Filosofijos temos

Filosofijos temos

1. Filosofinis klausimas, filosofinis veiksmas – svarbiausias Kas yra tikroji būtis, o kas tik regimybė. Atskyrus tikrą būtį nuo netikros kyla jų santykio kl. Kaip reikia gyvent arba ką aš privalau daryti. Pažinimo ir žinojimo klausimai. Klausimai ką mokslas nagrinėja vadinamas klausimu apie to mokslo dalyką. Filosofija aiškina būties pagrindus. žmogaus santykį su pasauliu ir su pačiu savimi. Aiškina žmogaus pažintį su pasauliu. Filosofą domina klausimai: Ką aš galiu žinoti, ką aš privalau žinoti, ko aš galiu tikėtis. (Kantas). Filosofijos problema: Kaas yra filosofija.
2. Kultūros sąvokos interpretacija – apdirbimas, ugdymas, lavinimas, garbinimas – tai žmonių veiklos būdai ir rezultatai. Kultūra priešinama natūrai(gamtai). Ji, kas išskiria žmogų iš gamtos, – elgesio ir bendravimo formos ir visi tiek materialiosios tiek dvasinės veiklos produktai. Ją sudaro tai, ką žmogus apdorojo, išpuoselėjo, išugdė ir ėmė vertinti bei gerbti. Kultūra – materialinė ir dvasinė. Dvasinė – dvasinės, intelektualinės veiklos produktai ir veiklos būdai. Kai kultūra priešinama civilizacijai, ji paprastai tapatinama su dvasine kultūra. Dvasinę kultūrą sudaro įv. pobūdžio ir prigimties reiškiniai. Kuultūrai būdingas požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame, tos kultūros puoselėjami idealai, jai būdinga vertybių sistema. Kultūrą integruojantis pradas – pasaulėžiūra – pažiūrų į pasaulį ir žmogaus vietą jame.
3. ir 56. Filosofijos ištakos – kaltės jausmas, meilė, nepilnavertiškumas ir t. t. 1. Nuostaba – žmogus stebisi to, k

ko nesuprato. Kantas – mąstau, vadinasi esu. 2. Abejojimas – mąstau vadinasi esu – naujų laikų filosofai. 3. Ribinės situacijos – nekasdieninės – kaltės jausmas, mirtis, senatvė. Aristotelis ir Platonas stengiasi pažinti pasaulį stebėdamiesi. Dėl to, kad nėra tikrumo. D. Kantas ieškojo to, kas būtų visiškai tikra. Dėl gyvenimo teikiamų kančių Stoikai(Filą. mąstymo atstovai)gyvenę IV a. pr. m. e. technikos tobulėjimą, aiškinę matematikos pagrindais ieškojo sielos ramybės.
4. Kitimo ir vystymo teorijos – filosofija pirmoji Aristotelio(384 – 322m pr k)Po to(nuo I a pr. kr)ji buvo metafizika – nagrinėjo pamatinius ir abstrakčius juslėmis nesuvokiamus daiktų pradus. Metafizikai – tai, kas eina po fizikos. Vėliau – ontologija – būties problemos, toliau fizinio ir juslėmis suvokiamo pasaulio prigimtį ir tvarką nagrinėjo kosmotologija, o nuo I m. e. a. greta jo buvo pradėtas vartoti vėliau jį pakeitęs teerminas gamtos filosofija. Fizikos dalis nagrinėjanti moralės ir idėjų šaltinį ir pagrindą etika. Prie jos šliejasi politika, nagrinėjanti valstybės valdymo būdus ir principus(politinė filosofija) su ja siejasi istorijos filosofija. XIX a iš jos išsiskyrė kultūros filosofija. Epistemologija – pažinimo teorija – tai filosofijos dalis. Jai artina logika, samprotavimo būdus teisingus nagrinėjanti. XIX a nuo jos atsiskyrė mokslo filosofija, gvildenanti mokslo žinių įgijimo ir vertinimo būdus.
5. Filosofijos kilmė ir esmė – sielos terapija. Filosofija – išminties meilė. Ji gimė Heladoje. Aiškina mąstymo apie pasaulį ir žm
mogaus vietą jame. Žmonės privalėjo samprotauti nuosekliai, o tai padėjo filosofijai atsirasti. Mąstymo principai: 1. Graikų filosofija. 2. Romėnų teisė. 3. Krikščionybė. Visos kultūros paveldas yra Senovės Graikų filosofija. Atsirado kartu su žmogumi. Kaip atskirą pavadinimą pavartojo Platonas – žymus idealistas. Atsirado, kai žmogui nebepatiko mitologiniai atsakymai. Mitologija paruošė dirvą filosofijai. Dievai sužmoginti arba antropomorfizuoti. Yra mitologijos arba antropomorfinis teorinis arba filosofinis pasaulio aiškinimas. 1. Mita – reiškia dievai, pusdieviai. 2. Mitas – paprastas pasakojimas. 3. Mite yra poetinis įvaizdis. 4. Remiasi mitas tradicija. Teorinis aiškinimo būdas skiriasi nuo mitologinio. 1. Beasmenės jėgos – (ugnis, žemė, vanduo)2. Nėra poetinių įvaizdžių – o tikslai ir sąvokos. 3. Laisvą pasakojimą pakeičia teorija – loginių ryšių siejamų teiginių sistema. 4. Vietoj tradicijų argumentai ir įrodymai – jais remiasi teorija. Teorinis pasaulio aiškinimas atsirado VIIa pr. k. Tai ir buvo filosofija.
6. Tikėjimo ir žinojimo santykio problema – Platonas aiškina, kad žinojimas neturi būti maišomas netgi su “teisinga nuomone”. Žinojimas įgyjamas grynojo mąstymo, idėjų žinojime. Žinojimo objektas pagal Platoną yra “grynoji, tikroji būtis”. XIX a vidurys – pagal J. S. Milį – yra kelias į atvirą žinojimą. Mokslinis, pozityvus žinojimas – tai tikras, visiškai patikimas žinojimas sutapo su Kanto pažiūromis. Įrodinėjant Dievo egzistavimą, aiškinant tikėjimo ir pažinimo santykį, tyrinėjant nemirtingą žmogaus sielą, vieninteliu filosofo vadovu buvo protas, o ne juslinė patirtis(Aristotelis)Pagal jį taip pat juslinis patyrimas yra bū
ūtina pažinimo fazė: faktų nustatymas – būtinas mokslinio tyrimo etapas. Kalba klasifikuoja pasaulį. Klasifikacija yra žinojimo pradžia. Sąvokomis prasideda žinojimas, sąvokomis ir baigiamas.
7. Filosofojijos prigimtis. Filosofija apima kitas mokslų žinias. Maceina sakė, kad “savo turiniu ji pagimdė kitus mokslus”. Antikoje ji buvo universalus mokslas. Domino būties, gyvenimo ir pažinimo klausimus. Filosofijos termino autorius yra Pitagoras. 11. Filosofinis klausimas, filosofinis veiksmas
2. Kultūros sąvokos interpretacija
3. ir 56. Filosofijos ištakos
4. Kitimo ir vystymo teorijos
5. Filosofijos kilmė ir esmė – sielos terapija. Filosofija – išminties meilė. Ji gimė Heladoje. Aiškina mąstymo apie pasaulį ir žmogaus vietą jame. Žmonės privalėjo samprotauti nuosekliai, o tai
6. Tikėjimo ir žinojimo santykio problema
7. Filosofojijos prigimtis. Filosofija apima kitas mokslų žinias. Maceina sakė, kad “savo turiniu ji
klausimus. Filosofijos termino autorius yra Pitagoras. 1580 – 1500 m. pr. k. Į kasdieninį gyvenimą įnešė
o
580 – 1500 m. pr. k. Į kasdieninį gyvenimą įnešė Sokratas. Nuo visų žinių atskyrė Platonas. Graikų pirmasis filosofas Talis. Jis vienas iš 7 išminčių. (VIIa pr. k)Anasikmandras pirmasis pavartojo “prado” sąvoką. Dabartiniais laikais filosofija subjektyvesnė. Filosofija yra mąstymo kritinė analizė. Ji susijusi su refleksija. Naujausiais laikais filosofija pereina nuo daiktų, prie daiktų santykiu su žmogumi. Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi. Filosofija nagrinėdama pažinimo pagrindus tyrinėja, ką ir kaip žmogus pažįsta, ar gali pažinti.
