Filosofijos istorija nuo Dunso Skoto

1. JONAS DUNSAS ŠKOTASPaskutinis XIII amžiaus filosofijos kūrinys sušvelnino dviejų pagrindinių šimtmečio filosofijos krypčių – augustinizmo ir tomizmo – antagonizmą. Pranciškonai, kurie, perimdami Tomo atradimus, atnaujino savo doktriną; šitaip atsirado „naujoji pranciškonu mokykla”. Šios mokyklos kūrėjas buvo Dunsas Škotas, todėl mokykla paprastai vadinama škotizmu. GYVENIMAS IR RAŠTAI. Dunsas Škotas, gimęs šiek tiek prieš 1270 m., miręs 1308 m.. buvo pranciškonas. Neilgą savo gyvenimą jis skyrė vien mokslui. Mokėsi, o paskui pats mokė Oksforde; 1304 m. išvyko į Paryžių, čia apgynė teologijos doktoratą. Jis buvo vienas iš giliausių viduramžių mąstytojų; Bažnyčia suteikė jam doctor sublilissimus titulą. Jo veikalai, kupini polemikos ir subtiliausių pastebėjimų, nebeaprėpė to meto problemų visumos taip išsamiai ir sistemiškai, kaip Tomo veikalai.Svarbiausias jo veikalas – ,,Sentencijų” komentaras, vadinamas ,,Opus Oxoniense”. Vėliau Paryžiuje jis parašė kitą. Trumpesnį, komentarą ,,Reportata Pansiensia” (arba ,,Opus Parisiense”). PAŽIŪROS, Dunso pažiūros artimos Tomo pažiūroms. Škoto principinės nuostatos bei tendencijos buvo kitos nei Tomo. Tomas pirmiausia skelbė tas idėjas, kurios buvo bendros krikščioniškajai ir senovės mąstysenai; o Škotas plėtojo savitus krikščioniškuosius motyvus. Laikėsi intraversinės nuostatos; modeliuodamas savo pažiūras ne išorinių daiktų, o vidinių išgyvenimų atžvilgiu, jis priėjo prie išvadų, kurioms buvo būdingas individualizmas ir voliuntarizmas. 1. Tikėjimas pranoksta protą, Škotas perėmė iš Aristotelio ir Tomo mokslo sampratą, tačiau skrupulingai jos laikydamasis priėjo prie kitokių išvadų. Mokslui esą priklauso tai, ką yra nustatęs protas, tačiau protas galįs nustatyti ne visa, ką jam priskyrė Tomas. Pasak Škoto, daugelis teologijos tezių negali būti įrodytos. Dievas yra protas ir valia, kad jis yra nekintamas, begalinis, išmintingas, visagalis, visur esantis, tikras. teisingas, gailestingas. visa lemiantis – visu tuo reikia tikėti, tačiau šito neįmanoma įrodyti. Neįmanoma taip pat įrodyti sielos nemirtingumo nei to, kad siela sukūrė Dievas, kad Dievas dalyvauja kūrinių veiksmuose. Šių tiesų Škotas nekvestionavo, tačiau jas laikė apreiškimo ir tikėjimo, o ne proto ir mokslo tiesomis.

