RENĖ DEKARTAS – NAUJŲJŲ LAIKŲ FILOSOFIJOS PRADININKAS

TURINYS

Įvadas..............................2

Renė Dekartas ir jo filosofija.......................3

Renė Dekartas – Naujųjų laikų filosofijos pradininkas.............5ĮVADAS
R. Dekarto kūryba sutampa su naujųjų laikų kultūros pakilimo pradžia. Jo filosofijos novatoriškumas ir poveikis naujųjų laikų mąstysenai išryškėja būtent praėjusių kultūros epochų mąstysenos fone.

Ryškiausius akcentus įgijęs Platono ir Aristotelio filosofinėse koncepcijose, proto kaip būties supratimas veikė ir viduramžių Europos pasaulėjautą bei mąstyseną. Gyvenimo geismas ieškojo išraiškos visose gyvenimo srityse, ir Europa iš asketiškai susivaržiusio vienuolyno netrukus tapo veiklių, sujudusių visuomenių sambūriu. Viduramžių žmogus, religinio tikėjimo orientuotas į visuomenę, visada stengiasi būūti universalus, visapusiškas.

R. Dekartas yra tipiškas šitos Europos aistros apsėstasis, tęsiantis geriausias dar Biblijos tyrinėtojų pradėtas tiesos mokslinio ieškojimo tradicijas.

R. Dekartas buvo pirmasis sistemintojas. Jam rūpėjo pažinimo tikrumo klausimas bei sielos ir kūno santykis. Taigi Dekarto tikslas – susidaryti tikrą būties prigimties vaizdą, ir pradeda jis teiginiu, kad iš pradžių reikia viskuo abejoti. Dekartas tyrinėja protą ir būtį. Kuo aiškiau kas nors suvokiama protu, tuo tikresnė ko nors būtis. Pasak Dekarto abi substancijos kyla iš Dievo nes tik Dievas egzistuoja nepriklausomai nuuo nieko.Tačiau nors mąstymas ir tįsumas kyla iš Dievo, šios dvi substancijos yra visiškai nepriklausomos viena nuo kitos.

Dekartas negalėjo paneigti, kad tarp kūno ir sielos vyksta nuolatinė abipusė sąveika. Jo manymu tol, kol siela yra kūne, su kūnu ji su

ujungta atskiru smegenų organu, kurį pavadino “kankorėžine liauka”.

Taip Dekartas tapo naujųjų laikų filosofijos pradininku.Renė Dekartas ir jo filosofija
R. Dekarto kūryba sutampa su naujųjų laikų kultūros pakilimo pradžia. Jo filosofijoje jau ryškiai suformuluota ta proto ”egzistencijos”samprata, kuri visą naujųjų laikų filosofiją skiria nuo ankstesnių epochų ir sudaro naujųjų laikų pasaulėtvarkos, filosofavimo ir kultūros patosą.

R. Dekarto filosofijos novatoriškumas ir poveikis naujųjų laikų mąstysenai išryškėja būtent praėjusių kultūros epochų – antikos ir viduramžių – mąstysenos fone.

Vaduodamasis iš mitinės pasaulėžiūros, antikos žmogus būties pagrindą pajuto esant ne mitų pavidalais racionalizuotuose psichologizmuose, o pačioje racionalizacijos galioje, kurios tyrinėjimas atvedė antiką į būties ir mąstymo tapatumo sampratą – pasaulio kultūros istorijoje dar neregėtą žmogaus racionalaus santykio su aplinka absoliutizmą. Tai buvo tikra žmogaus savivokos revoliucija.