8. Tiesa ir
r tikimybė. Antika. Viduramžiai. Renesansas. Tiesos problemą nagrinėja epistemologija(žinios turi būti teisingos). Teisingumas priskiriamas mintims, koncepcijoms. Jei mintis, teiginys teisinga, tai tiesa. (Antika). 1. Teisinga bus tai, kas atitiks tikrąją dalykų padėtį. 2. Teisinga mintis, kuri atitinka mąstomus daiktus. (Platonas, Aristotelis). Tiesa yra daikto ir minties atitikimas. (Viduramžiai). Tiesa yra tikrovę atitinkanti mintis. Tiesą priešiname ne melui, o netiesai. Teiginys atitinka tikrovę. Svarbiausia filosofijos mokykla kritikavusi tiesioginę tiesos sampratą, yra skepticizmas. Tiesos kriterijus reikalingas spręsti galutinį tiesos kriterijų, kurio teisingumo nebūtų abejojama. Skeptikų argumentus prieš klasikinę tiesą reikėtų vertinti kritiškai. Aristoteliui tikrovė daiktiška. Dalis naujųjų laikų filosofų pripažino, kad reikia atsisakyti požiūrio į tiesą kaip į minčių ir daiktų atitikimą ir pabandyti sutapatinti tiesą su galutiniu tiesos kriterijumi. Dekarto pozicija – teisingos yra žinios, kurios yra aiškios, ryškios, kad yra akivaizdžios, arba žinios, kurios gali būti dedukcijos būdu išvestos iš tokių akivaizdžių tiesų. Platonas aiškina, kad tiesa, teisinga nuomonė yra teisėta ir naudinga, remiantis ja galima efektyviai veikti. Pagal jį nuomonės negali būti tikros. Jos tėra tikėtinos. O žinojimas visiškai tikras. Žinojimo ir nuomonės priešprieša būdinga visai antikos, viduramžių ir renesanso filosofijai. Renesanso epochoje galima buvo geriau pagrįsti beveik kiekvieną teiginį, nuomonė tapo logiškai pagrindžiamu dalyku. Leibnicas XVII a. vid. pirmasis suformulavo kai kurias svarbias idėjas, kuriomis remiantis dar vėliau apie XX a buvo plėtojama tikimybinė logika.
9. Filosofijos struktūra. (384 – 322 m pr. k) Pirmasis filosofijos struktūrą bandė aptarti Aristotelis. Atskyręs nuo jos logiką, pačioje filosofijoje išskyrė 2 sritis: teorinę( būties principai) ir praktinę filosofiją(žmogaus veiklos principai). Teorinė – fizika, matematika, pirmoji filosofija. Praktinė dalis – etika ir politika. Jis skyrė dar ir 3 – čia poetinę filosofiją (kūrybos principų) . Ji apima politiką ir retoriką. Bet šis terminas neprigijo.
10. Gyvenimo problemos sprendimas – Platonas ir Aristotelis būties ieškojo nuostaboje. Dėl begalinio netikrumo R. Dekartas ieškojo to, kas būtų tikra. Dėl gyvenimo teikiamų kančių Stoikai ieškojo sielos ramybės. Taigi gyvenimas kančia. Ateina per kančias, gyvename ir mirštame per kančias. Stoikas, kuris didvyriškai iškenčia kančias, žudosi dėl didingų dalykų.
11. Filosofijos ir mokslo santykis. Filosofija atsirado kaip universalus mokslas. Ji suskilo į atskirus mokslus. Mokslas apie žmonių intelektualines, pažintines veiklos formas. Tas problemas turi tirti filosofija, įgavusi mokslo filosofijos pavidalą. XX svarbiausias filosofijos mokslo uždavinys: mokslo žinių aiškinimas ir kt. Mokslo filosofija tampa mokslo talkininke. Filosofija naudinga specialiems mokslams. Kaip mokslinio pažinimo priemonė, prielaida, būdas, rezultatas – apmąstymas. Mokslininkas ieško tiriamojo reiškinio priežasčių, o filosofas bando nustatyti, kokius reikalavimus turi atitikti teiginių sistema. Filosofija svarbus mokslo raidos veiksnys. Mokslo laimėjimai daro didelę įtaką filosofijai. Tačiau mokslo filosofija neatsako į žmogui gyvybiškai svarbius jo egzistencijos, tiek individualius, tiek socialinius klausimus. Be to, ji sąveikauja ir su menu, religija, dorove, teise, politika. Nagrinėdami šį filosofijos ir mokslo santykį, suformulavome tezę, kad filosofija yra mokslo savimonė. Ji yra visos kultūros savimonė. Filosofija apmąsto ne tik mokslo, bet ir visos žmogiškosios kūrybos pagrindus, principus, būdus.
12. Gėrio ir blogio samprata
13. ir 58 klausimas. Filosofijos vaidmuo kultūroje. Kultūra – apdirbimas, ugdymas, lavinimas, garbinimas – tai žmogaus veiklos būdai ir rezultatai. Kultūra, kas išskiria žmogų iš gamtos – elgesio ir bendravimo formos ir visi materialinės ir dvasinės veiklos produktai. Kultūrą sudaro tai, ką žmogus apdorojo, išugdė, išpuoselėjo ir ėmė vertinti ir gerbti. Kultūra: 1. Dvasinė. 2. Materialinė. . Dvasinę sudaro: žmogaus dvasinės, intelektualinės veiklos produktai ir būdai. Kultūrai būdingas požiūris į pasaulį ir vietą žmogaus jame. Kultūrą integruojantis pradas – pasaulėžiūra. Tai pažiūrų į pasaulį ir žmogaus vietą jame sistema bei su šiomis pažiūromis glaudžiai susiję žmonių gyvenimo principai, įsitikinimai, idealai, vertybinė orientacija. Pasaulėžiūra turi įtakos socialinio gyvenimo sąlygoms – visuomenėje naudojama technika ir technologija, švietimo būklė ir kiti mokslo atradimai. Mokslinis atradimas turi įtakos pasaulėžiūrai tik tuo atveju, kai pakeisdamas žmogaus santykį su pasauliu tampa jam viduje reikšmingas. Pasauly pagrinde yra filosofija. Ji formuoja bendrą požiūrį į pasaulį, žmogaus vietą jame. Idėjos patekusios į žmogaus sąmonę daro didelę įtaką jo pasaulėžiūrai, veikia epochos kultūrą. Žmogaus kultūrai didelį poveikį daro filosofinių paskaitų klausymas, filosofinės literatūros skaitymas, filosofiniai apmąstymai(savarankiški). Filosofija yra visos kultūros savimonė. Filosofai apmąsto ir žmogaus kūrybos pagrindus, principus būdus. O kultūra ir kūryba neatsiejama. Filosofija yra kultūros šerdis. Filosofinės idėjos persmelkia mūsų kultūrą ir visą gyvenimą, keičia žmonių požiūrį į pasaulį. Ji turi didelį santykį su religija.
14. Pragmatinė tiesos samprata. Ji atsirado XX a prad. Pragma – veiksmas. Teisinga, jeigu tai naudinga. (pragmatikai). Praktiškai naudinga tai efektyvu. Vienas svarb. pozityvių žinių – naudingumas. Kantas žinių praktinį naudingumą dar nelaiko teisingumo kriterijumi. Marksistinė filosofinė praktika laikoma tik tiesos kriterijumi, o ne tiesos apibrėžimo pagrindu. Džeimsas išplėtojo amerikietišką pragmatiką pagal anglų mąstytoją, o ne pagal Marksą. Žinių teisingumą glaudžiai sieja su efektyviu ir žinių naudingumu, o Marksas akcentuoja praktikos visuomeninį pobūdį. Džeimsas asmeninį. Yra 2 momentai: 1. Apibrėžtos tiesos kriterijus pateikiamas. 2 Tikrovė ir atitikimas jai suprantami visai kitaip. Pragmatinė tiesos samprata pranašesnė už koherencinę: žinių loginės darnos nelaiko vieninteliu tiesos kriterijumi. Adekvatumas – atitikimas faktams Skiriasi nuo klasikinės ne tik tuo, kad apibrėžtas tiesos kriterijus, bet ir tuo, kad pati tikrovė, tiek atitikimas suprantamas kitaip. Čia tikrovė yra žmogiška veikla, praktika. Pažindami tikrovę, mes prie jos artėjame. Pragmatinė tiesa: žinių loginės darnos ji nelaiko vieninteliu tiesos kriterijumi. Čia svarbiausias dalykas yra žinių [praktinis efektyvumas.
