Hedonistinis Epikūro filosofinės etikos pobūdis ir turinys

Turinys

Įžanga 2
Helenizmo epocha. Epikūrininkai ir stoikai 3
Malonumo ir dorybės etika 4
Epikūro pažiūros. Hedonizmas ir gyvenimo džiaugsmas 7
Priemonės laimei pasiekti 9
Išvados 11
Literatūra 12Įžanga
Graikų filosofas Epikūras (341 – 270) gimė Samo saloje. Jo tėvas buvo mokytojas. Jaunuolis anksti pradėjo domėtis filosofija, nors nuodugnaus filosofijos išsilavinimo neturėjo. Epikūras klausėsi įvairių pakraipų filosofų: iš Demokrito šalininko Nausifano sužinojo apie atomizmą; buvo susipažinęs ir su skeptiko Pirono pažiūromis. Demokrito kūriniai jį paskatino gilintis į šią žinojimo sritį. Epikūras vėliau neigė esąs Demokrito mokinys, tačiau atomistinis mokymas paliko gilų pėdsaką etinio hedonizmo teorijoje.
Būdamas 32 metų, Epikūras ėmė pats dėėstyti filosofiją Kolofone, Mitilėnėje ir Lampsake. 307 m. iki Kr. Filosofas grįžta į Atėnus. Netoli miesto ribos nusiperka sodą ir įsteigia savo garsiąją filosofijos mokyklą „Epikūro sodas“. Pastarasis netrukus tampa vienu žymiausių filosofinės minties centru, greta Platono Akademijos, Aristotelio ir Teofrasto mokslą tęsusių peripatetikų,• Zenono įsteigtos stoikų mokyklos ir skeptikų, kuriems vadovavo Pironas ir Timonas.
Epikūro sodo vartus ženklino iškalbinga filosofinė sentencija: „Svety, čia tau bus gerai: čia malonumas – aukščiausia gėrybė“. Vandens ąsotis ir duona prie vartų tarsi liudijo, kad atvykėliai yra iš tiikrųjų laukiami svečiai, bet prabangos čia nežadama.
„Epikūras tęsė ir plėtojo antikos filosofavimo klasikinę tradiciją: filosofas žino laimingo, tikro gyvenimo pagrindus, jis pats gyvena taip, kaip skelbia jo žinojimas ir mokymas. Filosofijos paskirtis suvokiama kaip savotiška etinė misija – gydyti žmogaus si

ielą, parodyti jai svarbiausius dalykus, kurių reikia siekti ir vengti. Epikūras rašo: “Beverčiai tokio filosofo žodžiai, kurie negydytojauja kokio nors žmogaus kentėjimo. Jei medicina negydo kūno ligų, ji neturi vertės, taip ir filosofija, jeigu ji nešalina sielos ligų” (9, 621). Sielos ligos, negalios ir jų gydytojavimo filosofinio žinojimo priemonėmis motyvas persmelkia Epikūro etiką ir pasaulėvaizdį“ (Žibaitis R., p.7-8).
„Draugai ir bendraminčiai lankydavo filosofą, o retkarčiais sode užtrukdavo ir ilgėliau. Su Epikūru sode nuolat gyveno ir filosofavo, knygas rašė keli artimiausi jo mokiniai. Sode gyventa sėsliai ir kukliai: Epikūras tik du ar tris kartus leidosi į keliones aplankyti draugų. Namų ūkį tvarkė tarnai ir vergai, su kuriais jis sugyveno žmoniškai ir draugiškai. Keliems vergams Epikūras savo testamente suteikė laisvę“ (Žibaitis R., p. 5).
Jostein Gaarder romane „SSofijos pasualis“ rašo, jog epikūrininkai dažnai buvo vadinami “sodo filosofais”.

„Iš nepaprastai gausaus (apie 300 knygų) jo palikimo mūsų laikus tepasiekė vos keli paskiri tekstai ir jų fragmentai. Tai: „Epikūras sveikina Menoikėją“, „Epikūras sveikina Herodotą“, „Svarbiausios mintys“, „Epikūras sveikina Pifoklį“ ir kiti. Tuo pagrindu Epikūro filosofinio palikimo tyrinėtojai yra sudarę atskirus jo kūrybos fragmentų rinkinius.
