Filosofijos šperos

2067 0

Kas yra filosofija?

Kodėl filosofijai beveik nebudinga pažanga? Kodėl tokia Į priekį nežengianti disciplina tebejaudina žmones? Kas yra filosofija? Filosofija – išminties meile. Filosofai žino, kad nieko nežino, tačiau geidžia /moti, todėl yra ne išminčiai, o mylintys išmintj. Kas yra išmintis? Išmintis yra savybe, leidžianti žmogui orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje, neturint specialiųjų žinių. Šią orientaciją ypač teikia mokslas, tiriantis pirmuosius pradus bei priežastis (Aristotelis). Išmintį charakterizuoja ne vien išlavintas mąstymas, bet ir dorinis apsisprendimas. Filosofui būdingos trys savybes — akiračio platumas, išlavintas mąstymas irr tinkamas dorinis apsisprendimas. Filosofija yra teorija, o teorijai būdinga nedideliu pradų ir priežasčių kiekiu paaiškinti daugybe įvairių reiškinių. Filosofija siekia aprėpti visa, kas (manoma, tad visuotinumas yra filosofijos, kaip teorijos, požymis. Filosofijai, kaip teorijai, būdinga proto argumentais gfjsti savo teigimus. Filosofija, siekdama padėti orientuotis gyvenimo ir gamtos visumoje, yra artimesnė pasaulėžiūrai, bet ne mokslui, kuris, irgi būdamas teorija, vis dėlto tokios orientacijos neteikia. Mokslui rūpi, kaip objektas veikia, o filosofijai – k;{ jis reiškia.

Filosofija ir pasaulėžiūra. Filosofijos santykis su kitomis paažinimo sritimis

Pasaulėžiūra – požiūrių į pasaulj (gamtinę tikrovę bei gyvenimą) visuma. Pasaulėžiūrą turi kiekvienas asmuo, įvairiausius požiūrius vienaip ar kitaip sujungdamas j vientisą sistemą. Filosofija ištobulina pasaulėžiūrą, remdamasi proto argumentais bei patyrimu. Teologija irgi tobulina pasaulėžiūrą, remdamasi Dievo apreiškimu. Mokslas tobulina ne ti

iek pasaulėžiūrą, kiek pasaulėvaizdį, svarstydamas pasaulio struktūrą bei veikimą, bet ne jo reikšme. Dabar galima atsakyti, kodėl, palyginti su mokslo pažanga, filosofijos pažanga tokia menka: pasaulėvaizdis sparčiai tobulėja, o pasaulio ir gyvenimo vertinimas kinta lėtai. Tačiau filosofija nuolat jaudina žmones, nes pasaulėžiūros formavimas rūpi kiekvienam. Filosofija, apmąstydama ncbepagrmdžiamus visa ko pradus bei principus, priversta ieškoti atramos šalia savęs. Jos pasmerkimas (ar pašaukimas) yra tarnaitės dalia – teologijos, mokslo ar pagaliau savo pačios. Tradiciškai susiklostė tokia filosofijos struktūra: 1) pasaulio pagrindų tyrimas (ontologija); 2) pažinimo tyrimas (logika ir gnoseologija); 3) gyvenimo pagrindų tyrimas (etika, socialinė filosofija, estetika ir kt.).

Būties problemos formavimasis

Kaip teorija, filosofija remiasi tam tikrais pradiniais principais, kurie turi būti kiek galima bendriausi, nes pati filosofija yra bendriausia teorija. Pirmieji filosofai – gamtos filosofijos kūrėjai joonie-čiai — bendriausiu principu laiko tikrovės pradą, kuriuo esą įmanoma paaiškinti visa, kas tik yra. Brandžiausią tokio pobūdžio filosofinę teoriją antikoje sukuria Demokritas, manės, kad gamtos daiktų buvimą galima paaiškinti nedalių atomų judėjimu. Anot gamtos filosofijos kūrėjų, bendriausias tikrovės vieningumą ir įvairumą grindžiantis principas, kurio dėka visa yra ir visa įmanoma paaiškinti, esąs vienas arba daugiau pradų.

Kito požiūrio šalininkai bendrumą įžvelgia ne tikrovės struktūroje, o visa ko buvime. Tikrovės daiktai daug kuo skiriasi, tačiau bendra jiems yra tai, kad jie yra. Ta

aigi bendriausias pasaulio principas yra būtis. Būtimi vadiname tai, kas kokiu nors būdu yra. Kaip bendriausia, būties sąvoka logiškai neapibrėžiama ir nėra sudėtinė. Anot Parmenido, būtis yra nekintama ir nejudanti kiekviena įmanoma prasme, o nebūties iš viso nėra. Be to, mąstymas ir būtis yra tapatūs.

