konspektai

1. Filosofijos objektas ir filosofinio mąstymo savitumas
Objektas yra tai į ką mokslas nukreipia savo pažintinę veiklą. Filosofijos dalyku galėtume pavadinti tikrovę. Tikrovė gali būti dvejopa: a) materiali – kuri yra fiksuojama žmogaus jutimo organais ar išrastais prietaisais b) ideali – aptinkama žmogaus protu ir mąstoma. Jeigu pasaulyje viskas būtų aišku, tai nereikėtų nei mokslo nei teologijos nei filosofijos. Mokslo dalykas yra objekto dalis, kurią iš objekto išskiria pažindama žmogus. Kartais yra sakoma, kad visi mokslai turi objektą, o filosofija ne ir tuo ji skiriasi nuuo kitų mokslų, taip pat mokslas nesugeba apžvelgti tikrovės kaip visumos, o filosofija sugeba, bet ne visada tai daro. Bet tokį požiūrį galima sukritikuoti, nes yra meno filosofija, teisės filosofija ir t.t. iš čia matome, kad filosofiją domina ir atskiros tikrovės dalys.
Filosofija nuo mokslo skiriasi savo pažinimo tikslais. Filosofijos skirtumą galime pastebėti keliamuose klausimuose, nes kiti mokslai nekelia klausimų, jei į juos negalime pateikti atsakymo pagrįsto empiriniu būdu pvz. ar pasaulis amžinas ir begalinis? Mokslui tai beviltiškas klausimas, nes eksperimentu niekaip neerasime atsakymo, todėl mokslai tokių klausimų ir nekelia. Filosofija kaip tik tokius klausimus kelia į kuriuos mokslas negali atsakyti. Nors filosofinių klausimų tematika skiriasi priklausomai nuo laikotarpio, bet yra amžinų filosofijos klausimų. Pagrindiniu filosofijos klausimu yra būties klausimas, nes sužinoję atsakymą į

šį klausimą sužinotume ir atsakymą į kitą klausimą, kas esame patys. Į klausimus apie pasaulio sukūrimą galime sužinoti iš teologijos, mitų, bet filosofija kaip protu, logika remiantis mokslas bando įrodyti tiesas, jas pagrįsti. Kartais yra klaidingai sakoma, kad filosofijoje yra svarbiau yra klausimo iškėlimas nei atsakymas į tą klausimą. Bet taip nėra, nes pagal atsakymus filosofija yra klasifikuojama į sroves, kryptys. Jeigu būtų nesvarbus atsakymas tai pats filosofavimas prarastų prasmę. Filosofas kritikuodama kitus mano, kad jo atsakymas yra teisingiausias. Filosofija kaip ir kiti mokslai yra susijusi su pažinimo tiesos ieškojimu. Filosofai ieškodami tiesos turimus faktus interpretuoja, norėdami apibrėžti kažkokią sąvoką filosofai tą dalyką apibrėžia plačiąją ar siaurąją prasmę. Bet kitų mokslų dėsnių negalime taip apibrėžti pvz. Archimedo dėsnį. Interpretavimas suprantamas kaip faktų aiškinimas, bet atskirus faaktus kiekvienas supranta kitaip ir kitaip ir savaip juos vertina. Kiekviena nauja interpretacija reiškia naujų žinių atsiradimą, kurios galbūt vėliau bus paneigtos. Atsakymai į iškeltus klausimus yra didžiausia filosofijos vertybė, nes iš jų sprendžiame apie pačią filosofiją. Filosofinis atsakymas į klausimą visada peržengia mokslo galimybes. Visose moksluose atsakymai yra empiriniai t.y. paremti stebėjimu, eksperimentu. Klausimai filosofiniai yra platūs pvz. klausdami apie žmogų, klausiame ne apie kokį nors konkretų žmogų, ne apie vyrus ar moteris, o apie abstraktų žmogų kurio konkrečiai nėra. Todėl ka
aip galime atlikti stebėjimą ar eksperimentą su tuo, kuo nėra iš tikrųjų. Mes tai galime padaryti tik mąstymu. Svarbus filosofijos bruožas yra laisvė. Tai pirmiausia reiškia nepriklausomybę t.y. filosofas yra laisvas žmogus, nepriklauso jokiai partijai ar organizacijai. Filosofinės mintys neduoda jokios materialinės naudos, jų negalima pritaikyti daiktų gamybai. Filosofinių minčių negalima versti pripažinti kitiems asmenims, atstovauti kieno nors interesus. Filosofų atrastos teisybės yra ilgalaikės, nors jos gali būti kritikuojamos, bet visiškai nėra atmetamos pvz. niekas iki šiol neįrodė, kad Platono sukurtas idėjų pasaulio mitas yra melas. Filosofija skirtingai negu kiti mokslai nedaro pažangos, mes negalime pasakyti, kad filosofavimu peržengėm Platoną ar Aristotelį. Kitų filosofų mintys yra dažnai kritikuojamos, todėl atsiranda ginčas su buvusiais ir esamais filosofais. Tas ginčas dažniausiai atsiranda dėl nepasitikėjimo sukauptomis žiniomis, kiekvienas filosofas mano, kad jo atsakymas į klausimą yra teisingiausias. Filosofai atsakymus į klausimus ieško naudodamiesi logika, be jokių emocijų, antipatijų, savanaudiškų interesų t.y. emocionalumas negali būti filosofavimo savybe. Logiškas mąstymas sąlygoja ypatingos filosofinės kalbos atsiradimą t.y. yra sudaroma daug filosofinių sąvokų, kurios yra proto produktas, ir nuo Kanto laikų vadinamų apriorijų. Mes spręsdami filosofinius klausimus dažnai neturime daiktinio atitikmens, negalime suvokti pojūčiais pvz. laikas, erdvė, būtis, grožis. Šios sąvokos yra abstrakcijos. Kiekviena filosofinė sąvoka yra mįslė ir ve
erčia mąstyti.
2. Filosofijos santykis su kitais mokslais
Visus mokslus galime klasifikuoti: 1) realieji mokslai a) gamtos mokslai – fizika, chemija, astronomija b) kultūros mokslai b1) dvasios mokslai – istorija, religijotyra b2) socialiniai ir ūkio veiklos mokslai 2) formalieji mokslai – matematika, formalioji logika.
Realieji mokslai nuo filosofijos skiriasi:
1. realieji mokslai yra empiriniai, nes jų objektas yra patirtinio pasaulio sritis. Filosofija nors ir prasideda nuo patyrimo, bet juo neatsiriboja. Nagrinėja daiktus kurių neįmanoma empiriškai patirti
2. realiųjų mokslų objektas yra apribotas, bet filosofija atvirkščiai, ji klausia kas yra empiriška ir neempiriška, ji domisi visuma
3. realieji mokslai yra metodiškai abstraktūs, nes tiriama sritis yra apibrėžta tik konkrečiu metodu. Filosofija nesiremia jokiu iš anksto nustatytu metodu, jos metodas greičiausiai yra filosofinio turinio.
Filosofijos santykis su realiais mokslais:
1. filosofija realiųjų mokslų tarnaitė – filosofija yra realiųjų mokslų teiginių, prielaidų analizė, pagrindų tyrinėjimas
2. filosofija apibendrina realiųjų mokslų rezultatus – t.y. kuria mokslinius pasaulėvaizdžius
3. filosofija egzistuoja savarankiškai šalia realiųjų mokslų – filosofijos tyrinėjimo būdas skiriami nuo kitų mokslų naudojamų būdų, ji padeda išsakyti visumą ir padėti nustatyti realiųjų mokslų vietą
Filosofija ir formalieji mokslai. Formalieji mokslai nagrinėja grynąją struktūrą. Ypatingą vaidmenį atlieka formalioji logika, kuri dažnai yra priskiriama prie filosofijos, bet ji yra filosofijos įrankis, nes padeda analizuoti filosofijos problemas.