Škoto analizė nekvestionavo teologijos tiesų, tačiau kvestionavo proto gebėjimus ir tuo ji, net ir neturėdama skeptiškų intencijų, vedė į skepticizmą. 2. Intuicija pranoksta abstrakciją. Škotas iš esmės perėmė Tomo pažinimo teoriją ir pažinimą aiškino, apsieidamas be antgamtinio apšvietimo, Tačiau buvo svarbių dalykų. kurie, siedamiesi su intraversine orientacija, skyrė jį nuo Tomo. Tomas teigė, jog protas pažįstąs tik rūšis; o Škotas, priešingai, pripažino proto gebėjimą pažinti ir atskirybes. Tačiau jis kitaip suprato ir proto funkcijas: jis atmetė požiūrį. kad protinis pažinimas yra išimtinai abstraktus. Abstraktus daikto pažinimas esąs galimas tik po intuityviojo; tik intuityviai, o ne abstrakčiu protavimu esą galima nustatyti, jog daiktas egzistuoja ir yra čia ir dabar. Intuiciją jis traktavo ne mistiškai, o kaip čia ir dabar esančio objekto tiesioginio pažinimo akta.Intuicija leidžianti pažinti individualumą ir egzistavimą, tačiau tik atsitiktinumo aspektu, nes buvimas nėra baigtinių daiktų esmė. Abstraktus pažinimas, priešingai, abstrahuojasi nuo daiktų buvimo čia ir dabar ir nuo jų individualių bruožų, Todėl ir pažįstamos visuotinės ir esminės jų savybės. Šis Škoto pasiūlytas dviejų pažinimo rūšių skyrimas nuo tada prigijo visoje scholastikoje. 3. Atskirybės pranoksta bendrybes. Škotas buvo įsitikinęs, jog iš prigimties būtis yra atskirybių būtis, tad natūralu, kad js akcentavo intuityvų atskirybių pažinimą. Jis atmetė senovės universalizmą, kuriam būtis ar bent būties esmė buvo bendrybė. ir tapo metafizinio individualizmo gynėju; individualumas jam – ne antrinė, o pamatinė būties ypatybė. Škotas ir teigė, jog rūšinė forma (quidditas) negalinti būti vienintelė, jog greta jos kiekviename daikte dar egzistuoja individuali forma (haecceitas); tai buvo scholastinė individualizmo formulė. Škotas priėjo prie išvados, jog daiktuose yra daug formų. Formų daugio prielaida Škotui buvo ypač reikalinga psichologijoje, nes, jo manymu, dvasinį veiksnį būtina atskirti nuo biologinio: jeigu siela yra organinio kūno forma, tai ji turi būti dvejopa – dvasinė ir kūniška.
4. Valia pranoksta mintį, Teoriją, kuri pažinimą aiškino kaip abstraktaus proto veiklą, Škotas apribojo dviem atžvilgiais. Pirma, jis įrodinėjo, jog pažinimo procese veikia intuicija, o antra – jog jame dalyvauja valia. Tomas teigė jog protas valdo valią, o Škotas tam prieštaravo. Valios aktų esą neįmanoma apibrėžti, nes ji iš prigimties yra laisva ir yra moveins per se. Taigi protas negali valdyli valios, tačiau valia gali valdyti protą. Sielos esmė yra ne protas, o valia. Valios primatas, toks svetimas senovės filosofijai, buvo tipiškas krikščionybės motyvas; jis ypač ryškus Augustino filosofijoje; jo sekėjai, veikiami senovės šaltinių, nustūmė jį į antrą vietą, tačiau Škotas vėl jį sugrąžino.Būdama tobuliausia galia, valia turi būti būdinga tobuliausiai esybei; taigi Dievas traktuotinas kaip valia. Iš tokio požiūrio plaukė labai svarbios išvados: valios savybė yra laisvė, vadinasi, Dievas, darydamas sprendimus, yra laisvas. Tiesa, Škotas pabrėžė, kad Dievas nebūtų galėjęs sukurti prieštaringų ir neįmanomų dalykų (pavyzdžiui, kad 3+2 nebūtų 5) arba nesutikti su dviem pirmaisiais dekalogo įsakymais, ir tai esanti Dievo laisvės riba; tačiau šiaip jau jo laisvė esanti neribota, voluntas sua est prima regula. Nesą tokių gėrio normų, kurių jam reikėtų laikytis, kad jo kūrinys būtų geras. ,,Dievas gali nustatyti esant tinkamą kitą normą, nes jeigu toji kita norma būtų – Jo nustatyta, tai ji ir būtų tinkama”. Tiesos tik dėl to yra tiesos, kad Dievas jas nustatė; kas mums yra būtinybė. Dievui buvo laisvo pasirinkimo dalykas. Todėl galutinis būties pamatas yra ne būtinybė, o laisvė. Tiesa ir gėris neturi objektyvaus ir nepajudinamo pamato, nes Dievas juos gali savavališkai nustatyti.Škoto iracionalizmas, vertęs jį kone visą teologiją išskirti iš proto ir mokslo sferos. Kaipgi protas galėtų pats nustatyti tiesą. Jeigu tiesa yra priklausoma nuo nesuprantamų Dievo sprendimų ir, vadinasi, galėtų būti visai kitokia negu yra; dažnai jam nelieka nieko kita, kaip tik pasikliauti apreiškimu.
