Laisvė

LAISVĖS ESMĖ

Kas yra laisvė? – būdama, kaip netrukus matysime, esmiškai susijusi su asmeniu, laisvė yra sunkiai nusakoma, kadangi ir pats asmuo nesiduoda apibrėžiamas logine prasme, jungiant bendrinę giminę su rūšiniu skirtumu: asmuo giminės neturi, kitaip jis nebūtų vienintelis. Nuosekliai tad ir laisvės “apibrėžimas” paprastai esti arba grynai neigiamas, arba vien aprašomos, nusakydamos tik sąlygas laisvei vykdyti, bet ne pačia jos esmę.

Laisvė yra paties žmogaus galia, kurią jis pats ir vykdo kaip savąja: savu vardu ir savo atsakingumu, pats iš savęs ir paats savimi. Tai jo paties galia ontologine žodžio “pats” prasme. Asmens veiksmas yra tiek laisvas, kiek jis yra jam savas; tai reiškia: kiek jis yra jo paties veiksmas, jam neprigimtas, nepriverstas, neįsakytas. Gražiu J. Griniaus posakiu, “negalima žmogaus nei priversti būti laisvo, nei jam uždrausti būti laisvam”.

Laisvė yra mano paties savastis, iš nieko negauta ir niekam neperleidžiama. Kiekvienas laisvas veiksmas yra pati pradžia: užu laisvo veiksmo nestovi niekas, kas būtų jo šaltinis ar pagrindas, “nes tikra pradžia buvoja anapus kiekvieno prriežastingumo”. Laisvas veiksmas yra paties savęs priežastis ir kaip tik todėl viados pradinis.

LAISVĖS SUBJEKTAS

Kas yra anos absoliučiai savo galios arba laisvės nešėjas? Kas yra laisvas, suprantant yra ne kaip loginę ungtį, o kaip patį mūsų buvimą? Kitaip tariant, kas bū

ūna laisvai? – R.Rahneris, vadina šį nešėją “subjektu”. Ką tad turime galvoje tardami, kad “subjektas” yra nešėjas galios apspręsti patį save? Kas yra tikrasis laisvės subjektas, vadinasi, tasai, kuriam laisve yra jo būsena?

Atsakymas į šį klausimą pasunkėja visų pirma dėl to, kad esame įpratę sudėti laisvę į valios rankas. Beveik kiekvienas mūsų apmąstymas prasideda valios laisve ir tuo būdu jau iš anksto užkerta kelią į tikrąjį laisvės nešėją, nes valia yra tik žmogaus būtybės pajėga – ne mažiau, bet nė ne daugiau.

Manęs paties atžvilgiu valia anaiptol nėra laisva. Ji vykdo tai, ką aš jai įsakau. Galimas daiktas, kad ji daro nenoromis, kadangi mano įsakymas neatitinka jos prigimties, kaip sąmoningas netiesos tarimas arba melas neatitinka proto prigimties. Tačiau valia vis tiek tai daro, kadangi aš to noriu. Vaalia yra įrankis laisvam mano veiksmui, bet ne šio veiskmo autorius: jo autorius esu aš pats. Užtat ne valia atsako už laisvą veiksmą, o aš pats už jį atsakau. Aš negaliu nusikratyti atsakingumo nurodydamas, esą dėl to esanti kalta mano valia – šiokia ar kitokia, kadangi aš atsakau ir už pačios valios pobūdį. Net ir nuo galutinio tikslo, kurio valia, pasak Tomo Akviniečio, siekianti būtinai, galiu valią nukreipti, šį tikslą iš viso paneigdamas. Net ir atveju demoniškumo, kuriančio absoliutinį santykį su netiesa, ga
aliu įkinkyti valią į šio santykio vykdymą visapusišku tiesos neigimu bei ardymu ir tuo būdu paversti valią kaip laisvės subjektą galima tik netiesiogine prasme, kokia kalbama, sakysime, kad kulka pataikė į kaktą. Šio veiksmo subjektas betgi yra ne kulka, o šaulys.

Taip yra ir su visomis kitomis žmogaus pajėgomis: protu, atmintimi, vaizduote, jausmais, juslėmis ir t.t. visos jos priklauso žmogaus prigimčiai, toėl yra savų objektų apspręstos ir tuo pačiu nelaisvos.

Tik žmogaus asmuo yra lygus kitam žmogui asmeniui. Tik žmogaus asmuo naudojasi lygiomis teisėmis kaip visuomenine nelygstamos savo kilnybės bei vertei. Tik žmogaus asmuo niekam nėra palenktas, kadangi jis yra ikslas sau ir prasmė savyje. Asmens kilnybė yra tokia pat genijuje ir bukaprotyje, šventąjame ir nusikaltelyje. Jau vien tuo, kad žmogus yra asmuo,“jis turi, kalbant N. Hartmanno žodžiais, ne tik būtinybės, bet ir vertybės sanklodą”; jis yra “save laikanti bei grindžianti vertybė”; todėl nė negalima – žmogaus mąstyti kaip būtybės, nemąstant jo kartu kaip vertybės; būdamas “vertine būtybe”, žmogus turi būti mąstomas kilnybės pripažinimas ir šios kilnybės išreiškimas visuotinėmis žmogaus teisėmis kaip tik ir yra ontologinio atžvilgio papildymas aksiologiniu atžvilgiu. Tai gal pats didžiausias mūsų laikų įnašas į žmogaus filosofiją apskitai ir religijos filosofiją skirtinai.

LAISVĖS OBJEKTAS

Į ką krpsta laisvė kaip asmens galia? Kas yra tikrasis ai

isvo veiksmo objektas? – prisiminė ankstesnį K.Rahnerio laisves nusakymą, rasime šį objektą nurodytą gana aiškiai: laisve yra šalia apspręsti patį save. Tai reiškia: laisvas asmens veiskmas krypsta ne į ką kitą, kas buvotų šalia šio veiksmo subjekto, bet į patį subjektą. Kitaip tariant, laisvės subjektas ir laisvės objektas yra tas pats, būtent žmogaus asmuo.

Esu laisvas todėl, kad esu atviras arba nieko neaprėžtas. Todėl teikiu šiai atvirybei tam tikrą pavidalą, tuo ją apibrėždamas ir kaip tik šalia savo paties įvykdyta aprėžtybe iš visų kitų išsiskirdamas. Šisai iš mano laisvės kilęs mano paties pavidalas ir yra mano esmė. Ji nėra man duota gimimu, kap visa psichofizinė mano sąranga arba mano prigimtis. Ji yra mano paties ryžto pasekmė, todėl paskesmės už mano būvį. Štai kodėl mano esmė priklauso tik man vienam. Ji teikia ne kokią nors bendrybę, kuri mane jungtų su kitais, bet kaip tik mano vienkartybę arba mano paties būdingumą, kutis padaro mane vieninelį. Mano esmė yra manęs paties regimybė. Savo paties susiskurta esme aš esu tai, kas esu. Užtat esmė nepriklauso mano prigimčiai arba mano būtybės sąrangai, kuria dalinuosi su kitais. Ji priklauso tik man vienam. Ji yra objektyvuota mano laisvė manyje.