15. Būties problema: Daiktų pradai. Ikisokritai. Demokritas. Pirmieji filosofai vadinami Ikisokritais. Pasaulio kilmės klausimai labai greitai virto klausimu apie daiktų pradus. Pradu vadinama pirmoji stichija, pirmoji priežasties elementu. Anaksimandras nurodė nematiorų pasaulio atsiradimą. Jis pirmasis pradėjo vartoti prado( gr. arche). O pirmasis bandė atsakyti “Kas yra būtis? – Parmenidas. Elėjos filosofai sako, kad būtis nedaloma, neskaidoma. Nebūties nėra. Pitagoras matematikas(580 – 500 pr. m. ) Pitagoriečių kosmosas apibrėžtas, geometrijos pasaulis, gamtos. Atsirado bėribio būties samprata. Riba. Ji nulemia kokybinę normą. Kosmosas(Joniečių) – menkai stabilus. Pitagoriečių pasaulis yra geometrija. Jie buvo tikri, kad skaičiams paklūsta judėjimas( metų seka.). Pasaulis atsirado iš skaičiaus(Pitagoriečiai). Pitagorietiškas daiktų aiškinimas įgalino filosofiją pasukti dviem keliais: 1. Pirmuoju keliu buvo remiamasi Pitagorietiška(monos) vienas monados samprata. Skaičius1 nedalomas daiktas – Leukipas. Demokritas sutapatino Pitagorietišką menadą su atomu. Elijiečiai atomas nedalomas. Pagal Demokritą atomai – tuštuma. Daiktų skirtumus lemia – skirtingas atomų susigrupavimas. Siela, kūnas laikini, o atomai amžini.
16. Filosofinės minties raida Lietuvoje. Mintis yra idealus daiktas, tai kartu idealybė ir materialybė.
17. Būties problema: daiktai ir idėjos. Platonas”Valstybė”. Platonas ir Sokratas sutarė, kad pasaulis gražus, yra stebuklas. Platonas, kad protingi žmonės kuria blogį, kuo protingesnis – tuo didesnis blogis. Po Sokrato mirties Platonas klajojo. Sukūrė mokyklą. Čia gimė idėjų teorija. Grožistikras – neatsirandantis, tobulas, juslėmisneapčiuopiamas, amžinas, nesunaikinamas. Tai idėja. Idėja – daikto esmė. Idėja rūšis – egzistuoja, kaip loginis objektas. Gėris – pastovumas. Blogis – nepastovus, kintamas, neamžinas. Rūšis yra loginiu protu suvokiamas objektas, kurį reikia skirti nuo fizinio juslėmis suvokiamo objekto. Rūšis yra bendrybė. Jai priklausantis individas – atskirybė. Rūšis – idėja(Platonas), kuri egzistuoja nejusliame pasaulyje, o visiškai kitokiame – jusliame, . Idėjosnuo daiktų nepriklausomos(Platonas). Tikrove reikia laikyti ne daiktus, o idėjas. Viskas atsirado būčiai negalint, nebūčiai, žmonėms įtikinti. Platonas sukūrė”Olos įvaizdį arba Olos alegorija. Platonas, atskyręs idėjas nuo daiktų negali paaiškinti, koks yra jų tarpusavio ryšys. Jis supriešino idėjas ir daiktų pasaulį.
18. Tikėjimo prasmės plotmė. Viltis. Dabartis yra suvokimo ateitis – vilties dalykas(Aristotelis). Spinozai – meilės ir džiaugsmo emocijos yra tikėjimo išpažinimo pagrindas: meilė amžinam ir begaliniam dalykui maitina sielą vieninteliu tikru džiaugsmu ir išlaisvina nuo bet kokio sielvarto.
19. Būties problema: materija ir forma. Aristotelis. Aristotelis būties esmės ieškojo nuostaboje. Materija – graik. daiktas, reiškinys, medžiaga. Tai ką galiu pajusti pojūčio dėka, nufotografuoti arba suieškoti kt. prietaisų pagalba. Ji objektyvi realybė. Savybės – nesukuriama, nesunaikinama, amžina, neapibrėžta, taki. Pirminė – neapibrėžta – amžina, grynoji. Antrinė – turi savo ribas, kintanti ir apibrėžta, išnykstanti. Materijos egzistavimo funkc. – erdvė ir laikas. Turi dvi būsenas: rimties judėjimas, judėj. . Judėjimo formos yra mechaninis(elementarus, paprastas)judėjimas, šiluminis, cheminis, biologinis, socialinis(visuomeninis)judėjimas. Begalybė pasireiškia per baigtinius objektus. . Amžinumas – per laikinumą. Aristotelis universaliausias mąstytojas. Idealizmas – sąmonės pirmumas, materijos antrumas. Sąmonė aukštai organizuotos materijos savybė. Pati svarbiausia filosofijos mokslo problema – būties. Būtis – buvimas būti. Esatis – esamybė, esinys – yra. Regimybė – nebūtis – nebuvimas – nebūti. Būtis yra tai, kas yra visuma. Ontologija yra tai, kas visuma. Tai mokslas apie būtį. Materijos egzistavimo būdas – judėjimas. Judėjimo formos – paprasta(mechaninis), šiluminis, cheminis, biologinis, visuomeninis arba socialinis. (Aristotelis – iš tikrųjų egzistuoja tik daiktai, vien tik jie egzistuoja patys savaime. Tik jie yra tai, kas vėliau pavadinta substancija. . Iš kiekvieno tyrinėjamo daikto substancijos galima išskirti tas savybes, kurios įeina į daikto sąvoką ir yra bendras tos rūšies daiktams. Tai bendros rūšinės savybės. Aristotelis jas vadino forma, o individualias – materija. Daikto materijos – kas nėra forma. Materija –pasaulio galimybė, forma esamybė. Aristotelio formos kaip daiktų esmės iš dalies primena Platono idėjas, bet matome jų skirtumą. Idėjos egzistuoja atskirai nuo daiktų, o formos pačiuose daiktuose.
20. Dievo idėja ir problema. T. Akvinietis buvo teizmo šalininkas. Akvinietis buvo šventasis. XIX a. jo idėjos buvo doktrina religijos mokslui. Jo veikalai vadinami sąvadais, sumomis. Jo filosofijoje mažai mistikos. Būties hierarchija vaizduojama kitaip. Akvinietis nuosaikus realizmas. Bendrybė egzistuoja daiktuose. Viešpatauja pasaulyje protingumas, tikslingumas. Mažesnės dalys paklūsta aukštesnėm. 1. Elementarios stichijos. 2. Sudėtingi neorganiniai kūnai. 3. Augalai. 4. Gyvūnai. 5. Žmogus. 6. Angelai. 7. Dievas. Jo pateikti dievo egzistavimo įrodymai yra kosmotologiniai. Dievo ir pasaulio problema buvo ne tik viduramžiais filosofijos centras, ji rūpėjo ir Platonui, Dekartui ir Hėgeliui. Pasak Aristotelio pasaulio judėjimui palaikyti yra būtina jėga. Tai reiškia, kad egzistuoja pirmasis judintojas, t, y. dievas. Dievas yra galutinis pasaulio tikslas. Jis garantuoja, kad ir tikslas būtų pasiektas. Dekartas – dievo, sielos idėjas laikė įgimtas, o Lokas – ne. Viduramžiais filosofija buvo cholastinė(mokiklinė). Ji buvo dėstoma mokyklose. Jos pradininkas Elriugenas. Dievą sutapatino su gamta. Pasibaigia ciklas ir vėl kartojasi. Gamta pereina 4 ciklus.
21. Būties hierarchija. Antika. Platonas. Aristotelis. Platonas ir Aristotelis būties ieėkojo nuostaboje. Platonas kuria būties hierarchiją, Aristotelis ją patobulino. Žemė yra elipsės formos. Būties hierarchija pagal Platoną – 1. Beformė materija – pati žemiausia vieta, neapibrėžta, blogio šaltinis. 2. Juslinio pasaulio daiktai – antrinė materija. 3. Žmogus turi kūną ir sielą. 4. Siela yra nemateriali. 5. Idėjos yra nedalomos, nekintamos, apibrėžtos. 6. Dievas pasaulio sukūrėjas. Būties hierarchija pagal Aristotelį: 1. Beformė materija. 2. Negyvoji gamta. 3. Organizmai(tai kas gyva). 4. Siela. 5. Dievas – aukščiausias protas.
Dievą ir pasaulį priešistato Aristotelis savo filosofijoje. Dangiškas pasaulis nesukurtas, tobulas, amžinas. Sudarytas tik iš tobulų geometr. figūrų, žemiškame pasaulyje judėjimas baigtinis, dangiškame – amžinas.