ŠKOTIZMO ESMĖ. Iš įtaigių Augustino užuominų Škotas sukūrė iki smulkmenų apgalvotą scholastinę sistemą, kurioje a) tikėjimas pranoko protą. b) intuicija – abstrakciją, c) atskirybė – bendrybę, o d) valia – mintį. Protas čia neteko plataus tiesų baro, jis buvo perduotas tikėjimui; pažinime iškeliamas formos individualumas, pripažįstami intuityvūs veiksniai ir valios vaidmuo; pabrėžiamas valios primatas, o tiesa laikoma laisvos Dievo valios kūriniu ir šia prasme savavališka – štai tipiškiausi škotizmo bruožai, tolimi senovės idėjoms ir iš esmės būdingi krikščionybei. OPOZICIJA. Škotas darė nuolaidų tomizmui, bet kartu jį ir kritikavo; o Škotą kritikavo tomistai. Senąjį augustinizmo ir tomizmo ginčą pakeitė tomizmo ir škotizmo ginčas. Šis ginčas virto nuolatiniu priešiškumu, suformuodamas tarsi dvi scholastines sistemas – tomizmą ir Škotizmą; vieni rašė ad mentem Thomae, kiti – ad mentem Scoti. Kai pagaliau XIV amžiuje scholastinėje filosofijoje iškilo nauja, abiem pusėms priešiška srovė, šios abi suartėjo bendrai gynybai. Vėlyvaisiais viduramžiais jos abi būdavo susiejamos vienu pavadinimu – via antiqua. ŠKOTISTŲ MOKYKLA ir toliau buvo plėtojama pirmiausia pranciškonų ordino pastangomis; Škoto idėjos pamažu įgijo labai abstraktų pobūdį ir suartėjo su kraštutiniu realizmu ir formalizmu. Mokykla išsilaikė iki viduramžių pabaigos. Vėliau, XVI a., Škoto mokykla drauge su tomizmu buvo atgaivinta Ispanijoje; ji gyvavo ir XVII amžiuje; Waddingas 1625 m. įkūrė žinomą Škotistų kolegiją. Škotas ne tik sukūrė mokyklą, bet ir pats parengė dirvą jos kritikai, Iš jo idėjų išsirutuliojo naujoji XIV amžiaus, .scholastika: toji via moderna atsirado tada, ai drąsesnieji jo mokiniai ėmėsi radikaliai revizuoti tai, kas buvo jo sumanyta. Nors ji reiškėsi kaip opozicija prieš škotizmą, tačiau pati kilo iš jo. Tam tikra prasme galima tarti, jog tomizmas – tai scholastikos viršūnė, o škotizme jau glūdėjo naujųjų amžių filosofijos prielaidos.