Kaip filosofas Epikūras neabejotinai buvo artimas Demokritui (Demokritos, 460- 370 pr. Kr.) ir romėnų poetui filosofui Lukrecijui Karui (Lucretius Carus, 95 – 54 pr. Kr.), parašiusiam poemą “Apie daiktų prigimtį”. Tačiau kaip etikas ji

is yra nepalyginamai įdomesnis ir savarankiškesnis.
Epikūro filosofiją sudaro trys dalys: fizika, kanonika ir etika. Pastaroji kaip tik ir tapatinama su jo mokymu apie laimingą gyvenimą, grindžiamą malonumo principu“ (Balčius J., p. 55).Helenizmo epocha. Epikūrininkai ir stoikai
„Helenizmo epocha prasidėjo IV a. iki Kr Aleksandro Makedoniečio žygiais į Rytus ir Vakarus. Graikų miestai – valstybės sunyko, jie prarado politinę nepriklausomybę. Bet nepaprastai išsiplėtė graikų (helenų) kultūros erdvė. Graikų kalba ir turtingos filosofijos, literatūros, meno tradicijos karų ir suiručių metais nebuvo sunaikintos. Priešingai, jos buvo plėtojamos, gilinamos. Graikų kultūra tapo universalia ir visuotina kraštų kultūros ir kultūringumo, mokytumo norma“ (Žibaitis R., 3-4 p.). Dėl to ši epocha ir vadinama helenizmu.
„Helenizmo epochos dorovinis idealas tebebuvo Sokratas, jos dorovinį kodeksą tebesudarė tos pačios klasikinės dorybės, ir žmogaus gyvenimo tikslas tebebuvo tas pats – laimė. Tačiau svarbiausieji dalykai buvo kitaip interpretuojami, kitaip suprantami. <.>
Užkariavimų paspartintas tautų ir papročių maišymasis (ypač per mišrias šeimas) padaro problemišku gėrio ir blogio kriterijų ir sutrikdo asmens saugumo jausmą, disharmonizuoja <.> emocinį lauką, kuriame žmogus jautėsi savas, žinojo, kaip reikia elgtis, ir dėl to buvo saugus. Kai nebėra savaime aišku, kas gera ir bloga, kai tautos papročiuose užfiksuotas gėrio supratimas nebetenka sakralumo ir įpareigojančios galios, asmens aktyvumas ima krypti į blogį, o gėris darosi pasyvus, už
žima gynimosi, atsitraukimo, rezignavimo poziciją. <.> Helenizmo epochos filosofas laimę supranta ne kaip kažko buvimą, o kaip kažko nebuvimą. Pasiekti gyvenimo tikslą arba būti laimingam – vadinasi ne turėti kokį nors realų gėrį <.>, o išvengti nelaimės, nepatirti kančios ir tokiu būdu išlaikyti sielos ramybę. Filosofai stengėsi pamokyti žmogų, kaip gyventi, kad jį aplenktų kančia ir nelaimė (epikūrininkai), arba kaip elgtis, joms neišvengiamai užgriuvus (stoikai)“ (Kapačiauskienė D., 15-16 p.).
Taigi „helenistinės epochos pradžioje įtakingiausios ir stipriausios buvo epikūriečių ir stoikų filosofijos mokyklos (kryptys). Jos viena su kita aštriai polemizavo ir nesutarė. Tačiau jas siejo filosofijos svarstymų ir tyrimų praktinė, gyvenimiška orientacija. Mėginta aiškintis, kokie yra ir privalėtų būti „tikro“, „laimingo“, „dorybingo“ gyvenimo etiniai pagrindai, principai. Ieškota žmogaus elgsenos ir gyvensenos vertinimo dorovinių kriterijų. Stoikų pagrindinis kriterijus – įvairios dorybės. Epikūriečių laimingo gyvenimo mokymas paremtas normatyviai aiškinamu protingo malonumo principu. Epikūro etinio hedonizmo mokymas malonumą laiko žmogaus laimingo gyvenimo būtina ir svarbiausia sąlyga“ (Žibaitis R., p.4).Malonumo ir dorybės etika
„Epikūrizmo etika – viena ryškiausių helenizmo epochos filosofinių gėrio teorijų, o paties Epikūro gyvenimas – tai etinis argumentas jo teorijai pagrįsti, nes Epikūras gyveno pagal savo teoriją, jo pažiūros ir jo elgesys sutapo, ir šia prasme Epikūras panašus į Sokratą“ (Kapačiauskienė D., p. 16).
