Platono veikalai

Įvadas

Mano projekto tema yra „Išmintis Platono veikaluose“. Tokią temą pasirinkau, nes man buvo įdomu susipažinti su vienu garsiausiu senovės Graikijos filosofu – Platonu, nors kiek geriau suprasti jo filosofiją. Todėl šiame darbe pasistengsiu aprašyti garsiausius Platono veikalus ir taip labiau įsigilinti į juose pateikiamą išmintį.
Taigi geriausias Sokrato mokinys Platonas (428/427-348/347 m. pr. Kr.) iš didelės pagarbos savo mokytojui beveik visus savo kūrinius parašė dialogo forma, kuriuose filosofo poziciją užima Sokratas. Iš viso garsusis graikų filosofas yra parašęs trisdešimt penkis dialogus ir pluoštą laaiškų – taigi, galima sakyti, trisdešimt šešis veikalus. Svarbiausieji iš jų: „Valstybė“ (didelis dešimties knygų veikalas apie idealią valstybę, apimantis visas svarbiausias Platono pažiūras), „Puota“ (apie meilę), „Sofistas“ (apie būtį), „Fedonas“ (apie sielos nemirtingumą), „Lachetas“ (dialogas apie drąsą), „Charmidas“ (apie išmintį), „Eutifronas“ (apie dievobaimingumą), „Protagoras“ (apie dorybę), „Menonas“ (dialogas apie galimybę mokytis dorybės), „Filebas“ (apie dorybes, ypač apie malonumo ir išminties santykį), „Faidras“ (alegorinis sielos santykio su idėja aprašymas), „Teaitetas“ (apie pažinimą), „Gorgijas“ (dialogas apie retoriką), „Kratilas“ (dialogas apie kalbą), „Sokrato appologija“, „Parmenidas“ (dialektinio metodo demonstracija), „Timajas“ (gamtos filosofija, pateikta kaip pasaulio sukūrimo aprašymas), „Įstatymai“ (pakartotinai pateikta idealios valstybės teorija).
Taigi Platono darbuose pagrindinės yra meilė, žmogaus būtis, jo siela, dorybės. Taip pat filosofas nagrinėja visuomeninius, teisingumo klausimus.
Šiame savo projekte aš no

orėčiau aptarti, mano manymu, svarbiausiuose ir reikšmingiausiuose Platono veikaluose: „Puota“, „Sofistas“ ir „Fedonas“, „Valstybė“, nagrinėjamas idėjas.

Išmintis Platono veikaluose

Platonas gimė Atėnuose aristokratų šeimoje. Jo tikrasis vardas – Aristoklas, o pravardę Platonas gavo dėl savo aukšto ūgio, plačių pečių ir pergalių imtynėse. Jaunystėje jis troško tapti poetu, bet tėvas jį nuvedė pas Sokratą ir Platonas tapo uoliausiu jo mokiniu, geriausiu patarėju bei draugu. 385 m. pr. Kr. įsteigė mokyklą, vadinamąją Platono Akademiją.
„Platonas – objektyviojo idealizmo pradininkas. Jo tvirtinimu, konkrečių, realių daiktų pasaulis yra amžinų, tobulų ir nekintamų idėjų pasaulio atspindys, kopija. Daiktai yra ir išnyksta, mes juos pamirštame, o idėjos, sąvokos, kurias atitinka šie daiktai, lieka. Todėl bet koks konkretus daiktas – tik netobula idėjos kopija.
Taigi Platonas, nors ir iš idealistinių pozicijų, pirmasis pradėjo spręsti labai svvarbią filosofinę problemą – mūsų sąvokų, savybių ir turinio, jų ypatingo „gyvenimo“, atspindėjimo jose ir per jas visuotinių, universalių, būtinų būties dėsnių problemą.“
Platonas sudarė tvirtą žmogaus dorybių skalę:
1. išmintingumas.
2. drąsumas.
3. saikingumas.
4. teisingumas.
Tačiau filosofas teigia, kad be teisingumo kitos dorybės, kad ir toje skalėje esančios aukščiau, taigi svarbesnės, mažai ką tereiškia. Vadinasi, logiška, kad teisingumas turėtų būti skalės viršuje, o jau po juo rikiuotųsi išmintingumas, drąsumas ir saikingumas. Tačiau garsusis graikų mąstytojas būtent taip, o ne kitaip, sudėliojo žmogaus dorybių skalę. Tad mums belieka tik sv

