Vėliau, trečioje Jonijos kosmologų kartoje, subrendo naujos filosofinės problemos ir atsirado naujų teorijų; tų teorijų buvo daug, ir tas pačias problemas jos sprendė tiesiog priešingai. Viena iš tų teorijų buvo Herakleito pradėtas variabilizmas.HERAKLEITO GYVENIMAS IR DARBAI. Kilęs iš Efeso, jis buvo kilmingiausios efesiečių giminės palikuonis; jo, panašiai kaip pirmųjų gamtos filosofų, gyvenimas prabėgo Mažosios Azijos kolonijose. Jo brandos metai sutampa su VI ir V amžių sandūra. Perleidęs broliui aukštas paveldimas pareigas, nusišalino nuo veiklaus gyvenimo, apimtas pesimizmo ir neapykantos žmonėms.Jo veikalas susideda iš trijų traktatų: kosmologinio, politinio ir teologinio; vadinasi, palyginti su gamtos filosofais, jis buvo išplėtęs tyrinėjimų problematiką. O dėl to, kad savo mintis išsakydavo perkeltine prasme ir elipsėmis, jis buvo pramintas „Tamsiuoju”. Iš jo veikalo, genialių apžvalgininkų stoikų ir skeptikų dėka gana neblogai išsaugoto, išliko 130 fragmentų. Jo teorijoje, skirtingai nei pirmųjų jo-nėnų, jau aptinkame ne tik išorinio pasaulio stebėjimus, bet ir introspekciją. Herakleito mąstysena buvo kritiška ir polemiška; tai buvo pirmasis filosofas, apie kurį žinoma, kad jis ne tik plėtojo savo mintis, bet ir kritikavo svetimas.PAŽIŪROS. 1. UGNIS KAIP PASAULIO PRADAS. Herakleito doktrina panaši į jo-nėnų; ir jis ieškojo „archė” ir atrado ją dar kitos rūšies medžiagoje – ugnyje. Ugnis tampa jūra, oru, žeme ir vėl virsta ugnimi. Ugnies pokyčiai vyksta dviem kryptimis: „žemyn” ir „aukštyn”; nusileisdama iš aukštybių, ugnis tampa oru, šis krisdamas susikondensuoja į vandenį, o nukritęs vanduo susigeria į žeme; bet žemė vėl garuoja, jos alsavimas kuria vandenį, kuris virsta debesimis ir galų gale ugnimi grįžta į savo aukštąją tėvynę; kryptys dvi, bet „kelias žemyn ir aukštyn yra vienas”, kaip sakoma paslaptingai skambančiame, bet paprastai mintį išreiškiančiame Herakleito fragmente. Jo ugnies teorija nepranoksta jonėnų filosofijos lygmens. Ir jeigu Herakleitas yra svarbus filosofijos istorijoje, tai tik todėl, kad jo doktrina buvo jau kitokio kirpimo.
2. DAIKTŲ KINTAMUMAS. Herakleitas samprotavo ne tik apie gamtos pradžią, bet ir apie jos savybes. Ir atrado, kad svarbiausioji jos savybė yra kintamumas. Tikrovės vaizdas yra upė. Viskas teka, niekas nestovi vietoje, „negalima du kartus įbristi į tą pačią upę”, nes ja teka vis nauji vandenys. Tikrovės vaizdas yra ir mirtis: „bijome vienos mirties, o iš tikrųjų jau esame mirę daugybę kartų”; „siela miršta tapdama vandeniu, vanduo miršta tapdamas žeme”. Gamta yra nuolatinis mirimas ir nuolatinis gimimas; ta pati gamta visą laiką yra kita: „į tą pačią upę įbren-dame ir neįbrendame”. Negalime sakyti, kad esame, nes „esame ir nesame kartu”; tiesa yra tik tai, kad kintame. Tiesa, kartais atrodo, kad daiktai yra pastovūs, bet jų pastovumas yra tik iliuzija. Nėra tokių dalykų, kurių savybės būtų pastovios; nėra būties, yra tik tapsmas. Ši visuotinės kaitos teorija, šis visuotinis „variabilizmas” yra labiausiai žinoma Herakleito pažiūra, gavusi net jo vardą: ji vadinama herak-leitizmu, nors tai tėra tik viena iš jo filosofijos sudedamųjų dalių.3. DALYKŲ SANTYKINUMAS. Nesiliaujančioje daiktų kaitoje dingsta ribos tarp priešybių. Niekur nėra aiškios ribos, visur yra tik tolydūs perėjimai, pavyzdžiui, tarp dienos ir nakties, jaunystės ir senatvės. Juk, daro išvadą Herakleitas, diena ir naktis iš esmės yra viena ir tas pat, panašiai kaip jaunystė ir senatvė, taip pat miegas ir