NEPOZITIVYSTINĖ TEISĖS SAMPRATA IR JOS VARIANTAI
ĮVADINĖ DALIS
Norėčiau pradėti nuo klausimo kuris man iškilo dar prieš pasirenkant dalyką t. y. – kodėl teisės teorija? Man pradėjus studijuoti teisės teoriją ir skaityti prof. A.Vaišvilos vadovėlį “Teisės teoriją” aš pamačiau koks tai sudėtingas mokslas, bet būtent šio mokslo svarbos suvokimas bendram teisininko išsilavinimui bei per paskaita išgirsti dėstytojo žodžiai, kad – jam irgi kažkada pradėjus mokytis teisės teoriją, šis mokslas atrodė gana sudėtingas ir dėl to jis nesistengė šio mokslo pilnai perprasti, o tik iškalti tiek kiek buvo butina, kad galėtu atsiskaityti su šiuo dalyku per egzaminą. Tačiau studijuojant toliau ir gilinantis į kiekvieną teisės šaką atskirai, – jis pajuto, kad ir šias sunku perprasti, todėl jam teko prisiminti dėstytojo pamokymus, kad – perpratus teisės teoriją daug paprastesni ir aiškesni tampa visi teisės mokslai. Taigi jis grižo prie teisės teorijos studijavimo ir ją “perprates”, jo dėstytojo frazę skirta jam dabar kartoja mums, t. y. dabartiniams savo studentams. O kartoją dėl to, kad jam, iš jo žodžių, po to tapo netik lengviau mokytis ivairių teisės dalykų, bet vėliau ir darbas įstaymų taikymo srityje buvo lengvesnis. Ir prie šių argumentu norėčiau pridurti ištrauką iš V.Vaišvilos vadovėlio pratarmės, kad šioje pagrindinėje mūsų mokslo priemonėje – “nesistengta vengti problemiškų (nors ir sunkinančių tekstą) dalykų, manant, kad sąlytis su problemomis žadina jaunų žmonių mąstymą, teikia galimybę studijuoti gyvą teisės mokslą, keliantį problemas ir jas sprendžiantį, kuriantį vis tikslesnę žmogaus teisių sampratą, veiksmingesnį tų tesių saugos mechanizmą, o patį to mechanizmo taikymą darantį skaidresnį, sąmoningesnį”[6, p.14].Ir dar iš knygos H.L.A.Hart “Teisės samprata” man patiko Dr. E. Kūrio citata “Teisės teorija nėra tokios žinios apie teisę, kurios ”čia pat” gali tapti kūnu. Teisės teorija – tai įvairausios spekuliacijos apie tai, ką kasdieniniame gyvenime, atrodo, galima paaiškinti kur kas paprasčiau”[2, p.9].
Antras klausimas – kokią temą pasirinkti? Pasirinkti man padėjo negativus mano požiūris į pozityvizmą, nes teisiniam pozityvizmui teisė – tai valstybės nustatytu ir valstybės valią išreiškiančių įpareigojančių teisės normų rinkinys. Čia postuluojama tik pareiga paklusti pozityviosios teisės imperatyvams, o atsakymas į klausimą, kuo gali būti grindžiama būtinybė tą pareigą vykdyti, nebūtinas. Teigta, kad teisės normų įgyvendinimas įtvirtina visuomenėje tam tikrą santarvės būseną. O santarvė esanti vertybė nepriklausomai nuo teisės normos turinio, nes normos adresatas privaląs laikytis normos reikalavimų neatsižvelgdamas į jos turinį. Tai totalitarinio režimo teisės apologetika [k.1,p.82]. Žodis iš temos pavadinimo “nepozityvistinė” iškart ir nurodo, kad tai yra pozityvizmo priešingybė, bet mano noras pilnai išsiaiškinti kas sliapiasi po šiuo žodžiu skatino mane rinktis šią temą. Įvykiai šiandieniniame Lietuvos gyvenime, t. y. atsiradimas pozityvizmo apraiškų vienoje iš aukščiausių valstybės institucijų, kai vienas asmuo bando