varstyti. Gal reikėtų pasiremti Platono teiginiu, kad išmintis nėra visažinystė, tačiau visažinystė apsaugo nuo kaltinimo neteisingumu.

„Puota“
Šiame savo veikale Platonas per Diotimos ir Sokrato pokalbį parodo, kaip jis supranta filosofiją, jos esmę ir prasmę. Jis teigia, jog išmintis – vienas iš gražiausių dalykų. Šiame dialoge išdėstomos pažiūros į meilę, grožį, gėrį.
Galime sakyti, kad Platonas manė, jog pasaulis – tai gėris, kuris yra aukštesnis už kasdienius malonumus, bet sunkiai suvokiamas. Tačiau šis gėris traukia žmogaus sielą ir būtent juo sekdamas žmogus gali patirti laimės viršūnes. Visos esybės šaltinis – aukščiausias gėris, o kartu su juo ir meilė.
Šiame veikale Platonas taip pat teigė, kad daiktai tėra laikinos idėjų „prieplaukos“, idėjų pasaulis – tai gėrio ir grožio pasaulis, o „meilė yra siekimas turėti tai, kas gera“.

„Sofistas“
Platonas teigė, kad daiktų pasaulis yra nenutrūkstamas kūrimosi ir irimo pasaulis. Šiam pasauliui Dievas suteikė geriausiai jo formą tinkantį judėjimą: judėjimą ratu. Ne judėjimą pirmyn ir atgal, kairėn ir dešinėn, aukštyn ir žemyn, bet ciklinį judėjimą. Tai rodo, kad pasaulis niekuomet nesibaigia, viskas sukasi ratu ir atsikartoja. Šiame pasaulyje laikinumas negali būti tiesa. Taigi žinojimas apie tai, kas yra laikina, tėra laikinas žinojimas, kuris, pasak Platono, yra nevertas dėmesio. Juk tikroji tiesa yra tai, kas amžina ir per laiką nekinta.
Anot filosofo, buvimas –

tai tvarka, tikrumas, gėris. Kadangi būtis yra gėris, tai galima daryti išvadą, kad nebūtis tegali būti blogis. Būtis yra tai, kas yra čia ir dabar, būna visur ir niekada neišnyksta. Vadinasi, blogis yra tik būties dalis, o ne visuma ar pamatas. „Tik mintis, idėja reiškia ir teikia buvimą, o visa, kas yra, atsirado būčiai įveikiant nebūtį.“
Žmogaus gyvenimo (būties) prasmė yra protingas gyvenimo sutvarkymas. O protinga žmonių gyvenimo tvarka yra laikoma tik tai, kas neprieštarauja anapusinio pasaulio tvarkai. Gyvenimas pagal prigimtį yra svarbiausia protingo gyvenimo sąlyga.

„Fedonas“
Pasak filosofo, siela, yra žmogaus lemtis. Kūrėjas sukūrė žmogaus sielą ir leido kitiems dievams sielai suteikti kūną. Siela – tai Dievo dalis. Tad pažindami sielą, mes pažįstame ir Dievą – būtent tokiu būdu atsiskleidžia didžiausioji paslaptis. Tačiau sielą pažinti yra be galo sunku, žmogus niekuomet neatras jos visiškai, todėl ir toji didžioji paslaptis taip visad ir liks paslaptis, neatskleista ir nesuprasta.
Pradžioje buvo chaosas, iš kurio Dievas sukūrė tvarką. „Paskui, nutaręs, kad šioje matomybėje nesuprantamas negali būti nuostabesnis už protingą, o protas su niekuo kitu negali būti susijęs, tik su siela, Dievas, viską apgalvojęs, suteikė protą sielai, o sielą – kūnui ir sujungė juos taip, kad pasaulis tapo įdvasinta protinga būtybe.“
Siela – tai vyraujantis didingas pradas, kuriai paklūsta vi

