Laiko samprata A.Mickūno filosofijoje

Įvadas

Filosofijoje nuolat buvo mąstoma apie laiką. Platonas ,vėliau ir Aristotelis laiką
įsivaizdavo, kaip taškų liniją, kurioje yra patalpinti tikrovės vyksmo reiškiniai. Kitaip tariant jie manė, kad kiekvienas reiškinys turi savo vietą laike ir erdvėje ir tik toje erdvėje jis gali reikštis.

Newtonas ir Leibnizas laiką laikė absoliučiai realiu, lygiai kaip erdvę. Tačiau tol kol nėra objektyviai žinoma tiksli jo pradžia ir kol nežinome, kada jo pabaiga, mes laiką galime tik įsivaizduoti pasirenkant tam tikrus atskaitos taškus.

Kantas laiką įvardyja, kaip apriorine subjekto sttebėjimo formą, kuri apriori( iki patyrimo) yra subjekto viduje.

H. Bergsonas racionaliai mechanicistiniam laikui priešpriešino vidinį kuris yra įvardyjamas kaip trukmė.

Husserlis taip pat skyrė kosminį laiką nuo vidujai subjekte įšgyvenamo sąmonės laiko. Jam laikas tai visų subjekto sąmonės išgyvenimų talpykla, per kurį subjektas atranda savo tapatumą.

Vėlyvajam Heidegeriui laikas yra dvejopas. Pirmiausią subjektas supranta savo egzistencijos laiką( t. y. jog žmogus supranta, savo baigtinumą ), ir laiką kaip atitinkamai kintantį kartu su būties(būtis tai pasaulis, o ne kosmosas) istorijos laikais. Nežinau, gal dabar suuklysiu sakydama, bet man atrodo , kad laiką jam yra reliatyvus

A. Mickūnas laiką įsivaizduoja labai panašiai į Husserlį ir Heidegerį . Taigi dabar pabandysiu plačiau perteikti A. Mickūno laiko sampratą, nes ji pakankamai daug pasako ir apie A. Mickūno pasaulėžiūrą apskritai.

LAIKO samprata A. Mi

ickūno filosofijoje

“Būtis arba savotiška būtybė nurodo laiko kryptį.” Tačiau Mickūnas aiškiai pabrėžia, kad laikas yra atskiras nuo daiktų. Laikas yra matmuo. Anot Mickūno tą būtina atsiminti, nes “laikant, jog pasaulis keičiasi iš praeities į dabartį ir iš dabarties į ateitį , atsiranda prieštaravimas: kokiame laike keičiasi pasaulis? Ar yra kitas laikas, kuriame yra pasaulis? Ar gali būti laikas šalia pasaulio?” Tiems filosofams, kurie pipažįsta, kad egzistuoja dar ir kosmologinis laikas šis teiginys nesukeltų jokios problemos, nes jie tiesiog pripažintų, kad iš tikrųjų yra kitas aukštesnis laikas, kuris talpina savyje visą pasaulinį laiką. Tačiau kadangi Mickūnas yra fenomenologinės filosofijos atstovas, tai turi mąstyti, tik apie tai kas ištikrųjų reiškiasi. Fenomenologai privalo mąstyti trancendentaliai(tai tok mąstymas kuris įsitrnka proto ir patyrimo ribose, bet visa tai tuuri būti dar iki bet kokio patyrimo). Tačiau, kadangi žmogaus protas yra per menkas mąstytį laiką patį, savaime, tai jam telieka mąstyti laiką kurį jis intuityviai jaučia. Tačiau čia pat iškyla ir kita problema. Jeigu nėra laiko , kuris savyje talpina pasaulio, praeitį, dabartį ir ateitį, tai išeina taip, kad ir pasaulio praeitis ir dabartis ir ateitis yra ne kur kitur kaip dabartyje ir jokios praeities iš viso nėra. Šiaip jau daugelis linkę manyti, jog praeitį žmogus sieja su atmintimi apie ta

am tikrus dalykus kurie buvo. Tačiau Mickūnas taikliai pastebi, jog norint, kad praeitis būtų atsiminta, ji turi būti patirta, nes priešingu atveju tai nebus jokia praeitis. Tik išgyvendamas praeitį kaip įvykį gali ją atsiminti. Aš taip pat sutinku su A. Mickūnu, jog tik ta praeitis yra tikra kuri yra tavo paties patirta. Taigi čia iškyla dar viena problema . Žmogus yra baigtinis, tai kokiu būdu jam pavyksta patirti pasaulio praeitį. Na pav. tai kas vyko prieš 300 m, prieš 1000m. Ir čia paaiškėja, jog tai kas įvyko prieš 300m. žmogus sužino pav. mokydamasis istorijos, biologijos ir kitų mokslų. O pats realiai toje praeityje niekada ir nebuvo. Dėl pasaulinės ateities Mickūnas mano, kad tai yra tiesiog numatymas, tačiau nereiškia, jog būtent taip ir bus.

