PLATONAS „PUOTA arba apie meilę“

PLATONAS „PUOTA arba apie meilę“

Savo veikale „Puota arba apie meilę“ Platonas aiškina apie meilės svarbą gyvenime. Savo teiginius Platonas iliustruoja siedamas meilę su dievu Erotu. „Puotoje“ taip pat aptariamos grožio, gėrio, laimės bei pergalės sąvokos, patariama, kaip reikia bendrauti su dievais, ir kaip išmokti gražiai ką nors girti. Be to, čia vystoma teorija apie dualią žmogaus prigimtį bei jos likimą. Derėtų paminėti, jog Platonas paprastai savo veikaluose kalba kito žymaus filosofo Sokrato lūpomis.
„Kalbėdamas apie filosofiją tikiuosi ne naudos, bet paatirti malonumą,“ – teigia Sokratas. Iš to seka ir patarlės pakeitimas: „Į gerųjų vaišes patys ateina gerieji“ (mano, jog Homeras ne tik paneigė, bet ir išniekino šį posakį).
Gera būtų, jei išmintis būtų toks daiktas, kad, vienam prie kito prisilietus tekėtų iš pilnesnio į tuštesnį, kaip vanduo vilnoniu siūlu iš pilnesnės taurės teka į tuštesnę.
Erotas yra seniausias dievas. Jis visų gėrybių žemėje priežastis. Didžiausia gėrybė – nuo jaunystės turėti gerą įsimylėjėlį, o įsimylėjėliui reikia turėti mylimąjį. Juk nei jaunystė, nei garbinga padėtis, nei turtas nepajėgia geriau už meeilę sukelti tai, kas priverstų žmogų gyventi garbingą gyvenimą. Kitaip tariant, meilė suteikia gebėjimą gėdytis gėdingų dalykų ir veržliai trokšti garbingų dalykų. Be šito, nei valstybė, nei paskiras žmogus neįstengia nuveikti didelių ir gražių darbų.
Anot Homero, dievas įkvėpė kai kuriems he

