KTU 1 kolis

Klausimas apie būtį kas tai yra ir kodėl. Leibnicas suformulavo pagrindinį ontologinį klausimą, kodėl apskritai yra būtis. O ne priešingai – niekas. Filosofijoje būties sąvoka pirmiausiai reiškia tai kam būdinga būti kas būna, yra, egzistuoja. Galima būtų manyti, kad būtis yra pasaulis. Tačiau pasaulis yra suvokiamas kaip juslėmis patiriami daiktai.
Filosofas ieško įvairovės vienovės. Ir klausia ar galima empirinį pasaulį traktuoti kaip visumą.
Ontologija klausia ne apie vieną ar kitą būtybę, bet tiesiog apie būtybę apskritai.
Haceina knygoje „filosofijos kilmė ir prasmė“ apmąstė svarbiausias. Bu uvimas, būtybė, būtis. Jo aiškinimai žodis „būti“ nurodo, kad kas nors būna, o veiksmas kurio kas nors būna lietuviškai vadinamas Buvimu. „Buvimas“ veiksmažodinis daiktavardis, todėl jį reikia interpretuoti ne kaip padėti, o kaip veiksmą. Buvimas reiškia veiksmingumą, aktyvumą vadinasi buvimas visada yra kurio nors veiksmas, todėl turi subjektą, kurį vadiname Būtybę. Tai kas būna yra būtybė. Būtybė yra tai kam būti yra ryški savybė. Būtybės gali ir nebūti vien dėl to, kad buvimas yra savybė. Būtis yra buvimo šaltinis jo pa agrindas, galia.
Vakarų filosofija prasidėjo nuo klausimo apie būtį, apie visa ko pagrindą arba pradą visų reiškinių. Iki sokratinėje filosofijoje dominavo klausimas apie būtį.
Parmenidas ~480m pr. Kr. Jis parašė poemą apie prigimtį. Jis pasitiki grynuoju mastymu, nes jutimo duomenys ti

