Kinų filosofas Yao Kato teige, kad zmones girdi tai ka nori girdeti ir tiki tuo kuo nori tiketi,bet tai buna didelis ju trukumas nes taip jie tampa per daug patiklus ir apdumti jiem akis tampa nesunkuTeosofinis žodynėlisŽodynėlis prie “Raktas į teosofiją”
ABSOLIUTIŠKUMAS. Kai šiuo žodžiu įvardijamas Universalus Principas, jis apibūdina abstraktų daiktavardį; tai teisingiau ir logiškiau, negu vartoti būdvardį “absoliutus” tam, kuris neturi nei atributų, nei apribojimų ir negali jų turėti.ADEPTAS (lot. Adeptus). Okultizme – tai tas, kuris pasiekė įšventinimo lygį ir tapo Ezoterinės Filosofijos Mokslo žinovu.ADOMAS KADMONAS (žyd.) “Žmogus archetipas, Žmonija. “Dangiškas Žmogus”, nepuolęs į nuodėmę. Kabalistai jį priskiria Dešimčiai Sefirotų žmogiško supratimo lygmenyje.” Kabaloje Adomas Kadmonas yra išryškėjęs Logosas, atitinkantis mūsų Trečiajį Logosą. Neišryškėjęs yra pavyzdinis, idealus Žmogus ir simbolizuoja Visatą in abskondito arba jos “nebuvimą”, – Aristoteliška prasme. Pirmasis Logosas yra “Pasaulio Šviesa”, Antrasis ir Trečiasis – jo palaipsniui tirštėjantys šešėliai.AFENAGORAS. Filosofas platonietis iš Atėnų, 177 m.e. metais parašė graikišką krikščionių apologiją, kuri buvo nusiusta imperatoriui Markui Aurelijui, kad įrodyti, jog iškelti prieš juos kaltinimai dėl to, kad jie kraujomaišos ir kad jie valgė nužudytus vaikus buvo melagingi.AGAFONAS (gr.). Pagal Platoną Aukščiausia Dievybė, tiesiogiai “Dievas”. Mūsų ALAIJA arba Pasaulinė Siela.AGNOSTIKAS. Šį žodį pirmasis pavartojo profesorius Hukslei (Huxley, Darvino bendražygis, anglų biologas) pažymėti tą, kuris netiki niekuo, kas negali būti patvirtinta jutimo organais.AHANKARA (sanskr.). Idėja “Aš”, savęs suvokimas arba tapatybė pačiam sau; “Aš”, egoistinis ir majavinis principas žmoguje, mūsų nežinojimo rezultatas, atskiriantis mūsų “Aš” nuo Visatos Vieningojo Aš. Asmenybė, egoizmas.AIŠKIAGIRDYSTĖ. Sugebėjimas – įgimtas arba įgytas dėka okultinio apmokymo – girdėti bet kokiu atstumu.AIŠKIAREGYSTĖ. Sugebėjimas matyti vidine akimi arba dvasiniu regėjimu. Dabar vartojama prasmė – tai netikslus terminas, savo reikšme apimantis ir laimingą nuovoką dėl įgimto įžvalgumo ir tą dovaną, kurią puikiai išreikšdavo Jakovas Biome ir Svedenborgas. Bet ir tie didieji aiškiaregiai, nesugebėję pakilti aukščiau bendros judėjų Biblijos dvasios ir sektantiškų mokymų, painiojosi tame, ką matė, ir todėl nutolo nuo tikrosios aiškiaregystės.ALEKSANDRIJOS FILOSOFAI (arba mokykla). Ši įžymioji mokykla atsirado Aleksandrijos mieste (Egipte), kuris daugelį šimtmečių buvo švietimo ir filosofijos centru. Mokykla turėjo didelę biblioteką, kurią savo valdymo pradžioje įsteigė Ptolomėjus Soteras (Ptolomėjus mirė 283 metais prieš m.e.) ir kuri kažkada didžiavosi turinti 700 000 ritinių arba tomų; savo muziejų; pirmą tikrą Mokslų ir Menų Akademiją; jai priklausė pasaulyje žinomiausi mokslininkai, tokie kaip mokslinės geometrijos tėvas Euklidas, graikų matematikas Apolonijas Pergietis (apie 262 – apie 190 pr. m e.), veikalo “Kūgio pjūviai” autorius; aritmetikas Nikomahas (apie 100 m.); taip pat astronomai, fizikai, anatomai kaip Erasistratas ir Herofilas (apie 335 – 280 pr. m. e.); gydytojai, muzikantai, dailininkai ir t.t. Miestas tapo dar žinomesniu, kai 173 mūsų eros metais Amonijus Sakas įsteigė eklektinę arba neo-platonišką mokyklą, kurios mokiniais buvo Origenas, Plotinas ir daugelis kitų dabar istorijai žinomų vyrų. Žinomiausios gnostikų mokyklos ima pradžią Aleksandrijoje. Filonas Judėjus, Josifas, Jamblihas, Porfirijus, Klementas Aleksandrietis, Ipatija (mergelė-filosofas) ir nesuskaičiuojama daugybė kitų antros eilės dydžio žvaigždžių – visi skirtingu metu priklausė šioms mokykloms ir padėjo Aleksandrijai tapti labiausiai šlovinama mokslo tvirtove, kada nors sukurta pasaulyje.ALCHEMIJA. Ul-kemi arba Al-kimija suarabintas graikų žodis chneia, nuo cuhos “sultys”, sunka išspausta iš augalo. Alchemija nagrinėja subtiliausias gamtos jėgas ir tas įvairiausias sąlygas, kuriomis jos pasireiškia. Prisidengiant žodžiais, daugiau ar mažiau dirbtinai, stengiantis paslėpti nuo neišmanėlių misterium magnum (didžią paslaptį) tiek, kad ji liktų nepavojinga egoistiniam pasauliui. Alchemikas savo pirmuoju egzistencijos principu skelbia Universalų Skiediklį, kuris ištirpina visus sudėtinius kūnus, sudarydamas vienalytę substanciją iš kurios jie kilo; šią substanciją jis vadina grynu auksu arba summa materia (aukščiausia materija). Šitas skiediklis, vadinamas menstrum universale, sugeba pašalinti visų ligų pradus iš žmogaus organizmo, gražinti jaunystę ir prailginti gyvenimą. Toks yra lapis philosophoru, filosofinis akmuo.Į Europą alchemija pateko dėka arabų išminčiaus ir filosofo Geberio (Gabir ibn Haijan, apie 721 – apie 815 m.) aštuntame m.e. amžiuje; bet daugelį amžių iki tol ji buvo žinoma ir praktikuojama Egipte ir Kinijoje. Daugelis papirusų ir kitų rašytinių šaltinių liudija, kad ji buvo studijuojama daugelio valdovų ir žynių. Šios žinios buvo saugomos kaip ir hermetistų traktatai. Alchemija studijuojama trim skirtingais aspektais, kurie leidžia įvairias interpretacijas, o būtent, Kosminiu, Žmogišku ir Žemišku aspektais. Šie trys metodai įasmeninami trim alcheminėm savybėm – siera, gyvsidabriu ir druska. Įvairūs autoriai tvirtino, kad alchemijoje yra, atitinkamai, trys, septyni, dešimt ir dvylika procesų; bet visi sutinka, kad ji turi tik vieną tikslą: paversti grubius metalus į auksą. Vis tik, kas yra tas auksas iš tikrųjų, teisingai supranta tik nežymi mažuma. Neabejotina, kad gamtoje egzistuoja toks procesas kaip paprastų metalų transmutacija į kilnesnius, tame tarpe ir į auksą. Bet tai tik vienas alchemijos aspektas, žemiškas arba grynai materialinis, ir, kaip mes logiškai suvokiame, šis procesas vyksta Žemės gelmėse. Aukščiau šios interpretacijos alchemijoje yra simbolinė prasmė, grynai psichinė ir dvasinė. Tuo metu, kai alchemikas-kabalistas stengiasi įgyvendinti žemišką procesą, alchemikas-okultistas su panieka atmeta aukso šaltinius, sukaupia visą dėmesį ir nukreipia visas pastangas tik žemojo ketverto transmutacijai į dieviškąjį aukščiausią žmogaus trejetą (trejybę), kuris, esant visiškam susiliejimui, yra vieningas (vientisas). Dvasinė, mentalinė, psichinė ir fizinė žmogaus egzistavimo sferos alchemijoje prilyginamos keturiems elementams – ugniai, orui, vandeniui ir žemei, kiekvienas jų gali būti vienoje iš trijų būsenų: tai yra, pastovioje, kintamoje ir lakioje. Mažai, beveik nieko nėra žinoma apie šios archaiškos filosofijos šakos kilmę, bet neabejotinai, ji jau buvo prieš atsirandant bet kuriam zodiakui ir bet kuriai pasaulinei mitologijai; neabejotina ir tai, kad tikrąją transmutacijos tiesą (fiziniame lygmenyje) senovėje žinojo, bet prarado prieš prasidedant taip vadinamam istoriniam periodui. Šiuolaikinė chemija už savo geriausius fundamentaliausius atradimus turi būti dėkinga alchemijai, bet, nežiūrint į jos neginčijamą truizmą, kad visatoje egzistuoja tik vienas elementas, chemija metalus priskyrė elementų klasei ir tik dabar pradeda suprasti savo klaidą. Net kai kurie enciklopedistai priversti pripažinti, kad jeigu daugelis liudijimų apie transmutaciją yra apgavystė arba paklydimas, “tai vis tik, kai kurie iš jų lydimi įrodymais, kurie daro juos galimais. …Galvaninių baterijų pagalba buvo atskleista, kad net šarmai turi metalų pagrindą. Galimybė gauti metalą iš kitų medžiagų, turinčių sudėtinių jo ingredientų, ir vieno metalo pavertimas kitu… kol kas turi likti neišspręsta. Taip pat ne visus alchemikus reikia laikyti apgavikais. Daugelis darbavosi visiškai įsitikinę savo tikslo pasiekimu, su nenuilstančia kantrybe ir tyra širdimi, kurią primygtinai rekomenduodavo solidūs alchemikai, kaip pagrindinę darbo ir sėkmės sąlygą” (“Pop. Encyclop.”).ALTRUIZMAS. Nuo alter – kitas. Savybė priešinga egoizmui. Veiksmai nukreipti daryti gera kitiems, nekreipiant dėmesio į save.AMONIJUS SAKAS. (Amonius Saccas). Didis ir nuostabus filosofas, gyvenęs II ir III m.e. amžiuje; neo-platoniškos filaletų arba “tiesos mylėtojų” mokyklos įkūrėjas (173 m.). Jis gimė vargingoje krikščioniškoje šeimoje; buvo apdovanotas išskirtiniu, beveik dievišku gerumu, jį vadino Teodidaktu – “Dievo apmokytu”. Jis gerbė visa, kas yra gera krikščionybėje, bet labai anksti atsiskyrė nuo jos ir nuo bažnyčios, nesugebėjęs joje rasti ko nors iškilesnio nei senosiose religijose.ANAKSAGORAS Klazomentietis. (Anaxagoras Klozomenios; apie 500 pr. m.e. Azijoje – apie 428 pr. m.e.). Studijavo filosofiją vadovaujamas Anaksimeno iš Meletos; vėliau apsigyveno Atėnuose. Tarp jo pasekėjų ir mokinių buvo Sokratas, Euripidas, Archelajus ir kiti iškilūs žmonės ir filosofai. Jis buvo labai išsimokslinęs astronomas ir vienas iš pirmųjų viešai paskelbė tai, ką Pitagoras mokė slapta, tai yra planetų judėjimą, Saulės ir Mėnulio užtemimus ir t. t. Būtent jis mokė Chaoso teorijos, kad “niekas neatsiranda iš nieko”, ir mokė apie atomus, kurie yra visų kūnų ir substancijų pagrindas ir yra “tokios pat prigimties, kaip ir tie kūnai, kuriuos jie sudaro”. Tie atomai, mokė jis, suteikė judėjimą Nous (Visatinis Protas, indų Mahat). Šitas Nous yra nematerialinė, amžina, dvasinė esybė. Ši kombinacija sukūrė pasaulį: materialūs, kieti kūnai leidosi žemyn, o eteriniai atomai (arba ugninis eteris) kilo aukštyn ir plito aukštesnėse dangiškose sferose. Aplenkdamas šiuolaikinį mokslą daugiau kaip 2000 metų, jis mokė, kad žvaigždės sudarytos iš tos pačios materijos kaip ir Žemė, kad Saulė yra liepsnojanti masė; kad Mėnulis – tamsus negyvenamas kūnas, gaunantis šviesą iš Saulės; kometos – klaidžiojančios žvaigždės arba kūnai; be to, aplenkdamas šiuolaikinį mokslą, jis pareiškė, kad yra visiškai įsitikinęs, kad realus daiktų egzistavimas, kuris suvokiamas mūsų jausmais, negali būti akivaizdžiai įrodomas. Jis mirė tremtyje Lampsake būdamas septyniasdešimt dviejų metų.ANALOGETIKAI. Amonijaus Sako mokiniai, taip pavadinti todėl, kad turėjo įprotį interpretuoti visas legendas, mitus ir šventas misterijas pagal analogijos ir atitikimo principus, tai dabar matome kabalistinėje sistemoje, ir aukščiausiu laipsniu – ezoterinės filosofijos mokyklose Rytuose.ANANDA. (sanskr.). Palaima, džiaugsmas, laimė. Gautamo Buddos mylimiausio mokinio vardas.ANIMA MUNDI (lot.). “Pasaulinė Siela” (Visatos Siela), tas pats, kas pas Šiaurės buddistus, Alaija, dieviškoji esybė, kuri persunkia, sudvasina ir užpildo viską nuo smulkiausio materijos atomo iki žmogaus ir dievo. Kai kuria prasme tai “Motina su septynsluoksne skraiste” iš “Secret Doctrine” stancų, septynių sąmonės ir moralinės bei fizinės diferenciacijos lygmenų suvokimas. Aukščiausiu aspektu tai yra Nirvana, žemiausiu – astralinė šviesa. Gnostikams, ankstyviesiems krikščionims ir nazariečiams ji buvo moteriškos giminės; kitose sektose – dvilytė, nagrinėjama tik žemutiniuose keturiuose lygmenyse. Ugninė, ji yra eterinės prigimties objektyviame formų pasaulyje (šiuo atveju – eteris), dieviška ir dvasinė trijuose aukštesniuose lygmenyse. Kai tvirtinama, kad kiekviena žmogiškoji siela gimdama, atsiskiria nuo Anima Mundi, tai, ezoteriškai reiškia, kad mūsų aukštieji Ego savo esme identiški Tam; tai yra amžino nepažinaus Visatos Absoliuto spinduliavimas.ANOIJA (gr.). Tai “supratimo trūkumas”, “kvailystė”. Anoija yra pavadinimas, kurį Platonas ir kiti filosofai suteikė žemajam manas (ž. protui), kai šis per daug suartėja su kama, kuri neturi proto (agnoija). Graikiškas žodis “agnoia”, besąlygiškai, yra kilęs iš sanskrito žodžio “adžnana” (tariamas agnjiana) arba nežinojimas, neišmanymas, neprotingumas.