erojams veržlumo, padedančio įveikti sudėtingiausias kliūtis. Mylintieji tokį pat veržlumą gauna iš Eroto. Galbūt dėl to mylintieji pasiryžta mirti už savo mylimąjį: tai liečia tiek vyrus, tiek moteris.
Teigiama, jog savaime pats veiksmas nėra nei gražus, nei gėdingas (pvz.: gėrimas, giedojimas, šnekėjimas), tačiau tampa toks priklausomai nuo to, kaip yra nuveiktas. Gražiai ir teisingai padarytas veiksmas tampa gražus, netisingai atliktas veiksmas atrodo gėdingas.
Reikia išleisti įstatymą draudžiantį mylėti vaikus, kadangi neaišku kokį menkumą ar iškilumą bręstant pasieks vaiko siela bei kūnas.
Pergalė yra laikoma gražia, tuo tarpu kai pralaimėjimas yra gėdingas. Netgi įsimylint yra negražu greitai pasiduoti, – nepaisant ar tai būtų pasidavimas dėl pinigų, ar dėl politinės įtakos, ar dėl politinės sėkmės, – kadangi tai nepastovu, netvirta, nekilnu ir toks ryšys neturi ateities. Vis dėėlto savanoriška vergystė nesmerkiama, nes tai vergystė dorybės vardan.
Reikėtų paisyti dviejų taisyklių: meilės berniukams ir meilės išminčiai bei dorybėms. Tokiu atveju įsimylėjėlis teikia paslaugas jį patenkinusiam mylimajam, o mylimasis, savo ruožtu, turi būti įsitikinęs, jog esą teisinga patarnauti jį išmintingesniu ir geresniu darančiam žmogui. Įsimylėjėlis gali suteikti mylimajam protingumo bei dorybių. Mylimasis gi jaučia poreikį įgyti išsilavinimo ir išminties. Sudėjus taisykles kartu, gaunama išvada, kad mylimajam yra gražu ir teisinga tenkinti įsimylėjusįjį, bet atvirkščiai – niekados. Taigi, gražu tenkinti gerus žmones, o
pasileidėlius – gėda.
Medicinos požiūriu, kūno prigimtyje glūdi dvejopas Erotas: sveikas kūno pradas ir ligūstas. Tai visiškai skirtingi ir nepanašūs dalykai, tačiau nepanašūs – myli ir geidžia nepanašių.
Dalyko meistras turi mokėti suteikti palankumą ir abipusę meilę priešiškiausiems kūno pradams: šaltis/šiluma; kartumas/saldumas; sausumas/drėgnumas.
Anot Herakleito, „vienis pats su savimi išsiskirdamas susieina, kaip lanko ir lyros dermė“. Nepaisant to, kad ir dermėje esama skirtybės, vis dėlto iš skirtingo aukštumo ir žemumo, jiems susitarus, muzikos meno dėka atsirado dermė. Juk dermė – tai sąskambis, o sąskambis yra paprasčiausias susitarimas.
Taigi, tiek muzikoj, tiek medicinoj reikia ieškoti ten esančių abiejų Erotų.
Patarimas visiems būtų toks: reikia užmegzti tvarkingą meilės santykį, pagauti dermę, protingai sumaišyti ir jie atneš derlingus ir sveikus metus žmonėms, gyviams, augalams, ir nepadarys jokios žalos.
Bedievybė atsiranda, kai Erotas netenkinamas bei negerbiamas. Ši sąlyga galėtų paaiškinti, kodėl senovėje buvo trys žmonių lytys, o dabar beliko tik dvi. Seniau moteriškąją lytį (kilusią iš žemės) bei vyriškąją lytį (kilusią iš saulės) jungė trečioji lytis, taip vadinama androgenų lytis. Pastaroji buvo kilusi iš mėnulio, mat šis turi abu pradus.
Iš tiesų dėl nepagarbos dievams buvome padalinti pusiau ir dabar kiekvienas esame antroji žmogaus dalis. Mes esame į du perskirto vieneto dalys, todėl esame pasmerkti nuolat ieškoti savo antrosios dalies. Iš ti
ikrųjų tai abi dalys nori vien tik lytinės sueities. Kitaip tariant, abidvi dalys nori iš dviejų virsti vienu. Galbūt paradoksalu, bet tai vadinama žodžiu meilė. Taigi tapti laimingais galim tik pasiekę savo tikslą, tai yra – tik suradę savo mylimąjį. O norint pasiekti savo tikslą gali padėti tik dievo liaupsinimas.
Sveiko proto žmogų keli protingi vyrai baugina labiau už minią bepročių. Atiduokit duoklę dievui ir galėsite šnekėti.

Teisingai girti reikia aptarti koks yra kalbamas dalykas ir kas iš jo pareina. Šioje situacijoje reikia aptarti koks yra Erotas ir kokios jo dovanos.
Erotas yra jaunas, todėl ir kilo priežodis, kad panašus vis prie panašaus (pvz.: jaunas prie jauno).
Jo švelnumas galbūt sąlygotų smurto nebuvimą, jei būtų gyvavęs Erotas anksčiau.
Erotas yra gražus, nes nedaili išvaizda ir erotinė meilė – amžini priešai.
Eroto šaunumas reiškia, kad darydami kažką savo noru – nepatiriam prievartos. Įstatymai (valstybės viešpačiai) tai vadina teisybe.
Santūrumas – galia aistroms ir geismams. Nėra stipresnės aistros už erotinę ir visos kitos jai paklusti.
Jis pasižymi tokia narsa, jog net Arėjas neatsilaiko prieš Eroto narsą (pvz.: dėl Afroditės meilės)
Erotas turi išmintingo kūrėjo talentą. Ko neturi ar nemoki, kitam nei duosi, nei išmokysi.
Gražiai ką nors girti, reiškia skirti dalykui visa, kas didingiausia ir gražiausia. Paprastai geidžiama to, ko stokojama.
Neversk to, kas nė