Anot Mickūno pasaulinė praeitis turi duotybę, tačiau mes visada susiduriame su tuo, jog mūsų atmintis nepakankama praeičiai paiškinti. Ir čia su juo aš taip pat privalau sutikti. Mes galime pasakyti, jog žinome, kad Marsilio Ficino , kuris gimė 1433m. buvo žymus įtalų filosofas.Tačiau aš jokiu būdu negalėčiau pasakyti, nei kokio chakterio bruožų jis buvo, nei kokia jo gyvenamoji aplinka buvo, nei ką jis labiausiai mėgo, aš net negalėčiau pasakyti, jog jį mačiau ir bendravau. Vadinasi apie jokią realiai patirtą pasaulio p
praeitį ir kalbėti nėra ko. Taigi Mickūnas prieina išvados, kad praeities reikia ieškoti kitur , o ne pasauliniame laike, nes ten jos tiesiog ir nėra. Viskas kas yra laikina vistiek kažkada išnyks. “ Juk visi daiktai, viskas yra dabar, o vis dėlto mes sakome, kad praeitis yra. Mes atskiriame daiktus nuo laiko. Ir mes laikome daiktus šifrais laiko, kuris dar nėra praėjęs, nes praeities matmuo yra parodomas per šifrą. Daiktai pasirodo dabar, bet tai nereiškia, kad praeitis jau yra dingusi. Nors daiktai yra dabar, bet žiūrint į juos tam tikru būdu, jie pavirsta šifrais ir parodo, kad praeitis dar yra, kad praeities laikas nėra praėjęs. Praeitis yra ne tai, kas jau praėjo, bet gelmė, šifruojama įvykių.” Tuo Mickūnas manau nori pasakyti, kad iš tiesų tų praeičių (su savo konkrečia erdve ir laiku) mums jau yra nepasiekiamos, Tačiau atskiri daiktai kurie yra likę iš praeities, nors ir yra dabartyje, nurodo mums, jog praeitis iš tikro buvo. Mes perimame mums paliktus įrankius ir jais naudojamės, įvairias relikvijas, kurios keliauja iš kartos į kartą, taip pat perimame kalbą ir kultūrą. Tačiau čia taip pat šalia šito praeitis yra neigiama dabarties. Dabartis iš tikrųjų praeitimi naudojasi kaip tam tikrais šifrais, tačiau, nuolat siekia tapti dabartimi. Dabartis keičia įranius į
tobulesnius, kalba – taip pat pasipildo naujais žodžiais, kultūra taip pat pakinta. Vadinasi galima teigti, jog preitis gyva tol kol jos apraiškos regimos dabartyje. Taigi praeitis atskleidžia ir dar vieną dalyką . Viskas yra laikina, o kartu ir tu pats taip pat. Taigi galima sakyti, jog yra tik dabarties praeitis – dabarties dabartis(kurią apskritai labai sunku nusakyti). Ji tarsi taškas. Ir dabarties ateitis. Mickūnas teigia , jog yra ne praeitis, ne ateitis, bet gelmė. Ir jis tą laiko gelmę vadina pasaulio gelme. “Praeitis taip pat apima viską ir ateitis apima viską. Bet tarp jų noriu įterpti tokį dalyką: nuo kiekvieno matmens vyksta posūkis, kuris nėra lygus daiktų judėjimui – judėjimas be judesio, be daiktinio judesio. Metaforiškai kalbant, posūkis nuo dabarties prie praeities ir nuo dabarties prie ateities vyksta trancendentalinėje plotmėje. Sąmonės posūkis tarpininkauja tarp trijų laiko matmenų. Jei nebūtų to postūmio nuo vienos patirties plotmės prie kitos, tos plotmės apskritai nepasįrodytų, Bet tas postūmis nėra nei amžinybė, nei laiko patirties plotmės. Jis yra tam, kad pasirodytų laiko momentai. Tai trancendentalinis posūkis, trancendentalinis judesys.” Čia Mickūnas nurodo į tai, kad , fenomenas tiesiog apriori sugeba sukti, tai praeities tai ateities linkme. O šitas postūmis kuris sugeba sąmonę nukreipti tai viena tai kita linkme yra ne kas kita kaip reiškiniai. Dar prieš pradedant skirti dabartį nuo praeities ir ateities, kiekvienas fenomenas savyje turi laiko gelmę, tačiau ši fenomeno gelmė yra pripildyta atminties, kuri savo ruožtu yra pripildyta reiškinių. Kaip tik ši subjektyvi atmintis ir leidžia fenomenui krypti tai į praeitį, tai ateitį. Tačiau ji tik iš pažiūros atrodo subjekyvi. Mes nuolat esame apsupti įvairių pasaulio reiškinių , kurie mums atveria praeitį, arba ateitį. Regėdami tamsius debesis mes nujaučiamia, kad gali pradėti lyti. Eidama gatve aš žiūriu į vieną pusę, po to į kitą ir taip, o atmintyje išlieka, į kurią pusią aš žiūrėjau ankčiau, o į kurią vėliau. Mano sąmonė nuolat būna į ką nors nukreipta, tačiau tai vyksta sekos metodu. Niekada nebus taip, jog sąmonė būtų nukreipta į visus reiškinius vadinasi visada vienas bus ankstesnis už kitą. Žinoma , kad laiko nuovoką yra mano sąmonėje, bet be pasaulio reiškinių ji tiesiog būtų negalima, nes aš tiesiog neturėčiau kuo matuoti savo atliktų veiksmų, o ir pats veiksmas savaime yra neįmanomas. Mes judame tik todėl, kad pasaulio reiškiniai mus verčia . kaip jau galima pastebėti, tai jau nebėra ta pirmoji objektyvioji(visuomeninė) laiko samprata, tai subjektyvioji laiko samprata, kuri aiškiai yra pripildyta mano subjektyvių išgyvenimų. Nes šioje laiko sampratoje jau išryškėja mano subjektyvios intencijos, per kurias aš subjektyviai pažistu pasaulio reiškinius. Kitas gali į šių reiškinių ir visiškai nepastebėti, tačiau kito sąmonę trauks kiti reiškiniai, kurie gal būt man išviso liks nepažinūs. Tačiau ir šis laikas Mickūno yra suprantamas, kaip dabarties praeitis – dadarties dabartis – dabarties ateitis. Šis laikas suformuoja mano subjektyvų pasaulio pažinimą.