Toliau būties teoriją plėtojo Platonas. Jis skiria nuomones ir pažinimą. Apie regimus daiktus galima turėti tik nuomonę, nes žinojimo pagrindas privalo būti nekintamas ir bendras. Platonas mano, kad be mūsų juntamo daiktų pasaulio egzistuoja visiškai atskiras amžinų ir nekintamų idėjų pasaulis, o pažinimas esąs jo prisiminimas.

Aristotelis, kitaip negu Platonas, neigia idėjų pasaulio realumą. Jis mano, kad būtis visų pirma yra realūs, atskiri daiktai, – tai, kas būna nereikalaudamas kito buvimo. Neįmanoma pažinti be galo daug įvairių daiktų, todėl, analizuodamas būčių įvairovę ir ieškodamas bendrumo bei nekintamumo, Aristotelis skiria keturias kiekvienos būties (substancijos) priežastis: formaliąją, materialiąją, judėjimo priežastį bei tikslo priežastį. Svarbiausios yra materialioji ir formalioji priežastys: pirmoji susijusi su galimybe (potencija), o antroji – su aktualumu. Daikto, kaip būties, forma yra daikto esmė. Išreikšdama bendrumą u pastovumą, forma tampa svarbiausiu teorinio pažinimo sandu. Aristotelis, aiškindamas individualių daiktų kitimą, vartoja potencijos ir akto sąvokas. ‘J ai, ką daiktas iš tikrųjų luti, ku<> jis yra, vadinama aktu, o tai, kuo ji
is gali tapti, -potencija. Susipažinome su trimis būties aiškinimais: pirmiesiems (gamtos filosofijos atstovams) būtis yra pradas (nors pati būties sąvoka atsirado vėliau); antriesiems (Platonui) būtis yra nekintamų amžinų idėjų pasaulis; tretieji (Aristotelis) būtį supranta kaip atskira daiktą, individą, kuriame galima įžvelgti tikrą glūdinčią esmį*.

Mąstymas ir būtis. Filosofinių požiūrių klasifikavimo problema

Nėra vienodų būties aiškinimų. Būties sąvoka yra bendriausia, todėl jokia protu ir patirtimi besiremianti teorija negali (rodyti tarn tikros būties sampratos besąlygiško pranašumo. Neįmanoma, remiantis tik protu, išmąstyti vieninteles teisingos būties teorijos, taip pat logiškai pagrįsti filosofijos atsiradimo būtinybės antikinėje Graikijoje ir logiškai {rodyti visų filosofines minties sklaidos krypčių būtinumo. lodė! būties sampratų analizė privalo būti istorine. Istoriškumu turi remtis ir požiūrių j būtį skitstymas. Filosofijos krypčių klasifikacijos pagrindu turėtų tapti būties samprata, nes ji nulemia visą filosofines teorijos plėtrą ir leid/ia adekvačiai suprasti fi loso fo pa/i u ras.

Būties problemą svarsto filosofijos mokslas, kuris vadinamas ontologija arba mctafi/.ika. Vakarų Kuropos filosofinį1 tradiciją daugiausia veikė anstoteline būties samprata. Nekartodami to, kas buvo pasakyta ankstesniame skyriuje, priminsime, kad Aristotelis bū-t[ aptaria dvejopai: kaip substanciją ir kaip daikto esme,, siejamą su jo rūšine charakteristika. Mąstyme sąvoka atitinka daikto esm^. l’o/iuris, ar esme, kuri išreiškiama bendrąja sąvoka, yra reali, ar tik sutartas pavadinimas, skiria re

ealistines ir nominalistines filosofijos kryptis.

Nominalizmas ir realizmas

Nominalistiniai požiūriai j būtį

Visi nominalistinės krypties filosofai neigia bendrųjų sąvokų atitikmenų (esmių) realumą, jas laiko subjektyviomis, neturinčiomis objektyvių atitikmenų. Tačiau jie nevienodai supranta šių sąvokų prasme, ir nevienodai aiškina tikrovės objektų buvimą.