ANTROPOMORFIZMAS (gr.). Dievų vaizdavimas žmogaus pavidalu ir priskyrimas jiems žmogui būdingų savybių.ANUGITA (sanskr.). Viena iš Upanišadų. Labai okultinis traktatas.APOLONAS BELVEDERIO. Iš visų žinomų Apolono, Jupiterio ir Latonės Sūnaus, vadinamo Febu, Heliosu ir Saole, statulų pati geriausia ir tobuliausia yra ta, kuri žinoma šiuo pavadinimu ir kuri dabar randasi Belvederio galerijoje Vatikane, Romoje. Statula pavadinta Pifono Apolonu, nes šis dievas čia pavaizduotas pergalės prieš drakoną Pifoną momentu. Šią statulą rado Antrumo griuvėsiuose 1503 metais.APOLONIJUS iš TIANOS (gr.). Puikus filosofas, gimęs Kapadokijoje I m.e.a. pradžioje. Ištikimas pitagorietis, išstudijavęs finikiečių mokslus, vadovaujant Eutidemui, taip pat pitagoriečių filosofiją ir kitus mokslus pas Eukseną iš Heraklėjos. Pagal tos mokyklos principus jis išliko vegetaru visą gyvenimą, maitinosi tik vaisiais ir augalais, negėrė vyno, rūbus nešiojo tik iš augalinio pluošto, vaikščiojo basas ir netrukdomai leido augti barzdai ir plaukams – kaip ir visi pašvęstieji iki ir po jo. Jis buvo pašventintas Egėjuje Eskulapo (Asklepijaus) šventyklos žynių ir mokėjo daug “stebuklų”, gydant ligonius. Penkių metų tylėjimu pasiruošęs aukštesniems pašventinimams, aplankęs Antiohiją, Efesą, Pamfiliją ir kitas vietas, jis per Babiloną išvyko į Indiją; visi jo artimi mokiniai paliko jį, pabijoję vykti į “burtų šalį”. Tik atsitiktinai priklydęs mokinys Damis, sutiktas pakeliui, lydėjo jį visos kelionės metu. Pagal Davisą, kurio pasakojimą po šimto metų perrašė kažkoks Filostratas, Babilone Apolonijui suteikė pašventimus magai ir chaldėjai. Grįžęs iš Indijos jis pasirodė esąs tikru pašvęstuoju, nes epidemijos ir žemės drebėjimai, valdovų mirtys ir kiti įvykiai, apie kuriuos jis pasakydavo, visada išsipildydavo. Lesboso Orfėjaus žyniai iš pavydo atsisakė jam suteikti savo ypatingų misterijų pašventimus, tačiau po kelių metų vis tik suteikė. Atėniečiams ir kitų miestų žmonėms jis skleidė gryniausią ir kilniausią etiką; fenomenai, kuriuos jis vykdė, buvo stebuklingi, gausūs ir tvirtai patvirtinti. “Kaip tai suprasti, – su nerimu klausia Justinas Kankinys, – kaip suprasti, kad Apolonijaus talismanai (telesmata) turi jėgą, jie apsaugo, kaip mes matome, nuo bangų įniršio, vėjo pykčio ir laukinių žvėrių užpuolimo; ir, tuo pat metu, kai mūsų Viešpaties stebuklai yra tik padavimuose, Apolonijaus stebuklai yra tokie dažni ir tikrai pasireiškia dabartiniuose įvykiuose?…” (“Quest.”, XXIV). Atsakymą lengva rasti, žinant tokį faktą, kad perėjęs Gindukušą, Apolonijus vieno valdovo nukreipiamas į Išminčių vienuolyną – galbūt esantį ten iki šiol – kur buvo apmokytas ir jam buvo atskleistos ypatingos žinios. Jo dialogai su korintiečiu Menipu pateikia mums ezoterinį katekizmą ir atskleidžia (jeigu teisingai suprasti) daugelį svarbių gamtos paslapčių. Apolonijus buvo karalių ir karalienių draugu ir korespondentu. Jo stebuklingos arba “magiškos” galios patvirtintos geriau negu kieno nors kito. Ilgo ir nuostabaus gyvenimo pabaigoje Efese jis įsteigė ezoterinę mokyklą ir pasimirė, sulaukęs beveik šimto metų.ARIJAI. Pagal ketvirto amžiaus Aleksandrijos kunigo, teologo Arijaus vardą jo šalininkai. Tie, kurie tiki, kad Kristus yra žmogiška būtybė, esanti žemiau Dievo Tėvo, nors jis ir didis, kilnus žmogus, tikras Adeptas, susipažinęs su visomis dieviškomis paslaptimis.ARISTOBULAS (gr.). Aleksandrijos rašytojas ir mažai žinomas filosofas, žydas, stengęsis įrodyti, kad Aristotelis išaiškino ezoterines Mozės mintis.ARCHANGELAS (gr.). Aukščiausias angelas. Arch – svarbiausias, vyriausias, pradinis, ir angelos – pasiuntinys.ARHAT(AS) (sanskr.). Taip pat tariama ir rašoma Arahat, Arhan, Rahat ir t.t. “Nusipelnęs”, tobulas Arja, tas kuris išlaisvintas nuo persikūnijimo; “nusipelnęs dieviškos pagarbos”. Šis vardas pradžioje buvo suteikiamas Džainų, o po to Buddistų šventiesiems, pašvęstiems ezoterinėse misterijose. Arhatas – tai tas, kuris stojo į paskutinį, aukščiausią kelią ir todėl atleistas nuo naujų gimimų.ARJA (sanskr.), arba Arjan, tiesiogiai “šventasis”. Pradžioje tai buvo riši titulas, kurie įvaldė Arjasatjaniir ir stojo į Arjamarga kelią, į nirvaną arba mokša, didysis “ketvirtainis” kelias. Bet dabar šis pavadinimas tapo rasės pavadinimu, ir mūsų orientalistai, atimdami iš indų braminų pirmagimystės teisę, padarė visus europiečius arijais. Ezoterizme tuos keturis kelius arba stadijas vadina “keturiais vaisiais”. Arhato pakopos atitinkamai vadinamos: srotapatti, sakridagamin, anagamin ir arhat, arba keturios Arjų klasės, atitinkančios šiems keturiems keliams ir tiesoms.ASMENYBĖ. Okultizme Asmenybė tai apatinis ketvertukas, arba astralinė-fizinė būtybė kai žmogus susideda iš septynių principų. O Vieninga Aukštoji Trejybė vertinama kaip Individualybė. Tokiu būdu, Asmenybė apima visus vieno fizinio gyvenimo charakteringus bruožus ir atsiminimus, o Individualybė yra nesunaikinamas Ego, kuris persikūnija arba apsigaubia asmenybėmis viena po kitos.ASPEKTAS. Forma (rupa), kurioje išryškėja koks nors septyntainio žmogaus arba Gamtos principas, Teosofijoje vadinamas Aspektu.ASTRALINIS KŪNAS arba Astralinis “Antrininkas”. Eterinis dublikatas arba žmogaus ar gyvio (gyvulio) šešėlis. Skaitytojas neturėtų jo painioti su Astraline Siela, kuri yra žemojo Manas atspindys, arba taip vadinamo kama manas, Aukščiausio Ego atspindys.ASTROLOGIJA (gr.). Mokslas, nusakantis dangaus kūnų poveikį žemiškiems dalykams ir pretenduojantis nuspėti būsimus įvykius pagal dangaus kūnų išsidėstymą. Jos amžius toks, kad ji yra vienoje gretoje su didžiausiais žmogiškojo pažinimo paminklais. Daugelį amžių tai buvo slaptas mokslas Rytuose ir, pagal aukščiausią aspektą, tokia išlieka ir mūsų dienomis. Vakaruose jos ezoterinis, kažkiek tobulesnis, panaudojimas buvo pasiektas tik po to, kai maždaug prieš 1400 metų Varacha Muchira parašė veikalą apie astrologiją. Klaudijus Ptolomėjus, žinomas geografas ir matematikas, apie 135 m.e. metus parašė traktatą “Tetrabiblos”, kuris ir dabar yra astrologijos pagrindu. Horoskopų mokslas dabar studijuojamas keturiomis kryptimis: 1) žemiška – pritaikant ją meteorologijai, seismologijai, žemdirbystei ir t.t.; 2) valstybine ir pilietine – liečiančia tautų, karalių ir valdovų likimą; 3) kasvalandinė (momentinė) – sprendžiant abejones, kylančias kokiu nors klausimu; 4) horoskopinė -pritaikymas asmens likimui nuo gimimo momento iki mirties. Egiptiečiai ir chaldėjai buvo vieni seniausių astrologijos gerbėjų, nors jų žvaigždžių skaitymo metodai ir šiuolaikinė praktika labai skiriasi. Egiptiečiai tvirtino, kad Belus, Bel arba Elu chaldėjų dieviškos dinastijos arba dievų-karalių dinastijos palikuonis buvo kilęs iš Chemi šalies ir paliko ją tam, kad prie Eufrato krantų įkurtų Egipto koloniją, ten buvo pastatyta šventykla, kurią prižiūrėjo žyniai, tarnaujantys “žvaigždžių valdovams”; tie žyniai ir pasivadino chaldėjais. Žinomi du faktai: a) kad Fivai (Egipte) pretendavo į astrologijos išradėjų garbę; ir b) kad chaldėjai buvo tie, kurie šio mokslo mokė kitas tautas. Fivai žymiai aplenkė ne tik “Uru chaldėjus”, bet ir Nipurų, kur iš pat pradžių buvo garbinamas Belas, ir Sin, jo sūnus (Mėnulis), buvo vyriausiu Uro šalies dievu, sebiajėniečio ir astrolatro Teracho ir jo sūnaus Abraomo, didžio astrologo, pagal biblijos padavimą, gimtinė. Tokiu būdu viskas atitiktų egiptiečių tvirtinimus. Jeigu vėliau astrologo vardas įgavo prastą reputaciją Romoje ir kitose šalyse, tai tik dėka tų sukčių, kurie norėjo gauti pinigų, pasinaudodami tuo, kas buvo neatskiriama šventų Misterijų Mokslo dalimi ir, nesuprasdami jų, sukūrė sistemą, paremtą tik matematika, o ne transcendentine metafizika, kuri fizinius dangaus kūnus laikė tik kaip upadhi arba materialiniu pagrindu. Ir vis tik, nežiūrint į visus persekiojimus, tarp mąstančių ir mokslo protų astrologijos pasekėjų visada buvo daug. Jeigu Kardanas ir Kepleris buvo tarp ištikimiausių pasekėjų, tai vėlesniems nėra priežasčių raudonuoti, esant dabartinei netobulai ir iškreiptai jos formai. Kaip pasakyta “Izidėje” (“Isis Unveiled” I, 217): “Astrologija tiksliajai astronomijai yra tas pats, kas psichologija tiksliajai fiziologijai. Astrologijoje ir psichologijoje reikia išeiti už matomo materijos pasaulio ribos ir įeiti į transcendentinės dvasios valdas”.“AŠ”. Žmogus turi du “Aš” – Aukštąjį ir Žemąjį, Beasmenį ir Asmeninį. Vienas dieviškas, kitas – pusiau gyvuliškas. Tarp jų labai didelis skirtumas. Reikia tai suprasti. ATMAN arba ATMA (sanskr.). Visatos Dvasia, dieviškoji Monada, taip vadinamas septintasis žmogaus principas. Aukščiausioji Siela.ATPILDO DĖSNIS, KARMA (sanskr.). Fiziškai – veiksmas; metafiziškai – Atpildo Dėsnis – priežasties ir pasekmės dėsnis, dorovinis priežastingumas. Nemezidė – taip vadinama tik viena prasme – blogos karmos prasme. Ortodoksiniame buddizme tai yra vienuoliktoji nidana, tarpusavyje susipynus priežastims ir pasekmėms; tai viskam vadovaujanti jėga, dorovinių veiksmų rezultatas, metafizinė Samskara, dorovinė pasekmė veiksmo, kuriuo buvo siekiama patenkinti asmeninį norą. Egzistuoja mūsų dorybių karma ir mūsų trūkumų karma. Karma nei baudžia, nei apdovanoja, paprasčiausiai ji yra vieningas Visuotinis Dėsnis, neklystamai ir, taip sakant, aklai vadovaujantis kitiems dėsniams, sukuriantiems atitinkamoms priežastims atitinkamos krypties rezultatus. Kai buddizmas moko, kad “karma yra tas dvasinis grūdas (kiekvienos esybės), kuris vienintelis pergyvena mirtį ir išlieka persikraustant” arba persikūnijant, tai reiškia, kad iš kiekvienos asmenybės nieko nelieka, išskyrus jo sukeltas priežastis; priežastis, kurios iš esmės nesunaikinamos, kurių negalima pašalinti iš Visatos, kol jos nepereis į teisėtas pasekmes ir, taip sakant, nebus jų ištrintos. Tokios priežastys, jeigu jos nebus likviduotos jas pagimdžiusios asmenybės gyvenimo metu atitinkamomis pasekmėmis, seks paskui persikūnijantį Ego ir pasivys jį kitame įsikūnijime, iki tol, kol bus pasiekta visiška pasekmių ir priežasčių harmonija. Nė viena “asmenybė” – grynas materialių atomų bei instinktyvių ir mentalinių savybių junginys – negali išlikti kaip tokia grynos Dvasios pasaulyje. Tik tai, kas nemirtinga pačioje prigimtyje ir dieviška savo esmėje, tai yra Ego, gali egzistuoti amžinai. Būtent Ego, po kiekvienos devačano būsenos išsirenka asmenybę, kurią įdvasins; ir per šias asmenybes gauna sukurtų karminių priežasčių pasekmes, šitas Ego ir yra Aš, kuris buvo paminėtas kaip “dvasinis grūdas” ir įsikūnijusi karma – “vienintelis pergyvenantis mirtį”.AUKSO AMŽIUS. Senovės žmonės gyvenimo ciklą dalijo į Aukso, Sidabro, Bronzos ir Geležies Amžius. Aukso Amžius buvo pirmapradžio skaistumo, paprastumo ir visuotinės laimės amžius.AURA (gr. ir lot.).Subtili, nematoma esybė arba fluidas, ištekantis iš žmonių ir gyvių kūnų ir net daiktų. Tai psichinis išgarinimas, kuriame dalyvauja kaip protas, taip ir kūnas, nes aura yra elektro-gyvybiška ir, tuo pat metu, elektro-mentalinė; teosofijoje tai vadinama akašine arba magnetine. Aura Romos katalikų martirologijoje – šventa.AVATARA. (sanskr.). Dievybės įsikūnijimas. Dievo arba kitos kilnios būtybės, išsilaisvinusios nuo gimimų būtinybės, atėjimas į paprasto mirtingojo kūną. Krišna buvo Višnu Avatara. Dalai-Lama laikomas Avalokitešvaro Avatara, o Taši-Lama – Czon-ka-po arba Amitabhi Avatara. Yra dvejopos kilmės Avatara: vieni – pagimdyti moters, kiti – neturintys gimdytojų, Anupadaka.BIOME (Bohme) Jakobas (1575 – 1624). Didis filosofas mistikas, vienas iškiliausių viduramžių teosofų. Gimė Silezijoje, buvo piemeniu, kai kaimo mokykloje išmoko skaityti ir rašyti, tapo neturtingo batsiuvio pameistriu. Turėjo ypatingą galią, buvo užsigimęs aiškiaregys. Be mokslinio išsilavinimo jis rašė darbus, kuriuose, kaip dabar įrodyta, daug mokslinių tiesų; bet, kaip pats sakė, tai, ką rašė, jis “matė lyg Didžiojoje Gelmėje-Amžinybėje”. Jis turėjo “pilną supratimą apie Visatą chaoso metu”, kuri ” laikas nuo laiko išsiskleisdavo kaip jaunas augalas”. Jis buvo užsigimęs mistikas, kurio materialus kūnas netrukdė protiniam ir dvasiniam Ego ryšiui. Biome, kaip ir kiti neapmokyti mistikai, kaip tik šį Ego klaidingai palaikė Dievu; “Žmogus turi suvokti, – rašė jis, – kad žinojimas nėra jo nuosavas, bet ateinantis iš Dievo, kuris apreiškia Išminties Idėjas žmogaus sieloje tiek, kiek Jis nori”. Jeigu šis Teosofas būtų studijavęs rytų okultizmą, tai būtų supratęs, kad “dievas”, kalbėjęs per jo neišprususį protą, buvo jo paties dieviškasis Ego, visažinanti dievybė jame.BRAHMA (sanskr.). Studijuojantis turėtų matyti skirtumą tarp Brahmo – bendrinės giminės ir Bramo – Indų Panteono Kūrėjo vyriškos giminės. Pirmasis – Brahma arba Brahman – beasmenė, Aukščiausioji ir nepažini Visatos Dvasia, iš kurio Esmės viskas išsirutulioja (emanacija) ir į kurią viskas sugrįžta; be kūno, ne materiali, negimstanti, amžina, neturinti pražios ir galo. Ji visur esanti, viską sudvasinanti, nuo Aukščiausio Dievo iki menkiausio mineralo atomo. Tuo tarpu Brama vyriškos giminės yra laikomas Kūrėju, egzistuoja savo kūrinijoje tik periodiškai ir taip pat periodiškai pereina į Pralają, tai yra supaprastėja ir išnyksta (ž. Bramo Diena ir Bramo Naktis).BRAHMA-VIDJA (sanskr.). Ezoterinio Mokslo apie tikrą dviejų Bramų prigimtį žinojimas.BRAMO DIENA. 2 160 000 000 metų periodas, kurio metu Brama, išėjęs iš auksinio kiaušinio (Hiranjagarbha), kuria ir formuoja materialų pasaulį (būdamas apvaisinančia ir kuriančia Gamtos jėga). Po to, paeiliui sunaikinus pasaulius ugnimi ir vandeniu, jis pranyksta kartu su objektyviąja gamta, ir tada prasideda Bramo Naktis.BRAMO NAKTIS. Periodas, lygus Bramo Dienai, kurio metu, kaip laikoma, Brama miega. Atsibudęs, jis atnaujina procesą, ir taip tęsiasi visą Bramo amžių, kuris sudarytas iš paeiliui sekančių “Dienų” ir “Naktų” ir trunka 100 metų (kiekvienas po 2 160 000 000 žemės metų). Tokiam laikotarpiui išreikšti reikia penkiolikos skaičių eilės; pasibaigus šiam laikotarpiui, prasideda mahapralaja, arba Didysis Skiedimas, kuris trunka tiek pat laiko.BUDDA (sanskr.). “Prašviesėjas”. Vardas, plačiai žinomas kaip šiuolaikinio Buddizmo įkūrėjo, Kapilavastų Princo, Gautamo Buddos titulas. Aukščiausias žinojimo ir šventumo laipsnis. Norint tapti Budda, reikia išsilaisvinti iš jausmų ir asmenybės vergijos, pasiekti visišką tikrojo Aš suvokimą ir sugebėti neišskirti Jo iš visų kitų Aš; patyrimo būdu visų pirma sužinoti viso matomo Kosmoso visų fenomenų absoliutų nerealumą, pasiekti visišką nepriklausomybę nuo viso trumpalaikio ir baigtinio, ir, būnant dar Žemėje, gyventi tik nemirtingumu ir neribotumu.BUDDIZMAS. Religinė filosofija, kurią skleidė Gautamas Budda. Šiuo metu Buddizmas pasidalijęs į dvi Bažnyčias – Šiaurės ir Pietų. Sakoma, kad pietų mokykla yra švaresnė, nes skrupulingai išlaikė originalų Valdovo Buddos mokymą. Šiaurės Buddizmas susietas su Tibetu, Kinija, Nepalu. Bet toks paskirstymas neteisingas. Jeigu Pietinė Bažnyčia artimesnė ir tikrai nenukrypo – išskyrus, gal būt, keletą nereikšmingų dogmų, dėl daugelio bažnytinių susirinkimų po Mokytojo mirties – nuo lengvai suprantamų arba egzoterinių Šakjamuni mokymų, tai Šiaurinė Bažnyčia yra Sidharto Buddos ezoterinių mokymų ištakos, kurias jis atskleidė tik išrinktiesiems Bhikšu ir Archatams. Mūsų laikais teisingai spręsti apie Buddizmą pagal vieną ar kitą paprastai suprantamą egzoterinę formą negalima. Tikrą Buddizmą teisingai suvokti galima tik apjungus Pietinės Bažnyčios filosofiją ir Šiaurinių mokyklų metafiziką. Nors viena atrodo labai šventeiviška ir griežta, o kita per daug metafiziška ir transcendentali, net būdama perkrauta indiškojo egzoterizmo piktžolėmis (nes daugelis indusų Panteono dievų buvo perkelti į Tibeto dirvą), abiejose bažnyčiose taip įvyko tik dėl populiaraus Buddizmo pateikimo. Jos santykiuoja viena su kita atitinkamai kaip Protestantizmas ir Romos Katalikybė. Abi nusižengia stropumo pertekliumi ir klaidingais aiškinimais, nors nei Pietų, nei Šiaurės buddistų dvasininkija sąmoningai nenukrypo nuo Tiesos ir nebuvo paveiktos kulto tarnų viršūnės ambicijų ar asmeninės naudos ir valdžios, kaip atsitiko vėlesnėse bažnyčiose.BUDHI (sanskr.). Visatos Siela arba Protas. Mahabudhi – Mahato vardas. Taip pat žmogaus Dvasinė Siela (egzoteriškai – šeštas principas), Atmos, septinto principo, vedlys, pagal egzoterinę numeraciją.BUDHI TAIJDŽASI (sanskr.). Labai mistinis terminas, turintis keletą aiškinimų. Okultizme ir žmogiškų “Principų” atžvilgiu (ezoterine prasme) – tai terminas, kuris vartojamas išreikšti mūsų dvilypio Manas būseną, kai žmogiško gyvenimo metu jis tampa vieningu ir maudosi Dvasinės Sielos Budhi šviesoje. Kadangi “Taijdžasi” reiškia švytintis, tai ir Manas, susijungęs su Budhi, tampa švytinčiu, taip sakant, pasinėręs jame susitapatina su juo, ir trejybė tampa vieninga; kadangi elementas Budhi pats aukščiausias, jis tampa Budhi Taijdžasi. Trumpiau sakant, tai žmogiškoji siela, apšviesta Dieviškos Sielos švytėjimo, žmogiškasis protas uždegtas Dvasios Šviesa arba Dieviškojo SAVĘS SUVOKIMO.BHAGAVAD GITA (sanskr.). Tiesiogiai – “Dieviškoji Daina”, “Mahabharatos”, Indijos didžiojo epo dalis. Joje pateikiamas dialogas, kuriame “Važnyčiutojas” Krišna ir jo mokinys Ardžuna, kalbasi apie aukščiausią dvasinę filosofiją. Šitas veikalas turi ypatingą kultinę ir ezoterinę reikšmę.