budrumas, gyvenimas ir mirtis, gėris ir blogis; panašiai ir visos kitos savybės yra santykinės. Įsitikinimas, kad reiškiniai yra kintantys ir tolydūs, atvedė Herakleitą į reliatyvizmą. Jis matė, kad joks esantis daiktas neturi pastovių ir besąlygiškų savybių, kad visos savybės kinta ir vienos priešybės tampa kitomis: budrumas tampa miegu, jaunystė – senatve, gyvenimas – mirtimi. Tokia nuostabi yra daiktų prigimtis: jų pagrindas yra priešybės.Taigi filosofinė teorija, neigianti pastovių ir besąlygiškų dalykų buvimą gamtoje, atsirado gana anksti. Tolesnei filosofijos raidai ji buvo tarsi fermentas ir -priešingai sau pačiai — skatino mąstytojus ieškoti pasaulyje to, kas pastovu ir besąlygiška.Pirmosios jonėnų problemos Herakleito filosofijoje neteko prasmės. Apie pasaulio pradžią nebegalėjo būti nė kalbos, nes pasaulis amžinai yra ir amžinai kinta: „Visatos nesukūrė joks dievas ir joks žmogus, ji visada buvo, yra ir bus gyva ugnis”. Negali būti ir kalbos apie pastovų gamtos pradą, jei nėra nieko pastovaus. Anaksimeno oras buvo suprantamas kaip pastovus dėmuo, o Herakleito ugnis – ne. Ji buvo ne sudedamoji gamtos dalis, o amžino kismo fazė; ji buvo tarsi visų daiktų ekvivalentas: ugnis virsta jais, o jie virsta ugnimi „panašiai kaip prekės tampa auksu, o auksas – prekėmis”. „Amžinai gyva” ugnis Herakleito filosofijoje užėmė išskirtinę vietą todėl, kad dėl savo lakios ir kintamos prigimties ji galėjo būti kintančios tikrovės vaizdas ir prototipas.4. PASAULIO PROTINGUMAS. Herakleitas manė, kad viskas kinta, tačiau kaip tik dėl to yra ir kažkas pastovaus – tai kintamumas. Jis yra pastovi gamtos savybė. Maža to: yra pastovi kitimų tvarka. „Ugnis užsidega pagal matą ir pagal matą gęsta”. Vienas dėsnis valdo visus pokyčius, jis vienodai valdo žmogų ir visatą. Žmogų valdo Plotas (logosas); vadinasi, ir visatą turi valdyti protas. Protas nėra vien žmogaus sugebėjimas, jis yra kosminė galia, o žmogus yra tik jos dalininkas.Herakleitas tikriausiai buvo pirmasis filosofas, kalbėjęs apie visatoje veikiantį protą. Protas, apie kurį kalbėjo Herakleitas, yra amžinas kaip pasaulis: jis yra neatskiriamas pasaulio veiksnys. Jis yra tobuliausias, dieviškas veiksnys. Mintis apie pasaulio protingumą (greta minties apie jo kintamumą) buvo kita svarbi He-rakleito pažiūra, praturtinusi filosofiją. O tai atsitiko dėl to, kad, kaip jis yra sakęs, „ieškojo pats savęs”; jis buvo pirmasis filosofas, kuris galvojo ir apie save, o ne vien apie gamtą, ir gamtą suprato remdamasis savo patirtimi.Pasaulio protingumas atperka jo kintamumą ir jame slypinčius prieštaravimus. Herakleitas, skirtingai negu jo amžininkai elėjiečiai, nebijojo tų pasaulio priešybių, skirtumų, disonansų. Jis matė, kad priešybės viena kitą papildo ir kad be jų tikrovė yra negalima. Tiesa, visur pasaulyje viešpatauja nesantaika ir vaidai, karas „yra visa ko tėvas ir valdovas”, tačiau pasaulį tvarkančio proto dėka „priešingi veiksniai jungiasi ir iš jų susidaro gražiausia harmonija”. Iš tiesų reiškiniuose matome akivaizdžią disharmoniją, tačiau „paslėptoji harmonija – svaresnė už regimybę”.5. EPISTEMOLOGINĖS IR ETINĖS REFLEKSIJOS. Herakleitas buvo pirmasis iš filosofų, turėjęs humanistinių interesų. Išliko jo epistemologinės ir etinės refleksijos. Jis mąstė apie savo paties kaip tyrinėtojo darbą, įsisąmonino jo pobūdį, priemones ir tikslus; jonėnai palyginti su juo atrodo naivūs. Jis kritiškai žiūrėjo į juslinį pažinimą: ,Akys ir ausys yra blogi liudininkai žmonėms, kurie turi barbarų sielas”. Pažinimo