Nuosekliausią ir radikaliausią nominalistinį požiūrį į būtį išlaiko empirizmas, tardamas, kad bendrosios sąvokos neturi realaus atitikmens tikrovėje ir yra tik susitartos, kad jos prasmingos tik tiek, kiek tenkina atskirus stebėjimo faktus. Empiristai atsisako aiškinti tikrovės objektus, kokie jie yra savaime, nes tuomet reikia peržengti patyrimo ribas. Renesanse svarbiausias cmpin/mo atstovas buvo l’rancis Baconas. Jis išdėstė naujųjų laikų empirizmo programą: sukurti atradimų logiką, kuri leistų iš pojūčių duomenų gauti teisingus teorinius teiginius. XX a. empirizmo programa kinta – atradimų logiką pakeičia mokslo žinių patvirtinimo teorija. |i konstruojama kaip indukcine logika. Vėliau atsiranda ir dedukcinis požiūris, mokslo teorijų raidą suprantantis kaip spėjimų ir paneigimų procesą.

Kita nominali/.mo atmaina vadinama konceptualizmu, o jos žymiausias atstovas yra Immanuelis Kantas. Jis sprendžia klausimą, kiek įmanomas visuotiną verte, turintis pažinimas. Tokio pažinimo galimybe laiduoja aprioriniai sintetiniai sprendiniai. Jų, pasak Kanto, yra matematikoje ir gamtos moksluose. Matematikos visuotinumą sąlygoja įgimtos ikipatyriminės juslumo formos – erdvė ir laikas. Gamtos mokslo visuotinumą lemia ikipatyriminės intelekto formos – kategorijos. Grynasis protas apima tris idėjas – Dievo, pasaulio ir sielos. Jų nepakanka kuriant metafr/.ikos teoriją, jei siekiama, kad ji turėtų visuotiną reikšmę.

Ankstyviausia ir mažiausiai radikali nominalizmo kryptis yra materializmas. Pirmieji gamtos filosofai, remdamiesi kintamu tikrovės pradu, aiškino, kaip iš netvarkos (chaoso) atsiranda tvarka (kosmosas). Gamtos filosofijos atstovų pažiūras mes aptarėme ankstesniame skyriuje. Antikoje metodologiškai vaisingiausia buvo Demokrito atomų ir tuštumos idėja. Materialistams būdinga domėtis tikrovės geneze. Bulics teorijoje jie pripažįsta tik substanciją — daiktus ir individus. Daiktų esmę jie laiko subjektyvia, priklausoma nuo ]-JĮ pažįstančio asmens ypatumų, patyrimo ar tiriančiojo teorimo po/Hino, Tikrovės objektų realumui yytneti vėlyvojo (dialektinio) matenair/.mo atstovai vartoja materijos sąvokų, ją skirdami nuo struktūrinio tų objektų pagrindo. Pa/.inirna materialistai aiškina atspindžio sąvoka, tardami, kad pažinimo objektas yra ypatingas tikrovės atspindys mūsų sąmonėje.

Realistiniai požiūriai į būtį

Realistai teigta, kad bendrųjų sąvokų objektai egzistuoja realiai, tačiau tuos objektus jie supranta nevienodai.

Idealistams bendrųjų sąvokų objektas yra idėjų pasaulis. Idėjos daiktuose yra rūšinė bendrybė, o mastyme – bendroji sąvoka. Tikrasis idealizmo pradininkas yra Platonas, taręs, jog eg/istuoja savarankiškas nekintamų idėjų pasaulis, kuris yra daiktinės pasaulio sąrangos ir pažinimo pagrindas. Naujaisiais laikais žymiausias idealizmo atstovas buvo Hėgelis, jam daiktai yra tik visuotinybės apraiškos, tačiau visuotinybe I legeliui nėra nekintama kaip Parmenidui. Pasak Hėgelio, jai priskiriamas veikimas, kuriuo visuotinybe save teigia. Hegeliui mąstymas ir būtis, kurie yra tapatūs, pereina tris pakopas: iš savęs būties, ne savyje buvimo arba idėjos kitokumo (gamtos) ir savyje buvimo (dvasios). Todėl ir filosofija turi skilti į tris dalis: logiką, gamtos filosofiją ir dvasios filosofiją. Hegeliui ši skaidą yra būtina ir vyksta pagal specialios (dialektinės) logikosdėsnius. Kiekviena sąvoka (teze) būtinai virsta savo priešingybe (antiteze), kurios abi vėliau susivienija (sinteze), pavyzdžiui, būtis — nebūtis — tapsmas. Šiuolaikinis ideali/mas akcentuoja ne būtj, o tapsmą, bet ši filosofijos kryptis daug šalininkų neturi.