ėra gražiu, būti bjauriu, o kas nėra gera – blogu. Tai kažkas tarp šių dviejų dalykų.
Bendravimas tarp žmonių ir dievų vyksta per daimonus (pvz.: Erotas). Erotas yra tarp išminties ir neišmanymo. Joks dievas nėra nei filosofas, nei geidžia tapti išminčiumi. Nėra filosofas nė kas kitas, kas jau yra išminčius. Neišmanėliai nei myli išmintį, nei geidžia tapti išminčiais – tuo ir baisus neišmanymas: nebūdamas nei gražus, nei geras, nei protingas vaizduojiesi, kad nieko tau netrūksta; o neįtardamas stokos ir negeidi to, ko, paties manymu, nestokoji. Filosofijos imasi nei išminčiai, nei neišmanėliai, kurie išminties nemyli, bet ją renkasi tie, kurie yra tarp šių dviejų.
Teigiama, kad tas pats žmogus turi mokėti kurti ir komedijas ir tragedijas, nes tragedijų kūrybos meną įvaldęs žmogus sukurs ir komediją.
Kas yra meilė tam, kas gražu? Mylintys tai, kas gražu, geidžia – ko? Ogi jie geidžia kad tai jam priklausytų.
Laimingieji laimingi todėl, kad gavo tai, kas gera. Toks noras ir tokia meilė yra bendra visiems žmonėms. Nors meilė turi daug vardų, bet tik tikrąją mes atskiriam ir vadinam meile. Visa kita galima būtų pavadinti kūryba. Meilė – visoks gero ir laimės troškimas. Tai, ką žmonės myli yra ne kas kita, kaip gėris. Meilė siekia nemirtingumo. Vienintelis būdas nemirtingumui pasiekti yra paliekant nauja vietoj seno (t.y. vaikus).
Vardan grožio kilsi laiptais vis aukštyn: nuo vieno kūno prie dviejų, nuo dviejų – prie visų gražių kūnų, nuo visų kūnų – prie gražių darbų, nuo darbų – prie gražių mokslų ir baigsi ties anuo mokslu, – to paties grožio mokslu, kad pažintum, kas yra gražu.

PLATONAS „FAIDONAS arba apie sielą“

„Faidone“ svarbiausias ilgų, dažnai liguistų Sokrato svarstymų ir aiškinimų tikslas – padėti pašnekovams patirti veiklią savimi labiau už kūną susirūpinusios sielos galią, leisti jai susitelkti, susikaupti savyje, laisvai pasinerti į tyrą mąstomos neregimybės gaivalą ir išgyventi iškilų kontakto su mąstomybe patosą, mąstymo artumo ir ramybės būseną.

