Maceinos filosofinė kūryba

Šiemet filosofui A.Maceinai būtų sukakę 96 metai. Jis gimė 1908 m. sausio 27 d. Bagrėne, netoli Prienų. Mirė 1987 m. sausio 27 d. Miunsteryje, Vokietijoje. Palaidotas Brebersdorfo kaimelyje, netoli Šveinfurto. Po A.Maceinos pasitraukimo į Vakarus 1944 metais, į Lietuvą ir lietuvių filosofiją jis vėl sugrįžo tik po mirties, taip ir nesulaukęs Atgimimo įvykių. Tačiau Lietuva neliko skolinga filosofui, pedagogui, visuomenininkui, poetui. Atsivėrus laisvės uždangai, jo svarbiausieji veikalai, buvę terra incognita, išvydo dienos šviesą, jis pripažintas vienu žymiausių Lietuvos mąstytojų, kurio kūrybą labiausiai pamėgo į krikščioniškas vertybes besiorientuojanti inteligentija. Liaudies iššmintis byloja, kad tas, kuris miršta per savo gimimo dieną, yra ypatingai paženklintas Apvaizdos. Žvelgiant į filosofo nueitą gyvenimo kelią, į jo paliktus darbus, ar galėtume pasakyti kitaip?
Palikęs vertingą ir gausų savos kūrybos palikimą, A.Maceina reiškėsi įvairiose srityse, kuriose atsispindėjo ne tik jo sugebėjimai, bet ir dvasinės veiklos ieškojimai. Kiekvieno filosofo kūryboje yra vyraujanti tema ar idėja, kuri vainikuoja kitas temas ar idėjas ir yra tarsi visos kūrybos leitmotyvas. Tad kyla klausimas, kokia buvo A.Maceinos kūrybos visaapimanti tema, idėja ar klausimas, kuris jįį kankino, į kurį jis nuolat ieškojo atsakymo.
Be abejonės, pagrindinė A. Maceinos kūrybos mintis – žmogaus ir Dievo santykiai „gyvenamojoje mūsų tikrovėje“. Šie santykiai nėra vienareikšmiai, jų esmėje glūdi žmogaus nusistatymas Dievo atžvilgiu. Šis nusistatymas nėra užprogramuotas, jis formuojasi tikrovėje, kuri, deja, pa

asak A.Maceinos, „persunkta blogio“, todėl toli gražu ne visada (ypač mūsų laikais) šis nusistatymas virsta sąmoningu bei laisvu apsisprendimu už Dievą, nes daugiaveidis blogis, užvaldęs pasaulį bei žmogų, savaime virsta apsisprendimu prieš Dievą. Žmogaus buvimo bei likimo problema, glaudžiai susieta su Dievu, kaip viso, kas yra, Kūrėju, buvo vienu pagrindiniu jo svarstymų, apmąstymų objektu. Juk žmogaus buvimas be apsisprendimo, A.Maceinos žodžiais tariant, yra abstrakcija. Tačiau žmogaus apsisprendimas Dievo atžvilgiu priklauso nuo daugelio dalykų. A.Maceina, norėdamas palengvinti šį apsisprendimą, ėmėsi nelengvo uždavinio – atskleisti Dievą žmoguje, nes buvo tikras, kad „mes pačia savo sąranga esame Dievui apspręsti“. Dievas, kaip tiesioginis jo būties Autorius, visada stovėjo A.Maceinos egzistencijos centre, Dievas įprasmino jo gyvenimą ir kūrybą, atskleidė jo asmenybę. Tiesdamas kelią į Dievą, Maceina norėjo, kad mūūsų pasaulis taptų geresnis, šviesesnis, kad blogio reiškimasis jame nebūtų toks akivaizdus ir įžūlus. Jis sukūrė savitą filosofinę sistemą, kuri gimė iš jo paties kančios, iš jo paties kartaus patyrimo. Ši jo sistema sunkiai telpa į įprastus filosofinių mokyklų rėmus, bet, kas svarbiausia, jo gilūs būties apmąstymai, manyčiau, gali padėti žmogui susivokti ne tik savo paties gyvenime, bet ir apsispręsti, kaip jį tvarkyti. Tačiau tai visai nereiškia, kad A.Maceina, kuris visada giliai skverbėsi į žmogaus būties problemas, rado atsakymus į visus rūpimus klausimus. Nė
ė kiek neabejoju, kad gal vienas pagrindinių jį kamuojančių klausimų buvo pomirtinio buvimo arba nemirtingumo klausimas.