Kitos realistines filosofijos krypties – racionalizmo – šalininkai mano, kad bendrųjų sąvokų objektai – idėjos – mūsų prote yra dar iki daiktų patyrimo, tačiau neigia atskiro idėjų pasaulio buvimą. Racionali/mo pradininku laikomas Descartcs’as. }is nurodo clu intelekto veiksmus, leidžiančius pažinti tiesą: dedukciją ir intuiciją. Intuicija pasiekiama, kai nelieka jokių galimybių abejoti svarstomuoju dalyku. Abejone Descartes’ui yra pagrindinis dvasines veiklos būdas. Descartes’as mano, kad yra dviejų rūšių substancijos — kūninės ir dvasines. Jas susieti gali matematika. Kūninę substanciją skirdamas nuo dvasines, Descartes’as laikosi dualistinio požiūrio į tikrovę. Pasak jo, žmogus yra tarsi savaime veikiantis mechanizmas, į kurį „įdėta” dvasinė siela. Gyvūnai tėra mechaninės sistemos. Išeities iš kraštutinio Descartes’o dualizmo ieškojo kiti racionalizmo atstovai – Spinoza ir Leibnizas. Šiuolaikinėje filosofijoje racionalistinę tradiciją išlaiko egzistencialistai, Husscrlio fenomenologijos šalininkai, Bergsono mtuityvizmo sekėjai ir kiti.

Trečios realistines filosofijos krypties šalininkai — nuosaikieji re-aJistai — mano, kad bendrųjų sąvokų objektai realiai egzistuoja tik daiktuose kaip jų rūšine charakteristika, kaip esme, kurią mūsų protas įžvelgia pažindamas tikrovės daiktus. Pasak šios krypties svarbiausio atstovo Aristotelio, nieko nėra prote, ko iki tol nebuvo patyrime. Nėra nei atskiro idėjų pasaulio, nei ikipatyriminių proto idėjų. Tomas Akvimetis, plėtodamas Aristotelio filosofiją, mano, kad žmogiškasis pažinimas priklauso nuo patyrimo. Pažindami pirmiausia susiduriame su materialiais objektais. Kiekvienam objektui būdingas aktualumas ir potencialumas. Apmąstydami patyrimą ir atskirdami kiekviename objekte substanciją ir akcidensus, pirmiausia suvokiame akcidentinius kitimus. Tie kitimai paaiškinami remiantis devyniomis kategorijomis. Aiškinant gilesnius, substancinius, virsmus, reikia remtis materijos ir formos sąvokomis. Plėtodamas hilemorfistine pažiūrą, Tomas Akvinietis atmeta gemalinių priežasčių (rationes senūnales) teoriją, tardamas, kad substancinis

Pažinimo teorija. Gnoseologija Pažinimo galimumo problema. Priežastingumas

Pagrindinė pažinimo problema yra tiesos problema, tačiau ji nc-vienintelė. Tikrovės reiškiniai susiję būtinu ryšiu, o mąstymas yra laisvo individo veikla. Kad adekvačiai aprašytų tikrovę, mąstymas privalo būti taisyklingas. Mąstymo taisyklingumą tiria logika. Pa/i -nimo galimumą ir tikrumą tiria gnoseologija, kitaip vadinama epis-temologija. Aiškinant, kaip atsiranda pažinimo turinys, pirmiausia pateikiamas kiekybinis pažinimo proceso aprašymas: nurodomas pažinimo objektas (būtis) ir pažinimo subjektas. Su šia skirtimi susijusi pažinimo kilmes problema, kuri taip pat yra sąlygojama požiūrio j būtį. Pažinimo kilmės problema apima ir priežastingumo problemą. Filosofine priežastingumo analize — tai priežastingumo objektyvumo klausimas. Priežastingumas gali būti suprantamas de-terministiškai ir teologiškai. Gamtos moksluose svarbesnis deter-ministinis, o žmogaus analizėje – teleologinis aiškinimas. Iš nomi-nalistų tik materialistai pripažįsta deterministinio požiūrio objektyvumą. Radikaliausi nominalistai (empinstai) mano, kad patyrimo kilmės problema yra ne filosofine, o psichologinė (jei tik ji iš viso prasminga). Materialistai pažinimo turinio atsiradimą aiškina remdamiesi atspindžio įvaizdžiu, o konccptualistai akcentuoja žmogaus proto ypatumų svarbą. Visi nommalistai pripažįsta, jog „grynas”, nesąlygojamas žmogiškojo patyrimo ypatumų pažinimo turinys būti negali. Realistines krypties filosofai teigia, jog pažinimo turinys gali būti realus, nesąlygojamas pažįstančiojo subjekto ypatumų. Idealistui pažinimo turinį sudaro grynojo proto įžvelgtos už daiktų esančios idėjos. Racionalistas pažinimo turinį kuria tirdamas žmogaus prote slypinčias ikipatynmines idėjas. Nuosaikiojo realizmo atstovai mano, kad pažinimo turinys žmogaus prote atsiranda intelektui {žvelgiant daiktuose glūdinčią esmę, kuri išreiškiama bendrąja sąvoka.