Ryškiausius akcentus įgijęs Platono ir Arristotelio filosofinėse koncepcijose, proto kaip būties supratimas veikė ir viduramžių Europos pasaulėjautą, apsiformindamas dieviškojo absoliuto bei žmogaus sampratomis, kurių prieštara sąlygojo laisvos valios problemą – svarbiausią viduramžių palikimą tolesnei Europos filosofijos, kaip pažinimo metodologijos, raidai. Tai reiškia, kad, būdamas empiriškai determinuota žmogiškąją galia, protas turi spręsti savo pažintinės galios ribų, savo tikrumo klausimą, turi užsiimti savo teisės atskleidinėti būties esmę pagrindimo dalykais. Tie klausimai pasidarė ypač aktualūs, vykstant didžiajam Renesanso žmogaus psichologiniam persiorientavimui iš tikėjimo į žinojimo problematiką. Renesansinis mąstymo, kaip vienintelio ti
ikro būties kriterijaus, ir būties, kaip fizinio buvimo, suvokimas yra ta galia, kurią teigdamas kaip kamuojančią ir išraiškos reikalaujančią pasaulėjautą, R. Dekartas laužo ilgaamžį mąstysenos scholastinio palikimo luobą ir kelia naujojo filosofavimo, naujo pasaulio pažinimo būdo daigus.

Gyvenimo geismas ieškojo išraiškos visose gyvenimo srityse, ir Europa iš asketiškai susižavėjusio vienuolyno netrukus tapo veikalų, sujudusių visuomenių sambūriu. Žmonės, rodėsi, nuleido akis nuo dangaus ir atlėgus “dieviškajai šviesai”, tarsi iš naujo pamatė aplinką ir save. Žmonės įsižiūrėjo į aplinkos daiktus ir pamatė, kad jie galėtų būti padaryti ir patogiau, ir protingiau, ir kur kas gražiau. Ilgalaikio patogaus įsikūrimo po savo padange aistros pamažu apėmė Europą ir labai smarkiai pakeitė jos gyvenimo būdą. Vienas po kito gimė išradimai ir atradimai, į pasaulį lieję visai naują, ligi tol neregėtą šviesą.

Viduramžių žmogus, religinio tikėjimo orientuotas į visuotinybę, visada stengėsi būti universalus, visapusiškas. Tas visapusiškumas viduramžiškojo obskurantizmo atmosferoje dažnai reiškėsi labai savotiškai – kaip “idėjinio tyrumo” siekimas, stengimasis visą gyvastį pajungti “visuotinybę” postuluojančiam tikėjimui. Suprantama, kodėl orientacija į žemiškojo buvimo prioriteto teigimą pagimdė tiek universalių Renesanso titanų. Mokslinės minties atgimimas prasidėjo taip pat nuo “visuotiniausio” gamtos mokslo – astronomijos: viduramžiškoji spiritualistinė visuotinybė turėjo būti neigiama tokiais pat visuotiniais gamtos tvarkos priešpastatymo aktais.

Nuo to pradėjo Dž. Brunas, viduramžiškąja pasaulio dieviškojo unikalumo sampratai priešpastatęs materialųjį ir
r racionalųjį visatos pliuralizmą – tegul ir nelabai apibrėžtą, daugiau poetišką tačiau sunkiai paneigiamą.