Maceina nebuvo vien tik filosofas, bet kartu ir teologas, pedagogas, poetas, visuomenininkas. Tačiau kad ir kokioje srityje jis reikštųsi, jo kūryboje yra jaučiamas filosofinės minties neatsiejamumas nuo teologinio žvilgsnio. Filosofija ir teologija šio žmogaus mąstyme jau nuo pat pirmųjų jo darbų susiliejo į krikščioniškos minties vienybę. Tačiau jeigu reikėtų palyginti filosofijos ir teologijos santykį jo kūryboje, tai svarstyklės nusvirtų filosofijos pusėn, nes pats A.Maceina savo raštus laikė filosofinio, o ne teologinio pobūdžio. Jo kalbėjimas, kaip jis pats sakė, yra katalikiškos doktrinos perkėlimas į pažinimo plotmę, laisva interpretacija ieškant ir keliant esminius žmogui klausimus. Tai buvo jo pasirinkimas, jo kelias, kuriame jis, kaip tikintis žmogus, jautė nuolatinę riziką ir tokio kalbėjimo įtampą.
Asmeniniame gyvenime A.Maceina buvo tvirtai tikintis ir ne tik kėlė klausimus, bet ir ieškojo atsakymų į amžinąsias būties problemas. Karo išgyvenimai, atskyrimas nuo savo krašto ir šeimos vedė jį prie nihilizmo, todėl reikėjo kažką daryti, ieškoti prarastos harmonijos, tuose griuvėsiuose atrasti bent dalelę šviesos, kurioje būtų galima įžvelgti visaapimančią prasmę. A.Maceinos kūryba ir buvo tos visaapimančios prasmės ieškojimas, į kurią jis rėmėsi visa savo filosofija. Tačiau čia mes įsileistume į gilius filosofinius ir teologinius svarstymus. Reikėtu aptarti kodėl A. Ma
aceiną traukė Rytų krikščioniškoji filosofija ir teologija.
Jo gilus susidomėjimas Rytų krikščioniškąja filosofija bei teologija buvo neatsitiktinis. Ir ne tik todėl, kad jo akademinis darbas, kaip jis pats sakė, vedė jį metai po metų vis giliau į tas sritis. Juk, kaip žinoma, jis gan ilgą laiką dėstė senąją rusų filosofiją. Svarbiausia, kas jį traukė, buvo tai, kad ši filosofija bei teologija išlaikė savyje, kaip jis rašė, gyvą pirmųjų krikščionybės amžių dvasią, kuriai Kristus, kaip Dievas-žmogus buvo ne tik tikėjimo, bet ir mąstymo bei išgyvenimo objektas. Ir ši Rytų Bažnyčios dvasia A.Maceinai buvo artima, jam buvo artimas Rytų Bažnyčios kristologinis išgyvenimas ir mąstymas. Jis jam buvo, jo paties žodžiais tariant, savas. Ir dar – Rytų Bažnyčia dažnai vadinama Prisikėlusiojo Bažnyčia. Manau, kad būdingas Rytų Bažnyčiai džiaugsmingas kryžiaus ir mirties, laukiant Prisikėlimo, išgyvenimas irgi turėjo nemažai reikšmės A.Maceinai, kuris metų metais bandė suvokti žmogaus kentėjimų ir mirties prasmę. „Dievo Avinėlyje“ A.Maceina pabrėžia, kad „kentėjimų neprasmingumas išsigelbsti tiktai Kristaus prisikėlime“. Tad jeigu Kristus prisikėlė, tai ir žmogus yra pašauktas prisikelti ir amžinai gyventi. Rytų Bažnyčia tarsi išsprendė visus kamuojančią mirties problemą. A.Maceinai tai buvo svarbu, tačiau vis dėlto. mirtis jam išliko kaip ontologinė rizika dingti nebūtyje.