Džiaugsmas tikra laisve – Kristuje

Visais laikais kai kurie žmonės, piktnaudžiaudami laisve ir kitus pa

avergdami, patys tarnavo melo stabui ir tapdavo nuo jo visiškai priklausomi, o kiti – priešingai: pajutę žmogaus laisvę ir orumą smaugiančią leteną, kiek išgalėdami stengėsi išsilaisvinti.

1972 m buvo sukurtas filmas, kurio pavadinimas „Tas saldus žodis – laisvė!“, manau, kad išreiškė sovietinės priespaudos metais nemažos dalies tautiečių savaip skirtingą laisvės ilgesį, kurį būtų galima kad ir šitaip apibūdinti: kaip prerijų erelis, turėdamas sparnus, negali neskrieti į mėlyną dangų, taip ir žmogus, labiausiai panašus į patį Dievą, negali nesiilgėti laisvės.

Tačiau skirtingas laisvės panaudojimas neretai padaro kai kuriuos žmones panašius į kudakuojančią vištą, kuri, nuleidusi snapą, teieško grūdų ar kirminų. Tokia individo laisvė be Kristaus, tai – tikros laisvės paniekinimas ir jos karikatūra, nes kas be Jo renka, tas išbarsto paskutinius savo laisvės trupinius. Ir antai priešingybė perekšlei – erelis, kuris skraido aukštai padebesiuose ir vilioja žmogaus žvilgsnį dangaus neaprėpiamumu. Tai žmogus, kurį arčiau Dievo Širdies kasdien skraidina jo natūralus idealistinis krikščioniškas visų dalykų vertinimas.

Štai svarbiausioji laisvės Dieve sąlyga: pirmiausia būtina atsisakyti nuodėmingų prisirišimų, ir tik tuomet galima tikėtis, kad Viešpats į mūsų širdis įlies gaivinančio gyvojo vandens.

Panaši situacija susiklosto ir Evangelijos pasakojime. Kai daug žydų sau murmėjo ir sakydami, kad „kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ ir drožė namo, tada Jėzus, paklausęs dvylika apaštalų: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“, – išgirdo tokius Simono Petro žodžius, kurie yra visų laikų ištikimųjų Kristaus sekėjų atsakymas: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“

Didi mums duota vertybė tikėti Tą, kuris yra tiesos, gyvenimo, meilės ir dieviškos laisvės apstybė. Parašyta: „Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“). Kai sekmadieniais – su Evangelijos mažutėlių nusiteikimu – bažnyčiose priimame „kietus Viešpaties Jėzaus žodžius“ ir Jį patį kaip eucharistinę gyvenimo duoną į širdis, tuomet išties priimame ir Jo laisvę, kuri mus vis labiau išlaisvina iš mūsų pačių įvairiausių savimeilės neiškart pastebimų saitų.

Nors tai ilgas ir nuolatinis laisvėjimo kelias Kristuje, tačiau juo vis lengviau darosi eiti, kadangi kasdienis sekimas Mokytoju tampa kiekvieno Jo mokinio krikščioniškos laisvės įgyvendinimo didėjančiu vidiniu ir (pagal aplinkybes) viešai išreiškiamu džiaugsmu, idant ir aplinkiniai pradėtų smalsauti: „O iš kur jam tai?“