22. Žmogus kaip mokslo objektas. Gyvūniškumas ir dvasiškumas. Filosofija nagrinėdama pažinimo pagrindus, tyrinėja ką ir kaip žmogus pažįsta ar gali pažinti, aiškina žmogaus pažintinį santykį su pasauliu. Žmogus pasaulį keičia, kuria, išgyvena. Žmogų domina ir jis pats. Jo mąstymas, jausmai, idealai, siekiai, poelgiai. Filosofui rūpi ne tik žmogaus santykis su pasauliu, bet ir su pačiu savimi. Dirvą pačiai filosofijai atsirasti turėjo mitologinis pasaulio aiškinimas. Pati filosofija atsirado kartu su žmogumi. Mitologinis pasaulio aiškinimas buvo būtinas žmogaus dvasinės raidos etapas. Atsiribojus nuo mitologinio, senovės Graikijoje filosofija tapo teorine mąstymo apie pasaulį ir žmogaus vietą jame. Pats žmogus Graikijoje yra laisvesnis. Žmogus turėjo savo nuomonę argumentuoti, įrodinėti.
23. Substancijos problema. Nauji laikai. Dualizmas. R. Dekartas. Substancijos problema – tai kas egzistuoja savaime. Tai kas leidžia Dekartui jungti sena ir nauja yra substancijos supratimas. Dekartas pateikė klasikinio racionalizmo pagrindą. Jis substancijos idėjas laikė įgimtomis. Kas reikia vadovautis protu, kadangi tik jame natūraliai glūdi pirminės sąvokos arba idėjos, kurios yra tarsi kokių mums suprantamų tiesų branduoliai. Dėl begalinio netikrumo Dekartas ieškojo to, kas būtų tikra. Yra materialioji ir idealioji substancijos. Materialioji – savybės tįsumas į ilgį, plotį, gylį, o idealioji – mąstyme. .
Dualistai – netiesa, kad vienas sąlygoja kita. Žymus dualistas T. Akvinietis. Subjektas – obejektai – dalyvavimas mąstyme – lygiavertiški. Objektyviškumas – mandagumo požymis. Dualistas yra tarpinis tarp materialisto ir idealisto. Netiesa, kad materija pirminė, netiesa, kad sąmonė pirminė. O sąmonė ir materija kartu. T. Akviniečio teorija”Tikėjimas žinojimui neprieštarauja”. Naujų laikų filosofas Dekartas. Naujais laikais filosofai atsiduria pasauly. Pasaulis jam ne objektas. Svarbu, kokį aš turiu vidinį pasaulį. Labai svarbus santykis su pasauliu, santykis su pačiu savimi. Mikro pasaulis – mano, makro – išorės. Žmogus laimingas kai mikro derinasi su makro.
24. Logika kaip mokslas apie minties formos taisyklingumą. Samprotavimas aukščiausia mąstymo pakopa. Minties formos taisyklingumą nagrinėja logika. 1. Jutiminis pojūtis mums duoda atskiro daikto savybes, spalvą. 2. Suvokimas – pilnas daikto vaizdas. 3. Vaizdinys – atgamintas daikto vaizdas. Loginis pažinimas: sąvoka, sprendinys, samprotavimas. Jei pasakysiu prielaidą neteisingą, tai ir samprotavimas bus neteisingas. Logika tai mąstymas apie mąstymą. Jis tiria ne turinio taisyklingumą.
25. Būties problema šiuolaikinėje filosofijoje. F. Nyčė, A. Šopenhaueris. Būtis, būtybė, buvimas, būtis. Nebūti, neesatis, neesamybė, nebuvimas. Būtis – tai kas yra.
26. Buvimas mirties link. Nemirtingumas. Istoriškumas.
27. Būties problema šiuolaikinėje filosofijoje. M. Heidedgeris. L. Vitgenšteinas. L. Vitgenšteinas(1889 – 1951) XX. Filosofas aiškino, kad filosofija yra mūsų minčių praskaidrinimas, nes filosofija glaudžiai siejasi su reflekcija t. y. mąstymu, nukreiptu į mąstymo procesą, prielaidas, kuriomis remiamės, sąvokas, kurias vartojame . Filosofija siekia kritiškai įvertinti mąstymo priemones, būdus ir rezultatus.

28. Dvasia. Siela. Dvasios ir sielos tapatumo ir netapatumo problema. Jutimai – sąvokos – valia – vaizduotė – tai yra siela, kiek ji reiškiasi žmogaus kūnu, kas yra įdaiktinta, yra dvasia, o kas žmogaus kūne yra siela. Siela auga per dvasinę kultūrą, siela ir kuria dvasinę kultūrą. Spiritualizmas – mąstytojai, kurie nagrinėja dvasią. Dėl gyvenimo teikiamų kančių Stoikai ieškojo sielos ramybės. Dievo, sielos idėjas Dekartas laikė įgimtas, o Lokas – įgytas. Aristotelis sielą apibrėžė kaip gamtos sukurto kūno, potencialiai turinčio gyvybę, aukščiausią entelechiją, o entelechiją jis laikė tikslingu įkūnijimu. Aristotelis sielą laikė biologiniu procesu. Aristotelis tikėjo, kad maitinanti, jaučianti ir protinga siela pereina iš vienos pakopos į kitą. Platono manymu, siela priklauso idėjų pasauliui, o įsikūnindama, susijungia su kūnu. Ir Platonas ir Aristotelis skyrė dvasią ir sielą. Viduramžiais T. Akvinietis pasigriebė Platono ir Aristotelio idėjas. Siela – tai grynoji forma, tačiau neatskiriama nuo kūno( su juo sujungta). Esminis klausimas kūniškoje žmogaus prigimtyje. Vok. Leibnizas dalija pasaulį į manadas, panašias į sielą vienetus, kuriuos sieja jėgos santykis.
29. Būties problema šiuolaikinėje filosofijoje. E. Huserlis. S. Hierkegoras.
30. Loginės darnos arba koherencinė tiesos samprata. Coherentia – vidinis rišlumas. Klasikinės tiesos sampratos pradininku tampama, kai galutiniam tiesos kriterijui teikiama didesnė reikšmė naujų žinių ir tikrovės atitikimai. Kai tiesos apibrėžimas yra pakeičiamas kokiu nors tiesos kriterijumi. Leibnizas yra žymiausias koherencinės tiesos sampratos šalininkas. Jis išskyrė 2 tiesas: proto ir fakto. Proto – intelekto produktas, žmogaus protas nesiekia Dievo proto. Protinga pasaulio tvarka negali būti kitokia nei loginė tvarka. Protingas mąstymas yra loginis mąstymas. Žinių log. neprieštaringumą galima ir reikia laikyti tiesos kriterijumi. Tiesa yra žinios, kurios atitinka patyrimą. Rešeris pasiūlė koherencinės tiesos teorijos variantą, pagal kurį teisingais teikia laikyti teigini, kuris suderinami su didžiausių empirinių teiginių skaičiumi. Teiginį galima skaityti, jis nepastovus. Pragmatinė tiesos samprata pranašesnė už koherencinę: loginės darnos nelaiko vieninteliu tiesos kriterijumi.
31. Grynasis pasaulinis protas. I. Kantas. Mokslo dėsniai yra absoliučiai tikri. Jų absoliutų tikrumą sieja su jų visuotinumu ir būtinumu. Patyrimo faktai yra individualūs, atskiri. Kantas konstatuoja, kad tikros žinios turi būti nepriklausomos nuo patyrimo faktų. Žinių teisingumas žinomas iki patyrimo iš pat pradžių. Pagal jį pamatiniai mokslo teiginiai yra aprioriniai. Pažinimo rezultatai yra sąlygojami pažinimo būdo. Sąmonė gavusi juslinius įspūdžius, juos formuoja, organizuoja, sutvarko tam tikru būdu, o tą būdą lemia jos pačios struktūra, juslinio suvokimo ir mąstymo formos. Tos mąstymo formos nepriklauso nuo konkretaus mūsų patyrimo, jas lemia rūšinės žmogaus kaip pažinimo subjekto savybės. Žinios liečia ne pačias sąvokas, o patyrime duotą pažinimo objektą. Sąmonė žmogaus juslinę patyrimo medžiagą sutvarko remiantis juslumu ir intelektu. Juslumą pagal erdvę ir laiką. Erdvės ir laiko vaizdiniai yra ne patyrimo rezultatas, o jo prielaida. Pagal Kantą, juslinei medžiagai sąmonė suteikia tam tikras formas, kurias lemia jos pačios struktūra, mes galime pažinti reiškinius. Grynasis protas gali įrodyti tiek tai, kad pasaulis turi pradžią laike, tiek tai, kad jis tokios pradžios neturi.