Kur kas konkretesnė, “žemiškesnė” buvo M. Koperniko heliocentrinė pasaulio sąrangos schema, kurios konkretizavimu ir matematiniu pagrindu sėkmingai užsiėmė J. Kepleris ir, galima sakyti, galutinai užbaigė G. Galilėjaus, eksperimentiškai pagrindęs koperniškosios pasaulėrangos funkcionavimo mechanizmą. Išties, jeigu natūralus kūno judesys yra tiesiaeigis, o į figūras jį komponuoja kūnų sąvoka, tuo labiau jei viduramžių judesio idealo – judėjimo apskritimu – gamtos prigimtis nepripažįsta, tai kieno gi valią byloja gamtos kalba? Judėjimas apskritimu empiriškai, žinoma, įmanomas; galbūt dievo iš principo neneigia .ir gamtos kalba, tačiau, jeigu judesio gyvybę materijai įkvepia ir dievas, jeigu dievas ir yra pirmoji viso judėjimo priežastis, tai, šiaip ar taip, kaip rodo gamtos judėjimo mechanika, tą postūmio efektą kaip pasaulio tvarką mes patiriam iš kur kas didesnių nuotolių, negu manyta iki šiol. Kaip harmonijos pradas, ši jėga turi apimti ir anaiptol neharmoningą dangaus kūnų judėjimą, vadinasi, dieviškosios harmonijos sfera įgauna neapibrėžtus kontūrus, ir prieš žmogaus akis atsiveria savo materialiajai tvarkai paklūstanti tiesiog neaprėpiama visata. Žemė, buvusi pasaulio centru, nuo horizonto kylanti tiesiai į dangų, staiga išsiplėtė už regimų horizontų, padidėjo ir kartu sumažėjo protui atsivėrusių fizinių visatos erdvių fone. Žmogaus pasaulis tapo nebe vieninteliu, bet vienu iš daugelio visatos pasaulių, judančiu anaiptol ne
e dieviškojo imperatyvo keliu, o nelabai aišku savo prigimties taku, pilnu paslapčių ir šaltos kitų pasaulių šviesos.

R. Dekartas yra tipiškas šitos Europos aistros apsėstasis, tęsiantis geriausias dar Biblijos tyrinėtojų pradėtas tiesos mokslinio ieškojimo tradicijas. Visi būties pavidalai – nuo oro iki žemės gelmių, nuo žmogaus širdies iki jo proto, nuo pasaulio ribų iki būties beribiškumo – yra jo tyrinėjimo laukai, ir visur jis palieka neišdildomus pėdsakus.Renė Dekartas – Naujųjų laikų filosofijos pradininkas
Renė Dekartas gimė 1956 metais ir vaikystę praleido mažame pietų Prancūzijos miestelyje. Tas miestelis visam R. Dekarto gyvenimui paliko trauką į nuošalias erdves. Atėjus laikui šeima jį atidavė į Europoje išgarsėjusią La Flešo jėzuitų kolegiją. R. Dekartas mokėsi labai gerai ir greitai pajuto visą scholastinio mokymosi nepagrįstumą ir nepakankamumą. Svarbiausias jo kolegijos laikų “atradimas” buvo matematika. Jaunajam Dekartui ji patiko dėl samprotavimų tikrumo ir akivaizdumo. Tuo metu jis panoro išstudijuoti žmogaus ir visatos prigimtį, bet pastudijavęs filosofiją suprato kiek mažai žino.

Padaręs šį “atradimą” R. Dekartas įsitikino, kad tikras pažinimas pasiekiamas tik protu ir kad kuo daugiau pažinti jis nusprendžia keliauti po Europą. Jis paskyrė gyvenimą kelionei, kaip Sokratas visą savo gyvenimą paskyrė pokalbiams su atėniečiais. Tuo metu Dekartas sakosi, nuo šiol ieškosiąs tokio mokslo, kurį galėtų rasti savyje arba “didžiojoje pasaulio knygoje”.

Dekartas įstoja į karinę tarnybą ir aplanko daugelį Vidurio Europos šalių, tačiau armija netinka tam kad, kryptingiau susipažinti su visais mokslais o ypač su matematika. Jis palieka armiją ir apsigyvena Paryžiuje. Čia jis įsitraukia į aktyvų intelektualinį bendravimą ir bendrauja su tokiais žymiais mokslininkais kaip M. Mersenas, matematikais P.Ferma, Ž.P de Robervaliu, F. de Besi, K. Midžoru, kitais žymiais mokslininkais, filosofais, inžinieriais. Paryžiuje R. Dekartas pradeda garsėti kaip naujos filosofijos sistemos kūrėjas.

