Hegel’io požiūris į individo teises

Trumpa biografija

Georg Wilhelm Friedrich Hegel – vokiečių filosofas, Napoleono, Goethe’s ir Schillerio, Beethoveno, Fichte’s, Schellingo, Hölderlino amžininkas, gimė 1770 metų rugpjūčio 27 dieną Štutgarte. Tėvas – iždo sekretorius. Motina mirė, kai berniukui tebuvo 14 metų. Be jo šeimoje augo sesuo Christiana, vėliau nusižudžiusi dėl psichinio sutrikimo, ir brolis Ludwigas, tapęs karininku ir žuvęs Rusijoje. Hegalis studijavo Tiubingeno teologijos institute, pirmuosius dvejus metus studijavo filosofiją, apgynė darbą „Apie pareigas“ ir būdamas dvidešimties metų tapo filosofijos magistru. Vėliau privačiai mokytojavo Berne, buvo Jenos universiteto privatdocentas (daugelio užsienio šaalių, taip pat prieškarinės Lietuvos valstybės aukštųjų mokyklų neetatinio dėstytojo moksl. vardas ir pareigos) (1801-1807), Bambergo frankofilų laikraščio redaktorius (1807-1808) ir Niurnbergo gimnazijos direktorius (1808-1816). 1816 m. gavo filosofijos profesoriaus vietą Heidelberge, o 1818 m. ir Berlyno universitete, kur pakeitė Frichtę. Dirbdamas Jenoje kartu su Schellingu įsteigė leidinį „Kritische Jahrbucher der Philosophie“. Svarbiausi darbai: „Dvasios fenomenologija“ (1807), „Logikos mokslas“ (1812), „Filosofijos mokslų enciklopedija“ (1817; dvi redakcijos) ir „Teisės filosofijos apmatai“ (1821). Hegelis mirė 1831 metų lapkričio 14 dieną Berlyne. Po jo mirties mokiniai parengė spaudai jo paskaitų kursus: „Religijos filosofija“, „Estetika“, „FFilosofijos istorija“ ir „Istorijos filosofija“.

Hegelio požiūris į individo teises

Kaip ir dauguma garsiausių pasaulio filosofų Hėgelis turėjo savytą požiūrį į daugelį problemų. Tiksliai atsakyti į nagrinėjamą klausimą yra sudėtingą dėl to, kad filosofo veikalai nėra aiškiai suformuluoti ir juose pateikiami atsakymai dažnai yra pa

aslėpiami metaforose. Jų interpretavimas negali būti visiškai objektyvus.

Hegelio sistemoje žmogus tik sąmonės dėka pats save konstituoja – būdamas gamtinė būtybė, jis save suvokia tokį esantį ir dėl to nustoja buvęs vien gamtine būtybe, bet tampa kartu ir dvasine būtimi: „Žmogus yra mąstanti sąmonė, t. y. jis iš savęs ir sau kuria tai, kas jis yra ir kas apskritai yra. Gamtos dalykai egzistuoja tik betarpiškai ir vieną kartą, o žmogus, kaip dvasia, susidvigubina: pirmiausia, būdamas gamtine būtybe, jis egzistuoja taip pat ir sau, jis save stebi, sau save priešpriešina, mąsto ir tik šioje veiklioje sau-būtyje jis yra dvasia“.

Teisė yra objektyvaus proto padarinys, o objektyvaus proto savybė yra laisva valia. Teisė yra laisvos valios įkūnijimas (buvimas). Kadangi teisė yra laisvos valios buvimas, ji gaali būti tik laisvos valios subjektuose, žmonėse. Todėl asmuo yra valios ir teisės pagrindas, teisės pagrinfinis liepimas yra šis: „Būk asmuo ir gerbk kitus asmenis“. Bet kad asmens laisvė galėtų išoriškai pasireikšti, reikia, kad būtų laiduota išorinė laisvės sritis (sfera); tai pasiekiama ,pavedant išorinius daiktus asmens valiai, nustačius nuosavybę. Asmuo turi teisę kiekvieną daiktą paveržti savo valiai, turi absoliučią teisę pasisisavinti visus daiktus. Toji teisė veda prie susidūrimo su kitų tokia pat teise, o tas susidūrimas yra išsprendžiamas sutartimi. Tačiau va

alių sutaikymas sutartimi ne visada galimas. Pasitaiko valių susidūrimų, kurie sadaro nusižengimą teisei, civilinę ir kriminalinę nereisybę.