paroditi visuomenei, kad tik jis yra teisingumo garantas valstybėje, padaro šią temą ir gan aktualią. Nors po nepriklausomybės atgavimo Lituvoje kardinaliai pasikeitė padėtis vyksta teisinė reforma, bet nekeičiamas visos teisės sistemos pagrindas – pats požiūris į teisę. Susidaro ispūdys, kad šie klausimai rupi tik teisės teoretikams. Bet iš tikro nepozityvistinės teisės reikšmė praktikoje yra labai didelė, mano nuomone ji saisto valstybinės valdžios organus, nurodo jiems darbo principus, kokių tikslų jie turėtu siekti. Juk jeigu vyrautu tik pozityvizmas, remdamasi savo monopoline privartos teisę, valstybinė valdžia galėtu pasukti link totalitarizmo t. y. sugražinti mūs atgal iš kur visai neseniai mūsų tautai pavyko ištrukti. Todėl aprašinėdamas nepozityvistinės teisės variantu stengsiuos atskleisti, kad būtent šios sampratos variantų ignoravimas ir atsiskleidžia Lietuvos prezidento veiksmuose. Dar vienas man iškilęs klausimas – kiek yra tų nepozityvistinės teisės sampratos variantų? Peržvelgtoje literatūroje aš neradau žodžio “nepozityvizmas”, pagrinde visur kaip pozityvizmo antonimas iškeliama prigimtinė teisė, bet manau tiksliausią atsakymą į šį klausimą radau tame pačiame V.Vaišvilos vadovėlyje “Teisės teorija”. Čia autorius teisės sampratas skirsto pagal teisės šaltinio pobūdį ir išstudijavus šias teisės sampratas išriškėja kokios iš jų yra nepozityvistinės. Kiekvina iš jų jau yra išdėstytos turinyje ir plačiau bus aprašytos.Pamačiau, kad nemažas kiekis autorių nagrinėjančių teisės teoriją, aptaria daugiau ar mažiau vienaip ar kitaip nepozityvistinės teisės sampratos variantus. Bet tarp jų yra ir grynai tik šios sampratos variantams atstovaujančių, čia paminėsiu tuos kurie aptariami šiame darbe: P.Malakauskis, J.Finnis, G.Radbruchas, J.Habermas, šiek tiek ir kiti autoriai reiškiantis savo nuomonę šia tema. Ar galima visiškai išgrininti ir atskirti vieną nuo kito nepozityvistinės teisės variantus? Ar jie susije vienas su kitu ir papildo vienas kitą? šios temos platumas ir neapibrėžtumas labai sunkina klausimų bei uždavinių formulavimą šiam darbui. Todėl savo saprotavimus aš dėstysiu aprašinėdamas kikvieną klausimą, atskirai didesnį dėmesį skirdamas teisingumo atskleidimui šios temos variantuose.ISTORIŠKAI PIRMASIS NEPOZITYVISTINĖS TEISĖS VARIANTAS
• Teologinė, arba dieviškoji teisės kilmės teorija.1. Ji teigia kad teisė yra ne žmogaus, o dieviškojo intereso pavertimas elgiasio taisykle. Šį pažiūra atsirado iš teisėje slypinčio socialumo mistifikacijos, t. y. mėginimo nežemiškomis priežastimis paaiškinti žemiškus dalykus – teisėje propaguojamos sugyvenimo vertybės kilmę. Tam davė pagrindo intuityviai suvokta pati teisės paskirtis – saugoti ne tik stipriųjų, bet ir visų žmonių gerovę. Bet jeigu teisė siekia visų gerovės, tai ar ji gali atsirasti iš žmogaus, kuris iš prigimties egoistas, pirmiausia žinantis tik savo interesus ir dėl to labiau linkęs į agresiją prieš artimą negu į santarvę su juo. Iš čia ir egoistinio individo veržimasis viešpatauti – plėsti savo naudą artimo naudos mažinimo ir likvidavimo sąskaita .