„Bet, priešingai Sokratui, aktyviai, veikliai siekusiam gėrio, Ep
pikūras pasyviai vengė blogio. Sokratas ištisas dienas vaikščiojo Atėnų gatvėmis ir aikštėmis, visus kalbindamas, žadindamas, skatindamas; o atėnietis Epikūras gyveno užsidaręs savo sode, kuriame telkėsi jo bendraminčiai, ieškantys nuošalės nuo politikos, verslo, šeimos rūpesčių. Sokrato stichija – klausimas; o klausimas yra sielos nerimo būsena, jos veržimasisis į tiesą, gėrį, grožį. Epikūro stichija – atsakymas, žinojimas, ko reikia vengti, kad turėtum sielos ramybę (ataraksiją) „ (Kapačiauskienė D., p. 16).
Epikūrizmo etika dar vadinama hedonizmu. „Hedonizmas – etikos koncepcija, laikanti malonumą aukščiausiu gėriu. Epikūras nebuvo pirmasis graikų filosofas, kurio etiką būtų galima pavadinti hedonistine. Sokrato mokinys Aristipas Kirėnietis – taip pat hedonistas, tačiau Aristipo malonumo samprata skiriasi nuo Epikūro sampratos. <.> labiausiai Aristipas vertino šią akimirką patiriamus kūno malonumus. Kitaip nei Aristipas, kuris skausmo nebuvimą laikė tik daline malonumo sąlyga, Epikūras teigė, kad malonumas – tai bet kokio skausmo panaikinimas. <.>
Apie malonumą rašė ir Platonas, ir Aristotelis. Tačiau Epikūro malonumo vertės samprata labai skiriasi nuo Platono ir Aristotelio sampratų. Visi trys ieškojo laimės galimybės, bet tik Epikūras laimę sutapatina su malonumu. Kai kurie malonumai, Platono ir Aristotelio požiūriu, yra geri ir prisideda prie laimės, kai kurie – blogi. Epikūrui bet koks malonumas yra geras pats savaime. Pamatinė laimės sudedamoji dalis Platonui ir Aristoteliui yra dorybės. Epikūrui dorybė būtina laimei, bet ne kaip sudedamoji dalis, o kaip priemonė jai pasiekti. Tai svarbiausia Epikūro ir jo pirmtakų etikos skirtybė.
„Juk malonumo mums reikia tada, kai mes kenčiame jo nepatirdami. O kai kančios nepatiriame, nebereikia mums ir malonumo. Dėl to malonumą mes vadiname laimingo gyvenimo pradžia ir pabaiga (alfa ir omega). Juk jį mes gerai pažįstame kaip pirmą ir įgimtą gėrį; nuo jo pradedame kiekvieną pasirinkimą ir atsisakymą ir prie jo prieiname, tam tikru matu bei išgyvenamu jausmu apspręsdami bet kokį gėrį“.
Malonumo teikiamas gėris yra akivaizdus. Epikūras laiko savaime suprantamu dalyku, kad žmonės, kaip ir visos gyvos būtybės, siekia malonumų ir vengia kančios. Vadovaudamasis faktu, kad visos gyvos būtybės siekia malonumo, Epikūras padarė išvadą, kad malonumas yra geras dalykas. <.>Kai kurie tyrinėtojai pabrėžia, kad Epikūras domisi ne tuo, kas privalo būti, arba tuo, kas yra „tinkama“ , bet tik tuo, kas yra. Jis tiesiog pasako, ką mes privalome daryti, jei norime sėkmingai pasiekti savo tikslą – laimę ir didžiausią malonumą. Tai tinka priemone, bet ne tikslui.
„Kadangi malonumas yra pirmas įgimtas gėris, dėl to mes ne bet kokį jį pasirenkame, o kai kada net daugelį malonumų apeidami, matydami, kad mums iš jų tik aibės nemalonumų. Kai ilgokai kentėjus skausmus, užplūsta didesnis malonumas, tada daugelį skausmų laikome geresniais už malonumus. Taigi bet koks malonumas, kadangi jis mums giminingas prigimtimi, yra gėris, tačiau ne bet kokį jį reikia rinktis. Juk ir kiekvienas skausmas yra blogybė, tačiau ne kiekvieno skausmo visada reikia vengti. Žinoma, spręsti apie visa tai reikia, apgalvojant ir atsižvelgiant į tai, kas yra naudinga ir kas kenksminga. Juk kai kuriais atvejais mes laikome gėrį blogiu, o blogį priešingai, gėriu“.