CIKLAS (gr.) Senovėje laiką skirstė į begalinius ciklus; apskritimai apskritimuose; visi periodai buvo skirtingo ilgumo, bet kiekvienas žymėdavo kokio nors reikšmingo įvykio – kosminio, žemiško, fizinio ar metafizinio – pradžią ir pabaigą. Buvo kelerių metų ir buvo neaprėpiamo ilgumo ciklai, kaip didysis Orfėjaus ciklas, atitinkantis etnologinę rasių kaitą, besitęsiantis 120 000 metų, bei Kasandro ciklas – 136 000 metų, aprėpiantis pilną planetų įtakos pasikeitimą ir jų tarpusavio ryšį tarp žmonių ir Dievų (faktas, į kurį šiuolaikiniai astrologai nekreipia dėmesio).
ČELA (sanskr.) Mokinys. Guru arba Išminčiaus auklėtinis, kokio nors Adepto ar filosofinės mokyklos pasekėjas.
DEISTAS. Tas, kuris pripažįsta Dievo ir dievų egzistavimą, bet nieko apie juos nežino ir neigia apreiškimus. Agnostikas, anų laikų laisvamanis.DEVA (sanskr.) Dievas, “švytinti” dievybė. Devai yra dangiškos būtybės – geri, pikti ar neutralūs. Devai gyvena trijuose pasauliuose, kurie atitinka tris lygmenis virš mūsų gyvenimo lygmens. Jų yra 33 grupės arba 330 milijonų.DEVAČANAS (Devakhanas) (sanskr.). “Dievų buveinė”. Tarpinė būsena tarp dviejų žemiškų gyvenimų, kurioje atsiduria Ego (atma-budhi-manas, arba Trejybė, performuota į Vieną), atsiskyręs nuo kamarupos ir kai žemėje sunyksta žemieji principai.DHAMAPADA (pali). Buddistinis darbas su etinių priesakų turiniu.DHIAN ČOKANY (Dhian Koganai) (sanskr.). Pažodžiui “Šviesos Valdovai”, aukštieji Dievai, atitinkantys katalikų Archangelus. Dieviški protai, kuriems pavesta kosmoso priežiūra.DIDYSIS AMŽIUS Buvo keletas “didžiųjų amžių”, minimų senovėje. Indijoje jis apima visą mahamanvantarą, “Brahmo amžių”, kurio kiekviena “Diena” grandinėje atitinka gyvybės ciklą, tai yra septynių Ratų periodas (??. “????????????? ???????” ?.?.???????). Tokiu būdu, kai “Diena” ir “Naktis” – manvantara ir pralaja – atitinka 8 640 000 000 metų, tai “amžius” tesiasi 311 040 000 000 000 metų, po to pralaja, arba visatos išskydimas (ištirpimas, išnykimas) tampa visatiniu. Egiptiečiams ir graikams “didysis amžius” atitiko tik tropinius arba žvaigždinius metus, kurių trukmė 25 868 Saulės metų. Apie pilną amžių – dievų amžių – jie nieko nekalba, nes tai buvo aptarinėjama tik misterijų metu, kai vykdavo įšventinimo ceremonija. Chaldėjų ir indusų “didysis amžius” buvo vienodos trukmės.DVASIOS SIŪLAS Tas pats kas sutratman. (ž.).DŽAVIDAN HIRAD (pers.). Etikos nurodymų kūrinys.
EGO (lot.). “Aš”; žmogaus sąmonė “aš esu aš” – arba jausmas “aš esu”. Ezoterinė filosofija moko, kad žmoguje yra du Ego: mirtingas arba asmeninis ir Aukštasis, Dieviškas ir Beasmenis. Pirmąjį vadina “asmenybe”, o antrąjį – “Individualybe”.EGOTIJA. Nuo žodžio “Ego”. Egotija reiškia “individualybę”, bet niekada “asmenybę”, nes tai priešinga egoizmui arba savimylai, būdingai tik asmenybei.EGZOTERINIS. Išorinis, viešas; priešingybė ezoteriniam, arba slaptam.EIDOLONAS (graik.). Tas pat, ką mes vadiname žmogaus fantomu, astraline forma.EIN-SOF (žyd.). “Bekraštis” arba “Beribis”; emanuojanti ir sklindanti Dievybė. Ein Sof (En Soph) taip pat rašomas Ain Sof ir Ejn Suf, bet niekas, net rabinai, negarantuos kokios rašomos balsės. Senovės žydų filosofų religinėje metafizikoje Vieningojo Principas buvo abstrakcija, panašiai kaip Parabrahma, nežiūrint į tai, kad šiuolaikiniai kabalistai grynos sofistikos ir paradoksų pagalba sukūrė iš jo “Aukščiausiąjį Dievą”. Bet ankstyviesiems haldėjų kabalistams Ein Sof reiškė “be formos ir egzistavimo”, “neturintis panašumo nė su kuo nors kitu” (Frank, “Die Kabbala”, 126 p.). Tai, kad Ein Sof niekada nebuvo vertinamas kaip “Kūrėjas”, patvirtina net toks ortodoksiškas judėjas, kaip Filonas, kuris “Kūrėją” vadina Logosu, sekančiu po “Beribio”, ir “Antrojo Dievo”. “Antrasis Dievas – tai jo (En Sofo) išmintis”, – sako Filonas (“Quaest. Et Solut”.). Dievybė yra Nė-kas; ji bevardė ir todėl pavadinta Ein Sof; Ein reiškia Niekas.EKSTAZĖ (graik.). Psicho-dvasinė būsena; fizinis transas, iššaukiantis aiškiaregystę; palaimos ir vizijų būsena.EKSTRA-KOSMINIS. Ne Kosmose ir ne Gamtoje; beprasmiškas žodis, išrastas patvirtinti asmeninio dievo buvimą, nepriklausančio Gamtai ir nesančio joje; priešingybė panteistinei idėjai, kad visas Kosmosas persunktas arba sudvasintas Dieviškos Dvasios ir, kad Gamta yra tik rūbas, o materija – realaus nematomo Buvimo iliuzinis šešėlis.ELEUSINIJOS. Tai pačios seniausios ir žinomiausios (po Samotrakės) graikų misterijos, kurios buvo švenčiamos Eleusino gyvenvietėje netoli Atėnų. Epifanijus atseka jas iki Iakho laikų (1 800 m iki Kr.). Jos buvo švenčiamos Demetros, graikų Cereros ir egiptiečių Izidės, garbei; paskutinio veiksmo aktas buvo skiriamas išpirkimo aukai ir prisikėlimui, kai pašvęstajam buvo suteikiamas aukščiausias Epopto laipsnis. Misterijų šventės vykdavo boedromiono (rugsėjo) mėnesio 15 – 22 dienomis, tai yra septynias dienas, vynuogių derliaus rinkimo metu. Žydų šventė Tabernakl, Derliaus Nuėmimo šventė, taip vykdavo 15 – 22 etanim (septinto) mėnesio dienomis. Pagal kai kuriuos rašytojus mėnesio etanim pavadinimas kilęs iš: Adonim, Adonia, Attenim, Etanam, pagerbiant Adonį (Tamuza), kurio mirtį žydai apverkdavo Betliejaus giraitėse. Eleusinijų metu taip pat buvo aukojama “duona ir vynas”.
ELEMENTALAI. Stichijų dvasios. Būtybės, besiveisiančios keturiose karalystėse arba stichijose – žemėje, ore, ugnyje ir vandenyje. Kabalistai juos vadina gnomais (žemės elementalai), silfais (oro), salamandromis (ugnies), ir undinėmis (vandens). Tai, greičiau, jie yra gamtos jėgos, nei eteriniai vyrai ir moterys, išskyrus kai kuriuos iš aukštesniųjų klasių, taip pat ir jų valdovus. Šitos jėgos, būdamos paklusniomis okultistų tarpininkėmis, gali atlikti pačius įvairiausius veiksmus; bet, tarnaudamos elementarams (ž.) – šiuo atveju jie užvaldo mediumus – tik klaidina lengvatikius. Visos žemosios nematomos būtybės, užsigimusios penktame, šeštame ir septintame mūsų žemės atmosferos lygmenyse, vadinamos elementalais: perai, devos, džinai, silvanai, satyrai, favnai, elfai, gnomai, troliai, kibildai, naminiai, vandeniai, pinkiai, banšiai, pelkiniai, baltosios damos, šmėklos, fėjos ir t.t. ir panašiai.ELEMENTARAI. Griežtai sakant, tai ištvirkusių žmonių išsikūnijusios sielos; dar gyvendamos žemėje jos atskyrė nuo savęs dievišką dvasią ir tuo pačiu neteko galimybės į nemirtingumą; bet, esant dabartiniam žinių lygiui, geriau šį terminą priskirti šmėkloms arba išsikūnijusių asmenybių fantomams, bendrai tiems, kurių laikina buvimo vieta yra kamaloka. Elifas Levi (prancūzas abatas) ir kai kurie kiti kabalistai nepastebi žymių skirtumų tarp “buvusių žmonių” dvasių-elementarų ir tų būtybių, kurios gyvena stichijose ir yra aklos gamtos jėgos. Kartą atsiskyrusios nuo savo aukštosios Trejybės ir kūno šios dvasios lieka kamarupa kevaluose ir nenumaldomai yra traukiamos žemės, giminingų grubių elementų. Jų buvimas kamalokoje skirtingas, bet visada baigiasi išsisklaidymu: kaip kad dūmų kamuolys atomas po atomo ištirpsta juos supančiuose elementuose.EMANACIJA (mokymas, doktrina). Metafizine prasme ji yra priešingybė evoliucijai, bet vis tik vieninga su ja. Mokslas moko, kad fiziologine prasme evoliucija yra toks užgimimo būdas, kai gemalas, iš kurio vystosi embrionas, jau iki tol egzistavo gimdyvėje, o vystymąsį, galutinę forma ir šio gemalo savybes nustato gamta ir kad kosmologijoje šie procesai vyksta nesąmoningai, esant elementų atitikimui ir jų įvairiems deriniams. Okultizmas sako, kad tai tik tariamas įvaizdis; tikrasis procesas yra emanacija, kuriam vadovauja protingos Jėgos, besiremiančios nekintamu Dėsniu. Vadinasi, kadangi okultistai ir teosofai besąlygiškai tiki mokymu apie evoliucija, kaip jį pateikia Kapila ir Manu, jie greičiau yra emanacionistai nei evoliucionistai. Emanacijos Doktrina kažkada buvo visuotinė. Jos mokė Aleksandrijos ir Indijos filosofai, Egipto, Haldėjos ir Helados herofantai, o taip pat žydai (savo Kabaloje ir net “Pradžios knygoje”). Nes tik dėl sąmoningai neteisingo vertimo žydų žodis asdt Septuagintoje išverstas kaip “angelai”, kai jis reiškia Emanacijos, Eonai: lygiai taip, kaip pas gnostikus. Iš tikrųjų “Pakartoto Įstatymo knygoje” (33;2) žodis asdt arba ašdt išverstas kaip “Ugnies įstatymas” (angliškoje Biblijoje), o teisingas šios ištraukos vertimas turėtų būti: “iš jo dešinės rankos tekėjo (ne ugnies įstatymas, bet) dėsnį atitinkanti ugnis”; tai yra vienos liepsnos ugnis perduodama ir perimama kitai, lyg tai lengvai užsidegančios substancijos pėdsaku. Būtent tai ir yra emanacija. Kaip aiškinama “Izidėje” (“Isis Unveiled”): “Evoliucijoje, kaip dabar pradedama suprasti, manoma, kad visoje materijoje egzistuoja aukštesnės formos siekimo impulsas, – prielaida, aiškiai išreikšta Manu ir kitų žilos senovės indusų filosofų. Filosofų elitas tai iliustruoja cinko ištirpimo pavyzdžiu. Prieštaravimus tarp šios mokyklos pasekėjų ir emanacionistų galima apibūdinti sekančiu būdu: evoliucionistas nutraukia visus tyrimus prie “nepažinumo” ribos, o emanacionistas tiki, kad niekas negali evoliucionuoti (be evolved) – arba, pagal šio žodžio prasmę, išeiti iš gimdos, gimti – jeigu prieš tai nebuvo suprojektuotas (been involved), tuo pačiu nurodant, kad gyvybė, visų pirma, kyla iš dvasinės jėgos”.ETERIS (graik.). Senovėje – spindinti dieviška substancija, užpildanti visą Visatą, aukščiausios dievybės Dzeuso ar Jupiterio rūbas. Ezoterizme Eteris yra trečias iš septynių kosminių principų. Materija (žemė) – žemiausias, o Akaša aukščiausias principas.EZOTERINIS (graik.). Užslėptas, slaptas. Pagal esoterikos – “vidinis”, paslaptingas, slaptas.EZOTERINIS BODHIZMAS. Slapta išmintis arba žinojimas, pagal graikų esoterikos, “vidinis”, ir sanskrito bodhi, “žinojimas”, tai priešingybė buddhi reiškiantis “sugebėjimas pažinti arba supratimas” ir Buddizmui, filosofijai. Rašoma taip pat kaip “Budhizmas”, pagal Budha (Protas, Išmintis) – Somos Sūnus.FALINIS KULTAS arba Lyčių kultas, (gr. phallos – vyro lyties organas). Pagarba ir garbinimas reiškiamas tiems dievams ir deivėms, kurie, panašiai kaip Indijoje Šiva ir Durga, atitinkamai simbolizuoja dvi lytis, vyrišką ir moterišką kūrybines jėgas ir neturi nieko bendro su tomis nešvankybėmis, kurias joms priskiria vakarietiški protai.FERHO (gnost.). Nazarų gnostikų aukščiausioji ir didžiausioji kuriančioji jėga (“Codex Nasareus”).FILODELFIEČIAI. Pažodžiui: “tie, kurie myli savo brolius žmones”. Septynioliktame amžiuje įkurta kažkokios Džein Lidli sekta. Jie prieštaravo visai bažnytinei tvarkai, apeigoms ir ceremonijoms, net pačiai Bažnyčiai, bet mokė sekti sielos ir dvasios nurodymais iš vidinės Dievybės, savojo Ego arba Dievo mumyse.FILONAS JUDĖJAS. Žydas iš Aleksandrijos, žinomas istorikas ir rašytojas; gimė apie 30 m. iki m. e., mirė apie 45 m.e. metus. Tokiu būdu, jam gerai turėjo būti žinomi didingi mūsų eros pirmo amžiaus pradžios įvykiai ir faktai apie Kristų, jo gyvenimą ir Nukryžiavimo dramą. Bet jis visiškai apie tai nutyli, stropiai išvardindamas tuo metu egzistavusias Palestinoje sektas ir brolijas. Nieko apie tai neužsimena ir aprašinėdamas tų dienų Jeruzalę. Jis buvo didis mistikas, jo darbuose gausu metafizinių ir kilnių minčių, o ezoterinėmis žiniomis nebuvo pralenktas keletą amžių. Įspūdingas jo Biblijos simbolizmo aiškinimas. Joje paminėti žvėrys, paukščiai, ropliai, medžiai ir vietovės, viskas yra, kaip pasakyta, “sielos būsenos, sugebėjimų ir aistrų alegorija”. Naudingi augalai buvo dorybių alegorijos, nuodingi – neprotingų potraukių ir t.t. Tai svarus liudijimas, patvirtinantis idėją, kad Filonas buvo susipažinęs su senąja Kabalą.FILOSOFINIS AKMUO. Alchemikų terminas; taip pat vadinamas Projekcijų Milteliais; tai paslaptingas “principas”, turintis galią paprastus metalus pakeisti į auksą. Teosofijoje jis simbolizuoja žemosios žmogaus gyvinės prigimties transmutaciją į aukščiausią dievišką.FREN (gr.). Pitagoriečių terminas, reiškiantis tai, ką mes vadiname kama manas, vis tik apšvitintą budhi manas.
