TURINYS
ĮVADAS…………………………………………………………………………… 2
I. GYVENIMO PRASMĖS / TIKSLO SAMPRATA RYTŲ FILOSOFIJOJE…
1. Materialūs – antimaterialūs pasauliai. …………………… … 22. Sielos atradimas…………………………………………………… 4
II. GYVENIMO TIKSLO SAMPRATA VAKARŲ FILOSOFIJOJE ……………
1. Dievo metafizika…………………………………………………… 52. Dievas ir laisvė……………………………………………………… 6 3. Sąmonė, siela. Supratimo raida…………………………………… 6
IŠVADOS…………………………………………………………………………… 7
LITERATŪRA……………………………………………………………………… 8
Įvadas
Nuo senų laikų žmogų kamuoja amžinas esminis klausimas: “Koks gyvenimo tikslas?Kodėl žemiškasis gyvenimas nėra amžinas, kodėl jis artėja į mirtį? Ar mirtis tai mūsų gyvenimo tragiškumas, ar tai reiškia sielos nemirtingumą ir amžinybės būtinumą. Juk be amžinybės gyvenimas būtų beprasmiškas. Deja surasti atsakymą į šį klausimą nėra taip lengva. Egzistuoja daug konfliktuojančių filosofijų, religijų ir požiūrių. Jos varžosi viena su kita, norėdama kiekviena įrodyti savo teisumą.Žmogus turėdamas laisvę rinktis dažniausiai pasiklysta tarp idėjų gausos ir nueina klaidingu keliu.Šiame darbe būties klausimas nagrinėjamas remiantis tiek Rytų, tiek Vakarų filosofija ir religine filosofijos atmaina.
MATERIALŪS IRANTIMATERIALŪS PASAULIAI
Žmogui būdingas noras gyventi amžinai ir laimingai. Ir tai visai natūralu, kadangi iš prigimties būtybė – amžina ir laiminga. Tačiau dabartiniame sąlygotame būvyje ji kovoja su besikartojančiu gimimu ir mirtimi, todėl nepasiekia nei laimės nei nemirtingumo.Vienas naujausių norų, kurie gimė žmogui – keliauti į kitas planetas – irgi visai natūralus. Tokia kelionė nepaprastai vilioja ir jaudina, kadangi materialiame ir dvasiniame danguje gausu planetų, kurioms būdingos labai skirtingos savybės ir kuriose gyvena įvairios gyvosios esybės. Kiekvienas, kuris pasiekia laisvę dvasinėse planetose, neprivalo grįžti į tą nelaimingą šalį, kur gimstama, senstama, sergama ir mirštama.
1959m. spalio 27d.”Times of India” paskelbė pranešimą apie Nobelio premijos suteikimą fizikos srityje už antiprotono radimą, įrodantį, kad materija egzistuoja 2 formom, kaip dalelė ir kaip antidalelė. Pagal vieną pagrindinių naujosios teorijos prielaidų egzistuoja kitas pasaulis, arba antipasaulis, sudarytas iš antimaterijos. Antimaterialų pasaulį turėtų sudaryti atominės ir subatominės dalelės,skriejančios priešingomis orbitomis,negu tai vyksta mums žinomame pasaulyje. Jeigu šie du pasauliai kada nors susidurs, juos sunaikins vienas akinantis sprogimas.
Pranešime iškelti tokie teiginiai:1.Egzistuoja antimaterialus atomas arba dalelė, pasižyminti priešingomis materialiam atomui savybėmis.2.Be materialaus pasaulio, yra ir kitas pasaulis, apie kurį mūsų žinios ribotos.3.Tam tikru laiko momentu abu pasauliai gali susidurti ir sunaikinti vienas kitą.
Su trečiuoju punktu galime sutikti tiek, kiek leidžia ribotas mokslinis antimaterijos apibrėžimas. Sunkumą sudaro tas faktas, kad mokslininkų antimaterijos samprata kalba tik dar apie vieną materialios energijos atmainą, tuo tarpu tikroji antimaterija turi būti visiškai nemateriali. Pagal savo esmę materija sunaikinama, o antimaterija – jeigu ji iš tikrųjų neturi jokių materialių požymių – jau pagal savo prigimtį privalo būti nesunaikinama.