Kad suprastume šią labai svarbią Epikūro mintį, reikia smulkiau panagrinėti, ką Epikūras laikė malonumu ir kaip siūlė pasitelkti malonumą veiksmui. Viena iš jo hedonizmo ypatybių yra ta, kad filosofas neiga esant tarpinę būseną tarp malonumo ir kančios. Skausmas ir malonumas yra susieti vienas su kitu kaip pr.iešybės. Jei nėra vieno, tada atsiranda kitas. Didžiąją sąmoningo gyvenimo dalį mes praleidžiame tarp malonumo ir skausmo. Periodai, kai mes nei kenčiame, nei džiaugiamės, yra trumpi. Kaip teigia .A.Longas, Epuikūras nepastebėjo, kad į daugelį dalykų žmonės gali žiūrėti ir abejingai.
Malonumo analizę Epikūras grindžia tuo, kad kūniškoji ir sielos gerovė yra natūrali ir normali būsena. „Malonumas yra gėris, kuris yra natūralus ir įgimtas“. Skausmas – natūralios būsenos sutrikdyms. Malonumas patiriamas tada, kai kūno ir sielos atomai sugrąžinami į ankstesnę padėtį.
Kadangi laisvė nejausti skausmo yra didžiausias malonumas, todėl turime patenkinti savo troškimą ne dėl malonių pojūčių, patiriamų valgant, geriant, ir t.t., bet dėl gerovės, kuri ištinka, kai skausmas dėl nepatenkinto troškimo yra pašalinamas.
„Kai mes sakome, kad malonumas yra tikslas, mes turime galvoje ne nusivylusių žmonių malonumus ir ne malonumus, glūdinčius jutiminiuose pomėgiuose, kaip mano kai kurie neišmanėliai ir nesutinkantys su mumis arba blogai suprantantys, bet tokią būseną, kai ir kūno neskauda ir siela rami. Mat nei nuolatinės išgertuvės, nei triukšmingos vaikštynės, nei pasismaginimai su berniukais ar moterimis, nei pasigardžiavimas žuvimi ar dar kuo nors, ką siūlo puikiaias valgiais apkrautas salas, neteikia malonumų gyvenime; malonų jį padaro blaivus protas, kuris tyrinėja bet kokio pasirinkimo ar atsisakymo priežastis ir išvaiko tokias mintis, kurioms užplūdus sielose kyla didžiausias sąmyšis“.
Iš pateiktos ištraukos matyti, kad Epikūras neneigia, jog gėrimas, valgymas, lytiniai santykiai ir kt. yra malonumo šaltinis. Jis tik tvirtina, kad malonumai, kurių teikia tokia veikla, turi būti atmesti kaip tikslai, nes juos patirdami kūnas ir siela nepasiekia ramios, stabilios būsenos“ (Baranova J., p.60-63).
„Kaip žmogus privalo gyventi, kad pasiektų aukščiausią gėrį – malonumą?
Epikūras manė, kad gyvenimas negali būti malonus, jei žmogus gyvena neteisingai, neišmintingai, nesantūriai, kitaip tariant – nedorai. Jau iš to galime spręsti, kad malonumo turinys yra dorovinis: būtina malonumo sąlyga yra doras gyvenimas.
Kad nustatytų malonumo kriterijų, Epikūras analizuoja malonumus ir padaro išvadą, kad jų esama trijų rūšių:
1) natūralūs ir būtini malonumai: žmogui būtina turėti duonos, kad nebadautų, vandens, kad netrokštų, pastogę – kad nešaltų, ir, žinoma, bičiulių – kad turėtų sielos peno, kurį teikia vienminčių bendravimas, draugystė; kai žmogus turi tuos būtinus dalykus, jam netenka kentėti dėl jų stokos, ir tada gyvenimas jam malonus;
2) natūralūs, bet nebūtini malonumai, kuriuos teikia rafinuoti valgiai, gėrimai, ištaiginga pastogė ir t.t.
3) nenatūralūs ir nebūtini malonumai, kuriuos teikia garbė, valdžia, turtas, šeima ir t.t.
Pirmosios grupės malonumai yra tikrasis dorumo kriterijus: natūralūs ir būtini poreikiai yra lengvai patenkinami, nes jie riboti; jais apsiribojantis žmogus neepriklauso nuo išorinių aplinkybių, nesivaidija su kitais žmonėmis, nepatiria nuoskaudų, kančios. Nenatūralūs ir nebūtini poreikiai negali būti patenkinami, nes jie begaliniai. O graikų pasaulėžiūroje begalybė asocijuojasi su chaosu (betvarke), o kosmosas (tvarka) būtinai siejasi su ribotumu, apibrėžtumu. „Niekada nepakaks tam, kam pakankamo per maža“ (Epikūras).