„Faidone“ kūnas laikomas pikčiausiu sielos priešu, netinkamu bendrininku ir nelabu gundytoju, kuris siekia pavergti sielos meilę ir panaudoti ją savo nedoriems kėslams įgyvendinti. Sokrato kalbų tikslas yra užkeikti šį blogą sielos palydovą ir priversti į mirtį žiūrėti ne kūno, bet sielos akimis bei įžvelgti joje ne skaudžią fizinę nelaimę, o didingą dvasios įvykį.
Atsidūręs kalėjime, Sokratas sudėjo kūrinius sueiliavęs Aisopo pasakojimus ir giesmę Apolonui. Viso to tikslas buvo mėginimas suvokti tiek savo sapnų prasmę, tiek dėl šventos ramybės. Reikia ne priešintis sapnui, bet daryti tai, kas jame liepiama.
Savęs žudyti negalima, bet reikia laukti mums skirto likimo (likimo laukimas čia suprantamas ir kaip laukimas kol kas nors kitas mus nužudys). Visgi Sokratas dėl mirties nesielvartauja, nes turi viltį, kad pasibaigus šiam gyvenimui jo dar kažkas laukia. Anot Sokrato, būtent taip ir turi elgtis žmogus, savo gyvenimą paskyręs filosofijai. Jis atsisako rūpintis kūnu ir imasi svarstyti sielos ateitį.
Mirtis gali būti traktuojama kaip kūno atsiskyrimas nuo sielos, tačiau gyvendamas filosofas siekia kiek įmanoma išvaduoti savo sielą nuo bendrystės su kūnu. Nors, anot Sokrato, kūno prieraišumas suprantamas, bet siela turėtų būti labiau egoistiška ir labiau pasirūpinti savimi ir iš kūno išsinešama savo gyvybe.
Tik protaujant – sielai atsiveria kuri nors iš esybių. O protauja siela geriausiai tada , kai jai netrukdo nei klausa, nei rega, joks skausmas, joks malonumas. Tik tuomet siela labiausiai pasilieka pati su savimi, pasako kūnui „sudie“ ir, kiek įmanoma vengdama su juo bendrauti bei liestis, veržiasi prie esybės. Kol turime kūną ir mūsų svarstymą apie sielą teršia ši blogybė, mes niekados pakankamai nepasieksime to, ko trokštame. Juk iš tiesų tai kūnas atima iš mūsų be galo daug laiko. Jeigu kelionė į pomirtinį gyvenimą – tai apsivalymas, tuomet mirtis – sielos išpančiojimas ir atskyrimas nuo kūno. Būtent toks yra filosofų siekis. Taigi, juokinga būtų dėl mirties sielvartauti. Visi, išskyrus filosofus, yra narsūs iš baimės, todėl, kad bijo. O saikingieji tuo tarpu yra santūrūs iš palaidumo.
Remiantis padavimu, jog gyvieji ateina iš mirusiųjų, galime įsitikinti, kad Hado karalystėje iš tikrųjų yra sielos.
Viskas atsiranda iš priešybių: teisinga – iš neteisinga, bjauru – iš gražu.
Prisiminimą sukelia ir panašūs ir nepanašūs dalykai. Iš potyrių tenka susidaryti mintį, kad visa, ką patiriame, veržiasi link to, kas yra lygu, tačiau atsilieka. Žinojimą apie visa mes turėjome gauti prieš gimdami. Iš to seka išvada, kad arba mes esame gimę jau žinodami tam tikrus dalykus ir visą gyvenimą juos žinome, arba vėliau tie žmonės apie kuriuos sakome, kad jie išmoksta, viso labo tik prisimena. Todėl galima teigti, jog „mokymasis“ tėra prisiminimas.
Egzistuoja dvi esybių rūšys: regimos ir neregimos. Neregima rūšis visada tapati, o regima – niekada.
Siela labiausiai panaši į tai, kas dieviška (t.y. neregima), o kūnas panašus į tai, kas žmogiška (t.y. regima). Po mirties klajojančios sielos vėl uždaro save į kūną, atitinkantį jų gyvenimo siekį. O dievų giminėn neleidžiama vykti tiems, kas nesirūpino filosofija. Būtent dėl to filosofai susilaiko nuo visų kūno geismų.

Didžiausias ir baisiausias blogis yra tas, kurį žmogus patiria nė nesusimąstydamas. Visos visų gyvų būtybių sielos yra geros, jei tik visos sielos iš prigimties vienodai yra tas pats, tai yra sielos. Esama paskirų pavidalų ir visi kiti kažką iš jų gauna. Ne tik pats pavidalas amžiams pelnytai gauna savo vardą, bet yra dar kai kas, kas nėra anas pavidalas, tačiau amžinai, kol yra turi jo formą. Ne tik priešingi pavidalai negali pasilikti, priešybei užpuolus, bet ir kai kurios esybės negali likti, kai puola priešybės. Ne vien priešybė nepriima priešybės, bet ir tai, kas, ką nors paliesdamas, suteikia jam kokią nors priešybę, ir pats šis teikiantysis niekada nepriims priešybės to, ką jis pats suteikia.
Kai siela ką nors užvaldo, ji visada ateina į šį daiktą nešdama gyvybę. Kadangi nemirtingumas yra nežūstamas, tai ir siela yra ne tik kad nemirtinga, bet dar ir nežūstanti bei kartu nenykstanti. Dėl šios priežasties sielai prieglobstis nuo blogybių bei išganymas yra tapti kuo geriausia ir išmintingiausia.
Sokratas teigia, kad gyvename kažin kokioje žemės dauboje, o įsivaizduojame, kad gyvename ant žemės ir orą vadiname dangumi, tarsi tai ir būtų dangus, ir su juo judėtų žvaigždės.
Reikia daryti visa, idant gyvenime turėtumėm dorybės ir pažinimo – juk laimėjimas nuostabus ir viltis didžiulė.