GAUTAMA (sanskr.). Princas iš Kapilavastu, caro iš Šakja dinastijos, valdžiusio nedidelę sritį šalia Nepalo sienos, Šuddhodan sūnus. Gimė VII šimtmetyje iki m.e., dabar vadinamas “Pasaulio Gelbėtoju”. Gautama arba Gotama buvo Šakja giminės šventikų vardas, o Sidhartha buvo jo vardas iki tada, kai jis tapo Budda. Šakja Muni reiškia Šventasis iš Šakja giminės. Gimęs paprastu mirtinguoju, tik savo asmeninių nuopelnų ir pastangų dėka, be išorinės pagalbos jis pakilo iki Buddos lygio. Tai Žmogus – iš tiesų daug didesnis už bet kurį iš dievų.GIGAS (gr.). “Gigo žiedas” tapo populiaria europietiškos literatūros metafora. Gigas, nužudęs carą Kandaulą, susituokė su jo našle. Platonas pasakoja, kad kartą Gigas nusileido į gilų žemės plyšį ir ten rado varinį arklį, kurio atvirame šone buvo žmogaus griaučiai su variniu žiedu ant rankos piršto. Užsimovęs šį žiedą, žmogus tapdavo nematomas.GNOSTIKAI (gr.). Filosofai, kurie formulavo ir teikė gnosis, arba Pažinimą (Žinojimą). Jie klestėjo tris pirmuosius krikščioniškos eros amžius; plačiai žinomi buvo Valentinas, Vasilidas, Markionis, Simonas Magas ir kt.GNOZIS (GNOZĖ). (gr. gnosis). Žinojimas. Specialus terminas, naudotas religinės filosofijos mokyklose iki ir pirmaisiais, taip vadinamos, krikščionybės amžiais apibūdinti jų tiriamą dalyką. Šitą Dvasinį ir Šventą Žinojimą, indusų vadinamą Gupta Vidja, buvo galima įgyti tik pašventinus Dvasinėse Misterijose, vienas iš kurių aspektų buvo apeigų “Misterijos”.GUPTA VIDJA (sanskr.). Tas pats, kas Guhja Vidja; Ezoterinis arba Slaptas Mokslas; žinojimas.GUHJA VIDJA (sanskr.). Slaptas.
HADAS (gr. Haides, Aides). “Nematoma”, tai yra šešėlių šalis, viena iš kurios sričių buvo Tartar, absoliučios tamsos vieta, panaši į gilaus miego be sapnų, egiptiečių vadinama Amenti sritimi. Sprendžiant iš alegorinių bausmių aprašymų, ši vieta buvo grynai karminė. Nei Hadas, nei Amenti nebuvo ta pekla, apie kurią dar ir dabar pasakoja kai kurie konservatyvūs šventikai ir dvasininkija; kaip tai bebūtų pateikiama, Hadas yra teisingo baudžiamojo atpildo vieta, bet ne daugiau. Tą vietą buvo galima pasiekti tik persikėlus į upės “kitą krantą”, tai yra perėjus Mirties upę ir dar kartą gimus laimei ar vargui. Gerai sakoma “Egyptian Belief”: “Pasakojimą apie Charoną, pervežėją (per Stiksą), galima rasti ne tik Homero kūriniuose, bet ir daugelio šalių poezijoje. Prieš pasiekiant Palaimintųjų (Prakeiktųjų) salas, reikia perplaukti Upę. Egiptietiškame “Rituale” Charonas ir jo valtis aprašyti daugelį amžių iki Homero. Jis yra Ku-en-ua, vairininkas su vanago galva”.HALIUCINACIJA (lot. Hallucinatio – kliedesys). Būsena, kartais atsirandanti dėl fiziologinių sutrikimų, kartais dėl mediumizmo, ir kai kada alkoholizmo atveju. Bet priežasčių, sukeliančių regėjimus, reikėtų ieškoti giliau nei fiziologijoje. Prieš visus tokius regėjimus – ypatingai sukeltus mediumizmo – įvyksta nervų sistemos susilpnėjimas, neišvengiamai sukeldamas nenormalią magnetinę būseną, kuri kenčiančiajam pritraukia astralinės šviesos bangas. Būtent ši šviesa sukelia įvairias haliucinacijas. Bet jos ne visada yra tai, į ką norėtų jas paversti gydytojai – tuščius ir nerealius sapnus. Niekas negali pamatyti to, kas neegzistuoja – tai yra tai, kas neįspausta į arba ant astralinių bangų. Aiškiaregis gali suvokti objektus ir įvykius (praeities, dabarties ir ateities), neturinčius nieko bendro su juo pačiu. Taip pat matyti keletą daiktų, visiškai nesusietų tarpusavyje tuo pačiu metu, tokiu būdu susidaro beprasmiškos ir absurdiškos kombinacijos. Girtuoklis ir aiškiaregis, mediumas ir adeptas astralinėje šviesoje mato atitinkamai skirtingus vaizdus; bet tuo metu, kai girtuoklis, beprotis, nereniruotas mediumas arba sergantis smegenų uždegimu mato, todėl, kad negali nematyti, nesąmoningai sukeldamas betvarkius, nesuvokiamus patiems, reginius; adeptas ir treniruotas aiškiaregys atsirenka ir kontroliuoja tokius reginius. Jie žino, į ką fiksuoti žvilgsnį, kaip tuos vaizdus, kuriuos jie nori stebėti, padaryti stabiliais ir kaip žvilgsniu įsiskverbti į viršutinius išorinius astralinės šviesos sluoksnius. Pirmiesiems tokie trumpalaikiai vaizdai astralinės šviesos bangose yra haliucinacijos, antriesiems jie tampa teisingais vaizdais to, kas buvo, yra ar bus iš tikrųjų. Atsitiktiniai blyksniai, virpantys vaizdai apgaulingoje šviesoje, kuriuos suvokia mediumas, adepto ir aiškiaregio vadovaujančios valios dėka tampa stabiliais vaizdais, teisingai atspindinčiais tai, į ką nukreiptas dėmesys.
HERMIS (gr.Hermes). Senovės graikų Dievas Hermis, arba Merkurijus; graikų mitologijoje “tas, kuris saugo žvaigždžių bandą”.HERMIS TRISMEGISTAS (gr. Hermes Trismegistos). “Hermis triskart didis”, egiptietis. Mitologinė asmenybė, jo vardu vadinama hermetizmo filosofija. Egipte – Dievas Totas (Thoth arba Thot). Tai daugelio graikų rašytojų, rašiusių filosofijos ir alchemijos temomis, bendras vardas. Hermis Trismegistas yra Hermio arba Toto vardas, jo žmogiškuoju aspektu, kaip Dievas jis žymiai reikšmingesnis. Kaip Hermis-Tot-Aah jis yra Totas, jo simboliu yra šviesioji (atsukta į Žemę) Mėnulio pusė, turinti, kaip buvo tikima, kūrybinės Išminties esmę, “Hermio eleksyrą”. Kaipo toks jis susietas su Kinocefalu, tai beždžionė su šuns galva; dėl tos pačios priežasties jis kaip ir Anužis yra vienas iš Toto aspektų. Tuo pačiu pagrindu yra sukurta ir indusų Išminties Dievo su dramblio galva Ganeso arba Ganpato, Parvati ir Šivos sūnaus, išvaizda. Su ibiso galva jis yra šventu dievų raštininku, bet ir tada jis yra su karūna ir Mėnulio disku. Jis pats paslaptingiausias iš dievų. Hermis-Totas kaip drakonas, yra dieviška kuriančioji Išmintis. Dievybė, apie kurią kalbama hermetizmo knygose, apaštalas Paulius įvertina kaip tokią, kurioje “mes gyvename, judame ir esame būtyje”. Bažnyčios tėvai, Šv. Augustinas, Laktantijus, Kirilas ir kiti, aukštai vertino ir detaliai kalbėjo apie Totą-Hermesą.HINAJANA (sanskr.). “Mažieji ratai”; Šventraščiai ir pietų buddistų mokykla; priešingybė mahajanai (“Didieji ratai”) Tibete. Abi mokyklos mistinės.HILLEL. Žymus Babilonijos rabinas, gyvenęs I a. prieš Kristų. Jis buvo fariziejų sektos įkūrėjas, mokslininkas, gyveno šventojo gyvenimą.HIEROFANTAS. Tiesiogiai – “tas, kuris aiškina šventas sąvokas”.HIPNOZĖ (gr. hypnos – miegas.). Daktaro Braido sugalvotas pavadinimas įvairiems procesams, kurių pagalba viena asmenybė su išvystyta stipria valia panardina kitą, silpnesnę, į savotišką transo būseną; Būdama tokioje būsenoje, silpnesnioji darys viską, ką jai įteiks hipnotizuotojas. Jei tai daroma nedorais tikslais, okultistai tai vadina juodąja magija arba kerais. Tai labai pavojingi veiksmai ir moraliai, ir fiziškai, nes paveikia nervų fluidus ir nervus, kontroliuojančius kapiliarinę kraujo apytaką.I.H.S. Ši pirmųjų raidžių trejybė atitinka in hoc signo (su šiuo ženklu, – lot.) ir priskiriama Konstantino vizijai, apie kurią, išskyrus jos autorių – Euzebijų (Eusebius), niekas niekada nežinojo. I.H.S. interpretuojamas kaip Jesus Hominum Salvator (Jėzus Žmonijos Gelbėtojas, lot.), ir in hoc signo. Betgi, žinoma, kad graikų IHS buvo vienu pačiu seniausiu Vakho vardu. Kadangi Jėzus niekada nebuvo identiškas Jehovai, bet identiškas savo “Tėvui” (kaip mes visi), ir greičiausiai atėjo tam, kad sugriautų Jehovos kultą, nei jį palaikytų, kaip tai akivaizdžiai parodė rozenkreiceriai, tai Euzebijaus užmačios aiškios. In hoc signo Victoreris (su šiuo ženklu nugalėsi, – lot.), arba Labarum
(tau ir reš), tai labai senas ženklas, kuriuo ant kaktos buvo žymimi tik ką pašvęstieji. Tai reiškia: “su šiuo ženklu nugalėsi” – tai yra nugalėsi per pašventimų šviesą – Lux.ILIUZIJA. Okultizme viskas baigtinis (panašiai kaip visata ir viskas joje) vadinamas iliuzija, arba Maja.INDIVIDUALYBĖ. Tai vienas iš pavadinimų Teosofijoje ir okultizme duotų Žmogiškajam Aukščiausiajam Ego apibudinti. Mes skiriame nemirtingąjį ir dieviškąjį Ego ir mirtingą žmogiškąjį Ego, kuris žūna. Šis (asmeninis Ego) arba “asmenybė”, mirus kūnui, dar kurį laiką gyvena kamalokoje; tuomet, kai Individualybė egzistuoja amžinai.IPATIJA (graik.). Moteris filosofė, gyvenusi Aleksandrijoje V a., mokiusi daugelį žymių vyrų, tarp jų ir Silezijos vyskupą. Ji buvo matematiko Feono duktė ir išgarsėjo savo mokytumu. Ji tapo Aleksandrijos vyskupo Teofilo ir jo giminaičio Kirilo velniško suokalbio auka ir jų įsakymu buvo bjauriai nužudyta.IŠMINTIES RELIGIJA. Vieningoji religija, esanti visų dabar egzistuojančių tikėjimų pagrindu. Tas “tikėjimas”, kuris, esantis iš amžinybės ir atskleistas žmonių giminei tiesiogiai jų protėvių ir Ego sudvasintojų (nors bažnyčia laiko juos “puolusiais angelais”), nereikalavo nei “patrauklumo”, nei aklo tikėjimo, nes jis buvo žinojimas. Kaip tik šia Išminties Religija ir pagrįsta Teosofija.IŠVARA (sanskr.). “Valdovas” arba asmeninis dievas – dieviška Dvasia žmoguje. Tiesiogiai išvertus, suverenus (nepriklausomas) egzistavimas. Šivos ir kitų dievų titulas Indijoje. Šivą taip pat vadina Išvaradeva, arba aukščiausias deva.
JAMBLICHAS (Iamblichus). III – IV m.e. amžiaus žymus teurgas, teosofas, pašvęstasis. Jis daug rašė apie įvairių rūšių demonus, pasirodančius iškvietimo (magijos) metu, bet buvo kategoriškai prieš tokius veiksmus. Jo paprastumas, gyvenimo skaistumas ir nuoširdumas buvo labai aukšto lygio. Sakoma, kad jis galėjo levituoti (pakilti) net dešimt uolekčių virš žemės. (Uolektis – apie 0,5 m).JEROGRAMATIKAI. Taip buvo vadinami Egipto žyniai, kuriems buvo patikima skaityti ir perrašinėti šventus ir slaptus raštus. Tiesiogiai – “slaptų raštų perrašinėtojai”. Jie buvo neofitų, besiruošiančių įšventinimams, globėjais.JOGA (sanskr.). [1] Viena iš šešių daršanų, arba filosofijos mokyklų Indijoje.JOGA [2] Meditacijos praktika, kaip priemonė, vedanti į dvasinį išsilaisvinimą. Jos pagalba įgyjamos psichodvasinės jėgos ir sukeltos ekstazinės būsenos veda į švarų ir teisingą amžinų tiesų suvokimą ne tik matomoje, bet ir nematomoje visatoje.JOGAS (sanskr.). [1] Praktikuojantis, pasiekęs būseną, kai praktiškai tampa visų šešių savo “principų” šeimininku, nes jis dabar paniręs septintame. Tai sudaro jam visišką galimybę kontroliuoti – dėka žinojimo Savęs ir Savęs – kūniškas, intelektualias ir mentalines būsenas, kurios, nebegalėdamos trukdyti arba paveikti jo aukštojo Ego, suteikia jam laisvę egzistuoti pradinėje, dieviškoje būsenoje.JOGAS. [2] Pavadinimas to, kuris praktikuoja jogą.JOSIFAS FLAVIJUS. Pirmo amžiaus istorikas, judėjas, gyvenęs Aleksandrijoje, miręs Romoje. Euzebijus (Eusebius) priskyrė jam 16 parašytų įžymiųjų eilučių apie Kristų, kurios, tikriausiai, buvo įterptos paties Euzebijaus, stambiausio tarp Bažnyčios Tėvų klastočių meistro. Šią ištrauką, kurioje Josifas, kuris visą gyvenimą buvo ištikimu judėju ir mirė būdamas judėjų tikėjimo, vis tik pripažįsta atpirkimą ir dievišką Jėzaus kilmę, dabar daugelis krikščionių vyskupų šias eilutes pripažįsta kaip klastotę. Šis intarpas daugelį amžių buvo pagrindiniu Isa Kristaus realaus egzistavimo įrodymu.JUGA (sanskr.). Tūkstantoji kalpos (kalpa) dalis. Pasaulio amžiai, kurių iš viso yra keturi, kurie eina paeiliui viso manvantarinio ciklo metu. Prieš kiekvieną jugą yra periodas, Puranose vadinamas sandhja, prietema, arba pereinamuoju periodu, o po jo sekantis kitas tokio pat ilgumo periodas vadinamas saghjansa, “dalinė prietema”. Kiekvienas iš jų tęsiasi dešimtadalį jugos. Grupė iš keturių jugų skaičiuojama kaip “dievų metai”, – vieni tokie metai atitinka 360 mirtingųjų metams. Tokiu būdu “dieviškais metais”:1. Krita arba Satija juga – – – 4 000 Sandhja – – – – – – – – – – 400 Sandhjansa – – – – – – – – – 400 – – – – 4 8002. Treta juga – – – – – – – – – 3 000 Sandhja – – – – – – – – – – – 300 Sandhjansa – – – – – – – – – 300 – – – – 3 6003. Dvapara juga – – – – – – – – 2 000 Sandhja – – – – – – – – – – – 200 Sandhjansa – – – – – – – – – 200 – – – – 2 4004. Kali juga – – – – – – – – – -1 000 Sandhja – – – – – – – – – – – 100 Sandhjansa – – – – – – – – – -100 – – – – 1 200 Viso 12 000Mirtingųjų metais: 4 800 X 360 = 1 728 000 3 600 X 360 = 1 296 000 2 400 X 360 = 864 000 1 200 X 360 = 432 000 ——– Viso 4 320 000Tai vadinama Maha juga arba manvantara. 2 000 tokių Maha jugų, arba 8 640 000 000 metų, sudaro kalpą: kuri yra tik Bramo “diena ir naktis”, arba dvidešimt keturios valandos. Tokiu būdu, “Bramos amžius”, arba šimtas jo dieviškų metų, prilygsta 311 040 000 000 000 mūsų metams.