3. Filosofijos vieta kultūroje
Yra daug kultūros apibūdinimų. Kultūra – tai žmonių veiklos būdai ir rezultatai. Kultūra yra ta
ai kas, išskiria žmogų iš gamtos, ją sudaro tai ką žmogus apdorojo, išpuoselėjo ėmė gerbti ir vertinti. Kultūrą galime skirstyti į: a) materialią – žmogaus pagaminti daiktai, kurie lemia žmogaus materialinio gyvenimo sąlygas b) dvasinę – žmogaus intelektinės, dvasinės veiklos produktai: mokslas, menas, moralė, teisė, religija. Filosofija per mokslinių idėjų taikymą daro poveikį materialinei kultūrai. Bet kokia filosofijos vieta dvasinėje kultūroje. Kad ir kokia būtų prieštaringa ir sudėtinga dabartinė kultūra, ji pasižymi tam tikra vienove. Kas į ją įsilieja? Tai kultūrai būdingas požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame, tai kultūros idealai, vertybės. Į kultūrą įsiliejanti yra ir pasaulėžiūra – tai pažiūrų į pasaulį ir žmogaus vietą jame sistema, bei žmonių gyvenimo principai, įsitikinimai, idealai, vertybės. Nuo žmogaus parinktų vertybių (valdžia, turtas) atsispindi ne tik politinėse doktrinose, meno kūriniuose, bet ir kultūroje. Parinktos vertybės kartais atlieka viena ar kita funkciją pvz. automobilis gali būti kaip susisiekimo priemonė, bet ir kaip prestižo ženklas. Skirtingomis epochomis žmonių pasaulėžiūra keitėsi, daugiausia įtaka jai daro mokslo atradimai. Aišku, kad ne kiekvienas mokslinis faktas turi pasaulėžiūrinę reikšmę. Svarbus jis yra tuo metu kai yra siejamas su žmogaus įsitikinimais, idealais, vertybių sistema. Pasaulėžiūrą galime traktuoti kaip iš įvairių elementų sulydytą struktūrą, kuri yra kultūros atrama. Bet kas yra toji atrama, kuri yra pasaulėžiūros pagrindas? Ja yra filosofija, nes ji aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi, daro didelį poveikį žmonių įsitikinimams, idealams, vertybėms. Daug filosofijos sprendžiamų problemų yra svarbių pasaulėžiūrai, todėl kartais filosofija yra tapatinama su pasaulėžiūra, bet tai yra klaidinga, nes: a) pasaulėžiūra – tai žmonių įsitikinimai kurių tęsinys yra poelgiai, o filosofiją sudaro įvairios teorijos, kurios yra išdėstytos knygose straipsniuose b) filosofija daro poveikį pasaulėžiūrai, ji yra vienas iš daugumos ją keičiančių veiksnių. Pasaulėžiūrai įtaką daro ekonominiai, politiniai žmonių gyvenimo sąlygos, religija. Trumpiau tariant klaidingai būtų pasaulėžiūrą prilyginti filosofijai, bet klaidingas būtų ir filosofijos reikšmės pasaulėžiūrai neįvertinimas. Kaip filosofija sugeba paveikti žmogaus mąstymą, juk ją studijuoja nedaug žmonių? Filosofija daro poveikį įvairiais būdais. Aiškiausias būtų filosofijos paskaitų klausimasis, literatūros skaitymas, taip pat savarankiškas apmąstymas. Kitas poveikio būdas: visi visuomenės nariai nėra vienodai aktyvūs kuriant dvasinę kultūrą. Siekiant sukurti kažkokią meninę vertybę kartais reikia turėti didelį išsimokslinimą, kurio dalis yra ir filosofinis parengimas. Žymiausi mokslininkai, rašytojai, politikos ir religiniai veikėjai dažniausiai būna išstudijavę filosofiją ir toliau ją plėtoja. Savo kūriniuose, kalbose, išradimuose jie išgarsina tam tikras filosofines idėjas, kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai remiasi. Aišku, kad šie žymūs veikėjai nesiekia tų tikslų, kurių siekia filosofai, jie nekelia tikslo platinti savo filosofines žinias, bet jie nori nulipdyti tobulą skulptūrą, parašyti skaitytojo dėmesį pritraukianti romaną. Todėl kartais tolima nuo filosofijos profesine veikla kultūros veikėjai įtvirtina tam tikrą pasaulėvaizdį, žmogaus vietą pasaulyje. Filosofijos krypčių poveikis įvairioms kultūros sritims nevienodas. Scientistinė filosofija labiau veikia mokslą, antiscientistinė – meną. Filosofiją galima būtų pavadinti kultūros savimone, ji yra kultūros šerdis. Filosofinės idėjos nemažu mastu lemia ką mes manome apie pasaulį ir mus pačius.
4. Filosofija ir pasaulėžiūra
Pasaulėžiūra – požiūrių į pasaulį visuma. Pasaulėžiūrą turi kiekvienas žmogus. Filosofija ištobulina pasaulėžiūrą remdamasi proto argumentais bei patyrimu. Pasaulėžiūrai įtaką daro taip pat teologija ir kitos mokslo disciplinos. Aptariant pasaulėžiūros sąvoka kyla klausimas, kas yra pažiūra ir kaip suprasti pasaulį? Pažiūra nėra vien fizinės pasaulio išvaizdos suvokimas – pasaulėvaizdis. Pasaulėvaizdis – tai bendras pasaulio, jo struktūros vaizdas. Pasaulėžiūra leidžia spręsti, kas pasaulis yra, kas pats esu pasauliui ir t.t. Ji leidžia spręsti kokia yra pasaulio esmė ir prasmė. Konkretaus žmogaus pasaulėžiūrą sudaro įvairios nuomonės, įsitikinimai ir tiesos, dažnai galime aptikti apmaudžių klaidų. Išmintis žmogui padeda tobulinti pasaulėžiūrą, todėl filosofija kaip išminties meilė tampa pasaulėžiūros ištobulinimo teorija. Mokslinėje literatūroje kartais yra išskiriamas mokslinės pasaulėžiūros terminas t.y. dalis žmogaus patirties sutvarkyta pagal mokslo keliamus reikalavimus, bet visa žmogaus pasaulėžiūra negali būti moksline.
↑↑↑↑↑↑↑↑↑↑↑↑↑↑
5. Filosofija ir religija
Žodis religija naudojamas įvairiomis prasmėmis: primityvioji, tautinė, pasaulinė, gamtos, monoteistinė, ateistinė ir t.t. religija. Siekiant subendrinti ir surasti kas visas religijas vienija galima būtų pasakyti: Religija – tai būdas, kuriuo žmogus egzistuoja santykiaudamas su neperžengiamu ir galutiniu prasmės pagrindu, kuris aprėpia ir apskritai būtį, ir atskiras būties sritis. Čia yra du aspektai: 1) religija apibrėžtas, konkretus ir realus santykis tarp žmogaus ir galutinio prasmės pagrindo (Dievo) 2) religija priklauso nuo to kaip yra suprantama žmogaus būtis ir pasaulis, tai galime traktuoti kaip mokymą. Koks yra santykis tarp religijos ir filosofijos? Jau Aristotelis mokymą apie sielą, gamtą ir Dievą (psichologija, fizika, teologija) laikė pagrindinėmis filosofijos teorinėmis disciplinomis. Svarbiausiu skirtumu tarp filosofijos ir religijos yra: filosofija save laiko proto mokslu, todėl filosofija atmeta visus teiginius kurių negalime suprastu grynu protu. Religijos dėka žmonės pradeda tikėtų tuo ką negalima paaiškinti grynu protu, ką liudija mitai, tradicijos, kas yra aukščiau proto. Tikėjimas yra suprantamas kaip Dievo dovana. Filosofijos galutinė instancija yra žmogaus (kiekvieno savo) protas, o religijos – Dievas. Religijos ir filosofijos santykis dažnai yra suprantamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis. Bet koks yra tas santykis, yra įvairių nuomonių:
· Religija ir filosofija neturi nieko bendra: kiekviena turi savo tiesą ir savo problemas, todėl jos yra atsietos viena nuo kitos, religijos teiginiai nėra klaidingi, bet mokslo požiūriu beprasmiai
· Religija ir filosofija prieštarauja viena kitai: 1) religija prieš filosofija: tikėjimas yra proto priešybė, todėl atmeta filosofiją (“tikiu, nes tai nesąmonė” Tertulianas, “protas velnio kekšė” Lutheris) 2) filosofija prieš religija: religija yra prieštaraujanti protui (“religija yra liaudės opiumas” Marksas)
· Religija ir filosofija sudaro vienovę: 1) iš religijos pusės “tikiu, kad suprasčiau” Augustinas 2) iš filosofijos pusės: bandoma religiją pagrįsti protu, “religija tik proto ribose” Kant
· Religija ir filosofija yra skirtingos, bet yra susijusios prasmėmis: filosofija bando mąstyti religijos turinį, filosofijos problemų terpėje, žmogaus protas ir apreiškimas (religija) negali prieštarauti, nes abiejų ta pati kilmė
6. Filosofijos struktūra
Kaip liudija filosofijos istorija filosofuoti galima bet kuriuo klausimu, apmąstyti bet kurią žmogaus gyvenimo sritį. Bet yra tam tikras filosofijos struktūros supratimas. Ji suprantama kaip filosofinės refleksijos sisteminimą ir bendrumo aspektą. Filosofijos veiklos sritis galima suskirstyti į tris pagrindinius blokus:
1) bendras sistematizavimas: apima būties teoriją (ontologiją), pažinimo teoriją (gnoseologija), žmogaus teoriją (antropologija), vertybių teoriją (aksiologija), praktinės veiklos teoriją (praksiologija)
2) specifinis sistematizavimas: apima visuomenės koncepcijas (sociologiją), dorovę (etika), grožio teoriją ir meninę veiklą (estetika), mąstymo dėsnius ir formas (logiką), mokslo teorijas (epistemologija), metodologiją, istorijos filosofiją, politikos filosofiją, teisės filosofiją ir t.t.
3) specialų sistematizavimas: apima atskirus pasaulio vaizdinių, pasaulėveikos fragmentus, komponentus – konkrečių mokslų filosofija (matematikos, fizikos, biologijos ir t.t.), konkrečių fenomenų filosofija (valdžios filosofija), konkrečių būsenų filosofija (taikos, karo).
Tradicinės filosofijos struktūriniai dalys yra:
1) Ontologija – tai būties, tikrovės teorija. Ji bando išaiškinti, kas yra būtis, ar jų yra daugiau. Stengiasi suvokti būties prigimtį, vystymosi dėsningumus, jos savybes.
2) Gnoseologija – pažinimo teorija. Tiria žmogaus pažinimo galimybes, pažinimo procesą, tiesą, žmogaus santykį su tikrove
3) Aksiologija – vertybių teorija. Tiria vertybių prigimtį, jų savitumus, vertinimo pagrindus ir kriterijus, jų tarpusavio priklausomybę, hierarchinę struktūrą
4) Antropologija – pateikia žmogaus sampratą. Aiškina žmogaus prigimties esmę, stengiasi nustatyti jo vietą pasaulyje. Paliečia žmogaus gyvenimo tikslo, prasmės, laimės, kančios, mirties klausimus
5) Etika – dorovės teorija. Tiria žmonių elgesį, jo pobūdį gėrio ir blogio atžvilgiu. Nagrinėja moralinio vertinimo normas, etinį idealą.
6) Estetika – nagrinėja grožį, meną, meninę kūrybą, pergyvenimus susijusius su grožiu
7) Socialinė filosofija – nagrinėja žmogaus visuomeninio gyvenimo klausimus. Ji apima visuomenės funkcionavimo ir vystymosi dėsningumo problemas.
