Untitled
VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS
Verslo vadybos fakultetas
Filosofijos ir politologijos katedra
Meilės samprata filosofijoje
Atliko: A. Armanavičiūtė, D.Venclovaitė
Tikrino: A. Juzefovič
Vilnius
2009
TURINYS
ĮVADAS
Viskas, ką žinau apie meilę yra tai, kad ji yra.
Emily Dikenson
Kas yra meilė? Kokia jos esmė ir prasmė? Tai problemos, kurias nagrinėja filosofija. Ar meilė yra menas? Jei taip, tai jai reikia žinių ir pastangų. O gal meilė tik malonus jausmas, kurį mums dovanoja atsitiktinumas. Meilės sampratos problema žmogų lydi nuo pirmojo jo sąmoningo veiksmo iki žilos senatvės. Vieni tiki, kad šis jausmas nepasiduoda jokiems loginiams apibrėžimams, kiti teigia, esą jis – cheminių reakcijų rezultatas, kurį galima sukelti stimuliuojant tam tikras smegenų sritis arba atlikus reikiamų cheminių elementų injekciją. Tik nedaugelis laikosi nuostatos, kad meilė yra objektyvus mus supančios tikrovės dėsnis, nors apie tai kalbėjo ir kalba didieji žmonijos mąstytojai.
SENOVĖS MEILĖS TEORIJOS
Jei nori būti mylimas – mylėk. Seneka
Jau dvidešimt penkis amžius nuo Sokrato ir Platono laikų, meilė yra skirstomą į dvasinę – aukštesniąją – ir kūniškąją – žemesniąją . Dvasinės meilės teorijas įvairiausiais laikais kūrė įvairiausios tautos.XVI amžiuje Europoje atsirado meilės teorijų, kurios iškėlė meilės ideališkumą. Tai ryškiai matyti prancūzų neoplatonikų, kūryboje. Jų meilė perdėm ideali, ji nutolsta nuo jutiminių pagundų ir pereina į grynai dvasinio garbinimo sferas, joje nėra jokio materialaus grubumo. Taip rašė apie meilą Morisas Sevas, Antuanas Eroė ir kiti to meto kūrėjai. Dar labiau šias teorijas išplėtojo italų neoplatonikų mokykla, ypač Pjetras Bembo, poetas ir kardinolas. Meilė, pasak neoplatonikų, tai žmogaus veržimasis prie grožio, jo geidimas. O grožis yra dieviškosios palaimės atspindis, dieviškasis spindulys, nušviečiąs žmogaus veidą. Meilė – veržimasis prie šito dieviško spindulio, todėl ji bekūnė, todėl ji – meilė sielai, kurią žmogui įkvėpė dievas.
Tačiau bėgant amžiams, pakito požiūris į meilės objekto pasirinkimą. Karalienės Viktorijos epochoje meilė paprastai nebūdavo asmeninis spontaniškas išgyvenimas, kuris galėtų būti vedybų priežastimi. Priešingai, vedybas lemdavo sutartis, sudaryta garbingų giminaičių arba piršlio. Buvo tikima, kad meilė atsiras po vedybų. Kelioms Vakarų pasaulio kartoms beveik visuotine tapo romantiškoji meilės samprata.
Dar senovėje žmonės ėmė svarstyti, kada atsirado meilė – ar ją žmogus atsinešė iš gyvulių pasaulio, ar ji atsirado vėliau. Daug kas galvoja, kad meilė gimė vėliau už savo giminaičius – neapykantą, pavydą, nuoširdumą, motinystės jausmą. Urviniai žmonės, kurie gyveno ordomis, grupinėmissantuokomis, turbūt, nepažinojo jokios meilės. Senovės tyrinėtojai teigia , kad ji neegzistavusi, netgi pereinant prie vienpatystės. Remdamasis tokiu tyrinėtoju – Morgano ir Bachofeno – darbais, Engelsas rašė: “ Iki viduramžių negalėjo būti nė kalbos apie individualinę lytinę meilę. Savaime suprantama, kad fizinis grožis, artimi santykiai, vienodi polinkiai it t. t. priešingų lyčių žmonėse sužadindavo norą lytiškai santykiauti, kad tiek vyrams tiek ir moterims nebuvo visiškai tolygu, su kuo jie leisdavosi į šiuos intymiausius santykius.”
Meilės reiškinys filosofų akimis
Kas niekada mylėti neprisieks, tas niekada ir žodžio nesulaužys.