Pa/inimo turinio prasmės problema

Nuo to, kaip suprantamus pu/.immo turinys, priklauso pa/immo prasmes problema — galimybe pa/inimo turiniui laikyti tiesos krite-njų. Nomin.įlįstai neigia tiesos objektyvum,}. iMiipmstams teorijos gali buii patvirtintos ar nepatvirnntos tam nkn; duomenų at/vil-giu, materialistai teorijas laiko teisingomis tiek, kiek jos pasitvirtina veikloje, o koncepfualistai mano kad mūsų teorijos yra intersub-jekiyvios. Visos realistines filosofijos kryptys pripa/jsta objektyvi;} ries,}. Idealistams (lesa yra idėjų pašau!) ai įtinkančios mūsų teorijos, o riesos kriterijus — akivai/dum.is, intuicija. Racionalistams liesos kriterijus yra akivar/dumas n loginis neprieštaringumas, o nuosaikiesiems realistams tiesa – tai vidines tikrovės ir to, kas tiriama, atitikimas (tiesa yra aktualiai svarstomos būties ir idealybcs, išreiškiančios daikto esmr, .įlinkimas).

Ulines samprata s,Įlygo|,i ne lik pa/imnio kilnu-s suprasim,), kuri apia rėme, bei n f>,ržuiinio />r,/i///<>i Į>mblt-iHij /•////> j>itiinnnt> turiniui Dilimą tiiikyii tiesa kritfnju. Aišku, lilosolijos kryptys, iiėpiipa/piancuis beiuJri] |tj s,Įvo/i| realumo, nei^s u liesos d(i|ek(v 111114. fL” de’fu/rosios s.Įvokus yra nk prolo konsiruktas, jei yra sul)|eklyvios, tat nuisų iei;;iniai, sn(or muliioli leniianlis tunus sąvokomis, :iera lies.jlvgiškai U’isiiigi. i .IIĮM no-nun.ili.snnes filosofijos kryptys giiičij.i liesos objekiyvuin,).

Daugelis enipiri/ini) šaiininkij laikosi insinimentimo po/iuno j pa/i-nmio (iiniiĮ. ]IĮ luiomoiic, mūsų u-orijns nėra nei teisingos, nei klaidin-

Samprotavimas

Samprotavimas yra proto veiksmas, kuris nustato naujus ryšius tarp sąvokų. Samprotavimai yra dedukciniai, indukciniai ir analoginiai. Dedukciniuose samprotavimuose iš bendro sprendinio logiškai plaukia išvada, kuri negali būti bendresne už. prielaidą. Šie samprotavimai tradiciškai išreiškiami silogi/mu —dvejomis prielaidomis (premisomis) ir išvada. Silogizmai sudaromi pagal tam tikras taisykles. Soh/mai — dedukcinio mąstymo klaidos. Nagrinėsime kategorinius silogizmus; sąlyginių, skirstomųjų bei sąlyginių skirstomųjų silogizmų plačiau neaptarsime.

Indukcija yra toks samprotavimo būdas, kai ištyrus kelis klasės objektus ir radus tam tikrą jų savybę daroma išvada, jog tą savybę turi visi tos klasės objektai. Indukcija gali būti pilnoji ir nepilnoji. Filosofinis indukcijos pagrindas – gamtos vienodumo principas. Gamtos dėsnių požymiai — visuotinumas ir būtinumas. Pagrindines indukcinio samprotavimo taisykles -vienintelio panašumo taisykle, vienintelio skirtumo taisykle, liekanų taisykle, sąlygojančiųjtj kitimų taisykle ir jungtine taisykle. Indukcinio samprotavimo klaidos — per greiti apibendrinimai, klaidingas priežasties taikymas ir panašiai. Analogija vadinamas samprotavimas, kuriame iš dviejų objektų tam tikrų savybių panašumo sprendžiama apie kitų savybių panašumą. Samprotavimus pavertą aiškiais teiginiais, mes samprotavimus įrodomc. Įrodymas, nustatantis tam tikro teiginio ar jų grupes teisingumą, remiasi teisingais teiginiais. Įrodymas turi tam tikrą struktūrą, kurioje skiriama įrodymo te/ė, įrodymo argumentai ir įrodymo būdas. Pagal Įrodymo būdą įrodymai skirstomi Į tiesioginius ir netiesioginius. Įrodant netiesiogiai, išvedamas prieštaraujantis tezei teiginys ir įrodoma, kad jis yra klaidingas.