32. Klasikinė tiesos samprata. Pažinimo teorijoje teisingumo reikšmė(teisinga ar klaidinga) priskiriama mintims, teiginiams, koncepcijoms, teorijoms. 1. Teisinga bus tai, kas atitiks tikrą dalykų padėtį, faktų tikrovę. 2. Teisinga yra mintis, kuri atitinka mąstomus daiktus, t. y. nurodo(fiksuoja) jų tikrai turimas savybes arba tikruosius jų tarpusavio santykius. T. y. klasikinė tiesos samprata. Tiesa yra daikto ir minties atitikimas. Jeigu mintis ar teorija teisinga, ji vadinama tiesa. (Platonas, Aristotelis) – ji vadinasi klasikine. Kad kalbėti, kad esamybė yra, ir nesamybės nėra – reiškia sakyti tiesą. Melas laikomas tiesos priešingybe. Vengiant painiavos, žodžio” klaida “nereikėtų vartoti su” netiesa”. Filosofinės raidos procese klasikinė tiesos samprata kritikuojama. Klasikiniu požiūriu tiesa yra tikrovę atitinkantis teiginys. Tam būtinas tiesos kriterijus, bet ar jis yra teisingas? Jo teisingumui nustatyti reikalingas kitas, o vėliau kitas, dar kitas. Tokiu argumentu rėmėsi antikos laikų skeptikai. Kadangi tiesos kriterijus yra taisyklė, nurodanti ką reikia daryti, siekiant nustatyti teiginįo teisingumą, tai klausimą apie teisingumo kriterijų galima pripažinti nepagrįstu.
33. Grynasis ir pasaulinis protas. G. Hegelis. Hegelis racionalizmo šalininkas. Jis įsitikinęs, kad pasaulio tvarka yra protinga ir būtina, todėl protas gali ir privalo ją perprasti. Pažinimo šaltinis yra protas. Rėmėsi metafizinio ir matematinio pažinimo būdo analize.
34. Gėris, grožis, kūryba. Žmogus – tai tikslo siekianti būtybė. Jeigu mūsų žinios yra atkūrimas, vadinasi nesunku pasakyti, kas yra kūryba. Tik per atkūrimą galiu toliau kurti. Kokia kultūros patirtis, toks ir žodynas. Kūryba yra kiekvieno laisvo žmogaus pareiga.
35. Pažinimo problema. Pažinimo šaltinis. Iš kur ateina žinios. Šis pasakymas atėjo iš mitogijos. Filosofijoje pažinimu paprastai laikomas visos objektų klasės, t. y. bendrybės bruožų atskleidimas. Klausimas iš kur ateina mūsų žinios yra vadinamos pažinimo šaltinio problema. Pažinimo šaltinis: 1. jutimas. 2. suvokimas. 3. vaizdinys – atgamintas daikto vaizdas žmogaus galvos smegenyse. Pažinimas – visos objektų klasės, to, kas jiems yra bendra, t. y. bendrybės bruožų atskleidimas. Pažinimo šaltiniai yra: protas ir pojūčiai. Demokrito atomai nematomi. Platono idėjų negalima paliesti. Demokritas išskyrė šviesiąsias ir tamsiąsias žinias. Tamsios – atsiranda nagrinėjant kintančius daiktus, nepastovios jos, kyla iš patirties. Šviesiosios – neparodo daikto esmės. Platonas išskyrė tik 2 pažinimo rūšis, 2 būdus: 1. Nuomonės, apie kintantį juslėmis suvokiamų daiktų pasaulis. Tai iliuzinis, netikras, regimybės pasaulis. Apie idėjas sako protas. Jau antikos laikais išskiriamos į dalis: juslinė patirtis ir protas. Senov. graikai vertino protinį darbą, o ne fizinį. Beikonas ir Ohamas vertino juslinę patirtį, Astrologai, alchemikai, kas domėjosi magija, lavino juslinę patirtį. Spinozas – Pažinimas yra gamtos tvarkos atskleidimas.
36. Akivaizdumo teorija. Tiesos reikia ieškoti ne tik žinių srityje. Tiesa yra tolygi galutiniam tiesos kriterijui. Galima būti pripažinti, kad tiesa yra pačių žinių savybė. Reikia tapatinti su aiškiu, galutiniu tiesos kriterijumi. Tiesa buvo bandoma sutapatinti su žinių akivaizdumu, žinių neprieštaringumu, logine darna arba koherentiškumu. Žymiausias požiūris į tiesą, kaip akivaizdžias žinias, žymus šalininkas Dekartas . 2 sritys pripažįsta akivaizdžias žinias: 1. matematika. 2. religija. Pasak Dekarto viskas, kas aišku ir ryšku yra teisinga. Akivaizdu yra tai, kas intuityviai aišku. ( Tiesa yra tai, kas akivaizdu. Tačiau ne visiems, kas akivaizdu, yra tiesa)
. Pasak Dekarto Akivaizdi tiesa “mąstau, vadinasi “egzistuoju” – visos filosofijos pamatas. Pasak Dekarto teisingos yra žinios, kurios yra arba tiek elementarios, aiškios, ryškios, kad yra akivaizdžios, arba žinios, kurios gali būti loginio dedukcijos būdu išvestos iš tokių elementarių akivaizdžių tiesų. Tačiau akivaizdžios sąvokos prasmė toli gražu nėra akivaizdi. Todėl reikia ieškoti loginio akivaizdumo kriterijų. Loginiu požiūriu akivaizdūs yra loginiai dėsniai.
37. Empirizmas ir racionalizmas. Dekartas(1596 – 1650) pateikė klasikinio racionalizmo pagrindą, D. Hjumas žymus empirizmo atstovas. Jo veikalas”ŽMOGAUS PROTO TYRINĖJIMAI”. Visus žmogiškojo patyrimo dalykus galima padalinti į dvi dalis: idėjų santykius, faktus. Empirizmas dominuoja XVII a. Idėjų santykius nagrinėja geometrijos, algebros, aritmetikos dalykai. Mokslų teiginiai yra tikri. O faktai yra pagrįsti stebėjimu, jų neįmanoma įrodyti. Lokas buvo priešingas racionalistams: (1632 – 1704). Pasak jo visos idėjos yra ne įgimtos, bet įgytos ir jų turinys priklauso nuo patyrimo. Jis teigia, visos idėjos sudarytos iš paprastų, o jų tiesioginis šaltinis yra juslinis patyrimas. Ši koncepcija yra empiristinės pažinimo teorijos pamatas. Jis skiria du patyrimo aspektus: vidinį ir išorinį.
Reikalavimas, kurį racionalistai kelia visoms žinioms, kad jos būtų visuotinės, būtinos ir besąlygiškai tikros – yra pernelyg griežtas ir nerealistiškas. Dekarto požiūriu, juslinė patirtis negali būti tikru žinių šaltiniu. Pasak jo, tikros žinios yra aiškūs ir ryškūs teiginiai, nes kas ryšku ir aišku, yra proto gerai apžvelgiama. Aiškios ir ryškios yra matematinės žinios, aiški jų struktūra, loginiai ryšiai tarp atskirų žinių dalių. Patyrimu įgytos žinios tokios aiškios struktūros neturi, be to, patyrimo faktai nepasižymi visuotinu būtinumu. Juslinė patirtis įgalina nustatyti tik tai, kas vyksta čia ir dabar, o ne visur ir visada(pvz. lyja lietus čia, o kitur gali ir nelyti). Žinių visuotinumą ir būtinumą nustato tik protas. Todėl protas yra pažinimo šaltinis. Racionalizmo šalininkai yra B, Spinoza, Leibnicas, G. Hegelis. Pagal juos pasaulio tvarka yra protinga ir būtina, todėl protas gali ir privalo ją perprasti.
38. Sokratas. Filosofinė etika. Filosofija į kasdieninį gyvenimą įėjo Sokrato laikais. Etika – mokslas apie dorovę Ethos – paprotys. Prie etikos šliejasi politika, kuri nagrinėja valstybės valdymo būdus ir metodus. Sokratas nenagrinėja būties problemų. Sokratą domino etikos klausimai. Pasaulis dieviškos rankos kūrinys. ”žinai, kad nieko nežinau”(Sokratas). Jis sakė, kad žmogus kuria laimę, žmogus yra gerai, gerai nusiteikęs žmogaus atžvilgiu, jis yra silpnas. Žmogaus protingumas ne tiek žinojimas, kiek žinojimo siekimas. Platonas ir Sokratas sutarė, kad pasaulis gražus stebuklas.