Vedų filosofijos rankraščiai pateikia materijos ir antimaterijos sampratą, aiškindama ją kaip dvi energijos formas. Materija – tai energija, kurianti materialų pasaulį. Ta pati energija, tik aukštesnės formos, antimaterialų (transcendentinį) pasaulį.Materija pati kuriamosios galios neturi. Tik tuo atveju, kai ją veikia gyvoji energija, sukuriami materialūs daiktai.Todėl materija grubia forma yra latentinė Aukščiausios būtybės energija. Energija nėra sau pakankama. Ją kontroliuoja aukštesnis pradas, gyva būtybė.Aukščiausia gyva būtybė, arba Absoliuti Tiesa, Vedose yra gyva būtybė, visų energijų pirminis šaltinis. Pagal šią filosofiją antimateriali dalelė glūdi materialiame kūne. Jos dėka materialus kūnas palengva kinta: iš kūdikystės pereina į vaikystę, iš vaikystės į jaunystę, iš jaunystės – į senatvę. Po to antimateriali dalelė palieka seną, netinkamą naudoti kūną ir persikelia į kitą materialų kūną.Taigi antimateriali dalelė be jokių abejonių, aukštesnė už materialią energiją.Ši dalelė mažesnė už mažiausią mikroskopinę materialią dalelę.bet, nežiūrint į tai ,kad ji maža, jos gyvybės jėga tokia galinga, kad daro įtaką visam materialiam kūnui.Mokslininkų prielaida, kad gali egzistuoti kitas pasaulis, kurį sudaro antimaterialūs atomai ir, kad susidūrus materialiam ir antimaterialiam pasauliams jie abu anihiliuosis tik iš dalies yra teisinga.
Susidūrimas vyksta nuolatos: kiekvieną akimirką anihiliuojasi materialios dalelės, o nemateriali dalelė siekia išsivaduoti. Jos kalėjimas, kurį sudaro materialios energijos sankaupa, vadinama grubiu ir subtiliu kūnais, po tam tikro laiko yra sunaikinama.Visa , kas sukurta, tam tikru laiko momentu yra sunaikinama. Ir materialus kūnas ir materialus pasaulis yra sukurti, todėl jie pasmerkti žūti, ir bus sunaikinti. Tačiau antimateriali dalelė niekad nebuvo sukurta, jos egzistavimas neturi nei pradžios, nei pabaigos, taigi, ji negali būti sunaikinta.Todėl nereikia sielvartauti dėl materialios energijos netekties. Visų rūšių jutiminis patyrimas, priklausantis šilumos ir šalčio, laimės ir kančios kategorijai, tėra materialios energijos vidinė sąveika.Kiekvienas protingas žmogus, jeigu jo netrukdo laimė, bei kančia ir jeigu jis supranta, kad laimė ir kančia tėra laikinos materialios būsenos, kurias sukelia vidujai sąveikaudama žemesnė energija, – yra pasiruošę sugrįžti į antimaterialų pasaulį, kuriame gyvenimas amžinas, kupinas nuolatinio žinojimo ir palaimos.Daugelis šiuolaikinių mąstytojų susiduria su sunkumais komentuodami antimaterialų pradą, nes jie kuria teorijas, operuodami žemesne energija. Norint suvokti tikrąją antimaterialaus prado esmę, reikia pakilti į transcendentinį aukštesnės energijos lygmenį. Esant materialiame pasaulyje, neįmanoma pasakyti, koks iš tikrųjų yra antimaterialus pasaulis.Kaip materialūs atomai sudaro materialų pasaulį, taip ir antimaterialūs atomai sudaro antimaterialų pasaulį ir visus jo daiktinius atributus. Materialiame pasaulyje viskas padaryta iš negyvos materijos, todėl jis, tėra imitacija. Daiktų įvairovė egzistuoja dvasiniame pasaulyje. Antimaterialiame pasaulyje gyvena antimaterialios gyvos būtybės. Jame nėra negyvos materijos. Visa ten – gyvas pradas, o to prado Aukščiausias Asmuo yra Pats Dievas. Antimaterialaus pasaulio gyventojai gyvena amžinai, jiems būdingas amžinas žinojimas ir amžina palaima. Kitaip sakant jie yra visiškai priartėję prie Dievo – turi visas Dievo savybes. Gyvos būtybės kokybiškai Jam lygios, bet tuo pačiu jos yra pavaldžios Dievui. Antimaterialiame pasaulyje nėra skirtumo tarp pavaldinio ir valdovo – savitarpio santykiai neturi nei trupučio materialumo priemaišų.Materialus pasaulis naikinant visas materialiuose planetose gyvenančios būtybės fiziškai sunaikinamos. Pagal savo prigimtį gyva esybė yra antimateriali dalelė, bet kol gyva esybė antimaterialios veiklos dėka nepasieks antimaterialio pasaulio, tol materialių pasaulių naikinimo metu ji bus fiziškai sunaikinama ir kas kart, kai iš naujo kursis materialios visatos, ji privalės atgimti materialiu pavidalu. Kitaip sakant, ji pasmerkta pakartotino gimimo ir mirties kančioms. Nemirtingumą pasiekia tik tie, kurie, praktikuodami antimaterialią veiklą pasiekia aukščiausiąją būtį, sugrįžta pas Dievą.