Socialinės problematikos formavimasis antikoje

Pirmieji graikų filosofai ieškojo pradų ir principų, kurie leistų paaiškinti tiek kosmoso kilme iš chaoso ir jo struktūrine įvairovę, tiek /mogaus gyvenini;}. Todėl socialiniai klausimai nebuvo skiriami nuo gamtines tvarkos aiškinimo ir tampa aktualūs, įsigalėjus demokratijai. Laisvieji piliečiai, patys spręsdami, kaip turi funkcionuoti visuomene, turėjo išmanyti valstybes tvarkymo reikalus. Todėl didžiai populiarūs tapo žmonės, ruošiantys jaunuomenę valstybinei veiklai -sugebantys perteikti iškalbos ir disputo meno pagrindus. Tokie mokytojai buvo sofistai. Sofistai manė, kad objektyvios tiesos nėra, o visų dalykų matas esąs žmogus. Iš sofistų reliatyvi/.mo išeitį pasiūlė Sokratas, tardamas, kad objektyvi tiesa yra, tačiau ji žmogui nepasiekiama. Tiesa ima skleistis žmoguje, kai jis sugeba klaidos nelaikyti tiesa. Taigi svarbu pažinti patį save. Sokrato nuomone, žinojimas yra dorybe ir gėris, o nežinojimas esąs blogis. Už kraštutinį reliatyvi/mą ir abejojimą dievų buvimu sofistai buvo persekiojami. Susidorojus su jais, antikos filosofija grįžta prie tradicinių filosofijos principų. Tačiau žmogaus problemos apeiti ji nebegali. Žmogaus ir visuomenes santykį naujai apmąsto Platonas, o vėliau Aristotelis, sukurdami savąją valstybes bei asmens raiškos teoriją.

Aristotelio socialines pažiūros

Aristotelio socialine filosofija grindžiama tuo pačiu principu, kaip ir jo metafizika bei pažinimo teorija – nieko nėra intelekte, ko iki tol nebuvo patyrime. Taigi, kitaip negu Platonas, jis pradeda nuo žmogaus aiškinimo ir tik vėliau samprotauja apie valstybe. Aristotelis visos žmogaus veiklos liksiu laiko laimes siekini;}. Laime, teikianti dorybinga veikla Dorybe yra dviejų rūšių – intelektine it elgesio (etines dorybes). Norint pasiekti etine dorybe, reikia laikytis vidurio kelio. Pasak Aristotelio, žmogus neturi jokio įgimto polinkio j dorybe, jokio sugebėjimo skirti blogj ir gerj, jokio dorines veiklos turinio, lodei tik valstybe gali įpratinti žmogų elgtis dorai. Nuolatinis gero elgesio mokymas suformuoja žmogui jprotj elgtis dorai. Žinoma, protu galima pagrįsti dorą elgės}, tačiau konkretus veikimas reikalauja įpratimo. Žmogus yra visuomeninis gyvūnas ir be visuomenes jis būtų tik gyvūnas. Valstybe yra prigimtimi pirmesne už žmogų, valstybe – tikroji žmogaus prigimtis. Aristotelis šeim;j laiko maža valstybe. Valstybes tikslas – visų žmonių laime, l’iek Aristoteliui, tiek Platonui valstybe yra moralinė – ji formuoja žmogų kaip visuomeninį individą ir yra jo veiklos vertinimo atskaitos taškas, /.mogus šiems antikos mąstytojams — dalinis, iš valstybes kilęs objektas.