Ar būdami išlaisvinti, galime likti vergais?
Pastaruoju metu Dievui teikiant vis daugiau apreiškimo šviesos, išgyvenu ir didesnę laisvę. Kuo daugiau šviesos, tuo daugiau Dvasios, tuo daugiau Dievo pažinimo ir laisvės. Dažnai apsigauname, manydami, kad jei žinome tam tikrą biblinę tiesą, ji jau veiksminga mūsų gyvenime. Vis dėlto ne visada žinodami, kad esame išlaisvinti per Kristų, elgiamės kaip laisvi. Pastebėjau, kad vien šios tiesos žinojimas nesuteikia vidinės laisvės. Vis dar neretai išlenda vergystės žymės mąstyme, vertinime ir elgesy. Juk ilgesnį gyvenimo tarpsnį gyvenę vienokioje ar kitokioje vergystėje, nelabai suvokiame, kokia yra tikroji laisvė, kaip veikiama laisvėje, kuo ypatinga laisvė ir kaip ji pasireiškia.
Todėl netgi būnant krikščioniu, galima pasilikti kūno, pasaulio pradmenų ir jo nuostatų vergu. Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai. Gerbkite visus, mylėkite broliją, bijokite Dievo, gerbkite karalių Kartais tokie paraginimai, kaip apaštalo Petro, gali nuskambėti kaip Įstatymas. Taip girdi vergo prigimtis. Ji girdi Įstatymo rimbo pliaukšėjimą, kuris primena nepakeliamą naštą. Tačiau nepamirškime, kad laisvės įstatymas skamba laisviesiems, išlaisvintiems iš pasmerkimo ir kaltės, o ne vergams. Kita vertus, vergas taip įpranta prie įsakmaus tono ir prievartos, kad nesąmoningai gali trokšti prievaizdo, jo lazdos ar rimbo, kad gavus smūgį judėtų į priekį ir taptų „geresniu darbininku“. Tai taip pat būdinga mūsų senai prigimčiai. Bet juk iš istorijos pamokų žinome, kad bet kokia vergavimo forma nėra naši, kai darbas skatinamas prievaizdo įsakmiu šauksmu ar rimbo plekštelėjimu. Iš savo dvasinės patirties pastebėjau, kad kai manyje pabunda vergas, jis nenori nešti atsakomybės, bet laukia Prievaizdo (Įstatymo ar dvasinio vadovo) trinktelėjimo, kad kažkur šiek tiek pajudėtų. Rimbas trinkteli – judu, netrinkteli – nieko nedarau. Kam ta atsakomybė? Bet laisvė ir pasižymi atsakomybe. Kuo daugiau laisvės, tuo daugiau atsakomybės už savo žodžius, veiksmus ir gyvenimą. Laisvėje nebeišeina kažko kaltinti, nes joje veikia laisvės dėsniai. Joje nelieka gerų ar žiaurių prievaizdų, kuriuos būtų galima apkaltinti dėl visų nesėkmių ir sielvartų, o visas bėdas suversti vergovei. Tačiau Kristus sulaužė vergystės jungą ir atvedė mus į tobulą laisvę, vadinasi, – į visišką atsakomybę.
Mąstydama apie tai supratau, kad laisvė parodo, kas mes iš tiesų esame. Jei elgiamės kaip vergai, kurie be spaudimo iš šalies nieko negali suprasti, tuomet mumyse vergo daugiau nei laisvojo.
LAISVĖ IR NUOSAVYBĖ
XVIII amžiaus pabaigoje vyravo dvi laisvės sampratos, labai skirtingos nuo tos, kurią turime galvoje Šiandien kalbėdami apie laisvę.Pirmoji iš jų buvo grynai akademinė, be jokio taikomojo ryšio su politiniais reikalais. Tai buvo idėja, nusižiūrėta iš senųjų autorių knygų, kurių studijavimas tuo metu buvo aukštojo išsilavinimo pradžia ir pabaiga. Šiems graikų ir Romos autoriams laisvė nebuvo tai, kas priklauso visiems Žmonėms. Ji buvo mažumos privilegija, neleistina daugumai. Ką graikai vadino demokratija, kalbant šiandienos terminais, buvo ne žmonių savivalda, anot Linkolno, o oligarchija – pilnateisių piliečių suverenitetas bendruomenėje, kur masės buvo metekai arba vergai. Net ši labai ribota laisvė po IV amžiaus pr. Kr. filosofų, istorikų ir oratorių nebuvo laikoma įtvirtinta konstitucine santvarka. Jie laikė ją negrąžinamos praeities dalyku. Ilgėdamiesi šio auksinio amžiaus, jie nežinojo jokio būdo, kaip į jį sugrįžti.
Kita laisvės samprata buvo ne mažiau oligarchinė, nors ir neinspiruota literatūrinių svajų. Ji išreiškė žemvaldžių aristokratijos ir iš dalies miesto patricijų siekį apsaugoti savo privilegijas nuo kylančio karališkojo absoliutizmo galios. Daugelyje kontinentinės Europos šalių karališkoji galia pasiekė pergalę šiuose konfliktuose.
Tik Anglijoje ir Nyderlanduose žemvaldžiams ir miesto patricijams pavyko laimėti prieš dinastijas. Bet jie iškovojo Laisvę ne visiems, o tik elitui, mažumai.
Negalime kaltinti veidmainyste žmonių, kurie tais laikais aukštino laisvę, bet laike teisinėje nepriklausomybėje, net baudžiavoje ir vergovėje, daugybę kitų žmonių. Jie susidūrė su problema, kurios nepajėgė išspręsti. Tradicinė gamybos sistema buvo nepajėgi išlaikyti nuolat didėjantį gyventojų skaičių. Dalis žmonių, kuriems ikikapitalistiniai žemdirbystės ir amatų metodai nepalikdavo vielos po saule, didėjo. Šie pertekliniai žmonės tapdavo badaujančiais elgetomis. Jie kėlė grėsmę viešpataujančiai visuomeninei tvarkai, ir ilgą laiką nebuvo rasta jokio būdo, jokios naujos tvarkos, kurie leistų visiems šiems vargšams išsilaikyti. Negalėjo būti jokios kalbos apie suteikimą jiems visų pilietinių teisių, o juo labiau apie jų dalyvavimą valdyme. Vienintelė priemonė, kuria valdantieji mokėjo juos suturėti, buvo prievarta.