Po didelių žmogaus ir gamtos atradimų Renesanso epochoje, reikėjo filosofines laiko mintis sujungti į vieningą filosofinę sistemą. Deja filosofinė R. Dekarto sistema dar nėra išrutuliuota tokiu nuoseklumu ir griežtumu kaip norėjo jos autorius. Todėl savo paties noru ir draugų raginamas jis atsideda tam darbui ir išvyksta į Olandiją, kur parašo geriausius savo veikalus.

Renė Dekartas buvo pirmasis sistemintojas, vėliau jo pėdomis ėjo Spinoza ir Leibnicas, Lokas ir Berklis, Hjumas ir Kantas. Aišku filosofijos istorijoje prieš Dekartą buvo filosofų sistemintojų. Antikos laikais tai buvo Platonas ir Aristotelis, viduramžiai turėjo Tomą Akvinietį, po to atėjo Renesansas su senosiomis mintimis apie gamtą ir mokslą, Dievą ir žmogų ir maišė tas mintis su naujosiomis mintimis. Tik XVII amžiuje filosofai pabandė sujungti naująsias mintis į aiškią filosofinę sistemą ir šio darbo pradininkas buvo Renė Dekartas. Labiausiai jam rūpėjo pažinimo tikrumo klausimas bei sielos ir kūno santykis.

Atsakydami į klausimą ar galima pasiekti tikrą žinojimą, daugelis rodė visišką filosofinį skepticizmą. Buvo sakoma, kad žmogus turi susitaikyti su tuo, kad nieko nežino, bet Dekartas nesusitaikė su tuo, kitaip jis nebūtų buvęs tikras filosofas. Šiuo atžvilgiu jis turėjo panašumo su Sokratu, kuris nepritarė sofistų skepticizmui. R. Dekarto laikais buvo sukurtas metodas, kuris leido visiškai patikimai ir tiksliai aprašyti gamtos reiškinius, Dekartui rūpėjo ar nėra tokio pat patikimo ir tikslaus filosofinės registracijos metodo. Šį klausimą filosofas iškėlė nedidelėje knygelėje “Samprotavimas apie metodą”.

Iškelti tokį klausimą R. Dekartą pastūmėjo mistinio ryšio tarp kūno ir sąmonės problema. Juk iki XVII amžiaus siela buvo laikoma tarsi “gyvybės dvelksmu”, kuris rusena gyvose būtybėse. Beveik visose indoeuropiečių kalbose pirmykštė žodžių “dvasia” ar “siela” reiškė “gyvybės kvapas” arba “alsavimas”. Aristotelis manė, kad siela yra visame organizme, kaip to organizmo “gyvybinis principas”, tai ko negalima atskirti nuo kūno. Todėl jis taip pat kalbėjo apie augalo sielą ir gyvūno sielą. Tik XVII amžiuje filosofai griežtai atskyrė sielą nuo kūno. Tuo metu visus fizinius kūnus – taip pat žmogaus ir gyvūno – imta aiškinti kaip mechaninį procesą. Bet žmogaus siela negalėjo būti kūno mechanizmo dalimi. Kas gi vis dėlto yra siela? Taigi Dekartas buvo įsitikinęs, kad dvasia ir materija yra dvi esminės skirtybės, ir filosofas ieškojo atsakymo į klausimą, kaip kūnas veikia sielą ar .siela kūną.

Pirmiausia R. Dekartas teigia, kad negalima ko nors laikyti tiesa kol patys neįsitikinome jog tai teisinga. Tam, kad galėtume išspręsti šią sudėtingą problemą reikia ją suskaidyti į kiek įmanoma daugiau dalių, tada galime pradėti nuo paprasčiausių minčių. Kitaip tariant kiekviena mintis turi būti “pasveriama ir pamatuojama”. Dekartas teigė, kad filosofas gali eiti nuo paprasto iki sudėtingo ir taip galima bus pasiekti aukštesnę pažinimo pakopą. Taigi filosofas bandė pritaikyti filosofijai matematinį metodą. Jis norėjo filosofines tiesas įrodyti taip, kaip matematikoje įrodomos teoremos. Tam jis norėjo panaudoti tą pačią priemonę kaip ir dirbant su skaičiais – protą, nes tik protu galime pasiekti tikrą žinojimą, bet neaišku kiek galime pasitikėti pojūčiais. Iki Dekarto taip pat mąstė, kad matematika ir skaičių santykiai suteikia tikresnį pažinimą nei pojūčiai.