KABALA. (žyd.). [1] Viduramžių žydų rabinų slaptoji išmintis, paveldėta iš seniausių slaptų doktrinų, nagrinėjančių dieviškus dalykus ir kosmogoniją, kurie po žydų nelaisvės periodo Babilone buvo pervesti į teologiją. Visi kūriniai, priskiriami ezoterinių kategorijai, vadinami kabalistiniais.KABALA. (žyd.). [2] Senovės haldėjų Slaptas Mokslas (Secret Doctrine). Kultinė sistema, perduodama žodžiu; pripažįstant tradiciją, reikia pripažinti, kad ji pati sudaryta ne iš grynai tradicinių mokymų, nes kažkada ji buvo pagrindiniu mokslu, bet dabar apnešta šimtmečių nuosėdomis ir iškreipta vakarų okultistų interpoliacijomis, ypač krikščioniškų mistikų. Ji užsiima žydiškų Šventraščių ezoteriniu aiškinimu ir moko keliais būdais aiškinti biblines alegorijas. Pradžioje doktrinos buvo perduodamos tik “iš burnos į ausį”, žodžiu mokytojas mokiniui, – iš čia ir pavadinimas Kabbalah, Qabalah arba Cabbala, pagal žydišką šaknį QBL, gauti. Be šios teorinės kabalos, buvo sukurtas praktinis atsišakojimas, naudojantis žydiškas raides kaip vaizdinius, panašius Garsams, Skaičiams ir idėjoms. Pirminė kabalos knyga yra “Zohar”, bet dabartinis “Zohar” nėra tas “Zohar”, kurį Simonas ben Johai paliko savo sūnui ir sekretoriui kaip palikimą. Šiuolaikinio apytikrio varianto autoriumi yra tūlas Mozes de Leone, žydas, gyvenęs XIII amžiuje. KAMALOKA (sanskr.). Subjektyvus ir mums nematomas pusiau materialus lygmuo, kur išsikūnijusios (mirusios) asmenybės, astralinės formos, vadinamos kamarupa, lieka tol, kol išnyksta iš ten po paskutinių mentalinių impulsų sunaikinimo, pagimdžiusių tuos žmogiškų ir gyvulinių aistrų ir troškimų eidolonus. Tai senovės graikų Hadas ir egiptiečių Amenti, Nebylių Šešėlių šalis.KAMARUPA (sanskr.).Metafiziškai ir mūsų ezoterinėje filosofijoje subjektyvi forma, pagimdyta visų jaučiančių būtybių mentalinių ir fizinių troškimų ir minčių, nukreiptų į materialius daiktus, forma, pergyvenanti savo kūno mirtį. Po mirties, trys iš septynių “principų” arba, sakykime, jausmų ir sąmonės lygmenys, kuriuos paeiliui veikia žmogiški instinktai ir mąstymas, ir kurie nebenaudojami, lieka žemėje; trys aukštieji principai, apjungti į vieną, pereina į devačano būseną, kuriame Aukščiausiasis Ego lieka tol, kol išmuš jo naujo įsikūnijimo valanda; o eks-asmenybės eidolonas lieka vienas naujojoje buveinėje. Ten ši blyški buvusio žmogaus kopija egzistuoja ribotą laiko tarpą, priklausomai nuo likusio jame materiališkumo, sąlygojamo mirusiojo buvusiu gyvenimu. Netekusi aukštojo proto, dvasios ir fizinių jausmų, likusi su nuosavomis beprasmiškomis užmačiomis, ji palaipsniui skaidosi ir išnyksta. Ji priverstinai yra traukiama atgal į žemišką sferą aistringo noro ir likusių draugų kvietimu, arba pastovia nekromantijos veikla (kurios viena iš pragaištingiausiu formų yra mediumizmas) – šitie vaiduokliai gali išlikti daug ilgiau, nei natūralus jų kūno gyvenimas. Jeigu kamarupa sykį rado kelią atgal į žmogišką kūną, ji tampa vampyru, besimaitinančiu gyvybiškumu tų, kurie taip stengiasi su ja bendrauti. Indijoje šiuos eidolonus vadina pišači ir labai jų bijo.KAPILAVASTU (sanskr.). Valdovo Buddos gimimo vieta; vadinama “geltonuoju būstu”; Gautamo Buddos tėvo, monarcho sostinė.KARMA (ž. Atpildo dėsnis). KASTA. Pradžioje, keturių paveldimų klasių sistema, pagal kurią buvo skirstomi Indijos gyventojai: brahmanai, kšatrijai, vaišijai ir šudros (arba Bramo palikuonys, kariai, prekeiviai ir žemiausi, arba žemdirbiai). Be šių keturių pradinių, dabar Indijoje atsirado šimtai kastų.
KLEMENTAS ALEKSANDRIETIS. Bažnyčios tėvas ir vaisingas rašytojas; buvo Amonijaus Sako mokinys, neoplatonikas. Gyveno II ir III m. a. sandūroje, Aleksandrijoje.KORANAS. Musulmonų Šventas Raštas, paties Alacho (dievo) duotas pranašui Mahometui. Šis apreiškimas skiriasi nuo Jehovos duoto apreiškimo Mozei. Krikščionys koneveikia Koraną, vadina jį haliucinacija ir arabų sukčiaus kūriniu, tuo metu Mahometas savo raštuose skelbia Dievybės vienybę, parodo pagarbą “krikščionių pranašui “Isa Ben Jusufui” (Jėzui, Juozapo sūnui). Koranas – didinga poema, prisodrinta etiniais mokymais, plačiai skleidžianti Tikėjimą, Viltį ir Gailestingumą.KRIKŠČIONIŠKAS MOKSLININKAS. Neseniai sukurtas terminas, skirtas įvardinti tuos, kurie gali gydyti valia. Tai neteisingas apibūdinimas, nes tiek buddistas, žydas, indas ar materialistas gali sėkmingai vartoti šią naują vakarietiškos jogos formą, jeigu jis tik sugeba nukreipti ir pakankamai stipriai kontroliuoti savo valią. “Mentaliniai Mokslininkai” – tai kita konkuruojanti mokykla. Jie veikia visuotiniu visų ligų ir blogybių neigimu, kokias tik gali įsivaizduoti; nėra ir negali būti tokio dalyko kaip liga. Bet tai niekaip neapsaugo pačių krikščioniškų ir mentalinių mokslininkų nuo popinimo savo kūnų, susirgimų ir chroniškų ligų, kaip ir eilinių mirtingųjų.KRISTUS. (gr. christos; chrestos.). Chrestos yra pirminė ankstyvųjų gnostikų žodžio Christos forma. Ją V a. prieš Kristų vartojo Eschilas (Aischylos; V a. pr. m.e.), Herodotas (Herodotos; IV a. pr. m.e.) ir kiti. Eschilas mini Manteumata pythochresta, arba “pranašystės, dievo praneštos pifijoms”, per pifijas. Chresterionas – tai ne tik “orakulo vieta”, bet ir auka orakului. Chrestes – tas, kuris aiškina pranašystes, “aiškiaregys ir pranašas”, o Chresterios – tas, kuris tarnauja orakului arba dievui. Pats ankstyviausias krikščioniškas rašytojas Justinas Kankinys pirmojoje “Apologijoje” savo religijos draugus vadina chrestijonais. “Tik dėl neišmanymo žmonės vadina save christians (kriščionimis) vietoje chrestians (krekščionimis)”, – sako Laktantijus (IV kn. VII sk.). Terminai Kristus (Chris) ir krikščionys (christians), buvo pasisavinti iš pagonių šventovių žodyno. Tame žodyne žodžiu Chrestos buvo vadinamas bandomojo laikotarpio mokinys, kandidatas į herofantus. Kai jis tai pasiekdavo, praėjęs pašventimus, ilgalaikius išbandymus ir kančias, ir tapdavo “pateptuoju” (t, y. išteptas aliejumi, kaip pašvęstieji ir netgi dievų stabai, ir tai buvo paskutinis apeigų štrichas), jo vardas buvo keičiamas į Christos, “apvalytas” – ezoterine arba misterijų kalba. Mistiniame simbolizme Christes, arba Kristus, reiškė, kad “Kelias” jau nueitas ir tikslas pasiektas; kai atkaklaus darbo vaisiai, sujungia laikiną ir mirtingą asmenybę su nesunaikinamą Individualybę, taip pakeisdami asmenybę nemirtingu Ego. “Kelio gale stovi Chrestes”, Apvalantysis, ir kaip tik šis susijungimas įvyksta, Chrestos, “liūdintis žmogus”, tampa pačiu Christos (Kristumi). Paulius, pašvęstasis, tai žinojo ir kalbėjo kaip tik apie tai, o, neteisingame vertime, sako: “… kuriuos aš vėl skausmingai gimdau, kol Kristus bus įpavidalintas jumyse!” (Gal. 4, 19), teisingas jo žodžių vertimas būtų: “… iki tol, kol jūs patys savyje neatskleisite Kristaus”. Bet profanai, žinoję tik tai, kad Chrestes kažkokiu tai būdu susijęs su žyniu ir pranašu, ir nieko neišmanė apie slaptą Christes reikšmę, pasiekė tai, kad vadintųsi christijans, o ne chrestijans (krikščionimis, o ne krekščionimis.) Todėl kiekviena dora asmenybė gali rasti Kristų “vidiniame žmoguje”, kaip išsireiškė Paulius (Ef. 3, 16, 17), ar tai būtų žydas, musulmonas, indusas ar krikščionis. K. Makenzio (Kenneth R. H. MacKenzie) nuomone žodis Chrestos buvo žodžio Soteria sinonimas, “vardo, skiriamo dievybėms, didiesiems karaliams ir didvyriams”, reiškiančio “Išgelbėtojas”, – ir jis buvo teisus. Nes, kaip pats papildo: “Jis buvo betiksliai priskirtas Jėzui Kristui, kurio vardas Jėzus arba Jėšuė, jau turi tokią prasmę. Vardas Jėzus, faktiškai, greičiau garbingas titulas, nei vardas, – tikrasis krikščionybės Sotero (išgelbėtojo) vardas Emanuelis, arba “Dievas su mumis” (Mt., 1, 23)… Visų tautų didžiosioms dieviškoms asmenybėms, parodytoms kaip atperkančioms ir pasiaukojančioms, suteiktas tas pats titulas”. Graikų Asklepijas (Asklepios) turėjo Sotero titulą.KRIŠNA (sanskr.). Labiausiai šlovinamas Višnu avatara, indusų “Gelbėtojas” ir populiariausias dievas. Jis – aštuntas Avatara, Devaki sūnus ir Kanso, indiškojo caro Herodo (Erodo) giminaitis, kuris, ieškodamas jo, pasislėpusio tarp avių ir karvių piemenų, išžudė tūkstančius naujagimių kūdikių. Pasakojimas apie Krišnos pradėjimą, gimimą ir vaikystę – tikslus Naujojo Testamento istorijos prototipas. Misionieriai, žinoma, stengiasi įrodyti, kad indusai šį pasakojimą apie Gimimą pavogė iš ankstyvųjų krikščionių, atėjusių į Indiją.KUMARA (sanskr.). Skaistus berniukas arba davęs įžadus nesituokti jaunuolis. Pirmieji Kumarai iš esmės septyni Bramo sūnūs, atsiradę iš šio dievo kūno dalių taip vadinamojoje devintojoje kūrinijoje. Pažymima, kad taip jie pavadinti todėl, jog formaliai atsisakė “pratęsti savo giminę”, ir todėl “liko jogais”, kaip skelbia legenda.KŠETRADŽNA arba Kšetradžnešvara (sanskr.). Įsikūnijusi dvasia. Aukšto pasireiškimo Sąmoningas Ego; persikūnijantis principas; “Dievas (Tėvas)” mumyse.LABRO. Romos bažnyčios šventasis, prieš keletą metų iškilmingai kanonizuotas. Jo šventumas pasireiškė tuo, kad jis keturiasdešimt metų dieną ir naktį nekalbėdamas sėdėjo prie vienų iš Romos vartų. Jis iki kaulų buvo suėstas parazitų.LAO-CZY (kin.). Didis išminčius, šventasis ir filosofas, Konfucijaus pirmtakas.LINGA ŠARIRA (sanskr.). “Kūnas”, tai yra eterinis kūno prototipas. Šis žodis apibūdina žmogaus arba gyvūno “astralinį kūną”. Tai graikų eidolonas, prototipinis kūnas; žmogaus fizinio kūno atspindys, fantomas. Gimsta jis ankščiau, miršta arba išnyksta kartu su paskutiniu kūno atomu.LOGOS (gr.). Kiekvienos nacijos arba liaudies apsireiškusi dievybė; amžinai paslėptos priežasties pasekmė arba išorinė išraiška. Minties Logosas yra kalba, todėl ir verčiamas atitinkamu būdu kaip “Balsas” ir “Žodis” metafizine prasme.
MAGIJA. Didysis Mokslas. Pagal orientalistus, pačiose seniausiose civilizuotose tautose “magija buvo laikoma šventu mokslu ir neatskiriama nuo religijos”. Pavyzdžiui, egiptiečiai buvo viena iš nuoširdžiai religingiausių tautų, tokiais buvo ir dabar lieka indusai – induizmo pasekėjai. “Magija yra dievų garbinimas ir pasiekiama dievų garbinimu”, – sakė Platonas. Ar galėjo nacija, kaip nenuginčijamai įrodo užrašai ir papirusai, tvirtai tikėjusi tūkstantmečius, būti tokį ilgą laikotarpį apgaulės būsenoje? Ar galėjo taip būti, kad karta po kartos mokyta ir dievobaiminga hierarchija, kurios daugelis atstovų gyveno šventą, asketišką ir kankinio gyvenimą, visą laiką būtų apgaudinėjusi save ir liaudį (arba nors tiktai ją), tik dėl malonumo išlaikyti tikėjimą “stebuklais”? Mums sako, jog fanatikai padarys viską, kad primestų tikėjimą į savo dievą ar stabus. Į tai mes atsakome: tokiu atveju braminai ir egiptiečių hierofantai nebūtų populiarinę tikėjimo apie žmogaus galimybę praktinės magijos pagalba priverst jiems tarnauti dievus, – kurie iš esmės yra niekas kitas, kaip okultinės jėgos arba Gamtos potencija, įsikūnijusi tuose pačiuose žyniuose, – kuriuose jie garbino tik nežinomą ir bevardį Principą. Tai meniškai formuluoja Proklas Platonikas: “Senovės žyniai, pripažindami, kad tarp gamtinių dalykų (daiktų) yra kažkokia giminystė ir simpatija vienų dalykų (daiktų) kitiems, taip pat ir tarp išryškintų dalykų (daiktų) ir okultinių jėgų, ir, pastebėję, kad visi dalykai (daiktai) egzistuoja visame kame, remdamiesi šiuo tarpusavio panašumu ir simpatija, sukūrė šventą mokslą… ir okultiniams tikslams panaudojo tiek dangiškas, tiek ir žemiškas esybes, kurių pagalba, pasinaudodami tam tikrais panašumais, jie nukreipė dieviškas jėgas į šį žemąjį būstą”. Magija yra bendravimas su dieviškomis antžeminėmis Jėgomis, jų valdymo mokslas, taip pat ir žemesniųjų sferų jėgų valdymas. Magija yra praktinis slapčiausių gamtos paslapčių žinojimas, nes jas suvokti ir naudoti nenusikalstant gamtai yra labai sunku. Antikos ir viduramžių mistikai magiją skirstė į tris klases – teurgiją, geotiją ir natūralią magiją. “Nuo senų laikų teurgija buvo ypatinga teosofų ir metafizikų sfera. Geotija yra juodoji magija, o natūrali (baltoji) magija savo gydančiais sparnais pakilo į tikslaus ir progresyvaus mokslo aukštumas”, – sako K. Makenzis (Kenneth R. H. MacKenzie). “Mūsų laikų realistiniai pokyčiai magijai užtraukė blogą vardą ir pajuoką. …Tikėjimas (pačiu savimi) yra esminis magijos elementas; ir tai egzistavo daug ankščiau už kitas idėjas, įtariančias jos buvimą. Ji (magija) verčia, kaip tvirtinama, protingą žmogų atrodyti kvailu; prieš tai, kol žmogus galės tapti tikru magu, jo mintys (nervai) turi būti sudirginti iki beprotybės, tai yra jo smegenų jautrumas turi būti išplėstas toli už žemos šiuolaikinės civilizacijos būsenos ribų; nes šis mokslas reikalauja tam tikro izoliacijos laipsnio ir savojo Aš atsisakymo”. Iš tikrųjų didelė izoliacija, kurią pasiekti jau yra fenomenalu, yra stebuklas pats savaime. Tuo metu pati magija nėra kažkas virš gamtiško. Kaip aiškina Jamblichas (Iamblichus), – “jie (magai) sakė, kad žynių teurgijos pagalba jie gali pakilti pas kilnesnes ir pasaulines Būtybes, ir pas tuos, kurie viršesni už likimą, tai yra pas dievą ir demiurgą: nenaudojant materijos, nepasisavinant nieko kito, išskyrus, jaučiamo laiko stebėjimą”. Kai kas jau pradeda suvokti subtilių energijų būvimą ir veikimą gamtoje, apie kurių egzistavimą iki šiol nieko nežinojo. Misteris Bonvikas pastebi, kad “jeigu senovėje mažai buvo žinoma apie mūsų gamtos paslapčių tyrimo metodus, tai mes apie jų gamtos pažinimo metodus žinome dar mažiau”.MAGIJA BALTOJI. Taip vadinama “Teigiama Magija”, yra dieviškoji magija, laisva nuo egoizmo, valdžios, garbės arba naudos troškimo ir pilnai nukreipta pasaulio ir savo artimo gėriui kurti. Mažiausias bandymas panaudoti paranormalines jėgas tenkinant savąjį Aš paverčia šias galimybes į burtus ir juodąją magiją.MAGIJA CEREMONIALINĖ. Magija, pagal kabalistines apeigas susidedanti, kaip tvirtina rozenkreiceriai ir kiti mistikai, iš aukštesnio dvasingumo nei Žmogus Jėgų ir žemesnio būties lygio Elementalų panaudojimo.MAGIJA JUODOJI. Burtai, piktnaudžiavimas jėgomis.MAHAJANA (pali.). Mokykla; tiesiogiai “didieji ratai”. Mistinė sistema, įkurta Nagardžunos. Mahajanos knygos buvo parašytos II a. iki Kristaus.MAHA MANVANTARA (sanskr.). Tiesiogiai, ilgas laikotarpis tarp [dviejų] “Manu”. Visatos aktyvumo periodas. Bendrai manvantara reiškia veiklos periodą, priešingybę pralajai, arba poilsiui, – nepriklausomai nuo ciklo trukmės.MAHAT (sanskr.). Tiesiogiai – “Didysis”. Pasaulinio Proto ir Sąmonės pirmasis principas. Puranų filosofijoje – pirminės gamtos pirminis produktas, arba Pradhana (tas pats, kas Mulaprakriti); mąstančio principo manas arba “aš esu aš” jausmo sukūrėjas.