6. RACIONALIZMO PAKRAIPA RENESANSE. DEKARTAS Renė Descartes’as (arba Des Cartes, lotyniškai Cartesius) gyveno 1596-1650 metais. Gimė Turenės provincijoje, mokėsi La Flešo jėzuitų kolegijoje (1604-1612), vėliau iki 1618 m. gyveno Paryžiuje ir studijavo matematiką. 1629 metais galutinai pasitraukė į Olandijos glūdumą ir radęs ten visišką ramybę pasinėrė į darbus; ten praleido 20 metų, kone visą likusį gyvenimą. 1649m. Švedijos karalienės Kristinos kvietimu nuvyko į Stokholmą, tačiau neištvėręs šiaurietiško klimato Jau kitais metais mirė. Jis nebuvo linkęs mokyti žmonių ar taisyti pasaulio, jis troško tik vieno – tobulinti savo protą ir pažinti tiesą; šis tikslas buvo viso jo gyvenimo – nuo pradžios lig pabaigos – kelrodis.RAŠTAI. Descartes’ui filosofija buvo universalus mokslas: “Visa filosofija yra tarsi medis, kurio šaknys – metafizika, kamienas fizika, o šakos – visi kiti mokslai, susibėgantys į tris, būtent: į mediciną, mechaniką, etiką”.Jo tyrinėjimai apėmė kone visas tas sritis: kūrybiškai dirbo ne tik metafizikos, bet taip pat matematikos, fizikos ir biologijos baruose.Pirma jo knyga pasirodė tik 1637 m. ir vadinosi ,,Essais”; ją sudarė filosofinė studija “Discours de la methode” bei darbai iš matematikos (,,Geometrie”) ir fizikos (,,Dioptrique” ir ,,Meteores”). 1641 m., paskelbtas svarbiausias jo filosofinis kūrinys ,,Meditationes de prima philosophia”. Netrukus pasirodė ,,Principia philosophiae” (1644) bei psichologinė monografija ,,Les passions de l’ame” (1649).PIRMTAKAI. Descartes’as laikė save mąstytoju, kuris, nutraukęs ryšius su ligtoline, jo manymu, beverte tradicija, ėmėsi kurti iš esmės naują mokslą. Tačiau jis su tradicija buvo susijęs kur kas labiau nei tvirtino, ir kaip tik su scholastine tradicija. Pozicija, kurios laikėsi, buvo artima augustinizmo (paties Augustino, Bonaventūro, Vinco Škoto). Principinis subjektyvus filosofijos atramos taškas – cogito, ergo sum, ir Dievo koncepcija, ir mintis, kad pažinimo šaltinis yra Dievas.DESCARTES’O PAŽIŪROS.

I Metafizika.Metodas. Tuo metu, kai Descartcs’as ryžosi reformuoti mokslą, šis anaiptol neklestėjo: scholastika išsisėmė, o Atgimimas pozityvių rezultatų nepasiekė.Nepatenkinamos mokslų padėties priežastimi Descartes’as laikė tinkamo metodo stygių: esą moksliniai tyrimai tik tada bus vaisingi, jei prieš tai bus surastas tyrimo metodas. “Metodas” tapo svarbiausia jo filosofijos idėja ir pirmutiniu uždaviniu. Pažinimo patikimumo kriterijus Descartes’ui buvo aiškumas ir akivaizdumas. Kas yra aišku ir akivaizdu (clair et distinct), tas yra tikra. Ligtolinio mokslo žinios, išskyrus matematiką, nebuvo, pasak jo, nei aiškios, nei akivaizdžios. Akivaizdžios nebuvo nei scholastinės spekuliacijos, nei patyrimu įgyjamos faktinės žinios. Descartes’o mokslo idealas skyrėsi nuo scholastiškojo, taip pat ir nuo Bacono idealo; jis buvo ne spekuliatyvinis, bet racionalistinis.Aišku ir akivaizdu esą tai, kas paprasta. Tik sudėtingos mintys yra painios ir tamsios, tik jos būna klaidingos. Todėl mokslui reikalingas metodas, atskleidžiantis paprastus minties dėmenis.Jis pabrėžė dar vieną mokslinio metodo aspektą: tikslumo ir tikrumo požiūriu visi mokslai turį supanašėti su matematika. . Taigi Descartes’as siekė, kad visi mokslai apsiribotų kiekybine analize. Skaičiais galima išreikšti erdvę bei judėjimą. Tad Dcscartes’o idealas buvo visas daiktų savybes paaiškinti remiantis jų forma ir judėjimu, visą gamtą nagrinėti tik geometriniu ir mechaniniu atžvilgiu. Jis užsimojo sukurti universalųjį mokslą (mathesis universalis) – racionalų, analitinį, matematizuotą, viena sistema aprėpiantį pasaulio pažinimo visumą.Metodinis skepticizmas. Descartes’o metodas iš esmės buvo skirtas specialiesiems moksliniams tyrimams; tačiau jis analogiškai sprendė ir pamatines metafizikos problemas. Jam rūpėjo surasti besąlygiškai teisingą teiginį, kuris metafizikai būtų “archimediškasis atramos taškas”. Jis ieškojo teiginio, kuris atlaikytų visas abejones; Descartes’o metodas – tai visų skepticizmo argumentų išmėginimas. Tai buvo ypatingas skepticizmas: abejojimas čia yra ne išvada, prie kurios prieinama, o išeities taškas, būtina sąlyga tikrumui laiduoti.