Kaip jau minėjau, A.Maceina buvo ir filosofas, ir teologas. Ši
ių dviejų žodžių sąskambyje jau savaime slypi įtampa. Kyla klausimas, kaip Maceina sprendė šią įtampą ir kiek jo ieškojimuose yra abejonės, kančios ar net konfrontacijos su dogma. Taigi, jis buvo religinis filosofas ir poetas. Religinis todėl, kad savo raštuose svarstė religinius klausimus. Tačiau svarstyti religinius klausimus nereiškia būti teologu. Tad vargu ar jį galima pavadinti teologu įprastine šio žodžio prasme. Būtent šią prasme jis ir pats nelaikė savęs teologu: „Jei „teologiją“ suprasime tradiciškai kaip Bažnyčios pasiuntinybės veikmenį pažintinėje srityje – tik tokia teologija turi prasmę, – tai nesu teologas ir niekad juo nebuvau“. Tačiau, „jei betgi „teologiją“ suvoksime žodiškai kaip kalbą apie Dievą, tai esu teologas ir, atrodo, juo būsiu ligi savo amžiaus galo“. Yra skirtumas, ar ne? Dabar dėl įtampos – įtampa buvo ne jame pačiame, įtampa ilgus metus lydėjo jo santykius su Bažnyčios hierarchais, kurie piktinosi tuo, kam pasaulietis kišasi į Bažnyčios reikalus ir leidžia sau svarstyti klausimus, kurie nėra, jų nuomone, jo kompetencijoje. Nors jo kompetencija teologijos srityje buvo, manyčiau, kur kas didesnė, negu netgi aukštų dvasininkų, o ką jau kalbėti apie paprastus Bažnyčios tarnus. Tad įtampa tarp jų ir Maceinos buvo. Bet tai atskira tema ir gana skausminga netgi man. O dėl „konfrontacijos su dogma“, tai jokios konfrontacijos nebuvo, nes dogma, paties A.Maceinos žodžiais tariant, niekada jam nebuvo varžtais mąstyti. Jis buvo laisvas Bažnyčios mokslo atžvilgiu. Tačiau Bažnyčios atsakymus į pagrindinius žmogaus buvojimo klausimus (tai jo žodžiai) išgyveno kaip savo paties atsakymus.
Lietuvoje esama apsišvietusių žmonių, kurie mažiausiai iš lietuvių filosofų vertina A.Maceiną, nes jis nesukūrė nieko savito, o skaitytojams pateikė tik kitų Vakarų mąstytojų sintezę. Tačiau viena apibendrinta T. S. Elijoto mintis išreiškia, kad klasikas būtent ir pasižymi tuo, kad sugeba paimti tai, kas yra geriausia tuometinėje kultūroje, ir visa tai sujungti į darnią sintezę. Šia prasme A.Maceiną tikrai galėtume vertinti kaip klasiką, o turint omenyje tai, kad jis lietuvių kalbą padarė prieinamą europinio lygio filosofiniam mąstymui, turbūt negalima sakyti, kad jis nesukūrė nieko savito. Didelė asmenybė kaip tik ir skiriasi nuo kitų savo išskirtiniu savitumu – minties bei kalbos, pasaulio išgyvenimo ir t. t. Tad tik asmenybė ir pajėgi sukurti kažką savito, reiškia – naujo. Būtent kūryboje atsispindi asmenybės savitumas, nepakartojamumas.
Tomas Sodeika pavadino A.Maceiną reikšmingiausiu lietuvių filosofu pirmiausia todėl, kad jis „pirmasis tikrai filosofavo lietuviškai“: tardamas gimtosios kalbos žodžius jis prisilietė prie to, kas filosofijai pirmiausia rūpi, prie pačios būties, pajuto „pačios būties svorį, jos rupų paviršių, jos šilumą ir tvirtumą“. Kalba ir mąstymas išties jame buvo taip glaudžiai susiję, jog viena sąlygojo kitą. Maceina vengė terminų, kurie skurdina žodį, nes pats terminas, anot jo, yra apiplėštas žodis, netekęs prasmės platybės. Tad ir filosofavimui netinkąs. A.Maceina savo „Filosofijos kilmėje ir prasmėje“ aiškiai kalba apie asmeninį filosofijos pobūdį, apie filosofijos ir žmogaus būvio vienybę, filosofijos ir asmens vienybę. Juk filosofijoje, anot A.Maceinos, atsispindi visas ją kuriančio mąstymas ir visas jo veikimas. Filosofija visada biografinė. Tiesa, ne vienas Maceina taip manė. Tačiau apsiribosime Maceina, kuris, be abejo, sukūrė savitą filosofiją, nes jo filosofavimo plotmė, kaip ir kiekvieno filosofuojančio, buvo tik jo paties požiūris, o ne kažkieno kito. Reiškinius jis aiškino savu būdu, sau ir savaip. Tačiau čia tiktų klausimas, kiek jo filosofija vertinga. O vertinga ji yra tuo, kad jis apie sudėtingus dalykus sugebėjo kalbėti prieinama kalba, tuo būdu filosofiją padarydamas ne vien išrinktųjų užsiėmimu, o ir visų, besidominančių būties klausimais.