Platonas
Daugelis filosofų, psichologų, mokslininkų yra tos nuomonės, kad antikiniais laikais meilės nebuvo, o buvo tik fizinė erotika, paprastas lytinis potraukis. Antikinė erotika – taip jie vadina anų laikų meilę, ir tokios pažiūros yra labai paplitusios, daugelio laikomos aksioma.Hegelis rašė, kad antikiniame mene meilė nėra “toks subjektyviai gilus ir intymus jausmas”, kaip vėlesniais laikais. “ Ji apskritai šiame mene reiškiasi kaip vaizdui kurti pajungtas momentas arba tik gašlaus pasitenkinimo aspektu”. Senovės tragedijose, Hegelio nuomone, “irgi nėra meilės aistros romantine prasme”.
Žinoma, vargu ar galima sakyti, kada senovėje nebuvo tikros meilės. Apie meilę labai dažnai kalbama jau seniausiose Graikijos mituose, o klasikinėje epochoje, beveik prieš dvidešimt penkis amžius, netgi atsiranda dvasinės meilės teorijų – Sokrato, Platono ir Aristotelio. O graikų meilės dievai? Meilės deivės Afroditos svitoje buvo daug dievų – meilės globėjų. O jeigu buvo meilės dievai ir netgi meilės teorijos, tai iš kur jie atsirado, jeigu ne iš meilės?Pagal Platoną
Nors meilė savo esme sudaro pagrindą visuomeninių žmonių santykiams, ji taip pat turi didelę reikšmę idėjoms pažinti, kaip ją iškelia Platonas savo eroso supratimu, su Dievu susijungti, kaip moko krikščioniškoji filosofija. Meilės dalyviai, Platono žodžiais, yra lygūs vargšai ir turtingieji, reikalauja ir duoda, formuoja ir vienas antro formuojami. Šitai atskleidžia kitą – socialinį jos charakterį.Eros graikų supratimu daugiau reiškia savo laimės siekimą, o agape reiškia užmiršti savo laimę, aukotis kitiems iki visiško savęs praradimo. Eros nori savo objektą įgyti, agape jį išgelbėti. Paskutinioji meilės samprata aišku kilnesnė ir tobulesnė.Atėjusi iš Graikijos į Persiją “meilė” tarp vyrų buvo natūralus dalykas senovės graikų filosofui Platonui, kuris teigė, kad meilė tarp vyrų tai aukščiausia meilės forma. Savo kūrinyje “Puota” jis viską pervertė aukštyn kojomis. Bet visgi Senovės Graikijoje meilė buvo labai vertinama. “Puotoje” meilė išaukštinama, be to ten teigiama, kad tai teigiamas moralės reiškinys.
Meilės reiškinys F. Nyčės ir Ė. Fromo akimis
Frydrikas Nyčė rašo apie artimo meilę, kaip apie bandymą pasprukti nuo savęs. Nyčė ironizuoja: jis ieško slaptų meilės artimam šaltinių, apie kuriuos žmogus nesusimąsto. “Jūs patys su savim ištvert negalit ir per mažai vienas kitą mylit: tad artimą jūs norit meile suvedžioti ir jo klaida save papuošti”,- rašo Nyčė. Filosofas skatina mylėti artimajame tai, kuo jis dar gali tapti: jo valios galią, jo kūrybiškumą, laisvę. Tai meilė “tolimajam”- antžmogiui.
Ėrichas Fromas meilę laiko produktyviu žmogaus egzistavimo problemos sprendimu. Žmogus vienintelis iš gyvų būtybių praradęs harmoniją su gamta- protas jam atveria jo ribotumą ir laikinumą. Atsivėrusi vienatvė tampanti jo gėdos ir kaltės šaltiniu. Žmogus priverstas ieškoti naujo ryšio su pasauliu. Vienatvę įveikia ir neproduktyvūs ryšiai. Fromas juos vadina mazochizmu (noru paklusti) ir sadizmu (noru valdyti). Meilė skiriasi nuo šio simbiotinio neproduktyvaus savęs susiejimo su pasauliu kūrybinga veikla. Mylėti, rašo Fromas, tai visų pirma duoti, o ne imti. Produktyvus žmogus duodamas nebijo prarasti. Tuo jis paliudija savo jėgą bei turtingumą. Mylėti- tai rūpintis tais žmonėmis, kuriuos mylime. Tačiau rūpinimasis ne dėl to, kad mylimi žmonės paklustų. Meilė- tai sugebėjimas pamatyti kitą tokį, koks jis yra. Meilė- tai laisvės kūdikis.Meilė- tai ne ryšys su tam tikru žmogumi; tai yra santykis, charakterio nuostata, lemianti visuminį žmogaus sąryšį su visu pasauliu, taigi ne vien su meilės objektu. Jei asmuo myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, tai bus ne meilė, o simbolinis ryšys, arba išplėstas egoizmas. Vis dėlto dauguma žmonių yra įsitikinę, kad