ARISTOTELIS

Pirmiausia reikia nuspręsti kokį gyvenimo būdą pasirinkti, nes paprastai geriausiai gyvena tie, kurie yra geriausiai suvokę valstybės valdymą.
Egzistuoja trys gėrybių rūšys: išorinės, kūno ir sielos, ir laimingieji turėtų turėti jas visas.
Vis dėlto nesutariama dėl gėrybių kiekio ir vertingumo. Dorybes išsaugoti padeda ne išorinės dorybės, bet atvirkščiai. Tuo pačiu ir laimingai gyvena veikiau tie, kurie gausiai pasipuošę gerais papročiais ir protu, tačiau saikingai turi išorinių gėrybių.
Išorinės gėrybės, kaip tam tikra priemonė, turi ribą, ir jų perteklius neišvengiamai kenkia. Bet kuri iš sielos gėrybių yra tuo naudingesnė, kuo didesnis jos perteklius. Geriausia kiekvieno dalyko būklė pranašumo atžvilgiu – nutolusi nuo kito dalyko proporcingu atstumu.
Geriausioji valstybė ir laiminga valstybė yra ta, kuri gerai gyvuoja. Tačiau neįmanoma gerai gyvuoti nedarant gerų darbų, o joks geras darbas neįmanomas be dorybės ir supratingumo. Be to, valstybės narsumas, teisingumas ir supratingumas turi tą pačią galią ir pavidalą, kaip ir kiekvieno žmogaus, kuris dėl jų yra vadinamas teisingu, supratingu ir nuosaikiu.
Geriausias gyvenimo būdas tiek kiekvienam atskirai, tiek visai valstybei yra tas, kuris susijęs su dorybe, o jai suteikta tiek galios, kad būtų galima dalyvauti dorybę atitinkančiuose darbuose.
Kiekvieno atskiro žmogaus ir valstybės laimė yra ta pati.
Geriausioje santvarkoje privalo būti tokia tvarka, kad kiekvienas galėtų geriausiai elgtis ir laimingai gyventi.
Vienintelis vyrui tinkantis gyvenimo būdas yra veiklaus piliečio, nes nė viena dorybė privačių asmenų darbais negali pasireikšti geriau negu darbais tų, kurie rūpinasi bendrais reikalais ir dalyvauja politikoje.
(nors dauguma įstatymų daugumoje valstybių veikia, jei taip galima pasakyti, padrikai, visgi jei tik kur nors įstatymai krypsta kuria nors linkme, visų jų tikslas yra viešpatauti, t.y. kariauti). Despotiškas valdymas yra neteisėtas net tada, kai vykdomas teisingai – juk viešpatauti remiantis valdžia galima ir neteisingai.
Vis dėlto daugelis yra linkę manyti, kad politika yra despotizmas. Tačiau būtų keista, jei neegzistuotų iš prigimties despotiškam valdymui tinkami ir netinkami žmonės. Taigi taip valdyti galima ne visus, o tik tuos, kurie tam tinkami.
Visokią karo reikalams skirtą veiklą reikia laikyti kilnia, bet ne kaip viso ko aukščiausiąjį tikslą, o kaip priemonę jam pasiekti. Rimto įstatymų leidėjo užduotis yra ištirti, kokiu būdu valstybė, žmonių giminė ir bet kokia kita bendrija galėtų pasiekti gerą gyvenimą ir joms įmanomą laimę.
Neteisinga bet kokį valdymą laikyti despotija.
Geriausia yra užsiimti gera veikla. Tas, kuris nusižengia, vėliau nebegali padaryti nieko tokio, kas atitaisytų ankstesnį nukrypimą nuo dorybės. Kilnu nėra tai, kas priešinga prigimčiai.
Visai valstybei ir kiekvienam žmogui geriausias gyvenimo būdas būtų veiklus.
Geriausiai santvarkai atsirasti reikia tam tikrų sąlygų. Būtent dėl to daugelį dalykų vertėtų žinoti iš anksto, pavyzdžiui, piliečių skaičių ir šalies dydį. Pirmoji valstybės gyvavimo sąlyga ir žmonių kiekis – kiek jų turi būti ir kokios prigimties , ir panašiai dėl žemės – kiek jos turi būti ir kokios.
Nors daugelis mano, kad klestinti valstybė turi būti didelė , tačiau jei tai ir teisybė , jie juk iš tiesų nežino , kokia valstybė yra didelė ir kokia yra maža , kadangi apie valstybės dydį jie spendžia pagal gyventojų skaičių. Vis dėlto šiuo atveju reiktų labiau atsižvelgti ne į skaičių , bet į sugebėjimus . Juk valstybė irgi turi tam tikrą užduotį , todėl didžiausia iš jų laikytina ta , kuri geriausiai sugeba ją atlikti. Net jei reikia spręsti pagal kiekį , tai darytina ne pagal bet kokią daugumą , tačiau pagal tuos, kurie valstybėje turi savo vietą ir iš ,kurių , kaip iš reikalingų dalykų , valstybė susideda.