Žinoma, žmogus apdovanotas laisva valia, ir jeigu ją turėdamas jis nenori išsivaduoti iš materialaus pasaulio, tai gali pasidžiaugti gyvenimu aukščiausioje materialaus pasaulio planetoje, bei aplankyti planetas, kuriose viešpatauja materialia prasme tobulos būtybės, turinčios gebėjimą visiškai valdyti traukos jėgas, erdvę, laiką ir etc.Norint aplankyti aukštesnes materialios visatos planetas, reikia atsikratyti tik grubios materijos (materialaus kūno), o proto ir intelekto ( subtilios materijos) nusimesti nebūtina. O einant į transcendentinį pasaulį reikia tiek subtilų, tiek grubų kūnus pakeisti į dvasinį. Žmogaus troškimas būti nemirtingu įgyvendinamas tiktai dvasiniame pasaulyje. Troškimas amžinai gyventi – tai požymis, jog mumyse potencialiai glūdi dvasinio gyvenimo galimybė.Sielos atradimas
Kas tu ?… Kūnas?… Protas, o gal kas nors daugiau. Ar žinai, kas esi, ar tik tariesi žinąs? Ir ar turi žinojimo esmę.Užuot kėlę šiuos klausimus, mes švaistome savo brangų laiką, puoselėdami, puošdami I paikindami kūną vien dėl jo paties. O gal yra ir kitas kelias?
Šiuo metu žmonija eina klystkeliais paskui aklus lyderius, kurie nežino, kad vienintelis žmogaus gyvenimo tikslas – pažinti save ir atkurti prarastąjį ryšį su Aukščiausiąja Esybe. Kiekvieno žmogaus pareiga – suvokti savo prigimtinį santykį su Aukščiausiąja Būtybe. Jeigu mums tai pavyks, gyvenimas bus nugyventas sėkmingai.
Mes gimėme ne tam, kad spręstume ekonomines problemas, balansuodami ant netvirto pagrindo, priešingai, mūsų pareiga – rasti sprendimą svarbiausioms gamtoms dėsnių sąlygojamoms būties problemoms. Be dvasinio judėjimo sustoja civilizacijos raida. Siela verčia judėti kūną, o gyvas kūnas – pasaulį. Mums svarbiausia kūnas, o juk mes nieko nežinome apie dvasią, kuri verčia jį judėti. Be dvasios kūnas nejuda, o kitaip sakant, yra negyvas.Mes, norėdami pasiekti aukščiausią egzistenciją, turime išsivaduoti nuo visko, kas materialu. Atsisakyti materialios veiklos tegalime veikdami dvasiškai, o ne pasiduodami materialiai inercijai. Materiali inercija – tai negatyvi materialaus veiksmo pusė, o dvasinis veiksmas ne tik atmeta materialų veiksmą, bet ir žadina mus tikrajam gyvenimui. Mes turime siekti amžino gyvenimo, arba dvasinės būties Absoliute.Teisingai suvokti, kas mes esame, trukdo dulkių sluoksnis ant mūsų proto veidrodžio. Apdulkėjusiame veidrodyje savęs nepamatysi, bet jeigu veidrodis švariai nuvalomas, jame galima pamatyti savo atvaizdą. Taigi meditacija yra būdas apvalyti širdį. Reikia suvaldyti jutimus. Jie traukia mus prie išorinio (materialaus) pasaulio. Kai tik žmogus suvokia kas jis ir kokie jo santykiai su absoliutu, jis tampa laimingas. Mes kenčiame dėl to, kad save tapatiname su materialiuoju pasauliu. Išvalyti širdį – tai suprasti, kad tu nepriklausai materialiam pasauliui.Kas gerai suvokia savo dvasinę esmę ir atsikratė materialios būties sampratos, kas laisvas nuo iliuzijų, kas nuolat siekia aukščiausio žinojimo ir yra visiškai atsiribojęs nuo jutiminių malonumų, tas gali grįžti atgal pas Absoliutą.Dievo metafizika
Vakarų metafizika, pasiekusi tinkamą aukštį, savaime virsdavusi Dievo apmastymu arba “filosofine teologija” (WEISCHHEDELIS). Kitaip sakant, Dievas Vakarų metafizikai tapdavęs šios objektu.Dievo metafizikos pradininkas yra Aristotelis. Remdamasis savo mastymo prielaidomis, kad kiekvienas judėjimas turįs turėti judintoją, esantį šalia judančiojo, ir kad šių judintojų eilė negali eiti iki begalybės, jis daro visiškai logišką išvadą, esą turįs būti pirmas nejudąs judintojas, kurį tiek jis pats, tiek vėlesnieji jo aiškintojai, bei sekėjai vadina dievybe.