Taigi Dekarto tikslas – susidaryti tikrą būties prigimties vaizdą, ir pradeda jis teiginiu, kad iš pradžių reikia viskuo abejoti. Pasak jo galima ir reikia abejoti viskuo: ir tiesomis ir nuomonėmis, ir pojūčiais ir mūsų mąstomais daiktais. Kad pojūčiai mus apgaudinėja yra nenauja ir lengvai patvirtinama. Dekartas rašė, kad gerai pagalvojus jis neranda nė vieno požymio, kuris atskirtų nemiegančiojo būseną nuo miegančiojo. Kaip gali būti, kad visas tavo gyvenimas nėra sapnas. Todėl pojūčiais abejoti reikia ypač nuosekliai, kol suabejosime visos aplinkumos ir savo egzistencija. Visų pirma neaišku ar mūsų filosofiniai ieškojimai pažengs į priekį jeigu skaitysime Platoną ar Aristotelį. Galbūt pagilinsime savo istorines žinias, bet nesužinosime daugiau apie pasaulį. Dekartui buvo labai svarbu prieš pradedant filosofinius tyrimus atsikratyti senojo mąstymo palikimo. Dekartas suabejojo absoliučiai viskuo. Šia išvada savo filosofinius samprotavimus baigė ir daugelis ankstesnių filosofų, bet Dekartas pažengė toliau. Jis, remdamasis šiuo nuliniu tašku padaro išvadą, kad abejoja viskuo – o tai yra vienintelis dalykas, kuriuo jis gali būti tikras. Tokiam abejojančiam nelieka nieko išskyrus abejojimą. Abejojimas yra toks abejojimo nekeliantis faktas, kad vienintelis gali liudyti mąstymo aktą. Šiuo principu Dekartas formuluoja savo garsųjį cogito, ergo sum (mąstau vadinasi esu). Ir tuo metu Dekartas su intuityviu tikrumu suvokia save kaip mąstantį Aš. Jis supranta, kad jo mąstantis Aš yra realesnis už fizinį pasaulį kurį suvokiame juslėmis. Tada jis tęsia savo filosofinius tyrinėjimus ir aiškinasi ką jis dar suvokia su tokiu pačiu intuityviu tikrumu, kaip tai – kad jis yra mąstanti būtybė. Jis padaro išvadą, kad turi tobulos būtybės sąvoką. Šitą sąvoką jis turėjo visą laiką ir jam nekyla abejonių, kad sąvoka negalėjo kilti iš jo paties. Jo nuomone tobulos būtybės sąvoka negali kilti iš to, kas pats yra netobulas. Tokia sąvoka turi kilti iš tobulos būtybės, arba, kitaip tariant iš paties Dievo. Kad Dievas yra Dekartui akivaizdu taip pat kaip ir tai,kad tas kas mąsto yra mąstantis Aš.

Dekartui dėl to daug kas priekaištavo, bet jis nieko nebando įrodyti, jis tiktai sako, kad turėdami tobulos būtybės sąvoką mes galime spręsti, kad dievas yra. Mes negalėtume įsivaizduoti tobulos būtybės jeigu tokios nebūtų. Juk mes patys nesame tobuli ir negalime kildinti Dievo idėjos iš savęs. Pasak Dekarto Dievo idėja yra įgimta ir ji lydi mus visą gyvenimą nuo gimimo.