A.Maceina ir gyvenime, ir kūryboje buvo idealistas. Tačiau daugelis filosofų idealizmą supranta kaip didžiausią ydą. Tad kaip būtų galima interpretuoti A. Maceinos idealizmą? Juk tikėti Dievu irgi yra idealizmas. Bet juk Maceina buvo religinis filosofas, jis buvo tikras, kad žmogus be Dievo yra galimas, o filosofija – vargu. Mano manymu, A.Maceina greičiau buvo realistas, kuris puikiai suvokė, kad žmogus be Dievo, be idealų – tai prapuolęs pasaulyje žmogus, neturintis jokios atramos, vilties ir kelio. Toks žmogus, pasak A.Maceinos, gyvena pasaulio gyvenimą, t. y. neasmeninį, nevardinį, ne savo, o greičiau „daikto“. Ir nors toks žmogus gali būti doras, teisingas, kultūringas, tačiau visi jo darbai kyla ne iš jo paties, jie visi yra pasaulio reikalų išraiška. Anot A.Maceinos, pasaulis pirmauja prieš patį žmogų ir įtraukia jį į daiktinį buvimą, kuris žmogų pražudo. Drįsčiau teigti, kad žmonių, kurie gyvena „daikto“gyvenimą, ypač daug atsirado būtent mūsų laikais, nors ir visada jų buvo nemažai. Jūs galite paklausti, kodėl? O todėl, kad žmogų priverčia taip gyventi „pinigas“, iškeltas į vertybių viršūnę, kitaip tariant – turtai. Kristus yra sakęs: „Kur tavo turtas, ten ir tavo širdis“. O daugelio širdis dabar prisirišusi prie turtų. Tai baisoka, nes žmogus, prisirišęs prie daikto, praranda žmogiškumą, meilę, paneigia Tiesą, Gėrį ir Grožį, kurie ir yra tikrieji žmogaus turtai. O juk šių turtų praradimas bei paneigimas – tai paties Dievo paneigimas bei praradimas. Todėl žmogaus nusistatymas Dievo atžvilgiu, jo ryšis su Dievu yra be galo svarbus, nes Dievas yra žmogaus Kelias.
A.Šliogeris priekaištavo, kad A.Maceinos kūryba reiškiasi atsakymo, o ne klausimo stichijoje ir kad tai yra silpnoji jo kūrybos pusė. Tačiau ar iš tiesų tikrasis filosofas turi būti nugrimzdęs į egzistencinio dramatizmo dugną ir balansuoti tarp skausmingų tikėjimo ir netikėjimo ašmenų? A.Maceina pasirinko tikėjimą ir tuoj buvo apkaltintas didžiausia filosofų nuodėme – idealizmu. Koks prašalaitis pasakytų, kad filosofai, pasinėrę į abstrakčių samprotavimų gelmę, yra visiškai atitrūkę nuo gyvenimo tikrovės? Išbraukite iš šios tikrovės idealizmą ir stebėkite, kas liks iš žmogaus gyvenimo. Nusviestas į šaltą ir nesvetingą egzistenciją, žmogus tik ir laikosi ant idealizmo siūlo, kuris jam yra vienintelis išsigelbėjimas, neleidžiantis nugrimzti į nebūtį. Nejaugi filosofai siūlo iš žmogaus atimti ir tą siūlą? A.Maceinai visų pirma rūpėjo žmogaus gyvenimo problema, jo prasmės paieškos ir egzistencinis apsisprendimas, apsisprendimas už Dievą. Šioje plotmėje ir reiškėsi A.Maceinos idealizmas. Iškėlęs prometėjizmo idėją, savo filosofija jis sukūrė naują žmogaus, kaip kūrėjo ir kovotojo, įvaizdį. Filosofo netenkino klasikinė prometėjizmo samprata, suprasta kaip maištas prieš Dievą tironą. Jam Dievas visų pirma buvo Meilė, o kaip gali maištauti prieš meilę? Todėl A.Maceina savo filosofijoje iškėlė žmogų, kuris yra maištininkas ne prieš Dievą, bet už Dievą. Šių laikų žmogui tai turėtų būti esminis egzistencinis apsisprendimas, esminė idealistinė nuostata, iššūkis šių dienų sekuliarizuotam pasauliui, nuolatinė kova ir atsakomybė už savo pasirinkimą.