Savaime suprantama, jog pernelyg gausiai valstybei sunku tvarkytis . Taigi, įstatymas. yra tam tikra tvarka. Gera tvarka būtinai reiškia griežtą tvarką, o pernelyg didelis skaičius negali būti pajungtas tvarkai.
Valstybėms, kaip ir visam kitam yra tam tikras dydžio saikas. Susidedama iš pernelyg mažai žmonių , ji nebus sau pakankama , o susidedama iš pernelyg daug žmonių – ji bus kaip gentis. Dėl to pirmoji valstybė turi susidėti iš tokio kiekio žmonių , kuris būtų pirmasis sau pakankamas kiekis gero gyvenimo pilietinėje bendrijoje požiūriu. Geriausias valstybės dydžio apibrėžimas yra toks : didžiausias įmanomas aprėpti gyventojų gausumas sau pakankamam gyvenimui pasiekti.
Teritorija pagal plotą ir dydį turi būti tokia , kad gyventojai galėtų gyventi turėdami laisvo nuo darbo laiko , kaip dera laisviems žmonėms , tačiau nuosaikiai. Teritorija turi būti sunkiai įžengiama priešams , tačiau patogi pasitraukti patiems , be to , turi būti nesunkiai aprėpiama , t.y. nesunkiai apginama . O jei reikia rasti vietą miestui , kuri atitiktų geriausius norus , tai ji turėtų būti patogi ir jūros ir žemės atžvilgiu. Jei valstybė siekia vadovauti ir gyventi politinį gyvenimą , tai ji privalo turėti laivyno pajėgas. Tačiau jūreiviai neturi būti valstybės dalis , kad nesusidarytų gyventojų gausybė.
Valstybės dalimis laikytina ne viskas , kas bendra valstybėse būtinai turi būti. Turi būti kažkas viena ir bendra visiems bendraujantiems , ar jie turėtų po lygią , ar ne po lygią dalį. Todėl valstybėms reikia nuosavybės , tačiau nuosavybė nėra valstybės dalis . Valstybė yra tam tikra panašių narių bendrija.
Kadangi laimė yra didžiausias gėris , bet atsitinka taip , kad kai kam ji prieinama , o kai kam – mažai arba visai ne, tai akivaizdu , jog tai ir yra priežastis , dėl kurios atsiranda valstybės rūšys ir skirtumai , ir įvairios santvarkos . Dalykai , be kurių valstybė negalėtų egzistuoti yra maisto ištekliai, amatai. Ginklai , tam tikri pinigų ištekliai , žyniai arba tie, kurie rūpinasi dvasiniais reikalais ; tie kurie sprendžia , kas naudinga ir teisinga jų tarpusavio santykiuose . Taigi būtina , kad valstybė būtų sudaryta atsižvelgiant į šias užduotis.
Žemdirbiai , amatininkai ir visokie samdiniai valstybėms yra būtini , tačiau valstybės dalys yra kariai bei apsprendžiantieji , ir kiekviena iš jų yra atskirta nuo kitų – kai kurios visam laikui, o kai kurios paeiliui.
Valstybė turi būti suskirstytą į luomus ir karių bei žemdirbių luomai turi būti atskirti.
Kad miestas , kiek tai įmanoma , turi būti patogioje padėtyje tiek sausumos , tiek jūros, tiek visos teritorijos atžvilgiu , jau pasakyta ankščiau . Miestui vietos reikia ieškoti atsižvelgiant į sveikatą ; tinkamumą politiniams ir kariniams veiksmams ; vandens telkinių skirstymą į geriamo vandens šaltinius bei naudojamo kitom reikmėm ; miesto sienas bei miesto apsaugą.
Dievų garbinimui skirti pastatai ir pastatai , skirti svarbiausiųjų pareigūnų bendriems pietums , turėtų būti deramoje ir visi toje pačioje vietovėje . Žemiau turėtų būti įrengta aikštė . Žynių bendrieji pietūs turėtų vykti aplink šventuosius pastatus , o pareigūnai turėtų būti įkuriami šalia aikštės . Tokia tvarka turėtų būti taikoma ir visoje šalyje.
Geriausioji santvarka yra ta , kuriai esant valstybė geriausiai tvarkoma , t.y. ta , kuriai labiausiai pavyktų pasiekti laimę. Laimė tai veikla , tobulai taikant dorybę , ne santykiškai ne kaip būtinybę, o absoliučiai kaip kilnumą. Valstybės dorovingumas priklauso ne nuo likimo , o nuo žinojimo ir pasveikimo . Gerais ir dorais tampama dėl trijų dalykų – tai prigimtis, įpročiai ir mąstymas.