Ikikapitalistinė gamybos sistema – tai apribojimų ir suvaržymų sistema. Jos istorinis pagrindas buvo užkariavimas. Pergalingieji karaliai suteikdavo žemes savo paladinams. Šie aristokratai būdavo viešpačiai tikrąja šio žodžio prasme, nes jie nepriklausė nuo vartotojų patronažo, šiems perkant ar susilaikant nuo pirkimo rinkoje. Iš kitos pusės, jie patys buvo pagrindiniai klientai apdirbimo pramonės, kuri gildijų sistemoje buvo organizuojama korporaciniais pagrindais. Ši organizacija priešiška bet kokioms naujovėms. Ji draudžia nukrypti nuo tradicinių gamybos metodų. Skaičius žmonių, kurie galėjo gauti darbą bent žemės ūkyje, amatuose ar versluose, buvo ribotas. Tokiomis sąlygomis daugybė žmonių, anot Malthuso, turėjo patirti, kad “didžioje gyvenimo puotoje jiems nebuvo laisvos pastogės” ir kad “jis liepia jiems išeiti”1. Tačiau kai kuriems iš šių pamestinukų pavykdavo išlikti, susilaukti vaikų ir taip papildyti beviltiškų skurdžių gretas.Bet tada atėjo kapitalizmas. Paprastai pastebimos radikalios naujoves, kurias atnešė kapitalizmas pakeitęs mechanine gamykla primityvius ir neefektyvius amatininkų dirbtuvių metodus. Bet tai paviršutiniškas pastebėjimas. Būdingiausias kapitalizmo bruožas, skiriantis jį nuo ikikapitalistinių gamybos metodų, buvo jo naujas rinkos veikimo principas. Kapitalizmas nėra paprasčiausia masine gamyba, bet masine gamyba, tenkinanti masių poreikius. Senų gerų laikų amatai ir verslai tenkino beveik išimtinai pasiturinčiųjų norus. Bet gamyklos gamino pigias prekes daugumai. Visa, ką teikė pirmosios gamyklos, buvo skina masėms, tam pačiam sluoksniui, kuris jose dirbo. Jos aptarnaudavo juos arba tiesioginiais tiekimais arba netiesiogiai – eksportuodamos ir taip parūpindamos jiems maistą ir žaliavas iš užsienio. Šis rinkos veikimo principas yra tiek ankstyvojo, tiek šiuolaikinio kapitalizmo skiriamasis bruožas. Patys darbininkai yra ir klientai, suvartojantys didžiausią dalį gaunamų gerybių. Tai suverenūs klientai, kurie “visada teisūs”. Jų pirkimas arba susilaikymas nuo pirkimo lemia, kas turi būti gaminama, kiek ir kaip gaminama. Pirkdami, kas jiems labiausiai tinka, vienas įmones jie daro pelningas ir klestinčias, o kitas – patiriančias nuostolių ir smunkančias. Taip jie nuolat perduoda gamybos faktorių kontrolę į rankas tų verslininkų, kurie sėkmingiausiai lenkina jų norus. Kapitalizme privati gamybos faktorių nuosavybė atlieka socialinę funkciją. Verslininkai, kapitalistai ir žemės savininkai yra tarytum gavę vartotojų mandatus, ir tie jų mandatai gali būti atšaukiami. Kad taptum turtingas, nepakanka taupyti ir susikrauti kapitalą. Reikia jį nuolat investuoti tose srityse, kur jis geriausiai tenkina vartotojų norus. Rinkos procesas yra kasdien vykdomas plebiscitas, ir jis neišvengiamai šalina iš gaunančių pelną sąrašo tuos, kurie nenaudoja savo nuosavybės pagal visuomenės keliamus reikalavimus. stambus verslas, visų šiuolaikinių vyriausybių ir apsišaukusių intelektualų fanatiškos neapykantos taikinys, plečiasi ir išsilaiko tik todėl, kad jis dirba masėms. Įmonės, teikiančios prabangos dalykus mažumai, niekada netampa stambiomis verslovėmis.XIX amžiaus istorikų ir politikų trūkumas buvo tas, kad jie nesugebėjo suprasti, jog darbininkai yra pagrindiniai pramonės gaminių vartotojai. Jų požiūriu, iš atlyginimo gyvenantis žmogus triūsia vien parazitinės mažumos labui. Jie susikūrė mitą, kad gamyklos pablogino fizinį darbą dirbančių padėtį. Jei jie būtų kreipę bent kiek dėmesio į statistiką, jie būtų pastebėję savo įsitikinimo klaidingumą. Vaikų mirtingumas sumažėjo, vidutinis gyvenimo amžius pailgėjo, gyventojų pagausėjo, ir eilinis žmogus pradėjo naudotis patogumais, kurie ankstyvesniais nesisapnavo net turčiams.Tačiau šis precedento neturintis masių praturtėjimas buvo tik šalutinis pramoninės revoliucijos rezultatas. Pagrindinis jos laimėjimas buvo ekonominės galios perkėlimas nuo žemės savininkų visiems gyventojams. Eilinis žmogus nustojo būti varguolis, pasitenkinantis trupiniais nuo turtuolių stalo. Trys parijų kastos, vyravusios ikikapitalistiniais amžiais – vergai, baudžiauninkai ir tie, kuriuos patristiniai bei scholastiniai autoriai, taip pat britų įstatymų leidėjai nuo XVI iki XIX amžiaus vadino neturtėliais, išnyko. Jų palikuonys šiomis naujomis verslo sąlygomis tapo ne tik laisvais darbininkais, bet ir klientais. Šis radikalus pasikeitimas reiškėsi ypatingu verslo dėmesiu rinkoms. Verslui visų pirma reikia rinkų ir dar rinkų. Tai tapo kapitalistinės verslininkystės obalsiu. Rinka – tai klientūra, pirkėjai, vartotojai. Kapitalizme yra vienas, būdas praturtėti: mokėti aptarnauti vartotoją geriau ir pigiau už kitus.Savo parduotuvėje ar gamykloje savininkas – arba korporacijoje akcininkų atstovas, prezidentas – yra šeimininkas. Tačiau ši viršenybė yra tik tariama ir sąlygiška. ji pavaldi vartotojo viršenybei. Vartotojas yra viešpats, tikrasis šeimininkas; įmonininkas yra žlugęs, jei jis nepranoksta konkurentų geriau aptarnaudamas vartotojus.Būtent ši didžioji ekonominė transformacija pakeitė pasaulio veidą. ji labai greitai perkelia politinę galią iš privilegijuotos mažumos rankų Į visų žmonių rankas. Balsavimo teisė tapo visuotine po pramonės išsilaisvinimo. Eilinis žmogus, kuriam rinkos procesas suteikė galią rinktis iš verslininkų ir kapitalistų, gavo analogišką galią valdymo srityse. Jis tapo rinkėju.
Žymūs ekonomistai ir pirmąkart, man rodos, velionis Frankas A. Fetteris yra pabrėžęs, kad rinka yra tokia demokratija, kurioje kiekvienas centas duoda teisę balsuoti. Teisingiau būtų sakyti, kad atstovaujamoji Žmonių valdžia yra mėginimas tvarkyti politinius reikalus pagal rinkos modelį, nors šis mėginimas niekada negali būti visiškai sėkmingas. Politikos srityje visuomet įsigali daugumos valia, ir mažumos turi jai nusileisti. Tačiau verslas rūpinasi ne tik daugumos norais. Jis taip pat tarnauja mažumos, jei tik jos nėra tokios negausios, kad yra nepastebimos. Lengvoji pramonė gamina drabužius ne tik normaliems, bet ir apkūniems žmonėms, spaudos pramonė leidžia ne tik vesternus ir detektyvus miniai, bet ir knygas kuo išrankiausiems skaitytojams.
