filosofijos struktūra

Įvadas.......................3

Filosofijos struktūra................4

Literatūros sąrašas.................6

Filosofija tai mokslas apie bendriausius, universaliausius principus ir dėsningumus.
Filosofija yra iš graikų kalbos kilęs žodis (graikiškai φιλοσοφια < phileo – myliu + sophia – išmintis), reiškiantis “išminties meilę” žinių siekimo prasme (teorinė filosofija) ir iš to sekančiu sąmoningu gėrio troškimu (praktinė filosofija). Pačio žodžio įvedimas paprastai priskiriamas graikų mąstytojui Pitagorui iš Samo. Kiek tai yra patikimos žinios yra ginčytina, tačiau aišku, kad pats žodis atsirado nelabai anksčiau už Platoną. Iš pradžių “filosofijos” sąvoka taikyta iš antikinės Graikijos kilusiai mąstymo tradicijai. Šiuo meetu filosofija vadinamos ir Azijos mąstymo sistemos (Rytų filosofija), kurios dažnai glaudžiai susijusios su religiniais įsitikinimais. Be to paskutiniu metu “filosofijos” sąvoka naudojama kaip “strategijos” arba “koncepcijos” sinonimas, pvz., “verslo filosofija”.

Moderniaisiais laikais paplito filosofijos apibūdinimas keturiais pagrindiniais klausimais, kuriuos suformulavo I.Kantas:
• Ką aš galiu žinoti?
• Ką aš turiu daryti?
• Ko aš galiu tikėtis?
• Kas yra žmogus?
Kaip liudija filosofijnės refleksijos patirties istorija, iš esmės galima filosofuoti bet kuriuo klausimu, apmąstyti bet kurią objektyvios tikrovės ir žmogaus gyvenimo, materialios ir inteletualios veiklos srritį.Be abejo yra tam tikras tradicinis filosofijos struktūros supratimas. Tačiau jis visai netrukdo apmąstyti filosofijos struktūros klausimą šiuolaikinio filosofavimo lygio požiūriu. Tuo labiau, kad filosofavimo laisvumas leidžia kiekvienam filosofui savaip pažvelgti į filosofijos problematiką. Kada kalbame apie filosofijos struktūrą, turime galvoje ta

am tikrą filosofinės refleksijos sisteminimą ir jo bendrumo aspektą. Visa tai susiję su visuomenine praktika ir kultūriniu istoriniu procesu. Iš to seka, kad filosofinės veiklos sritis galima suskirstyti į tris didelius blokus:

1) Bendrų kultūrinio istorinio proceso pagrindų refleksinį sistematizavimą, kuris apima būties teoriją (ontologiją), pažinimo teoriją (gnoseologiją), žmogaus teoriją (antropologiją), vertybių teoriją (aksiologiją), praktinės veiklos teoriją (praksiologiją).

2)Specifinių kultūrinio istorinio proceso pagrindų refleksinį sistematizavimą, kuris apima visuomenės koncepsijas (sociologiją), dorovę (etiką), grožio teoriją ir meninę veiklą (estetiką), mąstymo dėsnius ir formas (logiką), moklo teorijas (epistemonologiją), metodologiją, istorijos filosofiją, politikos filosofiją, teisės filosofiją, kalbos filosofiją (lingvistinę filosofiją), technikos filosofiją ir t.t.

3)Specialių, dalinių kultūrinio istorinio proceso pagrindų refleksinį sistematizavimą, kuris apima atskirus pasaulio supratimo, pasaulio vaizdinių,pasaulėjautos pasaulėveiklos apraiškas, fragmentus komponentus – konkrečių mokslų filosofiją (matematikos, fizikos, biiologijos ir t.t. filosofiją), konkrečių fenomenų filosofiją (valdžios filosofiją), konkrečių būsenų filosofiją (taikos filosofiją), konkrečių priemonių filosofiją (išgyvenimo filosofiją) ir t.t.

Tačiau plačiau aptarsime tradicines filosofijos stuktūrines dalis.

1. Dažniausiai pirmoji problemų grupė vadinama ontologija (gr. ontos- būtis, logos- mokslas.Tai būties, plačiai suprastos tikrovės,teorija. Ontologija bando išaiškinti klausimą- ar yra viena būtis, ar jų yra daugiau? Ji stengiasi suvokti būties prigimtį, jos esmines savybes. Kelia materijos ir sąmonės santykio, būties vystymosi dėsningumo ir kitus klausimus.

