ĮVADAS
Idealistiniu požiūriu, pasaulis kilęs iš idėjos, egzistuojančios už jos ribų ,o materialistiniu požiūriu, pasaulio pradžios priežastys glūdi jame pačiame, jo materialioje tikrovėje.Trečiojo požiūrio,-agnosticizmo-problemos galutinai išspręsti neįmanoma. Šios bendriausios sampratos arba vaizdiniai sudaro pasaulėžiūrą. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą pasaulėžiūrą ir derina ją su savo praktine egzistencija. Žmonės pažysta pasaulį sistemingai. Tokį pasaulio pažinimą vadinsime moksliniu, o jo rezultatus, surinktas žinias-mokslu. Moksliniu požiūriu siekiama nustatyti tiesą; jam būdingi tam tikri principai, kuriais būtinai vadovaujamasi, dirbant mokslinį darbą. Moksliniam pažinimui būtini šie principai: vartojamos sąvokos privalo būti tikslios; visus pateikiamus teiginius turi būti įmanoma įrodyti; bet kuris teiginys turi neprieštarauti kitiems su ta pačia problema susijusiems teiginiams ir karu su jais sudaryti vientisą ir logišką įrodymų visumą.
Žmogaus žemiškoji būtis turi du lygmenis: 1) tai gamta, 2) visi žmonijos kūriniai. Šiam antrajam lygmeniui priskirsime ir žmogaus gebėjimą mąstyti bei įvairaus mąstimo apie politiką formas. Politika-tai organizuotoje žmonių bendruomenėje vykstančių reiškinių, susijusių su valdžia, visuma. Į pirmajį politikos planą visada iškyla veiksmai, susiję su valdymu, kova dėl valdžios. Politiniam gyvenimui itin reikšminga valstybė.Valstybė- tai hierarchinis ir teritorinis darinys, reguliuojantis įvairias visuomenės gyvenimo sritis ir galintis disponuoti įvairiomis prievartos formomis. Įvairiose epochose politinis mąstymas reiškėsi įvairiomis formomis. Galime skirti tris politinių idėjų raidos stadijas. Idėjos primityviausia prasme yra tam tikri vaizdiniai. Antrojoje stadijoje šiuos pirmuosius elementus žmonių protai sieja į visumas (koncepcijas).Išaiškėja kas yra svarbiausia iš politinių koncepcijų, plėtojasi sudėtingesnės politinės mąstysenos formos.
XIX ir XX a. labiausiai paplito ios sudėtingos politinės mąstysenos formos:idealogija, politinė doktrina ir politinė programa.Politinė programa-tai konkretčių politinės veiklos tikslų išdėstymas laike ir erdvėje.
Kiekviena bendruomenė, dalyvaujanti politiniame gyvenimime, susideda iš įvairių sluoksnių.Tokia įvairovė pagrįsta socialinėmis realijomis. Daugybės ir įvairovės reiškinį apibūdiname pliuralizmo terminu.
Visuomenei būdinga gausybė skirtingų interesų ir pozicijų bei įvairių argumentų ir idėjų.Kiekviena bendrija, kaip ir kiekvienas žmogus, atranda savo visuomeniniame gyvenime tai, kas jai atrodo svarbiausia ir vertingiausia.Tai vadinsime vertybėmis, t.y. labiausiai trikštamos gėrybės, reiškiasi kaip idėjos. Ši idėjų įvairovė, išsauganti iš troškimų ir interesų įvairovės, yra idealogijos šaltinis.Bet kurią ideologiją galime suvokti kaip teiginių, atspindinčių bei vertinančių faktus, visumą.Kiekvienu atveju ši visuma susijusi su tam tikros visuomenės dalies-interesais (tarnauja šiems interesams).Ideologija kuria savo grupei geidžiamo ateities pasaulio vaizdinį.Ideologinis mąstymas nustato vertybių (idėjų) hierarchiją, iškeldamas į pirmą planą pagrindines, svarbiausias idėjas.Ideologija linkusi įprasminti kiekvieną bendruomenės politinį veiksmą.Ji ir iš jos išsirutuliojanti politinė programa turėtų pagrįsti visus grupės politinius veiksmus.Ideologijoms ir ideologiniam mąstymui dera priskirti dar vieną bruožą.Jas sudaro tik patys bendriausi samprotavimai.Butinybė pateikti idealogijos principus politinės praktikos kalba nulėmė kitų politinio mąstymo formų populiarumą.Pirmoji tokia forma-politinė programa; tačiau pasirodo, kad ideologijos ir programos lieka vietos dar vienai politinio mąstymo atmainai-politiniai doktrinai.(kituose moksluose egzistuoja doktrinos, pvz., karinės, ekonominės).Amerikos politiniame gyvenime kiekviena ilgalaikė politinė programa vadinama doktrina.XX amžiaus europietiškoji fašizmo ideologija-ir Musolinio itališkoji fašizmo doktrina bei vokiškoji fašizmo doktrina.Tad kas yra politinė doktrina?Politinė doktrina-tai iš konkrečios ideologijos iplaukianti, darni pažiūrų į tam tikros visuomenės politinį gyvenimą visuma.Doktrina turi aprėpti teorinius ir praktinius nurodymus, kaip realizuoti šias pažiūras konkrečiame laike ir erdvėje.Svarbiausias ideologiją ir doktriną siejantis elementas yra idėjų tapatumas; doktrina turi padėti realizuoti šias ideologijoje užkoduotas idėjas.Politinė doktrina visada turi bendrijos politinio gyvenimo organizavimo valstybės ir teisės klausimus.Doktrina visada utri būti ideologijos konkretizacija, atsižvelgiant į konkrečios valstybės ir visuomenės realijas.Galime daryti išvadą, kad politiniam mąstymui būdingos trys viena kitą papildančios, viena kitą keičiančios formos: ideologija-politinė doktrina-politinė programa.Šios formos gali būti siejamos trejopos tarpusavio priklausomybės: genetinės, chronologinės ir vertybinės.Susidurdama su tikrove, tokia schema išlaiko tik samprotavimų apie verybes sferoje-aksiologijoje.Utopija kaip politinė idėja, atspindinti tobulos ateities visuomenės vaizdinį, kurio neymanoma realizuoti tuo metu, kai jis pateikiamas.Utopinės idėjos gali tapti ir ideologijos elementais.Utopijai būdingas racionalus turinys.Mitas yra iracionalus.
Politinė filosofija, sukurta, panašiai kaip politinė doktrina, kurios nors ideologijos pagrindu. Ideologizacija-tai procesas, kai kokia nors problema virsta vertybe.
Politinės veiklos dalyvius galime klasifikuoti į kelias grupes. Pirmoji grupė-tai tie, kuriems priimtina esama padėtis.Vadinsime saugotojais arba koservatoriais.Antroji grupė-tie kurie linkę pripažinti egzistuojančias realijas, bet palaiko tokius pokyčius,-jie vadinami reformomis.Tokių pažiūrų grupę vadiname reformistais, o jos ideologiją-reformizmu.Grupėje gali išsiskirti daugybės sparčiai vykdomų reformų,-šalininkų pogrupis.Galime juos pavadinti radikaliais reformistais; trumpiau-radikalais.Jie niekada nesiekia panaikinti šią tvrką. Trečioji grupė-kurie kategoriškai reikalauja grįžti į nebeegzistuojančią praeitį. Jie yra reakcionieriai. Šių idėjų realizavimą tam tikrose situacijose vadinsime kontrrevoliucija. Ketvirta grupė- kviečia kurti naują tvarką, visiškai kitokią negu esamą. Jų šalininkų įsitikinimu, būtina prievarta, revoliucija. Šios ideologijos esmė yra revoliucijos procesas, grindžiamas prievarta, o revoliucija be prievartos, nėra išimtis.Penktąją orentaciją pavadinkime nihilistine, o jos politines idėjas- nihilizmu.Paprastai ateities vizija šios grupės pažiūrose nubrėžta labai neryškiai.
Žvelgdami į XXa. politines idėjas, dažnai esame priversti atsigręžti į praėjusio šimtmečio, o dažnai ir ankstesnę istoriją. Joje randame daugumos dabartinių ideologijų šaknis. Atsparos taškas yra Prancūzijos didžioji revoliucija, tai yra 1789-1799 metų įvikių seka. Vienas šio proceso elementų buvo partijos kovojančios dėl valdžios. Privalome skirti dvi politinių pažiūrų grupes.Pirmoji grupė apima senesnes politinių idėjų atmainas. Jų kilmė dažniausiai siekia XIXa., antroji- naujesnes, į Xxa. septinto ir aštunto dešimtmečio sandūrą. Pirmoji- tai aiškiai dešiniosios kryptys: konservatizmas, autoritarizmas, nacionalizmas, konservatyvusis liberalizmas ir fašizmas. Antrajai daliai priklauso liberaliosios ideologijos istorija. Priskirdami liberalizmą centro pozicijoms.
