Josef Pieper “Kas yra filosofija ?”

Šioje knygoje autorius bando atsakyti į klausimą “Kas yra filosofija ?”, “Ką reiškia filosofuoti ?”. Tačiau į šiuos klausimus, kaip sako pats autorius, konkretaus atsakymo nėra, o ir ši knyga nežada jo pasiūlyti. Stengiantis atsakyti į klausimą “Ką reiškia filosofuoti ?” mes turime įsigilinti į pačią filosofijos esmę. O kalbant apie filosofijos esmę, mes negalime nekalbėti apie žmogaus esmę. Ši mintis atidengia pačią filosofijos šerdį.
Kas gi yra toji filosofija? Graikų kalbos žodis filosofas (philosophos) savo reikðme yra prieðinga žodžiui “sophos”. “Philosophos” reiškia mylįs pažinimą (esmę), priešingai “sophos”, kuuris “pažinęs” esmę vadina savi “žinančiu”. Ši žodžio reikšmė išlikusi iki šiandien: filosofijos esmė yra tiesos ieškojimas, o ne jos žinojimas, kad ir kaip daþnai filosofija šią esmę išduoda dogmatizme, kuris yra tezėmis išreikštas galutinis, tikras ir pamokantis žinojimas. Filosofija reiškia visą laiką būti kelyje. Kiekvienas jos klausimas turi gilesnę prasmę, negu jos atsakymai, o kiekvienas atsakymas virsta vis nauju klausimu. Filosofija slypi ne žodžiais išreikštame žinojime, ne tezėse ar deklaracijose, o istoriniame žmogiškumo įgyvendinime, kai žmogui paaiškėja pati būtis. Fiilosofijos tikslas yra suprasti šią tikrovę tokioje situacijoje, kurioje šiuo metu yra žmogus.

Fiziko klausimas , ką reiškia užsiimti fizika, kas tai yra fizikiniai tyrinėjimai, yra dar tik įvadinis klausimas. Kai klausiama tokių dalykų ir bandoma į juos atsakyti, matyt, užsiimama jau nebe fi

izika . Tačiau tas, kuris klausia, ką reiškia filosofuoti , ir bando atsakyti užsiima vien filosofija. Tai ne įvadinis , o svarbiausias filosofijos klausimas : jis veda į pačią filosofijos šerdį. Trumpai tariant nieko negaliu pasakyti apie filosofijos ir filosofavimo esmę. Būtent ši mintis ir atidengia filosofijos šerdį.
Nei vieną filosofinį klausimą negalima atsakyti taip, kad neliktų jokių abejonių, nes atsakymas, pasak Parmenido, neateina kaip “nugludinta tiesa”. Apytikriai galima pasakyti, kad filosofavimu yra peržengiamos grynojo darbo pasaulio ribos. Taigi pirmiausia reikia apibrėžti kas yra darbo pasaulis. Tai vartojimo, tikslingumo, rezultatų, darbo dirbimo pasaulis. Jo pagrindinis tikslas – sukurti visuotinę gerovę. Darbo pasaulio užmačios vis auga ir auga, jis vis labiau pasiglemžia visą žmogiškąją būtį. Ir šiame pasaulyje tarsi visai nelieka vietos filosofijai. Nes filosofavimas yra darbo pasaulį peeržengiantis, transcenduojantis veiksmas. Ir jo esmė yra ne priklausyti “visuotinės gerovės pasauliui”, o būti jam I principo nebendramatišku. Tačiau autorius neketina sumenkinti darbo pasaulio reikšmės. Jis yra svarbi žmogaus gyvenimo dalis, nes juk jame sukuriami fizinės egzistencijos pagrindai, be kurių joks žmogus negali filosofuoti. Įsivaizduokime tarp visų darbo pasaulio klausimų (kaip įsigyti vienus ar kitus daiktus ?, kaip gauti šitai ?) nuskamba klausimas: “Kodėl apskritai yra būtis, o ne griečiau niekas ?”. Heidegeris šį klausimą pavadino kertiniu metafizikos klausimu. Ištarus minėtąjį klausimą žengiamas žingsnis, ku
uris transcenduoja darbo pasaulį ir peržengia jo ribas.

Ne, mažiau už filosofo klausimą nebendramatė darbo pasauliui yra tikroji poezija. Tomas Akvinietis, komentuodamas Aristotelio metafiziką, yra išsakęs tokią keistą ir nedaug kam žinomą mintį: filosofas ir poetas tuo panašūs, kad abu turi reikalą su mirandum, su tuo, kas nuostabu, kas stebina, kas verčia stebėtis.

Tačiau mes turime ir tariamą poeziją ir tariamą filosofiją, kurios netranscenduoja, neperžengia šiokiandienių gaubto, o, pasak autoriaus, tik piešia apgailėtiną ornamentą jo vidinėje sienoje. Tikroji filosofija nesiekia sau naudos, ji neleidžia savęs panaudoti ir netinkama vartoti už jos pačios esantiems tikslams. Ji yra pats sau tikslas. Pasak Johno Newmano filosofija yra aristokratiškas žinojimas, ne “naudingos žinios”, o laisvas žinojimas.

Tas nepanaudojamumas, toji filosofijos laisvė yra labai glaudžiai susijusi su teoriniu filosofijos pobūdžiu, jam identiška. Filosofavimas yra grynai pasyvaus žvelgimo į tikrovę forma. Teoriškai t.y. pasyviai žvelgiantis žmogus neketina nei per plauką keisti daiktų, priešingai, pasiruošęs valios pritarimą ar nepritarimą padaryti priklausomą nuo būties tikrovės. Visiškai “teoriškai” į tikrovę galės žvelgti tik tas, kuriam pasaulis tam tikra prasme yra pagarbos vertas dalykas, Dievo kūrinys. Tik tokioje dirvoje veši tai, kas yra “grynai teoriška”, o tai ir yra filosofijos esmė.

