo formai, kaip ją pateikė Konksas. Antroje sutartyje viena šalis yra tauta, o kita – karalius. Ta grynai politinė sutartis, dėl kurios tauta tampa valstybe. Karalių šis susitarimas įpareigoja greitai ir teisingai valdyti, o tautą – paklusti jam, kol jis taip elgiasi. Dvigubas sandoris buvo reikalingas todėl, kad autorius manė religinę pareigą visada esant svarbiausia maištų priežastimi. Pagrindinis jo tikslas buvo pagrįstai imtis prievartos prieš eretiką karalių. Karaliaus valdžia kyla iš Dievo. Dieviškoji karaliaus institucijos teisė atskiriam nuo teisių, kurias kiekvienas karalius gauna sudaręs sandorį su savo valdiniais. Panašiai pareiga paklusti teisėtiems karaliaus įsakymams yra religinė pareiga, kaip ir ta, kuri kyla iš sutarties. Todėl visi karaliai yra Karalių karaliaus vasalai; jų pareigos jiems buvo suteiktos kalaviju, kuris yra jų karališkosios valdžios ženklas, kad šiuo kalaviju jie išsaugotų Dievo įstatymą, gintų gėrį ir baustų blogį.Kiekvienas krikščionis turi sutikti, kad jo pareiga yra paklusti Dievui, o ne karaliui, jeigu pastarasis įsako ką nors, kas prieštarauja Dievo įstatymui. Toliau, kadangi karaliaus valdžia kyla iš sandorio remti tikrąjį kultą, akivaizdžiai yra teisėta priešintis jam, jeigu jis pažiedžia Dievo įstatymą arba žlugdo bažnyčią. Tai daugiau negu tiesa – tai pareiga. Tauta drauge su karaliumi yra atsakinga už doktrinos bei kulto grynumo išsaugojimą, karaliaus suklydimas suverčia visą naštą tautai, ir jeigu ji jam nesipriešina, pati nusipelno visos bausmės už jo nuodėmes. 16 am. pab. nuosaikiųjų mąstytojų grupė, žinomai kaip “Politikai”, karaliaus valdžia laikų taikos bei tvarkos ramsčiu ir todėl siekė iškelti karalių kaip nacionalinės vienybės centrą, aukščiau už visas religines sektas ir politines partijas. Jie vieni iš pirmųjų įžvelgė galimybę toleruoti vienoje valstybėje kelias religijas. Patys būdami daugiausia katalikai, kuri buvo pasirengę pripažinti svarbiausią politinį amžiaus faktą, kad krikščionybės skilimas nebepataisomas ir kad nė viena sekta negali kitų nei įtikinti, nei priversti. Tad jų propaguojama politika siekė išgelbėti nuo žlugimo tai, ką dar įmanoma, leisti egzistuoti religiniams skirtumams, kurių užglaistyti nebegalima, ir išsaugoti prancūzų tautos vienybę, net jei prarasta religinė vienybė.”Politikai” tikrai vertino religinę toleranciją, greičiau kaip politiką, bet ne kaip moralės principą. Jie niekada neneigė valstybės teisės persekioti ir neabejojo vienos religijos pranašumais. Tačiau jie suvokė, kad religinis persekiojimas faktiškai yra pražūtingas ir šiuo praktiniu pagrindu jį smerkė.4. P.Leonas. “Teisės filosofija” – Kantas. Kantas atskyrė jausminį ir intelektualinį pažinimą, fenomenalų ir realų pasaulį. Tikrybė, laike ir erdvėje suteikiama jausmams, yra grynas reiškinys, prieš jį stovi išminties pasiekiama tikroji idėjų visata – intelektualinė visada, arba senais pasakymais kalbant, fenomenų visata (pasaulis) ir numenų visata. Viena yra pažįstama grynomis patyrimo formomis, kita – grynomis sąvokomis. Teisėtumo siekimas, sukeltas palinkimo prie tvarkos, galimybė nenukrypti nuo priimtų dėsnių palaikomi stipria valia. (Aš galiu dėl to, kad privalau). Kantas formų įvairume surado santvarką, pačios gamotos nustatytą. Žiūrint iš grynosios išminties pusės, žmonių poelgiai priklauso priežastingumo įstatymui, vadinasi, nėra valios laisvės. Kantas perkelia dorovę iš empirinio pasaulio į protu pažįstamą pasaulį, kur priežastingumo įstatymas neveikia, kur viešpatauja laisvė. Etika svarbu ne tai, ką žmogus daro, bet tai, kaip jis supranta tai, ką privalo daryti. Žodis “geras” priklauso ne žmonių gyvenimo gerybėms, ne žmogaus veiksmams, bet jo valiai, kuri veda jo veiksmus. Gera valia yra ta, kuri sukeliama vien dorovės įstatymo gerbimu, be jokių interesų, palinkimų ir apskaičiavimų. Dorovingas žmogaus pasielgimas tampa tik tuomet, kai jis įveikęs visus palinkimus – žemus ir aukštus = veikia tik pareigos jausmu. Grynai dorovės motyvas yra prievolės supratimas, dorovės įstatymo gerbimas. Dorovės įstatymas yra besąlyginis dėl to, kad jis nepriklauso nuo tikslo; taip reikia elgtis dėk to, kad toks dorovės įstatymo reikalavimas. Todėl dorovės įstatymas veikia kaip kategorinis imperatyvas. Kantas taip formuluoja dorovės įstatymą: elkis taip, kad tavo valios taisyklė (maksima), galėtų būti bendras įstatymų leidybos dėsnis. Dorovės įstatymas liepia žiūrėti į kiekvieną žmogų tik kaip į tikslą, bet niekuomet kaip į priemonę. Nors žmogus savaime nėra šventas, bet žmoniškumas jo asmenyje turi būti jam šventas.