O jeigu taip, tai teisė, kaip bendros gerovės (socialumo) nešėja, negali atsirasti iš egoistinio žmogaus interesų; jos šaltinio reikia ieškoti kitoje, socialumo požiūriu tobulesnėje tikrovėje, esančioje šalia žmogaus ir aukščiau žmogaus. O tokia tikrovė teocentriniam mąstymui gali būti tik Dievas, vienodai gerbiantis visų žmonių, kaip savo vaikų, interesus. Todėl teisė – ne žmonių kurinys, o dievų dovana [k.1,1- 2, p.75]. Šv. Augustinas savo kreacionalistinėje filosofijoje visų daiktų kūrėju laikė Dievą, kuris savo esme yra neprieinamas pažinimui, tačiau yra susijęs su sukurtais daiktais. Dievas – didžiausias teisingumo šaltinis. Teisingumas yra dorybė, kuri kiekvienam teikia, kas priklauso, ir jis tiek atskirame asmenyje, tiek ir valstybėje priklauso nuo klusnumo Dievui. Suprantama, kad dieviškas teisingumas Šv. Augustino teisės doktrinoje turėjo atlikti svarbiausią vaidmenį [k.2, p.56]. Šioje pažiūroje buvo vertinga tai, kad ja siekta įveikti etatistinės legistinės teisės sampratos subjektyvizmą: teisė yra ne žmonių savavališkai nustatoma elgiasio taisyklė, o egzistuoja šalia žmogaus valios, ir tik tam, kad ją saistytų, varžytų, likviduotų savivalę, lenktų žmones socialiniai taikai, išvestų juos iš laukinės visų karo su visais būsenos, kuria gyvenama, kol neturima teisės kaip bedrosios valios, vienodos pagarbos skirtingų interesų turėtojams. Tuo norėta pasakyti, kad teisės pasirodymas yra kokybiškai naujos civilizacijos ženklas, kad civilizacija (žmogaus būtį socializuojantis veiksnys) pagaliau įžengia ne tik į daiktinį, materjalųjį žmonių gyvenimą, bet irį jų tarpusavio santykius grįsti ne jėga (tai būdinga žvėrių pasauliui), o teise, įpareigojančia abipusiai tolerancijai ir santarvei. Taigi teologinė teisės samprata mistifikavo visiškai nemistiškus dalykus. Juos mistifikavo tik todėl, kad padidintų teisės autoritetą susiedama jį su ano meto žmonėms didžiausią autoritetą turinčia Dievo valia. Kas paklūsta Dievui, tas turi paklusti ir jo kūriniui – teisei. Teisės reikia laikyti ne todėl, kad ji garantuota fizine jėga, o kad jį kyla iš didžiausio moralinio Autoriteto, esančio šalia žmogaus ir virš žmogaus. Tai turėjo padidinti teisės veiksmingumą religingoje visuomenėje, nes, pagal religingo žmogaus logiką, pažeisti teisę – tai kartu padaryti ir atitinkamą nuodėmę: kas nusikalsta artimui, tas nusikalsta ir Dievui. Teisė čia išvedama iš moralės ir su ja sutapatinama. Teisė – tai moralė, kurios iperatyvus garantuoja ne tik Dievo, bet ir žemiškosios valdžios autoritetas bei prievarta. Tai pirmoji žmogaus dorinimo, socializavimo teise forma. Tai istorinis teologinės teisės sampratos nuopelnas[k.1,p. 75-76]. Norėčiau pridurti, kad iki šiol egzistuoja kanonų teisė kuria vadovaujasi ir šiuolaikinės krikščioniškos bažnyčios ir aišku kanonų teisės pagrindą sudaro teologinė teisės samprata. Prisiminus įvykius kurie vyko prieš naujus metus kai Lietuvos respublikos prezidentas išgirdęs Lietuvos bažnyčios herarchų raginimus pasielgti protingai, teisingai bei naudingai visai Valstybei, – jis atmetė šiuos raginimus kaip visiškai nepagristus. Taigi darytina išvada, kad turint valdžia galima visiškai nekreipt dėmesio į Dieviškus įstatymus, bent jau šiuolaikiniame gyvenime kai jie nėra garantuoti valstybės prievarta, o yra tik moralinis isiparegojimas prieš Dieva bei žmones tikinčius Dievu.• Tomo Akviniečio požiūris į teisę.
