Kančia

TURINYS

TURINYS..............................2
ĮVADAS..............................3
KENTĖJIMO PROBLEMA............................4
KAS YRA KENTĖJIMAS..........................5
APIBENDRINIMAI............................8
LITERATŪRA..............................9ĮVADAS
Eidama gatve matau daug ir įvairių žmonių. Vieni sliūkina lėtai, kiti tiesiog lėkte pralekia. Taip, visą tai diktuoja pernelyg greitas gyvenimo tempas. Tačiau nesvarbu ar tu esi flegmatikas, ar cholerikas – ankščiau ar vėliau susidursi su kentėjimo problema. Daug kas gali paklausti kodėl su kančios problema, o ne su pavydu ar džiaugsmu (aišku šitos nuotaikos žmogų aplanko gan dažnai, tačiau šiandien aš kalbu apie kentėjimą). Juk negalima sakyti, kad kentėjimas žmogaus kelyje yra svarbesnis už džiaugsmą. Jei aš saavo gyvenime daugiau dėmesio kreipčiau į kentėjimą, o ne į džiaugsmą, ar tai neliudytų, kad mano nuomonė yra beviltiška ir aš – nusivylusi gyvenimu.
Savo darbe pabandysiu atskleisti filosofinę kančios prasmę.KENTĖJIMO PROBLEMA
Pažvelgus į tai, koks yra filosofijos problemos santykis su žmogaus gyvenimu, galima išskirti dvi problemų grupes.

1. problemos, kurios glūdi pačiame gyvenime, dar prieš tai, kai atsiranda filosofinė refleksija. Ši problema pasireiškia žmogaus gyvenime. Kažkada tėvai mus pradėjo, todėl mes turime gyventi. Gyvendamas žmogus neišvengiamai susiduria su problemomis ir sprendžia jas praktiškai vienokiu ar kitokiu būūdu. Tai reiškia, kad pats gyvenimas priverčia pareikšti savo požiūrį į šią problemą ir elgtis tam tikru būdu tose situacijose, kurios iškelia ją aikštėn. Todėl aš manau, kad šios rūšies problemas galima vadinti organiškomis, arba gyvybinėmis: tai reikštų, kad problemos iškeltos ir

r suformuluotos paties gyvenimo.

2. erdvės laiko ir grožio problemos. Šie klausimai vienaip ar kitaip liečia žmogaus buvimą, bet gyvenimui jie neartimi ir tampa aktualūs tik iškilus grynai teorinei refleksijai, bei kontempliacijai. ( 451p.)

Visi žinome retorinį klausimą – “Būti ar nebūti?” Taigi kentėjimas – tai klausimas, su kuriuo žmogus gyvendamas jokiu būdu negali prasilenkti. Nes, paprasčiausiai, kitaip būti negali. Juk senai yra įrodyta, kad bet kuriam teigiamam dalykui, galima, kaip atsvarą rasti neigiamą.

AŠ TU
MANO DŽIAUGSMAS TAVO DŽIAUGSMAS

MALONUMAS MALONUMAS

KENTĖJIMAS KENTĖJIMAS

Ir nesvarbu į kokius “rūbus” visą tai yra įvilkta (pvz. Religija, menas, mada.) Taip visada žmogus bando apgauti save, jog jam gera, malonu. Net ir tada, kai taip iš tiesų nėra. Žmogus kažkaip drovisi parodyti neigiamą pusę, bijo pripažinti biblijinę tiesą, kad žmogus į žemę yra atsiųstas tam, kaad kentėtų.

KAS YRA KENTĖJIMAS?

Mano nuomone bandant suprasti kas yra kentėjimas, reikia pradėti žengti iš periferijos į centrą, į gilumą. Tai reiškia reikia pradėti nuo to, kad kentėjimas ir jo priešingybė – džiaugsmas – dažniausiai negali egzistuoti atskirai.
Žvelgiant nuo seniausių laikų iki nūdienos, žmogaus gyvenimas – svarstyklės, kurių vienoje pusėje visą, kas teigiama. Kitoje – tai kas neigiama.
Ši visiems žinoma pažiūra, pagrįsta kasdieniu patyrimu, ypač aiškiai buvo suformuluota jau senovėje ir vadinama hedonizmu. Hedonizmas tai – visi žmogaus siekimai ir veržimaisi nukreipti į vieną tikslą – patirti malonumą ir