ikrų žynių neteikia.
Pagrindinė Tezė:
„būtis yra, o nebūties nėra“. Kitimas virsmas kuo nors kitu. Kita savybė yra amžina jei būtis yra apibrėžta, tai ir jos turi būti nebūtis. Būtis turi būti begalinė. Pagal Parmenidą būtis yra rutulio formos. Zenonas teigia, kad logiškai neįmanoma įrodyti būties judėjimo. Herakleitas paliečia priešinga koncepcija. Jam priskiriamas pasakymas viskas kinta. Pagal jį visa ko pradas yra totalus, tvarkingas, tapsmas. Tapsmas, kitimas susyjąs su nebūtimi. Tačiau apie nebūtį galima kalbėti tik metaforiškai. Herakleitas pateikė tik ugnies kaip pasaulio grindžiančio pradą ir kitimo metaforą. Tik būties pavidalais galima išreikšti nebūtį. Visa ko pradas yra kitimas, tapsmas, ugnis. Herakleitas teigia, kad „visi daiktai – mainas ugniai ir ugnis visiems taip kaip auksui prekės ir prekėms auksas“. Kalbama apie ugnies ir r pasaulio santykį. Auksas tarytum sulygina daiktų įvairovę. Ugnies santykis su pasauliu, visais daiktais yra taip pat mainas. Ugnis yra tai kas sulygina pasaulio daiktų įvairovę. Pasaulis kaip būtybių suma priklauso nuo vieno. Vieną viršiją pasauli kaip visuma. Visuma yra kažkas daugiau nei daiktų suma. Taip ir ugnis visus padaro vienu per šį judėjimą, mainą pasaulis tampa vienas vietoj to, kad būtų daugybė daiktų. Kaip prekės virsta auksu, taip visi daiktai ugnimi. Tačiau ugnis nėra lygiavertė pasauliui, ji iškyla kaip kažkas, ka
as tuos daiktus pranoksta. Ugnyje daugis neegzistuoja, o yra vienis. Ugnis primena Herakleito fragmentuose minima upę. „ į tą pačią upę neįmanoma antrą syk įžengti“. Čia upės įvaizdžiu neigiamas tapatybės buvimas. Į upę galima įžengti antra karta, tačiau tai jau nebus ta pati upė. Vadinasi tapatybės nėra. Kitame fragmente sako: „ į tas pačias upes įžengiame ir neįžengiame, esame juose ir neesame“. Galima suprasti, kad neigiamas pats tapatybės principas, tuo pačiu logikos ir antologijos galimybės. Neįmanoma kalbėti apie būtį. Kyla klausimas apie tapatybę netapatybę. Upė įkūniję laike vykstančių priešybių vienybę. Kiekviena netapatybė duformuoja tapatybės būtybę. Vadinasi netapatybės teigimas patvirtina tapatybę. Herakleitui ugnis yra vienybė išlaikanti nuolatinę tapatybės nekitimo procesą. Tapatybės netapatybės žaismą. Taip Herakleitas bando kalbėti apie tai kas nėra. Tačiau nebūtų įmanoma kalbėtį apie nebūtį jeigu nebūtų būties. Pati kalba atkartoja pamatines tikroves. Tikrovės sąrangos principą išreiškia „karas“. Fragmentai „būtina žinoti jog karas yra visuotinis, ir teisybė – vaidas ir viskas gimsta per vaidą ir elgęsi pagal jį“ „karas“ yra nuolatinė ir visuotinė pasaulio būsena. Nuolat vyksta pasaulio suskilimas, pasidalijimas i priešybes. Visi daiktai atsiranda ir elgiasi pagal vaidą. Pasaulis randasi kai priešybės ir elgiasi kaip priešybės. Pasaulis yra priešybių kova. Dėl „karo“ vyksta prieštara, priešybių kova viska valdanti, judinanti ir keičianti. Priešybių kova yra ta
apsmo ir kitimo šaltinis. Herakleito teorijoje svarbiausia priešybių vienybė. Priešybių netapatybės teigimas implikuoja vienybės, tapatybės buvimą. Šią tikrovės prasmę mąstytojas atskleidžia ugnies įvaizdžiai. Už nuolatinės priešybių kovos „karo“ slypi sau tapati tikrovė pasireiškianti nuolatiniu kitimu virsmu netapatybe. Visa ko pradas neturi vieno vardo. 1) Talis nurodo tam tikrą pradinį vienį – vandenį. Tuomet kyla klausimas kaip paaiškinti, kad iš vandens kyla visa įvairovė. Ši pozicija silpna daugio atžvilgiu. 2) Herakleitas išaštrina daugio klausima, vienį ištirpindamas priešybių kovoje, ugnimi ir „karu“. 3) Parmenidas klausimą apie vienį ir daugį sprendžia vienio naudai. Judėjimas iliuzija, o nebūties nėra. Bet koks daugis paneigiamas. Ir Herakleito ir Parmenido teorijų atveju susiduriama su pastovumo ir kitimo problema. Visa Vakarų filosofija Parmenidiško ir Herakleitiškojo mąstymo tipų dialogas bei prieštaro. Herakleitui bet koks vienis ištirpsta daugyje. Parmanidui bet koks daugis – vienyje. Ši prieštara buvo nagrinėjama klausiant kas yra judėjimas. Pasak Elijos mokyklos judėjimas yra regimybė, bet ir Herakleitas manė, kad judėjimo negalima mąstyti, nes jis visuomet suformuoja jau nesikeičianti dalyką. Tačiau ji nesikeičianti dalyką slepia priešybių kova. Plutonui tikroji būtis yra nesikviečianti. Aristoteliui aišku, kad judėjimas yra. „Kiekvieną tikrą būtybę arba kiek tikrą vienį galima laikyti substancija. Tai kas sudaro pagrindą. Substancija yra tai kas kaip tikroji būtybė yra tikrasis vienis savyje. Ar
ristotelis mano, kad kiekvienoje būtybėje yra du dalykai: aktas (veikla) ir potencija (galimybė, sugebėjimas, geba). Potencija sugebėjimas kažką veikti, aktas – tikrovė, tai kas yra potencija susijusi su galimybe, o aktas susyjąs su tikrove. Substancija nagrinėjome kaip galimybe, turinčia tikrovę.