Tomas Akvinietis, kartais vadinamas Angeliškuoju Daktaru bei Scholastų Princu, yra italų filosofas ir teologas, kurio darbai sutartinai pripažįstami vertingais tiek filosofijos, tiek Romos katalikų paveldo sritims. Jis buvo įšventintas į kunigus apie 1250 m. ir dėstė Paryžiaus universitete, kur jam buvo suteiktas filosofijos profesoriaus laipsnis. Be to, Tomas Akvinietis buvo kvičiamas ir į popiežių teismus, kur buvo patarėju. Sutikdamas su Augustino pabrėžiamu žmogaus dvasiniu principu ir su averoistų “suvokimo” autonomijos, kildinamos iš jausmų, reikalavimu Tomas Akvinietis teigė, jog tikėjimo tiesos ir jausmų patyrimas yra visiškai suderinami ir vienas kitą papildo. Tikėjimas ateina per protą iš Dievo. Protas skatino suvokti nematerialius dalykus, pavyzdžiui žmogaus sielą, Dievą, angelus. Žmogaus protas yra tikrasis žmogaus veiksmų vadovas ir iš prigimtie neklaidingas. Visos žinios atsiranda iš jausmo, kuris pagrindžiamas mąstant, protaujant. Įstatymus Tomas Akvinietis skirsto į amžinuosius, prigimtinius, žmogiškuosius ir dieviškuosius.Čia norėčiau apžvelgti amžinuosius ir dieviškuosius. Amžinieji įstatymai yra Dievo protas. Jų šaltinis yra Dievas. Tai dieviškosios išminties planas. Visą bendruomenę į tikslą veda tik Dieviškasis suvokimas. Amžinieji įstatymai yra Dieviškosios Šviesos atspindys mumyse. Ši teisė yra aukščiau už fizinę žmogaus prigimtį ir kaip visuma yra anapus žmogiškojo supratimo, nors nėra svetima ar juolab priešinga žmogaus protui. Žmonės, kurie supranta, kas jie yra, t. y. mąsto, iš tikrųjų tesuvokia tik labai mažą šių įstatymų dalelę. Jeigu pozityvieji įstatymai turi kai kuriuos amžinųjų įstatymų kriterijus, jie tampa absoliučiais ir teisingais. Kartu atsiranda prieštaravimų dėl to, jog amžinųjų įstatymų paskelbimas yra išreiškiamas žodine arba rašytine forma. Tada kyla klausimas, kurį retoriškai kelia Tomas Akvinietis: ar amžinybės paskelbimas gali būti paskiriamas tam, kas skaito ir rašo, t. y. žmogui, kurio amžinybė gali būti susiejama tik sielos aspektu?