O kaip žinoti, ar malonumas yra natūralus ir būtinas, ar nesiekiame ko nors per daug? Natūralaus ir būtino malonumo (o kartu ir tokio pat poreikio) riba yra kančios nebuvimas. Jei žmogus kenčia, vadinasi, jis yra peržengęs tą ribą, yra norėjęs, siekęs, gavęs kažko per daug. O kančios nebuvimas yra svarbiausias malonumo požymis: jei žmogus nenori per daug, jei apsiriboja tik tuo, kas būtina, jis lengvai patenkins savo poreikius ir jam neteks kentėti. Vadinsai, malonumą, kaip aukščiausią gėrį ir gyvenimo tikslą, Epikūras apibūdina negatyviai: kai žmogus nepatiria kūno kančios ir sielos nerimo, jam yra malonu gyventi.
Galima ir pozityviai interpretuoti epikūrišką malonumo sampratą: gyva būtybė .jaučia stoką (alkį, troškulį, norą bendrauti), dėl to ieško ir randa kažką, kas suteikia sielai ramybę ir kūnui pilnatvę; trumpiau: malonumas – tai kūno sveikata ir sielos ramybė. <.> Jei nori būti sveikas, būk saikingas, apribok poreikius iki natūralių ir būtinų“ (Kapačiauskienė D., p.17-18).Epikūro pažiūros. Hedonizmas ir gyvenimo džiaugsmas
Kaip anksčiau jau esame minėję, ir kaip teigia W. Tatarkiewicz – „Svarbiausia Epikūro mintis – kad laimei pakanka kančios nebuvimo: kai nekenčiama, jau vien dėl to mums yra malonu. Taip yra dėl to, kad iš prigimties žmogui yra gera, kai jam neatsitinka nieko gero ir nieko blogo, yra maloni būsena, pats gyvenimo vyksmas, pats gyvenimas yra džiaugsmas. Tai įgimtas džiaugsmas, kuriuo net nereikia rūpintis, nes jį turime savyje. Kaip įgimtas, jis yra neklaidingas. Tegul tik kūnas būna sveikas, o siela – rami, ir gyvenimas bus puikus.
Esmiškiausia epikūrizmui yra tai, kad hedonizmas jame susijęs su gyvenimo kultu. Gyvenimas yra vienintelis gėris, koks mums yra duotas. Epikūrininkai sukūrė religinį gyvenimo kultą, jie buvo tarsi gyvenimo garbintojų sekta. Tačiau jie gerai suprato, kad tas gėris yra ribotas ir trumpalaikis. Priešingai begalinei, pastoviai ir nuolat iš naujo atgimstančiai gamtai, žmogaus gyvenimas yra tik epizodas“ (Tatarkiewicz W., p 157). „Žmogus gyvena vieną kartą, todėl savo gyvenimą turi nugyventi taip, kad mirštant netektų gailėtis“ – knygoje „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“ rašo Romualdas Ozolas.
„Epikūras manė, kad tikėjimas metempsichoze• ir periodiniu visa ko kartojimusi yra klaidingas. Taip jau atsitiko, kad senovės filosofija gyvenimo vertę suprato kartu įsisąmonindama jo laikinumą ir padarė tokią išvadą: turimą gėrį reikia įvertinti ir panaudoti iš karto, nes jis yra laikinas ir vienkartinis; todėl reikia jį panaudoti dabar, nepasikliaujant būsimu gyvenimu. Tai buvo tik į dabartį orientuota etinė doktrina.
Gyvenimo džiaugsmas yra svarbiausias, bet ne vienintelis laimės dėmuo; be šito vidinio džiaugsmo yra išorinių priežasčių sukeliamas malonumas. Pastarasis ( o Aristotelis vien tik į jį kreipė dėmesį) yra visiškai kitoks, nei anas gaivališkas gyvenimo malonumas. Jam reikia pozityvių priežasčių, o anam pakako kančios nebuvimo <.>. Aną turime savyje, o pozityvus priklauso nuo aplinkybių, kurios yra laimės dalykas ir dėl kurių niekada negali būti tikras. Pozityviam malonumui patirti reikalingos dvi sąlygos: reikia turėti poreikius ir reikia, kad jie būtų patenkinti. Tuo tarpu aną gyvenimo džiaugsmą jaučiame būent tada, kai jis nėra nustelbtas poreikių ir jų patenkinimo. Tad vieną malonumą patiriame tada, kai neturime poreikių, o kitą tada, kai patenkiname poreikius: negatyvų malonumą jaučia tas, kurio ramybės nedrumščia jokie dirgikliai ir permainos, o pozityvų malonumą gali jjausti tik tas, kas reaguoja į dirgiklius ir permainas.
