LIKIMO SAMPRATA ŠIUOLAIKINIO ŽMOGAUS GYVENIME

Šiandien itin dažnai svarstomas individualios atsakomybės ir aktyvumo bei iniciatyvumo klausimas: kiek nūdienos žmogus gali būti ir yra atsakingas už visuomenėje vykstančius procesus; kiek įmanoma efektyvi jų kontrolė ir reguliavimas; ar tai iš viso yra žmogaus kompetencijoje.

Mūsų laikų visuomenėje akivaizdūs tokie procesai, kaip senosios tvarkos irimas, leidžiantis įsitvirtinti naujiems autoritetams, spartus technologijų vystymasis, gamybos proceso ir masinės kultūros standartizacija, tarpininkaujančios patirties plitimas ir pan. Visa tai įgalina socialinės agentūros atkerėjiimą, globalizaciją, o kartu formuoja ir kitokį žmogaus santykį tiek su savimi, tiek su supančia aplinka: suteikiamos galimybės greitai, patogiai ir efektyviai komunikuoti, tuo pat metu dalyvauti daugelyje socialinių aplinkų ir atlikti įvairius socialinius vaidmenis bei vartoti daugelio sociumų produktus (netgi priartėti prie tokių aplinkų, kuriose tiesiogiai fiziškai nedalyvaujama), rinktis iš daugelio įmanomų alternatyvų. Plečiasi tiesiogiai ir netiesiogiai patiriama tikrovė. Tačiau kita šių procesų pusė – atomizacija: į tarpusavio santykius skverbiasi vis daugiau tarpininkų; bendravimas tampa trumpalaikiu, fragmentišku, niekuo neįpareigojančiu; jame vis mažiau vietos belieka pasitikėjimui ir atsakomybei; sunkiai beįmanomas vientiso savęs vaizdo, tapatumo, individualios savasties formavimas. Žmogus funkciškai suvokia ir vertina aplinką, jaučiasi vienišas ir nesaugus, susvetimėjęs socialinės tikrovės atžvilgiu, bejėgis, negalėdamas kontroliuoti, įvaldyti bei keisti visuomenėje vykstančių procesų, rasti jiems racionalių paaiškinimų. Jis svetimas jam nepaaiškinamos tikrovės atžvilgiu, todėl dažnai visą atsakomybę ir veikimo iniciatyvą atiduoda, perkelia kažkam kitam. Bendravimo ir saugumo poreikių nepatenkinimas ir siekis adekvačiai juos patenkinti skatina žmones ieškoti naujų saviraiškos ir savisaugos sričių.

Dažnai sustojama ties dar vienu šiuolaikinės visuomenės procesu, turinčiu įtakos aukščiau minėtiesiems, – tradicinio religingumo ir tradicinio bažnyčios vaidmens transformacija. Jei anksčiau tradicinės religinės doktrinos suteikdavo žmonėms visuotinę vertybinių orientacijų struktūrą, nusakydavo galutinius jų gyvenimo tikslus ir pateikdavo priemones jiems pasiekti, t.y. orientuodavo kasdienę veiklą į šio tikslo realizavimą, tai dabar pamažu nusigręžiama nuo tradicinės religijos ir ja nebesivadovaujama, norint susivokti neapibrėžtumo ir nepastovumo situacijose. Atrodo, kad ji nebetenka sakralizuojančios galios, struktūravusios žmonių gyvenimą, ir kad žmonės gyvena sekuliariame, profaniškame pasaulyje. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia religijos nunykimo: ji tik transformuojasi, įgauna kitokį turinį. Tai patvirtina naujų religingumo apraiškų, religinių praktikų, religinių scenarijų gyvybingumas žmonių mentalitete ir elgesyje. Šiandien žmonės savo pasitikėjimą ir atsakomybę orientuoja į naujas tikybas, naujų religinių įsitikinimų sistemas, religines grupuotes, kurių kūrimosi tendencija išryškėjo jau XXa. pradžioje, po antrojo pasaulinio karo. Tai paliudija naujojo religingumo formavimąsi; pamažu jis įgyja institucionalizuotas formas, gąsdina savo tariamu (perdėtu) agresyvumu ir destruktyvumu. Būtų galima paminėti tokius šio proceso ypatumus: ezoterinės, kultinės, spiritualistinės simbolikos antplūdis; pakitęs santykis su anapusybe, transcendencija; eklektiško religinio tapatumo ir pasaulėžiūros, neįpareigojančios ir nesaistančios griežtais reikalavimais, formavimasis; funkcinio ir fatališko santykio su pasauliu įsivyravimas. Panašu, kad kuriasi nauja religinė rinka, siūlanti patogų, priimtiną tikėjimą ir lengvą, neskausmingą išganymą.