meilėje svarbiausia- objektas, o ne gebėjimas mylėti. Jie net tiki, jog jų meilės stiprumo įrodymas ir yra tai, kad jie nemyli nieko kito, tik “mylimą” asmenį. Kadangi asmuo nesuvokia, kad meilė yra aktyvumas, sielos galia, jis tiki, kad svarbiausia yra rasti tinkamą objektą, o po to viskas eis savaime. Tai gali būti palyginta su žmogumi, kuris, norėdamas tapyti, nesimoko šio meno, o pareiškia ieškąs tinkamo objekto, kai atras jį, tada puikiai tapys. Jei aš iš tiesų myliu žmogų, aš myliu visus žmones, aš myliu pasaulį, aš myliu gyvenimą. Jei aš kažkam sakau: “Aš tave myliu”, turiu būti pasirengęs sakyti: ”Aš tavyje myliu visus, aš per tave myliu visą pasaulį, aš tavyje myliu save”.Pagal Pracelsą
Du žmonės įsimyli vienas kitą, kai jaučiasi radę labiausiai tinkamą objektą, kuris neperžengia jų pačių mainų galių. Dauguma žmonių daro esminę klaidą – neskiriamas pradinis “įsimylėjimo” išgyvenimas nuo pastovaus buvimo meilėje. Jei du žmonės, buvę visai svetimi, staiga leidžia sienoms tarp jų sugriūti ir pasijunta artimi, tapę kažkuo vienu, šis momentas tampa vienu iš pačių nuostabiausių gyvenimo įvykių. Ypač tai stebuklinga ir nuostaba tiems, kurie iki tol gyveno užsidarę, atsiskyrę, be meilės. Tačiau iš pradžių jie dar viso to nežinojo: tikrovėje savo susižavėjimą jie palaikė meilė, nors tai buvo tik jų vienišumo įrodymas. Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė. Atsižvelgiant įtai gali kilti klausimas: tai kokia gi meilės prasmė? Ar iš tiesų verta mokytis tik tų dalykų, kuriais užsidirbami pinigai ar prestižas, o meilė, kuri naudinga tik sielai, šiuolaikine prasme atrodo visai nenaudinga? Tačiau taip nėra.
Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas; tai yra “veikimas”, o ne “buvimas paveiktu”. Pačia bendriausia prasme aktyvus meilės charakteris gali būti apibūdintas pirmiausia kaip davimas, o ne gavimas.
Davimą galima įvairiai suprasti. Labiausiai yra paplitęs klaidingas požiūris, kad “duoti, tai reiškia kažko netekti, būti nusavintu, aukotis. Produktyviam charakteriui davimas turi visiškai kitą prasmę. Davimas yra aukščiausia pajėgumo išraiška. Duodamas jis patiria savo jėgą, sveikatą galią. Šis padidėjusio vitališkumo ir jėgos išgyvenimas pripildo jį džiaugsmo. Davimas labiau džiugina negu gavimas ne todėl, kad tai yra netikrumas, bet kad duodamas jis išreiškia savo gyvybingumą.
Bet svarbiausioji davimo sfera, aišku, yra ne materialių daiktų, o specifiškai žmogiška. Ką vienas žmogus duoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi, – atiduoda savo gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia, kad aukoja savo gyvenimą kitam. Bet tai, ką jis duoda – duoda savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinojimą, savo humorą ar savo liūdesį – visas žmogiškojo gyvybingumo išraiškas. Nuoširdžiai duodamas, jis neišvengiamai gauna ir pats. Meilės atveju tai reikštų : meilė yra jėga, kuri gimdo meilę.
Be davimo, aktyvios meilės pobūdis pasireiškia dar keliais asmeniniais elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai yra:
Rūpesčiu;
Kad meilė neįmanoma be rūpesčio, akivaizdžiausia motinos meilėje savo vaikui. Mums nereikia kitų jos meilės įrodymų, jei matome, kaip motina rūpinasi savo vaiku. Lygiai ta patį galima pasakyti apie meilę gyvuliams ar gėlėms. Jei moteris sakosi mylinti gėles, bet pamiršta jas palaistyti, mes nebetikime jos meile gėlėms. Meilė yra aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime. Kur šios veiklos rūpesčio nėra, ten nėra ir meilės.
Rūpestis ir dėmesingumas apima kitą meilės aspektą – atsakomybę. Mūsų dienomis atsakomybė dažniausiai suvokiama kaip pareiga. Tačiau atsakomybė iš esmės yra laisvas aktas- tai žmogaus atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Būti atsakingam reiškia būti pajėgiam ir pasirengusiam “atsakui”.
