filosofijos strukt?ra

TURINYS

1. Įvadas
2. Filosofijos prigimtis
3. Apie filosofijos struktūrą
4. Specialiųjų mokslų klasifikacija:
a) Filosofija ir realieji mokslai
b) Filosofija ir formalieji mokslai
5. Išvados
6. Literatūra

ĮVADAS

Pradžioje “filosofija” reiškė ne ką nors kita, o tai, ką ji reiškia savo tiesiogine prasme, tai yra “meilę išminčiai”. Buvo metas, kai filosofija dar nebuvo atsiskyrusi nuo kitų mokslų ir dabartinės jų įvairovės. Praslinkus šimtmečiams atskiri mokslai pamažu išsivadavo iš filosofijos globos. Šis procesas truko iki XIX amžiaus, kai savarankiškomis tapo psichologija ir sociologija. Vienas iš filosofijos bruožų yra tas, kad ji yra tai, kas aprėpia visą pasaulį “vvisuminiu žvilgsniu”, be to, šis “visuminis žvilgsnis” į visą pasaulį turėjo būti suprantamas plačiai; jam priskirtinos ne tik nutolusios fizinės gamtos sritys, bet ir dievybė, žmogus, jo pažinimas, siela ir dvasia.
Dažniausiai filosofija vadinama tai, kas yra surašyta begalėje knygų, tai, ką filosofai dėsto universitetuose, ir tai, ką galima studijuoti. Jei taip žiūrėsime į filosofiją, tai matysime tik jos susvetimėjusį pavidalą. Tokia filosofija iš tikro gali būti tik atitrūkusi nuo pasaulio ir skirta vien elitui. Tačiau tikroji filosofijos prasmė yra kita. Visi mes essame kada nors filosofavę. Dar būdami vaikais. Filosofija prasideda klausimais, kuriuos keliame, kai įprastas kasdienis pasaulis praranda savaime suprantamumą ir tampa problema. Štai keletas šios rūšies klausimų, kuriuos gali kelti vaikai, bet kurie yra žinomi kiekvienam, nes juos jau yra kė

ėlęs: Kodėl apskritai yra kažkas? Kodėl aš esu aš, o ne kas nors kitas? Kas yra po mirties? Kas yra teisingumas? Šie klausimai yra pirmapradė filosofijos versmė.

Nors kiekvienas esame pasmerktas ir kompetentingas filosofuoti, vis dėlto tas problemiškumo suvokimas rodo, kad filosofija gali būti įvairaus lygio. Galima filosofuoti gerai ir blogai, diferencijuotai it nediferencijuotai. Galima tam tikra visiškai apibrėžta prasme mokytis filosofuoti. Tačiau tai yra įmanoma tik tada, kai mes įsijungiame į dialogą, kuriame nuo pat mūsų kultūros pradžios dalyvauja filosofuojantys žmonės. Turime atgaivinti susvetimėjusį filosofijos pavidalą, įtraukdami jį į nuosavą filosofavimą. Praeities filosofavime turime atrasti savojo filosofavimo problemas.

FILOSOFIJOS PRIGIMTIS.

Ką ir kaip filosofija nagrinėja? Klausimas, ką vienas ar kitas mokslas nagrinėja, paprastai vadinamas klausimu apie to mokslo dalyką. Kai kurių mokslų dalyką apibrėžti paalyginti nesunku. Tarkime, botaniką galima apibūdinti kaip mokslą apie augalus, zoologiją – kaip mokslą apie gyvūnus, o filosofijos dalyką apibrėžti – itin sunku.

Visų pirma reikia pabrėžti, jog yra filosofų, abejojančių, ar filosofija yra mokslas tokia šio žodžio prasme, kuria mokslu vadinama biologija, fizika ar kiti dalykai. Jos santykis su šiomis ir kitomis mokslo disciplinomis yra išskirtinis. Aiškindamas filosofijos ypatybes, Antanas Maceina, vienas žymiausių XX a. lietuvių filosofų, sako apie ją štai ką: “Savo turiniu ji yra išnešiojusi bei pagimdžiusi visus mokslus, su ja

ais tačiau nesusiliedama ir jų neatstodama: visų mokslų motina pati nėra mokslas”.