Dekartas tyrinėja toliau ir sako, kad mūsų idėjos yra mūsų realybė mūsų pažinimo tikrumo matas. Tik įgimtos idėjos gali išgryninti pažinimą, bet tam reikalingas samprotavimo metodas. Šio metodo ašį sudaro intuicija ir dedukcija. Intuicija, anot Dekarto yra natūralaus proto šviesos dėka galimas abejonių nekeliantis proto suvokimas. Dedukcijos dėka mes galime pažinti ne visai aiškius dalykus, jeigu jie nuoseklios ir nenutrūkstančios minties išvedami iš tikrų principų, intuicija aiškiai suvokiant kiekvieną atskirą narį. Kai tiriamoji medžiaga neaiški ir sudėtinga, ją būtina skaidyti į aiškias sudedamąsias dalis ir esant reik.alui apdoroti analogijos ir indukcijos priemonėmis. Visą tyrinėjimo sėkmę užtikrina tokios mąstymo taisyklės:
1) teisinga yra tai, kas akivaizdžiai aišku;
2) Visa, kas nepakankamai aišku, reikia skaidyti į abejonių nekeliančias dalis;
3) Tyrinėjimus reikia pradėti nuo elementariausių dalykų;
4) Nieko nepraleisti.
Taigi Dekartas tyrinėja toliau ir mano, kad protas ir būtis susiję. Kuo aiškiau kas nors suvokiama protu, tuo tikresnė ko nors būtis. Pasak jo visos su išorine tvirtove susijusios sąvokos tėra sapnas. Bet ir išorinė tikrovė turi tam tikrų savybių, kurias galima suvokti protu: matematinius santykius ir tai ką galima pamatuoti – ilgį, plotį, gylį. Šios “kiekybinės” savybės protui yra aiškios ir akivaizdžios, o “kokybinės” savybės – spalva, kvapas, skonis yra susijusios su juslėmis ir išorinio pasaulio neapibrėžia. Norėdami įrodyti, kad tai ką pažįstame protu atitinka tikrovę, Dekartas pasitelkia “Dievo garantiją”. Tačiau išorinė tikrovė skiriasi nuo sąmonės pasaulio. Dabar Dekartas gali teigti, kad yra dvi skirtingos tikrovės formos, arba dvi substancijos. Viena substancija yra mąstymas arba siela, kita – tįsumas arba materija. Siela yra sąmoninga, neužima vietos erdvėje ir todėl negali būti skaidoma į mažesnes dalis. Materija yra tąsa ir užima vietą erdvėje, todėl gali būti skaidoma į vis mažesnes daleles, bet ji nėra sąmoninga. Pasak Dekarto abi substancijos kyla iš Dievo nes Dievas egzistuoja nepriklausomai nuo nieko. Tačiau nors mąstymas ir tįsumas kyla iš dievo, šios dvi substancijos yra visiškai nepriklausomos viena nuo kitos. Vadinasi materialieji procesai vyksta nepriklausomai nuo sąmonės. Taip Dievo kūrinija buvo padalinta į dvi dalis. Sakoma, kad Dekartas yra dualistas. Jis nubrėžia aiškią ribą tarp dvasinio pasaulio ir fizinio pasaulio. Sielą turi tik žmogus, bet Dekartas manė, kad žmogus yra dvilypė būtybė, kuri mąsto ir užima vietą erdvėje. Taigi žmogus turi ir sielą ir tįsų kūną. Panašią mintį iškėlė dar Augustinas ir Tomas Akvinietis, kurie sakė, kad žmogus turi kūną kaip angelai ir sielą, kaip angelai. Dekartas sakė, kad žmogaus kūnas gerai veikiantis mechanizmas. Tačiau turi ir sielą, kuri visiškai nepriklausoma nuo kūno. Kūniški procesai neturi tokios laisvės, jie vyksta pagal savo dėsnius. Bet tai ką galvojame vyksta ne kūne, o sieloje, kuri visiškai nepriklausoma nuo tįsiosios tikrovės.
Bet kadangi Dekartas negalėjo paneigti, kad tarp kūno ir sielos vyksta nuolatinė abipusė sąveika. Jo manymu tol, kol siela yra kūne, su kūnu ji sujungta atskiru smegenų organu, kurį pavadino “kankorėžine liauka”. Joje vyksta nuolatinė sąveika tarp dvasios ir materijos. Todėl sielą nuolatos trikdo jausmai ir dirginimai susiję su kūno poreikiais. Tačiau siela gali apsiriboti nuo “žemų” impulsų ir veikti nepriklausomai nuo kūno. Ima vadovauti protas.
Dekartas sulygino žmogaus kūną su mašina arba automatu. Toks palyginimas atsirado dėl to, kad Dekarto laikais žmonės labai žavėjosi įvairiais mechanizmais, kurie iš šalies žiūrint veikia savaime. Bet niekas nejuda savaime, viskas yra sukonstruota ir užvesta žmonių. Dekartas tvirtino, kad visi šie mechanizmai, palyginus su žmogaus ir gyvūno kūnu, kuris sudarytas iš daugybės kaulų, raumenų, arterijų ir venų yra labai paprasti. Kodėl Dievas kurdamas žmogaus ar gyvūno kūną negalėjo pasinaudoti mechanikos dėsniais?
Taigi, Dekartas tapo naujųjų laikų filosofijos pradininku. Niekas nuo Platono laikų taip kategoriškai neatskyrė dvasios nuo kūno, kaip Dekartas. Dekarto filosofija dvasinę veiklą apibūdina, kaip visiškai realų, empiriškai determinuotą procesą, ir nuo šiol jau ne dvasios poveikio materijai, o materijos poveikio dvasiai tyrinėjimai teiks filosofijai būtiną pagrįstumą ir aktualumą. Dekartas nubrėžė pagrindinę naujųjų laikų filosofijos raidos problematiką. Materijos ir dvasios atskyrimas, kuris kaip sunkiai sujungiamas lūžis pereina per visą R. Dekarto filosofiją, reiškia ne jos nepakankamumą, o jos problematiškumą ta prasme, kad skatino ir reikalavo ieškoti tobul.esnių jos sprendimo variantų.