Amžinasis įstatymas ir žmogaus valia yra nevienarūšiai dalykai. Amžinasis įstatymas negali būti žmogaus valios matas. “Šis įstatymas mums nėra žinomas”,- sakė Tomas Akvinietis. Amžinasis įstatymas yra dieviškasis protas. Netgi pbrėžiama, jog žmogaus valia ir jos gėris daug daugiau priklauso nuo amžinojo įstatymo negu nuo žmogaus proto: kur nepakanka žmogaus įstatymo, tenka kreiptis į amžinąjį protą. Tomas Akvinietis gana savotiškai traktavo Dieviškąją teisę. Jis pasiekė ribas to, ką galima pavadinti prigimtiniu protu. Dieviškoji teisė yra apreiškimas. Tai divo malonės dovana. Apreiškimas papildo protą, bet jo niekada negriauna. Dieviškasis įstatymas galioja žmonėms ir Tomas Akvinietis jį priskiria Dievo apvaizdos sričiai. Per šį įstatymą Dievas pasireiškia pasaulyje. Kartu taip tik iš dalies įprasminamas Jo apsireiškimas. Pats žmogus yra priklausomas nuo Dievo įstatymo tiek, kiek jis pats nori. Tomas Akvinietis tegia jog žmogus gali ir neklausyti Dievo įstatymo. Atsiranda tvirtesnis pagrindas paties žmogaus laisvei. Be to, tai nėra kažkoks liberalistinis bandymas siekiant žmogaus laisvę grįsti tik žmogaus nepriklausomybe. Kai žmogus savo įstatymą supriešina su Dievo įstatymu, kyla konfliktas su Dievu. Taigi žmogaus nelaimės kyla iš Dievo bausmės už Jo įstatymo nesilaikymą. Tomas Akvinietis yra prieš tokią nuomonę, kuri teigia, jog Dievas, kuris baudžia žmogų, gali būti Dievas, kuris žmogu myli. Jis mano, jog kaip Dievas baudžia, taip dėsningai Jis įvertina žmogaus gerus darbus bei myli savo kūrinį [k. 2, p.16]. Tomo Akviniečio požiūrije sunku būtu išskirti grynai dievišką teisės sampratą. Su Dievu daugiau ar mažiau jis sieja visus teisės skirstimus, nes pačią žmogaus prigimtį jis labai glaudžiai sieja su Dievu, kuris to meto visuomenėje buvo ypač svarbus. Su Dieviškuoju Asmeniu siejama visa valdymo galia, kurioje pagrindinę vietą užima žmogaus valios bei jo prigimties klausimas. Žmogus gali nesuvokti įstatymų ir jų netgi nesiklausyti, nes per prigimtinį balsą Dievas leidžia pasirinkti tam tikrus veikimo ar neveikimo kelius. Pozityviosios teisės buvimas yra būtinas reiškinys, ne sžmogus sugeba valdyti ir išnaudoti savo valdymo suteiktą galią protingiems tikslams. Viskas, kas yra protinga ir teisinga, yra teisė. Tad “protinga” ir “teisinga” pozityvioji teisė yra prigimtinės teisės atspindys valstybės valdyme, kartu užtikrinanti ir sauganti viešąją tvarką [k.2, p.18]. Sakyčiau Tomas Akvinietis visą savo teisės samprata formuoja apie Dievą ir man patinka toks jo požiūris į teisės pagrindus. Tačiau viskas kas gražu realiame gyvenime dažnai būna sunkiai įgyvendinama.PAGRINDINIS NEPOZITYVISTINĖS TEISĖS VARIANTAS –PRIGIMTINĖS TEISĖS TEORIJA
“Vis dėlto yra tikrasis įstatymas, teisngasprotas, – atitinkantis prigimti, galiojantisvisiems, nekintamas ir amžinas, įsakmiairaginantis atlikti pareigas, draudimaisatgrasantis nuo piktadarysčių.”