MAHATMA (sanskr.). Tiesiogiai – “didi dvasia”. Aukščiausio laipsnio adeptas. Iškilios būtybės, kurios, pasiekusios visišką savo žemųjų principų pavaldumą, tokiu būdu, gyvena nepriklausomai nuo “kūniško žmogaus” ir turi žinias ir jėgas, atitinkančias tokiai stadijai, kokios pasiekė dvasinėje evoliucijoje. Pali kalboje vadinami archatais.MAJA (sanskr.). Iliuzija; kosminė jėga, daranti fenomenalaus egzistavimo galimybę ir dėl to – percepciją (suvokimą). Indusų filosofijoje tik tai, kas nekintama ir amžina, vadinama realybe; visa tai, kas kinta sunykdamas ar diferencijuodamas ir dėl to turi pradžią ir pabaigą, vadinama maja – iliuzija.MAKROKOSMAS (gr.). Tiesiogiai – “Didžioji Visata” arba Kosmosas.MANAS (sanskr.). Tiesiogiai – “protas”, mentalinis sugebėjimas, padarantis žmogų protinga ir moralia būtybe, besiskiriančia nuo paprasto gyvio; mahato sinonimas. Ezoteriškai, plačiąja prasme, Aukštasis Ego, arba jausminis persikūnijantis Principas žmoguje. Siaurąja prasme, jį Teosofai vadina budhi manas, arba Dvasine Siela, priešingybe žmogiškajam atspindžiui – kama manas.MANAS SUTRATMA (sanskr.). Du žodžiai, kurių reikšmė protas (manas) ir sielos siūlas (sutratma). Tai mūsų Ego sinonimas arba tas, kuris persikūnija. Specialus Vedantos filosofijos terminas.MANAS TAIDŽASI (sanskr.). Tiesiogiai – “spindintis” manas; Aukščiausiojo Ego būsena, kurią gali suvokti ir pasiekti tik aukšti metafizikai.MANASAPUTRA (sanskr.). Tiesiogiai – “Proto Sūnūs” arba Proto pagimdyti sūnūs; vardas suteiktas Aukštiesiems Ego iki to, kai jie įsikūnijo žmonijoje.MANVANTARA (sanskr.). Išryškėjimo periodas, priešingas pralajai (išskydimui arba ramybei), taikomas įvairiems ciklams, ypač Bramo Dienai, kurios trukmė 4 320 000 000 saulės metų, ir vieno Manu karaliavimo laikotarpiui 308 448 000 metų. Tiesiogiai – Manu-antara – tarp Manu.MANTROS (sanskr.). Eilės iš vedų kūrinių, vartojamos kaip maldavimai ir magiškos formulės.MANU (sanskr.). Didysis indų įstatymų leidėjas. Šis vardas kilęs iš sanskritiškos šaknies man, “mąstyti”; iš tikrųjų – tai žmonių giminė, bet priklausanti Svajambhuvui, Pirmajam Manu, kuris atsirado iš Svajambho, “savaime esantis”, todėl yra Logos ir žmonijos gimdytojas. Manu yra pirmasis Įstatymdavys, beveik Dieviška Būtybė.MATERIALIZACIJA. Spiritualizme šis žodis reiškia objektyvų mirusiųjų, taip vadinamų “dvasių” pasirodymą, kurios kai kada vėl apsigaubia materija; tai yra sukuria sau iš randamų atmosferoje medžiagų ir dalyvaujančiųjų emanacijų laikiną žmogiško pavidalo kūną, kuris atrodo panašus į mirusiojo, kai šis buvo gyvas. Teosofai pripažįsta “materializacijos” fenomeną; bet jie atmeta teoriją, kad tai daro “Dvasios”, tai yra nemirtingi mirusių asmenybių principai. Teosofai tvirtina, kad kada šie reiškiniai tikri – o taip būna ne dažnai, – juos atlieka liarvos, eidolonai arba mirusiųjų “dvasios” iš kamalokos. Kadangi kamaloka randasi žemiškame lygmenyje ir skiriasi nuo jo materialumo laipsnio tik savo lygmens sąmonės lygiu; dėl to kamaloka paslėpta nuo mūsų įprastų žvilgsnių. Atsitiktinis tokių kevalų pasirodymas yra visiškai natūralus, kaip ir elektrinių rutulių ir kitų atmosferos fenomenų pasirodymas. Elektra, kaip fluidas arba atominė materija (Teosofai kartu su Maksvelu tiki, kad ji tikrai atominė), nors ir nematoma, pastoviai būna ore ir pasireiškia įvairiomis formomis, bet tik tada, kai atsiranda tam tikros sąlygos šiam fluidui “materializuotis”, jeigu jis pereina iš savo į mūsų lygmenį ir tampa objektyviu. Tas pats yra ir su mirusiųjų eidolonais. Jie yra čia, apie mus, bet, būdami kitame lygmenyje, mato mus ne daugiau, negu mes juos. Bet kada gyvų žmonių stiprūs norai ir sąlygos, sudarytos anormalios mediumo organizmo struktūros, susijungia kartu, šie eidolonai pritraukiami – net išmušami iš savo lygmens žemyn ir pasidaro objektyviais. Tai nekromantija; ji nesuteikia mirusiajam nieko gero ir padaro daug žalos gyviems, be to tai kišimasis į gamtos dėsnius. Atsitiktinės “astralinių kūnų” arba gyvų žmonių antrininkų materializacijos – visai kitas dalykas. Šie “astralai” dažnai klaidingai laikomi mirusiųjų šmėklomis, nes, panašiai kaip chameleonai, mūsų nuosavi “elementarai”, kartu su mirusių žmonių elementarais ir kosminiais elementalais, dažnai susidaro tokiu pavidalu, koks yra ypač ryškus mūsų mintyse. Trumpiau, taip vadinamuose “materializacijos” seansuose kaip tik patys dalyvaujantieji ir mediumas kuria charakteringą šių šmėklų panašumą. Nepriklausomos “šmėklos” priklauso kitai psichinių fenomenų rūšiai. Materializacijomis taip pat vadiname “formų išryškinimą” ir “portretines statulas”. Vadinti jas materializavusiomis dvasiomis negalima, nes jos nėra dvasios, o tik sugyvintos portretinės statulos.MATERIALISTAS. Tai nebūtinai tas, kuris netiki nei į Dievą, nei į sielą, nei į pomirtinį jos gyvenimą, bet ir tas, kuris daro materialiais grynai dvasinius dalykus; pavyzdžiui, tikėjimas antropomorfine dievybe, tikėjimas siela, galinčia amžinai degti pragaro liepsnose, tikėjimas pragaru ir rojumi kaip vietove, o ne kaip sąmonės būsena. Amerikietiški “substancionalistai” (krikščioniška sekta) yra materialistai, kaip ir, taip vadinami, spiritai.MEDIUMIZMAS. Šiuo metu šis žodis vartojamas apibūdinti anormalią psicho-fiziologinę būseną, vedančią į tai, kad žmogus kaip realybę priima natūralias ar dirbtinas vaizduotės keistenybes, haliucinacijas. Nė vienas visiškai sveikas žmogus fiziniame ar psichiniame lygmenyje niekada negali būti mediumu. Tai, ką mediumai mato, girdi ir jaučia yra “realu”, bet netikra, nes tai kilę arba iš astralinio lygmens, kuris labai apgaulingas savo virpesiais ir vaizdais, arba iš haliucinacijų, realiai egzistuojančių tik tiems, kas jas priima. “Mediumizmas” – tai vulgaraus tarpininkavimo rūšis, kada kenčiantis dėl tokių savybių žmogus priverstas tapti ryšininku tarp gyvo žmogaus ir mirusios “dvasios”. Egzistuoja sisteminiai treniruočių metodais pritaikyti vystyti tokiems nepageidaujamiems sugebėjimams.MEISTRAS (sanskr.). Sanskrito guru vertimas, “dvasinis mokytojas”; teosofai šiuo žodžiu pažymi adeptus, iš kurių gauna žinias.MERKAVA arba Merkaba (žyd.). Ratai (kovos vežimas). Kabalistai sako, kad Aukščiausiasis, po to kai parodė dešimt sefirot (požymių), panaudojo juos kaip ratus arba šlovės sostą, kuriuo nusileidžia į žmonių sielas.MESMERIZMAS. Terminas atsirado pagal žmogaus Mesmero pavardę, kuris apie 1775 metus Vienoje iš naujo atrado magnetizmo jėgą ir praktinį jos pritaikymą. Tai vitalinis srautas, kurį vienas žmogus gali perkelti kitam ir kurio pagalba jis iššaukia pastarojo anomalinę nervų sistemos būseną, leidžiančią jam daryti tiesioginę įtaką jo protui ir valiai.METAFIZIKA .Pagal graikų meta ta physika – tai, kas eina po fizikos. Filosofinėje ontologijoje terminas metafizika apibūdina mokslą, vertinantį realybę ir nekintamą būtį kaip priešingybę nerealiai, iliuzoriniai, arba fenomenaliai būčiai.MIKROKOSMAS. “Maža” Visata, žodis apibūdinantis žmogų, sukurtą pagal kūrėjo, “Makrokosmo”, arba “didžiosios” Visatos, pavyzdį ir panašumą, ir turinčio visa tai, ką turi Makrokosmas. Šie terminai vartojami Okultizme ir Teosofijoje.MISTERIJOS. Graikiškos teleteni, arba įšventinimų, Slėpinio, apeigų pabaigtuvės. Šie ritualai nebuvo viešinami, jie buvo paslėpti nuo profanų ir nepašvęstųjų. Misterijose dramatizuotais spektakliais ir kitais būdais buvo suteikiama žinių apie daiktų ir žmogaus dvasios kilmę, dvasios santykį su kūnu ir jo išvalymo bei grąžinimo į kilnesnį gyvenimą metodai. Fizikos, medicinos, muzikos, pranašavimo buvo mokoma tokiu pat būdu. Hipokrato (Hippokrates; 495-377 pr. m.e.) priesaika buvo ne kas kita, kaip mistiko įsipareigojimas. Hipokratas buvo Asklepijaus (gr. Asklepios – senovės graikų gydimo dievas) žynys, o kai kurie jo kūriniai atsitiktinai tapo viešai prieinami. Graikijoje iškilmingiausios Šventosios Misterijos vykdavo Eleusine, netoli Atėnų. Šv. Misterijos vykdavo senose šventyklose, jas vesdavo pašvęstieji žyniai, mokydami kandidatus. Pačios iškilmingiausios ir okultiškiausios misterijos vykdavo Egipte, vadovaujant ” paslapčių saugotojų grupei” – hierofantams. Vienas tyrinėtojas vaizdingai aprašo Nilo saloje vykusias misterijas, jis sako, kad “tose požeminėse uolose mokiniui buvo atskleidžiamos dievybės (Izidės) didžiosios ir mistinės paslaptys, tuo pačiu metu iškilmingi įšventinimų himnai aidu atsiliepdavo plačioje uolų slaptaviečių erdvėje”.MISTERIJŲ KALBA. Žynių slaptas žargonas, vartotas tarp žinių ir tik kalbant apie šventus dalykus. Kiekvienos tautos žyniai turėjo savo misterijų kalbą, nežinomą niekam, išskyrus tuos, kurie buvo tiesioginiai misterijų dalyviai.MISTICIZMAS. Bet kuri doktrina, kurioje yra paslaptis ir metafizika ir tai daugiau liečia idealius pasaulius, nei grubią materialinę visatą. “MIŠNA” (žyd.). Seniausioji žydiškojo “Talmudo” dalis su gausiais komentarais (arba žodiniai įstatymai); susideda iš papildomų nurodymų, kaip vadovauti žydams. Viskas suskirstyta į šešis skyrius, nagrinėjančius Sėklas, Šventes, Moteris, Žalą, Šventus Dalykus ir Apsivalymą. Rabinas Judas Aunasis sudarė “Mišna” kaip vieningą kodeksą, apie 140 m.e. metus.MOKŠA (sanskr.). “Išlaisvinimas”. Tai tas pats, kas ir nirvana; pomirtinė “Sielos-Keliautojos” ramybės ir palaimos būsena.MONADA (gr.). (T. p. Monas). Vienybė, vienetas; bet okultizme tai dažniausiai atitinka apjungtą trejybę – atma-budhi-manas, arba dvilypį – atma-budhi, tą nemirtingą žmogaus dalį, kuri persikūnija žemesnėse karalystėse ir, judėdama jomis, palaipsniui artėja prie žmogaus, o po to į galutinį tikslą – nirvaną.MONOGENES (gr.). Tiesiogiai, “vienakilmis”, Prozerpinos bei kitų dievų ir deivių pavadinimas.“MUNDAKJA UPANIŠADA” (sanskr.). Tiesiogiai, -“Mundaki ezoterinis mokymas”, labai senas kūrinys.NAZARIEJAI. Plinijus ir Josifas sako, kad 150 metų iki Kristaus prie Jordano krantų apsigyveno nazariejai. Nazariejai arba Šv.Jono krikščionys, dar yra vadinami mendeanais (mendaens) ir sabėjanais (sabians). Tie nazariejai, kurie apsigyveno Sirijoje, į rytus nuo Libano kalnų, vadina save galiliečiais, ir pripažįsta tik Šv.Joną Krikštytoją, kurį vadina “Didžiuoju Nazaru”. Ebionitai (ebionites), tarp kurių buvo visi išgyvenę Jėzaus giminaičiai, buvo tos pačios sektos pasekėjais, jeigu tikėti Šv.Jeronimu, kuris rašo: “Aš gavau Beroe nazariejų, Sirijoje, leidimą, kurie naudojasi ją (Mato evangelija, parašytą žydiškai) išversti. …Evangeliją, kurią naudojasi nazariejai ir ebionitai, kurią aš nesenai išverčiau iš žydiškos į graikišką”. Tas faktas, kad ebionitai, pirmi tikrieji krikščionys, atmesdami visus apaštališkus raštus, naudojosi tik šia (žydiškąja, Mato) Evangelija – labai reikšmingas. Nes, kaip tvirtina Epifanijus (Epiphanius), ebionitai kartu su nazariejais, tvirtai tikėjo, kad Jėzus buvo tiktai žmogus “iš žmogaus sėklos”. Be to, iš nazariejų “Kodekso”, kurio viena dalis yra Mato Evangelija, mes žinome, kad šie gnostikai, ar tai galiliejėčiai, nazariejai ar nežydai, nekęsdami astrolatrijos, savo Kodekse Jėzų vadina, Nabu-Mešiha, arba “Merkurijumi”. Tai neliudija apie labai ortoksalią nei ebionitų, nei nazariejų krikščionybę; bet, matyt, priešingai įrodo, kad ankstyvųjų amžių krikščionybė ir šiuolaikinė krikščioniška teologija – du visiškai priešingi dalykai.NAZARIEJŲ KODEKSAS (lot.Codex Nasaraeus). Nazariejų šventraštis. “Adomo knyga”, kur Adomas reiškia antropos, Žmogus arba Žmonija. Pagal bažnyčios tėvus, ypač pagal Jeronimą ir Epifanijų, tai yra eretiškas mokymas, faktiškai tai vienas iš daugelio gnostinių kosmogonijos ir teogonijos aiškinimų, subūrusio gausią sektą.NEKROMANTIJA. Mirusiųjų vėlių kūno atvaizdo atgaivinimas, kuris senovės ir dabartinių okultistų vertinamas kaip juodosios magijos praktika. Jamblichas (Iamblichus), Porfirijus (Porphyry) ir kiti teurgai griežtai smerkė tokią praktiką; tai darė ir Mozė, pasmerkdamas tų laikų “burtininkus” mirties bausmei – nes tie burtininkai buvo paprasčiausi nekromantai.NEOPLATONIKAI. Filosofijos mokykla, kuri atsirado II ir III m.e. amžių sandūroje Aleksandrijoje; įkūrėjas Amonijus Sakas (Ammonius Saccas). Jie taip pat – filaletai ir analogetikai; juos vadino teurgistais ir dar kitais pavadinimais. Jie buvo ankstyvųjų amžių teosofai. Neoplatonizmas – tai platoniškoji filosofija papildyta ekstaze ir dieviškąja radža-joga.NIRMANAKAJA (sanskr.). Ezoterinėje filosofijoje prasmė visiškai skiriasi nuo visuotinai priimtos reikšmės ir orientalistų išsigalvojimų. Okultizmas tvirtina: nirmanakaja, nors tiesiogiai ir reiškia pasikeitusį “kūną”, yra būsena. Tai yra adepto ar jogo forma, kuris įeina į, arba pasirenka šitą, post mortem (pomirtinę) būseną, teikdamas jai pirmenybę prieš dharmakaja, arba absoliučią nirvanos būseną. Taip jis (adeptas) elgiasi, nes dharmakaja visam laikui jį išskiria su formų pasauliu, suteikdama jam egoistinės palaimos būseną, kurioje negali dalyvauti nė vienas kitas gyvas sutvėrimas, ir, tokiu būdu, adeptas netenka galimybės padėti žmonijai ir net devams. Bet kaip nirmanakaja, žmogus palieka tik savo kūną ir išlaiko visus likusius “principus”, išskyrus kama rupa – nes jį gyvenimo bėgyje visam laikui išrovė iš savo prigimties, ir šis negali atgimti jo post mortem būsenoje. Tokiu būdu, vietoje egoistinės palaimos būsenos, jis pasirenka pasiaukojimo kelią, kad, būdamas nematomu, turėtų galimybę veiksmingai padėti žmonijai; jo egzistavimas pasibaigs sykiu su gyvybiniu ciklu. Tokiu būdu, nirmanakaja nėra, kaip įprasta manyti, kūnas, “kuriame budda arba bodhisatva atsiranda žemėje”; iš tikrųjų tai yra tai, kuo gyvenime buvo adeptas ar jogas; nuo to momento jis tapo tos nematomos Kariaunos nariu, kuri pastoviai yra sargyboje ir gina žmoniją karmos veikimo ribose. Jis dažnai klaidingai priimamas kaip “dvasia”, deva, pats Dievas, ir t.t.; nirmanakaja yra amžinai ginančiu, užjaučiančiu, tikru angelu sargu tam, kuris tampa vertu jo pagalbos. Kokie tik prieštaravimai nebūtų keliami prieš šią doktriną, kaip besistengtų ją paneigti, – ji iki šiol nebuvo skelbiama Europoje; ir tai natūralu, kad ji nežinoma orientalistams, todėl ji būtinai turi tapti “naujai iškeptu mitu”, – juk neatsiras tokio akiplėšos, kuris pasakytų, kad noras padėti kenčiančiai žmonijai, sunkiai įsivaizduojamo pasiaukojimo kaina nėra viena didžiausių ir kilmingiausių kada nors kilusių minčių žmogaus smegenyse.NIRVANA (sanskr.). Pasak orientalistų, tai yra visiškas “užgesimas”, panašiai kaip žvakės liepsnos, absoliutus egzistavimo išnykimas. Bet ezoteriniuose aiškinimuose tai yra absoliutaus egzistavimo ir absoliučios sąmonės būsena, į kurią žmogaus ego, gyvenimo bėgyje pasiekusio aukščiausio tobulybės ir šventumo lygį, įeina po kūno mirties, o kartais, kaip Gautamo Buddos atveju, ir esant gyvam.NIRVANI (sanskr.). Tas, kuris pasiekė nirvaną – išlaisvinta siela. Nors nirvana nieko panašaus nereiškia, tai tvirtina orientalistai ir tai gerai žinoma bet kuriam mokslininkui, pabuvojusiam Kinijoje, Indijoje ir Japonijoje. Tai “išsilaisvinimas iš kančių”, bet tik materialių, išsilaisvinimas iš kamo, ir visiškas gyvuliškų norų sunaikinimas. Jeigu mums sakys, kad “Abhidharma” apibūdina nirvaną “kaip absoliutaus