Aktas Potencija
Akcidencija
Forma
Būtis
(Egzistencija)

Substancija
Materija
Esmė

Judėjimas tam tikros galimybės virtimas tikrove, potencijos aktualizacija. Substancijoje yra dvilypis buvimo būdas. Kiekviena būtybė gali būti dviems būdais. Aktuali tai kas yra ir potenciali. Aktuali ji yra vienis savyje, o potenciali ji yra daugis. Substancija toia būtybė, kuri pati savyje turi atrama, kuri išlieka tokia pati ir nesikeičia ir ištenkanti jos apibrėžtims. Akcidencija egzistuoja tik deka substancijos. Substancija yra potenciali akcidencijų atžvilgiu. Akcidencijos yra aktai apibrėžiančios substanciją.
1) Akcidencijos yra išorinis arba atsitiktinis. 2) savybės t.y. tarsi išsišakoja būtybės būtybėje. Žinant daikto savybę galima sužinoti būtybės esmę. Aristotelis sugalvojo 10 klausimų ir jas vadino kategorijomis. Išskiria dvi substancijas. Pirminę – nenusakantis žodžiais. Antrinę – .. . Forma tai yra kintantis objektas, o materija yra tai kas nekinta. Materijoje nėra jokio apibrėžtumo. Substancinė forma apibrėžia materiją kaip tam tikrą realią formą. Materija realizuojasi įgaudama formą. Joje gludo potencija virsti kitomis būtybėmis. T.Akvinietis perėmė Aristotelio idėjas. Pastebėjo, kad Aristotelio teorija nėra visiškai užbaigta. Jis bando pateikti galutinį akto potencijos pakitimo pavidalą. Forma ir materija negalima nustatyti būtybės realumo. Kad būtybė taptu tuo kas būna, kad realybė būtų reikalingas būties aktas. Esmė priima būties aktą ir kartu ji riboja kaip pasyvi potencija. Egzistencija suvokiama kaip tobulumas, o esmė kaip jo riba. Esmė yra tas pradas, kurio dėka kas nors gali egzistuoti. Filosofai sugalvojo erdvės ir laiko filosofine samprata. Kūnas yra tai kas jis yra, bet tiek, kiek jis yra ne tai kas yra už jo. Tai reiškia, kad kūnas yra kitų ribojamas ir jo negalima mąstyti be kitų kūnų. Taigi erdvė yra kūnų išsidėstymas šalia vienas kito. Tik kūnas kuris turi kitą kūną kaip riba už savęs yra erdvėje. LAIKO FILOSOFINĖ SAMPRATA. A. Augustino filosofinė samprata. Jis domėjosi pačiu laiku, o ne daiktais judančiais laike. „tai dabar aišku ir suprantama nėra nei busimi nei buvę dalykai ir netikslu sakyti, kad yra 3 laikai: būtasis, esamasis ir būsimasis. Bet galbūt būtų tikslu sakyti, kad yra tokie tris laikai: esamasis apie būtąjį, esamasis apie esamąjį ir esamasis apie būsimąjį. Mat visi šie 3 yra mano sieloje kaip kažkas neapibrėžta ir niekur kitur aš jų nematau. Esamasis apie būtąjį yra atsiminimas. Esamasis apie esamąjį – stebėjimas. O esamasis apie būtąjį – laukimas“. Būtasis laikas tai kas praėjo ko nėra. Būsimasis laikas tai kas bus, bet jo taip pat nėra. Esamasis – be galo trumpas laiko tarpas. PAZINIMO PROBLEMA FILOSOFIJOJE. Sub  Obj, aš  pasaulis, aš  aš. Sąmonė subjekte ieškoma pažinimo būdo. Tokie klausimai įsigalėjo Naujaisiais laikais. Klausimas iš kur atsirado mūsų žinios yra pažinimo šaltinio problema. Pažinimo šaltinio filosofai ieškojo pačiame žmoguje. Galima iškelti dvi pažinimo žmogaus galias: juslės ir mąstymas. Ypač Naujųjų laikų kilo klausimas kuri iš šių galių geresnė. Racionalistu argumentai prieš empiristus. Racionalistai teigia, kad juslės yra labai nepatikimas pažinimo šaltinis. Ką juslėmis patyriame yra labai netikra. Reikia remtis pažinime protu. Aiškios yra matematikos žinios. Empiristu argumentai. Vien tik protu gautos žinios yra aukšto lygio patikimumas jos yra abstrakčios. Klausė kas yra racionalistų žinių objektai. protu gautos žinios yra abstrakčios vadinasi nėra tikri. Juslėmis turime remtis todėl, kad tik šitaip galima sutelkti savo žinioms realų turinį. Priežastis mūsų įprotis. Kad įvykius A ir B sieja priežastinis ryšys sakome tada, kai daug kartų buvo pastebėta, kad B įvyksta tada kai įvyksta A. jei įvykių A ir B vaizdinių seka sieja asociacija ryšys kylantis iš mūsų įpratimu. Tačiau taip galima teigti ne apie daiktų esmę, o tik apie mums įprasta vaizdinių seką. Jis bando įrodyti kad pažinimas nėra 100% garantuotas. Dekartas yra racionalizmo pradininkas. Jis ieško aiškių ir akivaizdžių tiesų ir todėl iškelia savo abejonę: abejok viskuo. Jis sako, kad reikia abejoti tuo kas mums sakoma ir net savimi, savo kūno. Vienintelis tikras dalykas, kad mes neabejojame yra abejonė. Dekartas suranda aksioma, tezę kuria remiantis įrodinėtu kitus teiginius. Tai kad aš abejoju, vadinasi aš mąstau, o kad mąstau tai egzistuoju.