Ciceronas• Prigimtinės teisės doktrina. Tai doktrina, liudijanti metodologinį teisinės minties posūkį nuo teocentrizmo prie antropocentrizmo. Tai jurisprudencijos išsivadavimo iš teologijos būdas, perkialentis teisės šaltinį iš Dievo valios į žmogų, į jo prigimtį, jo egzistencinius interesus, kartu išsaugant objektyvistinį požiūrį į teisės šaltinį. Teologinė samprata teisės autoritetą grindė jos objektyvumu – nepriklausomybe nuo žmogaus valios; tą objektyvumą siekiama išsaugoti ir antropocentristinėje teisės sampratoje, tik dabar jis turi būti siejamas su tais žmogaus interesais, kuris šiuos nesavavališkai prasimano, o kurie slypi pačioje jo prigimtyje – gyvybėje, sveikatoje, orume, kurie kiekvienam žmogui yra būtini ir kuriuos praradęs žmogus nustotų buvęs tas, kas yra. Šį interesų neatšaukiamumą (objektyvumą) imta vadinti jų prigimimu, o juos saugančią teisę – prigimtine. XIX a. Ji atgimė kaip protestas prieš istorinę teisės mokyklą, o vėliau – prieš teisinį pozityvizmą. Istoriniu požiūriu prigimtinės teisės koncepcija sutinkama įvairiose žmonijos raidos epochose: senovės Graikijoje ir Romoje, senųjų Rytų kultūrose, viduramžių krikščionybėje (skotizmas, tomizmas), Renesanso epochoje, vėliau jį vėl atgydavo ir atgyja, kai tik pozityviąją teisę ištinka moralinė krizė. Naujasis susidomėjimas prigimtine teise po Antrojo pasaulinio karo kaip tik ir būvo sukeltas tos gilios moralinės krizės, į kuria buvo patekusi Europos pozityvioji teisė dėl pasidavimo pozityvistinei ir normatyvistinei ideologijai, dėl kurios ji buvo palenkta tarnauti totalitariniams režimams ir bendrai susipriešinusi su bedra žmogiška morale.
Prigimtinė teisė visada buvo žmonių kuriamos teisės idealas ir kartu priemonė diskvalifikuoti amoralią teisę, tap pat kovoti dėl teisingos teisės. Prigimtinė teisė yra tiesiog žmoniškumo pozityviojoje teisėje barometras ir gelbėjimosi ratas: kai pozityvioji teisė pernelyg nukrypsta nuo moralės, su ją susvetimėja ir sukelia grėsmę autentiškosioms žmogaus vertybėms, prigimtinė teisė vėl ateina į žmonių sąmonę, į jų tarpusavio santykius kaip protestas šiai teisės linkmei, ir ateina tam, kad vėl sugražintu pozityviąją teisę į moralės vagą ir šitaip primintų pozityviajai tesei jos autentiškąją paskirtį. Pagrindiniai prigimtinės teisės doktrinos postulatai: 1) Prigimtinė teisė – rinkinys normų arba vertinimų, reglamentuojančių žmonių elgiasį ir priklausančių tai pačiai žmogaus interesų sričiai, kurią paprastai normina pozityvioji teisė. 2) Prigimtinės teisės koncepcijų išeities taškas – prielaida, kad prigimtinės teisės šaltinis yra žmogaus ar visuomenės prigimtis (pasaulietinė kryptis). Iš čia – tvirtinimas: teisė egzistuoja objektyviai. Ji nėra žmogaus tikslinės veiklos rezultatas (kultūros darinys), o egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus valios ir sąmonės. 3) Prigimtinės teisės normos išreiškia tam tikrą norminę tvarką, bet skirtingą nuo tos, kurią nustato pozityvioji teisė. Jos įpareigoja tam tikram elgesiui nepriklausomai nuo pozityviosios teisės (valdžios aktų) įpareigojimų. 4) Prigimtinė teisė laikoma vienu iš kriterijų vertinti pozityviosios teisės turinį ir valstybės institucijų veiklą apskritai žmoniškumo požiūriu. Ši doktrina nėra vienalytė. Pagal požiūrį į prigimtinės teisės turinio kintamumą skiriami trys prigimtinės teisės koncepcijos tipai: a) statiškoji koncepcija – ji susiformavo antikoje ir buvo plėtojama viduramžiais. Ji skelbė, kad prigimtinės teisės turinys nesikeičia, o papročiai yra religingo pobūdžio; b) kintamojo, arba dinaminio, turinio prigimtinės teisės koncepcijos susiformavo XIX ir XX a. sandūroje. Pripažįstama, kad prigimtinės teisės turinys pavaldus kitimams, nes orientuotas į atitinkamos specifikos kultūrą, arba į istorinių materialiųjų sąlygų visumą. Kikvienai epochai egzistuoja “geriausia”, “specifiškiausia” prigimtinė teisė.