Descartes’as savąjį skepticizmą grindė trim argumentais: a) pojūčiai yra apgaulingi;b) nėra aiškios ribos tarp tikrovės ir sapno;c) kažkokia už mus galingesnė esybė gali mus klaidinti. Dviejų pirmųjų argumentų pakako suabejoti mūsų žiniomis apie išorinius objektus, trečiasis vertė suabejoti netgi matematinėmis tiesomis.Cogito, ergo sum. Abejojimas tapo tikrumo ramsčiu. Juk jeigu abejoju, vadinasi, mąstau; mąstymas yra (cogitatio est) net jei miegočiau ar blogio demonas mane klaidintų. Tai, ką mąstau, gali būti sapnas arba klaida, tačiau kad mąstau, yra neabejotina.Descartes’as nustatė, kad pažinimo pamato reikia ieškoti ne išorės pasaulyje, o žmoguje, ne objekte, o subjekte, ne materijoje, o sąmoningoje sieloje. Niekas taip griežtai, kaip Descartes’as, neatskyrė minčių pasaulio nuo materialiojo ir taip aiškiai neparodė, kad minčių pasaulis mums yra artimesnis, geriau pažįstamas ir patikimesnis.Mąstyme, savimonėje Descartes’as surado ,,archimediškąjį atramos tašką”, leidusį filosofijai pagrįsti įsitikinimą mąstančiojo Aš buvimu, o netiesiogiai – Dievo bei kūnų buvimu. Mąstančiojo Aš egzistavimas logiškai išplaukė iš minties egzistavimo; juk jeigu yra mintis, turi būti ir kažkas ją mąstantis. ,,Mąstau, vadinasi, esu” (cogito, ergo sum). 0 kas aš esu? Mąstanti būtybė. Mąstantysis Aš, arba siela, egzistuoja, net jei mano kūnas būtų iliuzija; taigi siela egzistuoja nepriklausomai nuo kūno, ji yra savarankiška substancija.Dievo egzistavimas ir kūnų egzistavimas. Dekartiškasis mąstančiojo Aš buvimo pagrindimas logiškai vertė – ir patį Descartes’ą, ir jo sekėjus – atsakyti į tokį klausimą: ar kitokių būčių – Dievo bei materialaus pasaulio egzistavimas gali tapti tokiu pat tikru dalyku kaip ir mąstančiojo AŠ egzistavimas? Įsitikinimas Dievo buvimu, kaip ir kūnų buvimu, negalėjo savaime atsilaikyti prieš ,,metodinio” skepticizmo argumentus, bet gal ir Šiais atvejais esama tokios pat patikimai pagrindžiančios prielaidos, kaip kad mąstančiojo Aš egzistavimo prielaida? Kaip tik šia kryptimi ir samprotavo Descartes’as. Nors jam ir pavyko įveikti pirmąjį postūmį į skepticizmą, jo pėdsakų vis dėlto liko: išorės daiktų buvimas, senovės mąstytojams atrodęs akivaizdus, Descartes’o įsitikinimu, reikalauja įrodymų.