Kas filosofuoja, tas peržengia kasdieninio pasaulio ribas. Tačiau kur patenka filosofuojantis, transcenduodamas darbo pasaulį ? Ir ka
as yra už tos ribos, skiriančios darbo pasaulį ir tą sferą į kurią patenka filosofuojantis ? Kad ir kaip svarstytume, šios abi sferos yra žmogaus pasaulis, kuris neabejotinai yra daugiasluoksnė struktūra. Tad koks gi iš tiesų yra žmogaus pasaulis ?

To, kas gyva, gyvos būtybės, esmė yra būti ir gyventi pasaulyje, “savo” pasaulyje, turėti pasaulį tai reiškia turėti santykių su supančia aplinka. Santykis tikrąją žodžio prasme užsimezga viduje ir yra nukreiptas į išorę. Santykis būna tik ten, kur yra vidus, taigi ten kur yra tas dinamiškas centras, iš kurio kyla visas veiksmas. Juo sudėtingesnė yra vidų turinti būtybė tuo sudėtingesnis yra tos būtybės santykių laukas; kitaip tariant, juo aukštesnėje tikrovės pakopoje stovi būtybė, tuo platesnis, aukštesnio laipsnio yra jos pasaulis. Žemiausias yra augalo pasaulis, jo erdvė yra apribota betarpiško sąlyčio.
Istorijoje vyksta filosofijos sunaikinimas – sunaikinant jos teorinį pobūdį, o tai atsitinka, kai pasaulis vis labiau imamas traktuoti vien kaip žaliava žmogaus veiklai. Jei pasaulio neregėsime kaip Dievo kūrinio, nebeegzistuoja theoria pilna prasme. O kartu su theoria pranyksta ir filosofavimo laisvė. Atsiranda funkcionalizmas,” praktiškumas”, reikalavimas įrodyti, kad filosofija yra visuomenei naudinga; išryškëja “ darbinis” pobūdis to , ką vis dar tebevadiname “ filosofija “.

Filosofuoti reiškia štai ką: patirti, kad tiesioginių gyvenimo tikslų formuojama mus supančią kasdienę aplinką supurtyti, ne
etgi turi supurtyti nerimą keliantis “pasaulio“ šauksmas totaliosios , amžinosios daiktų esmės, atspindinčios tikrovės šauksmas .Filosofuoti reiškia : žengti žingsnį iš darbo pasaulio aplinkos iškarpos į vis – a – vis de e’univers. Filosofinio klausimo ypatybė ir skirtybė yra ta, kad jame atsiskleidžia dvasios esmė ( susieti su viskuo kas yra ). Negalima filosofiškai klausti , bei filosofiškai galvoti, nematant būties totalumo, esančio daiktų visumo, “ Dievo ir pasaulio “.Filosofuoti reiškia atsitraukti – ne nuo kasdienos daiktų, bet nuo priprastų reikšmių nuo kasdienybėje galiojančių tų daiktų vertinimų. Atsitraukti ne sumanius išsiskirti iš kitų, galvoti “kitaip” negu dauguma, o todėl, kad staiga išvydome dar nematytą daiktų veidą.
Nuostaba ir filosofavimas tarpusavyje daug esmingiau susijæ, negu gali pasakyti teiginys “Filosofija prasideda nuo nuostabos”. Nuostaba yra ne tik filosofijos pradžia kaip initium, kaip pirmoji stadija, pirmoji pakopa. Nuostaba yra principium ,liekamoji , filosofuodamas neišeina už nuostabos ribų”, jis kaip tik neperžengia nuostabos, nes tai reikštų, kad kad jis paliauja filosofavęs pilna ta žodžio prasme.
Vadinasi, filosofija turi teisintis. Tai yra neįmanoma. Ji negali pasiteisinti remdamasi kuo nors kitu, kam ji būtų reikalinga ir pateisinama. Ji gali remtis tiktai jėgomis, kurios iš tikrųjų kiekvieną žmogų verčia filosofuoti. Ji žino, kad ji yra žmogaus reikalas, laisvas nuo bet kokio tikslo, laisvas nuo bet kokio klausimo apie nenaudingumą ar žalą pasaulyje, ir kad ji egzistuos, kol gyvens žmonės. Ji negali kovoti, nei įrodyti savęs, bet gali save pareikšti. Ji nesipriešina ten, kur ją atmeta, netriumfuoja ten, kur jos klausomasi. Ji gyvena toje vienybėje, kuri žmonijos pagrinduose gali sieti visus su visais. Tai, juk, pagrindinis filosofijos tikslas. Didingo stiliaus ir vieningos sistemos filosofija jau pusantro tūkstantmečio egzistuoja Vakaruose, Kinijoje ir Indijoje. Į mus prabyla didžiulis palikimas. Filosofijų įvairovė, viena kita paneigiančių tiesų prieštaravimai negali sutrukdyti veikti iš esmės vienam dalykui, kurio niekas negali pasisavinti ir apie kurį visuomet spiečiasi visos rimtos pastangos: amžinoji ir vienintelė filosofija, phlosophija parenis. Mes turime remtis šiuo istoriniu mūsų mąstymo pamatu, jeigu norime mąstyti blaiviausia sąmone ir iš esmės. Juk kitaip mes nusikalsime pagrindiniam ir esminiam filosofijos tikslui – susilieti su esatim, išlikti tobulai ramiems, bet neapsnūsti, trokšti išvysti meilės šviesą. Mes turime mąstyti iš esmės, kad pažintume save ir pasaulį.

Leave a Comment