KONSERVATIZMAS
Konservatizmo ideologija gimė Europos kultūriniuose sluoksniuose ties XVIII ir XIX amžiaus riba kaip reakcija į bandymus praktiškai įgivendinti Švietimo idėjas, visų pirma į Prancūzijos didžiąją revoliuciją. Senosios socialinės tvrkos šalininkai vietoje laisvės, lygybės ir brolybės šūkių kėlė savas idėjas. Visos šios idėjos, išdėstytos tam tikra tvarka, ir sudarė konservatizmo ideologiją. Konservatoriaus ir konservatyvumo sąvokas dažnai visai be reikalo vartojame politiniame gyvenime kaip revoliucionieriaus apibūdinimą. Konservatizmą galime suprasti kaip nepasitikinčio permainomis ir joms nepalankaus individo poziciją (mąstyseną). Galima sakyti, kad kiekviena problema turi savo konservatųjį aspektą. Kiekvienoje, nebūtinai politinėje diskusijoje, kilus ginčams dėl permainų, atsiranda konservatorių. XIX ir Xxa. Europos konservatizmo istorijai buvo lemtinga britų konservatizmo banga. Pagrindinis britų konservatizmo ideologas buvo Edmundas Berkas (1729-1797)-politikas, istorikas, ideologas.Netrukus išgarsėjo kaip karštas liberalų idėjų rėmėjas. Gyvenimo pabaigoje suartėjo su britų konservatorių sferomis.Reagavo į 1789m. revoliuciją ir tolesnius įvikius Prancūzijoje bei veiksmus, griaunančius daugelio kartų bendrai kurtos istorijos prasmę ir darną.Išleido knygą “Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją”1790m. Buvo visų pripažystamas šių laikų konservatizmo pradininku. Jo supratimu, pagrindinis konservatizmo ideologijos principas yra siekimas išlaikyti esamos padėties darną ir tvarką, kurios principus nustato religija ir tradicija.
Konservatorių samprotavimų atsparos taškas yra Dievo sukurtos moralinės tvrkos pastovumas, todėl jų manymu, religinė pasaulėžiūra ir religijos yra socialinės tvarkos pamatas.Evoliuciją konservatoriai laiko faktu. Ji privalo būti nuolatinė, tolygi, laipsniška, todėl ne per daug sparti. Revoliucija yra natūralios tvarkos prievartavimas, negalintis duoti jokių pozityvinių rezultatų. Jei kokios nors problemos (socialinės ar politinės) pribręsta permainoms, būtina šias permainas daryti.Visuomenė yra vientisa visuma, organizmas, susidedantis gausybės sąveikaujančių ir viena kitai būtinų dalių. Vvisuomenei būdinga tam tikra tvarka-hierarchija; įvairios visuomenės dalys užima skirtingas pozicijas ir atlieka skirtingas funkcijas visumos labui. Ši hierarchija ir jos viršūnė, t.y.elitas, yra natūrali, amžina.Hierarchiškumo ir elitiškumo principai yra būtini visuomenei egzistuoti ir nesugriaunami.Kategoriškiausiai nuo Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikų visuomenės elitiškumo idėja buvo suformuluota Vilfredo Pareto (1848-1923)-ekonomistas ir sociologas. Sukūrė savą istorijos filosofiją, priėjo išvadą, kad socialinė istorija yra nuolatinė nepaliaujama elitų kova ir rotacija, kurioje elitai naudojasi pasyviomis masėmis. Kiekvienas tam tikroje hierarchijos laiptų pakopoje esantis žmogus turi savo priedermes ir teises. Viena iš šių teisių yra privačios nuosavybės teisė. Ji yra teisinės ir socialinės tvarkos pamatas. Kiekvienas, turintis nuosavybę, gali laisvai ja disponuoti. Valstybė negali kištis į šią individų gyvenimo sferą. Visuomenei ir jos tvrkai egzistuoti būtina valstybė ir stipri valdžia. Įtikinamiausiai šią idėją pagrindė Georgas Hėgelis (1770-1831)-filosofas. Baigęs teologijos ir filosofijos studijas dėstė Jenos universitete, vėliau Heidelberge ir Berlyne. Labai anksti įgijo garsaus mokslininko reputaciją, tapo oficialiuoju tuometinės Prūsijos absoliutinės monarchijos filosofu bei ideologu. Mirė Berlyne per choleros epidemiją. Jo įžymūs darbai įėjo į Europos filosofijos istoriją. Jo požiūris į teisinės santvarkos problemas buvo aiškiai konservatyvus. Valstybės valdžia, konservatorių supratimu, visada yra stipri su dideliais įsigaliojimais. Konservatoriams valdžia visada turi teisėtą autoritetą o piliečių teisės visada turi būti garantuojamos valstybės. Svarbus valstybės sampratos elementas yra jos imperiniai užmojai. Konservatizmo ideologams paprastai priimtina imperijos idėja, kuri politinėje praktikoje paprastai reiškiasi kaip siekimas užvaldyti svetimas teritorijas, visuomenes ir valstybes.
XIXa. Susiformavusiam konservatizmo ideologijos sindromui reikalingas komentaras dvideimto amžiaus dvasioje. Šiuolaikinis konservatizmas šiek tiek pakoregavo savo idėjas. Nors akivaizdu, kad bet kuri religija gali tapti idėjiniu konservatizmo pamatu, turime pažymėti esminę mūsų šimtmečio aplinkybę: religija šiandien gali tapti įvairių idėjinių, politinių politinių pozicijų prielaida. Konservatoriams teko pritaikyti savo ideologiją prie parlamentinės demokratijos arba susitaikyti su nauja realybe, arba, konfrontuodami su ja, pralaimėti. Jie iki šiol nepalankūs šiuolaikinės demokratijos idėjoms ir institucijoms.
Vadinamųjų socialinių ir ekonominių reformų problema suskaldė konservatorius į dvi pagrindines stovyklas. Galime skirti du konservatorių požiūrius į ekonomines problemas. Vieni jų šiuo metu sudarantys daugumą, vengia bet kokių socialinių ir ekonominių reformų.Kiti tvirtina, kad konservatyviosios vyriausybės privalo vykdyti aktyvią ekonominių bei socialinių reformų politiką.Abi šios konservatizmo pakraipos laikosi privačios nuosavybės neliečiamumo pozicijos. Ikyla keletas konservatyviųjų ideologijų klasifikavimo problemų.Turime galvoje perskyrą tarp konservatorių ideologijų, kurios nepripažįsta tautos idėjos savaimine vertybe, ir tų, kurios į pirmąsias konservatizmo ideologijos principų sąrašo eilutes įrašo tautos idėją. Ji suteikia koservatizmui ryškų nacionalistinį atspalvį.Esminė šiuolaikinių konservatorių socialinių ir ekonominių pažiūrų evoliucijai suvokti, yra perskyra tarp”apšviestojo” konservatizmo, kuriam būdingos plačios teisikai pagrystų socialinių reformų programos, ir tradicinio konservatizmo, kategoriškai neigiančio tokių valstybės veksmų prasmingumą. Pirmosios konservatizmo atmainos(dar vadinamos socialiniu konservatizmu) ištakų derėtų ieškoti XIXa. Oto fon Bismarko(1815-1898)-Prancūzijos ir Vokietijos veikėjas, žemvaldys. Nuo 1862-Prūsijos ministras pirmininkas(iki 1890 be pertraukos), “geležimi ir krauju” siekė užtikrinti Prūsijai hegemoniją suvienytoje Vokietijoje.1871m., susikūrus Vokietijos imperijai, Bismarkas tapo kancleriu.Priešingomis jėgomis jis laikė Vatikaną. Bismarkas savo politikoje realizavo plačių socialinių reformų “iš viršaus” idėją, konservatizmo bruožus.Visų pirma tai antikairuoliškumas: konservatizmo ideologija atmeta tokį individo požiūrį į pasaulį, koks būdingas kai kuriems. Užuot visiškai neigę liberalizmą, dabar koservatoriai atsargiai jį toleruoja. Sąlyčio takų suradimas(privačios nuosavybės problema) ir koservatorių nuolaidos kai kurioms liberalizmo idėjoms(pvz.,santvarkos klausimais) reiškia, kad beveik visos šiuolaikinės konservatyviosios ideologijos yra šiek tiek liberalios. Atskira problema yra konservatizmo ideologijos ir katalikiškojo socialinio mokymo santykis.Ypač po Vatikano antrojo susirinkimo. Traktuodami konservatizmą kaip Xxa.dešiniųjų tvirtovės bastioną, negalime nepastebėti jo specifiškumo. Verta pažymėti pagarbą teisėtumui ir visaapimančios valdžios idėjos atmetimą. Nuo aštunto dešimtmečio pabaigos matyti savotikas konservatizmo idėjų renesansas.Daugelyje kraštų konservatoriai gauna rinkimuose vis daugiau balsų ir formuoja vyriausybes.