Aš mastau  Dievas  pasaulis
Dekartas pakeičia du Dievo buvimo įrodymus. 1) panašus į Anželmo kenterberiečio. Po to sąvoka Dievas savaime mums suteikia žinių apie tokio dalyko kaip Dievo egzistavimas. 2) pagrįstos žmonių nesugebėjimu suvokti begalybės. Todėl jis salo, kad sąvokos begalybės autorius gali būti tik pats tos sąvokos kūrėjas – Dievas. Tiek 1, tiek 2 Dievo buvimo įrodymai paremti tuo, kad Dievo sąvoka įdiegta pačio dievo. Jam pasaulis yra mechaninizistinis. Jis suvokia pasaulį kaip agregatą. Visas pasaulis labai neturiningas yra dalyku kurie yra nepaaiškinami. Empirinis žinojimas pateikią turinį, tačiau tokio žinojimo lygis yra labai žemas. Racionalus žinojimas garantuoja labai aukštą patikimumą, jis yra labai abstraktus.

Klauskime tiesos samprata:
Šis tiesos apibrėžimas priklauso T. Akviniečiui ir skamba tiesa yra daikto ir intelekto atitikimas. Šia samprata rėmėsi Platonas ir Aristotelis. Jeigu mūsų mirties ar teigiamas turinys nusako faktinę būseną, tai mes galime sakyti kad ta mirtis yra tiesa. Jei teigimas atitinka tikrovę jis yra tiesa. Koks nors teiginys yra teisingas jai tai kas juo išreiškiama ir pasakoma sutampa su tuo dalyku apie kurį kalbama. Ir šiuo atveju mes sakome tai atitinka teisybę. Tačiau teisybė atitinka ne dalykas o sakinys, kai kalbame apie teigiama teisinga. Tai visuomet turime atitikima tarp būties ir mastymo, tikrovės ir kalbos, fakto ir teiginio.
Pragmatinė tiesos samprata: teisingumas sieja su teiginiu naudingu žmogiškai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu. (pragmatinė – pragma iš gr. kalbos – veiksmas) pradininkas Pirsas. Jis sako, kad pamušti objektą, turi žinoti kokius praktinius padarinius tas objektas gali sukelti, sukeliamas dėmesys į reiškinio poveikį žmonėms, o ne į jo esmę, o Džeimsas akcentavo mūsų įsitikinimų gebėjimą kreipti mūsų veiksmus. Veikdami mes rėmėmės idėjomis ir tikimės, kad ją remdamiesi mes kad mūsų veiksmai bus efektyvus. Žinių teisingumas glaudžia siejamas su praktini naudingumu, tiesa turi kas naudinga.
Objektyvi tiesa: toks žmogaus žinių turinys kuris nepriklauso nuo subjekto valios ir norėjimo. Tiesa nekonstruojama pagal valių ir žmonių norą, o yra apibrėžiama pagal nustatymą objekto, nukreiptus prieš pragmatizmą.
Santykinė tiesa – reliatyvi tiesa.
Absoliutine tiesa – pilnas žinojimas apie tikrovę ji yra besąlyginė nepriklausoma iš santykiniu realistu. Susideda absoliuti tiesa.

Leave a Comment