sunaikinimo būseną”, mes sutiksime, tik pridėdami paaiškinimą prie paskutinio žodžio – “visko, kas susieta su materija arba fiziniu pasauliu”, ir tai todėl, kad fizinis pasaulis (kaip ir viskas jame) yra iliuzija, maja. Paskutiniu gyvenimo momentu Šakjamuni Budda sakė, kad “dvasinis kūnas yra nemirtingas”. Sinologas m-ris Eitelis aiškina: “Populiarios ezoterinės sistemos sutartinai apibūdina Nirvaną negatyviai, kaip visiško išsilaisvinimo iš persikūnijimo ciklo būseną; kaip nuo visų egzistavimo formų visiško išsilaisvinimo būseną, ir, visų pirma, laisvė nuo visų aistrų ir pastangų; tai abejingumo visiems jausmingumams būseną” – ir, jis galėjo papildyti, – bet kokios užuojautos kančių pasauliui netektis. Būtent todėl bodhisatva, kuris geriau pasirenka nirmanakaji o ne dharmakaji būseną, liaudies vertinimu yra aukščiau už nirvani. Tas pats mokslininkas papildo: “Visiškai aišku (taip pat ezoteriškai), kad nirvaną jie apibūdina kaip aukščiausios palaimos būseną, kaip absoliutų nemirtingumą, nes siela (tikriau dvasia) įsiurbta į pačią save, bet išsauganti individualybę, taip, kad buddos, patekę į nirvaną, gali vėl pasirodyti žemėje” – t.y. būsimojoje manvantaroje.NOUMENAS (gr.). Tikroji Būties prigimtis, besiskirianti nuo objektų iliuzinių jausmų.NOUS [Nus] (gr.). Platoniečių terminas, apibūdinantis aukščiausią protą arba sielą. Tai yra dvasia, kuri skiriasi nuo gyvuliškos sielos psiche; tai dieviškoji sąmonė arba protas žmoguje. Anaksagoras Nous pavadinimą suteikė Aukščiausiajai Dievybei (trečiam Logosui). Šis pavadinimas, pasisavintas iš Egipto Nout; gnostikai jį naudojo apibūdinti pirmajam sąmoningam Eonui, kuris okultistų dar vadinamas trečiuoju Logosu – kosmiškai, ir trečiuoju “principu” (iš viršaus) arba manas žmoguje.NOUT (gr.). Egiptiečių panteone tai reiškė “Vienas Vienintelis” (Vieningas), nes visuotinai suprantamoje arba egzoterinėje religijoje jie nesiekė aukščiau trečio išryškėjimo, kuris išsispinduliuoja iš Nežinomo ir Nepažinaus, pirmojo neišryškėjusio ir antrojo Logoso ezoterinėje kiekvienos tautos filosofijoje. Anaksagoro Nous buvo indusų Bramo Mahatas, – pirmos išryškėjusios Dievybės – “savaimingumo Protas arba Dvasia”; šis kuriantis principas, be abejonės yra, visos Visatos primum mobile (pirminis variklis, – lot.) – jos Siela ir Minties pagrindas.NEFEŠ (žyd.). Tiesiogiai – “Gyvybės kvėpavimas”. Biblijoje šis terminas traktuojamas labai laisvai. Kabaloje tai gyvulinės aistros ir gyvuliška siela. Ezoteriškai jis reiškia praną, “gyvybę” gyvulišku aspektu arba gyvybinę gyvulišką sielą žmoguje.OKULTINIAI MOKSLAI. Fizinių, psichinių, mentalinių ir dvasinių gamtos paslapčių mokslai; dar vadinami ezoteriniais ir hermetizmo mokslais. Vakaruose vienu iš tokių galima vadinti Kabalą; Rytuose – misticizmą, magiją ir jogos filosofiją. Indijos čela (mokinys) apie jogos filosofiją dažnai kalba kaip apie septintą “daršaną” (filosofijos mokyklą), tuo metu kai profanams Indijoje žinomos tik šešios daršanos. Šie mokslai amžių bėgyje buvo paslėpti nuo minios, dėl tokios pagrįstos priežasties, jog jie niekada nebūtų buvę įvertinti egoistinių išsilavinusių klasių, taip pat nesuprasti neišsilavinusių sluoksnių. Išsilavinę galėtų pradėti piktnaudžiauti, ieškodami asmeninės naudos, ir tokiu būdu dieviškąjį mokslą paversti juodąja magija. Ezoterinei filosofijai ir kabalai dažnai keliami kaltinimai, kad jų literatūra pilna “barbariško ir beprasmio žargono”, nesuprantamo vidutiniam protui. Bet argi tikslieji mokslai – medicina, fiziologija, chemija ir kiti – atrodo ne taip pat? Argi pripažinti mokslininkai nepridengia savo faktų ir atradimų naujai sukurta ir tiek pat barbariška graikų-lotynų terminologija? Kaip teisingai pastebi mūsų brolis K.Makenzi (Kenneth R. H. MacKenzie): “Žongliruoti sudėtingais žodžiais, kai dėstomi faktai yra tokie paprasti, – mūsų laikų mokslininkų menas – ryškus kontrastas XVII amžiaus mokslininkams, kurie kastuvą vadino kastuvu, o ne žemės ūkio padargu”. Okultinių mokslų faktų pavadinimai yra tokie seni, kad daugeliu atveju europietiškose kalbose jiems išreikšti nerandama žodžių; papildant reikia pasakyti, kad mūsų “žargonas” turi dvigubą paskirtį: a) aiškiai apibūdinti faktą išmanančiam okultinę terminologiją; ir b) paslėpti jį nuo profano.OKULTISTAS. Tas, kuris užsiiminėja okultizmu, Slaptųjų Mokslų adeptas, bet dažnai žodis pritaikomas ir tam, kuris studijuoja šiuos mokslus.ORIGENAS (gr. Origenes). Krikščionių teologas, gimė II a. pabaigoje, tikriausiai, Afrikoje. Origenas buvo Amonijaus Sako (Amonius Saccas) mokinys ir ilgą laiką lankė šio didžio filosofijos mokytojo paskaitas. Apie jį labai mažai žinoma, nes jo gyvenimo fragmentų išliko tik Eusebijaus (Eusebius), vieno didžiausio falsifikatoriaus raštuose; manoma, kad jis surinko daugiau kaip šimtą Origeno laiškų, kurie dabar laikomi dingusiais. Išliko tik vertimai “Apie krikščionybės pradus” ir “Prieš Celsą”. PANTEISTAS. Tas, kuris sutapatina Dievą su gamta, ir atvirkščiai. Jeigu mes dievybę vertiname kaip beribį ir visur esantį Principą, tai kitaip būti ir negali; tokiu būdu gamta yra dievybės fizinis aspektas arba jo kūnas.PARABRAHMA (sanskr.). Vedantos terminas, reiškiantis “už Bramo ribų”. Aukščiausias ir absoliutus principas, beasmenis ir bevardis. Vedose įvardijamas kaip “TAS”.PARANIRVANA (sanskr). Absoliuti Ne-Būtis, kuri yra ir absoliuti Būtis, būsena, kurią žmogiškoji Monada pasiekia didžiojo ciklo pabaigoje. (Plačiau “Secret Doctrine” I t.).PARSAI. Zoroastro pasekėjai. Šiuo vardu vadinami kažkada galingos Irano tautos palikuonys, kurie liko ištikimi protėvių religijai – ugnies garbinimui. Dabar jie gyvena Indijoje, Gudžerate ir Bombėjuje, jų apie 50 000.PASAULINĖ BROLIJA. Antrasis Teosofinės Draugijos titulas ir pirmasis iš jos skelbiamų tikslų.PERSIKŪNIJIMAS. Mokymas, kuriuo tikėjo Jėzus ir apaštalai, kaip ir visi tų laikų žmonės, ir kuris dabar yra neigiamas krikščionių. Anksčiau visi atversti į krikščionybę egiptiečiai, bažnyčios Tėvai ir kiti tikėjo šia doktrina; tai įrodo kai kurie jų kūriniai. Išlikę simboliai patvirtina šį tikėjimą: skrendantis prie mumijos (kūno) paukštis su žmogaus galva, tai yra “siela”, susijungianti su sahou (apsuptas aureole Ego kūnas, o taip pat kamalokos kevalas). Prikėlimo giesmė, kurią Izidė gieda, norėdama gražinti į gyvenimą savo vyrą, dar galima išversti kaip “Persikūnijimo Giesmę”, nes Ozyris reiškia kolektyvinę Žmoniją. “O! Ozyri (čia įterpiamas mirusiojo vardas), vėl prisikelk šventoje Žemėje (materijoje), kilmingoji mumija karste, savo kūniškuose substancijose”, – tokia buvo gedulinga žynio malda. Egiptiečiams “Prisikėlimas” niekada nereiškė sudarkytos mumijos prisikėlimo, bet Sielos, kuri jai suteikia gyvybę, Ego prisikėlimą naujame kūne. Tai, kad siela arba Ego periodiškai įsikūnija žmogaus kūne, buvo pasaulinis tikėjimas – niekas negali būti labiau suderinta su teisingumu ir karminiu dėsniu.PITAGORAS (gr. Pythagoras; 586 Samo s. – apie 500 pr. m.e.). Pats žinomiausias tarp filosofų-mistikų. Matomai, jis apkeliavo visą pasaulį ir iš įvairių sistemų, su kuriomis jam buvo leista susipažinti, surinko savo filosofiją. Ezoterinius mokslus jis studijavo pas Indijos braminus, astronomiją ir astrologiją – Egipte ir Chaldėjoje. Indijoje jis ir dabar žinomas Javanačarja vardu. Iš kelionių grįžo, būdamas 40 metų, Krotone, pietų Italijoje, įkūrė mokyklą, prie kurios labai greitai prisijungė civilizuotų centrų mąstytojai. Būtent Pitagoras pirmasis pradėjo mokyti apie heliocentrinę sistemą ir buvo žymiausias geometrijos žinovas. Taip pat jis sukūrė žodį “filosofas”, sudarytą iš dviejų žodžių, reiškiančių “mylintis išmintį” – filo-sofos. Kaip istorinės senovės didžiausias matematikas, geometras ir astronomas, kaip giliausias metafizikas ir mokslininkas, Pitagoras užsitarnavo neblėstančią garbę. Jis mokė apie persikūnijimą, taip kaip jis išpažįstamas Indijoje, ir kitos Slaptos Išminties.
PLANETINĖS DVASIOS. Planetų valdovai. Kaip mūsų Žemė turi savo planetinių dvasių Hierarchiją, nuo aukščiausio iki žemiausio lygmens, taip ir kiekvienas dangaus kūnas turi ją. Okultizme terminas “Planetinė Dvasia”, kaip taisyklė, vartojamas pritaikant tik septynioms aukščiausioms Hierarchijoms, atitinkančioms krikščioniškuosius archangelus. Visi jie kituose pasauliuose, ankstesnių ciklų metu praėjo evoliucijos lygį, atitinkantį Žemės žmoniją. Mūsų Žemė, būdama tik ketvirtame evoliucijos rate, dar yra labai jauna, kad galėtų pagimdyti savas aukštas planetines dvasias. Aukščiausia planetinė dvasia, valdanti kiekvieną dangaus kūną, faktiškai yra šios planetos “Asmeniškas Dievas” ir, iš tikrųjų, greičiau jos “vadovaujanti apvaizda”, nei šiuolaikinės bažnyčios pati sau prieštaraujanti Begalinė Asmeninė Dievybė.PLASTINĖ SIELA. Okultizme šis terminas skamba linga šarira, ir taikomas astralinio kūno žemosios Ketveriukės atžvilgiu. Ji vadinama “plastine” nes gali įgyti bet kokią išvaizdą ar pavidalą ir pavirsti ją supančioje astralinėje šviesoje į bet kokią formą, mediumų ar kitų dalyvaujančiųjų materializacijos seanse mintyse.PLEROMA. (gr.). “Pilnuma” – gnostikų terminas, jį vartojo ir Šv.Paulius. Dieviškas pasaulis arba dievų buveinė. Visatos erdvė suskirstyta į metafizinius eonus.PLOTINAS. (Plotinus) Įžymus III m. e. a. filosofas, Platono pasekėjas, didis mistikas praktikas, žinomas savo dorybėmis ir mokymu. Skleidė doktriną, identišką vedantistų doktrinai, o būtent, kad dvasinė siela, išspinduliuota iš Vieningojo Dieviškojo principo, po kelionių Žemėje vėl susijungia su juo.PORFIRIJUS. (Porphyry); Jo tikrasis vardas Malek, dėl ko jis buvo laikomas žydu. Jis atvyko iš Tiro pradžioje mokėsi pas Longiną, žinomą filosofą ir kritiką, po to Romoje tapo Plotino (Plotinus) mokiniu. Buvo neoplatonietis ir žinomas rašytojas, pasižymėjęs polemikoje su Jamblichu (Iamblichus) apie blogį, galiausiai, priėmęs savo oponento pažiūras. Būdamas užsigimusiu mistiku, jis, kaip ir jo mokytojas Plotinas, vadovavosi gryna indiška radža-jogos sistema, kuri atveda prie Sielos su Dvasine Siela arba Aukščiausiuoju Aš (budhi manas) susijungimo. Apgailestavo, kad, nežiūrint visų pastangų, jam pavyko pasiekti ekstazę tik sulaukus šešiasdešimties, kai tuo tarpu jo mokytojui Plotinui tai pavyko patirti tris kartus per gyvenimą. Porfirijus patarė praktikuoti susilaikymą, nurodydamas, kad “mes taptume panašiais į dievus, jei galėtume susilaikyti nuo daržovių, taip pat kaip ir nuo gyvulinio (mėsiško) maisto”. “Neniekinkite dieviškumo – sako jis, – tuščiais žmogiškais išsigalvojimais; jūs nepakenksite šlovingajam (budhi manas), bet padarysite save aklais didžiausių ir gyvenimiškiausių tiesų suvokimui” (“Ad Marceliam”, 18). “Jeigu mes norime išvengti piktų dvasių puolimo, mes privalome laikyti save švariais tuose dalykuose, kuriems piktos dvasios turi valdžią, nes jos neapgula švarios sielos, neturinčios nieko bendra su jomis” (“De Abstin.”, II, 43). Tai mūsų mokymas. Bažnyčios tėvai laikė Porfirijų nesutaikomu krikščionybės priešu. Šv.Augustino tvirtinimu, kaip ir šiuolaikinėje teosofijoje, Porfirijus, kaip ir visi neoplatonikai, “gerbė Kristų, ir tuo pat metu niekino krikščionybę”. Jėzus, sakė jie, tai tvirtiname ir mes, “nepasisakė prieš pagoniškus dievus, bet, jų padedamas, darė stebuklus”. “Jie negalėjo jo vadinti Dievu, kaip tai darė jo mokiniai, bet jie gerbė jį kaip vieną geriausią ir išmintingiausią iš žmonių” (“De Civ. Dei.”, XIX, 23).PAŠVĘSTASIS (Initiate). Apibūdinimas to, kuris buvo priimtas ir kuriam buvo atskleistos misterijų ir okultizmo ar masonų paslaptys. Antikos laikais tai buvo tie, kuriems buvo suteiktos slaptos žinios, hierofantų skleidžiamos misterijose. Mūsų laikais tai tie, kuriems mistinių mokslų Adeptų suteiktos Slaptų Mokslų žinios, kurios, nežiūrint į tai, kad prabėgo šimtmečiai, vis dar turi keletą tikrų ištikimų pasekėjų šioje žemėje.POT AMUN. Koptų (koptai – vėliau Egipto krikščionys) terminas, reiškiantis “kažkas pašvęstas dievui Amunui”, išminties Dievui. Egipto šventikų ir okultistų pavadinimas Ptolomėjų dinastijos laikais (305 – 30 m. pr. m.e.).PRAGARAS. Anglosaksų terminas Hell kilęs, matyt, iš skandinavų mirusių karalienės deivės Helos vardo, rusų ir kitų slaviškų tautų terminas Adas (??) kilęs iš graikų Hadas (Haides). Vienintelis skirtumas tarp šalto skandinavų pragaro ir karšto krikščionių pragaro – jų temperatūra. Su pačia įkaitintos vietovės idėja europiečiai nėra originalūs – daugelis tautų įsivaizdavo tokį požeminio pasaulio klimatą; taip pat pasielgtų ir šiuolaikiniai žmonės, jei nuspręstų mūsų pragarą patalpinti Žemės centre. Visos ezoterinės religijos – buddistų, zoroastriečių, musulmonų, judėjų, braminų mokymas ir kt. – vaizdavo pragarą karštu ir tamsiu, nors daugelis pragarų buvo greičiau patrauklūs, nei siaubingi. Pati karšto pragaro idėja – senos astronominės alegorijos daug vėlesnis iškreipimas. Egiptiečių pragaras ugninės bausmės vieta tapo ne anksčiau kaip septynioliktos ar aštuonioliktos dinastijų metu, kai Tifonas iš dievo buvo paverstas velniu. Nesvarbu, kada šis siaubą keliantis prietaras buvo įdiegtas į vargšų neišmanėlių protus, pati pragaro schema ir ten besikankinančios sielos – grynai egiptietiška tradisija. Žydiškas žodis Ge-Hinnom (lot. Gehenna) iš tikrųjų niekada neturėjo tokios reikšmės, kokią jam suteikia krikščionių ortodoksai.PRAGNA arba PRADŽNA (sanskr.). Žodžio Mahat sinonimas, Visatinis (Visatos) Protas. Suvokimo galimybė. Sąmonė.PRALAJA (sanskr.). Planetinis, kosminis arba visatinis obskuracijos arba ramybės periodas, priešingybė manvantarai.PRANA (sanskr.). Gyvybės principas; gyvybės kvėpavimas, nefeš.PRIEŽASTIGUMO KŪNAS. Tai “kūnas”, kuris nėra nei objektyvus, nei subjektyvus, bet budhi, arba dvasinė siela, pavadinta taip todėl, kad yra tiesioginė priežastis Sušupti būsenai, vedančiai į turijo(s) būseną, aukščiausią samadhi būseną. Taraka radža-jogai priežastingumo kūną vadina karonapadhi – “Priežasties pagrindu”; Vedantos sistemoje jis atitinka kaip vidžnanamaja, taip ir anandamajakoše, kuri seka paskui atma ir todėl yra visatinės dvasios nešėja. Vien budhi negalima vadinti “Priežastingumo Kūnu”, bet jis tokiu tampa susijungęs su manas, įsikūnijančia esybe arba Ego.PSICHIZMAS. Dabar šis žodis vartojamas įvairiems mentaliniams pasireiškimams, pavyzdžiui, mediumizmui, o taip pat aukštesnėms jautrumo formoms apibūdinti. Neseniai atsiradęs terminas.PURANOS (sanskr.). Tiesiogiai – “senoviniai”. Simbolinių ir alegorinių raštų rinkiniai – dabar jų aštuoniolika – juos surinko, kaip galvojama, Vjasa, “Mahabharato” autorius.“RAKTŲ KNYGA”. Senovės kabalos kūrinys. Šiuo metu originalas prarastas, bet gali egzistuoti suklastotos ir sudarkytos kopijos ir falsifikatai.REINKARNACIJA. Persikūnijimas.ROICHLINAS (Reuchlin) Johanas (1455 – 1522), vokiečių filosofas ir filologas, kabalistas ir mokslininkas. Vadintas “Reformacijos Tėvu”. Erazmo (Erasmus) F. Melanchtono (Melanchton) ir M. Liuterio (Luther) vadovas ir mokytojas. Jaunystėje dirbo diplomatu, vienuolika metų ėjo aukštas tribunolo teisėjo pareigas. Mirė skurde, kaip tais laikais buvo įprasta tiems, kurie buvo prieš pažodinius bažnyčios Raštus.