„Savimonė pasiekia pasitenkinimo tik kokioje nors kitoje savimonėje“ (1; p. 154), – rašo filosofas. Žmogus stengiasi būti pripažintas kaip savarankiška, ne vien gamtinė, bet ir save suvokianti būtybė, egzistuojanti pačiai sau. Egzistavimas pačiam sau, o ne kitam šiuo atveju reiškia pirmenybės teikimą laisvei, o ne gyvybei. Pasirenkantis laisvę virsta ponu, gyvybę – vergu: „Vienas yra savarankiška sąmonė, kuriai būtis-sau yra esmė, kitas – nesavarankiška sąmonė, kuriai esmė yra gyvenimas ar būtis-’kitam’; pirmoji yra ponas, antroji – vergas“ (1; p. 159). Vergas egzistuoja savo darbu kurdamas daiktus, kuriuos vartos jo ponas. Ponas tampa pripažintas vergo sąmonės, bet tai nėra trokštamas pripažinimas, nes jį pripažįsta tik nesavarankiška sąmonė. Tačiau tik vergas susiduria su daikto savarankiška būtimi ir ją performuoja pagal savo sumanymą. Vergo sąmonė kuria naujas daiktų formas ir sunaikindama jų esatą, anksčiau buvusią svetimą, pati įsitvirtina kaip savarankiška sąmonė – būtis sau.
Šitaip ponas ir vergas keičiasi vietomis.

Mąstytojas pripažįsta, kad kiekvienas asmuo siekia savo egoistinio intereso: „Pilietinėje visuomenėje kiekvienas sau – tikslas, visa kita jam yra niekas. Bet be santykio su kitais jis negali visiškai pasiekti savo tikslų: todėl šie kiti yra priemonės ypatingybės tikslui. Bet ypatingas tikslas, santykiuodamas su kitais, suteikia sau ypatingybės formą ir pa

asitenkina pats, kartu patenkindamas kitų gerovę“ (1; p. 290). Kodėl atsitinka taip, kad egoistinių veiksmų suma sukuria visuotinę gerovę? Tai filosofas aiškina žmonių poreikių įvairove ir būtinybe sąveikauti tarpusavyje, norint juos patenkinti. „Kiekvienas, įgydamas, gamindamas ir vartodamas pats, būtent taip įgyja ir gamina kitų vartojimui“ (1; p. 306).
Geras darbas piliečiui yra garbės dalykas. Laikydamasis protestantiškos etikos tradicijos, Hegelis interpretuoja darbą kaip dorovinę vertybę. Padorumas ir luomo garbė reikalauja veiklos, darbštumo, nagingumo. Galima svarstyti, ar filosofas nėra pernelyg griežtas tiems, kuriems likimas buvo negailestingas. žmonių, kurie nustojo „teisės, sąžiningumo ir garbės jausmo – išgyventi savo veikla ir darbu“, masę jis vadina prastuomene. Prastuomene masę paverčia ne skurdas, o „tik su skurdu susijęs vidinis nusiteikimas, vidinis pasipiktinimas turtingaisiais, visuomene, vyriausybe ir t. t. Be to, su tuo susiję ir tai, kad žmogus, priklausantis nuo atsitiktinumo, tampa lengvabūdis ir tingus [.] Prastuomenėje gimsta blogis, nes ji netenka garbės, verčiančios savo darbu užsidirbti duoną, ir visgi ji pretenduoja į savo egzistenciją kaip savo teisę“ (1; p. 352). Lyg numatydamas principą, kad užuojauta ir nereiklumas kitam gali reikšti nepagarbą jam, kaip laisvą valią turinčiai būtybei, filosofas teigia, jog pašalpa prastuomenei nėra išeitis, nors taip „vargstančiųjų pragyvenimas būtų užtikrintas, bet neįtarpintas darbu, o tai prieštarautų pilietinės visuomenės principui ir jos individų nepriklausomybės bei ga
arbės jausmui“ (1; p. 353).