39. Kanto pažinimo teorija. Apriorizmas. Jis nagrinėjo kaip ir ką gali pažinti protas. 1781m. Kantas parašė veikalą. Absoliutų tikrumą siejo su visuotinu būtinumu. Priėmęs suformuluota nuostatą, kad tikros žinios skirtingai nuo nepatvarių nuomonių turi būti absoliučiai tikros. Jis daro išvadą: tai, kas amžina yra nedaloma, nekintama. Amžinas dalykas – būtis, laikas. Tai suvokiame protu. Daiktas nuolatos kintantis: atsirado ir išnyks.
Teiginiai vadinami aprioriniais, kad jų teisingumas žinomas iki patyrimo, iš pat pradžių. Pamatiniai mokslo teiginiai yra aprioriniai. Kai kurių apriorinių teiginių tikrumą nustatome remdamiesi juos sudarančių sąvokų analize. Nagrinėdami teiginių teisingumą nustatome analizuodami į jį įeinančią sąvoką. Tokie teiginiai vadinami analitiniais ir jie vadinami aprioriniais. Neanalitiniai – sintetiniai. Kanto nuomone, pagrindiniai matematinės ir teorinės gamtotyros teiginiai yra nors ir aprioriniai, bet ne analitiniai, o sintetiniai, nes jos yra sintetinės, liečia ne pačias sąvokas, o patyrime duotą pažinimo objektą. O pažinimo objektas priklausomas nuo pažinimo subjekto, nes juslinę patyrimo medžiagą sąmonė sutvarko remdamasi apriorinio pažinimo formomis: juslumo ir intelekto. Juslumo, tai erdvė ir laikas. Jie yra ne patyrimo rezultatas, o prielaida. Mes mąstome objekto šiomis sąvokomis todėl jos vadinamos intelekto sąvokomis(būtinumo, priežasties, egzistavimo, galimybės). Visi reiškiniai turi priežastis. Šis principas yra apriorinis. Pasak Kanto pažinimo procesas yra juslinės medžiagos ir apriorinių pažinimo formų sintezė. Pasak jo, mintys be turinio tuščios, stebiniai be sąvokų akli. Kantas siekė sujungti racionalizmą ir empirizmą, netgi apriorinės pažinimo formos yra 2 rūšių: juslumo ir intelekto. Savo svarbiausiu uždaviniu Kantas laikė grynojo proto kritiką, jo šaltinių aptarimą ir ribų aptarimą. Kanto teorija suvaidino didelį vaidmenį. Kantas atliko didelę pažinimo analizę.
40. Filosofijos ir meno santykis. Kas sieja mokslą ir meną?Sudėtingų šiuolaikinio mokslo teorijų menininkai dažniausiai nesupranta ir nežino. Žmonių pažiūros, vertybinė orientacija atsispindi ir meno kūriniuose bei visose kultūros apraiškose. Filosofijos mokslas aiškindamas būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi, formuoja ir bendrą požiūrį į pasaulį, žmogaus vietą jame, daro didelį poveikį žmogaus idealams, meninėms idėjoms. Nuo to pasireiškia žmogaus kūrybinis aktyvumas, mene, moksle, politikoje. Iškiliausi kultūros veikėjai savo idėjas išpopuliarino meno kūriniuose. Jie nekelia tikslo platinti filosofijos žinias. Tačiau filosofijos idėjos turi įtaką žmogaus mąstymui, jos daro poveikį ko kūrybai. Todėl filosofija yra visos kultūros savimonė.
41. Kanto pažinimo teorijos negandos. Dėl Kanto apriorizmo daug problemų kilo matematikoje. Čia Kantas rėmėsi geometrinio pažinimo kritine analize. Kantas rėmėsi Euklido geometrine teorija. XIX a. matematikai Lobačevskis, Bojajus sukūrė neuklidines gometrijas. T. y. lygiagrečių tyrimai tiesei neuklidinėse geometrijose arba iš viso nėra, arba jų daugiau nei viena. Lobačevskio nuomone, reikia atsisakyti Kanto požiūrio, kad geometrija yra sintetinė ervės teorija. XIX a. buvo pakirsti Kanto gamtotyros filosofijos pagrindai. Kantas tikėjo Euklido geometrija ir Niutono mechanikos dėsnių būtinumu. Kai Enšteinas sukūrė ir empiriškai pagrindė reliatyvumo teoriją, teko pripažinti, kad Niutono mechanikos dėsniai nėra būtini, jie yra tik apytiksliai. Išvadą XX a. pr. buvo tokia, kad matematiniai teiginiai yra aprioriniai, bet ne sintetiniai, o gamtotyros teiginiai – sintetiniai, bet ne aprioriniai. XX a populiariomis tapo empiristinės idėjos. Jas gynė loginio empirizmo atstovai(Hjumas, E. Machas). Loginis empirizmas yra radikali Kanto apriorizmo antisintezė. Loginio empirizmo atstovai(Karnapas, Šlikas ir kt. )pripažino, kad norint tirti žinias ir žinojimą, reikia tirti ne individo sąmonę, o jo pažinimo rezultatus įgijusius kalbinį pavidalą. Jie traktavo kalbą kaip realią sąmonę. Karnapas nagrinėjo žinias, o Kantas pažinimą. Pagal Karnapą sintetiniai apriorizmo sprendiniai neegzistuoja. .
42. Filosofijos ir religijos santykis. Anglų mąstytojas B. Raselas(1872 – 1970) yra kartą pasakęs, kad filosofija – tai niekieno žemė tarp mokslo ir religijos. Religija padarė didelį poveikį filosofijai. Pasaulį vėlesni filosofai tapatino su dievu. Dievo ir pasaulio santykio problema buvo ne tik viduramžiais filosofijos centru – ji rūpėjo ir Platonui ir Dekartui ir Hegeliui. Tiesa, filosofų dievas ne visada sutapo su Dievu, apie kurį byloja Šv. Raštas, bet nesusipažinusiems su Biblija sunku suprasti Europos filosofus, kaip beje visą Europos kultūrą. Krikščionybė turėjo didelės įtakos žymiausiems Lietuvos filosofams – J. Girniui ir A. Maceinai. Nagrinėdami žmogaus situaciją pasaulyje – klausimą itin svarbų jiems iš filosofijos ir religijos požiūriu – jie rėmėsi iš esmės ta pačia nuostata, kurią J. Girnius išreiškė žodžiais: Žmogus turi vieną pašaukimą – šiame pasaulyje siekti ir kovoti už mūsų dvasinę tobulybę.. . Krikščioniškosios idėjos nuo viduramžių iki šiol veikia visos Europos dvasinį gyvenimą, visų europiečių(ne tik jų)mąstyseną, jų požiūrį į pasaulį ir save.
43. Determinizmo problema. Chaosas ir kosmosas. Chaosas priešingybė kosmosas. Pirmasis filosofas Talis sako, kad viskas atsirado iš vandens. Graikų filosofas mąstė, kad pasaulis yra materialus. M. Aksimenas: viskas atsiranda iš oro. Jis suprato dievus materialiai. Aeraklitas(tamsusis)Ugnis yra daiktiška. Kosmosas yra deganti ugnis. Anaksimandras nurodė nematiorų pasaulio atsiradimą. Jis pirmasis ėmė vartoti žodį “prado”.
Determinizmo problema: Ar egzistuoja griežta, nekintama ir visuotinė pasaulio reiškinių tvarka?Jeigu taip, tai koks tos tvarkos pobūdis?Pradinę pasaulio būseną mitas apibūdina kaip chaosą. Graik. mitolog. chaosas – kokybiškai nediferencijuota būtis, įv. pradų ir daiktų, neatskirtų vienas nuo kito samplaika. Po jos atsirado kosmosas. Jam būdinga apibrėžta daiktų ir reiškinių tvarka, darna ir grožis.
Determinizmo problema: kadangi pasaulio idėjos pagrinde buvo teisės normos, įstatymais nustatyta socialinė gyvenimo tvarka, tai natūralu, kad pasaulio tvarka buvo siejama su teisingumu. Graikų filosofai neabejojo, kad pasaulis yra dėsningas, kad jame egzistuota istorinė tvarka. Abstraktų pobūdį pasaulio dėsningumo idėjai suteikė pitagorininkai. Dėsningumą jie siejo su matematine tvarka, kuriai paklūsta visa, kas egzistuoja. Ta tvarka, tai skaičių santykiais išreikštos proporcijos lemiančios pasaulio harmoniją ir grožį. Bet aiškiau kosmoso tvarkos sąvoką atskyrė Heraklitas – tai protingas pradas, persmelkiantis visą būtį, visuotinis ir amžinas būties dėsnis, , visuotinis ir amžinas būties dėsnis, kuriam paklūsta ir gamta ir žmogus. Heraklito logos apima Anaksimandro teisingumą ir pitagorininkų harmoniją.