Tarp šitų filosofijos disciplinų nėra izoliacijos. Išsprendimas kažkokios vienos filosofinės problemos turi įtakos kitų klausimų tyrimui.
7. Filosofinė tikrovės samprata. Pasaulio pradai
Filosofijoje būtis reiškia tai kas yra, kas egzistuoja. Galima būtų manyti, kad būtis tai pasaulis, bet pasaulis yra kaip juslėmis – regėjimu ir lytėjimu suvokiami daiktai ir reiškiniai kitaip tariant dalykas kuri galime patirti. Keldamas būties problemą filosofas klausia, kas egzistuoja ir kaip egzistuoja, ir ką reikia egzistuoti. Pirmieji filosofai jiems rūpintį klausimą apie būtį bandė atsakyti remdamiesi mitologija. Daugiau filosofus domino klausimas iš ko pasaulis atsirado. Pirmas filosofas kuris bandė atsakyti į šį klausimas nesiremdamas mitais buvo Talis, kuris pareiškė, kad viskas atsirado iš vandens. Šis jo požiūris atsirado, nes senovės graikai skyrė keturias pasaulio stichijas (pasaulio elementus): ugnį, vandenį, orą ir žemę. Todėl Talis išrinko jo manymu svarbiausia elementą vandenį, kuris yra jo manymu pats svarbiausias, gyvybės simbolis. Anaksimandras daiktų pradu paskelbė juslėmis nesuvokiamą medžiagišką esybę, kuri yra tapatinama su erdve ir laiku, todėl kad jis manė, kad daiktų pradas turi skirtis nuo juslėmis suvokiamų daiktų. Parmenidas nurodė, kad būtis yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta. Pitagoras pateikė savotišką pasaulio pradą jis nurodė – skaičių. Skaičiais jo nuomone išreiškia pasaulio formą ir visi daiktai gali būti išreikšti skaičiais. Skaičiams viskas paklūsta: judėjimas, forma, laikas. Skirtingai nei Pitagoras Demokritas pateikė savo tezę, pasaulio pradai yra atomai ir tuštuma, nes visi daiktai yra sudaryti iš atomų.
Platonas pateikė daiktų ir idėjų teorija. Viename iš savo dialogų jis klausia sofisto, kas yra grožis. Sofistas atsako, kad grožis yra graži mergelė. Bet Platono toks atsakymas netenkina, nes mergelis grožis yra laikinas ir santykinis. Grožis negali būti sutapatinamas su juslėmis suvokiamu daiktu. Išvardintas daiktas galbūt ir yra gražus, bet klausimas buvo kas yra grožis, o ne kokie daiktai yra gražūs. Grožis Platono nuomone yra amžinas, tobulas, neatsirandantis ir neišnykstantis t.y. jis yra idėja. Idėjos yra kaip daiktų rūšys, kaip daiktų pirmavaizdis. Daiktai atsiranda ir išnyksta, o idėjos lieka. Kai sakome “medis” tai turime omenyje visus medžius, kurie augo, auga ir išaugs, todėl prie rūšies medis mes negalime prisiliesti, pamatyti, galime tik protu suvokti, bet konkretų medį (daiktą), mes galime pamatyti, jį paliesti. Daiktai pasak Platono yra idėjų šešėliai. Laikydami juslinio pasaulio daiktus tikrais mes apsirinkame, tikrove reikia laikyti, ne tai kas atsiranda ir išnyksta, o kas yra amžina ir tobula. Todėl tikrovė ne daiktai, o idėjos. Mūsų išsivaizduojama pasaulį Platonas vaizduoja kaip kalinius esančius oloje, kurių kojos ir kaklas nuo pat mažens yra prirakintas grandinėmis. Kaliniai yra sustoję nugara į sklindančią šviesą ir negali atsisukti į ją. Prie olos vaikšto žmonės, nešasi įvairius daiktus. Kaliniai einančius žmones ir įvairius daiktus mato kaip šešėlius ant sienos. Tuos šešėlius ant sienos jie laiko tikrovę, bet taip gi nėra. Dabar jei išlaisvinti tuos žmones iš grandinių ir leisti atsisukti. Kaliniai apaktų nuo šviesos ir negalėtų žiūrėti į daiktus, kurių prieš tai matė šešėlius. Žmonėms parodžius tikrus daiktus ir paaiškinus, kad tai yra tikrovė, jie su tuo nesutiktų. Jie tikrove laikytų šešėlius kuriuos matė ant sienos. Kad pripratinti tuos žmonės žiūrėti į tikrus daiktus, reikia iš karto pratinti žiūrėti į tų daiktų šešėlius, paskui atspindžius vandeny, o paskui leisti žiūrėti tik į tikrus daiktus. Į dangų iš pradžių reikėtų žiūrėti naktį, o galu gale leisti pažvelgti į saulę.
Aristotelis teigė, kad idėjos yra atskirtos nuo daiktų. Idėjos tai daiktų antrininkas. Platonas sakė, kad pažinti galima tai, kas yra amžina ir nekinta. Bet Aristotelio nuomonę, pažinti galime ir daiktų atsiradimo ir išnykimo priežastis. Jis mano, kad pasauly egzistuoja tik daiktai tuos daiktus vėliau pavadino substancija. Iš kiekvieno daikto galime išskirti savybes, kurios įeina į daiktų sąvoką ir yra bendri daiktams. Tas bendras, rūšines daiktų savybes Aristotelis vadina jų forma, o kitas individualias – materija. Kai kalbame apie formą tai Aristotelis turėjo omeny ne daiktų geometrine formą. Kai kalbame apie žmogaus formą turime omeny žmogaus savybes: protingumas, mirtingumas. Materija – yra tai kas nėra forma, ji yra beformė, neapibrėžta, tai kas kinta ir nėra pastovu daiktuose (pvz. žmogaus ūgis nėra apibrėžtas, gali būti mažesnis ar didesnis). Dėl to Aristotelio materijos sąvoka praranda prasmę. Talis, Anaksimenas, Demokritas materija suprato skirtingai. Taliui tai vanduo Anaksimėnui – oras, Demokritui – atomai. Pasak Aristotelio daiktų medžiaga iš kurios jie yra padaryti tai yra suformuota materija. Grynoji materija neturi juokios formos ir tai yra neapibrėžtas daiktų pagrindas. Aristotelio formos kaip daiktų esmė ir dalies primena Platono idėjas, bet yra skirtumas: idėjos egzistuoja nepriklausomai nuo daiktų, o formos – pačiuose daiktuose. Aristotelio nuomone daiktas egzistuoja savarankiškai, tai daikto forma yra sujungta su materija kaip formos realizacijos galimybė ar pagrindas.
8. Patyrimo tikrovė ir mąstymo tikrovė

9. Pasaulio sandara
Jau Aristotelio filosofijoje yra mintis apie pasaulį, kaip pakopų eilę, kuri prasideda materija, fiziniais ir organiniais kūnais, gyvomis būtybėmis ir baigiasi politinėmis būtybėmis – žmonėmis, kurie gali siekti aukštesnių pakopų. Bet toks pasaulio pakopų nurodymas nėra tikslus, nes žmogus kaip atskira pakopa, gali turėti savyje kažką materialaus, organinio kūno ir dvasinių struktūrų. Pasaulis susideda iš pakopų, bet tos pakopos nėra suaugę su kūrinių pakopomis. Kūriniai – augalai, žvėrys, žmonės patys yra susisluoksniavę. Žmogus yra būtybė susidedanti iš keturių sluoksnių t.y. materialinė, organinė, psichinė ir dvasinė būtybė. Mažiau išsivystę kūriniai: žvėrys – tris sluoksnius (neturi dvasios), augalai – du (neturi ir psichikos). Visus pasaulio sluoksnius galima būti pavaizduoti nuo žemiausio iki aukščiausio: materija (neorganinis sluoksnis), organinis, psichinis ir dvasia. Neorganiniam sluoksniui priklauso visas kosmosas, kuris susideda iš mažesnių struktūrų: elektronų, atomų, protonų, neutronų, molekulių, makromolekulių iki planetų sistemų, žvaigždžių sistemų. Aukščiau materialinio sluoksnio yra organiškas. Tarp šitų dviejų sluoksnių yra perregimas santykis. Aukštesnio sluoksnio kūnai formuojasi iš žemesnio, kurį naudoja kaip statybinę medžiagą savo statiniui t.y. organinis sluoksnis performuoja neorganinį, bet niekas nedingsta, o tik pereina į aukštesnį lygį. Kai vyksta persiformavimas viso žemesnio sluoksnio kategorijos turi pereiti į aukštesnius sluoksnius. Vykstant tokiam procesui organinėje pakopoje atsiranda naujos kategorijos – Novum. Organiniam sluoksniui yra būdinga medžiagų apykaita ir tuo jis skiriasi nuo neorganinių sluoksnių. Šiuo proceso metu yra pasisavinamos medžiagos iš supančios aplinkos, kurios įgyja organine formą ar išsisklaido. Virš šio sluoksnio yra psichinis, kuris yra suprantamas kaip sąmonė. Šis sluoksnis nesireiškia vienas, o kartu su dviem žemesniais. Bet skirtingai nei antras sluoksnis, psichinis yra visiškai atribotas nuo žemesnių sluoksnių. Jis negali būti sudarytas nei iš neorganinių nei iš organinių darinių. Tai reiškia, kad pojūčiai, norai mintys nėra sudaryti nei iš atomų nei iš molekulių. Bet psichinis sluoksnis negali egzistuoti be dviejų pirmųjų. Todėl tik dalis žemesniojo sluoksnio prasiskverbia į psichinį sluoksnį. Ketvirtas sluoksnis yra dvasinis. Dvasingumą nuo psichiškumo skiria antiindividualumas. Kiekviena psichinė sfera yra individuali, ko negalime pasakyti apie dvasios sferą – ji greičiausiai yra bendra t.y. laiko, tautos dvasia; kuri laiką išlieka bendri moraliniai įstatymai, religija. Pati dvasia nėra paveldima, bet vaikas įgijęs kalbos sugebėjimus mokosi savo aplinkoje, perimdamas viską kas yra įprasta kitiems. Ryšys tarp dvasinio sluoksnio ir psichinio yra panašus kaip tarp organinio ir neorganinio.