Sutikus su šia nuomone, reikėtų padaryti išvadą, jog filosofija, nebūdama mokslas, neturi ir savo dalyko. Tačiau vargu ar galima su tuo sutikti. Apie filosofiją išvis sunku kalbėti neistoriškai, kadangi, laikui bėgant, keitėsi jos nagrinėjamų problemų apimtis ir pobūdis, keitėsi ir pačių filosofų požiūris į savo discipliną. Antikoje ji siekė aprėpti visus teoriškai aiškintinus klausimus apie žmogų ir pasaulį, tada filosofija buvo universalus mokslas. Ją daugiausia domino būties, gyvenimo ir pažinimo pagrindai. Laikui bėgant kito sąvokų aiškinimas.tyrinėjant būties pagrindus, senovės Graikijoje daugiausia dėmesio buvo skiriama daiktų pradų ar elementų tyrimui. Dabar daiktų elementus turi tirti ne filosofija, o fizika ar chemija.

Filosofai, suvokę, kad dabar daiktiškąjį pasaulį jau yra kam tyrinėti, vis labiau ima domėtis ne tiek juo pačiu, kiek žmogaus santykiu su pasauliu, o kartu ir su pačiu savimi. Todėl filosofijos dalyką galima būtų nusakyti taip:

Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi. Reikalas tas, kad filosofijos dalykas ar apibrėžtis negali nustatyti filosofui ribų, kurių jis negalėtų peržengti. Filosofija pati save apibrėžia.

Filosofija nagrinėja tiek skirtingas problemas, kad nėra jokios vilties aprėpti jas viena formule ar apibrėžtimi. Užuot apibrėžiant filosofijos dalyką ar problematiką, bandoma apibūdinti filosofijos problemų loginę prigimtį. Pa
avyzdžiui, taip: filosofija yra bandymas argumentuotai atsakyti į iš esmės ginčytinus konceptinius klausimus.

Graikų kilmės žodis “filosofija” reiškia išminties meilę. Tiesą sakant, šį įvardijimą irgi galima laikyti filosofijos apibrėžtimi, kad ir perdėm glausta. Filosofai sakydami, kad jie myli išmintį, norėjo pabrėžti ką kita – būtent, kad jie yra ne išminčiai, o išminties ieškotojai.

Galima pateikti dar vieną filosofijos apibrėžtį: Filosofija yra mąstymo kritinė analizė. Šioje apibrėžtyje fiksuojami du svarbūs filosofijai dalykai.

Pirma, filosofija glaudžiai siejasi su refleksija, tai yra mąstymu, nukreiptu ne į išorinius daiktus, o į patį mąstymo procesą, prielaidas, kuriomis remiamės, sąvokas, kurias vartojame, būdus, kuriais samprotaujame, tikslus, kuriuos keliame, sprendimus, kuriuos darome.

Antras dalykas, į kurį atkreipia dėmesį ši filosofijos apibrėžtis, tai jos kritinė orientacija. Filosofas siekia kritiškai įvertinti mąstymo priemones (sąvokas ), būdus ir rezultatus. Mąstydamas apie kokį nors dalyką, žmogus remiasi daugybe prielaidų ir principų, kurių daugumos jis nefiksuoja, neįsisąmonina ir neapmąsto. Filosofas turėtų būti kritiškesnis. Savo apmąstymuose jis turėtų daug dažniau klausti, ar tos prielaidos ir principai pagrįsti, teisėti, neprieštarauja vieni kitiems, galų gale ar jie yra teisingi.

Taigi filosofija gvildena labai įvairias problemas. Tačiau, nepaisant visos filosofinių temų ir problemų įvairovės, daugumą jų galima priskirti vienai iš trijų gan glaudžiai tarpusavy susijusių problemų grupių.

Pirmajai grupei priskirtinos problemos, susijusios su pasaulio ( tiksliau, būties ) prigimtimi ir jo da
aiktų ar reiškinių tvarka.

Antrosios filosofijoje nagrinėjamų problemų grupės šerdis yra klausimas, kaip reikia gyventi arba, kaip pasakytų Kantas, “Ką aš privalau daryti?” Kai kuriems filosofams atrodė, jog išmintį mylintis žmogus gali nežinoti, kaip juda planetos ar kokie yra atomai, bet jam privalu bandyti išsiaiškinti, kaip žmogui dera elgtis. Jis turi ieškoti atsakymo į klausimą, kas yra gėris ir dorybė. Siekdamas nustatyti visuotines dorovės normas, jis turi gebėti atskleisti moralės idėjų šaltinį ir pagrindą. Filosofijos dalis, nagrinėjanti šiuos ir panašius dalykus, vadinama etika.