Šitoks judintojas turįs būti, nes kitaip nebūtų pasaulyje jokio judėjimo, kuris juk esąs akivaizdoje; tačiau šisai judintojas turįs būti nejudąs, nes priešingu atveju klaustume toliau, kas judina jį patį. Pirmasis tad judintojas buvojęs šalia, bet kokio judėjimo, už tat įtaigojęs kiekvieną judėjimą. “Kas yra judėjimo pradžia sieloje?” – klausia Aristotelis ir čia pat atsako: “ aišku, Dievas, kaip pasaulyje taip ir joje”. Tačiau kaip gali dievybė visą judinti, pati buvodama šalia bet kokio judėjimo? Atsakymą į tai Aristotelis randa Medžiagos, kaip grynos galimybės polinkyje pereiti į formą kaip gryną tikrenybę: tapsmas esąs formos siekimas. Visa stengiasi virsti forma. O kadangi anasai pirmasis judintojas esąs pati tikrenybė be jokių galimybių, tai jis stovįs visų būtybių akivaizdoje kaip jų siekinys ir tikslo trauka judinąs šiąsias savęspi. Dievas judinąs pasaulį taip, kaip mus judinanti idėja: mes esame, sakysime, judinami gėrio, grožio, teisybės, kadangi visa tai mums patinką. Šitaip judinąs visa ir pirmasis judintojas, kadangi jis, būdamas gryna forma, viskam patinkąs, tapdamas visų siekiniu. Šioje Dievo metafizikoje yra likę nepakankamai išmastyta Aristotelio mintis, esą pirmasis judintojas neturįs jokio veiklaus santykio su pasauliu. Dievas ir pasaulis stovį šalia vienas kito kaip du amžini pradmenys, tarp kurių esama tik tobulybės skirtumo: pasaulis tikrenybe tampąs, Dievas tikrenybė esąs.Aristoteliškoji Dievo metafizika yra baigiamoji būtybės apmastymo išvada. Čia metafizika iš tikro savaime virsta filosofine teologija, vis tiek kokiu vardu ją vadintume.Pagrindiniai Aristoteliškosios dievo metafizikos bruožai yra pasilikę kiekvienoje vėlesnėje Dievo metafizikoje.Vėlesniais laikais, nuo B.Pascalio laikų vis labiau ima skirtis religijos Dievas, nuo metafizikos Dievo, kadangi metafizika neįstengia suvesti Dievo į santykį su žmogumi ir su pasauliu, tai ji tampa kliūtimi religijos filosofijai.Dievas ir laisvė
Filosofas F.Jaspersas laisvę sieja su transcendencija. “Tikroji transcendencija <…> yra laisvės tikrovė. Savo ruožtu transcendencija, kaip tikroji būtis, yra laisvė ne kaip egzistencija o tos laisvės pagrindas, būtis , kuri egzistencijos laisvę, kaip ir proto bei idėjos laisvę, daro galimą.”laisvėje atsiskleidžia Dievo balsas.Kelias į laisvę, savęs pažinimą, absoliuto pasekimą yra žmogaus vidinė veikla – filosofavimas. Religinės filosofijos atstovai kildina žmogaus laisvę iš Dievo, bet jie teigia , kad absoliuti laisvė yra būdinga tik Dieviškajai būčiai. Dievuje “laisvė yra ta pati išbaigtam neklaidingumui, nekintamam džiaugsmui ir nesugriaunamai laimei. Begalinė dievo būtis identiška jo ontologinei laisvei “. Žmogaus siekis yra tokia laisvė. Tai gali būti dalinai realizuota tik tada, kaip pats žmogus suvokia savo prasmę, savo dvasinį pasaulį ir pasiekia absoliutą.S.Kierkegoras teigia, kad tik su transcendencija susieta žemiškoji būtis giliausiai atsiskleidžia. “Mes tapome žmonėmis – tai yra žmonėmis pagal kilmę ir pašaukimą, kurie glūdi Dievuje”. Neįmanoma, kad žmoguje dingtų transcendencija. “ Be jo jis nustoja būti žmogumi”.