Mano manymu, galima surasti, dar ie trečią momentą kada laikas tampa matu subjekto tapatumo nustatyme. Mickūnas pastebi, kad daugeliui fenomenologinės filosofijos atstovų iškyla problema subjekto tapatumo nustatymui. “Husserl postulavo, kad subjektas yra. Bet pagal fenpmenologijos reikalavimus negalima tiktai postuluoti, reikia įrodyti, kaip aš patiriu tą ego.” Tačiau kai Husserl subjektas atsidūrė sąmonės sraute, jis subiro į begales raiškų. Mickūnas mano, jog subjejtą galima tapatinti su trukme. Visų pirma subjektas skiriasi nuo kitų kūnų būdamas tam tikru laiku konkrečioje vietoje, ojeigu kyla kausimas -“ kodėl jis mano? Pasižiūri į tą tipą veidrodyje ?
– Kodėl aš ten?” jeigu aš sau nepatinku, toks koks pasirodau, vadinasi laikas, kažką keisti. Taigi galbūt kuo ilgesnė tavo pastovumo trukmėir jeigu dar pasižiūrėjus į save veidrodyje nekyla minčių – Ar tai tikrai Aš? Vadinasi toks aš sau patinku. Tačiau aišku nereikia postuluoti, jog toks būsi visą savo gyvenimą, nes juk kiekvienam yra aišku, jog žmogus yra neprognozuojama ir į jokius rėmus neįspraudžiama būtybė.

Išvados

Manau, kad Mickūno pasakymas, jog be laiko nuovokos, kurią suponuoja atmintis žmogus būtų niekas yra visiškai teisingas. Visų pirma – mes neskirtume savo tapatybės. Nesugebėtume ir nieko pažinti. Vadinasi nesugebėtumėme ir mąstyti.