10. Erdvė ir laikas
Norėdami apibrėžti erdvę mes susiduriame su sunkumais kurias nurodė A.Einšteinas. Erdvę dažniausiai suprantame kaip dėžę, kurios sienų storis lygus nuliui. Į tą dėžę galime talpinti įvairius daiktus. Bet mūsų įsivaizduota dėžė apima ribotą erdvę. Mintimis galime imti vis didesnę dėžę kuri apimdavo mažesnę. Todėl erdvę suprantame kaip kažką neribotą. Aristotelis nurodė, kad remdamiesi erdve kaip dėžę kurioje telpa kiti daiktai erdvė tampa daiktu kuriame telpa kiti daiktai. Todėl skirtumas tarp daikto ir erdvės tampa neaiškus. Aristotelis nurodė, kad erdvė negali būti nei pati elementas, nei būti sudaryta iš elementų, ar jie turi kūną ar yra bekūniai. Juslėmis suvokiamas elementas turi masę, o protu – neturi dydžio. Erdvė nėra nei materija nei niekas nėra iš jos sudaryta. Toliau Aristotelis bando paaiškinti vietą. Kūno vieta yra to kūno ribos. Tik kūnas yra tįsus ir turi savybes. Riba yra kūno atribojimas nuo kito kūno. Nurodant kūno apibrėžimą galime pastebėti, kad kūnas turi kažką šalia savęs jis yra apribotas. Erdvė atrodo kaip daiktas, kuris yra pats savaime ir visada turintis kažką kitą šalia savęs. Kadangi tįsumas yra būdingas tiktai kūnui, tai tuštuma negali būti tįsi. Tuštumą Aristotelis apibūdina kaip erdvė iš kurios išimtas kūnas. Tuštuma tarp kūnų pati turėtų būti kūnu, todėl kalbama apie orą ir eterį. Taikydamas visatai matematinį skaičių sekos modelį Aristotelis teigia, kad visata yra baigtinė, bet neturi ribų. Platonas skirtingai negu Aristotelis prieina prie išvados, kad begalybė yra galima.
Kalbant apie laiką skirtingai negu erdvę nagrinėjama ne kaip tįsumo aspektą, o kaip judėjimo. Pasak Aristotelio, laikas yra “judėjimo skaičius to, kas anksčiau, ir to, kas vėliau, prasme”. Čia turime omenyje, kad be judėjimo nėra laiko. Judėjimą galime pavadinti laiko materialų aspektą. Skaičius yra reikalingas tam, kad kur nėra kas skaičiuoja, negali būti ir kas skaičiuojama t.y. ir skaičiaus. Šalia materialiojo aspekto yra ir formalusis – kas skaičiuoja. Be subjekto nebūtų ir laiko, todėl laikas suprantamas [per subjektą kuris įlaikina. Klausimas apie laiko baigtinumą ar nebaigtinumą nėra išspręstas. Laiko ir judėjimo erdvėje pavyzdį galime pamatyti iš laikrodžio pavyzdžio, kur erdvė yra ciferblatas.
11. Determinizmas ir indeterminizmas. Dėsnio samprata.
Determinizmas – tai požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai, yra dėsningi. Šis požiūris atsirado Newtonui suformulavus mechanistinę pasaulio sampratą. Determinizmo pradininkas buvo Laplasas, kuris teigė, kad visi reiškiniai kurie vyksta yra tam tikrų dėsnių padarinys. Protas, kuris sugebėtų žinoti visas gamtoje veikiančia jėgas ir tų jėgų daromus rezultatus ir sugebėtų tai išreikšti viena formule, tokiu atveju neliktų kas neaišku ir netikra, būtų galima numatyti ateitį ir praeitį. Laplasas teigė, kad žino kaip juda Saulės sistemos planetos ir tvirtino, kad iš kosminių dulkių atsirado saulės sistema. Jis atmeta Dievo egzistavimą, taip atsitiktinumų buvimą, nes viskas vyksta dėl kažkokių priežasčių.
Determinizmo priešininkai buvo vadinami indetermistais. Pagal determinizmą stebuklai pasaulyje yra neįmanomi, bet jais daug kas tikėjo. Indeterminizmas rėmėsi žmogaus valios laisve, nes žmogus laisvai gali nuspręsti ką jam daryti vienoje ar kitoje situacijoje. Žmogus be laisvos valios tai nežmogus. Jei žmogus valios ir laisvės neturėtų jis negalėtų būti atsakingas už savo veiksmus. Kantas teigė, kad gamtoje būtinumas, bet žmogus turi laisvo pasirinkimo galimybę. Laplaso teorija rėmėsi Newtono mechanika, kur buvo manoma, kad kūnų judėjimą galima nustatyti visiškai tiksliai pvz. tiksliai nustatyti planetų judėjimą, saulės užtemimus. Bet remiantis Newtono mechanika negalime tiksliai nustatyti elektronų ir mikrodalelių judėjimą, jis aprašomas tikimybiškai. Todėl mikropasaulį galime pavadinti tikimybės pasauliu ir jame Laplaso principas negalioja. Bet galime pasakyti, kad jis negalioja ir makropasaulyje, nes ypatingais sugebėjimais Laplaso nurodytas protas, galėtų žinoti visatos ateitį ir praeitį, jei jis žinotų visas objektų fizines, chemines ir t.t. savybes. Todėl Laplaso determinizmas prarado mokslinį pagrindą. Laplasas yra ne tik determinizmo šalininkas, bet ir žymiausias tikimybės teorijos kūrėjas. Jis teigė, kad tikimybė yar ne objektyvi, nuo mūsų mąstymo nepriklausoma, bet mūsų žinių apie įvykį matas.
Dėsniu vadinamos visuotiną prasmę turinčios išvados, kurios atskleidžia tikrovės reiškinių ryšius. Kai mokslininkas mato tokius ryšius jis sako, kad tai dėsnis pvz. jėga priklauso nuo kūno masės ir greičio. Hiumas manė, kad “negalime atrasti būtinų ryšių, nes žmogus įpranta, kad vieni reiškiniai vyksta po kitų todėl žmogus galvoja, kad tie reiškiniai yra priklausomi vienas nuo kito”. Kiekvienas dėsnis yra tik santykinis tikrovės atvaizdavimas. Jei norime visiškai tiksliai paaiškinti reiškinius turime nustatyti jų tikslius ryšius su kitais reiškiniais. O tai neįmanoma, nes yra begalybė reiškinių ir visų ryšių nustatyti neįmanoma. Todėl dėsniai atvaizduoja pasaulį ne absoliučiai, o apytiksliai. Dėsnis padeda orientuoti tarp faktų ir jis nėra žmogaus kūrybos rezultatas, jis tik yra jo pastebėtas.
12. Pažinimas kaip tikrovės atspindėjimas ir konstravimas
Pažinimas yra visuomeninis istorinis ir individualus žinių apie tikrovę gavimo procesas ir jo rezultatas. Žmogus pažinti gali įvairiais būdais: stebėjimu, bandymu, eksperimentu, teorine veikla. Pažinimo procesas prasideda kažkokių aktų nukreipimu į kokį nors objektą ir baigiasi gautų rezultatų formulavimu. Pažinimo šaltiniai filosofijoje yra trijų rūšių: patyrimas, protas ir šaltinis neperžengiantis proto ribą. Atsižvelgiant į tai yra susiformavusios 3 filosofinės kryptys: empirizmas, racionalizmas, iracionalizmas. Empirizmas teigia, kad žmogus norėdamas pažinti remiasi savo juslėmis (regėjimu, klausa, jutėjimu, uosle ir skoniu). Jis mato supančius daiktus – žemę, žolę, vandenį. Klausos organai leidžia girdėti įvairius garsus, lytėjimo – sužinoti ar daiktai šalti ar šilti. Pažinti galime tik juslėmis turėdami betarpišką kontaktą su tikrovėje egzistuojančiais daiktais. Juslės mus susieja su tikrove. Empiristai teigia, kad žmogus gimdamas neatneša į pasaulį jokių žinių, jo protas yra švari lenta ant kurios juslinės patirtis pradeda rašyti. Racionalizmas teigia, kad pažinimo šaltinis yra protas, juslėmis nevisus dalykus galime suvokti ir juslinis suvokimas yra klaidingas. Iracionalizmas teigė, kad pažinimo šaltiniai yra: žmogaus vidiniai pergyvenimai, mistinės būsenos, intuicija, instinktai, antgamtinės jėgos. Aukščiausia būtis yra absoliutas iš kurio viskas atsiranda – idėjos, pasaulio dvasia, materija. Būties mes negalime suvokti nei grynu loginiu protu, nei juslėmis. Pažinti galima tik mistinės ekstazės metu, kuri aplanko žmogų labai retai.
Mūsų protas ir juslės gali pažinti tikrovės reiškinius ir vykstančius procesus t.y. tikrovė yra pažinimui atvira. Bet tai nereiškia, kad kada nors viskas bus pažinta. Absoliutus žinojimas nėra įmanomas todėl ,kad pats pasaulis yra begalinis, kuriame nuolat vyksta pasikeitimai.