Viena iš šio naujojo religingumo formų būtų galima laikyti ir tikėjimą likimu. Tiek kasdienė mūsų patirtis, tiek įvairūs kiekybiniai sociologiniai tyrimai rodo, kad šiandien ši religingumo apraiška yra stipriai įsišaknijusi žmonių sąmonėje ir elgsenoje. Likimas – tarsi mažas gyvenimo modelis, todėl jo samprata gali pasitarnauti kaip priemonė atskleisti šiuolaikinio žmogaus pasaulėžiūrą, jauseną ir laikyseną, atspindėti socialinį pasaulį jo akimis: kiek žmogus jaučiasi atsakingas už jame vykstančius procesus, už jų eigą ir kryptį? Kiek jis laisvai ir nevaržomai gali tai įtakoti?

Tad kokią tikrovę slepia likimo metafora?

Šiandien Lietuvos žmonių mentalitete pastebimos kelios pagrindinės likimo sampratos, kuriose ir atsispindi jaunuolių jausenos, laikysenos šiandienos pasaulyje – tarpinė, nusakoma kaip žmogaus ir dievo bendradarbiavimas, likimo vergai ir likimo kalviai (pažymėtina, kad duoti pavadinimai tėra tik sąlyginiai).

Pirmoji laikysena pavadinta tarpine, nes čia visa žmogaus egzistencija – kelias nuo gimimo iki mirties – suvokiamas kaip bendras jo paties ir dievo veikimas, kūrimas, harmoningas jų bendradarbiavimas. Kasdienybėje toks žmogus – savarankiškas ir veiklus, sugebantis išskleisti savo potencijas, rinktis savo valia, noru ir intencija, kurti savo likimą, brėžti savo gyvenimo orientyrus. Bet vis dėlto pilnutinis žmogaus gyvenimo įprasminimas ir pagrindimas neįmanomas be dievo malonės ir palaimos. Paprastai jis suprantamas dvejopai. Vieniems būdinga krikščioniško Dievo samprata: jis suvokiamas kaip kūrėjas, kaip asmeniškas dievas, dalyvaująs žmonių gyvenime, kaip gailestingas ir teisingas bei galintis nubausti Viešpats. Gi žmogus – jo kūrinys, turintis laisvą valią ir galimybę veikti. Žmogaus ir Dievo santykis – asmeniškas, sąmoningai suvoktas, abipusis, turintis grįžtamąjį ryšį. Nejaučiama jokia prieštara tarp žmogiškojo ir dieviškojo pradų, nes jie veikia kartu, vienas kitą papildydami. Ir tik toks ryšys užtikrina žmogiškosios egzistencijos pilnatvę. Kitiems gi dievas – beasmenė jėga, energijos rūšis, dėsniai, nubrėžiantys tam tikrus orientyrus laisvam žmogaus pasirinkimui, kaip kažkas iš aukščiau, iš ten. Panašu, kad ši laikysena turėtų būti priimtiniausia tradicinio (katalikiško) mentaliteto žmonėms, nes joje mažiausiai katalikiškai sąmonei svetimų elementų. O tam, kad pateikiamos šiek tiek skirtingos dievo apibrėžtys, gali įtakos turėti pliuralistinė šiuolaikinio žmogaus patirtis, kurios pagrindinė nuostata yra nesirinkti, neturėti jokių rinkimosi kriterijų arba rinktis bet ką. Toks rinkimosi/nesirinkimo būdas taikomas ir religiniuose dalykuose (religinis pliuralizmas): išlieka poreikis tikėti, tačiau keičiamas tikėjimo turinys, pasirenkant bet ką, kas yra priimtina ir patogu. Todėl gali būti taip lengvai keičiamas ir įprastai suvokiamo dievo (krikščioniško dievo) sampratos turinys, bet kokias kitas aukštesnes jėgas įvardijant dievu.

Tokiomis gyvenimiškomis nuostatomis besivadovaujantys žmonės realiausiai gali įtakoti visuomenėje vykstančius reiškinius, juos kontroliuoti ir būti atsakingais už juos.

Žmones, kuriems būdinga antroji laikysena, būtų galima pavadinti likimo vergais. Jei pirmąją poziciją palaikantys žmonės suvokia save kaip kuriančius, tvarkančius savo gyvenimą ir veiklą su jų dievo pagalba (bendras žmogaus ir dievo kūrimas), tai šie jaučiasi visiškai arba beveik visiškai priklausomi ir suvaržyti, negalį pakeisti gyvenimo savo pastangomis ir vidinėmis potencijomis, jam suteikti aiškią kryptį ir tikslus. Visą savo atsakomybę, veiklos aktyvumą ir iniciatyvą jie projektuoja, atiduoda ne sau, o kažkam kitam, likimui. Likimas paprastai personifikuojamas į aukštesnę beasmenę jėgą, valdančią žmones, jų likimus ir gyvenimus. Šioje likimo sampratoje ryškiausiai atsispindi šiandienos žmogaus bejėgiškumas ir nesaugumas, nesugebėjimas artikuliuotai paaiškinti jį supančios aplinkos ir pateikti racionalių šios priklausomybės argumentacijų. Tai sudaro prielaidas formuotis fatališkam žmogaus santykiui su pasauliu, kur jo veikimo laisvė – labai maža ir ribota, o priklausomybė nuo kažko kito – labai didelė.