Yra dar antras svarbus skirtumas. Politinėje srityje jokiam atskiram individui ar mažai individų grupei neįmanoma nepaklusti daugumos valiai. Tačiau intelektualinėje srityje privati nuosavybė suteikia galimybę maištauti. Maištininkas turi mokėti už savo nepriklausomybę: šiame pasaulyje nieko negaunama veltui. Bet jeigu žmogus ryžtasi mokėti tą kainą, jis gali laisvai nukrypti nuo viešpataujančios ortodoksijos. Kas būtų atsitikę socialistinėje bendruomenėje su tokiais eretikais kaip Kierkegaardas, Schopenhaueris, Veblenas ar Freudas? Kokiose sąlygose būtų atsidūrę Monet, Courbet, Waltas Whitmanas, Rilkė ar Kafka? Visais amžiais naujo mąstymo ir veiklos būdo pionieriai galėjo reikštis tik todėl, kad privati nuosavybė leidžia nepaisyti daugumos nuomonės. Tik kai kurie iš šių separatistų patys buvo pakankamai ekonomiškai nepriklausomi, kad atsispirtų daugumos viešpatijai Bet laisvos ekonomikos sąlygomis jie rado žmonių, pasiryžusių jiems padėti ir juos remti. Ką būtų daręs Marxas be savo patrono, pramonininko Friedricho Engelso?Socialistų ekonominė kapitalizmo kritika ydinga dėl jų nesugebėjimo suvokti vartotojų suverenumą rinkos ekonomikoje. Jie mato tik hierarchinę įvairių įmonių organizaciją nesuvokdami, kad pelno siekimo sistema verčia verslą tarnauti vartotojams. Savo santykiuose su darbdaviais darbininkų sąjungos elgiasi taip, tarsi lik darbdavių pikta valia ir godumas trukdo gauti didesnius atlyginimus. Šis trumparegiškumas neleidžia nieko matyti toliau įmonės durų. Socialistai ir jų šalininkai kalba apie ekonominės galios koncentracija nesuvokdami, kad ekonominė galia yra pirkėju rankose, ir kad patys dirbantieji sudaro absoliučią pirkėjų daugumą. Nesugebėjimas suprasti reikalą reiškiasi jų netikusiai vartojamomis metaforomis “pramoninė karalystė” ar “kunigaikštystė”.Jie nesugeba įžvelgti skirtumo tarp suverenaus karaliaus ar kunigaikščio, kurio galia įveikiama tik galingesnio užkariautojo ir “šokolado karaliaus”, kurio “karalystė” žlunga vos tik vartotojai ima teikti pirmenybę kitam gamintojui.
Šis nesusipratimas glūdi visų socialistinių projektų ištakose. Jei kuris nors iš socialistų vadų būtų mėginęs prasigyventi pardavinėdamas karštas dešreles, jis būtų kai ko išmokęs apie vartotojų suverenumą. Bet jie buvo profesionalūs revoliucionieriai, ir vienintelis jų siekis buvo įžiebti pilietinį karą. Lenino idealas – suorganizuoti gamybines šalies pastangos pagal pašto įstaigos pavyzdį, pagal darinį, kuris nepriklauso nuo vartotojų, nes jo nuostoliai dengiami prievarta išieškomais mokesčiais. “Visuomenė turi tapti viena įstaiga ir viena gamykla”, – rašė Leninas2. Jis nematė, jog pati įstaigos ar gamyklos prigimtis visiškai pasikeičia, kai pasaulyje pasilieka ji viena atimdama iš žmonių galimybę rinktis tarp įvairių gamyklų gaminių ir paslaugų. Kadangi jo aklumas neleido jam suvokti rinkos ir vartotojo vaidmens kapitalistinėje sistemoje, jis nesugebėjo įžvelgti skirtumo tarp laisvės ir vergovės. Kadangi, jo akimis žiūrint, darbininkai yra tik darbininkai, o ne tuo pat metu ir vartotojai, jis patikėjo, kad kapitalizme jie jau vergai ir todėl jų padėtis nesikeičia visas įmones nacionalizavus. Socializmas pakeičia vartotojų suverenumą diktatoriaus ar diktatorių komiteto suverenumu. Nutraukus piliečių ekonominį suverenumą, išnyksta ir politinis jų suverenumas. Vieningą gamybos planą, anuliuojantį bet kokią vartotojų planavimo galimybę, konstitucinėje srityje atitinka vienpartiškumo principas, atimantis iš piliečių bet kokią galimybę planuoti viešo gyvenimo kryptį. Laisvė nedaloma. Jei jūs neturite galimybės rinktis tarp įvairių muilo ar dešros tiekėjų, jūs taip pat neturite galimybės rinktis tarp įvairių partijų, programų bei pareigūnų. Jūs jau ne asmuo; jūs esate sraigtelis vyriausiojo visuomeninio inžinieriaus rankose. Net jūsų laisvė turėti palikuonių bus eugenikos iš jūsų atimta.Žinoma, socialistų vadai kartais ramina mus, kad diktatoriškoji tironija tęsis tik pereinamuoju laikotarpiu nuo kapitalizmo ir atstovaujamojo valdymo prie socialistinio aukso amžiaus, kai bus visiškai patenkinami kiekvieno poreikiai ir norai3. Kai tik socialistinis režimas “pakankamai sutvirtės kriticizmo rizikai pakelti”, – maloniai mums žada panelė Joan Robinson, britų naujosios Cambridge’o mokyklos atstovė – bus leista steigtis “net nepriklausomoms filharmoninėms draugijoms”4. Taigi visų kitaminčių likvidavimas yra to, ką komunistai vadina laisve, sąlyga. Vadovaujantis šiuo požiūriu, galima taip pat suprasti, ką turi omenyje kitas žymus anglas, J. G. Crowtheris, inkviziciją laikydamas “palankia mokslui, jeigu ji gina kylančią klasę”5. Aišku, ką visa tai reiškia. Kai visi žmonės ramiai nusilenks diktatoriui, nebeliks kitaminčių, kuriuos reikėtų likviduoti. Caligula,Torųemada, Robespierre būtų sutikęs su tokiu sprendimu.
Socialistai yra įvykdę semantinę revoliuciją, suteikdami terminams priešingas reikšmes. Jų Naujakalbės žodyne – taip ją pavadino George’as Orwellas – yra terminas “vienpartiškumo principas”. Bet etimologiškai “partija” kyla iš daiktavardžio “dalis”. Dalis be kitos dalies jau nesiskiria nuo jos antonimo “visumos”; jos tapačios. Partija be kitos partijos nėra partija, ir vienpartiškumo principas iš tikrųjų yra nepartiškumo principas. Jis reiškia bet kokios opozicijos slopinimą. Laisvė – tai teisė rinktis tarp pritarimo ir nepritarimo. Bet Naujakalbėje ji reiškia pareigą besąlygiškai pritarti ir griežtą draudimą nepritarti. Šis visų politinės terminologijos žodžių tradicinių reikšmių apvertimas nėra vien rusų komunistų ar jų fašistinių bei nacistinių mokinių ypatybė. Visuomeninė tvarka, kuri naikindama privačią nuosavybę atima iš vartotojų jų autonomiją ir nepriklausomybę, pajungdama kiekvieną žmogų savavališkai centrinės planavimo tarybos nuožiūrai, negalėtų laimėti masių paramą, jei ji neslėptų tikrosios savo prigimties. Socialistams niekada nebūtų pavykę apmulkinti rinkėjų, jei jie būtų atvirai paskelbę, kad jų tikslas – juos pavergti. Todėl išoriniam vartojimui jie buvo priversti žarstytis žodžiais, išreiškiančiais tradicinį laisvės vertinimą.