Tos dvi malonumų rūšys nėra lygiavertės. Tik patiriančiam negatyvų malonumą, tik neturinčiam poreikių žmogui niekada netenka kentėti. Kai turi poreikių, visada yra pavojus jų nepatenkinti; o ir jų patenkinimas susijęs su kančia. „Didžiausią malonumą patiria tas, kuris turi mažiausiai poreikių“. Tad negatyvus malonumas yra didesnis. Jis ir yra gyvenimo tikslas. Norint šį tikslą pasiekti, nereikia rūpintis malonumais, pakanka tik vengti kančios; ne tenkinti poreikius reikia, o jų atsikratyti. Pozityvus malonumas yra ne tikslas, o tik priemonė kančiai nuslopinti, kai ji apninka žmogų. Reikia nuslopinti savyje pirminį instinktą, kuris skatina siekti kiekvieno pasitaikančio malonumo; reikia išsiugdyti savyje gebėjimą palyginti malonumus ir pasirinkti tuos, kurie nesukelia kančios.
Pozityvūs malonumai yra dvejopi: arba fiziniai, arba dvasiniai. Jų tarpusavio santykis toks: kūniški malonumai yra svarbesni, nes be jų negalimi dvasiniai malonumai, vadinasi, jie (pvz., poreikis valgyti) susiję su gyvybės palaikymu, o gyvybė yra pirmoji laimės sąlyga: tai ir turėjo galvoje Epikūras, sakydamas, kad “pilvo ma- lonumas yra bet kokio malonumo pamatas ir šaltinis”. Užtat dvasinis gėris yra aukštesnis, tad jis ir teikia didesnį malonumą; taip yra todėl, kad siela susijusi ne vien su dabartimi, bet vaizduotės dėka ir su praeitimi bei ateitimi.
Epikūras nepripažino kokybinių malonumų skirtumų. Nėra kilnesnių ir ne tokių kilnių malonumų, yra tik didesni ar mažesni malonumai. Jis. suprato, kad pripažinęs kokybinius skirtumus nebegalėtų laikytis nuoseklaus hedonizmo. “Jei nepažeisi įstatymų, laikysies gerų papročių, nenuskriausi artimo, nepervarginsi kūno, neprarasi pragyvenimui būtinų dalykų, gali tenkinti savo norus kaip išmanai”. Tačiau jis aiškiai rekomendavo tokį gyvenimo būdą: rūpintis dvasiniais džiaugsmais, praktikuoti bičiulystę ir taurų, subtilų gyvenimą (būtent tas subtilusis gyvenimas dabar ir vadinamas “epikūrizmu”). “Ne puotos, ne šventinės eitynės, ne meilės pasismaginimai ir ne smaguriavimo prie apkrautų stalų pomėgiai daro gyvenimą malonesnį, o blaivus protas, kuris. atmeta klaidingas nuomones, keliančias sieloms daugiausia nerimo”. Kukliausi malonumai – būrelis bičiulių ir gėlės darželyje – epikūrininkams buvo pats didžiausias malonumas“ ( Tatarkiewicz W., p. 157-158).Priemonės laimei pasiekti
„Filosofas tikisi išmokyti žmogų gyventi nepalankiame jo laimei pasaulyje. Todėl tenka ieškoti visiems žmonėms suprantamo ir prieinamo būdo, parodančio laimingo gyvenimo galimybę. Epikūras pats sau išsiaiškino, kas gali žmogui suteikti pasitenkinimą ir laimę. Tad ką turi daryti filosofas ir išminčius, susikūręs laimingo, malonaus gyvenimo salelę netoli Atėnų, kai aplinkui tiek daug fizinio ir dvasinio blogio ir nevilties?