13. Pažinimo subjektas ir objektas
Pažinimo subjekto pagrindinė problema – kas kuria pažinimą? Seniausiai yra susidarius nuomonė, kad pažinimo subjektas yra mąstantys individas, ir dėl to kilo klausimas ar individas savo juslėmis ir protu gali pažinti tikrovę. Šio klausimu ypač buvo susidomėta Naujaisiais amžiais, kai sustiprėjo tikėjimas, kad proto galia galim pažinti pasaulį. Bet greitai buvo prieita prie išvadų pvz. Kantas teigė, kad pažinimo procese tikrovė yra sužmoginama ir, kad žmogiško subjektyvaus pažinimo negalime lyginti su tikrove t.y. pažinti “daikto pačio savaime”. Hėgelis nesutiko su Kanto nuomone ir teigė, kad žmogaus pažinties galias galima ištirti tik praktiškai jas išbandant, o ne teoriškai apie jas samprotaujant. Pažinimas nesibaigia žmogui mirus, jis perduoda savo žinias kitiems, ir tas procesas tęsiamas toliau. Todėl pažinimo subjektas yra ne individas, o visuomenė. K.Marksas tęsė Hėgelio mintis ir teigė, kad žmonių tikrovės pažinimas praktiškai su ja santykiaujant vyksta per gamybą. Gamyba tai visuomeninis procesas, kai žmonės ir karto į kartą perduoda žinias, mokėjimą gaminti. Toks požiūris leidžia suvokti, kad žmogus tikrovę keičia gamybos procese. Gamindamas daiktus, kurie neegzistuoja gamtoje jis pažįsta gamtą ir išreiškia tą pažinimą teorijomis. Teorijos turinys priklauso nuo to kaip praktiškai gerai yra įsisavinti reiškiniai (saulė, žmogus, metalas). Nors tikras pažinimo subjektas yra visuomenė, bet mąsto, tiria, pažįsta individai. Todėl reikia atsakyti į klausymą, kaip veikia konkretaus individo pažinimo sugebėjimai, kaip visuomeninio pažinimo instrumentai. Žmogaus pažintiniai sugebėjimai yra dviejų rūšių:
1) Suvokimo sugebėjimai. Suvokimas – suprantamas kaip psichinis tikrovės daiktų vaizdas, kuris susidaro individo psichikoje, kai žmogus juslėmis reaguoja į aplinką. Suvokimas turi struktūrines dalis, vadinamas pojūčiais: klausos, regėjimo, lietimo, skonio ir uoslės. Pojūčiai ir suvokimai susidaro tada, kai yra žmogaus sąlytis su daiktu. Bet suvokimas dar gali būti vadinamas vaizdiniu, kai žmogus neturi tiesioginio kontakto su daiktu, o tik sąmonės atmintyje turi anksčiau atsiradusį daikto suvokimą pvz. galima turėti draugo vaizdinį ir tada, kai jo nematom. Suvokimas turi savybes: a) suvokimas yra individualus – gali būti tik individo psichikoje, negali būti perduodamas kitam žmogui b) suvokimas pateikia pastovų daikto vaizdą, neatspindi kitimo
2) Abstrahavimo sugebėjimai. Žmogų nuo gyvulių skiria sąvokų kūrimo sugebėjimas. Sąvokos skirtingai nuo suvokimų nėra individualių daiktų pavadinimai pvz. stalo sąvoka vienodai apibūdina visus stalus. Todėl sąvokas galime pavadinti abstrakcijomis. Jos nėra individo psichikos reiškinys, nes gali būti išreikštos kalba. Tai galime suprasti, kad visiems žmonėms mokantiems tam tikrą kalbą viena sąvoka turi bendrą prasmę. Bet bendra sąvokų prasmė nėra visiškai bendra, nes sąvoka nėra griežtai apibrėžta pvz. sakant saulė visi supras, kad kalbame apie dangaus kūną, bet atskirų individų žinios apie saulę yra skirtingos. Abstrakcijos gali būti perduodamos kalba, keičiamos, praturtinamos, todėl žmogaus psichikoje vykstantis mąstymas tampa visuomeniniu procesu, kuris priklauso nuo visuomenės turimų žinių.
Pažinimo objekto problema kelia klausimą, ką mes pažįstame. Materialistinė filosofija pažinimo objektu laiko tikrovę. XVII ir XVIII a. gyvavo požiūris, kad juslėmis žmogus suvokia tikrovę, kokia ji yra iš tikrųjų. Tuo metu buvo ir kitas požiūris, Demokrito iškeltas ir Loko įtvirtintas, kuris teigė, kad žmogus suvokia tik kūnų erdvinius matmenis, o spalvos, garso, skonio, kvapo suvokimai susidaro tik žmogaus psichikoje, nes tikrovės reiškiniai tokių savybių neturi. Miuleris šią pažiūrą pagrindė fiziologiniais eksperimentais pvz. spalvą žmogus suvokia nervų sistemoje, kai šviesos bangos dirgina akį. Todėl spalvos suvokimas yra psichinis vaizdas, kuris neegzistuoja objektyviai. Iš tikrųjų egzistuoja tik elektromagnetiniai virpesiai. Iš to kas pasakyta sekė išvada, kad pažinimo objektu negali būti tikrovė, kokia ji yra nepriklausomai nuo žmogaus. Iš požiūrio, kad žmogus tikrovę suvokia subjektyviai galima padaryti išvadą, kad iš subjektyvaus suvokimo negalime spręsti apie išorinę tikrovę, nes suvokimas teikia informaciją tik apie žmogaus vidinį psichikos tūrinį. Dialektinis materializmas pripažino, kad žmogus suvokia tikrovę subjektyviai ir teigė: a) suvokimas priklausydamas nuo žmogaus jutimo organų kartu priklauso nuo objektyvios tikrovės, nes be jos poveikio nebūtų suvokimo b) visuomenės veikla bei nuo jos priklausanti žmogaus patirtis yra individo psichikos ir objektyvios tikrovės tarpininkas pvz. spalvos suvokimą galime palyginti su elektromagnetiniu virpesiu dažniu.
Žmogus sąvokomis pažinta materialius daiktus ir materialūs daiktai tampa pažinimo objektu, jei yra išreiškiamos sąvokomis pvz. stebime vaikų aikštelę ir matome, kad nuo kalnelio čiuožia berniukas su mėlyna kepure, raudona striuke. Mechanikas šį reiškinį išreikštų, kad plokštuma juda kūnas, turintis masę m, kurio pradinis greitis lygus 0, galutinis greitis v ir t.t. Vadinasi mechanikui pažinimo objektas yra ne realus reiškinys, koks jis yra su visomis savo savybėmis: spalva, o tik tam tikras savybių kompleksas, kurie yra būdingi visiem judantiems kūnams. Todėl pažinimo objektas tai ne tikrovės gabalas, koks jis yra savaime, o žmogaus praktinėje veikloje minties pertvarkoma tikrovė.
14. Jutiminio suvokimo ir mąstymo sąveika

15. Empirizmo ir racionalizmo ginčas
Renesanso epochoje patyrimas kaip pažinimo šaltinis buvo labiau vertinamas. Viduramžių scholastinė filosofija (tyrinėjanti antjutiminius būties pradus) buvo mažai vertinama. Renesanso filosofai daugiau dėmesio skyrė empirinei gamtos filosofijai ir kasdieninėms žmonių problemoms. Šioje epochoje iškilo menininkai: Leonardo da Vinci, Alberti. Pradeda plėtotis eksperimentavimo praktika, racionalizmas ir empirizmas. Empirizmo plėtojimui įtaką padarė XVII a. mokslo revoliucija, kai buvo prieita prie išvados, kad išspręsti empirines problemas neįmanoma be stebėjimo ir eksperimento. Todėl eksperimentu įgytos žinios turėjo didesnę prasmę nei loginiai apmastymais paremti samprotavimai. Baconas teigė, kad racionalistų išvestos teorijos vien iš proto neturi jokio ryšio su gyvenimu. Grynai teorinis mokslas yra visiškai bevaisis ir todėl turi būti paremtas empiriniu stebėjimu ir eksperimentais.
R.Descartes naujųjų laikų filosofas buvo racionalizmo šalininkas. Jis tikromis žiniomis laikė aiškius ir suprantamus teiginius, nes tik tai yra aišku, kas yra proto suprantama. Aiškios ir suprantamos yra matematikos žinios, aiški jų struktūra, loginiai ryšiai tarp atskirų dalių, o ką įgyjame patyrimu neturi aiškios loginės struktūros. Jutiminė patirtis leidžia tik sužinoti, kas vyksta čia ir dabar, o ne visur ir visada pvz. lyjant lietui gali įsitikinti tik, kad jis lyja konkrečioje vietoje, bet negali pasakyti, kad jis lyja visur. Jusline patirtimi gali nustatyti, kas yra net ne kas turi būti. Ką suvokiame juslėmis, nėra visiškas pažinimas, turime remtis dar protu pvz. iš vaisiaus skonio ir spalvos sprendžiame ar jis prinokęs. Racionalizmo šalininkai buvo Spinoza, Leibzas, Hėgelis. Jie kaip ir Descartes jie tvirtino, kad pažinimo šaltinis yra protas pvz. matematikas įrodinėdamas teoremas neatlieka specialių stebėjimų. Pasak Descarto kūnai tik geometrines savybes ir mechanines permainas, todėl gamtos aprašymui pakanka geometrinių ir mechanikos dėsnių, o dėsniai yra proto produktas. Jis nurodė, kad idėjos yra įgimtos ir tai parodo mums kuo daiktai gali būti naudingi ar kenksmingi mums.