NACIONALIZMAS
Kupina įvykių nacionalizmo ideologijos istorija siekia tolimą senovę, tačiau tik XIXa. antroje pusėje nacionalizmas tapo svrbia Europos politinio kraštovaizdžio dalimi.Jo populiarumą sąlygojo Prancūzijos didžiosios revoliucijos įvykiai, kai tautos pirmumo ir suverenumo idėjos buvo priešpriešinamos sosto autoritetui ir dinastijos suverenumui. Susiduriame su būtinybe skirti nacionalistinę poziciją ir nacionalizmo ideologiją. Kai politikai praktiškai pripažįsta tautą svarbiausia vertybe, kalbant apie individų, grupių ar poliyinių sąjūdžių nacionalistines pažiūras.Tokias pažiūras ne visada lemia politinė ideologija. Dažniausiai nacionalizmas painiojamas su dviem sąvokomis: šovinizmu ir rasizmu.Šovinizmas-tai pati agresyviausia nacionalizmo atmaina, o rasizmas-ideologija, aukščiausia vertybe pripažinti rasę.Rasistų manymu, rasė- tai genetiškai atskira žmonijos dalis.Rasės ir tautos sąvokos gali būti tapatinamos, kaip kad daro sionistai-žydų nacionalistai. Pagrindinis nacionalizmo principas yra savo tautos pripažinimas aukščiausia vertybe, o kartu ir jos pirmenybės prieš kitas tautas pripažinimas; vadinasi, pripažįstama ir tautų nelygybė.Kartu su geriausios tautos problema iškyla ir blogesnių bei blogiausių tautų problema.Susidūrus su kitomis tautomis, nacionalistams galioja du elgesio kodeksai: vienas-reguliuojantis santykius su savąja bendruomene, kitas-su svetimomis.Nacionalizmo ideologija įgalioja naudoti prievartą, nes geresnis turi teisę jėga paremti savo argumentus.Tauta nacionalistams visada yra vientisa.Nacionalistui svrbiausia tai, kas šią bendriją jungia, o ne tai, kas skiria.Visa tauta turi egzistuoti kaip solidari visuma, siekianti išspręsti savo ginčus bendram labui. Logika io principo ivada yra tautos interesų pirmenybė prieš individo interesus.Visi tautinės bendrijos nariai privalo būti politiškai aktyvūs, tačiau valstybės valdžia turi priklausyti geriausiems-tautos elitui.Tauta svrbesnė už valstybę; valstybė tarnauja tautai, o ne priešingai.Valstybė nevengia naudoti prievartos jeigu to reikalauja tautos interesai.Nacionalistai siekia teisiškai apriboti tautinių mažumų politinę veiklą.Šių dienų nacionalizmo istorijai suvokti reikėtų pakomentuoti keturias problemas.Pirmoji problema-tai dominuojančių tautų nacionalizmo ir engiamųjų tautų, kovojančių dėl išsivadavimo, nacionalizmo skyrimas, pastarasis nacionalizmas yra gynybinis.Kita problema-tai teigiamas požiūris į privačią nuosavybę. Jis padarė nacionalizmą itin populiarų tarp savininkų klasių ir sluoksnių.Vidutiniai ir smulkūs savininkai daugelyje Europos šalių tapo šios ideologijos pagrindiniais rėmėjais.Trečioji nacionalizmo ideologijos ir politikos problema-demokratijos problema.Nacionalistai neigė ligybės idėją.Ketvirtoji problema-priešai.Didžiausia vidinė grėsmė-visos jegos, skldančios bendruomenę iš vidaus, tai yra tautinės mažumos ir kairieji revoliucionieriai.Pirmoji klasifikacija-pagal konkretų nacionalizmo ideologijos modelį, kiekvienoje tautoje jis igyja specifinių bruožų. Antroji nacionalizmą skiria į dvi pagrindines grupes.Pirmon grupėn patenka ideologijos, kurios pripažįsta tautą absoliučiai aukčiausia vertybe.Antrai grupei priskiriame tas ideologijas, kurios bando tautos pirmenybę derinti su liberalizmu; labiau iškelia individą ir tautos pirmenybės idėją.
Gana įdomiai nacionalistinių pažiūrų tipologija pagal socialinės ir teisinės santvarkos problemas.Nacionalizmo ideologai ne visada pajėgdavo suformuoti nuoseklų požiūrį į santvarkos problemą.Senosios nacionalistų kartos atstovai siūlė parlamentinę santvarką, pagrįstą rinkimų teisės cenzu, kuris leistų diskriminuoti ir tautines mažumas.Tautinių mažumų galimybės turėjo būti ribojamos ir kitose viešojo gyvenimo sferose.Naujajai kartai atstovaujantys nacionalizmo ideologai, vis labiau linkstantys į dešinę manė, kad tokių sprendimų nepakanka. Jie ieškojo naujų receptų, kaip pakeisti parlamentinę sistemą ir sukurti naujas santvarkos formas, pagrįstas hierardhišku ir bendru darbo ir kapitalo sferų atstovavimu, tautos elitui vadovayjant. Atsigręždami į viduramžių tradiciją ir XIXa. Bažnyčios socialinį mokymą, jie kalbėjo apie korporacijas ir korporatyvinę santvarką.Kai kuriems nacionalistams atrodė, kad ir šių sprendimų nepakaks. Tinkamiausia išeitis-pastatyti tautos priešakyje vadą, paskiriant jam kompetenciją tvarkyti visas gyvenimo sritis.Šį idėjų ginčą senosios kartos atstovai pralaimėjo, o radikalių sprendimų šalininkai, išstumti iš nacionalistų stovyklos, palinko dar labiau į dešinę ir dažnai su radikaliojo nacionalizmo šūkiais derino fašizmo teoriją bei praktiką. Mūšio lauke liko nacionalistinės korporatyvizmo versijos-geriausios panacėjos nuo klasių kovos, siekiant visos tautos gerovės,-šalininkai. Ginčas dėl santvarkos formų įtakojo ir nacionalinės politikos pasirinkimo klausimą.Kaip nacionalistai tūrėtų veikti? Ar be jokių permainų, mobilizuodami savo šalininkus tautinėje bendrijoje iš naujo ieškodami dinamiško socialinio aktyvumo? Susidūrė senosios ir jaunosios kartos argumentai, atstovaujantys šiuolaikiniam nacionalizmui, kuris pripažįsta didelių socialinių reformų būtinybę. Nepaisant reformatiškų polinkių, nacionalizmas pralaimėjo kovą su jauniausia Europos dešiniųjų politine ideologija-fašizmu. Pralaimėjimas fašizmui, bet kartu ir idėjinis bendrumas su jo ideologija, nulėmė nacionalizmo nuosmukį antroje mūsų amžiaus pusėje. Iš politinės scenos išnyko didžiosios partijos, kurios rėmėsi gryna nacionalizmo ideologija.Visų pirma, išliko tarp gausybės dešiniųjų ir centristinių partijų politinių idėjų; antra, septintame ir aštuntame dešimtmetyje Europoje kilę separatistiniai tautinių mažumų judėjimai, buvo aiški nacionalizmo apraiška. Dugelis Lotynų Amerikos ir Afrikos politinių organizacijų skelbia nacionalistines idėjas nuo devinto dešimtmečio pabaigos. Buvusios SSRS teritorijoje ir mūsiškėje Europos dalyje matyti gausybė akivaizdaus nacionalizmo idėjinių ir politinių aprauškų.
Svarbiausia nacionalizmo politinės ideologijos apraiška Lietuvoje XXa. pirmaisiais dešimtmečiais- tautininkų sąjūdis.Tautininkai siūlė “vidurio kelią”-“labiau rūpintis tuo, kas mus jungia, negu tuo kas mus skiria”, skelbė socialinį solidarumą bei visos tautos interesų viršenybę.1916m. susikūrusi Tautos pažangos partija išrinko tutininkų lyderį Antaną Smetoną pirmuoju Lietuvos prezidentu, o Augustiną Valdemarą-ministru pirmininku.1924m susikūrė Lietuvių tautininkų sąjunga. Jos lyderis A.Smetona, po 1926m. valstybės perversmo tapęs prezidentu su diktatoriaus įgaliojimais, vieną po kitos paleido šalies politines partijas. Išimtis buvo padaryta tik Tautininkų sąjungai, kuri skelbėsi nesanti tikra politinė partija, nes ginanti visos tautos interesus. Vienas iš prezidento projektų buvo tautininkų pagrindu sukurti Lietuvių tautos sąjungą. Lietuvių tautininkai neakcentavo savo tautos išskirtinumo ir neskatino priešiškumo tautinėms mažumoms.Nacionalizmo nagrinejima derėtų papildyti informacija apie rasinę ideologiją. Šiuolaikinio rasizmo šaknų dera ieškoti prancūzijoje XIXa. pabaigoje.Visų pirma grafo Artūro Gobino idėjos(1816-1882)-diplomatas, rašytojas ir ideologas. Būdamas Napoleono III diplomatas jis parašė garsūjį veikalą “Traktatas apie žmonių rasių nelygybę”(1853-1855). Įsidėmėkime, kad nacionalizmą galime tapatinti su rasizmu tik tada, kai pripažystame, kad tauta yra rasiškai vientisa. Idėjinė rasizmo esmė išsakoma trimis tezėmis: natūraliai egzistuoja įvairios rasės, šių rasių skirtumai, nuo intelekto galių iki plaukų spalvos nepriklauso nuo žmonių valios, nes yra nulemti genų; rasių maišymasis yra žalingas, nes kenkia aukštesnei rasei. Rasizmo idėjos turi daug panašumų su naciInalizmo principais ir turiniu, bet jų pagrindinės vertybės skiriasi. Rasizmo ideologija realizuojama naikinimo arba segregacijos politika.Siekiama sunaikinti blogesnes rases(žydų likimas) jos diskriminuojamos (juodaodžių teisinis statutas PAR iki 1994m.).