Atsakomybe;
Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savarankiškumą, jei nebus trečio komponento – pagarbos. Pagarba nėra baimė ar siaubas. Ji reiškia gebėjimą vertinti asmenį tokį, koks jis yra. Pagarba asmeniui nėra įmanoma be jo pažinimo, rūpestis ir atsakomybė būtų akli, jei nesiremtų žinojimu. Pažinimas būtų tuščias, jei nebūtų pagrįstas rūpesčiu. Yra daug žinojimo lygmenų; žinojimas meilės požiūriu yra ne kažkas išoriška, bet esminis dalykas. Tai įmanoma vien tik tada, kai aš galiu peržengti rūpinimąsi savimi ir žiūrėti į kitą žmogų jo akimis. Aš galiu žinoti, kad tas žmogus yra piktas, net jei jis šito atvirai neparodo, bet aš galiu pažinti jį giliau : kad jis yra suirzęs, susirūpinęs, kad jaučiasi vienišas, kaltas. Taigi aš suprantu, kad jo pyktis tik kai ko gilesnio išraiška, ir tada aš matau jį sunerimusį ir sutrikusį, t.y. kenčiantį, o ne piktą.
Pagarba ir žinojimu;
Žinojimas turi dar vieną svarbesnį sąryšį su meilės problema. Esminis poreikis užčiuopti ryšį su kitu žmogumi taip, kad būtų peržengtos žmogaus vienatvės kalėjimo ribos, yra susijęs su išskirtiniu žmogišku poreikiu pažinti “žmogaus paslaptį”. Savo žmogiškais aspektais žmogus lieka nesuvokiama paslaptis ir sau, ir savo draugams. Mes žinome save, bet kad ir kiek bedėtume pastangas, negalime savęs pažinti iki galo. Juo giliau skverbiamės į mūsų ar kieno nors kito esybę, tuo labiau pažinimo tikslas tolsta nuo mūsų.Vienintelis tikro pažinimo kelias slypi meilės veiksme. Tai yra drąsus šuolis į sąryšio išgyvenimą. Aišku, protinis pažinimas yra psichologinis žinojimas; jis yra būtina visiško pažinimo meilėje sąlyga. Reikia objektyviai pažinti kitą asmenį ir save, kad galėtume matyti jį realų, arba tiksliau, be iliuzijų, iracionaliai iškreipiančių jo vaizdą. Tik jei objektyviai pažystame žmogišką būtybę, galime pažinti jį aukščiausia prasme – meilės akte.
Paracelsas meilę skirstė į rūšis:
meilė tarp tėvų ir vaiko;
broliškoji meilė;
meilė sau.
Egzistuoja ir daugiau meilės rūšių – ne tik išvardintos. Žmogus mylėdamas ir būdamas mylimas jaučiasi laimingas. Tik meilė daro žmones laimingus. Jei tikrai myli žmogų, tai jokie atstumai nesumažins meilės. Atstumas meilei kaip vėjas ugniai – silpną užgesina, stiprią dar labiau įplieskia. Kiekvienas žmogus trokšta patirti meilės paslaptį, bet vis rečiau ją galima surasti šiuolaikinėje visuomenėje. Dabar pinigai nulemia viską. Meilė tapo beprasmė. Tačiau žmonių gyvenimą, kurie nepatiria tikrosios meilės jausmo, galima vadinti nepilnaverčiu, netekusiu nuostabiausio gyvenimo teikiamo malonumo. Taigi meilės prasmė ir esmė – begalinė.
IŠVADOS
Kiekvienas meilę supranta skirtingai, skirtingai nusakomas šis jausmas. Nėra vieno ir tikslaus meilės apibrėžimo. Skirtingų epochų filosofai taip pat skirtingai nusako meilės fenomeną.
Platonui meilė – tai laimės siekimas, tai teigiamas moralės reiškinys.
Frydrikas Nyčė rašo apie artimo meilę kaip apie bandymą pasprukti nuo savęs. “Tačiau sakau aš jums: ta jūsų meilė artimui yra tik meilė negera, kuria save jūs mylit.”
Ėrichas Fromas meilę laiko produktyviu žmogaus egzistavimo problemos sprendimu. Mylėti- tai rūpintis tais žmonėmis, kuriuos mylime. Tačiau rūpinimasis ne dėl to, kad mylimi žmonės paklustų. Meilė- tai sugebėjimas pamatyti kitą tokį, koks jis yra. Meilė- tai laisvės kūdikis.
Paracelsas teigia, kad meilės prasmė ir esmė – begalinė.
LITERATŪRA
Nekrašas, Evaldas. Filosofijos įvadas :vadovėlis aukštosioms mokykloms. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, 2005, 3-iasis tiražas 2006. 293 p.
Nussbaum, Martha Craven. Meilės pažinimas : filosofijos ir literatūros apybraižos. Vilnius : Mintis, 2008. 435 p.
11