44. Sąžinė iki ir po poelgio.
45. Finalizmas. Aristotelis. K. Volfas. Požiūris, kad kosmosas sutvarkytas tikslingai vadinamas finalistiniu arba finalizmu arba tebologizmas. Pasaulis mechaninių dalelių visuma. Visi pasaulyje vykstantys reiškiniai paaiškinami mechaninių dalelių judėjimu. Atsitiktinumą tapatiname su priežasčių nebuvimu, atsitiktinumas nėra tikslingumas. Yra glaudus kazalizmo ir mechanizmo ryšys ir finalizmo su organizmo. Antikoje ryškiausi finalizmo šalininkai Platonas ir Aristotelis. Aristotelis būtimi laikė formą ir materiją. 1. Materija. 2. Forma. 3. judėjimo priežastys. 4. judėjimo tikslas. Finalizmas remiasi pasaulio darnos jėga. Antikoje vyravo finalistinė samprata, kad buvo kalbama apie pasaulio tikslingumą. Aristoteliškoji pasaulio samprata, kuria rėmėsi ir viduramžiai, tai pastovaus stabilaus pasaulio samprata. Iki XXVII a. buvo naudojama viena fizika(Aristotelio). Pirmasis ją pradėjo griauti Kopernikas(griauti senąjį pasaulį). Pasaulio tvarką nusakantys dėsniai buvo suprantami kaip kokybiniai pasaulio sąrangos principai. Dėsniai naujaisiais laikais įmanomi suprasti ne kaip kokybiniai sąrangos, o kaip kiekybiniai judėjimo principai. Naujaisiais laikais pasaulio tvarka imama sieti su kitimo sąvoka. Negyvojoje gamtoje remiamasi kauzalizmo principais, veikiančios priežastys, o ne tikslai. Kristijonas Volfas – žymiausias finalizmo šalininkas(XVIIIa). Tikslų grandinė: kiekvienas tikslas yra priemonė kitam tikslui pasiekti. Kiekviena priežastis turi savo priežastį, o ši savo ir t. t. (galima tęsti iki galo). Pagal Volfą pasaulis yra dieviškosios valios veidrodis.
46. Sąmonės kilmė, esmė, problema. Sąmonė aukštai materiali žmogaus smegenų veikla. Aukščiausias sąmoningumas yra protas. Sąmonės problema gili ir sunki. Yra 10 sąmonės elemento dalių žmoguje. Idealistas Platonas su savo idėjų teorija bus šio kelio pradininkas. Logos turima galvoje dievybė, aukščiausias protas. Pagal Loką – daiktai į sąmonę pereiti gali kur kas sudėtingiau. Žmogaus sąmonė yra tūriška – erdvė, į kurią patenka duomenys apie išorinius daiktus. Jos ribos yra žmogaus kūno ribos, o turinys – kūne esanti ir kūno juslių signalus apie išorybę priimanti ir apdorojanti gyvasties siela.
Sąmonės sąvoką pirmakart pavartojo Ch. Volfas(1720m). Kantas sąmonę laikė individualiu santykiu su savimi(Aš mąstau”)Jo aktyvios sąmonės skirstymas į protą(dvasinis gebėjimas struktūrinti žinias) ir išmintį(plačiausia ir aukščiausia pažinimo forma).
47. Kauzalizmas. Demokritas. 17 – 18a atstovas. Priešingas finalizmui yra kauzalizmas. Kai visi reiškiniai turi savo priežastis. Paaiškinti pasaulį – tai nurodyti reiškinių priežastis. Demokrito pasaulis yra atsitiktinis – jis netarnauja jokiam tikslui Gamta nėra protinga, ji veikia aklai. Egzistuoja glaudus mechanizmo ir kauzalizmo ryšys. (Finalizmas priešingai, siejasi su organizmu, t. y. požiūriu, kad pasaulis panašus į organizmą). Demokritas – materialistinis filosofijos pradininkas. Jis įsitikinęs, kad iš atomų sudarytame pasaulyje visi reiškiniai yra būtini. Būtinumas pagal jį veikia iš pat pradžių. Kad atsitiktinių reiškinių nėra. Yra dėsningas atomų judėjimas – tai visų pasaulio reiškinių pagrindas. Demokritas mechanizmo pradininkas – principai šie: 1. Pasaulis yra mechaninių dalelių visuma. 2. Visi pakitimai pasaulyje paaiškinami mechaninių dalelių judėjimu. 3. Mechaninių dalelės juda dėl tam tikrų priežasčių ir jų judėjimas yra dėsningas ir būtinas. Ši mechanistinė pasaulio samprata buvo populiari ir naujaisiais laikais, ypač XVII ir XVIIIa. Tada žinomas mechanizmas – mechaninis laikrodis. Būtent su juo daug filosofų ir lygino pasaulį.
48. Tiesa ir tikimybė. Naujieji ir naujausieji laikai. Niutono mechanikos likimas rodė, kad jokiomis aplinkybėmis neperžiūrimas, absoliučiai tikras žinojimas tėra iliuzija. XX a. tvirtinama, kad pasaulis yra tikimybinis. Dalis naujųjų laikų filosofų pripažino, kad reikia atsisakyti požiūrio į tiesą, kaip į minčių ir daiktų atitikimą ir pabandyti sutapatinti tiesą su galutiniu tiesos kriterijumi. Tai radikaliausias keblumų nagrinėjimo būdas. Naujos tiesos teorijos buvo pradėtos vadinti neklasikinėmis. Ši teorija tiesos sampratą sieja žinių teisingumą su jų neprieštaringumu(žinių teisingumas su jų logine darna – koherencinė tiesa). Xxa. loginis empirizmo atstovas(Šlikas) – žinios atitinkančios patyrimą yra tiesa. XX a. buvo išplėtota pragmatinė tiesos samprata(Džeimsas). Pragmatizmo pradininkas Č. Pirsas – mūsų idėjos, mūsų įsitikinimai yra mūsų veiksmų taisyklės.
49. Determinizmas ir indeterminizmas. Griežtas determinizmas – peržengimas ribų. Pjeras de Simonas la Plasas yra jo kūrėjas. Tai požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai ir yra dėsningi. (plačiąja prasme). Siaura prasme – šią sąvoką tapatiname su finalizmu ir kauzalizmu. Volfas irgi deterministas. Indeterminizmas yra –žmogaus valios laisvė. La Plaso determinizmas yra per griežtas visuomenei. Kvantinė mechanika palaidojo griežtą determinizmą. Seniau tikimybė buvo suvokiama, kaip mūsų įsitikinimų matas ir turėjo subjektyvų pobūdį. Dabar tikimybė yra suvokiama, kaip įvykio dažnio charakteristika ir turi objektyvų požiūrį(19 a. pab). La Plaso determinizmo principas mikro pasaulyje negalioja, tačiau negalioja ir makro pasaulyje. La Plaso determinizmas praranda savo prasmę( dėl kvantinės mechanikos, Niutono mechanika jau nebepadeda). Deterministų nuomone – žmogus jokios valios neturi. Laplasas yra ne tik jo vardu pavadintos griežto determinizmo koncepcijos šalininkas, bet vienas įžymių tikimybių teorijos kūrėjų. Principą, ” kad reikia atsisakyti bendrojo kauzalinio determinizmo” principo –visi įvykiai turi savo priežastis” reikia išsaugoti. Individas visada gali elgtis vienaip ar kitaip, ir jokios fizinės, socialinės aplinkybės nenulemia to, kaip jis apsispręs.
50. Marksistinė filosofija. Joje praktika laikoma tik tiesos kriterijumi, o ne tiesos apibrėžimo pagrindu. Marksas labiau akcentuoja praktikos visuomeninį pobūdį. Praktiką Marksas laikė visą žmogaus materialinę juslinę daiktišką veiklą. Jis į metafiziką žiūrėjo neigiamai. Praktiškai žmogus turi įrodyti savo mąstymo teisingumą, t. y. tikrumą ir galią, šiapusiškumą. Ginčas, ar mąstymas, kuris izoliuojasi nuo
praktikos, yra tikras ar ne tikras – tai grynai scholastinis klausimas . Marksas išplėtojo visuomeninį požiūrį į praktiką. Marksistinė tikrovė yra žmogaus veikla praktika.