FAIZMAS
Po Pirmojo pasaulinio karo prie kitų dešiniųjų ideologijų prisidėjo fašizmas.Istorijoje fašizmas reiškėsi trimis pavidalais: kaip politinė idėja, politinis judėjimas ir valdžios sistema. Pirmuoju pavidalu fašizmas pasireiškė daugelyje pasaulio šalių įvairiomis formomis.Antruoju pavidalu fašizmas pasirodė daugelyje prieškarinės Europos valstybių. Susiformavusios politinės ir socialinės sistemos pavidalą fašizmas igijo Italijoje ir Vokietijoje, kuriose jo šalininkai paėmė valdžią. Greta fašizmo teorijos ten atsiskleidė ir jo praktika. Galime skirti du fašistinių sistemų ir ideologijų istorijos etapus: taikos metų fašizmą ir karo metų.Pokarinės fašizmo atmainos vadinamos neofašizmu. Italų ir vokiečių fašistų idėjas ir darbus galėtume vadinti klasikiniu fašizmu. Įprotis daugelį dešiniųjų ideologijų ar sistemų vadinti fašistinėmis-klaida. Ši klaida buvo būdinga ir sovietinei Lietuvos istoriografijai: nacionalistinį autoritarinį A.Smetonos režimą ji vadino fašistine diktatūra. Daugybė tokių sąvokų, kaip parafašistinis, kavazifašizmas ir pan. tik didina sumaištį terminologijoje. Fašizmo ideologiją sudaro dvi pagrindinės elementų grupės.Pirmoji grupė- tai, ką jis teigė, ateities viziją. Iš negatyviųjų elementų vertėtų pažymėti tarptautinės taikos idėjos neigimą. Didžiausia grėsme fašistai laiko kairiųjų, pirmiausia kairiųjų revoliucionierių, ideologijas. Jų idėjinis ginčas su konservatizmu. Konservatorių legalizmas ir nenoras siekti politinio gyvenimo masiškumo nedera su fašizmo principais.Dar viena problema-fašizmas neigia kai kurių tautų teisę egzistuoti. Fašizmas visiškai nustūmė žydus, apskritai atimdamas jiems teisę gyventi. Tai buvo pati kategoriškiausia ir agresyviausia antisemitizmo forma.Fašizmo ideologijos teiginiai:
1)Nacionalizmas ir rasizmas.,2)Jėgos kultas.,3)Ekspansionizmas-siekimas pasiglemžti svetimas teritorijas..,4)Militarizmas. Kalbame apie tokią situaciją, kai visa valstybės organizacija ir visuomenės gyvenymas, taip pat ir politika remiasi politinės organizacijos principais- įsakymais, hierarchija.5) Visiškai naujos valstybės santvrkos kūrimas, visiškai centralizuota socialinė tvarka, kai slopinami bet kokie spontaniški visuomenės veiksniai. Visos iki tol nuo valdžios nepriklausomos visuomenės gyvenimo struktūros buvo likviduotos arba pakluso griežtai valstybės kontrolei.6)Nauja vienpartinė politinė sistema, kurios šerdis- vienintelė leagaliai egzistuojani partija kontruoliuojanti valstybę. Monopolija hierarchijos viršūnėje esančio vado įrankis. Elitą sudarė labiausiai atsidaviusių vadui žmonių grupė.Fašistinės sistemos esmė vadas absoliučiai valdo partiją, valstybę, visuomenę ir kiekvieną individą. Viešosios nuomonės formavimosi iš apčios faistai laikė apsurdiškais, kenksmingais gendruomenei. Vadas sprendė galutinai ir neklystamai. Kas anksčiau sudarė valstybės, visuomenės ir privataus gyvenimo sferą, buvo sulydyta į vieną visumą .Sistemas imta vadinti totalitarinėmis. Fašistinės visuomenės privalėjo būti aktyvios.Individas privalo nuolat veikti, būti aktyvus ir entuziastingai pritarti valdžios siekiams.Klaidinga, visiškai tapatinti totalitarizmą su fašizmu. Be totalitarizmo idėjos, fašizmui būdingos ir kitos.Fašistinė ideologija atmeta krikščionikąją Dievo idėjos sampratą. Iš fašizmo mistinių ir racionalių svarstymų, sudievinančių vadą, kilo nauja XXa.natūralistinės neopagonybės forma.8) privačios nuosavybės idėja būtina disciplinuotam tautinės bendrijos gyvenimui. Ūkio sistema turi remtis privačia nuosavybe. Kita problema- tai mūsų dienų neofašizmo kelias į pirmą vietą,- antikomonizmą.Bažnyčia pasmerkė italų, o paskui ir vokiečių fašizmo ideologiją kaip nesuderinamą su katalikų tikėjimo principais ir katalikiškuoju socialiniu mokymu.Fašizmas iki šiol pavojingas visoms pažangos jėgoms ir yra savotiškas mūsų laikų dešiniųjų politinis rezervas.Jo pagrindiniai principai atkartoja Musolinio ir Adolfo Hitlerio teiginius. Benitas Musolinis(1883-1945)-ideologas ir vlstybės veikėjas, skurstančio kaimo kalvio sūnus.1914m. buvo pašalintas iš socialistų partijos.1919m. įkūrė pirmąją fašistinę organizaciją. 1922m.Musolinis buvo pakviestas sudaryti vyriausybę.Adolfas Hitleris(1889-1945)-ideologas ir valstybės veikėjas.Gimė Austrijoje. Buvo savamokslis nebaigė vidurinės mokyklos.Nuo1913m.gyveno Bavarijoje, buvo Pirmojo pasaulinio karo dalyvis-Vokietijos kariuomenės savanoris.1933-1936m. pertvarkė Veimaro respubliką į Trečiajį reichą.1938m.Hitleris ėmėsi įgivendinti pasaulio užkariavimo idėją.
AUTORITARIZMAS
Napoleonas Bonapartas(1769-1821)-valstybės veikėjas, karvedys.Šešiolikos metų tapo karališkosios artilerijos jaunesniuoju leitenantu.1794m. revoliucinės Prancųzijos valdžia pelnytai jį pakėlė generolu.1804m. buvo vainikuotas imperatoriumi. Daug kariavo-iki pat galutinio pralaimėjimo 1815m.Napoleonas rėmėsi tautos suverenumo idėja, tvirtindamas, kad geriausiai ją gebąs įgivendinti ne parlamentas, bet vienvaldis valdovas.Autoritarizmo ideologijos esmė yra autoriteto, kitaip sakant, individo rankose vienijamos stiprios valstybės valdžios galios ir svarumo idėja.Autoritarizmo ideologija, kaip ir konservatizmas, remiasi prielaida, kad egzistuja nustatyta darna, kurią reikia ginti. Svarbiausia priemonė esamai darnai išsaugoti ir apginti yra valstybės organizacija, kurios pamatas-vienose rankose sukauptos stiprios valdžios principas. Valstybė iškyla virš visuomenės. Stipri nepriklausoma valstybė autoritaristams svrbesnė už visuomenę ir tautą ar jos dalis-grupes bei individus. Visuomenė turi likti tokia, kokią ją suformavo istorija. Svarbus ir akivaizdus tos tradicijos elementas yra privati nuosavybė.Autoritarizmo ideologijos svorio centras yra stiprios valdžios principas.Autoritariniai vadai svajoja sukurti stiprią monopartiją.Opozicija kartais gali nudotis spauda ir dalyvauti politiniame gyvenime. Fašizmas-autoritarizmo konkurentas kovoje dėl valdžios.Liberalinėje demokratinėje sistemoje pagrindinis valdžios organas yra parlamentas, fašistinėje-visagalis vadas, o autoritarinėje sistemoje-valstybės vadovas.Autoritarinė sistema randa vietos piliečių teisėms, bet jų turinys ir realizavimas, aplinkybėms reikalaujant, gali būti apribotas dėl valstybės interesų. Valstybės interesai autoritarizmui yra pirminiai, o piliečių teisėms, tėra antrinė vertybė. Palankiausiai autoritarinę ideologiją vertino konservatoriai.Tarp gausybės pasaulio šalių iki 1989m. nemažai buvo tokių, kurių nevaldė komunistų partijos, bet kartu nebuvo ir parlamentinės demokratijos. Šias šalis, politologų nuomone, galima laikyti autoritarinėmis. Tai aiškiai matyti Lotynų Amerikoje iki pat devinto dešimtmečio, o Azijoje ir Afrikoje is reikinys tebėra dažnas iki šiol. Afrikai būdingos autoritarizmo idėjos dažnai tampa itin svarbiu Trečiojo pasaulio poliyinio gyvenimo elementu.
II. Liberalizmo idėjos
Klasikinis liberalizmas
Kalbant apie liberalizmo ideologiją, kurios pagrindinė vertybė yra individo laisvė (lot. liberatas) , pirmiausia reikėtų suderinti sąvokas. Nedaug tėra terminų, kurie turėtų tiek daug reikšmių kaip liberalizmas. Pirmiausia , kai žmogus visuomeniniame gyvenime yra atviras naujoms idėjoms ir situacijoms, geranoriškai supratingai vertina kitų asmenų pozicijas bei pažiūras, jis vadinamas liberalu, dera baprėžti polinkį į kompromisą ir diskusiją siekiant nustatyti tai, kas jos dalyvius sieja ir kas skiria. Žmogus, kuriam būdingi šie bruožai yra liberalas.
Liberalizmo idėjų atsirado XVII XVIII a. Vakarų Europoje tose vietose , kur lobstantys miestelėnai ėmė maištauti prieš esamą tvarką ir jos principus.
Liberalizmo idėjų atsiradimą sąlygojo būtinybė pateisinti šį maištą, ideologiškai apibrėžti naujas antifeodalines visuomenines pareigas. Keliose šalyse miestiečiai įgijo galimybių kelti ir realizuoti liberalizmo idėjas pirmiausiai dabartinėje Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Valstijose ir Prancūzijoje. Jose susiformavo pirmoji, mūsų požiūiru , klasikinė , liberalizmo atmaina. Tarp daugelio mąstytojų , kūrusių šią pirminę liberalizmo atmainą, buvo Džonas Lokas (John Locke) ir Benžamenas Konstanas (Beniamin Constant). Džonas Lokas (1632 – 1704) filosofas , logikas, ideologas. Davrininko sūnus, įgijęs gydytojo išsilavinimą. Įėjo į medicinos istoriją pirmasis išoperavęs kepenų abscesą. Antiabsoliutinės opozicijos veikėjas. Savrbiausias iš Loko darbų yra “Du traktai apie valdžią”(1690). Benžamenas Konstanas (1767 – 1830) ideologas ir rašytojas. Konstanas sukūrė liberalius konstitucijos mokslo principus, buvo žymiausias opozicijos atstovas.