Tačiau visai kitaip yra vidinėse didžiosios konspiracijos diskusijose. Tenai pašvęstieji neslėpė savo ketinimų laisvės atžvilgiu. Laisvė, jų požiūriu, buvo geras dalykas praeityje, buržuazinės visuomenės kontekste, nes ji davė jiems galimybę regzti savo pinkles. Tačiau socializmui pasiekus pergalę, nėra jokio reikalo palikti individams minties ir autonominės veiklos laisvę. Visi tolimesni pokyčiai gali reikšti tik nukrypimą nuo tobulos žmonijos būklės, jai pasiekus socialistinę palaimą. Toleruoti kitamintiškumą tokiomis sąlygomis būtų beprotybė.Laisvė, pasak bolševiko, yra buržuazinės prietaras. Eilinis žmogus neturi jokių savo idėjų, jis nerašo knygų, neskleidžia erezijų ir neišradinėja naujų gamybos metodų. Jis nori vien mėgautis gyvenimu. Jam nerūpi klasiniai interesai intelektualų, kurie gyvena kaip profesionalus kitaminčiai ir novatoriai.Tai iš tiesų įžūlumu neprilygstamas nesiskaitymas su paprastu piliečiu. Juk klausimas ne tas, ar eilinis žmogus pats turės naudos iš savo laisvės mąstyti, kalbėti ir rašyti knygas. Klausimas tas, ar kasdienybės rutinoje paskendęs žmogus turės naudos iš laisvės, suteiktos tiems, kurie jį pranoksta protu ir valia. Eilinis žmogus gali žvelgti abejingai ar net su panieka j pranašesnių žmonių reikalus. Bet jis mielai naudojasi visomis gėrybėmis, sukurtomis novatorių pastangomis. Tiesa, jis nesupranta visa to, kas jam atrodo tuščios minties vingrybes. Bet kai tik šios mintys ir teorijos sumanaus verslininko pradedamos praktiškai naudoti tenkinant jo norus, jis skuba įsigyti naujų gėrybių. Neabejotinai būtent eilinis žmogus turi daugiausia naudos iš visų šiuolaikinio mokslo ir technologijos laimėjimų.
Žinoma, vidutinių intelektualinių gabumų žmogus neturi šansų pakilti į pramonės pirmeivių gretas. Bet tas suverenumas, kurį rinka jam teikia ekonominiuose reikaluose, skatina technologiją ir verslą pritaikyti jo naudojimui visus mokslinio tyrimo laimėjimus. Tik tie, kurių intelektualinis akiratis apsiriboja vidine įmonės sąranga ir kurie nesuvokia, kas stumia verslą į priekį, nepastebi šio fakto.
Sovietinės sistemos gerbėjai mums nuolat kartoja, kad laisvė nėra didžiausias gėris. Jos “neverta turėti”, Jei ją lydi skurdas. Ją paaukoti, siekiant gerovės masėms, jų akimis žiūrint, visiškai pateisinama. Išskyrus keletą nepritapusių individualistų, negalinčių rasti vietos paprastų žmonių gyvenimo, visi žmonės Rusijoje visiškai laimingi. Nesiaiškinsime, ar šios laimės dalininkai yra milijonai Ukrainos valstiečių, mirusių iš bado, priverstinio darbo stovyklų kaliniai, ir tie marksizmo Vadai, nuo kurių buvo apsivalyta. Bet negalime nepastebėti, kad pragyvenimo lygis neišmatuojamai ankstesnis laisvose Vakarų šalyse nei komunistiniuose Rytuose. Išdavę laisvę, kaip mokestį už pažadėtąją gerovę, rusai sudarė netikusį sandėrį. Dabar jie neturi laisvės, nei gerovės.Romantinė filosofija minta iliuzija, kad istorijos priešaušryje individas buvo laisvas ir kad tik istorinės evoliucijos eigoje iš jo buvo atimta pirmykštė laisvė. Jeano Jacqueso Rousseau įsivaizdavimu, gamta davė žmogui laisvę, visuomenė jį pavergė. Tačiau iš tikrųjų pirmykštis žmogus buvo visiškai priklausomas nuo malonės kito, stipresniojo ir todėl pajėgiančio iš jo atimti trūkstamas gyvenimo priemones. Gamtoje nėra nieko, kam galima būtų suteikti laisvės vardą. Laisvės sąvoka visada išreiškia žmonių santykius. Tiesa visuomenėje negali būti įgyvendinta iliuzinė absoliučios individo nepriklausomybės idėja. Visuomenėje kiekvienas priklauso nuo to, kam kiti žmonės pasirengę duoti jo gerovei – mainais už jo įnašą jų gerovei. Visuomenė – tai iš esmės keitimasis abipusėmis paslaugomis. Kol individai turi pasirinkimo galimybę, jie yra laisvi; jeigu jie prievarta ar prievartos grasinimu verčiasi priimti mainų sąlygas, tuomet kad ir kaip jie jaustųsi – jie nėra laisvi. Vergas nelaisvas būtent todėl, kad šeimininkas skiria jam užduotį ir sprendžia, kaip jis bus atlygintas ją atlikęs.Kalbant apie socialinį prievartos aparatą, apie valdžią, beprasmiška minėti laisvę. Valdžia savo esme yra laisvės neigimas. Tai yra prievartos vartojimas arba grasinimas prievarta verčiant visus paklausti valdžios įsakymams, nepaisant jų norų. Kiek siekia valdžios jurisdikcija, tiek yra prievartos, ne laisvės. Valdžia yra būtina institucija, ji yra priemonė garantuoti netrikdomą visuomeninės kooperacijos sistemos veikimą, apsaugoti ją nuo prievartos aktų, vykdymų vidaus ar užsienio agresorių. Valdžia nėra, kaip kai kurie žmonės mėgsta sakyti, būtinas blogis; ji nėra blogis, ji tėra priemonė, vienintelė priemonė žmonių taikiam sugyvenimui užtikrinti. Bet ji yra laisvės priešybe, kad ir ką valdžia darytų, ji galiausiai remiasi ginkluotų pareigūnų veiksmais. Jeigu valdžia išlaiko mokyklą ar ligoninę, reikalingi ištekliai surenkami mokesčiais, t. y. iš piliečių prievarta išieškotomis lėšomis.