kritikos srityje tai bene pati seniausia refleksija, kokia yra išlikusi Europos filosofijoje.Jo etiniai aforizmai jau kitokio pobūdžio nei septynių išminčių aforizmai: juose aiškus įstatymų kultas, bet drauge ir aukštesnės asmenybės kultas. „Vienas yra vertas tiek, kiek dešimtis tūkstančių, jei jis yra pats geriausias”. Galimas dalykas, jis skyrė du dorovės tipus: paprastąją ir aukštąją, minios dorovę ir išminčiaus dorovę. Minia labiau vertina sveikatą nei ligą, šilumą nei šaltį, džiaugsmą nei liūdesį – ir ji dejuoja, kai serga, kai šalta ir liūdna; o išminčius žino, kad priešybės reikalingos, kad blogis daro gėrį malonų, o alkis moko vertinti perteklių. Tas visur viešpataujančių priešybių pajautimas buvo bendras Herakleito fizikos ir etikos motyvas.HERAKLEITO REIKŠMĖ. Filosofijos istorijoje jis reikšmingas pirmiausia dėl dviejų savo teorijų: 1) visuotinio kintamumo (su juo susijusi ir visuotinio santykinumo teorija) bei 2) pasaulio protingumo (logoso, kosminio proto) teorija. Be to, jis buvo filosofas, kreipęs refleksiją į humanistines problemas ir įnešęs į filosofiją introspekcijos veiksnį.SEKĖJAI. Herakleito mokinys buvo Kratilas, kuris skelbė dar kraštutinesnį va-riabilizmą ir kurio klausytojas buvo Platonas. Herakleitas taip pat per tarpininkus turėjo įtaką ir vėlesnėms kartoms: Platonas variabilizmo idėją pritaikė realiam (bet tik realiam) pasauliui; sofistai, ypač Protagoras, išplėtojo reliatyvizmą ir humanistinius interesus; stoikai atnaujino ugnies ir pasaulinio proto teoriją.NIEKAS NESTOVI VIETOJEParmenido amžininkas buvo Herakleitas, gyvenęs Efese, Mažojoje Azijoje. Jis teigė, kad pagrindinė gamtos savybė ir yra nuolatinis kitimas. Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad Herakleitas labiau pasitikėjo juslėmis nei Parmenidas.“Niekas nestovi vietoje”, – sakė Herakleitas. Viskas juda ir nieko nėra amžina. Todėl negalime “dukart įbristi į tą pačią upę’. “Kai brendu į upę antrą kartą, ir aš, ir upė jau esame kiti’.Taip pat Herakleitas atkreipė dėmesį į tai, kad pasaulis polnas nuolatinių priešybių. Jei niekada nesirgtume, tai ir nesuprastume, ką reiškia būti sveikam. Jei niekada nejaustume alkio, tai ir nedžiugintų sotumo jausmas. Jei nebūtų karo, tai nevertintume ir taikos. Jei nebūtų žiemos, tai nematytume, kad jau pavasaris.Pasak Herakleito, ir gėris, ir blogis yra būtinos visumos dalys. Jei nebūtų nuolatinės priešybių kaitos, pasaulis nustotų egzistavęs.“Dievas yra diena ir naktis, žiema ir vasara, karas ir taika, alkis ir sotumas”, – teigė jis. Čia jis vartoja žodį “Dievas’, bet akivaizdu, kad galvoje turi ne tuos dievus, apie kuriuos pasakoja mitai. Herakleitui Dievas – arba dieviškumas – yra kažkas, apimantis visą pasaulį. Taip, Dievas reiškiasi nuolat kintančioje ir priešybių pilnoje gamtoje.Vietoj žodžio “Dievas” jis dažnai pavartoja graikišką žodį “logos” – “protas”. Nors mes, žmonės, ne visada mąstome vienodai ir protas mūsų skirtingas, Herakleitas manė, jog turi būti tam tikras “pasaulinis protas’, kuris valdo visa, kas vyksta gamtoje. Šis “pasaulinis protas” arba “gamtos dėsningumas”, yra bendras visiems, ir visi žmonės privalo jam paklusti. Pasak Herakleito, vis tiek dauguma vadovaujasi savo protu. Ir šiaip jis nebuvo labai geros nuomonės apie kitus žmones. Jis sakė, kad daugumos žmonių pažiūras galima palyginti su vaikų žaidimais.Taigi visoje gamtos kaitoje ir priešingybėse Herakleitas įžvelgė vienybę, arba visumą. “Kažką”, kas yra visa ko pagrindas, jis vadino “Dievu”, arba “logu”.