Esamos dorovės kritiką iš deramos – filosofo išgalvotos, bet realiai neegzistuojančios – dorovės pozicijų Hegelis laiko nepagrįstu ir nevaisingu moralizavimu. Jo nuomone, teisės filosofijos, kartu ir etikos paskirtis yra ne išradinėti naujus principus, o analizuoti esamus. „Istorijos filosofijoje“ jis rašo: „Tie idealai, kurie sudūžta, susidūrę su kieta tikrovės uola ir neatsilaiko prieš gyvenimą, visų pirma gali būti tik subjektyvūs ir priklausyti tik pavieniam asmeniui, laikančiam save aukščiausiu ir protingiausiu individu [.] Juk visa, ką individas susigalvoja atsiribojęs nuo kitų, negali būti visuotinės tikrovės dėsnis, kaip ir pasaulio dėsnis egzistuoja ne tik dėl pavienių individų, kurie, jo palytėti, gali ir nukentėti“ (3; p. 61). Beprasmiška vien išsigalvoti, savo protu konstruoti „tobulas“ etines sistemas ir tikėtis, kad jų dėka pasikeis dorovinė tikrovė. Neverta kritikuoti esamą dorovinę tvarką iš tinkamos tvarkos pozicijų. Dorovė nėra įgimta, bet ji ir sąmoningai nesukuriama, o gaunama iš tradicijos, Hegelio terminu, iš objektyviosios dvasios. Tradicija yra aukščiau už individualybes, bet reiškiasi vien tik per jas. Ji įgauna santykiškai savarankišką raidą. Tai pirminis dalykas palyginti su asmenybe. Elgesio principai yra pirminiai, o žmonių poelgiai antriniai. Žmonių elgesys reikšmingas tik tiek, kiek per jį reiškiasi objektyvi žmonijos raida. Nors tradiciją formuoja patys individai, bet tiesioginė jų įtaka pasitaiko retai. Individai tik stebi idėjų vystymąsi ir prie jo neprideda nieko savito. Atsižvelgus į vėlesnę subjekto sampratą, Hegelio visuotinybės principo sureikšminimas yra ne silpnybė, o tik nešališka konstatacija. Individualus subjektas prarado autonomiškumą, jis yra tik visuotinybės apraiška.

Hegelis skiria tris pagrindinius istorinės raidos tarpsnius, rodančius pažangią laisvės įsisąmoninimo evoliuciją:
(a) Rytų pasaulis, kuriame laisvas buvo vienas asmuo, o visi kiti nelaisvi; taigi politinė jo struktūra buvo Rytų despotizmas;
(b) Klasikos pasaulis, kuriame kai kurie žmonės buvo laisvi; taigi istorinė jo išraiška buvo polis, kuriame balsavimo teisę galėjo turėti didesnis ar mažesnis žmonių skaičius, tačiau jos nebuvo visuotinės;
(c) Germanų pasaulis, kuriame pagal universalų krikščioniškąjį tikėjimą visiems pripažįstama teisė į laisvę. Šiame pasaulyje kuris apima tą dalį Vakarų Europos, kurioje ant Romos imperijos griūvėsių įsikūrė germanų kilmės tautos, politinių institucijų evoliucija vyko realizuojant visų laisvės potencialą. Tai naujųjų laikų Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos pasaulis.

Hegelio požiūrį į valstybę trumpai apibūdina dažnai cituojamas jo teiginys: „Valstybė – tai Dievo ėjimas žemėje: jos pagrindas yra proto, realizuojančio save kaip valia, jėga“ (1; p. 370). Nepaisant to, jog bendra filosofo nuostata yra ta, kad valstybė yra atskiro žmogaus esmė, tikslas ir veiklos produktas, kad „pačiam individui būdingas objektyvumas, tiesa ir dorovė tiek, kiek jis yra valstybės narys“ (1; p. 365), jis pasisako prieš pernelyg piliečių veiksmus reglamentuojančią valstybę. Hegelis nepritaria Platono valstybės idėjai, nes mano, kad ten nėra laisvės išsiskleisti asmenybėms, ir vertina tokią laisvę individams suteikusią krikščionybę.