51. Determinizmas ir žmogaus laisvė. Žmogus turi teisę laisvai apsispręsti, turėti tikslą. Kyla klausimas ar žmogus gali realizuoti savo tikslą, ar jis turi galimybes ?Gamtoje veikia daug dėsnių. Žmogus negali pakeisti šių dėsnių, bet pajėgus pasinaudoti sau gamtos dėsnius. Gamtos pažinimas svarbi žmogaus laisvėjimo sąlyga. Žmogus ir visuomenės santykis – išskiriamos 2 pozicijos: 1. Kai socialinis procesas aiškinamas kaip individų laisvų sprendimų ir veiksmų rezultatas. 2. Nėra jokio istorijos dėsnio, kuris nulemtų jos raidą. Remiamasi determinizmo principu”Mano, kad individas ar jis nori ar ne, turi paklusti istorijai”. Laisve – galimybė rinktis, bet pagal griežtą determinizmą, žmogus ribojamas. Laisvė yra būtinybė(deterministai). Žmogus bus laisvas, kai suvoks, įsisąmonins būtinybės būtinumą. Šią tezę išreiškė Spinoza. Jis sutapatino dievą su gamta – pateizmas, o gamtą su mechanizmais. Priėjo išvadą, kad gamtoje viskas būtina. Spinoza teigė, kad žmogus yra gamtos dalis. Žmogus neturi maištauti, nes kitaip jis pasmerktas žlugti. Žmogus turi suvokti tvarką ir jai paklusti. XVII – XVIIIa. vyravo mechanitinė samprata. Žmogaus laisvė negali pažeisti kito žmogaus laisvės. ”Žmogaus laimė pasibaigia ties kito nosimi”. Ši samprata vyravo ilgai. Mechaninis būtinumas pakeistas istoriniu. Hegelis – žmogus tampa laisvas, kai supranta istorinį būtinumą, dėsnius: likimas, lemtis, būtinybė.
52. Hermeneutika kaip mokslas ir filosofija.
53. Socialinių reiškinių determinacijos problema. Priežastys turi materialią prigimtį. Tikslai turi dvasinę prigimtį(siekiai, vertybės, idealai). Fizikas nenagrinėjo tikslų. Žmonių veikla yra tikslinga. Visas vyksmas nukreiptas į empirinius tikslus. Markso šalininkai sukūrė ekonominio determinizmo teoriją. Pagal šią teoriją: visuomenės gyvenimą lemia materialūs daiktai. Socialinių reiškinių determinizmo problema skirstoma: 1. Mikro socialinis – individas, maža žmonių grupė. 2. makro socialinės visuomenės visa bendrinė, didelė masė arba jos dalies apimančių reiškinių aiškinimą. Nagrinėjant mikro socialinius reiškinius būtina ieškoti motyvų ir tikslų. Makro socialinių – apie individus nekalbama ir jų elgesio motyvacija nenagrinėjama.
54. Kaip ir 7.
55. Mokslas ir metafizika. Filosofijai skaidantis atsiradę mokslai iš pradžių siekė panašėti į metafiziką, kuri iki naujų laikų jiems buvo žinių nuodugnumo pavyzdys. Tyrinėjant antjutiminius daiktų pradus ir už regimų daiktų pasaulio ieškanti tikrosios būties, metafizika buvo laikoma žmogiškoji pažinimo viršūnė. Tačiau nuo XVIIa. Naujausiais laikais metafizikos autoritetas ėmė mažėti. Daugėjo žinių apie gamtą. Metafizika nagrinėja antijutiminius dalykus(dievas, mintis, dvasia). Nuo 1613 m greta metafizikos buvo pradėtas vartoti ontologijos terminas. Logos – žodis, sąvoka, mintis. I –mos eros amžiuje pakeitė kosmotologija, gamtos filosofija. Iki Aristotelio fizikos ir metafizikos problemos nebuvo skiriamos. Aristotelio metafizika viduramžiais žmonių vertinama negu fizika.
56. kaip ir 3.
57. Ginčas dėl mokslo metodo. Ar glaudžios filosofijos ir mokslo sąveikos mokslo filosofija yra įdomi, reikšminga ir perspektyvi filosofijos plėtoties kryptis. Ar ta kryptis vienintelė? Atsakymas priklauso nuo to, kuri iš alternatyvių pozicijų – scientizmas ar antiscientizmą – pripažinsime teisingu. Viso žmogiškojo pažinimo suvedimas į mokslinį pažinimą, suprastą vienų atskirų mokslų(scientizmas). Jo šalininkai neigia metafizinio arba filosofinio pažinimo vertę, laikosi nuomonės, kad realiai pažinti galima tik matematikos objektą ir tai ką galima patirti juslėmis. Ir problemą gali išspręsti tik moksliniais metodais. O antiscientizmas – požiūris priešingas scientizmui. Jos šalininkai teigia, kad filosofiją reikia griežtai skirti nuo specialių mokslų. Jos metodų negalima tapatinti su matematikos ir gamtos mokslų metodais. Scientizmo šalininkai perdeda mokslo reikšmę ir vertę. Pats mokslas nenuves žmogaus”ten, kur reikia”. Tad mokslo filosofija neatsako į žmogui gyvybiškai svarbius jo egzistavimo, socialinius klausimus. Šis scientizminis ir antiscientizminis ginčas suskaidė didesnę XXa. Filosofijos dalį į 2 kryptis: scientistinę ir antiscientistinę. Scientistinis – XXa. pozityvizmas – loginis empirizmas, o antiscientinis – egzistencializmas. Scientistinė filosofija labiau veikia mokslą, o per jį techniką ir technologiją. Antiscientinė filosofija daugiau įtakos daro menui.
58. Filosofijos vaidmuo kultūroje. Kultūra – apdirbimas, ugdymas, lavinimas, garbinimas – tai žmogaus veiklos būdai ir rezultatai. Kultūra, kas išskiria žmogų iš gamtos – elgesio ir bendravimo formos ir visi materialinės ir dvasinės veiklos produktai. Kultūrą sudaro tai, ką žmogus apdorojo, išugdė, išpuoselėjo ir ėmė vertinti ir gerbti. Kultūra: 1. dvasinė. 2. materialinė. Dvasinę kultūrą sudaro: žmogaus dvasinės intelektinės veiklos produktai ir būdai. Kultūrai būdingas požiūris į pasaulį ir vietą žmogaus jame. Kultūrą integruojantis pradas – pasaulėžiūra. Tai pažiūrų į pasaulį ir žmogaus vietą jame sistema bei su šiomis pažiūromis glaudžiai susiję žmonių gyvenimo principai, įsitikinimai, idealai, vertybinė orientacija. Pasaulėžiūra turi įtakos socialinėms gyvenimo sąlygoms – visuomenėje naudojama technika ir technologija, švietimo būklė ir kt. Mokslo atradimai. Mokslinis atradimas turi įtakos pasaulėžiūrai tik tuo atveju, kai pakeisdamas žmogaus santykį su pasauliu tampa jam vidujai reikšmingas. Pasaulėžiūros pagrindas yra filosofija. Ji formuoja bendrą požiūrį į pasaulį, žmogaus vietą jame. Teorinė filosofija sprendžia pasaulio prigimties – materialiosios ar dvasinės kultūros problemą. Žmogaus poelgiai išryškina žmogaus pasaulėžiūrą. Filosofija daro įtaką žmogaus įsitikinimams, idealams. Tas politines idėjas yra iškėlę žymūs filosofai Platonas, Aristotelis, Lokas, Ruso, Marksas, Nyčė. Filosofijos tapatinimas su pasaulėžiūra klaida. Tačiau filosofinės idėjos, patekusios į žmogaus sąmonę duoda didelį poveikį jo pasaulėžiūrai, veikia epochos kultūrą. Žmogaus kultūrai didelį poveikį daro filosofinių paskaitų klausymas, filosofinės lit. skaitymas, filosofiniai apmąstymai. Scientistinė filosofija veikia labiau mokslą, o per jį techniką ir technologiją. Antiscientistinė – įtakos daug daro menui. Filosofija yra visos kultūros savimonė. Filosofai apmasto ir žmogiškosios kūrybos pagrindus, principus, būdus. O kultūra ir kūryba neatsiejama. Filosofija yra kultūros šerdis. Filosofinės idėjos persmelkia mūsų kultūrą ir visą gyvenimą, keičia žmogaus požiūrį į pasaulį. Ji turi didelį santykį su religija.
59. Mokslo struktūra. Kaip ir 9 .
60. Būties problema: daiktai ir idėjos. Platonas “VALSTYBĖ”. KAIP IR 17.

Leave a Comment