Doroviška valia negauna sau įsakymų, bet pati sau juos kuria, ji klauso tik savęs, yra autonomiška. Valia pati sau duoda įstatymus, kuriais būtinai vadovaujasi: tai ir yra jos doroviškas būdas, dėl to, kad ji vyko pareigą dėl pačios pareigos. Valios autonomiškumas reiškia jos nepriklausomybę nuo išorinių priežasčių, t.y. laisvės padėtį. Grynoji spekuliatyvinė išmintis turi pasiduoti grynai praktinei išminčiai. Toks yra dorovingos sąmonės reikalavimas, prieš kurį turi nutilti teorinės išminties balsas. Subjektyvią dorovingą sąmonę Kantas suobjektyvino ir pateikė kaip visuotinį įstatymą. Dorovės įstatymai turi autonomiją, kurios teisė neturi. Klausimas, kas yra teisė, sudaro juristui tokių pat sunkumų, kaip ir logikai klausimas, kas yra tiesa. Žinoma, jis gali atsakyti: tai, kas atitinka teisę, t.y. tai, ką įsako tam tikro vietos ar tam tikro laiko įstatymai. Bet kai keliamas klausimas: ar teisinga tai, ką įsako įstatymai, ką reikalaujamo bendro kriterijus, kuriuo galima būtų atskirti, kas teisinga, šito jis niekuomet neįveiks, jei tik laikinai nemes šalin šitų empirinių pradų ir nepaieškos protavimui šaltinio viename prote. Iškėlęs sau tikslą išaiškinti, kas yra teisė, Kantas ieškojo, kas turi būti pripažinta teise, vadinosi, ieškojo tiesos. Teisė yra visuma sąlygų, kurioms esant, vieno valia gali būti suderinta su kito valia pagal bendrą laisvės įstatymą. Tai objektyvi teisės ypatybė. Subjektyvi tos sąvokos ypatybė išreiškiama kaip pasielgimo taisyklė: “Elkis išoriškai taip, kad laisvas tavo valios išreiškimas galėtų būti suderintas su kiekvieno laisve pagal bendrą įstatymą”. Bet kur šito dėsnio privalėjimo pagrindas? Kanto mintimi, to pagrindo reikia ieškoti dorovėje: tai toks dorovės reikalavimas. Taigi teisės privalėjimas matuojamas kategoriniu imperatyvu. Vadinasi, teisės ir dorovės suartinimas galimas. Tačiau Kantas sugriovė tą suartinimo galimybę, pripažinęs teisę esant priverstinę. Todėl visa tai, kas yra ne teisė, pagal bendrą įstatymą sudaro kliūti laisvei: prievarta yra kliūtis arba priešinimasis laisvei. Kadangi dorovė remiasi valios laisve, o teisė – išorine prievarta, tai tarp jų nėra tilto, nėra bendro kriterijaus. Kai valia vykdo įstatymą kaip išorinį dalyką, kai žmogaus pasielgimas atitinka įstatymą išoriniu būdu, nepaisant motyvų, tuomet valia yra legali. Kai valia vykdo įstatymą dėl vidaus prievolės supratimo, kai žmogaus pasielgimas nustatomas kategoriniu imperatyvu, tuomet valia yra morali. Kanto teisės apibrėžimas, kurio pagrindą sudaro 18 am. pagrindinė idėja – laisvė, – turėjo didelę praktinę įtaką. Ši idėja buvo priešinga valstybės santvarkai, kurioje tuomet buvo nesivaržomai brautasi į privatų piliečio gyvenimą, nesiskaitant su reikalavimais derinti visuotinę laisvę. Kanto principas, visai priešingas policinei valstybei, atvėrė valstybės globos netinkamumą. Siūlė asmeniui rūpintis, kuriose ribose leidžiama veiksmų laisvė, ir suteikė žmonijai naują ginklą kovoti dėl plitinės laisvės.