Iš minėto pasirinkimo išplaukia ir transformuota prometėjiška etika, kurios pagrindas remiasi esmine A.Maceinos filosofijos nuostata: žmogus šioje žemėje yra tik nuomininkas. Tai suvokęs, asmuo pripažįsta, kad jo būvis pasaulyje yra ne maištaujant prieš Dievą iškelti save į visatos centrą, bet jo pasiuntinybė. Ta pasiuntinybė – tai, laisvės akistatoje apsisprendžiant už Dievą, apvaldyti pasaulį. Apvaldyti reiškia ne vien saugoti, tausoti ir puoselėti. Apvaldyti reiškia materialiojo substrato pagrindu kurti žmogaus dvasios ir gamtos sintezę, tai yra kurti kultūrą, kuri taptų esminiu žmogaus nusiteikimu, pažinimą, dorinį apsisprendimą bei grožio pajautimą apjungiant aukščiausia idėja, vienu dieviškuoju pradu. Artėti ir siekti šio idealo turėtų pavienis žmogus, šiomis nuostatomis turėtų vadovautis ir šiuolaikinio prometėjizmo dvasia, kuri sukiltų prieš hedonistinę, vitalinę kultūrą. Pasaulis be Dievo, savo kūrybines potencines galias nukreipęs į techninį gamtos apvaldymą, ekologinių ir žmogaus dvasios krizių fone jau įrodė savo bejėgiškumą. Žmogus prarado tą pirminį dvasios idealizmą, kuris jį vestų į harmoningą santykį su pasauliu, savimi ir kultūra. Šiandien tai labai skaudžiai išgyvename. Todėl išbraukti iš žmogaus gyvenimo idealizmą, po ilgų ieškojimo pastangų surastą atsakymą, yra tiesiog neprotinga.
Jeigu idealistu mes pavadinsime žmogų, kuris turi ir tiki idealais, tuomet galima teigti, kad prie visuomeninės-politinės veiklos A.Maceiną atvedė idealizmas. A.Maceina, kaip ir kiti ateitininkai, toli gražu nebuvo tokiu svajotoju. Jo ir kitų ateitininkų idealizmas buvo atgręžtas į tikrovę su įpareigojimu ją atnaujinti idealo šviesoje. O atnaujinti tikrovę reikėjo ir tuomet (ir dabar), reikėjo priešintis visoms blogybėms, kurios ryškėjo visose šalies gyvenimo srityse politinio totalitarizmo metu, kuris laikėsi karinės jėgos dėka. Tada ir pradėjo formuotis naujas valstybinis idealas, pagrįstas demokratiniais principais. Naujoje lietuviškoje organiškoje valstybės santvarkoje turėjo, pasak A.Maceinos, būti sukurta pusiausvyra tarp valstybės ir tautos, valstybės ir individo, valstybės ir kultūros. Ji turėjo būti pagrįsta autoritetu, laisve, teisingumu ir meile. Visa tai atsispindi ateitininkų deklaracijoje „Į organiškosios valstybės kūrybą”, kurios vienas kūrėjų buvo Maceina. Bet, anot A.Maceinos, pats valstybės buvimas nėra joks idealas, o tik istorinis faktas, idealas gi yra turinys, vykdomas valstybės buvimu. Šis turinys yra krikščioniškos humanistinės vertybės ir jų vykdymas bei kultūra, išaugusi iš laisvos krikščioniškai humanistinės dvasios.
A.Maceinai buvo svarbus ir tautiškumo klausimas, bet ne kaip aršiam nacionalistui, kaip jį neretai bando pristatyti arba pavaizduoti, bet kaip tikram savo šalies patriotui, kuriam visada rūpėjo savo tautos bei šalies likimas.
Šiandien A.Maceina, jo egzistencinis apsisprendimas, jo pilnatvės paieškos surizgusiame žmogaus gyvenime reikalingi mums kaip niekad. Kartais pasitaiko atvejų, kada A.Maceinos filosofiją mėginama susiaurinti, pasisavinus vieną jo minties lopinėlį ar veiklos sritį, mėginama padaryti jį savos srities korifėjumi. Tačiau filosofo negalima sudėti į jokius rėmus: nei į pedagogikos, nei į tautiškumo, nei į teologijos, nei į pačios filosofijos siaurąja šio žodžio prasme. Tik suvokiant jį visoje mąstymo visumoje, jis gali išlikti vertingas mums kaip bendražmogiškų, visuotinių tiesų atskleidėjas, kaip žmogus, savo gyvenimu ir kūryba kvietęs įgyvendinti dvasinę žmogaus prigimties sąrangą. O kaip ją reikėtų įgyvendinti šiandien?

Literatūros sąrašas

1. XXI amžius .12nr. Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis;
2. XXI amžiaus horizontai. Nr. 19 (64).
3. Antanas Maceina “Raštai VI tomas”

Leave a Comment