Liberalams svarbiausia vertybė yra žmogus ir jo laisvė, taip pat laisvė veikti. Viena iš individui priderančių laisvių yra teisė įsigyti nuosavybę. Būtina pabrėžti : ne teisė turėti nuosavybę , bet teisė įgyti nuosavybę ir palikti ją paveldėtojams. Žmogus vis daugiau išmoksta , daugiau išmano ir daugiau turi, pralaimėjimai žmogų turtina, nes moko išminties. Žmonija siekia vis geresnės egzistencijos, tad nepaliaujama pažanga yra faktas.
Visuomenė liberalams tėra tik individų suma , o kiekvienas individas svarbesnis užvisuomenę. Socialinis pliuralizmas liberalams yra trokštamas tikslas. Individas pats turi rūpintis savo likimu. Stipri valstybė bando įsakinėti individams ir kelia didelį pavojų jų laisvei. Valstybė egzistuoja individams, ji sukurta individų ir gali imtis tik to , ką individai jai patiki.
Prigimties dėsniai reguliuoja žmonių gyvenimą. Pagal šiuos dėsnius kiekvienas žmogus jau gimsta turėdamas tam tikras teises teisę gyventi ir būti sveikam, teisę būti laisvam ir teisę būti laimingam. Vieas kelių į laimę yra teisę įgyti nuosavybę. Iš kur atsirada prigimties dėsniai ? Vienų nuomone jie pridera Dievo kūriniams(taip manė britų ir amerikiečių liberalai), kai kurie aiškiai formulavo pažiūrą, kad Dievui vietos nėra (taip tvirtino prancūzų liberalai).
Liberalizmo ideologijos šalininkams privati nuosavybė tvirčiausias žmogaus laisvės pamatas. Be nuosavybės laisvė miršta. Nėra nuosavybės ribų , turėti galima be galo. Kitų žmonių ,turinčių teisę tik reikalauti atlyginimo, išnaudojimas yra visiškai natūralus, žmonėms duodamas darbas ir galimybė užsidirbti. Liberalai skelbia tik prigimtinę žmonių lygybę. Jie tvirtina, kad visi gimsta lygūs. Tačiau lygybė liberalams yra tik lygybė prieš gamtos dėsnius. Gyvenimas yra nenutrūkstama kova dėl sekmės; silpnesnieji ją pralaimi. Todėsl socialinė nelygybė teisėta ir prasminga. Bandymus likviduoti socialinę nelygybę liberalai laiko neleistinu kėsinimusi į individo laisvę, kuri jiems yra aukščiausia vertybė.
Žmonių prigimtinės lygybės padarinys yra praktinė visų žmonių socialinė nelygybė, tai natūralu , neišvengiama. Politiniame gyvenime turi dalyvauti tik tie , kurie savarankiškai pasiekė gyvenimo sėkmę. Žmonės, kurie nesugebėjo pasirūpinti savais interesais, negali imtis spręsti visų kitų likimo. Politika turi tapti turtingiausiųjų privilegija. Valstybė turi ginti individą ir jo teises. Individų teisės visada viršesnės už valdžios teises, nes kyla iš prigimties, o valdžia iš visuomenės.
Griežtai apibrėžiant valdžios ribas, reikia atskirti jos funkcijas, t.y. padalyti valdžią į tris atskiras šakas: įstatymų laidybos, vykdomąją ir teisminę valdžią. Šios valdžios padalijimo koncepcijos autorius yra prancūzų liberalas Šarlis Monteskjė (Charles Louis Montesquieu ). Šarlis Monteskjė (1689 – 1755) istorikas , teisininkas, rašytojas. Ieškojo receptų, kaip sukurti išmintingai ir teisingai valdomą valstybę, kurios piliečiai būtų laisvi ir saugūs nuo tironijos. 1721 m. išėjo jo veikalas “Apie įstatymų dvasią” . Valstybės santvarkos mecahnizmas, grindžiamas trijų valdžių kompetencijos atskyrimu , turėjo užkirsti kelią tironijai ir sutvirtinti individo teisių garantijas.
XIX ir XX a. liberalizmo istorija atspindi tas pačias problemas ir Europoje, ir Jungtinėse Valstijose. Amerikos liberalizmui būdinga spartesnė praktinė raida. Garsiausi buvo britas Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill) ir prancūzas Aleksis de Tokvilis (Alexis de Tocqueville) . Džonas Stiuartas Milis (1806-1873) filosofas, logikas, ideologas. Trejų metukų pradėjo mokytis graikų kalbos. 1851 m. jis vedė savo didžiąją meilę, už save vyresnę našlę. Jos vyro mirties abu laukė daugiau kaip dvidešimt metų. 1856 m. Milis tapo parlamento nariu. 1840 -1873 m. jis parašė savo didžiausius veikalus, tarp jų “Samprotavimus apie atstovaujamą valdžią” (1861). Aleksis de Tokvilis (1805-1859) teisininkas, politikas. Dviejų tomų veikalas “Apie demokratiją Amerikoje” protestas prieš būsimojo Napaleono III valstybės perversmą jam kainavo areštą. Galutinai atsidėjo vien tik istorijos studijoms. Liberalai neturėjo rūpesčio , kaip realizuoti savo pažadus. Cenzo sumažinimas, o vėliau ir panaikinimas leido įgyvendinti principą, skelbiantį, kad visi bendruomenės nariai turi nuosavybę ir yra lygūs tiek teisiškai , tiek politiškai. Visi yra lygiateisiai piliečiai politiniame gyvenime, bet už jo ribų natūralios nelygybės principas buvo visiškai išlaikytas. Taip Jungtinėse Valstijose atsirado liberalioji demokratija. Teisės sferoje tai įvyko
Pilietinio karo pabaigoje, kai buvo panaikinta vergija. Liberaldemokratinių idėjų triumfo Europos žemyne teko laukti ilgiau iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.
Išmintingiausi Amerikos liberalai ėmė suprasti, kad laisvės idėjoms realizuoti nepakanka teisinės lygybės. Imta suvokti, kad būtina mažinti nelygybės kraštitinumus ir padėti tiems , kurie atsidūrė socialinės hierarchijos laiptų apačioje, kad jie galętų įsitraukti į politinį ir visuomeninį gyvenimą.
Įrankis šiems procesams realizuoti turėjo būti valstybė, kad valdžia galėtų aktyviai kištis į visuomenės reikalus, didindama mokesčius turtingiausiajai visuomenės daliai. XIX a. gale JAV atsirado socialinis liberalizmas. Federalinė valdžia įgijo didelius įgaliojimus ir pradėjo plačias reformas.
Kai kurie amerikos liberalai priėjo visiškai kitas išvadas: liberalizmo principų išsižadėjimo, grįžimą prie laisvos konkurencijos. Ant klasikinio liberalizmo pmastų išaugo XX a. konservatyvusis liberalizmas, dar vadinamas neoliberalizmu. Jo pirmatakas buvo praėjusio amžiaus britų liberalas Herbertas Spenseris (Herbert Spencer) . Įvykiai buvo kartu ir mūsų laikų Amerikos konservatizmo pradžia. Europos konservatizmas išsirutuliojo iš prieštaros liberalizmo ideologijai. Amerikos konservatizmas yra pirmosios klasikinės fazės liberalų idėjų prikėlimas ir įtvirtinimas.
Šiuolaikinis liberalizmas
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Amerikos liberalizmas galutinai suskilo į dvi sroves. Liberalizmo ideologijoje išsiskyrė konservatyvioji, demokratinė ir socialinė kryptis.
Liberalai nebuvo pagrindiniai demokratijosidėjų gynėjai. Šis vaidmuo XIX a. teko kairiesiams. Liberalų kelias į demokratiją nereiškė visiško pritarimo demokratijos idealui.
Demokratija tai lygybės idėja ir iš jos išauganti ideologija , pripažįstanti lygybę aukščiause visuomenės gtvenimo vertybe. Demokratija tai socialinė santvarka, kurios pamatas joje dalyvaujančių subjektų lygybė. Demokratija tai atstovaujančios valdžios sistema, kuri remiasi skirtingų lygiateisių grupių konkurencija ir bendradarbiavimu. Demokratija tai aukščiausias suvenerios valdžios priskyrimas visumai, t.y. liaudžiai. Demokratija tai tokia gyvensena, kai lygybės praktika yra savrbiausias kasdieninių individų santykių elementas visose visuomenės gyvenimo srityse.
Liberalios demokratijos idėjas galima apibendrinti taip: 1) Laisvo individo , valstybės piliečio , teisių pirmenybė. 2) Valstybės valdžia, remdamasi teise, naudojasi savo plačiais įgaliojimais, gindama interesus visos bendruomenės, kurios kiekvienas narys gali siekti skirtingos naudos iš savo prigimtinių teisių. 3) Valstybės santvarka ir politinė sistema turi būti demokratinė. Praktinės šios demokratijos apraiškos turi būti parlamentas ir teritorinės savivaldos institucijos, išrinktos visuotiniuose rinkimuose be jokių cenzų. Daug politinių partijų kovoja dėl daugumos atstovaujamuosiuose organuose. 4) Visuomenė yra ne tik individų suma, bet neretai dar ir interesų grupių suma. Šiuos interesus galima suderinti esant demokratinei valdymo sistemai. 5) Savrbus visuomeninio ir politinio gyvenimo demokratizavimo elementas yra visuotinis nemokamas pasaulietinis švietimas, kai Bažnyčia ir valstybė atskirtos. Žymiausi XX a. liberaliosios demokratijos šalininkai buvo Hansas Kelzenas (Hans Kelsen) ir Karlas Poperis (Karl Popper) . Hansas Kelzenas (1881-1973) teisinikas ir teisės teoretikas. Gimė Prahoje. 1938 m. emigravo į JAV. Kelzenas buvo vienas didžiausių mūsų epochos teisės teoretikų. Vienas iš darbų “Demokratijos esmė ir vertė” (1936). Karlas Poperis (1902-1994)- filosofas ir logikas. Gimė Vienoje. Vėliau apsigyveno
Didžiojoje Britanijoje.1965 m. gavo bajoro titulą. Pažiūras Poperis įtaigiai išdėstė knygoje “Atvira visuomenė ir jos priešai” (1945).