2. Gnoseologija (gr. gnosis – pažinimas) – pažinimo teorija. Ji nagrinėja pažintinį žm
monių santykį su tikrove. Tuo tikslu gnoseologija analizuoja pažinimo kilmę (genetinis aspektas) bei kelią, kuriuo jis turi eiti (metodologinis aspektas). Ji tiria žmogaus pažintines galimybes, pasaulio pažinimo procesą, tiesą, jos kriterijus ir t.t.

3. Aksiologija (gr. axia – vertybė) – vertybių teorija. Ji tiria vertybių prigimtį, jų savitumus, egzistavimo ir realizavimo sąlygas, vertinimo pagrindus ir kriterijus. Aksiologija taip pat nagrinėja įvairių vertybių tarpusavio priklausomybę, nustato jų hierarchinę struktūrą.

4. Filosofinė antropologiją (gr. antrophos – žmogus) –filosofinė koncepsija, pateikianti vientisą žmogaus sampratą. Pirmiausia ji aiškina žmogaus prigimties esmę, stengiasi apibrėžti jo vietą gamtiniame bei visuomeniniame kultūriniame pasaulyje. Filosofinė antropologija paliečia žmogaus gyvenimo tikslo ir prasmės, laimės, kančios, mirties ir individo santykio su bendruomene klausimus.

5. Etika (lot.ethica, gr. ethos – paprotys, įprotis, būdas) – dorovės teorija, kuri tiria žmonių elgesį, jo pobūdį gėrio ir blogio požiūriu, nagrinėja moralinio vertinimo normas, etinį idealą.

6. Estetika (gr. aisthetikos – jutiminis) – filosofinė disciplina, nagrinėjanti grožį, meną ir meninę kūrybą, pergyvenimus, susijusius su grožiu. Estetika taip pat yra meno, kaip grožį kuriančios žmonių veiklos, ir jos visuomeninio suvokimo, teorija.

7. Socialinė filosofija nagrinėja žmogaus visuomeninio gyvenimo klausimus.Ji apima visuomenės funkcionavimo ir vystymosi dėsningumo problemas, visuomeninės sąmonės ir jos santykio su materialinėmis sąlygomis klausimus. Taip pat į socialinę filosofiją įeina valstybės, istorijos, jos krypties bei faktorių, nulemiančių istorinių įvykių prasmę ir eigą, klausimai.
8.Kalbos fi
ilosofija tiria kalbos kilmę,raidą,reikšmę ir funkciją.Remdamasi kalbos kritika ir forma-lizavimu,idealios kalbos filosofija mėgina sukurti logikos požiūriu labai tikslią kalbą,kuri atitiktų tiksliųjų mokslų keliamus reikalavimus.
9. Istorijos filosofija mėgina atskleisti ir paaiškinti istorijos esmę,prasmę ir vyksmą,suvokti žmogaus istoriškumą.
10.Religijos filosofijoje aptariama religijos fenomeno esmė;religija gvildenama arba kritikuojama jos vaidmens žmogaus ir visuomenės gyvenime požiūriu.
11.Gamtos filosofijos tema-gamtos apskritai interpretavimas ir aiškinimas.Istorijos požiūriu jai priskiriamas ir gamtamokslinis gamtos tyrinėjimas.
12.Teisės filosofija nagrinėja teisės pagrindimo klausimą,ar egzistuoja kokia nors aukštesnioji norma,iš kurios būtų galima kildinti pozityviąją teisę.
13.Logika – mokslas apie nuoseklų ir tvarkingą mąstymą.Formalioji,klasikinė logika skirstoma į elementariąją teoriją{sąvoka,sprendimas,išvada} ir metodų teoriją{tyrimo ir įrodymo metodai}.Šiuolaikinė logistika siekia kuo plačiausio formalizavimo matematizavimo.Jai rūpi loginis skaičiavimas,kuris suprantamas kaip ženklų sistema.Be to,logistikoje turime reikalą su daugiareikšmėmis sistemomis,kuriose teiginiai gali turėti daugiau teisingumo reikšmių negu vien „tiesos“ar „netiesos“ reikšmes.
Šių ir kitų filosofijos disciplinų išskyrimas nereiškia tarpusavio izoliacijos.Filosofija yra organiškai susieta tyrimų visumos, tik konkrečios mokslinių paieškų kryptys priklauso nuo pasirinktos srities. Be to, apie filosofinių problemų vieningumą liudija tai, kad vienos filosofinės problemos išsprendimas ( nors ir dalinis ) neišvengiamai turi įtakos kitų filosofinių klausimų tyrimui.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Nekrašas E. Filosofijos įvadas.- V., 1993, 2004.
2. Filosofijos atlasas.1999.
3. Filosofijos katedra. 2000.

Leave a Comment