Trečiąją didelę filosofinių problemų grupę sudaro pažinimo ir žinojimo prigimties klausimai. Filosofija yra teorinis, argumentais paremtas žinojimas.
APIE FILOSOFIJOS STRUKTŪRĄ

Kaip liudija filosofinės refleksijos patirties istorija, iš esmės galima filosofuoti bet kuriuo klausimu, apmąstyti bet kurią objektyvios tikrovės ir žmogaus gyvenimo, materialios ir intelektualios veiklos sritį. Be abejo yra tam tikras tradicinis filosofijos struktūros supratimas. Tačiau jis visai netrukdo apmąstyti filosofijos struktūros klausimą šiuolaikinio filosofavimo lygio požiūriu. Tuo labiau, kad filosofavimo laisvumas leidžia kiekvienam filosofui savaip pažvelgti į filosofijos problematiką. Kada kalbame apie filosofijos struktūrą, turime galvoje tam tikrą filosofinės refleksijos sisteminimą ir jo bendrumo aspektą. Visa tai susiję su visuomenine praktika ir kultūriniu istoriniu procesu. Iš to seka, kad filosofinės veiklos sritis galima suskirstyti į tris didelius blokus:
1. Bendrų kultūrinio istorinio proceso pagrindų refleksinį sistematizavimą, kuris apima būties teoriją ( ontologiją ), pažinimo teorija (gnoseologiją ), žmogaus teoriją (antropologiją ), vertybių teoriją ( aksiologija ), praktinės veiklos teoriją ( praksiologiją ).
2. Specifinių kultūrinio istorinio proceso pagrindų refleksinį sistematizavimą, kuris apima visuomenės koncepcijas (sociologiją),dorovę ( etiką ), grožio teoriją ir meninę veiklą (estetiką), mąstymo dėsnius ir formas ( logiką ), mokslo teorijas (epistemologiją ), metodologiją, istorijos filosofiją, politikos filosofiją, teisės filosofiją, kalbos filosofiją ( lingvistinę filosofiją ), technikos filosofiją ir t. t.
3. Specialių, dalinių kultūrinio istorinio proceso pagrindų refleksinį sistematizavimą, kuris apima atskirus pasaulio supratimo, pasaulio vaizdinių, pasaulėjautos, pasaulėveiklos apraiškas,fragmentus, komponentus – konkrečių mokslų filosofiją ( matematikos, fizikos, biologijos ir t. t. filosofiją ), konkrečių fenomenų filosofiją ( valdžios filosofiją ), konkrečių būsenų filosofiją ( taikos filosofiją ), konkrečių priemonių filosofiją ( išgyvenimo filosofiją ) ir t. t.
Plačiau aptarsiu tradicines filosofijos struktūrines dalis.
1. Dažniausiai pirmoji problemų grupė vadinama ontologija (gr. ontos – būtis, logos – mokslas. Tai būties, plačiai suprastos tikrovės, teorija. Ontologija bando išaiškinti klausimą – ar yra viena būtis, ar jų yra daugiau? Ji stengiasi suvokti būties prigimtį, jos esmines savybes. Kelia materijos ir sąmonės santykio, būties vystymosi dėsningumo ir kitus klausimus.
2. Gnoseologija ( gr. gnosis – pažinimas ) – pažinimo teorija. Ji nagrinėja pažintinį žmonių santykį su tikrove. Tuo tikslu gnoseologija analizuoja pažinimo kilmę ( genetinis aspektas ) bei kelią, kuriuo jis turi eiti (metodologinis aspektas). Ji tiria žmogaus pažinties galimybes, pasaulio pažinimo procesą, tiesą, jos kriterijus ir t. t.
3. Aksiologija ( gr. axia – vertybė ) – vertybių teorija. Ji tiria vertybių prigimtį, jų savitumus, egzistavimo ir realizavimo sąlygas, vertinimo pagrindus ir kriterijus. Aksiologija taip pat nagrinėja įvairių vertybių tarpusavio priklausomybę, nustato jų hierarchinę struktūrą.
4. Filosofinė antropologija ( gr. antrophos – žmogus ) – filosofinė koncepcija, pateikianti vientisą žmogaus sampratą. Pirmiausia ji aiškina žmogaus prigimties esmę, stengiasi apibrėžti jo vietą gamtiniame bei visuomeniniame kultūriniame pasaulyje. Filosofinė antropologija paliečia žmogaus gyvenimo tikslo ir prasmės, laimės kančios, mirties ir individo santykio su bendruomene klausimus. Kaip specialus mokslas, yra suskilusi į daugybę atskirų disciplinų. Kalbama apie biologinę, psichologinę, sociologinę ir kultūrinę antropologiją, tačiau kiekviena ši antropologija skyla dar į begalę specialiųjų antropologijų. Kiekvienos šių antropologijų tema yra visiškai apibrėžtas dalinis žmogaus būties aspektas, tačiau nė viena nesidomi žmogumi kaip visuma. O filosofinės antropologijos uždavinys yra kaip toks: ne nagrinėti tam tikrą dalinį žmogaus aspektą, bet tematizuoti žmogaus visumą.
5. Etika ( lot. ethica, gr. ethos – paprotys, įprotis, būdas ) – dorovės teorija, kuri tiria žmonių elgesį, jo pobūdį gėrio ir blogio požiūriu, nagrinėja moralinio vertinimo normas, etinį idealą.
6. Estetika (gr. aisthetikos – jutiminis ) – filosofinė disciplina, nagrinėjanti grožį, meną ir meninę kūrybą, pergyvenimus, susijusius su grožiu. Estetika taip pat yra meno, kaip grožį kuriančios žmonių veiklos, ir jos visuomeninio suvokimo, teorija.
7. Socialinė filosofija nagrinėja žmogaus visuomeninio gyvenimo klausimus. Ji apima visuomenės funkcionavimo ir vystymosi dėsningumo problemas, visuomeninės sąmonės ir jos santykio su materialinėmis sąlygomis klausimus.taip pat į socialinę filosofiją įeina valstybės, istorijos, jos krypties bei faktorių, nulemiančių istorinių įvykių prasmę ir eigą, klausimai.