r išvengtų nemalonumo (skausmo, kentėjimo) (455p)
Su kokiais kentėjimais susiduria hedonizmas?
1. Jei malonumas (mogis) – aukščiausias gėris, tai aišku, kad turimas galvoje tikras, realus gėris, taigi realus malonumas (pomėgis), nes pomėgis būdamas jausmas, gali būti ir tik įsivaizduojamas – arba buvusio praeityje malonumo prisiminimas, arba numatomo ateityje lūkestis. Realus tiktai tas malonumas, kuris aktualus, kuris jaučiamas dabar, esamuoju laiku. (457p.)

2. Tačiau reikėtų dar tiksliau apriboti malonumą kaip aukščiausią gėrį. Tiesą pasakius, realumas gali būti priskirtas tiktai tam, kas tikrai juntama, apčiuopiama t.y. materialiam, kūniškam pasauliui. Visas psichinis gyvenimas pagrįstas kūno pojūčiais, įspūdžiais ir būsenomis. . vidinis pasaulis gyvena, kvėpuoja tik materialaus pasaulio atmušta šviesa. Viskas, kas įsivaizduojama, remiasi tuo, kas yra tikrovėje t.y. juntamajame pasaulyje. Jei taip, tai tikrai realus gali būti tik kūno malonumas, tas, kuris kyla iš kūno potraukių arba būsenų, gali būti laikomas aukščiausiu gėriu, o kūniškas aktualus skausmas – didžiausiu blogiu. (457p.)

Visa tiesa, kas yra tiesa. Kančia ir malonumas ar malonumas ir kančia. Man niekas neįrodys, kad kančia ir malonumas gali egzistuoti atskirai žmogaus gyvenime, kuris kuo puikiausiai sugeba pasverti “už” ir “prieš” (aišku jei tik to pats nori). Mes klystame manydami, kad giliausiai ir stipriausiai mes mylime tuos, kuriuos kurie mums su.teikia malonumo ir mažiausiai mus kankina bei skaudina. Pažįstu žmogų, ku

uriam pati didžiausia kančia buvo ir yra tai, kad jį paliko mylimas žmogus. Ir juo labiau tas pažįstamas kenčia, tuo labiau jis myli. Myli tą kuri jį ignoruoja ir niekina. Argi tai ne kančia? Atrodo kančia turėtų sustiprinti žmogų, suteikti jam daugiau jėgų, bet tas pažįstamas žmogus vis grimzta į bedugnę, jam vis sunkiau ir sunkiau iš jos išbristi.
Apskritai gyvenime, turbūt, nerasime tokios temos, kuria kalbant nebūtų galima rasti progos pakalbėti apie kančią. Ir, man atrodo, kad kentėjimas – gyvenimo mokytojas. Manau, kad nedrįs niekas paneigti, jog laimė žmogaus proto nebrandina, o nelaimė, nepasisekimai, priešingai, atveria akis, kad pamatytume ko ankščiau nesame matę ar pastebėję. Tada asmenybės akiratis išsiplečia, jis mano galįs veikti ir elgtis ne taip, kap įpratęs, bet kitokiu, nauju būdu. Ten, kur žmogus jaučia savo galią, jis nelinkęs mąstyti, refleksuoti, jis tiesiai siekia tikslo tiesioginiu būdu, kad jo prieitos kliūtys negali būti tiesiogiai įveiktos, kad jis esąs tam tikru atžvilgiu bejėgis ir todėl turi pergudrauti priešą, turi pasiekti tikslą aplinkiniais keliais. Protas, proto galia, sąmonės budrumas, galima sakyti išauga iš tam tikro reliatyvaus kūno ir instinkto bejėgiškumo. Šito bejėgiškumo įsisąmoninimas pasireiškia pirmiausia kaip kentėjimas.
Galios dialektika:

Kas išplaukia iš tokios situacijos? Bejėgiškumo jausmas būtinai sukelia tam tikrą reakciją. Viena vertus, su

ukaupta energija negali būti išeikvojama, sunaudojama taip kaip buvo numatyta. Ji ieško išeities, progos išsikrauti. Antra vertus, žmogus nori atsikratyti bejėgiškumo jausmo (kentėjimo), išeiti iš tokios nemalonios situacijos, įsitikinti esąs nevisai bejėgis, bet sugebąs parodyti savo galią. Šita reakcija, atsižvelgiant į asmenybės individualią prigimtį bei potenciją, gali būti įvairi.
Pavyzdžiui.
1. kentėjimas gali įgauti pasipiktinimo, protesto, pykčio formą. Tada subjektas nukreipia savo pyktį į tą objektą arba kitą asmenį, kuris negali jam priešintis ir kuris suteikia progą išlieti visą savo apmaudą (kai žmogus ima rėkti, bartis, daužyti į stalą ir t.t.)