Gamtotyrininkai nesutiko su racionalizmu. Jie teigė, kad eksperimentas yra klausimas gamtai, į kurį gamta kuri atsakyti pati, o ne žmogus. Eksperimentatorius atsakymo į klausimą iš karto ne žino, kitaip kam reikėtų atlikinėti bandymą. Descarto įgimtų idėjų teoriją labai kritikavo John Locke. Jis teigė, kad gimę neturime jokių įgimtų idėjų, o jas įgyjame ir jų kiekis priklauso nuo patyrimo. Žmogaus protas tai švari lenta kuria užpildo žmogaus patyrimas. Empirizmo atstovas Hume proto suvokimus padalijo į dvi klases: 1) mintis ir idėjos – silpnesni suvokimai, atsiranda kai pagalvojame apie išgyventus įspūdžius 2) įspūdžiai – gyvesni suvokimai, kai matome girdime ir t.t. Protas turi galią sujungti, perkelti, padidinti ar sumažinti duomenis, kuriuos įgijome pojūčiais ir patyrimu pvz. galvoti apie auksinį kalną tai jungti dvi idėjas. Visos mūsų idėjos yra tik suvoktų, patirtų įspūdžių kopijos. Bet jei pažinimo šaltinis yra patyrimas t.y. juslinis pažinimas (ką galime paliesti, pajausti), tai kaip paaiškinti matematinį mąstymą? Humas tai paaiškina, kad žmogiškojo tyrimo dalykus galima padalinti į dvi grupes: 1) idėjų santykius – nagrinėja geometrija, algebra, šių mokslų teiginiai yra įrodomi proto dėka nepriklausomai ar tokie daiktai egzistuoja ar ne visatoje 2) faktus – neįmanoma įrodyti, kaip matematinius teiginius, jie pagrįsti stebėjimais. Faktai mums parodo koks yra pasaulis, o ne koks turi būti. Bet faktai nėra absoliučiai tikri pvz. stebėdami patekančią saulę, negalime būti absoliučiai tikri, kad ji patekės rytoj.
16. Apriorizmas
Hume’o argumentai nepakeitė Kanto nuomonės, kad mokslo dėsniai absoliučiai tikri. Kantas suprato, kad neužtenka tvirtinti, kad yra tikri, bet tai filosofas turi įrodyti. Patyrimo faktai yra individualūs, todėl kaip pabrėžė Aristotelis tikromis žiniomis galima laikyti tik visuotinius teiginius. Kantas tvirtino, kad absoliučiai tikros žinios, teoriniai teiginiai turi būti priklausomi nuo patyrimo faktų. Teiginiai kurie yra žinomi nepriklausomai nuo patyrimo faktų vadinami aprioriniais – jų teisingumas žinomas iš pat pradžių. Todėl galime pasakyti, kad pamatiniai mokslo teiginiai yra aprioriniai. Kantas nurodo, kad yra ir nuo patyrimo priklausomi – aposterioriniai teiginiai t.y. tokie kurių teisingumu galime įsitikinti atlikus tam tikrus stebėjimus ir eksperimentus. Aposteorinių žinių gauname iš juslinės patirties. Apriorines žinias pirmiausia gauname remdamiesi teiginius sudarančių sąvokų analize pvz. visos kvadrato kraštinės yra lygios. Šis teiginys yra teisingas, nes kvadrato sąvoka yra: kvadratu vadinamas stačiakampis, kurio visos kraštinės yra lygios. Tokie teiginiai vadinami analitiniais. Neanalitiniai teiginiai vadinami sintetiniais. Aposteoriniai teiginiai yra sintetiniais, nes būtų beprasmiška analitinį sprendimą grįsti patyrimu. Pamatiniai, aprioriniai mokslo sprendimai nėra analitiniai, nors moksle kartais yra formuluojami aprioriniai analitiniai sprendimai pvz. kvadrato kraštinės lygios. Šitie teiginiai aiškina mūsų žinias, bet jas neišplečia. Analitiniai nėra net aritmetikos sprendimai 5+7=12, nes analizuojant skaičius 5 ir 7 niekaip negausime 12. Kanto nuomone pagrindiniai matematikos ir teorinės gamtotyros teiginiai yra nors ir aprioriniai, bet sintetiniai. Kantas kelia svarbų klausimą: “Kaip galimi sintetiniai aprioriniai sprendimai?”. Kanto atsakymas yra: tokie sprendimai galimi todėl, kad rezultatai priklauso nuo pažinimo būdo. Sąmonė gavusi juslinius įspūdžius juos formuoja, sutvarko tam tikru būdu, kuris priklauso nuo juslinio suvokimo ir mąstymo formų. Kantas skiria dvi apriorines pažinimo formas: a) apriorinė juslumo forma – yra grynieji nuo patyrimo nepriklausomi vaizdiniai – erdvė, laikas, t.y. visus daiktus suvokiame erdvėje ir laike ir erdvės ir laiko savybės nepriklauso nuo daiktų savybių. Galime įsivaizduoti tuščią erdvę be įvykių, o daiktų ir reiškinių be erdvės ir laiko ne. b) apriorinė intelekto forma – vyksta proto dėka.
Kantas pripažįsta du pažinimo šaltinius; juslumą ir intelektą. Mintys ne tūrinio yra tusčios, stebimai be sąvokų – akli. Kanto pažinimo teorija buvo labai svarbi filosofijos raidoje. Ji susilaikė daug šalininkų, kuriem racionalizmo ir empirizmo sintezė atrodė paskutinis ir jokių abejonių nekeliantis žodis.
17. Mąstymas ir kalba
Su kalba turime reikalų tik ten, kur atsiveria būtis, vadinasi žmoguje. Žmogus turi kalbą skirtingai nuo žvėrių todėl, kad jis yra būties prakalbinamas. Būtis pati gali atsiskleisti ir be kalbos (menas), o kalba gali būties neatskleisti (mokslas). Būties atskleidimas gali įvykti ir vaizdu ir judesiu ir skambesiu. Skirtingai mokslas daug kalba bet būties negali atskleisti. Kalba kuri iš tikrųjų atspindi būtį yra filosofija ir poezija. Čia kalba reiškia visai kitą reikšmę negu moksle, ji nėra sutartinis daikto paženklinimas. Kalba yra pati filosofija ir poezija. Norint supranti filosofinę kalbą reikia žinoti santykį tarp kalbos ir mąstymo. Nusakyti šį santykį yra daug teorijų: žodis yra minties kūnas, o mintis – žodžio siela; žodis – garsinė medžiaga, o mintis šios medžiagos forma. Visos šios teorijos turi vieną bendrą tai, kad mąstymas vyksta nepriklausomai nuo kalbos, bet jis ieško savo formai garsinio pavidalo, kad kitas suprastų. Kalba nuo kitų ženklų kategorijų (vaizdų, mostų) skiriasi tuo, kad ją sudaro garsų rinkinys. Palyginus su mąstymu kalba yra antrinis dalykas. Religijoje galime pastebėti posakį “žodis tampa kūnu”. Gadameris pritaikius minties ir žodžio santykį daro išvadą, kad: 1) mąstymas visada yra žodis 2) žodis visada yra įvykis (kūnas). Ši jo išvada reikalauja pratęsimo, nes jei mąstymas visada yra žodis, tai mąstome apie kažkokį daiktą žodžio pavidalu ir tas pavidalas gali būti įvairus, nors daiktas nekinta pvz. vanduo įvairiose kalboje skamba kitaip, bet kiekviena kalba gali išreikšti daiktą nors jis skamba kitaip. Kalbos ir mąstymo santykį galime suprasti tik supratus kas yra mąstymas susijęs su būtybe. Filosofinį mąstymą galime suprasti kaip būtybės interpretaciją. Filosofinis pažinimas nėra idealus būtybės atvaizdavimas proto kategorijomis, jis yra greičiausiai suvokimas savo atžvilgiu ar “savu kampu”. Kalba ir yra mąstymo “kampas”, kurį nusakome žodžiu. “Savo regėjimo kampą” galima paaiškinti pavyzdžiu, kad žmogų, kuris gamina drabužius lietuviai vadina siuvėju, o vokiečiai kirpėju. Toks skirtumas yra dėl to, kad lietuviai ir vokiečiai turi “savo regėjimo kampą”, nes drabužių gaminime lietuviai svarbesniu dalykų laiko siuvimą, o vokiečiai kirpimą. Tai rodo, kad mąstymas kaip būtybės interpretacija ir kalba kaip regėjimo kampas sudaro vieną tą patį dalyką. Heidegeris teigia, kad žmogus mąsto tik tiek, kiek kalba. Tai nereiškia, kad kalbėdami kuo daugiau patobulinsim mąstymą. Šį teigimą turime suprasti kaip nesant kalbos nėra mąstymo. Kas mąsto, tas interpretuoja, o kas interpretuoja, tas kalba t.y. interpretuoja savu kampu, nes “gryno” (vienodo visiems) kampo nėra ir negali būti. Filosofuoti reiškia tarti tai ir taip, kas ir kaip yra mąstoma. Filosofinis žodis yra atviras, jis negali būti uždaras bei apibrėžtas terminu, jis visada leidžia iš “kito kampo”. Jeigu būtų jis uždaras, mes negalėtume interpretuoti. Tuo filosofinis žodis skiriasi nuo mokslinio. Dėl to kiti mokslai kartais priekaištauja filosofijai, kad žodis pasidarytų vienaprasmis ar būtų pripažintas logiškai nepagrįstas. Žodžių atvirumas neleidžia filosofijai turėti, tikslių terminų, nes tai būtų jis apribotas. Filosofinė kalba neturi ribos nei pabaigos ir nėra užbaigta.