Epikūras mėgina nutiesti gelbstintį filosofinio žinojimo ir gyvenimo išminties tiltą ar bent jau lieptą į žmonių kasdienę gyvenseną. Šio tiltelio pamatinė konstrukcija ir sąvoka – malonumas, kurį tinkamu būdu realizuodamas, žmogus gali tikėtis pasiekti laimingo gyvenimo krantą. Kadangi ir malonumas, ir laimė yra natūralūs, įgimti žmogaus troškimai, filosofas privalo pažinti visa, kas su šiais universaliais būties dalykais tiesiogiai ar netiesiogiai susiję. Užsiėmimai filosofija Epikūro etikoje įgyja rakto ir kelio į laimingą gyvenimą reikšmę: „<.> reikia galvoti apie tai, kas kuria laimę, nes aišku, kad, kai ji yra, mes turime viską, o kai jos nėra – mes darome viską, kad ją turėtume“ (Žibaitis R., p. 9-10).
„Yra dvi pagrindinės priemonės laimei pasiekti: dora ir protas. “Nėra tokio gyvenimo, kuris būtų laimingas, nebūdamas protingas, doras ir teisingas, lygiai kaip protingas, doras ir teisingas gyvenimas negali nebūti laimingas”. Tad hedonisto Epikūro gyvenimiški patarimai, nepaisant visiškai priešingo išeities taško, buvo tokie pat kaip ir idealistų patarimai. Tačiau Epikūras juos grindė kitokiais argumentais. Jis manė, jog dorybę reikia puoselėti todėl, kad ji yra priemonė laimei pasiekti, ir būtų beprasmiška ją laikyti vertingą savaime ir beprasmiška būtų ką nors dėl jos pačios daryti.
Draugystė taip pat yra vertinga, nes nedraugaujant su žmonėmis negalima gyventi saugiai ir ramiai, o nesaugus ir neramus gyvenimas negali būti malonus. Todėl draugystė yra tik priemonė, o ne tikslas; tikslas visada yra tik malonumas. Ir tai tik paties patiriamas malonumas. Visi kilnūs epikūrininkų priesakai buvo pagrįsti egoizmu. O altruizmas, manė Epikūras, niekam niekada nereikalingas. Visuomenei nereikia nesuinteresuotų gyventojų, geriausi gyventojai yra suinteresuoti egoistai, tik, žinoma, jei jie yra protingi. Epikūrui buvo reikalinga blaivi filosofija, jis manė, kad tik tokia filosofija gali būti geriausia atrama žmonių reikalams, dorai ir teisei, visuomeninei santvarkai ir nuoširdiems žmonių tarpusavio santykiams.
Protas yra būtinas laimei ne tik dėl to, kad padėtų teisingai pasirinkti malonumus, bet ir dėl to, kad vadovautų mintims, nes mintys labai lengvai klysta, kuria iliuzijas ir baimes, kurios be reikalo drumsčia žmogui ramybę ir padaro neįmanomą laimę. Pati blogiausia baimė yra ta, kurią sukelia mintis apie visagalius dievus ir neišvengiamą mirtį. Bet gal toji baimė nepagrįsta? Gal veltui baiminamės? Norint tuo įsitikinti, reikia ištirti daiktų prigimti; tad Epikūras ir ėmėsi fizikos. O kad tiems tyrinėjimams parengtų protą, ėmėsi logikos. Taip Epikūro filosofijoje atsirado ir šios dvi dalys“ (Tatarkiewicz W., p. 158-159).
Laimei pasiekti visa to dar negana. Joks žmogus nebus laimingas, jei nebus sveikas ir jei neturės sielos ramybės.
„Jei nori būti sveikas, būk saikingas, apribok poreikius iki natūralių ir būtinų. Jei nori turėti sielos ramybę, negeisk išoriškų dalykų, atsiribok nuo jų: nesikišk į politiką (ji yra stiprių aistrų sritis, kur aukštai kylama ir žemai krentama), neturėk didelio turto (nuostoliai, praradimai kelia bereikalingą sielvartą, o ir sėkmė neatpalaiduoja nuo sielą trikdančių rūpesčių), nevesk, neturėk šeimos (juk tenka ja rūpintis ir aprūpinti, o kur dar artimų žmonių netektys, nesėkmės, ligos, kur vaidai, ginčai, barniai!). Kad visa tai suprastum, reikalinga filosofija, kuri padėtų suformuoti tam tikrus gyvenimo principus, būtinus sielos ramybei užtikrinti.
Sielos ramybę labiausiai trikdo įvairios baimės. Svarbiausios jų yra trys: 1) dievų baimė, 2) gamtinio būtinumo baimė .lr 3) mirties baimė.