2. žmogus gali pripažinti savo bejėgiškumą. Jam gaila savęs ir jis nori, kad kiti jo gailėtųsi, jis verkia, skundžiasi ir visokiais būdais stengiasi parodyti kitiems savo nelaimę, savo sunkią padėtį.

3. žmogus gali nesiryžti pripažinti esąs bejėgis, dėl savimylos ar gėdos jis nenori parodyti kitiems, kad jis nelaimingas ir jam reikia kitų pagalbos bei gailesčio. Kita vertus, jis pats nepajėgia nusikratyti tomis mintimis ir atsiminimais, kuriuos sukelia nesėkmė, nelaimė, jis negali užmiršti to, kas jį ištiko. Ir šie nemalonūs atsiminimai bei mintys nesustoja savo aktualumo, jie tebekankina žmogų atgydami iš naujo bet kokiai progai pasitaikius. Tokiu atveju kentėjimas virsta tuo, kas psichologijoje vadinama psichine trauma, psichine žaizda, nuo kurios jis gali išsivaduoti vien gavęs tam tikrą gydymą. Dažniausiai taip reaguoja į netikėtą nelaimę arba sunkius pergyvenimus vaikas ir paauglys kovoti su tokiais vidiniais pavojais.

Aišku, kad vaikas šiais atvejais kentėjimas ne tik neturi teigiamos reikšmės asmenybės skleidimuisi, bet priešingai yra labai žalingas momentas. Psichinė trauma veikia kaip nuodai, patekę į organizmą. Ji graužia žmogaus jėgas, dažnai visiškai sužaloja jo psichinio gyvenimo sąmonę, jo vyksmą, t.y. pasibaigia vienokia ar kitokia psichine liga.
Tačiau žmogaus reakcija į kentėjimą, kilusi dėl bejėgiškumo, gali būti ir visai kitokia, žmogus gali dėti visas pastangas nepasiduoti susidėjusioms aplinkybėms, išlaikyti iniciatyvą savo rankose ir surasti tokį elgesio būdą, kuris jam leistų įveikti savo silpnybes neapsilenkiant su esamais sunkumais, bet nugalint juos ir taip pareiškiant savo nepriklausomybę nuo išorinių aplinkybių, savo mokėjimą iškilti virš jų..APIBENDRINIMAI
Niekas negalės įrodyti, kad kentėjimas – kaip kentėjimas – gali virsti teigiama vertybe, tapti gėriu. Kentėjimas visuomet lieka, tuo, kuo jis yra, kentėjimu, ir kiekvienas protingas žmogus pasistengs jo išvengti, jei sis kitu būdu gali pasiekti tų pačių rezultatų. Nelaimė – geriausias žmogaus mokytojas. Kiekviena nelaimė reiškia, kad vienas arba kitas reikalas, gal liko nepatenkintas, kad puoselėjamos viltys žlugo. Taigi nepasisekimo neišvengiama pasekmė yra tam tikras kentėjimas.
Patyręs žmogus visada yra pakėlęs daug vargų, daug iškentėjęs. Apskritai juo sąmoningesnis organizmas, juo platesnis jo sąmonės akiratis, tuo didesnis jo sugebėjimas kentėti, bet ir atvirkščiai – juo daugiau organizmui tenka kentėti, tuo budresnė jo sąmonė ir jo protas. Kitaip sakant kentėjimas yra svarbus sąmoningumo, proto, kartu ir viso dvasinio gyvenimo raidos faktorius.LITERATŪRA
Sezemanas V. Raštai. Filosofijos istorija. Kultūra. pusl. 450-509. Vilnius, “Mintis”, 1997.

Leave a Comment