18. Empirinio ir teorinio pažinimo santykis. Realieji ir idealieji objektai
Analizuojant pažinimą prieiname prie išvados, kad pažinimas daugiau yra teorinio pobūdžio. Jis ne tiesioginis tikrovės atspindys, o ideali tikrovės rekonstrukcija. Žmogus norėdamas pažinti konkretų daiktą turi sudaryti jo teorinį vaizdą (saulę, lietų). Negalime pasakyti, kad pažinimo pradžioje vyksta paprastas stebėjimas (eksperimentas) kurio metu surenkama medžiaga ir po tik prieiname prie teorijos, nes tokiu atveju išeitų, kad eksperimentas atliekamas nesivadovaujant teorija. O jei nebūtų vadovaujamasi teorija, tai jis neteiktų žmogui informacijos. Anksčiau buvo manyta, kad yra du mokslinio pažininio lygmenys: empirinis (faktų rinkimas) ir teorinis (pastebėjų faktų apibendrinimas). Bet XIX a. buvo pastebėta, kad eksperimentas yra atliekama iš anksčiau gautų teorinių žinių. Todėl teorinis ir empirinis pažinimas veikia kartu. Mokslas remiasi senu patyrimu, kuris yra įtvirtintas teorijoje. Susijungęs su praktika kaupia naujus faktus, nuo kurių prieinama prie naujų teorijų ir visas procesas vyksta ratu. Mokslinį pažinimą galime suprasti kaip procesą kuriame nuolat keičiasi teorijos, tai empirinio tai teorinio pažinimo priešpastatymas bus reikšmingas tik konkrečiu mokslinio tyrimo atveju. Tiek empiriniame tiek teoriniame pažinimo lygmenyje pažinimas visada yra teorinio pobūdžio.
19. Mokslo revoliucijos ir teorijų kaita. Paradigma
Paskutiniais amžiais daugelis mokslininkų manė, kad vyksta nuolatinė mokslo pažanga, nuolatinis žinių kaupimas. Tai įrodo matematika, kai iš aksiomų viena prie kito pridedamos naujos teoremos. Buvo manoma, kad mokslas yra kaip medis kuris nuolat auga. Filosofijoje negalime pastebėti žinių augimo, nes nuolat susiduria skirtingos nuomonės, yra daug ginčų. Iškila klausimas, ar kada nors žinių kaupimas pasibaigs. XIX ir XX a. buvo manoma, kad greičiausiai pasibaigs, visos mokslo problemos bus išspręstos. Bet atsirado permainos moksle ir požiūris pasikeitė, nes nebuvo galima prie vienų žinių pridėti kitas pvz. prie Niutono mechanikos kvantinės mechanikos, nes jos buvo nesuderinamas ir priešingos viena kitai. Pasidarė aišku, kad vyksta mokslo revoliucija kuri verčia keisti mokslines pažiūras, kai vienos teorijos yra keičiamos kitomis. Popperio nuomone mokslo teorijas reikia keisti naujomis, kai jos pradeda neatitikti empirinių faktų. Jo nuomone visos teorijos yra hipotetinės, žinios yra plečiamos tik neigiant senas teorijas, bet toks požiūris yra klaidingas. Senas teorijas reikia keisti, kai siekiant jas atnaujinti yra nesėkmingi ir atsiranda nauji faktai, kurių negali paaiškinti sena teorija. Mokslo revoliucijos metu pakinta požiūris į pasaulį pvz. pasikeitęs požiūris, kad Žemė nėra pasaulio centras, o planetos juda aplink Saulę. Paradigma yra vadinamas visuotinai pripažintas mokslo laimėjimas, kuris mokslininkams teikė problemų kėlimo ir sprendimo metodus pvz. Koperniko astronomija, Niutono mechanika. Mokslininkai dažniausiai remiasi viena paradigma, vienomis taisyklėmis, problemas sprendžia analogišku sprendimo būdu t.y. užsiima normaliu mokslu. Tai reiškia tyrinėja tuos reiškinius, kurie įtelpa į paradigmą pvz. daug laiko pasaulis buvo matomas toks kokį pavaizdavo Niutonas. Užsiimant tokiu normaliu mokslu neįmanoma neatrasti kažko naujo t.y. į paradigmą neįeinančių reiškinių – anomalijų pvz. rentgeno spindulių atradimas buvo netikėtas, nes paradigma kuria rėmėsi Rentgenas nedavė galimybės juos numatyti. Kai paradigma nebegali paaiškinti atsirandančių reiškinių ji praranda įtikinamumą, pradedama ieškoti naujų teorinių sprendimų, o mokslą ištinka krizė. Išeiti iš krizės gali padėti priimta nauja paradigma, o paradigmų pasikeitimas yra mokslo revoliucija. Revoliucijos metu įrodinėjami naujos paradigmos privalumai, nes tai sunku įrodyti ir įtikinti kitus atsisakyti senos paradigmos. Lakatosas paradigmos sąvoka pakeitė mokslinio tyrino programa., kurią sudaro tarpusavy susijusios teorijos. Programos pagrindą sudaro branduolys, kurį sudaro pagrindiniai teiginiai, principai. Aplink branduolį sukasi hipotezės, kurios gali būti keičiamos.
20. Tiesos problema
Pažinimo dėka mes nuolat gauname žinias, kurios nuolat gausėja ir kinta. Todėl jei vienos žinios keičia kitas, kyla klausimas ar naujai gautos žinios yra tikrovė, ir kiek galima pasitikėti dabartinėmis žiniomis, kiek tose žiniose tiesos? Kas yra tiesa, kur ji egzistuoja žmonių galvoje ar tikrovėje? Iš vienos pusės tiesa galėtų būti kažkas, kas nepriklauso žmogui, kas yra nepajudinama ir stabilu. Iš kitos pusės pasaulį pažįsta žmogus, tiesa negali būti daiktas, ji priklauso idėjų pasauliui. Tiesa atsiranda ir egzistuoja žmogaus galvoje, bet ne visos žmogaus galvoje atsiradusios idėjos yra tiesos. Filosofijos istorijoje buvo daug pastangų atsakyti į tiesos klausimus. Yra susiformavusios įvairios tiesos koncepcijos:
1) Klasikinė tiesos koncepcija. Susiformavo antikoje. Jos autoriai Platonas ir Aristotelis. Jie teigė, jei teiginys ar sakinys atitinka tikrovę, jis yra tiesa. Viduramžiais buvo sakoma: tiesa yra daikto ir minties atitikimas. Bet toks tiesos apibrėžimas nėra tikslus, nes nežinoma, kas yra atitikimas, ką reiškia atitikimas tikrovei? Juk mintis nėra tapati ir identiška su daiktu, kurį ji reiškia pvz. ar mintis sniegas yra baltas yra panaši į sniegą? Šitos netikslios tiesos sąvokos lėmė, kad atsirado nauja
2) Neklasikinė tiesos koncepcija, kuri teigė, kad tiesą reikia ieškoti žinių sferoje. Tiesa yra pačių žinių savybė ir ją reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu įrodymo nereikalaujančiu tiesos kriterijumi. Bet tiesa liko neapibrėžta, todėl yra kitos teorijos.
3) Akivaizdumo teorija teigia, kad yra tokie teiginiai, kurie yra savaime suprantami ir nereikalauja įrodymo pvz. tikintis sako, kad Dievo egzistavimas yra akivaizdus, ir nereikia tai įrodinėti jokiais argumentais; akivaizdu, kad lygūs vienam tam pačiam yra lygūs tarpusavy. Žymiausias šios teorijos šalininkas buvo Dekartas. Jis manė, kad teisingos yra žinios, kurios yra tiek elementarios, aiškios, paprastos, kurios loginės dedukcijos būdu yra išvestos iš akivaizdžių tiesų. Ši teorija nėra tobula, nes daugelis teiginių apie pasaulį nėra akivaizdūs, arba kas akivaizdu vienam žmogui kitam gali būti nesuprantama.
4) Loginės darnos (koherencinė) teorija sieja žinių teisingumą su jų neprieštaringumu. Šios teorijos šalininkas buvo Leibnicas. Jis manė, kad visa pasaulio tvarka yra loginė. Todėl turi būti ir loginių tiesų loginė tvarka. Visas proto tiesas galima išvesti iš logikos tapatumo dėsnio A=A. Buvo manoma, kad logikos dėsniai yra ir būties dėsniai. Norint įsitikinti žinių teisingumu reikia išvesti jas iš tapatybės dėsnio, bet tai padaryti ne visada yra lengva. Teisingais teiginiais reikia laikyti tuos, kurie logiškai suderinami su kitais mūsų teiginiais, tačiau moksliškumui logiškumo nepakanka pvz. pasakoje teiginiai vieni kitiems neprieštarauja, bet ja pavadinti tiesa negalime.
5) Pragmatinė tiesos sampratą remdamasis Pirso idėjomis išvystė Džeimsas. Jis teigė, kad praktiškai veikdami vadovaujamės tam tikromis idėjomis ir tikime, kad mūsų veiksmai bus efektyvūs, duos norimus rezultatus. Jei sulaukėme teigiamo rezultato sakome, kad ta teorija kuria vadovavomės yra teisinga ir atvirkščiai. Žodžiai ir teiginiai yra nurodymai, kaip galime keisti egzistuojančią realybę. Todėl teorijas reikia laikyti instrumentu. Remiantis šia teorija idėjos yra naudingi, geri instrumentai, bet jie kelia tam tikras problemas. Konkreti teorija gali būti geras instrumentas vieniems, bet tuo pačiu kenksminga kitiems pvz. socialinė teorija leidžia vienai grupei pasiekti valdžią, o kitai grupei pabloginti gyvenimą.