Specialiųjų mokslų klasifikacija

Specialiuosius mokslus galima klasifikuoti įvairiai:

Realieji mokslai:
• Gamtos mokslai (pvz., fizika, chemija, astronomija, teorinė medicina, biologija )
• Kultūros mokslai:
• Dvasios mokslai ( pvz., istorija, religijotyra, kalbotyra ir menotyra )
• Socialiniai ir ūkio veiklos mokslai
Formalieji mokslai ( pvz., formalioji logika, matematika, struktūrų teorija )

Realiųjų mokslų objektas yra tam tikra patirtinės tikrovės dalis, kurią jie tyrinėja taikydami tam tikrą metodą. Ta dalis gali būti gamta (gamtos mokslai) arba tai, kas atsiradę dėl žmonių veiklos ir gamybos (kultūros mokslai); čia galima skirti istoriją, kalbą ir meną, kaip žmogiškosios dvasios kultūrinius ir socialinės bei ūkinės veiklos dėsningumus. Formalieji mokslai netyrinėja patirtinės tikrovės kokios nors atskiros dalies; jiems rūpi gryna forma, abstrakti ryšių struktūra, taip pat tų ryšių išraiškų apskaičiuojamumas, tai yra padarymas, kad jas būtų galima “skaičiuoti”.

Filosofija ir realieji mokslai

Realieji mokslai tyrinėja savo sritis, aptikdami aprašomuosius ir grindžiamuosius ryšius.apskritai galima nurodyti tris būdingus realiųjų mokslų požymius, kurie, beje, įvairiuose moksluose reiškiasi labai įvairiai. Realieji mokslai visuomet yra:

Empiriniai t.y. jų objektas yra patirtinio pasaulio sritis, jie neperžengia šios srities ribų: nurodydami grindžiamuosius ryšius, jie aiškina vieną empirinį dalyką kitu, kuris priklauso tai pačiai sričiai. Nors filosofija ir prasideda nuo patyrimo, tačiau ji neapsiriboja patyrimo sritimi. Ji klausia apie patyrimo ar, atitinkamai, patirtinio pasaulio arba jo sričių galutines sąlygas ir pamatus.

Tematiškai redukuoti t.y.jų tema ( objektas ) yra apribota (redukuota ) tam tikru požiūriu (aspektu ), tuo tarpu į kitus požiūrius neatsižvelgiama. Filosofija nėra tematiškai redukuota. Ji klausia apie to, kas empiriška (ar, atitinkamai, jo sričių), neempirines sąlygas, kaip apie visumą.”Tiesa yra visuma”. Ji neapsiriboja tik vienu kuriuo nors aspektu, bet klausia apie visumą.