Visais atvejais pasisakydamas už apmąstytą ir organizuotą interesų gynimą, mąstytojas formuluoja masių problemą, ypač išryškėsiančią XX amžiuje. Ir šiandien aktualiai skamba Hegelio žodžiai: „dauguma kaip atskiri asmenys, – o tai mielai suprantama kaip „liaudis“, – tiesa, yra tam tikra draugė, bet tik minia, kaip beformė masė, kurios judėjimas ir veikla būtent todėl būtų tik stichiniai, neprotingi, laukiniai ir siaubingi. Kai ryšium su valstybine santvarka išgirsti kalbant apie liaudį, apie šią neorganinę visumą, tai jau iš anksto gali žinoti, kad galima laukti tik bendrybių ir dviprasmiškų deklamacijų“ (1; p. 452). Skeptiškas filosofo požiūris į plačiąją masę remiasi blaiviu jos išsilavinimo vertinimu: „Tauta – kadangi šiuo žodžiu nusakoma ypatinga valstybės narių dalis – yra ta dalis, kuri nežino, ko pati nori. Žinojimas, ko nori, o juo labiau, ko nori savyje ir sau esanti valia, protas, yra nuodugnaus pažinimo ir įžvalgos vaisius, o tai būtent ir nėra tautos reikalas“ (1, p. 448).

Hegelis visiškai nuoširdžiai tikėjo, kad naujųjų laikų konstitucinė valdžia sukuria tobulesnę asmens laisvę ir labiau gerbia individo nepriklausomybę bei apsisprendimo teisę negu visos praeities valdymo formos.

Individo teisės ir laisvės yra tos, kurios atitinka jo visuomeninės padėties uždedamas pareigas. Net asmeninė laimė negalima be orumo, kuris susijęs su visuomeninę padėtimi, ir supratimo, kad dalyvaujama visuomeniškai vertingame darbe. Hegelio laisvos pilietybės teorija, kaip ir Platono bei Aristotelio teorija, buvo pagrįsta ne asmeninėmis teisėmis, o visuomeninėmis funkcijomis. Bet, Hegelio įsivaizdavimu, krikščioniškosios etikos ir naujųjų laikų valstybės pilietybės raida leido tobuliau sujungti asmeninę teisę ir visuomeninę pareigą, negu tai buvo įmanoma vergija paremtoje visuomenėje. Naujųjų laikų valstybėje visi yra laisvi, o tarnaudami valstybei jie gali rasti idealiai aukščiausią savęs realizavimo formą. Negatyvi savivalės laisvė valstybėje pakeičiama „tikra pilietiškumo laisve“.

Taigi galima būtu teikti, kad Hėgelio požiūris į individo teises nėra tiksliai apibrėžtas. Jis labiau iškiria būtent pilietiškumą ir individo dalyvavimą bendruomeninėje bei visuomeninėje veikloje. Neigiamai yra vertinimas individualizmas. Taip pat pabrėžiama individo darbinė veikla, jos teikiami privalumai pačiam individui. Tad pačios individo teisės nėra pabrėžiamos, jos išskiriamos tik kaip dalis visuomenės, darbinės organizacijos. Žmogaus savivalės ir individualizmo laisvė valstybėje įgyja pilietiškumo laisve. Taigi žmogus realizuojasi savo santykiuose su kitais, o ne išskirdamas savo individuales savybes ir bandydamas veikti vienas. Taip įgyjamas visapusiškas savo realizavimas.

Naudota literatūra:

1. Hegel G. W. F. “Teisės filosofijos apmatai”. – Vilnius: Mintis, 2000.
2. Hegel G. W. F. “Dvasios fenomenologija”. – Vilnius: Pradai, 1997.
3. Hėgelis G. „Istorijos filosofija“. – Vilnius: Mintis, 1990.
4. Vabalaitė R. M. „Hegelio etika“. – Vilnius: VPU Leidykla, 2004.
5. Leonas P. „Teisės filosofijos istorija“. – Vilnius, 1995.
6. MacIntyre A. „Trumpa etikos istorija“. – Vilnius, 1999.
7. „Politinės minties enciklopedija“. – Vilnius, 2005.
8. Sabine G. H., Thorson T. L. „Politinių teorijų istorija“. – Vilnius, 1995.

Leave a Comment