SAMADHI (sanskr.). Ekstaziška ir visiško transo būsena. Šis terminas kilęs iš žodžių sam-adha, “susi-valdymas”. Tas, kuris valdo šią jėgą, gali vykdyti absoliučią visų savo sugebėjimų, fizinių ir mentalinių, kontrolę; tai aukščiausia jogos būsena.SAMKHARA (pali). Buddizme viena iš penkių skandų (skandh), arba atributų.SAMMA SAMBUDDA (pali). Visų praėjusių įsikūnijimų atmintis; jogos fenomenas.SAMOFRAKĖ (gr.). Sala, išgarsėjusi Misterijomis, matyt, pačiomis seniausiomis, kada nors vykdytomis mūsų dabartinėje rasėje. Samofrakės Misterijos buvo žinomos visame pasaulyje.SANA (sanskr.). Vienas iš trijų ezoterinių Dievų, kurių vardai: Sana, Kapila ir Sanatsudžata; paslaptinga trejybė, sauganti užgimimo ir persikūnijimo paslaptįSVEDENBORGAS (Swedenborg) Emanuelis (1688 – 1772). Švedų mokslininkas, aiškiaregys, liuteronų vyskupo sūnus. Kaip astronomas, matematikas, fiziologas, natūralistas ir filosofas jis neturėjo sau lygių, bet, neabejotinai, psichologijoje ir metafizikoje buvo atsilikęs nuo savo laikmečio. 46 metų jis tapo teosofu ir aiškiaregiu; nors jo gyvenimas visada buvo nepriekaištingas ir garbingas, jis niekada nebuvo tikru filantropu ar asketu. Jo aiškiaregiški sugebėjimai, vis tik, buvo nuostabūs, nors ir neišėjo už materialiojo lygmens ribų; viską, ką jis pasakė apie subjektyvius pasaulius ir dvasines būtybes, akivaizdžiai yra jo lakios fantazijos vaisius, o ne dvasinis įžvalgumas. Jis paliko daug darbų, kuriuos siaubingai neteisingai suprato jo pasekėjai.SEN ŽERMENAS (grafas). (San Germain). Paslaptingas personažas, atsiradęs XVIII a. ir XIX a. pradžioje Prancūzijoje, Anglijoje ir kitose šalyse. Grafas Sen-Žermenas, neabejotina, yra aukščiausias Rytų Adeptas kada nors pasirodęs Europoje.SEFIROTOS. Kabalistinis judėjų dešimties En-Sofo, beasmenio visatinio Principo arba Dievybės, dieviškų emanacijų pavadinimas.SKANDOS arba SKANDHOS. (sanskr.). Kiekvienos asmenybės atributai, kurie po mirties formuoja, taip sakant, pagrindą naujam karminiam persikūnijimui. Viešojoje, arba ezoterinėje, budizmo sistemoje jų yra penkios: rupa – forma arba kūnas; vidana – jausmai; sandžna – sąmonė; sanskara – protiniai polinkiai; vidjana – protiniai sugebėjimai. Gimimo metu jos susijungia ir sudaro žmogaus asmenybę. Pasiekus brandą, skandos pradeda skirstytis ir silpnėti, po to seka džaramarana, arba karšatis ir mirtis.SOMNAMBULIZMAS. Psichofiziologinė būsena. Pvz. lunatizmas, – “Vaikščiojimas miegant”.SPIRITIZMAS. Tas pats, kas ir spiritualizmas, skirtumas tik toks, kad spiritualistai neigia persikūnijimo doktriną, o spiritistai priima ją kaip pagrindinį savo tikėjimo principą. Yra labai didelis skirtumas tarp jų pažiūrų ir rytų okultistų filosofinio mokymo. Spiritistai priklauso prancūziškajai, o spiritualistai – Amerikos ir Anglijos mokykloms. O teosofai, tikėdami mediumistiniais tiek spiritistų, tiek spiritualistų reiškiniais, atmeta jų “dvasių” idėjas. SPIRITUALIZMAS. Šiuolaikinis tikėjimas, kad mirusiųjų dvasios sugrįžta į žemę ir bendrauja su gyvaisiais.STHULA ŠARIRA. (sanskr.) (angl. Sthula Sariram). Okultizme ir vedantos filosofijoje žmogaus fizinio kūno sanskrito kalboje pavadinimas.STHULOPADHI (sanskr.) (angl. Sthulopadhi). Taraka radža-jogoje, fizinis kūnas budėjimo, sąmoningumo (džagrat) būsenoje.SUKŠMOPADHI (sanskr.). Taraka radža-jogoje, tai fizinis kūnas miego (svapna) būsenoje ir karanopadhi – “priežastingumo kūnas”.SUTRATMAN (sanskr.). Tiesiogiai – Dvasios siūlas; nemirtingasis Ego, Individualybė, kuris įsikūnija žmonėse gyvenimas po gyvenimo ir ant kurio, panašiai kaip karoliai, suverta nesuskaitoma daugybė jo asmenybių. Visapasaulinis gyvybę palaikantis oras, samašti prana; visapasaulinė energija.
ŠVENTASIS MOKSLAS. Pavadinimas, duodamas vidinei ezoteriniai filosofijai, kurios paslaptys senovėje buvo teikiamos pašvęstiesiems kandidatams ir kurias hierofantai atskleisdavo paskutinio ir aukščiausio pašventimo metu. Taip pat epitetas, kuris duodamas okultiniams mokslams bendrai; taip rozenkreiceriai vadino kabalą ir hermetizmo filosofiją.
TAIJDŽASI (sanskr.). Švytintis, liepsnojantis – pagal teijdžas – “ugnis”, – manasarupo, “manaso kūno” atžvilgiu, o taip pat žvaigždžių ir kitų į žvaigždes panašių šviečiančių apvalkalų atžvilgiu. Vedantos filosofijoje šis terminas, šalia šios okultinės, turi ir kitas reikšmes.
TARAKA RADŽA JOGA (sanskr.). Viena iš brahmaniškos sistemos jogų, filosofiškiausia ir faktiškai paslaptingiausia iš visų, nes jos tikrosios dogmos niekada nebuvo atskleistos publikai. Tikra intelektualinio ir dvasinio mokymo mokykla.TEOGONIJA (gr. theogonia). Tiesiogiai – Dievų kilmė.TEODIDAKTOS (gr.). “Dievo apmokytas”, titulas, taikomas Amonijui Sakui.TEOSOFIJA (gr.). Tiesiogiai – “dieviškoji išmintis” arba “dievų išmintis”.TERAPEUTAI (gr.). Žydų mistikų gydytojų, arba ezoterikų, mokykla, kartais klaidingai vadinama sekta. Jie gyveno Aleksandrijoje ir aplink ją; jų metodai ir įsitikinimai tyrinėtojams iki šiol yra mįslė; jų filosofija atrodo kaip orfizmo, pitagoriečių, esėjų ir grynos kabalistinės filosofijų kombinacija.TETRAGRAMATRONAS (gr.). Tetragrama (tetra – gr. – susidedantis iš keturių dalių). Hebrajiški priebalsiai JHVH yra Dievo vardas. Tikrasis senovinis jo tarimas dabar prarastas; nuoširdžiai tikintys judėjai šį vardą laikė per daug šventu jog galima būtų tarti, todėl skaitydami tekstą jį pakeisdavo žodžiu Adonai, kuris reiškia Valdovas. Krikščionys paprastai JHVH vadina Jahova, mokslininkai, biblijos tyrinėtojai, – Jahve. TEURGIJA (gr. theurgia). Apeigos, kuriomis siekiama priversti dievybes ar dvasias atlikti pageidaujamus veiksmus. Siekdamas šių tikslų, teurgas privalo būti absoliučiai švarus ir be savanaudiškų ketinimų. Šiuo metu praktikuoti teurgiją nepageidautina ir net labai pavojinga. Mūsų dienomis teurgijai arba dieviškai labdaringai magijai labai didelis pavojus tapti geotija, arba, kitaip sakant, būrimu (burtais, juodąja magija).TRIADA arba TREJYBĖ. Bet kurioje religijoje ir filosofijoje – trys Viename.TUMOS (gr.). Astralinė, gyvinė (gyvulinė) siela; kama manas. Tumos reiškia aistrą, troškimą ir sąmyšį, tokia prasme jį pavartojo Homeras. Šis žodis, tikriausiai, kilęs iš sanskrito tamas, kurio reikšmė tokia pati.UPADHI (sanskr.). Pagrindas; kieno nors palydovas, vedlys arba nešėjas kažko mažiau materialesnio nei jis pats: taip žmogaus kūnas yra jo dvasios upadhi; eteris – šviesos upadhi, ir t.t.; šablonas; apibūdinanti arba ribojanti substancija.UPANIŠADA (sanskr.). Tiesiogiai – “Slaptas Mokslas”. Trečiasis Vedų padalinys, vertinamas kaip šruti, arba “atviras” žodis. Iki mūsų laikų išliko apie 150 upanišadų, nors iš jų ne daugiau kaip dvidešimt gali būti nefalsifikatai. Visos jos parašytos anksčiau nei 600 m. iki m.e. Panašiai kaip kabala, traktuojanti slaptą Biblijos prasmę, upanišados aiškina mistinę Vedų prasmę. Elfinstono knygoje “History of India” rašoma: “Iš jų dvelkia dvasios laisve, nebūdinga ankstyviesiems veikalams, išskyrus “Rig Vedas”. …Aukštųjų žinių mokytojai ir braminai pastoviai vaizduojami norinčiais tapti valdovų-kšatrijų mokiniais”. Tai įtikinamai įrodo, kad (a) upanišados buvo parašytos iki kastų ir braminų valdžios įsigalėjimo. Tai reiškia, kad pagal senumą jos, eina po Vedų; ir (b), kad okultiniai mokslai, arba “aukštosios žinios”, yra žymiai senesnės už indiškus Brahmanus ir net vyresni už braminų kastas. Iš viso, upanišados parašytos daug vėliau už gupta vidją, arba “slaptą mokslą”, kuris yra toks pat senas, kaip ir žmogiška filosofinė mintis.UGNIES FILOSOFAI. Viduramžių alchemikų, rozenkreicerių ir hermetistų pavadinimas. Teurgų pasekėjai, Rozenkreiceriai, ugnį laikė dievybės simboliu. Ugnis buvo ne tik materialių atomų šaltinis, bet dvasinių ir psichinių Jėgų talpykla, maitinanti juos (atomus) energija. Analizuojant paviršutiniškai, ugnis yra trejybinis principas; ezoteriškai – septyntainis, kaip ir visos kitos stichijos. Kaip žmogus susideda iš Dvasios, Sielos ir Kūno, taip ir ugnis. Pagal rozenkreicerius, ugnis susideda iš (1) matomos liepsnos (Kūnas); (2) nematomos, astralinės ugnies (Siela); ir (3) Dvasios. Keturi aspektai: karštis (gyvybė), šviesa (protas), elektra (molekulinės jėgos) ir Sintetinė Esybė, arba jos pagrindinė egzistavimo ir pasireiškimo priežastis. Kai objektyviame lygmenyje liepsna užgesta, hermetistui ar rozenkreiceriui ji pereina iš matomo pasaulio į nematomą, iš pažinaus į nepažinų.
VAHANA (sanskr.). Nešėjas, vedlys, palydovas kažko nematerialaus ir beformio. Visi dievai ir deivės naudojasi vahanomis tam, kad save išryškintų, nors šie nešėjai visada yra simboliniai. Pavyzdžiui, Šiva pasirodo kaip jautis Nandi; Ozyris pasirodo kaip šventasis jautis Apis; Indra keliauja ant dramblio; Kartikėja – ant povo; Agni, pasaulinis (o taip pat ir Saulės) Ugnies dievas pasireiškia kaip avinas ir ėriukas, Adža, “negimdytas”; Varūnas – kaip žuvis; ir t.t., tuo metu, kai Žmogaus nešėjas – yra jo kūnas.VEDANTA (sanskr.). Mistinė filosofinė sistema, kuri išaugo kaip daugelio kartų išminčių siekis išaiškinti slaptą Upanišadų prasmę. Šad-daršanuose (šešios mokyklos) ji vadinama uttara mimansa ir priskiriama Vedų sudarytojui Vjasai, kuris laikomas vedantos įkūrėju. Ortodoksiniai indusai Vedantą vadina Brahmadžanana, arba grynu ir dvasiniu Bramo žinojimu. Orientalistų teigimu, vedantai yra daugiau kaip 3 300 metų, nes, kaip tvirtinama, Vjasa gyveno 1400 metų iki m.e.. Šankaračarją, kuris populiarino vedantos sistemas ir buvo advaitos filosofijos įkūrėjas, kartais vadinamas šiuolaikinių vedantos mokyklų įkūrėju.VEIDAS. Rusiškai ???, arba žydiškai Parcufim. Paprastai šis žodis taikomas Arik Anpinui, arba Ilgam Veidui, Zauir Anpinui , arba Trumpam Veidui, ir Reše Hivra, “Baltai Galvai” arba veidui. Kabala tvirtina, kad nuo jų pasireiškimo momento (materijos diferenciacijos momento) visa būsimų formų medžiaga yra trijose Galvose, kurios iš esmės yra viena ir vadinosi Attika Kadoša (Šventieji Senoliai ir Veidai). Kai šie veidai žiūri vienas į kitą, tada jie (Šventieji Senoliai) trys Galvos, arba Attika Kadoša, vadinasi Arik Appajem, tai yra “Ilgi Veidai”. Tai taikoma trims Aukščiausiems Principams, tiek kosminiams, tiek žmogiškiems.VIDJA (sanskr.). Žinojimas, oultinis mokslas.
ZOHARAS. Kabalistinės teosofijos vadovėlis, kuris, kartu su “Sefer Jesira”, (“Sepher Yetzirah”) naudojasi seniausio žydiško suprantamo religinių ezoterinių doktrinų traktato reputacija. Padavimas jo autorystę priskiria rabinui Simeonui ben Jochai, 80 m.e. m., bet šiuolaikinė kritika linkusi didesnę šio kūrinio dalį laikyti ne vyresne kaip 1280 m., – tada jis buvo redaguotas ir išleistas rabino Mozes de Leone iš Gvadalacharos (Ispanija). Neegzistuoja pilno nei angliško, nei lotyniško “Zoharo” vertimo. Iš įmanomų žydiškų leidinių paminėtini išleisti 1558 m. Mantujoje, 1560 m. Kremonoje (abu Š. Italijoje) ir 1623 m. Liubline (Lenkijoje).Pagrindiniai traktatai, sudarantys Zoharą yra: “Paslaptingas Midraš”, “Penkiaknygės paslaptys”, “Rojaus pilys ir rūmai ir Gai-hinnom (Pragaras)”, “Ištikimas Ganytojas”, “Paslapčių Paslaptis”, “Senolio kalba Mišpatimoje”, (sielų bausmės), “Džanuka arba Jaunuolio kalba” ir “Tozefta ir Matanitan”. ŽŽNANA (sanskr.). Žinojimas (žinios), priskiriamos ezoteriniams mokslams.ŽNATHA (sanskr.). Kosminis Ego. Sąmoninga, protinga Kosmoso Siela.