0 Dievo buvimas, pasak Descartes’o, yra logiškai įrodomas remiantis tuo, kad egzistuoja mąstymas ir mąstantysis Aš:a) mąstantysis Aš, būdamas netobulas, neegzistuoja pats savaime, jis turi turėti priežastį. Galutinė priežastis turi būti tobula, vadinasi, ji yra Dievas; b) Dievo egzistavimas išplaukia iš pačios mūsų turimos Dievo idėjos. Ši idėja yra tobula, o kadangi padarinys negali būti tobulesnis už priežastį, žmogiškasis Aš negali būti tos idėjos priežastis. Ne žmogus susigalvojo Dievo idėją, į JO protą ją įdiegė tobula esybė, t. y. pats Dievas. Tad jeigu turime Dievo idėją, vadinasi, yra Dievas, kuris ir įdiegė ją į mūsų protą.Kitaip nei Tomas, Descartes’as manė, kad kūnų buvimas įrodomas tik įrodžius Dievo buvimą. Gamtos, sykiu ir mūsų sąmonės, kūrėjas yra Dievas, Dievas yra tobulas ir būdamas tobulas negali mūsų klaidinti, o juk įdiegdamas mums polinkį laikyti realiais kūnus, kurie neegzistuoja, jis mus klaidintų. Taigi materialaus pasaulio buvimo, kūnų buvimo tikrumas nėra tiesioginio pobūdžio, jį laiduoja Dievo tobulumas.Šitaip Descartes’as įrodinėjo Dievo ir kūrinijos buvimą. Jo išvedžiojimai buvo labai painūs ir įprastinei mąstysenai nepriimtini. Dcscartes’as pradėjo nuo abejojimo, bet abejojimas jam – tik pereinamoji fazė, reikalinga tam, kad nepagrįsti ir dėl to nepatikimi įsitikinimai taptų pagrįstais ir tikrais.Reikėjo atsakyti dar į vieną klausimą: kokios yra būtinos to, kas egzistuoja, Dievo, sielos ir kūnų – savybės arba butini požymiai (atributai)?Dievo atributas, Descartes’o požiūriu, yra Jo begalinumas. Remdamasis begalybės analize bei analogija su baigtiniais daiktais jis dedukavo kitas Jo savybes. Tos analizės ir analogijos rezultatas buvo augustiniškąją tradiciją atitinkanti voliuntaristinė koncepcija: Dievas pirmiausia yra valia, nes iš visų dvasinių galių tik valia yra neribota. Begalinės esybės valios, kuri iš prigimties yra laisva, niekas negali riboti; jos neriboja nei tiesa, nei gėrio normos; tiesa ir gėris yra tik tai, ko nori Dievas.
Sielos atributas yra sąmonė arba, mąstymas. Tai yra vienintelis sielos požymis: jokios kūniškos savybės nėra pastoviai su siela susijusios. Toks požiūris prieštaravo senajai, graikiškajai tradicijai, kuri sielą laikė gyvybės veiksniu; dabar ji suprantama tik kaip mąstymo veiksnys.Naujųjų amžių filosofijoje, pradedant Descartes’u, principinę reikšmę įgavo skirstymas į sąmoningas ir nesąmoningas būtybes. Dabar ,,siela” imta vadinti ką kita, ir tai nebuvo vien terminologinis skirtumas: pradedant Descartes’u, įsigalėjo įsitikinimas, kad sąmonė – visiškai savitas reiškinys, kad organinės ir psichinės funkcijos nėra nei giminiŠkos, nei tolydžios. Gyvybė buvo perkelta į materialių daiktų sferą ir traktuojama kaip grynai materialus procesas; o siela, praradusi ryšį su gyvybe, kartu neteko ir sąsajų su kūnu. Taip radosi radikalus sielos ir kūno dualizmas.Kūno atributas yra tįsumas. Juslinių kokybių Descartes’as nelaikė kūnų savybėms: jo manymu, šios yra grynai subjektyvios. Jis padarė keletą išvadų. Pirmiausia, tįsumo ypatybė yra jo begalinis dalumas. Tad kūnai negali susidėti iš atomų, nes šie juk nedalūs. Todėl Descartes’as negalėjo priimti atomistinės teorijos, kuri jo laikais buvo atnaujinta ir kurios šalininkai buvo daugiausia mechanistiškai mąstantys gamtotyrininkai.Kadangi daiktai realiai neturi kitokių savybių, išskyrus erdvines, tai ir jų pokyčiai yra tik erdvinio pobūdžio. Kitimas erdvėje, arba judėjimas, yra vienintelė kūnų pokyčių forma.Kūnams būdingos tik geometrinės savybės ir juose vyksta tik mechaniniai pokyčiai. Kokybės bei kokybiniai pokyčiai – tai tik subjektyvios mūsų juslių reakcijos.Mechanistinę teoriją Descartes’as taikė visai be išimties gamtai; gyvybę jis aiškino kaip grynai mechaninį procesą, kurį sužadina kraujyje susiformuojantys materialūs impulsai (esprits animaux); gyvūnus traktavo kaip mašinas ir atitinkamai aiškino jų elgseną.