Sąmonė, siela. Supratimo raida.
Pirmasis filosofinės sąmonės koncepciją paskelbė graikas Anaksagoras ( penktas amžius prieš mūsų erą). Sąmonę jis pavadino “nus”, apibūdindamas ją kaip amžiną ir visagalį judėjimo šaltinį, būtiną visų gyvų būtybių dalį. Nus buvo suprantama kaip pasaulį tvarkantis protas. Tačiau, kaip pažymi Aristotelis ir Platonas, pats Anaksagoras savo koncepcijos neišvystė.Aristotelis knygoje “Apie sielą” sąmonę laikė esant svarbesne už sielą. Anot Arsitotelio negimęs žmogus (vaisius) turi vegetacinę sielą, kūdikis – jutiminę, o suaugęs žmogus įgyja sąmoningą – dieviškąją – sielą.Paltonas teigė, kad žmogus turįs trilypę sielą: nemirtingąją, mirtingą ir augalinę. Nuo nemirtingosios priklausąs protas, valia , suvokimas ir mastymas. Jos būstinė esanti aukščiausioje galvos smegenų dalyje – pusrutuliuose. Mirtingoji esanti stuburo smegenyse. Tai gyvulinė siela, tvarkanti emocijas ir aistras. Augalinė siela, tvarkanti žemiausius žmogaus geismus, apetitą ir kt. , esanti žemiausioje stuburo dalyje – už pilvo ir dubens. Platono prielaida, kad širdis padeda aistrų ir emocijų sielai, o kepenys – žemiausiajai, išliko ir mūsų laikų simbolikoje. Ir šiandien daugelyje veikalų sąmonė ir siela tapatinamos. Vėlesniais laikais Aleksandrijos mokykla dvasios – pneumos – buveine laikė smegenų skilvelius. O garsusis XVII amžiaus filosofas ir matematikas R. Dekartas sielą nukėlė į kankorėžinę liauką (glandula pinealis). Jo nuomone, glandula pinealis būdama pačiame smegenų centre, reguliuojanti sielos judėjimą: ją praleidžia arba sulaiko. Anot R.Dekarto, žmogus yra dvilypė būtybė, sudaryta iš materialaus mirtingo kūno ir nematerialios nemirtingos sielos. Dvasinis pasaulis žmogaus psichika ir sąmonė egzistuojanti nepriklausomai nuo kūno.
IŠVADOS
Tiek Rytų, tiek Vakarų filosofijos pagrindiniu absoliučios tiesos, absoliutaus žinojimo pasiekimo būdu laiko paties žmogaus vidinę dvasinę veiklą t.y. filosofavimu ar meditacija.Žinoma, tarp šių būdų yra skirtumas, bet jų siekis tas pats. Tik per vidinę veiklą mes galim pažinti savo gyvenimo tikslą, pasiekti aukščiausiąjį – transcendentinį lygį ir įgyti absoliutų žinojimą, absoliučią tiesą.
Ir filosofija, ir religija žmogaus kūną laiko lakinu dalyku. Tai tėra laikina mūsų būsena šiame pasaulyje. Visą žmogaus esmę sudaro jo dvasia, siela ar antimaterialios dalelės.Gyvenimo tikslo klausimas, nepriklausomai nuo žmogaus padėties ar religijos, bendras visiems. Nuo paties žmogaus priklauso ar jis rūpinsis savo aukščiausiuoju būviu, ar jam užteks tik rūpinimosi šiuo laikinu gyvenimu dabartiniame materialiame pasaulyje.
Transcendentiniame lygyje egzistuoja kažkas aukščiausia. Filosofija tai vadina ABSOLLIUTU,religija – AUKŠČIAUSIU ASMENIU arba DIEVU. Iš esmės galima būtų teigti, kad tai yra ta pati esybė, tik kitaip suvokiama ir aiškinama.
LITERATŪRA
1. Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių VAKARŲ EUROPOS IR AMERIKOS FILOSOFIJA
2. I.Zaksas KATALIKYBĖ IR EGZISTENCIALIZMAS
3. Antanas Maceina RAŠTAI………………….VI
4. Antanas Maceina RAŠTAI…………………VII
5. Mokslinio pasaulėvaizdžio bruožai PASAULIS VISUOMENĖ ŽMOGUS
6. A.C.Bhaktivedanta Swami Prabhupada SAVĘS PAŽINIMO MOKSLAS
7. A.C.Bhaktivedanta Swami Prabhupada ANAPUS LAIKO IR ERDVĖS