Valdantieji ir valdininkai neturi keistis, bet išlikti tiek patys iki gyvos galvos , tačiau neabejotina , kad vieni nuo kitų turi skirtis . Tas kuris norėtų ateityje gerai valdyti , pirmiausia pats turi patirti valdymą. Įstatymai turi būti leidžiami atsižvelgiant į sielos dalis , į jų veiksmus ir į tikslus . Tas pat pasakytina ir apie gyvenimo būdą bei veiklos pasirinkimą. Valstybė turi būti nuosaiki, narsi ir ištverminga.
Kadangi įstatymų leidėjas iš pat pradžių turi žiūrėti , kad palikuonių kūnas būtų kuo tobulesnis , tai pirmiausia reikia pasirūpinti santuoka – kada ir kokie žmonės turi sudaryti vedybinę sąjungą. Tai priklauso nuo amžiaus , tinkamo vaikams gimdyti. Jaunų santuoka yra bloga vaikų gimdymo atžvilgiu. Idealiausias momentas – merginą ištekinti 18 m. , o vyrą – 37m. Gerai piliečių būklei , sveikatai ir vaikams gimdyti netinka nei atletiško kūno savybes, nei pernelyg gležno ir silpno , tačiau tinka to , kuris yra per vidurį tarp jų. Dėl gimusių kūdikių parodymo , tai tebūnie įstatymas neleidžiantis auginti jokio luošio , o dėl vaikų skaičiaus , tai turi būti nustatyta riba priešingu atveju daryti abortą . Po santuokos , vaikus galima gimdyti 4-5 m. Svetimoteriavimas yra smerktinas dalykas.

Gimusiųjų vaikų kūno galiai didelę įtaką turi maistas. Patartina iš karto juos pratinti prie šalčio , nes tai itin naudinga ir sveikatai , ir karo veikalams . Iki 5m. vaikas turi mankštintis ir žaisti , taip pat išgirsti pasakojimus bei mitus. Įstatymų leidėjas privalo valstybėje nepalikti vietos nešvankioms kalboms , o ypač jaunuolių tarpe. Taip pat uždrausti domėtis nešvankiais piešiniais ir veikalais. Amžiaus tarpsniai, pagal kuriuos reikia suskirstyti auklėjimą yra du – nuo 7m. iki brendimo ir nuo brendimo iki 21m.

Leave a Comment