Asmens samprata krikščioniškojoje Europos kultūroje

Asmens ir visuomenes samprata Vakarų Kumpos kultūroje iš esmes skiriasi nuo antikines. Ta. skirtum.! nulėmė krikščionybe1. Arnikoje ikisokratiniu laikotarpiu žinojus laikomas kilusiu iŠ kosmoso. Po-sokratimu laikotarpiu žmogus kildinamas iš valstybes. Arnikoje w-rauja bendruomeniška žmogaus samprata, asmuo laikomas riįšiniu. visumos dalimi. Krikščioniškajame mastyme žmogus nėra tik dalinis. Jis laikomas u bendruomenišku, ir individualiu. Bendruomeniškumo, akcentuojame sakydami, kad žmogaus santykis su Dievu pirmiausia reiškiasi per ryšį su savo .mimu, o individualų matmenį pabrėžiame, kai sakome, jog vienas /.mogus (Keistus, k:iip tikras Dievas ir tikras žmogus) galėjo visus atpirkti. Tačiau šis individualumo aspektas galimas ;ik drauge su bendruomenišku (tai rodo pati atpirkimo idėja). Krikščionybėje /.mogus yra didžiausia vertybe. Nuo Renesanso laikų bendruomeniškasis asmens m.unmo ima nykti, asmuo vis labiau suprantamas kaip absoliutus vietus. individualistines tendencijos iši.uška – iiberaii/mo koncepcija. Antikoje doros ir teisingumo saltrnis yra valstybe. Fmopos krikščioniškojoje kultūroje g

. . .

Asmens laisvė ir visuomenė. Asmens prigimtis. Teisė. Teisinė valstybė

Visuomenėje asmenų bendravimas privalo būrį tam tikru būdu normuotas. Veikimo normų visuma sudaro teisės turinį. Filosofijai reikia rasti principus, kuriais remiantis būtų galima vertinti teises normas. Teises normos turi atliepti Amžinąjį ir prigimtinį įstatymą. Asmens didžiausio vertingumo samprata yra reguliatyvi kiekviename teisiniame santykyje. Antra vertus, krikščioniškoji asmens samprata jokios konkrečios teises tiesiogiai nesąlygoja. Tenka analizuoti istorine visuomeninės minties raidą. Vienas pirmųjų prigimtinės teisės teorijos kūrėjų buvo l lughas Grotijus, atskyręs dieviškąją teisi; nuo žmogiškosios teises. Žmogaus teisėje Crotijus skiria sukurtąją ir prigimtiną teises. Pastaroji yra filosofinių svarstymų dalykas. Tolesnei prigimtinės teises raidai svarbios buvo Thorno Hobbeso pažiūros. Pasak jo, žmogaus gėris yra savo interesų gynimas ir nauda. Hobbesas vienas pirmųjų vartoja visuomeninės sutarties terminą. Toliau prigimtines teises teorijas plėtojo švietejiškumo Anglijoje pradininkas Jobnas Loeke’as, pasiūlęs atskirti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias. Loeke’as laikosi subjektyvinio požiūrio Į dorą. Plėtojant teisines valstybes sampratą, labiausiai nusipelnė konstitucinės teisės kūrėjas Charles Montesquieu. Jis sėkmingai taiko tyrimo objektų atskyrimo principą. Pasak jo, konstitucine teise privalo būti suskirstyta į tarptautine, politine ir pilietine teise,;. Kad būtų įmanoma tas teises atskirti, politinėje teisėje privalo būti išskirtos įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teisėsaugos institucijos. Valdžių padalijimo principu remiasi ir kiekviena šiuolaikinė konstitucine teisė.