isa, kas yra kūniška. Taigi kūnas yra visiškai priklausomas nuo sielos ir visiškai jai paklūsta, tačiau tuo pačiu siela yra atskira nuo kūno ir sąjunga su juo sielai nėra būtina.
Siela turi dvi dalis: mirtingąją ir nemirtingąją. Mirtingoji – tai ta, kuriai būdinga kentėti, patirti laimę, vargą, džiaugsmą, baimę. Taigi galime sakyti, visus mūsų vadinamuosius žmogiškus jausmus. Ši sielos dalis yra širdyje. Tačiau yra ir antroji, nemirtingoji sielos dalis, kuri privalo vadovautis tiesa, o ne sekti paskui blogybes. Ši sielos dalis veikia vardan tiesos, tiesos labui ir tiesos vardu.
Platonas manė, kad sielos yra nevienalytės:
· protingosios (siekia harmoningos rimties).
· impulsyviosios (trokšta veikti bei judėti).
„Sielos yra prieštaringos, dėl to ir judrios. Trokšdamos išspręsti savo prieštaras, jos blaškosi tarp būties ir nebūties.“

„Valstybė“
Vienas reikšmingiausių Platono dialogų, sukurtas apie 360 m. pr. Kr.. Tai daugiaplanis kūrinys, kuriame mąstytojas siekia išsiaiškinti teisingumo problemą, tačiau, pradėjęs ją analizuoti, jis toli gražu neišsitenka šios problemos rėmuose ir paliečia beveik visas pagrindines filosofines problemas.
Tačiau svarbiausia yra tai, kad šiame veikale jis kūrė idealios valstybės santvarką. Jis tvirtino, kad valstybę valdyti turi filosofai – tai aukščiausias luomas. Po jo seka kariai, o dar žemiau – amatininkai ir žemdirbiai. Visi žmonės turėtų būti suskirstyti pagal sugebėjimus, o ne pagal turtą ir kilmę. Išmintingieji turėtų tapti valdovais, drąsieji – kariais, sakingieji – žemdirbiais ir amatininkais. Kiekvienas turėtų būti paskirtas ten, kur labiausiai tinka pagal savo gabumus.
Platono idealioje valstybėje aukščiausias įstatymas bei vertė būtų tarnavimas bendram reikalui, o ne turtas. Vienas pagrindinių dalykų būtų auklėjimas, kuris būtų skirtingas kiekvienai žmonių grupei, visuomenės sluoksniui. „Taip besitvarkanti valstybė bus dangiškojo gėrio įsikūnijimas žemėje, o jos žmonės – laimingiausi pasaulyje.“ Tačiau tai jau labiau panašu į utopiją, o ne į įgyvendinamą dalyką.

Išvados

Visos Platono idėjos yra idealistinės. Jo veikalai yra prieštaringi būtent dėl netgi perdėtų idealistinių pažiūrų. Platonas viską aiškino remdamasis savo idėjų teorija, išaukštindamas protą, tobulumą įvardindamas amžinuoju gėriu bei grožiu. Tačiau nepaisant visų šių dalykų, jo darbai unikalūs ir labai reikšmingi.
Nors Platono veikalai yra parašyti prieš daugiau nei du tūkstančius metų, manau, kad jie ir dabar yra vertingi ir aktualūs, ir dabar iš jų mes galime pasisemti išminties, pasimokyti įvairiausių dalykų.

Leave a Comment