Neretas savo gyvenimą bando paaiškinti, pasitelkdamas karmos sąvoką. Karma yra žinoma kaip indų religinės filosofijos sąvoka, dogma, reiškianti žmogaus veiksmų per jo eilinę egzistenciją visumą, nulemiančią jo artimiausią persikūnijimą. Tai – savotiškas dėsnis, automatiškai veikiantis atpildo mechanizmas, paaiškinantis, kas žmogaus laukia po jo mirties ir kodėl socialinė žmonių padėtis yra nevienoda. Panašu, kad karmos samprata patogi ir priimtina tuo, jog ji leidžia pateisinti žmogaus nesavarankiškumą ir silpnavališkumą, pasyvią jo laikyseną, santykį su pasauliu, kur jo atsakomybė ir iniciatyva atiduodama beasmenės jėgos kompetencijai.

Labiausiai tikėtina, kad toks santykis su pasauliu yra būdingas vyresnės kartos žmonėms. Beveik visi jie turi vienokią ar kitokią sovietmečio patirtį, kai viskas buvo garantuota (darbo vieta, atlyginimas, gyvenamasis plotas ir t.t.) ir nereikėjo dėti didelių pastangų savo gerovei užtikrinti. Gi šiandien gyvenimas iš jų reikalauja daug ko – veiklumo, aktyvumo, komunikabilumo, atsakomybės ir iniciatyvos. Daugumai jų dabar sunku pritapti, persiorientuoti prie šiuolaikinės gyvensenos tempų, todėl jie save vertina kaip pasyvius ir praradusius atramą savo gyvenime bei neturinčius jokios sprendžiamosios galios socialinės problematikos svarstyme.

Trečiosios laikysenos atstovai likimo kalviai, savarankiški ir niekieno nevaržomi, save laiko savo valios ir likimo šeimininkais, savarankiškai obliuojančiais savo gyvenimą ir veiklą. Paprastai tokie žmonės deklaruoja savo nepriklausomybę ir nėra linkę sieti savo gyvenimo prasmingumo su kokio nors dievo veikimu. Tačiau nemaža dalis tokių, kurie visgi palieka vietos šiokiam tokiam dievo dalyvavimui jų gyvenime. Neklystume sakydami, kad tokia gyvenimo vizija priimtiniausia paaugliams, jaunuoliams, kurie visgi neturi realios įtakos socialinei raidai ir įvykiams. Visiškai tikėtina, kad pastarieji atspindi šiuo metu itin populiarią nieko nepaisančio, apie nieką negalvojančio jaunuolio, nesibodinčio paminti visas senas vertybes ir maksimas, poziciją. Taipogi ji turėtų būti patraukli ir vadinamiesiems kultūriniams marginalams, propaguojantiems alternatyvinį gyvenimo stilių: jie mažai įsijungia į socialiai aprobuotas aplinkas, renkasi neformalius saviraiškos būdus (tarkim, grojimas ir uždarbiavimas gatvėse), buriasi į uždaras grupuotes; čia jie kuria savo pasaulį, pritaikydami jam įvairius socialinės tvarkos atributus (savos struktūros buvimas, taisyklių galiojimas). Tiek vienų, tiek kitų elgsenoje galima įžiūrėti bėgimą iš socialiai reglamentuotos erdvės. Jie bėga, nes taipogi jaučiasi bejėgiai ir negalintys rasti aiškaus atsakymo į iškylančius klausimus. Tačiau savo bejėgiškumo jie neprojektuoja, nesuverčia likimui kaip beasmenei tikrovei, o jį kompensuoja, kurdami sau priimtinus elgesio modelius.

Aprašytos žmonių laikysenos – savotiški teoriniai konstruktai, kurių visgi nereikėtų laikyti idealiais ir universaliais. Jie padeda įsigilinti į lietuvių mentalitetą, pažinti jų pasaulio refleksiją, santykį su socialine erdve ir joje vykstančiais procesais. Ir visgi tenka konstatuoti tai, kad lietuvių mentalitetas dar nėra pasiekęs brandos stadijos, nes tik nežymi visuomenės dalis jaučiasi realiai galinti įtakoti joje vykstančius procesus, gylį ir kryptį, prisiimti už tai atsakomybę.