Mechanistinė gamtos samprata pakeitė scholastinę dinamistinę koncepciją, operavusią spontaniškų jėgų ir tikslų sąvokomis. Dėl to pasaulio paveikslas tapo skurdesnis, bet užtat skaidresnis ir mokslui prieinamesnis. Iš geometrinės kūnų koncepcijos Descartes’as padarė tolesnes logines išvadas. Kadangi kūnai neturi kitokių savybių, išskyrus tįsumą, jiems nėra būdingos dinaminės savybės; jie savyje neturi jokių jėgų, tad jie negali sukurti judesio. Tačiau jie vis dėlto juda; tai įmanoma tik todėl, kad judėjimas jiems suteikiamas iš išorės. Juolab siela, kurios požymis tėra vien mąstymas, neturi gebėjimo išjudinti kūnus, tad lieka vienintelė galimybė, kad materijai judesį suteikė Dievas. Kadangi kūnai neturi vidinių jėgų jie negali nei sustabdyti, nei sustiprinti kartą jiems Dievo suteikto judėjimo; todėl judėjimo kiekis pasaulyje yra pastovus. Šitaip iš bendrų savo prielaidų Descartes’as logiškai išvedė judėjimo tvermės dėsnį.Sielos ir kūno dualizmas. Taigi pasaulyje egzistuoja dvi substancijos – mąstančioji ir tįsioji, siela ir kūnas. Jų prigimtis iš esmės skirtinga. Kūnai yra tįsūs, bet neturi sąmonės, o siela – sąmoninga, bet užtat netįsi. Dualizmas – bene būdingiausias Dcscartes’o mokslinės pozicijos bruožas. Suartinti materijos ir dvasios sritis, susieti gamtos filosofiją ir dvasios filosofiją jam atrodė neleistinas dalykas. PAŽINIMO TEORIJA IR PSICHOLOGJA. Protas ir jutimai. Protas yra pažinimo matas; tikra yra tai, kas jam aišku ir akivaizdu. Jutimai anaiptol nėra kita, protui lygiavertė pažinimo grandis. Jusliniai pojūčiai naudingi gyvenime, bet ne pažinimo procese; kaip ir jausmai, jie protui tik signalizuoja, kas žmogui yra tinkama, o kas žalinga, bet anaiptol jie nepadeda atskleisti tiesą; laikydami pojūčius pažinimo šaltiniu iškreiptume jų prigimtį. Jutimai turi tik praktinę reikšmę, o pažinimo funkciją atlieka tik protas. Neteisinga netgi manyti, kad jutimai – tai pirminis pažinimas, kuriuo vėliau remiasi protas; jusliniai pojūčiai – tai tik gebėjimas, leidžiąs su proto pagalba pačiam įsisąmoninti savas įgimtas idėjas.