Svarbiausieji R. Dekarto veikalai

Pirmas filosofo pažiūrų sisteminimo bandymas – “Proto vadovavimo taisyklės” liko nebaigtas, nes jau 1630 metais R. Dekartas jau rašė “Pasaulį, arba traktatą apie šviesą”. Pirmasis spausdintas R. Dekarto darbas pasirodė 1637 metais. Šį traktatą galima laikyti svarbiausiu Dekarto filosofiniu darbu. “metafiziniai apmąstymai” pasirodė 1641 metais Paryžiuje pavadinimu “Apmąstymai apie pirmąją filosofiją, kuriais įrodinėjamas Dievo buvimas ir sielos nemirtingumas”. Jis buvo parašytas lotynų kalba. Vėliau filosofas pats peržiūrėjo ir pataisė traktato vertimą į prancūzų kalbą. 1647 metais traktatas buvo išleistas Paryžiuje. “Filosofijos pradai” išsamiausiai reprezentuoja R. Dekarto pažiūras. Kadangi jame glaustai išdėstomi tiek metodo, tiek metafizikos, tiek ir fizikos, kosmogonijos ir kosmologijos dalykai, šį veikalą galima laikyti visos R. Dekarto veiklos apibendrinimu, savotišku jo filosofijos vadovėliu.

LITERATŪRA:

1. Renė Dekartas “Rinktiniai raštai”, parengė R. Ozolas, V., 1978m.
2. Jostein Gaarder “Sofijos pasaulis”, V., 1997m.
3. Internetas “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją”, parengė R. Ozolas

Leave a Comment