Taip pat pasakymas, jog laiką reikia traktruoti, kaip dabarties praeitį – dabarties dabartį dabarties ateitį yra mano manymu teisinga, nes realios praeities ir realios ateities žmogus pažinti negali, taip yra, todėl, kad jo laikinumas, jam šito padaryti neleidžia. Šiaip jau iš viso straipsnio susidaro įpūdis, jog jis kalba tik apie pasauliniį istorinį laiką. Tada A. Mickūnas, kaip ir pripažįsta . viso šio istorinio pasaulio laikinumą ir baigtinumą. Iš to seka, kad viskas yra laikina, o nuolat minima pasaulio gelmė t. y. ne kas kita kaip grįžimas į niekio būseną.
Ar A. Mickūną būtų galima valinti Lietuvos filosofu.?
Kada man šis klausimas buvo užduotas pirmą kartą, aš iš karto buvau nusprendusi atsakyti neigiamai. Todėl, jog maniau, kad nesvarbu, jog porą kartų buvo Lietuvoje, bet jis čia negrįžo visam laikui, nor Lietuva ir tapo nepriklausoma. Po to, kai pradėjau ieškoti A. Mickūno straipsnių labai nustebau, kai pamačiau kiek daug jis rašė apie dabartinius Lietuvos filosofus. Vadinasi jį domina, kokia padėtis filosofijos atžvilgiu yra Lietuvoje Jis aptarinėja R. Pavilionio, Degučio, Sodeikos, Šliogerio, Pivoriaus . A. Mickūnas teigia, kad Lietuvoje filosofijos padėtis nėra tokia bloga. Kadangi pats A. Mickūnas yra Hussrrlio, Heideggerio specialistas, o Lietuvoje, šie mąstytojai turi nemažai pasiekėjų. Heidegeriu domisi Šliogeris, taip pat ir T. Sodeika, tačiau beskaitinėdamas tai ką jie rašo Mickūnas pastebi tendenciją, kad jie nesistengia suprasti visos Heideggerio mąstysenos, o pasirenka tik tas vietas, kurios atitinka jų pačių nuostatas. Šį straipsnį galima rasti : Metmenys 1986 Nr. 51 p. 145 – 161.
Yra ir dar keletas straipsnių kuriuose jis aprašo Lietuvos Filosofų samprotavimus. Metmenys 1989 Nr. 57 p. 188. Metmenys 1995 Nr 68. P. 153.

Be šių Lietuvos filosofų jis taip pat domėjosi ir tais kurie taip pat emigravo iš Lietuvos, kaip ir jis. Jį domino A. Maceinos, S. Šalkauskio, Girniau filosofija.

Be to, paskaičiusi dar keletą straipsnių supratau, kad jis Lietuvoje būna dažniau nei aš maniau. Taigi nedauk trūko, kad savo nuomonę būčiau pakeitūsi, tačiau vėl atsitiktinai į mano rankas patrko straipsnis, kuris galutinai mane įtikino, jog A. Mickūnas nėra Lietuvos filospfas. Aš nenoriu šito straipsnio interpretuoti, todėl perteiksiu jį paties A. Mickūno žodžiais.
Kada A. Mickūno paklausė kodėl jis nesugrįžta į Lietuvą jo atsakymas buvo toks: Man labai keista girdėti jūsų kalbas. Čia buvo kolonojos, ritualai,getas, sakot buvo, bet ne visi mes juose gyvenom. Daug kas iš mūsų gyvenom toli nuo kolonijų, kartą per metus nuvažiuodavom, vyno stiklą išgerdavom ir nebuvo būtina į tuos ritualus įsivelt – tai viena. O antra, ne visi mes klūpojom prie tos tėvynės sienos, mus tėvai išsivežė, ir mes dar jos nepažinojom. Kalbėsiu labai asmeniškai, – aš negaliu kalbėti apie tėvynę, apie tautą. Daug keliauju. Nuvažiavau į Vilnių – pakopomis baroko, renesanso ir moderno miestą, – jis buvo man toks svetimas kaip Ispanijos miestai. Nes nuvažiavęs aplankyti tėvynės, pamačiau, kad, namų, kuriuose gimiau nebėra. Kur man grįžt? Vilnius yra svetimas miestas kaip ir kiti miestai. Ir į jį ir į Kauną nuvažiavęs esu turistas. Yra spcifinė tėvynė, specifinė vieta, o jei nėra tau iš vaikystės pažįstamos žemės pėdos, trobos, kurioje gimei tai ir tos specifinės vietos nėra.
Naudotos literatūros nuorodos

Baltos lankos ; Nr.2 p. 102.te
2Ten pat p. 102
3 Ten pat p. 104
4 Ten pat p. 105
5 Ten pat p. 110
6 Ten pat p. 111.
7 Kultūros Barai 1995 Nr. 11, p. 11.

Leave a Comment