Metodiškai abstraktūs, t.y. jų tema yra tik tiek sugriebiama, kiek tai leidžia padaryti metodas; tai, ko tam tikras metodas negali sugriebti, nėra tematizuota; į tai neatsižvelgiama ( abstrahuojamasi ). Filosofija nėra metodiškai abstrakti, nes ji nesiremia jokiu iš anksto nustatytu metodu, kurį taikytų, tirdama savo objektą. Filosofijos metodas greičiau yra pats filosofijos turinio, jos objekto gyvenimas, kuris ir nustato filosofijos metodo pobūdį.

Yra bent trys požiūriai į filosofijos santykį su realiaisiais mokslais:
1. filosofija yra realiųjų mokslų tarnaitė, kaip kai kuriuose scholastinėde mokyklose ji buvo ancilla theologiae.
2. Filosofija ima realiųjų mokslų rezultatus kaip prielaidas ir juos apibendrina.
3. Filosofija egzistuoja autonomiškai šalia realiųjų mokslų bei jų metodų.

Filosofija ir formalieji mokslai

Kadangi formalieji mokslai tyrinėja tik grynąją sąryšių formą, gryną struktūrą, jie skleidžiasi per tam tikrą metodologinę abstrakciją. Todėl remdamiesi tuo, ką jau sužinojome, skiriame juos nuo filosofijos. Ypatingą vaidmenį čia atlieka formalioji logika, kuri dažnai traktuojama kaip filosofijos disciplina. Ir šiandien formaliajai logikai, atrodo, tinka ta vieta filosofijoje, kurią jai paskyrė Aristotelis: ji yra filosofijos organas (gr. įrankis ), taigi turi instrumentinę prasmę, kadangi moko taisyklingos argumentacijos ir padeda tiksliai analizuoti filosofijos problemas.

IŠVADOS

Baigdama šį darbą norėčiau apibendrinti visa tai, ką parašiau.
Aiškindama dabarties turinį ir jos esmę, filosofija kartu žmogų artina prie ribos, už kurios baigiasi dabartis, bando praplėšti laiko uždangą, pro kurią sugebama įžvelgti amžinybės perspektyvą. Todėl filosofijos, kaip apskritai teorijos uždavinys yra padėti žmogui susigrąžinti tikruosius, objektyviuosius savo interesus, apmąstyti žmogaus būtį visoje gyvenimo begalybėje. Mat filosofija, būdama abstraktus mokslas, kaupia apibendrintą žmonijos istorijos patyrimą, išmintį, nepretenduodama pakeisti konkrečiuosius, specialiuosius mokslus. Tam filosofija nėra pajėgi ir kartu tai nėra jos objektas bei paskirtis. Pats graikų kalbos žodis “filosofija” pažodžiui reškia “išminties meilę”. Tai dar nėra pati išmintis, bet meilė jai padeda siekti tobulumo, tapti išmintingesniu, sakytume, aukštesnės gyvenimo kokybės.

Savo darbe paminėjau, jog filosofinės veiklos sritis galima suskirstyti į tris blokus, tai: bendrų, specifinių, specialiųjų dalinių kultūrinio istorinio proceso pagrindų refleksinį sistematizavimą.

Taip pat išnagrinėjau tradicines filosofijos struktūrines dalis:
1. Ontologija – tai būties teorija
2. Gnoseologija – pažinimo teorija
3. Aksiologija – vertybių teorija
4. Filosofinė antropologija – filosofinė koncepcija, pateikianti vientisą žmogaus sampratą.
5. Etika – dorovės teorija
6. Estetika – nagrinėja grožį, meną, pergyvenimus, susijusius su grožiu.
7. Socialinė filosofija – nagrinėja žmogaus visuomeninio gyvenimo klausimus.
Savo darbe taip pat pateikiau specialiųjų mokslų klasifikaciją, tai:
1. Realieji mokslai
2. Formalieji mokslai.

LITERATŪRA

1. E.Nekrašas “Filosofijos įvadas” Vilnius,1993m.
2. A.Anzenbacher “Filosofijos įvadas” Vilnius,1992m.
3. R.Dabkus “Filosofija” Kaunas,2000m.

Leave a Comment