Liberalios demokratjos samprata paplito tose kapitalistinėse valstybėse, kurios nusikratė autoritarizmo ar fašizmo.
Socialinio liberalizmo idėjos ir principai paplito ir plėtoja liberaldemokratijos idėjas. Socialinio liberalizmo idėjų atsparos taškas yra tezė, kad būtinos esminės kapitalizmo reformos. Teisinė valstybė, turinti plačius įgaliojimus, privalo aktyviai veikti ūkinių ir socialinių bendruomenės reikalų tėkmę. Ekonominiam ir socialiniam valstybės intervencionalizmui reikalingos cisų pirma lėšos, įgyjamos apmokestinant nuosavybę progresyviniu mokesčiu. Socialiniams liberalams privati nuosavybė liko individo egzisatvimo pamatas , tačiau kartu ji tapo pareiga kitiems piliečiams. Prievoles bendruomenei turi vykdyti valstybė.
Reformos turi sutvirtinti ir praturtinti individo laisvę, kuri , be politinių teisių, apima ir valstybės garantuojamas socialines teises.
Savarbūs socialinio liberalizmo ideologijos siūlimai vykdyti socialines ir ekonomines kapitalistines sistemos formas. Planinė valstybės politika tirėtų pagerinti visuomenės gyvenimo lygį ir padidinti jos narių gerovę. Paprastai tokius siūlimus vadiname “gerovės valstybės” doktrina. Siūlome atsisakyti doktrinos sąvokos ir pakeisti ją koncepcijos sąvoka. “Gerovės valstybės” koncepcija gali būri relizuojama dėl įvairių ideologinių motyvacijų. Populiariausias mūsų kraštuose jos realizavimo Švedijoje pavyzdys. Tenykščiai socialdemokratai, įgyvendino švedišką šios koncepsijos variantą. Kalbame apie socialdemokratinį “gerovės valstybės” variantą Švesijoje ir skiriame jį nuo “gerovės valstybės” koncepsijos, būdingos, pavyzdžiui, JAV.
Socialinio liberalizmo fone aiškiai pastebimi konservatyviojo liberalizmo , dažnai vadinamo neoliberalizmu, ypatumai. Neoliberalizmo terminą, kuriuo kartais vadinamos visos dabartinio liberalizmo kryptis. Šios ideologijos pamatas idėja, kad nelygybė yra būtina kiekvieno individo laisvės įgyvendinimo sąlyga, visų pirma ekonomikoje. Kiekvienam žmogui garantuojams jo nuosavybės neliečiamumas ir visiška joiniciatyvų , ypač ūkinių, laisvė. Rezultatas laisvos rinkos ekonomika. Valstybė neturi reguliuoti ūkio procesų. Ji gali tik prižiūrėti netrikdomą jų tėkmę. Socialinės garantijos daro žmones tingius, neteisingai paskirsto visuomenės pajamas ir kelia pavojų privačiai nuosavybei. Konservatyviųjų liberalų nuomone, valstybė turi būti teisinė efektyviai veikianti organizacija,griežtai paisanti savo įgaliojimus ribų, tačiau jos institucijos turi būti kiek tik įmanoma mažiau demokratiškos. Kalbama apie sukūrimą tokios teisinės tvarkos, kai atstovaujami organai ne tokie reikšmingi kaip tokią tvarką padėtų įvesti rinkimai, pagrįsti įvairiais antidemokratiniais cenzais, pirmiausia solidžiu balsuotojų amžiumi. Politiniame gyvenime turi viešpatauti elitai, masių galimybes naudotis politinėmis teisėmis turi būti kuo labiausiau teisiškai apsunkintos.
Galime įžvelgti dvi konsrvatyviųjų liberalų ideologijos pakraipas: radikaliąją ir nuosaikiąją. Nuosaikieji liberalai pripžįsta ,kad kai kurių reformų valstybė negali išvengti. Šiai krypčiai atstovauja Vokietijos liberalų socialinės teisins valstybės doktrina, tuo tarpu konservatyviojo liberalizmo,liberalizmo, tėvynė yra Jungtinės Valstijos.Liberalai ir visi kiti konservatyvieji liberalai sudaro dešinijį XX a. pabiagos liberalų sparną. Žymiausias amerikietiškojo konservatyviojo liberalizmo šalinikai yra Frydrichas Augustas fon Hajekas (Friedruch August von Hayek) ir Miltonas Frydmanas (Milton Friedman) . Frydrichas Augustas fon Hajekas (1899-1992) ekonomistas. Aristokratas, baigęs teisės ir politologijos studijas. 1927 m. Hajekas pradėjo dirbti mokslinį darbą Vienos universitete. Nuo 1962 m. dirbo VFR ir Austrijoje. 1974 m. prisidėjo Nobelio premija. Iš daugybės darbų dera išskirti “Laisvės konstitucija”(1960). Miltonas Frydmanas (g. 1912) ekonomistas. Gimė žydų emigrantų šeimoje. Tapo konservatyviuoju liberalu. Nuo 1946 m. jis buvo susijęs su Čikagos universitetu. Frydmano manymu , didžiausią pavojų ekonomikai kelia inflecija, o jos priežastis yra vyriausybės aktyvumas ekonominiame gyvenime. 1976 m. gavo Nobelio premiją. Visi iš eilės prezidentai respublikonai laikosi neoliberalizmo ideologijos, o jų konkurentai iš Demokratų partijos socialinio liberalizmo šūkių. Idėjų ginčą JAV dėl individo laisvės ribų iki pat šių dienų savo veikloje praktiškai sprendžia visi Valstijų prezidentai. Europos situacija visiškai kitokia. Čai nėra gausių liberalų partijų, kurios valdytų savarankiškai ir turėtų aiškių koncervatyų arba socialinį idėjinį pavidalą. Dažnai gali pasirodyti, kad ta pati liberalų partija įvairiomis politinėmis sąlygomis pasisako už skirtingas liberalizmo ideologijos interpretacijas, priežastis kad Amerikos liberalai užvaldė beveik visą šalies politinį gyvenimą, o Europos liberalai tėra vienas iš daugelio , politinis darinys savo kraštuose.
Išvados
Apžvelgiant liberalizmo ideologiją, verta atkreipti dėmesį į pagrindines perskyras. Konservatyviojo liberalizmo ideologija yra naujausia šiuolaikinės dešiniųjų politinės ideologijos srovė. Pagrindiniai neoliberalų teiginiai, laisvės ir nuosavybės klausimu, aiškiai atspindi dešiniųjų principus. Socialinis liberalizmas, siūlantis gausias ir plačias reformas, skelbia radikalias reformistines pažiūras. Kai siūlomos plačios reformos, liberalizmo pakraipa skiriama XX a. centristinių ideologijų būriui, principiniai konfliktai tiek su dešiniosiomis, tiek su kairiosiomis jėgomis. Kur kas sudėtingesni liberalų gičai su krikščioniškomis socialinėmis organizacijomis. Daugeliui liberalų abejojant Dievo būvimu , indivodo laisvę laikant didžiausiu gėriu , jau XIX a. tarp šių ideologijų kilo principinė konfrontacija.
Liberalizmo istorijos fone stebėdami idėjimę trijų pagrindinių jo srovių reidą mūsų laikais, turime kai ką apibendrinti. Visų pirma, kuriantis liberalizmo ideologijai, jos šūkiai buvo politinio savarankiškumo siekiančios buržuazijos manifestas. Iki šiol , kai tik reikia pagrįsti ir apginti individo laisvę ir privačios nuosavybės idėją, liberalizmo tezės visada pasirodo vertingos ir reikalingos. Sugebėjimas kūrybiškai evoliucionuoti kiekvienoje raidos fazėje susijęs ir trčias bruožas : jo pajėgumas veikti kitas ideologijas.
Ketvirtas bruožas liberalizmo pažangumas. Pažangumas gina politinę tvarką.
Su liberalizmu Lietuvoje tradiciškai siejama visų pirma pasaulietinė tautinio atgimimo sąjūdžio srovė “Varpas”.