Jeigu atsižvelgiame į tai, kad dėl pačios žmogaus prigimties negali būti nei civilizacijos, nei taikos be veikiančio prievartinio aparato, tai valdžią galima pavadinti gėrybiškiausia žmonių institucija. Bet faktas išlieka: valdžia yra prievarta, o ne laisvė. Laisvė gali būti tik toje srityje, kur valdžia nesikiša. Laisvė yra visuomet laisvė nuo valdžios. Ji yra valdžios kišimosi apribojimas. Ji įsigali tik tose srityse, kur piliečiai turi savo veikimo būdų pasirinkimo galimybę. Pilietinės teisės yra statutai, griežtai apibrėžiantys sritį, kur valstybės reikalus tvarkantiems žmonėms leista apriboti individų veikimo laisvę.Pagrindinis tikslas, kurio žmonės siekia steigdami valdžią, – užtikrinti tam tikros visuomeninės kooperacijos sistemos veikimą darbo pasidalijimo sąlygomis. Jeigu visuomeninė sistema, kurios žmonės geidžia, yra socializmas (komunizmas, planingumas), nelieka jokios erdvės laisvei. Visi piliečiai visais požiūriais pavaldūs valdžios įsakymams. Tokia valstybė yra totalinė valstybė; ir jos režimas – totalitarinis. Tik valdžia planuoja priversdama kiekvieną elgtis pagal šį vienintelį planą.Rinkos ekonomikoje individai laisvi pasirinkti būdą, kuriuo jie nori integruotis į visuomeninės kooperacijos sistemą. Kiek siekia rinkos mainų sritis, tiek yra spontaniškos individų veiklos. Šioje sistemoje, kuri vadinama laissez-faire sistema, kur valdžia, anot Ferdinando LassaHe’io, atlieka naktinio sargo vaidmenį, klesti laisvė, nes joje plyti erdvė, kurioje individai laisvi patys planuoti savo veiksmus.
Socialistai turi pripažinti, kad socialistinėje sistemoje negali būti jokios laisvės. Tačiau jie mėgina ištrinti skirtumą tarp vergovinės valstybės ir ekonominės laisvės neigdami mainų prekėmis ir paslaugomis rinkoje laisvę. Bet kokie rinkos mainai, anot vienos posocialistinės teisės mokyklos, yra “kitų žmonių laisvės prievartavimas”. Jų akimis, nėra jokio esminio skirtumo tarp valdininko užkrautų žmogui mokesčių ar baudų ir laikraščio ar bilieto į kino teatrą pirkimo. Kiekvienu iš šių atvejų žmogus pavaldus viešpataujančiai galiai. Jis nėra laisvas, nes sako profesorius Hale, žmogaus laisvė yra “kliūčių naudotis materialinėmis gėrybėmis nebuvimas”. Tai reiškia: aš nesu laisvas, jeigu moteris, numezgusi megztinį, tarkime, kaip dovaną savo vyrui gimtadieniui, trukdo man juo pasinaudoti. Aš pats apriboju kitų žmonių laisvę, nes aš neleidžiu jiems naudotis mano dantų šepetuku. Taip elgdamasis aš, pasak jų doktrinos, naudojuosi privačia valdymo galia, analogiška viešai valdžios galiai, kuria valstybė naudojasi įkalindama žmogų Sing Singe.Šios keistos doktrinos skelbėjai nuosekliai daro išvadą, kad laisvės apskritai niekur nėra. Jų teigimu, ekonominis spaudimas iš esmės nesiskiria nuo tos priespaudos, kurioje šeimininkas laiko savo vergus. Jie atmeta tai, ką jie vadina privačia valdymo galia, bet jie neprieštarauja laisvės apribojimui, kurio griebiasi vieša valdžios galia. Jie puola privačios nuosavybes instituciją ir tuos įstatymus, kurie, jų teigimu, “gina nuosavybės teises, tai yra, neigia laisvę kam nors veikti tokiu būdu, kuris jas pažeidžia”7.Mano vaikystėje visos namų šeimininkės virdavo sriubą pagal receptus, išmoktus iš savo motinų ar kulinarijos knygų. Šiandien daugybė šeimininkių mieliau nusiperka sriubos koncentratą, pašildo jį ir pateikia savo šeimai. Bet, tvirtina mūsų mokslingi daktarai, konservų korporacija pajėgi apriboti namų šeimininkių laisvę, nes, reikalaudama už konservų dėžutę tam tikros kainos, ji trukdo pasinaudoti ja. Žmonės, neturėję privilegijos pasimokyti iš šių garsių profesorių, pasakytų, kad konservuotas produktas buvo pagamintas konservų fabriko ir kad korporacija, jį pagamindama, pašalino didžiausią kliūtį vartotojui juo pasinaudoti, t. y. jo neegzistavimą. Vien produkto idėja, be jo egzistavimo, negali nieko pasotinti. Klystate, – pasakys mokslų daktarai. Korporacija prievartauja namų šeimininkę, ji savo per daug išsikerojusia galia žlugdo jos asmeninę laisvę, ir valdžios pareiga – užkirsti kelią tokiam šiurkščiam pažeidimui. Kaip sako kitas šios grupės narys, profesorius Berle, korporacijos turi būti pajungtos valdžios kontrolei8.
Bet kodėl namų šeimininkė perka koncentruotą produktą, o nesinaudoja savo motinos ir senelės metodais? Žinoma, todėl, kad ji mano, jog šis būdas jai naudingesnis už tradicinį. Niekas jos neverčia juo naudotis. Yra žmonių, vadinamų verteivomis, verslininkais, kapitalistais, spekuliantais, biržos lošėjais, kuriems kilo idėja patenkinti slaptą milijonų šeimininkių troškimą investuojant lėšas į konservų pramonę. Ir yra kitų, tokių pat savanaudžių kapitalistų, kurie šimtuose kitų korporacijų teikia vartotojams šimtus kitų daiktų. Kuo geriau korporacija aptarnauja visuomenę, kuo daugiau klientų ji patraukia, tuo didesnė ji tampa. Nueikite į bet kurią vidutinio amerikiečio šeimą ir pamatysite, kieno labui sukasi visų mašinų ratai.
Laisvoje šalyje niekam netrukdoma praturtėti tarnaujant vartotojams geriau, nei tai daro kiti. Tam reikia tik proto ir pastangų. “Šiuolaikinė civilizacija, beveik visa civilizacija, – sako Edwinas Cannanas, paskutinis ilgoje eilėje iš garsiųjų britų ekonomistų, – grindžiama principu, kad malonė laukia tų, kurie malonūs rinkai, ir nemalonė tų, kurie jai nemalonūs”9. Visos kalbos apie ekonominės galios koncentracija yra tuščios. Kuo didesnė korporacija, kuo daugiau žmonių ją aptarnauja, tuo labiau ji priklauso nuo sugebėjimo įtikti vartotojams, daugeliui, masėms. Rinkos ekonomikoje ekonominė galia yra vartotojų rankose.Kapitalistinis verslas nėra trypčiojimas kartą pasiektoje gamybos stadijoje. Jis veikiau nepaliaujama novacija, kasdieninė pastanga turinti vartotojų aprūpinimą naujais geresniais ir pigesniais gaminiais. Kiekviena gamybinės veiklos stadija yra tik pereinamoji. Vyrauja tendencija keisti tai kas pasiekta, kuo nors nauju , kuo naudingiau vartotojams.Todėl kapitalizme vyksta nuolatinė elito cirkuliacija. Žmonės kurie vadinami pramonės šulais, būdingas sugebėjimas kelti naujas idėjas ir jas pritaikyti. Net ir stambiausia korporacija yra pasmerkta, jei tik jai kasdien taikyti geriausius vartotojų aptarnavimo metodus. Tačiau politiniai ir kiti apsišaukę reformatoriai mato tik pramonės struktūrą, kaip ji egzistuoja dabar.Jie įsivaizduoja esą pakankamai sumanūs, kad atimdami įmonių, kokios jos yra dabar, kontrolę iš verslininko, pajėgs jas valdyti laikydamiesi nusistovėjusios rutinos. Jeigu ambicingas naujokas, rytdienos pramonės šulas, jau šiandien rengia dar negirdėtų dalykų projektus, tai šie ponai tikisi toliau žygiuoti jau išmintais takais. Nėra buvę atvejo, kad pramoninė naujovė būtų sugalvota ir įdiegta biurokratų. Jei nenorime atsidurti sąstingyje, turime palikti laisvas rankas tiems šiandieną nežinomiems žmonėms, kurių išradingumas veda žmoniją priekin kelyje į labiau patenkinamą būklę. Tokia yra pagrindinė šalies ekonominės organizacijos problema.
