Martinys Heidegeris.

MARTYNAS HEIDEGERIS1889-1976

• Egzistencialistinės filosofijos kūrėjas• 1927 m. išleistas pagrindinis kūrinys „Būtis ir laikas“.

Du būties problemos sprendimo etapai:

„Ankstyvasis“Pripriešinamas „vėlyvajam“. Būtis suprantama ir „išsakoma“ iš žmogaus. Būtis suvokiama kaip buvimas, kaip žmogaus egzistencija. Žmogus aktyviai kuria būtį. „Vėlyvasis“Kūryba vertinama kaip „posūkis“. Heidegeriui netrūksta nei logiško griežtumo, nei pastangų argumentuoti. Žmogus suprantamas iš būties, kuri čia iškyla kaip daiktų panorama. Būtis nepaslėptis. Pačios būties, pasaulio ir daiktų švytėjimas nuslopina žmogaus aktyvumą. Pati būtis atsiveria žmogui. Žmogus pasyviai priima būtį. Žmogus „būties piemuo“.

Metafizika

Metafizika neatsiejama nuo klausimo apie „būties prasmę“. „Metafizikos“ sąvoka Heideggerio veikaluose tiksliai neapibrėžiama. Ši sąvoka taikoma ištisai epochai. Heideggeris teigia, kad būties prasmės suvokimas yra įmanomas tik įveikus metafizinės mąstysenos ribotumą. Menas Menas – tobulinusia būties esmės suvokimo forma. Grožis slypi mus supančioje gamtoje, jos kasdieniškoje poetikoje, ir menininko tikslas jį pamatyti. Meno filosofijos centre – kalbos ir jos aiškinimo problemos. Tobuliausia kalbos forma yra menas. „Poetinis“ pradas glūdi kiekvieno meno kūrinio esmėje. Menas – kūrybiškas mitas. Kiekvienas tikras menininkas privalo sukurti savo individualią kalbą. Meno filosofijoje kūrybos problema vaidina itin svarbų vaidmenį. Meno esmė slypi kūryboje. Meno kūriniai natūralūs kaip ir daiktai.

Egzistencializmas – filosofijos kryptis, kurios objektas yra individo egzistencija; skelbia, kad individo likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas, jis galįs laisvai rinktis. Metafizika – filosofijos šaka, nagrinėjanti pirminius būties principus. Ji nagrinėja klausimus apie gyvenimo prasmę, mūsų egzistenciją, Dievo būvimą.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Andrijauskas A., 1990, Meno filosofija. Vilnius: Mintis.2. Burkard F. P., Kunzmann P., Weidmann F., 1998, Filosofijos. Vilnius: alma litera.

3. Tatarkiewich W., Filosofijos istorija. Vilnius: alma litera.4. 2003, Filosofijos chrestomatija. Kaunas: Technologija.

Martynas Heideggeris vienas žymiausių ir įtakingiausių XX amžiaus egzistencialistinės filosofijos kūrėjų. Jo įtaką patyrė ne tik filosofija, bet ir teologija, psichologija bei literatūros mokslas. Gimė 1889 metais pietų Vokietijoje provincijos miestelyje. Buvo universitetų profesorius. Norint toliau kalbėti apie filosofą reikia išsiaiškinti kas yra egzistencializmas. Egzistencializmas – filosofijos kryptis, skelbia, kad individo likimas yra laisvai pasirenkamas. Plačiausiai žinomas Heideggerio veikalas „Būtis ir laikas“- pasirodė 1927 metais. Šiame kūrinyje mėginama naujai kelti klausimą apie „būties prasmę“. Nuo to laiko Heideggeris padarė didelį poveikį filosofijai. Literatūroje apie Heideggerį skiriami du būties sprendimo etapai: „ankstyvasis“ ir „vėlyvasis“. „Vėlyvojo“ Heideggerio kūryba vertinama kaip „posūkis“: keitėsi paties filosofavimo nuotaika, akcentai, intencijos ir kalba, tačiau liko tie patys motyvai. Šitokį „posūkį“ galime suprasti iš paties filosofo asmeninių bruožų. Jo sieloje grūmėsi du polinkiai: mokslininko ir filosofo-poeto. Todėl „Būtyje ir laike“ matome mokslininko požiūrį, tačiau tai vienur tai kitur išlenda atskiri sakiniai, kurie rodo filosofo- poeto mąstymą. „Vėlyvajam“ Heideggeriui netrūksta nei logiško griežtumo, nei pastangų argumentuoti ir pagrįsti savo apmąstymus .Žmogų stengiasi suprasti ir išsakyti iš būties. Būtis aprašoma kaip nepaslėptis. Daiktų švytėjimas nuslopina žmogaus aktyvumą. Pati būtis atsiveria žmogui. Žmogus pasiima tai ką jam kalba būtis. Žmogus – būties piemuo, su moterišku švelnumu. „Ankstyvasis“ Heideggeris būtį mėgina suprasti iš žmogaus. Būtis čia suvokiama kaip būvimas, kaip žmogaus egzistencijos atvirumas. Žmogus aktyviai kuria būtį. „Ankstyvasis“ priešpriešinamas „vėlyvajam“ Heideggeriui. Klausimas apie „būties prasmę“ Heideggerio veikaluose yra neatsiejamas nuo metafizikos įveikimo. Metafizika – filosofijos šaka, nagrinėjanti pirminius būties principus. Ji nagrinėja klausimus apie gyvenimo prasmę, mūsų egzistenciją, Dievo būvimą. „Metafizikos“ sąvoka Heideggerio veikaluose tiksliai neapibrėžiama. Ji dažniausiai vartojama apibūdinti tam tikrą filosofinę tradiciją, mąstymo būdą. Ši sąvoka taikoma ištisai epochai. Metafizika nekelia klausimo apie būties tiesą. Heideggeris teigė, kad būties prasmės suvokimas yra įmanomas tik įveikus metafizinę mąstyseną. Metafizika nuolat ir įvairiausiais pavidalais išsako būtį.

Vėliau Heideggeriui tobuliausia kūrybiškumo forma tampa menas. Norint analizuoti jo brandžių veikalų puses būtina grįžti prie „Būties ir laiko“. Menas tampa tobuliausia būties esmės suvokimo forma. Filosofui grožis slypi mus supančioje gamtoje ir menininko tikslas jį pamatyti. Filosofas įsitikinęs, kad svarbiausia grožio ir būties esmė lieka neišsakyta. Ją galima perkelti užuomina, tyla, pauze. Būties esmė gali byloti ir be kalbos. Kalba- tai kūrybos simbolis, savotiški „būties namai“. Tobuliausia kalbos forma yra menas – poezijos kalba. Šis poezijos iškėlimas virsta kūrybišku mitu. Jo manymu kiekvienas individualus menininkas turi sukurti savo kalbą. Remdamasi šia mintimi, jis ypatingą dėmesį skyrė savo filosofinės kalbos kūrimui ir tobulinimui. Savo apmąstymus apie meno kūrinio esmę Heideggeris pradeda gretindamas jį su daiktu. Meno kūriniai yra tokie pat natūralūs kaip ir daiktai. Tačiau kai pradedame analizuoti kūrinį pamatome jo kita „vidinę“ pusę be „daiktiškumo“.

MARTYNAS HEIDEGERIS1889-1976