III. KATALIKIŠKOSIOS SOCIALINĖS IDĖJOS
Iki Vatikano antrojo susirinkimo
Pradėdami nagrinėti Romos katalikų bažnyčios politines idėjas, kurias iki šiol vadimome katalikiškuoju socialiniu mokymu, turime daug ką patikslinti. Pirma, nagrinėdami Katalikų bažnyčios politines pažiūras, skirsime oficialią ir neoficialią jų interpretaciją. Mūsų studijų šaltiniai bus aukščiausios Bažnyčios valdžios su popiežiumi priešakyje išleisti aktai. Šie Vatikano aktai privalomi kiekvienai katalikų bendruomenei visame pasaulyje. Nenagrinėsime problemas , glūdinčias tikėjimo principuose. Mus domina tik konkretūs Bažnyčios socialinio mokymo elementai, susiję su ideologija ir politika. Kad suprastume katalikiškųjų idėjų turinį, visada privalome atsiminti religines prielaidas. Galime jas suformuluoti trimis viena iš kitos išplaukiančiomis tezėmis : yra visagalis Dievas, žmonių ir pasaulio Kūrėjas, kiekvienas gyvas žmogos paklūsta amžinajai ir laikinajai tvarkai; jo egzistencijos tikslas yra amžinoji tvarka, žmonių kelias į aną pasaulį eina per laikinąją tvarką. Ideologijos termino vartojimui Bažnyčia priešinasi : ji tvirtina, kad socialinis katalikų mokymas nėra ideologija.
Pirmąsias politinių pažiūrų užuomazgas aptinkame jau Naujajame Testamente ir Apaštalų laiškuose. Mūsų laikų katalikiškojo socialinio mokymo ištakų galime ieškoti popiežiaus Jono XXIII1 pontifikato laikų Bažnyčios dokumentuose. Jonas XXIII (Andželas Ronkalis, Angelo Roncalli 1881-1963). Gimė skurdžioje valstiečių šeimoje. 1958 m. išrinktas popiežiumi, parengė ir 1962 m.pavasarį sušaukė Vatikano antrąjį visuotinį Bažnyčios susirinkimą. Iš Šv. sosto dokumentų didžiausią dėmesį skirsime enciklikoms, kurios geriausiai atspindi Bažnyčios vadovų pažiūras į mus dominančias problemas.
Katalikų socialinį mokymą XIX ir XX a. sandūroje žymiai palankiau vertino dešinieji negu liberalai. XIX a. prancūzų liberalai , kovodami su Katalikų bažnyčia ,visus Bažnyčios socialinius siekius pavadino klerikalizmu, o savo politinius priešininkus šioje kovoje klerikalais.
Katalikų socialinio mokymo nuostatas pirmas išsamiai ir autoritetingai jas išdėstė popiežius Leonas XIII , 1891 m. paskelbęs encikliką Rerum novarum. Ji visa skirta to meto pasaulinio politinėms ir ekonominėms problemoms. Leonas XIII (Vinčensas Džoakinas Pečis, Vincenzo Gioacchino Pecci, 1810-1903). Būdamas 68 metų buvo išrinktas popiežiumi. Jo pontifikatas vienas svarbiausių naujųjų laikų Bažnyčios istorijoje. Leonas XIII suformulavo Bažnyčios ir kapitalistinės visuomenės sambūvio principus, apibrėžė pagrindinius krikščioniškosios demokratjos principus 1901 m. enciklikoje. Žmogaus pripažinimas absoliučiai aukščiausia vertybė. Tai lėmė,kad Bažnyčia pasmerkė liberalizmo idėjas. Tačiau kur kas griežčiau Bažnyčia vertino kairiųjų siekius, kad jie atmetė esamą socialinę tvarką, kuri, Kūrėjo nulemta kaip hierarchinė struktūra, kad kairieji apskritai abejojo privačios nuosavybės idėja.
Jono XXIII pontifikatas
Atėjus antrai XX a. pusei, Bažnyčiai teko perduoti naujoms kartoms tikėjimo lobį, paisant naujų realijų. Prireikė naujos mąstysenos. Kilo būtinybė išlaikant nekintamus tikėjimo principus, modernizuoti katalikų pažiūras į politines, socialines ir ekonomines naujojo pasaulio problemas.
1961 m. išleistoje enciklikoje Mater et Magistra ,autorius vartoja formuluotę “žmonės su kita gyvenimo koncepcija”. Ne eretikai, bet kurie tiesiog mąsto apie Dievo ir tikėjimo problemas kitaip nei katalikai. Tikintieji kviečiami bendradarbiauti su kitos gyvenimo koncepcijos žmonėmis, to reikalauja bendrasis gėris. Jeigu bendradarbiavimas ima kelti pavojų tikėjimui , reikia jo vengti. Dievo sukurti žmonės visi tarpusavyje lygūs. Reikai stengtis nuolat mažinti socialinę ir ekonominę žmonių nelygybę. Taip akivaizdžiai buvo tolstama nuo ligtolinės Bažnyčios pozicijos, pripažinusios nelygybę natūraliu ir prideramu faktu.
Daug vietos enciklikoje skiriama privačios nuosavybės problemai. Nuosavybė yra privati ir kaip tokia yra individo laisvės pamatas. Morališkai ir ekonomiškai sveikiausia nuosavybės rūšimi laikoma smulki ir vidutinė šeimyninė nuosavybė. Kartu atmetamos kaip blogos ekonominės sistemos, pasmerkiamos totaliai suvalstybinto ekonominio gyvenimo santvarkos. Nedarbo problema lemia , kad valstybė negali išvengti pareigų ūkiniame gyvenime. Enciklikos puslapiuose ryškėja vaizdinis tokios visuomenės , kurioje įvairių rūšių nuosavybės sektoriai darniai bendradarbiauja. Popiežius ypač pabrėžė būtinybe atstovauti darbo žmonėms, ginti individuolias ir kolektyvines jų teises.
Katalikų socialinio mokymo permainų kryptims svarbi kita popiežiaus Jono XXIII enciklika Pacem in terris išleista 1963 m. Įėjo į istoeiją kaip kvietimas apginti taiką pasaulyje . Į pirmąjį planą popiežius iškėlė žmogaus teisių problemas. Jis aiškiai suformulavo tezę apie žmogaus asmens ir jo prigimtinių teisių pirmenybę prieš visas politinio gyvenimo institucijas, pradedant valstybe ir politinėmis partijomis. Popiežius aiškiai pabrėžė žmonių lygybės visuomenės gyvenime įdėją.
Idėja, kad žmonių giminei visada reikalinga valdžia, bet pasirinkti konkrečią valdžios formą ir ją realizuoti pridera patiems žmonėms. Tarp išvardytų piliečio teisių pasirodė ir minties laisvė, sąžinės ir išpažinimo laisvė. Pritariama, kad valstybė užimtų neutralią poziciją religijos atžvilgiu, laikydama ją asmeniško pasirinkimo reikalu. Visos piliečių teisės suskirstytos į politines, socialines ir kultūrines.
Pauliaus VI pontifikatas
1964 m išleista naujojo popiežiaus Pauliaus Vi enciklika Ecclesian suam . Joje keliamos ekumenizmo ir ateizmo problemos. Popiežius aptarė ateizmo reiškinį, analizuodamas tris jo apraiškas. Visų pirma, ateizmas gali reikštis kaip konkretaus žmogaus pažiūra. Tikintieji visada privalo siekti dialogo su ateistu. Antra, ateizmas gali egzistuoti kaip bendra idėja , neigianti Dievo buvimą. Ateizmą Bažnyčia , kaip ir anksčiau , be atodairos atmeta ir smerkia. Trečia, ateizmo idėją gali reikštis kaip ideologija, kurią įgyvendina konkreti valstybės santvarka.
Vatikano antrasis susirinkimas 1965 m. , be gausybės kitų problemų , svarstė ir socialines. Jos aptariamos Pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes . Šiame dokumente įrašytas fundamentalus teiginys, kad Bažnyčia yra valstybių santvarkas pranokstanti formacija, tai yra formacija, vykdanti savo religinę misiją visose pasaulio dalyse, nepriklausomai nuo paskirtų valstybių santvarkų ir ideologinių orentacijų. Bažnyčia nesiekia sutapti nė su viena egzistuojančia visuomenine politine sistema. Tarp darbo žmonių teisių įrašyta ir teisė sreikuoti, tačiau tik siekiant ekonominių tikslų.
Įvairių kraštų visuomenės gali sulaukti trokštamų rezultatų tik įgyvendinusios šiuos principus: 1) socialinio solidarumo principą; 2)socialinio pliuralizmo principą: veiksmų pasirinkimo įvairovė; 3)evoliucinės reidos principą: visi pokyčiai turi vykti palaipsniui; 4) pusiausvyros principą: visuomenė turi siekti stabilizuoti įvairių individų ir grupių aktyvią sąveiką.
Enciklika Populorum progressio ,paskelbta 1967 m. pasmerkus nacionalizmą ir rasizmą. Primenamas neigiamas Bažnyčios požiūris į materializmą ir ateizmą. Skyrė itin daug vietos Trečiojo pasaulio šalių problemoms. Žiaurios, tironijos sąlygomis prispaustoji visuomenė gali su ginklu rankoje sukilti prieš neteisingą valžią. Popiežius primena, kad pagrindinis socialinės raidos principas yra evoliucija.
1971 m. popiežius Paulius VI paskelbė pastoriacinį laišką Octogesima adveniems , kuriame iškėlė keletą socialiniam katalikų mokymui svarbių problemų. Primindamas, kad iš evoliucinės raidos principo išplaukia reformų strategija, popiežius pasisakė už solidarumą ir demokratiją kaip pamatines vertybes.
Analizuodamas socializmo fenomeną, popiežius sutelkė dėmesį į tris jo apraiškas. Pirmoji tai socializmo idėja, suprantama kaip lygybės, solidarumo sicialinio teisingumo siekimas. Kita apraiška tai socializmas, kuris reiškiasi per konkrečius , masinius visuomeninius sąjūdžius, kovojančius dėl valdžios, susilaukti tikinčiųjų paramos. Tačiau būtina sąlyga, kad ši benra veikla nebūtų nukreipta prieš katalikų tikėjimo ir etikos principus. Trečioji tai socializmo ideologija, remiasi materializmo ,ateizmo ir dialektikos principais. Dialektiką popiežius apibūdina kaip prievartos principą. Todėl socializmo ideologija atmetama. Popiežius aiškiai pabrėžė dialektiniu materializmu pagrįstas marksizmas iš esmės prieštarauja pagrindiniams krikščioniškosios religijos ir filosofijos principams.