Privati materialių gamybos faktorių nuosavybė nėra žmonių laisvės rinktis, kas jiems labiausiai tinka, apribojimas. Priešingai, ji yra priemonė, teikianti eiliniam žmogui kaip pirkėjui viršenybę visuose ekonominiuose reikaluose. Ji yra priemonė žadinti versliausių tautos žmonių kūrybiškiausias pastangas tarnauti visiems žmonėms.
Tačiau kapitalizmo padaryti pokyčiai eilinio žmogaus gyvenime dar pakankamai neišryškėja kalbant vien apie jo, kaip vartotojo ir kaip rinkėjo, viršenybę rinkoje ir valstybės reikaluose bei apie beprecendentinį jo gyvenimo lygio palikimą. Ne mažiau svarbu yra tai, kad kapitalizmas suteikė jam galimybę taupyti, kaupti kapitalą ir jį investuoti. Praraja, kuri ikikapitalistiniais amžiais skyrė savininkus nuo bepinigių vargšų, sumažėjo. Ankstesniais laikais amatininkai gaudavo tokį mažą atlyginimą, kad jis beveik nieko negalėdavo atidėti, o jei tai ir pavykdavo, jo santaupas sudarydavo keletas sukauptų ir paslėptų monetų. Kapitalizmo sąlygomis jis jau gali turėti santaupų, ir yra institucijų, per kurias jis gali investuoti savo išteklius į verslą. Didelė Amerikos pramonės kapitalo dalis yra darbelių santaupos. Per santaupų indėlius, draudimo polisus, obligacijas, įvairias akcijas iš atlyginimų ir algų gyvenantys žmonės patys pradeda gauti palūkanas bei dividendus tapdami, marksizmo terminais kalbant, išnaudotojais. Eilinis žmogus tiesiogiai suinteresuotas verslo klestėjimu ne tik kaip vartotojas ir kaip darbdavys, bet ir kaip investitorius. Ryški tendencija ištrinti kadaise griežtą ribą tarp tų, kurie disponuoja gamybos faktoriais ir likusiųjų. Būtent, žinoma, ši tendencija gali plėtotis tik ten, kur rinkos ekonomika nėra sabotuojama vadinamosios “socialinės politikos”. “Gerbūvio valstybė” su jos lengvai švaistomais pinigais, kredito ekspansija ir neslepiama infliacija nepaliaujamai nukarpo visus indėlius, išmokamus valstybiniais piniginiais vienetais. Apsišaukėliai eilinio žmogaus gynėjai vis dar vadovaujasi pasenusia idėja, kad politika, teikianti pirmenybę skolininkams skolintojų sąskaita, naudinga visuomenes daugumai. Jų nesugebėjimas suprasti esminių rinkos ekonomikos bruožų taip pat reiškiasi jų nesugebėjimu suvokti akivaizdų faktą, jog tie, kuriems jie tariasi padedą, būdami santaupų, draudimo polisų ir obligacijų savininkai, yra patys skiriamasis Vakarų socialin6s filosofijos principas yra individualizmas. Jo tikslas – atverti sritį, kurioje individas laisvas nevaržomas mąstyti, rinktis ir veikti nesikišant socialiniam prievartos ir priespaudos aparatui, valstybei. Visi dvasiniai ir materialūs Vakarų civilizacijos laimėjimai yra šios laisvės idėjos veikimo rezultatas.Individualizmo ir kapitalizmo doktrinai ir politikai, jos taikymui ekonomikos reikaluose nereikalingi jokie apologetai ar propagandistai. Jo laimėjimai kalba patys už save.Be kitų argumentų, kapitalizmo ir privačios nuosavybės naudai byloja ir neprilygstamas jo produktyvių pastangų efektyvumas. Būtent šis kapitalistinio verslo efektyvumas leidžia ne tik išsilaikyti sparčiai gausėjamiems gyventojams, bet ir nepaliaujamai kelti jų gyvenimo lygį. Ši kylanti masių gerovė kuria socialinę aplinką, kurioje talentingiausi individai laisvi teikti savo bendrapiliečiams visa, ką jie sugeba. Socialinė privačios nuosavybės ir ribotos valdžios sistema yra vienintelė sistema, pajėgianti išsilaisvinti iš barbarybės visus tuos, kurie turi įgimtą sugebėjimą priimti individualistinę kultūrą.Bergždžias užsiėmimas menkinti materialinius kapitalizmo laimėjimus aiškinant, kad esama svarbesnių dalykų už greitaeigius automobilius, už namus su centriniu šildymu, už oro kondicionierius, šaldytuvus, skalbimo mašinas bei televizorius. Žinoma, yra aukštesnių ir kilnesnių dalykų. Bet jie yra aukštesni ir kilnesni būtent todėl, kad jų neįmanoma pasiekti jokiomis išorinėmis pastangomis, nes jie reikalauja individualaus, asmeninio ryžto ir triūso. Tie, kurie meta kapitalizmui šį kalinimą, demonstruoja gana grubų materialistinį požiūrį, teigdami, kad moralinė ir dvasinė kultūra gali būti kuriama valdžios arba kokios nors gamybinės organizacijos. Visa, ką šie išoriniai faktoriai gali šiuo požiūriu duoti – tai sukurti aplinką, kuri teiktų individams galimybę patiems save tobulinti ir lavinti. Ne kapitalizmo kaltė, kad masės teikia pirmenybę bokso čempionatams, o ne Sofoklio “Antigonės1′ pastatymams, džiazui, ne Bethoveno simfonijoms, komiksams, ne poezijai. Bet visiškai tikra viena – jei vyraujant ikikapitalistiniams santykiams, kaip daryta didesnėje pasaulio dalyje, šie kilnūs dalykai prieinami tik mažumai, tai kapitalizmo sąlygomis daugybei žmonių atsiranda galimybė jų siekti.Nesvarbu iš kurio kampo žiūrėtume į kapitalizmą, nėra jokio pagrindo graužtis dėl praėjusių tariamai gerų senų laikų. Dar mažiau pagrindo ilgėtis totalitarinių utopijų, jų nacistiniu ar sovietiniu pavidalu.Šiandien pradedame devintąjį Mont Pelerino draugijos susitikimą. Šia proga dera priminti, kad tokio pobūdžio susitikimai, kur reiškiamos daugeliui mūsų bendraamžių ir jų valdžiai priešingos nuomonės, galimi tik laisvės aplinkoje, kuri yra brangiausias Vakarų civilizacijos ženklas. Tikėkimės, kad ji niekada neišnyks.

Leave a Comment