Liberalizmas

Pagrindinis principas, kuriuo remiasi klasikinis liberali/mas, yra laisve, kaip individo galimybe savarankiškai mąstyti, veikti ir valdyti save patį. Laisve turinti apimti ir ekonomiką. Taigi turi būti nepažeidžiama individualios nuosavybes teise (antrasis principas). Galiausiai ji turi garantuoti laisvosios rinkos ekonomikos funkcionavimą (trečiasis principas). Liberalų požiūriu visuomenes raidai būdinga pažanga, o tos pažangos išraiška – laisvosios rinkos ekonomika. Valstybe tik tada įgyvendina šiuos principus, kai joje atskiriamos teisės ir valdžios. Valstybe privalo būrį nemoraline — laikytis įstatymų viršenybes principo. Pasak liberalų, asmens laisve, privati nuosavybe ir laisvosios rinkos ekonomika formuoja atsakingą žmogų, kuris susikuria vertybinį- sistemą atsižvelgdamas į savo galimybes konkurencinėje kovoje. Asmens vertybių mastas liberalams yra asmenybės brandumo išraiška, Tą mastą lemia vartojimo ir turėjimo kiekis, kurį liberalai laiko asmens buvimo kokybes matu. Klasikinis liberali/.mas tapatus individuali/.mui. Antra liberalizmo atmaina, konservaii/.mas, pripažįsta tradicinių bendruomenių -šeimos, ūkio bendrijų, religinių bendruomenių — reikšme. Nuosavybes teise turi būti ne tik individuali, bet ir bendruomeniška, įstatymuose keisti reikia rik tai, ko nekeisti negalima. Valstybe turi minimaliai riboti asmenų veikią ir privalo leisti bendruomenėms pačioms sprąsti bei veikti. Pasak konservatorių, valstybę valdyri reikia ne protingumo, kylančio iš grynos logikos, bet išminties, kylančios iš gyvenimo patyrimo ir padorumo. Valstybe, kaip ekonomikos reguliatorių ir produkto perskirstytoją, išskiria trečia liberalizmo atmaina – socia-li/.rnas. Socialistai (socialdemokratai) pripažįsta ribotą nuosavybes teise,-, valstybine nuosavybe, ir vadovaujasi specialiomis valstybinėmis socialines nelygybės mažinimo programomis. Jie siekia sulyginti laisvosios rinkos ekonomikos sukurtą Įvairių socialinių grupių turtine, nelygybę ir įgyvendinti socialinį teisingumą.

Komunizmas

Komunr/mas yra tikrasis radikalius koleklyvi/mas. Krikščioniškajai Kumpos kultūrai grynasis kolektyvi/mas, nepripažįstantis asmens savavciksiniškuino ir savarankiškos vertes, yra svetimas. lai veikiau Rytų despoti/mo tradicija, kurią teoriškai pagrinde Mantas, o įgyvendino ir paskleidė l Europoje leninine komunistų partija. Pasak Marxo, istorijos raida yra hūtma.s procesas, kurio eigą galima nu-matvli. Visuomenes vystymasis pereina tokias pakopas: pirmykštę bendruomene, vergovine, Icodalme, kapitalistinę ir komunistinį. Istorijos varikliu esanti klasių kova, kylanti iš savaime ūkio raidoje atsirandančio gamybinių )egų ir gamybinių santykiu, prieštaravimo. Materialine gamyba, pasak Marxo, esanti savaiminis procesas. Visuomene iš vienos pakopos (ekonomines formacijos! į kitą pereinanti socialines revoliucijos būdu. Revoliuciją vykdanti tam tikra klase, suinteresuota naujų gamybinių santykių {tvirtinimu. Norint sukurt! komuni/mą, reikia sukurti materialine technine komuni/.-mo baze, (išvystyti gamybą) ir sutormuott natųą y.rnogų. Kacl žmogus būtų naujas, reikia panaikinti nuosavybe, kaip laisves pagrindą, suardyti šeimą, panaikinti religiją n tautybe.

Krikščioniškoji socialine doktrina

Krikščioniškoji socialinė doktrina išlaiko abiejų asmenybes aspektų – bendruomeninio ir individualaus pusiausvyra, kartu sudalydama sąlygas nelygstamai asmens vertei ir orumui reikštis. Si socialine doktrina nėra trečias kelias tarp komunizmo ir liberalizmo, o veikiau yra gaires krikščioniškajam veikimui visuomenės gyvenime. Krikščioniškoji socialinė doktrina gina privačios nuosavybes teise, tačiau moko, kad ji gali būti ribojama bendruomeninio gėrio labui, kaip svarbiausiam valstybes veiklos tikslui. Nuosavybes santykiuose yra skiriamas turėjimas ir naudojimas. Turtų turėjimas privalo būti asmeninis, o naudojimas visuomeninis. Krikščioniškosios socialines doktrinos požiūriu tikroji socialine laisvė yra tada, kai žmogus gali laisvai siekti gėrio vengdamas blogio. Tiesa ir dora valstybėje turi būti skleidžiama laisvai, o melas ir nedorybės slopinami. Krikščioniškoji socialinė doktrina sutinka, kad laisvoji rinka yra veiksmingiausia priemone panaudoti atsargas ir patenkinti poreikius, tačiau tik tuos, už, kurių patenkinimą galima atsilyginti. (iinti darbo žmonių teises yra profsąjungų ir darbininkų organizacijų pareiga. Anot krikščioniškosios socialines doktrinos, darbo verte sudaro ne objektyvioji jo puse – produktas, o subjektyvioji – pats žmogus, įgyvendinantis savo žmogiškumą.

Join the Conversation

×
×