6) Dialektinis materializmas sieja tiesos sampratą su Aristotelio klasikine koncepcija, kur tiesa yra objektyvi tikrovė, tik Aristotelis nepateikė kriterijaus, kaip mūsų minties turinys turi atitikti objektyvią tikrovę. Tai nurodė Marksas: tiesos objektyvumo kriterijus yra praktika. Tikrovės pažinimas priklauso nuo praktinės veiklos, praktika yra pažinimo pagrindas. Žmogus veikia turėdamas kažkokį tikslą ir pagal tam tikrą programą, nustatydamas mintimis rezultatą kurį norėtų pasiekti tam tikra veikla t.y. būdingas teorinis tikrovės pažinimas. Praktika yra pažinimo pagrindas, nuo praktinio tikrovės įsisavinimo priklauso kokias problemas mokslas sprendžia. Todėl pažinimas kinta istoriškai kartu su visuomenės praktine veikla. Keisdamas gamtą praktiškai, žmogus keičia ją ir teoriškai. Mokslo tiesa, teorijų objektyvumas įrodomas tuo, kad praktinėje veikloje jos virsta materialiais daiktais pvz. žmonės vadovaudamiesi mokslinėmis teorijomis sukuria tokius daiktus, kuriuos buvo suprojektavę vadinasi teorija yra objektyvi palyginama su tikrove. Todėl tiesa suprantama kaip atitinkanti tikrovei. Kitaip įrodyti teorijų objektyvumą išskyrus praktikos būdu neįmanoma. Visos teorijos yra nuolat tikrinamos praktikos būdu ir tobulinamos
Visas tiesas galime pavadinti santykinėmis, nes: a) jos niekada neduoda pilno tikrovės reiškinių vaizdo, nes reiškinys neturi baigtinio savybių skaičiaus b) jos kinta istoriškai su laiku, su visuomenės praktine veikla, bet absoliuti tiesa kaip baigtinis reiškinys nėra įmanomas.
Taigi tiesa yra ir objektyvi, ir absoliuti, ir santykinė.
21. Žmogus kaip pažinimo subjektas ir objektas

22. Žmogus kaip kūnas ir asmeniška egzistencija
Kas yra žmogus? Fiziologija jį tiria kaip kūną, psichologija kaip sielą, sociologija kaip visuomeninę būtybę. Tyrinėdami žmogų sukaupiame įvairių žinių, bet žmogaus kaip visumos nepažįstame. Dažniausiai žmogų suvokiame tik tiek kiek apie jį galime sužinoti, bet galbūt žmogus yra daug daugiau negu jis apie save žino. Žmogus save gali suvokti dvejopai, kaip tyrimo objektą ir kaip jokiam tyrimui neprieinamą laisvą egzistenciją. Kas yra žmogus negalime sužinoti pažindami, bet galime jį suvokti mąstymu. Žmogus yra pažinus objektas, rasių teorija skirsto žmones į atskirus rasinius tipus, marksistiniu požiūris žmogus dirbanti būtybė, kuri gamybos metu įvaldo gamta, bet visos šios teorijos nenagrinėja žmogų kaip visumą, pamirštama, kad žmogaus būtis yra laisvė ir ryšys su Dievu. Labai svarbu siekiant pažinti žmogų remtis moksline kritika, jos dėka galime sužinoti kokios yra pažinimo ribos ir taip galime išvengti iliuzijų. Žinodami pažinimo ribas mes turime veikimo laisvę, todėl žmogus gyvena ne taip kaip gyvuliai, iš kartos į kartą perduodami tai, kas nulemta gamtos dėsnių. Laisvė žmogui suteikia galimybę tvarkyti savo egzistavimą. Turėdamas laisvę žmogus veikdamas turi vadovautis Dievu.
Galime pastebėti, kad žmogui yra būdinga: 1) išankstinio numatymo sugebėjimas – numatymas daugiausia yra būdingas dievybei, bet žmogus yra suvokiamas kaip nedidelio šio sugebėjimo turėtojas, jis turi ribotą žvilgsnį į ateitį. Be to mes negalėtume nieko norėti. 2) apsisprendimo gebėjimas, kuris tapatus tikslingumui – šis gebėjimas turi ryšį su pirmuoju, kai žmogus turi galimybę iš anksto numatyti, tai jis ir turi galimybę apsispręsti t.y. numatęs, kad kažkas gali įvykti žmogus gali nuspręsti imtis tam tikrų veiksmų 3) laisvė – priimdamas sprendimą žmogus gali laisvai rinktis iš daug galimybių 4) vertybių suvokimo gebėjimas – žmogus yra vertybių suvokėjas.
23. Individualybė ir asmenybė
Žmogus yra individas ir individualybė, asmuo ir asmenybė.
Individas – kiekvienas žmogus individualus biologinę ir socialine prasme. Kiekvienas yra atirotinas pakeičiamas. Individas atkartoja visos gyminės savybes.
Individualybė – yra nepakeičiama ir nepakartojama. Ji susideda iš gimstamų duomenų (kūno, psichikos savitumų, genetinio kodo) ir iš kitų komponentų (išorinė išvaizda, kūno tipologijos, iš prigimties pasižymi gabumais (įgimstamais ir išlavinamais). Vaikai augdami toje pačioje aplinkoje skiriasi. Svarbus komponentas yra temperamentas (cholerikas, melancholikas, sangvinikas, flegmatikas). Temperamentas nepasireiškia grynu pavidalu, dažniausiai jie yra mišrūs. Nuo temperamento gyvenimas skiriasi. Kanto požiūriu žmogaus laimei trukdo choleriškas temperamentas (dėl pykčio su kitais, nuolatinių konfliktų) taip pat melancholiškas temperamentas, kuris linkęs į depresiją. Individualybė susideda iš asmens orientuotumo į save ar į išorę (intravertai, ekstravertai). Vieni linkę domėtis daiktais, kiti daugiau galvoja apie save. Įgimstami duomenis gali keistis.
Asmuo – sąvoka yra gimininga individui. Asmuo tai individas įsijungęs į socialinius santykius, socialiniame gyvenime atliekantis tam tikras vaidmenis (šeimoje, mokykloje, kolektyve, darbe). Galime sakyti, kad gyvenimas tai teatras, kur kiekvienas atlieka tam tikrą vaidmenį.
Asmenybė – nereikia painiuoti su individualybe. Asmenybė yra kiekvienas. Žmogaus vertė asmeniškumas. Asmenybė yra subjektinė gyvenimo pusė. Asmenybiškumas pasireiškia: asmenybė susibrėžia savo gyvybės tikslus. Nuo jos priklauso individualybė, nuo to kaip jis gauna tam tikrų įgūdžių. Įgimstamų duomenų stoką gali papildyti. Asmenybė bruožas yra jos gyvenimo tikslas ir orientacija į vertybes. Vertybės – orientyrai į kurias žmogus nukreipia savo jėgas. Vertybės būna įvairios: laisvės teisės. Žmogus tuo sėkmingiau vykdo savo darbą kuo jis yra didesnė asmenybė. Asmenybė kartais yra sutapatinama su savo pareigomis, su aukštu postu, todėl žmogus visą gyvenimą dirbantys vieną darbą save sutapatina su šia profesija. Profesija gali deformuoti asmenybę.
24. Vertybės ir gėrybės. Vertybė ir pareiga.
Jei gyvenimą suskalsime į atsirandančių situacijų tipus, tai kiekvienas tipas turėtų tam tikrą vertybę. Tos vertybės yra vidurys tarp dviejų kraštutinumų, dviejų blogybių, kitaip tariant antivertybių pvz. drąsumas yra viduryje tarp bailumo ir nutrūktgalviškumo; dosnumas – tarp smulkmeniškumo ir išlaidumo. Bet dorybė negali būti toje pačioje eilėje kaip ir abi ativertybės, ji yra aukščiau antivertybių. Svarbu, kad vertybė išlaikytų savo specifinę kokybę kitu atveju ji gali virsti antivertybe pvz. iš dosnumo gali virsti išlaidumu ar smulkmeniškumu. Šioje Aristotelio koncepcijoje galime pastebėti, kad dorybė yra dviejų vertybių esančių su ja vienodame lygmeny sintezė, nes antivertybių priešybės yra vertybės pvz. antivertybės bailumo prieštaravimas yra ištvermingumas, o nutrūktgalviškumo – apdairumas. Šios abi vertybės ištvermingumas ir apdairumas sudaro dorybę drąsumą. Galime pastebėti ir tokias vertybes, kurios tarpusavy yra priešingos pvz. teisingumas ir artimo meilė, nes meilė gali pažeisti teisingumą. Vertybių principai tik tuomet yra mums aktualūs, kai mes patys suvokiame jų teisėtumą, vien pamokymais nieko negalima pasiekti jei žmogaus vertybinis jausmas nesutampa su tuo kuris ji moko. Žmogus yra panardintas į pasaulį kur yra dauguma vertybių. Dažnai vertybes suvokiame priešpriešoje su antivertybėmis pvz. mokinys teisingumą gali suprasti, kai jo draugas mokytojo yra įvertintas neteisingai. Šiuo atveju antivertybė padeda suvokti vertybę. Žmogus elgiasi ne tik pagal dorovines vertybes, bet ir daro blogį. Sokrato nuomone niekas nedarys blogio dėl pačio blogio. Žmogus pradeda daryti blogį tik dėl nežinojimo, arba dėl klaidos, kai blogis jam atrodo gėriu. Prieš tokią nuomonę pasisakė krikščionybė, ji teigė, kad žmogus žino kas yra blogis ir padaro blogį jis tik suvedžiotas. Žmogus veikdamas turi pasirinkti tarp polinkio ir pareigos. Bet polinkį ir pareigą galime suprasti vienu atveju kaip vertybes kitu, kaip blogį. Žmogus veikdama susiduria su vertybių įvairove, kiekvienu atveju viena prieš kitą stovi dvi vertybės ir jis yra priverstas pasirinkti vieną ar kitą tuo pažeisdamas likusias. Todėl pasirenkame tą kurį manome yra gėris (gėriui tekiame pirmenybę), o paliekame blogį.
25. Vertybių rūšys
Vertybes negalime nustatyti į aiškią hierarchiją, nes negalime surasti aukščiausios vertybės, nes vienu atveju gali būti viena, o kitu kita. Daug kas priklauso nuo žmogaus įsitikinimų, nuo jo vertybinių jausmų. Išdėstant žemesnes vertybes irgi kyla problemų, nes kai kurios vertybės atsiduria priešpriešais viena prieš kit

Leave a Comment