Katalikų socialinis mokymas oficialiai pasmerkė fašizmo principus, kritikavo nacionalizmą, atmetė konservatorių visuomenės viziją, atsisakė pritarti autoritarinei valdžios sitemai. Kvietimai nuolat mažinti nelygybę socialiniuose santykiuose ir įgyvendinti demokratinę socialinę tvarką.
Artėdamas prie demokratinio ir socailinio liberalizmo idėjinių principų, katalikiškasis socialinis mokymas nuosekliai kritikuoja liberalią ekonomiką ir abejoja konservatyviojo liberalizmo teiginiais. Pabrėžia visuomeninį privačios nuosavybės aspektą ir neišvengiamas valstybės pareigas bendruomenei ekonomikos bei socialinėje sferoje tai ir parodo katalikų socialinio mokymo kritišką atsiribojimą nuo neoliberalizmo.
Išvados
Katalikų socialinis mokymas tvirtai laikosi absoliučios moralės pirmenybės. Niekada negalima nutraukti šio moralės ir politikos ryšio. Kiekvienas politinis veiksmas visada turi moralinį aspektą.
Stebėdami popiežių ideologijos istorinę evoliuciją, galime konstatuoti nuolat besikeičiančio pasaulio akivaizdoje jos demonstruojamą paslankumą ir lankstumą, kai kartu išlaikomos neiškreiptos šios ideologijos religinės preilaidos. Tai , kad socialinis katalikybės mokymas išllaiko amžinybės ir laikinumo pusiausvyrą , lėmė jo ilgaamžiškumą bei gyvybingumą mūsų laikais.
Bažnyčia ir toliau visiškai atmeta marksizmo ideologiją. Kova idėjų sferoje neužkirto kelio ieškoti sutarimo sprendžiant daugelį socialinių problemų.
Lietuvos katalikų politinės organizacijos susiformavo iš tautinio atgimimo sąjūdžio katalikiškojo sparno, susitelkusio aplink laikraščius “Apžvalga” ir “Tėvynės sargas”. Pirmąją lietuvių krikščionių demokratų programą, remdamiesi Leono XIII enciklikomis (visų pirma Rerum novarum ), parašė Peterburgo dvasinės akademijos profesoriai P.Bičys, J. Mačiulis Maironis, A. Jakštas Dambrauskas. 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime krikščionys demokratai sudarė vieną didžiausių frakcijų. 1910 m. susikūrė Ateitininkų sąjunga. 1920-1926 m. krikščionys demokratai turėjo daugumą Lietuvos Seime. Krikščionys demokratai dalyvavo 1926 m. gruodžio perversme, tačiau netrukus buvo išstumti iš valdžios ir perėjo į opoziciją A. Smetonos režimui. 1935 m. Lietuvos krikščionių demokratų partija buvo paleista . 1946 m. atkurta Vokietijoje LKDP dalyvavo VLIKe.
IV. KAIRIŲJŲ SOCIALISTŲ IDĖJOS
Ginčas dėl socializmo iki 1919 metų
Kairiųjų politinės pažiūros savaime tapatinamos su radikalizmo ir revoliucijos idėjomis. Radikaliu mąstymu ir veikla politikoje vadinamas polinkis į kraštitinumus, kai nevengiama prievartos. Radikaliais galime vadinti ir tokios veiklos tikslus: esamos socialinės tvarkos pakeitimas kita. Tokiais atvejais paprastai vartojama revoliucijos sąvoka. Revoliucijos sąvoka turi būti vartojama tik tada, kai aptartų veiksmų tikslas visiškai performuoti esamą tikrovę. Visi kiti veiksmai apibūdinami kaip radikalūs.
Istorijoje jis reiškėsi dviem pavidalais: kairysis radikalizmassiekė nuversti esamą santvarką, dešinysis bandė išlaikyti senosios tvarkos esmę arba sustiprinti jos pamatus, radikaliai ją pakeisdamas ir suteikdamas jai naujas formas.
Kvietimas siekti radikalių permainų istorijoje paprastai įgydavo vieną iš trijų pavidalų: pirmasis kai kuri nors ideologija šaukdavosi permainų; antrasis kai plačių permainų būtinybė išplaikdavo iš konkrečios ideologijos; trečiasis bandyta kurti visiškai naują tvarką. Visas šias ideologijas turėtume laikyti radikaliomis. Antrajai radikalizmo atmainai atstovauja Europos socialdemokratų programos iki Antrojo pasaulinio karo.
Priškario Europos socialdemokratų lyderiai atsiribojo nuo 1917 metų socialistinės revoliucijos teorijos. Reziumuodami , pasakysime. Kad kiekvienas revoliucionierius yra radikalas, bet ne kiekvienas radikalas yra kairysis revoliucionierius. Šios sampratos prasmingumą įrodo ne tik dešiniojo radikalizmo , visų pirma fašizmo istoriją.
Kairiųjų sąvoka atsirado Prancūzijos didžiosios revolicijos dienomis. Kairuoliškais vadinami siekimai prievarta pakeisti esamą padėtį, vadovaujantis neturtingos daugumos interesais. Į pirmąjį planą visuomet iškeliama lygybė. Tik kartu su lygybės idėja laisvės, teisingumo ir gerovės siekiai gali būti laikomi kairuoliškais. Kairiųjų istorija žymiai senesnė už Prancūzijos didžiosios revoliucjos istoriją.
XIX a. pirmosios pusės socializmas ,vėliau vadintas utoliniu, aiškiai suformulavo tezę, kad žmonių nelaimių šaltinis yra socialinio ir ekonominio žaidimo taisyklės. Jie siūlė permainų metodus gausybę reformų, kurios turėjo būti vykdomos paternalistiškai, t.y iš viršaus.
Revoliucinio socializmo šalininkai nematė kito kelio į ateities visuomenę, kaip tik prievartinį esamos tvarkos nuvertimą.
XIX a. aiškiai susiformavo dvi skirtingos socialistų ideologijos atmainos: reformistinė ir revoliucinė. Reformistinio socializmo šalininkams svarbiausias uždavinys buvo kova dėl valstybės gyvenimo demokratizavimo.
Žymiausiu šios strategijos atstovu tapo Ferdinandas Lasalis (Ferdinand Lassalle). Ferdinandas Lasalis(1825-1864) politikas, teisininkas. Gimė žydų pirklių šeimoje. Palaidotas gimtajame Breslau (Vroclave).
Proletariatas neišvengiamai taps dauguma , pajėgia legaliai iškovoti valdžią. Šioms pažiūroms atstovauja Eduardas Bernšteinas (Eduard Bernstein). Eduardas Bernšteinas (1850-1932) ideologas ir politikos veikėjas. Geležinkelio mašinist sūnus. Vokiečių socialdemokratų veikėjas. Sukritikavo marksizmo teiginius veikale “Socializmo principai ir socialinės demokratijos uždaviniai”. Rėmė žydų emgracijos iš Vokietijos Į Palestiną idėją. Naujai interpretavęs sicializmo ideologiją. Šią interpretaciją Markso ir Engelso šalininkai jau tada vadino revizionizmu dėl daugybės pataisų (revizijų). Bernšteino samprotavimų atsparos atškas abejonės marksistinio dialektinio materializmo teisingumu, svarbiausia buvo ne filosofinė diskusija , bet išvada, kad dėl dialektikos principo marksistai klaidingai , pernelyg greitai numatė socialistinės revoliucijos atėjimą ir prastai apskaičiavo jos kainą. Brenšteinas tvirtino, kad tikslas beklasė ateities visuomenė yra niekas, o judėjimas , konkretus esamos tikrovės modernizavimas viskas. Smulkiosios buržuazijos ir kitų vidurinių sluoksnių atstovai visiškai neišnyko , jų netgi dar pagausėjo. Bernšteinas klasę apibrėžė jau ne kaip asmenų grupę, kurios santykis su nuosavybe vienodas, o kaip žmonių , turinčių vienodas pajamas, bedriją. Nebuvo reikalingas nei revoliucinos lūžis , nei proletariato diktatūra, nes teisinė ir demokratiška valsybė turėjo tapti kontroliuojama visuomenės daugumos.
Benšteinas buvo įsitikinęs, jog kapitalizmo lėto persiformavimo į socialistinę tvarką procesas jau prasidėjo. Socailinių prievolių gausėjimą jis laikė naujos socialinės sistemos užuomazgomis, nebereikalingai revoliucijai.
Revizionizmo šalininkai triumfavo Vakarų Europos šalyse, o Rytuose liko mažuma. Pavėluotai gimęs Europos rytuose kapitalizmas neturėjo ką pasiūlyti, vien sistemingą naudojimą ir valstybės represijas, pavyzdys carinė Rusija.
Socialdemokratų idėjos
Dabartinis reformistinio socializmo , jo šalininkų vadinamo demokratiniu socializmu, pavidalas yra ilgalaikės evoliucijos, kurios du paskutiniai etapai buvo tarpukaris ir laikotarpis po antrojo pasaulinio karo , rezultatas. Vieni pagrindinių tų metų socialdemokratijos ideologų buvo Karlas Kautskis (Karl Kautsky) ,Haroldas Laskis (Harold Lasky) . Karlas Kautskis(1854-1938) politikos veikėjas, ideolog