Sugebantis filosofuoti žmogus – išminčius (o to siekti privalo kiekvienas, toks yra žmogaus idealas) – pajėgs išvengti tų baimių, nes jis supras jų nepagrįstumą“ (Kapačiauskienė D., p.18).
„Kai žmogui gyvenimas malonus, tai malonus ir pats žmogus, dėl to prie jo linksta, su juo nori draugauti kiti žmonės. <.>
Tokia Epikūro etika, pamokanti žmogų, ko nereikia daryti, siekti,. norėti, kad būtum laimingas čia žemėje vienintelį savo gyvenimą, kad gyvenimo malonumo nesudrumstum nenatūraliais poreikiais ir neprotingomis baimėmis“ (Kapačiauskienė D., p. 19).Išvados
Antikos filosofas Epikūras, ilgo ir sudėtingo dorovinio, intelektualinio, socialinio proceso pirmtakas, padėjęs filosofinius, etinius pamatus žmogaus laimingo gyvenimo sampratai, kurios pagrindinis principas ir kriterijus – malonumas. Epikūras neabejotinai priklauso prie tų mąstytojų, kurie mėgino ne tiktai derinti hedonistinę gyvenseną su filosofija, bet ir tokią gyvenseną teoriškai pagrįsti, argumentuoti. Hedonistinės filosofijos pagrindą sudaro individualaus gyvenimo būdo propogavimas bei šlovinimas, motyvuojant tai ne vien tik individualios laimės, bet ir valios laisvės bei asmenybės nepriklausomybės nuo įvairiausių aplinkybių siekiais ir galimybėmis. Epikūras ir jo šalininkai laimingo, dorybingo ir prasmingo gyvenimo idealu laikė protingų malonumų siekį. Hedonistinė filosofija mėgino išmokyti žmogų ne vergauti malonumams, bet juos valdyti. Malonumas buvo suprantamas ne kaip gyvenimo siekis, o kaip jo riba, pakankama ir prasminga todėl, kad ji apsaugo dorovinį individą nuo nereikalingų fizinių ir dvasinių gyvenimo troškimų, siekių, aistrų ir kančių, kurios kaip tik ir darosi neišvengiamos, jeigu nėra apribotos.
Epikūrizmas tapo toks populiarus dėl to, kas jame iš tikrųjų buvo originaliausia, – dėl savo etinės doktrinos: aukščiausias malonumas pasiekiamas papraščiausiai vengiant skausmo ar nerimo. Jų nesant keičiasi ne malonumo intensyvumas, o įvairovė.
„Epikūras, kurio sistema, nepaisant visų trūkumų, parodė nepaprastą tvirtumą ne tik atlaikiusi laiko išbandymus, bet ir radusi ištisas kartas nuoseklių pasekėjų daugiau nei 600 metų bėgyje“ ( Deividas Dž., Sidžvikas H., p. 13-14 ).
Epikūro mokykla gyvavo iki IV m.e.a. Tačiau Epikūro mokslas joje pakito visai nežymiai. Graikijoje, o paskui Romoje Epikūras susilaukė daugiau išpažinėjų nei teisėjų.. Romoje buvo daugybė žmonių, kurie epikūrizme rado jiems tinkamą pasaulėžiūrą; toks buvo, pavyzdžiui, Horacijus.
I a. pr.m.e. romėniškasis epikūrizmas susilaukė žymaus savo atstovo Lukrecijaus (Lucretius Carus, 95-55), kurio poema „De rerum natura“ yra išsamiausias senojo epikūrizmo paminklas.Literatūra
1. Žibaitis R. Epikūro etika. Vilnius, Ethos, 1998
2. Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija. Senovės ir viduramžių filosofija. Vilnius, Alma littera, 2001. T 1.
3. Balčius J. Dorovinis asmenybės ugdymas antikos filosofijoje. Vilnius, VPU leidykla, 2004
4. Kapačiauskienė D. Antikos etika. Vilnius, Ethos, 1993
5. Deividas Dž., Sidžvikas H. Graikų ir Graikų-Romėnų etika. Vilnius, Ethos, 1996.
6. Ozolas R. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Vilnius, Vyturys, 1988
7. Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius, Tyto alba, 2002
8. Epikūras. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. Vilnius, Mintis, 1977
9. Internetas, http://perkunas.vtu.lt/filosofija/sofija/.

Leave a Comment