Įgimtos idėjos. Mūsų prote esančių vaizdinių analizė leidžia išskirti tris jų rūšis: įgimtus (ideae innatae), arba ,,gimusius kartu su mumis”, gautus iš išorės, arba įgytus (adventitiae), ir mūsų pačių susikurtus (a me ipso factae). Descartes’o nuomone, įgimtos idėjos 1) nėra išorinių daiktų poveikio protui padarinys, o yra 2) savaimingos protui, 3) nepriklausomos nuo valios, 4) paprastos, 5) aiškios ir akivaizdžios, nes būdamos paties proto savastis negali būti jam neaiškios. Tačiau Descartes’as neteigė, kad įgimti vaizdiniai nuolat glūdi prote; įgimtas jų pobūdis tokios prielaidos nereikalaująs. Tačiau greta Šio psichologinio įgimtų idėjų traktavimo Descartes’o filosofijoje būta ir kitokio, metafizinio, požiūrio; kaip tik Šiuo požiūriu įgimtoms idėjoms buvo priskiriamas ne tik pastovumas, bet ir patikimumas. Kodėl jos yra patikimos? Nes protui jas įdiegė Dievas, tad jas lydi patikimumą laiduojanti ,,natūrali Šviesa”; Dievas jas įdiegė ir Dievas laiduoja jų teisingumą, o įgytos idėjos tėra atsitiktinio daiktų poveikio protui padarinys, tai klystančių žmonių kūrinys.Tiesa ir klaida, protas ir valia. Descartes’as skyrė dvejopus potyrius: pasyvius ir aktyvius. Kuomet ką nors įsivaizduoju, turiu kokių nors idėjų, tai yra mano pasyvūs potyriai; o kai ką nors teigiu arba neigiu, kai darau sprendimą, tuomet elgiuosi aktyviai, atlieku aktą.Sprendimas nėra grynai intelektualus aktas, o apsisprendimo, sutikimo arba nesutikimo aktas. Klystame ne tada, kai įsivaizduojame chimerą, bet kai apsisprendžiame, jog chimeros vaizdinį atitinka realus objektas; o jeigu tokią mintį atmetame, tuomet to paties chimeros vaizdinio pagrindu darome teisingą sprendimą. Todėl tiesa ir klaida yra priėmimo arba atmetimo dalykas, ir kaip tik valia arba pataiko, arba suklysta, randa tiesą arba apsigauna. Descartes’o sprendimo teorija ir kartu visa pažinimo teorija yra voliuntaristinė.
Descartcs’o psichologijos religinis metafizinis pamatas išryškėjo ne tik įgimtų idėjų teorijoje, bet ir sprendimo bei klaidos sampratoje. Voliuntarizmas ir indeterminizmas, įsitikinimas, kad viešpatauja valia ir laisvė, būdingas ne tik jo Dievo, bet ir žmogaus koncepcijai. Afektai. Valios aktus Descartes’as išskyrė iš suvokinių, o visas kitas sąmonės būsenas, taip pat ir afektus, traktavo intelektualistiškai kaip vaizdinius. Vaizdiniai esą dvejopi: vienus siela sieja su išorės priežastimis, o kitus kildina iš savęs pačios; pastarieji vadinami afektais (passions). Afektus sukelia išoriniai daiktai, o tiesiogiai – kraujyje esančios ”gyvybinės dvasios”; šios dvasios įvairiems individams priklausomai nuo jų temperamento sukelia skirtingus afektus.Afektų psichologiją Descartes’as kūrė remdamasis savo analitiniu ir mechanistiniu metodu. Pirmiausia sudėtingų afektų įvairovę jis suskirstė į paprastus ir pirminius afektus. Išskyrė jis šešis afektus, būtent: nuostabą, meilę, neapykantą, geismą, džiaugsmą ir liūdesį.Taigi iš afektų teorijos išplaukė Descartes’o etinė norma: būtina valdyti afektus, kad jie neperžengtų naudingumo ribų. Tačiau jo etika neapsiribojo vien utilitaristiniu įgimtų afektų normavimu; Descartes’as netgi pabrėžė, Jog būtina ją papildyti dorybių ir idealių siekių teorija. Tačiau sistemingos etikos jis nesukūrė.PAGRINDINĖS DESCARTES’O FILOSOFIJOS TEZĖS. Metafizika. Dievo ir kūrinijos, arba begalinės ir baigtinės substancijos, dualizmas. Mąstančiosios ir tįsiosios substancijos dualizmas. Dievo laisvė ir žmogaus valios laisvė yra neribota.Gamtos filosofija. Mechanistinis materijos, taip pat ir organinės, traktavimas. Neatomistinė materijos sandaros teorija.Pažinimo teorija. Tikrumas glūdi savimonėje. Natyvistinė idėjų teorija. Voliuntaristinė sprendimo teorija. Teologinis pažinimo pagrindimas remiantis natūraliosios šviesos teorija.Labiausiai žinomos ir Descartcs’ui būdingiausios laikomos Šios tezės: 1) idėjų tikrumo kriterijus yra jų aiškumas ir akivaizdumas; 2) viso pažinimo matematizavimo programa; 3) į tikrą pažinimą veda aplinkinis skepticizmo kelias; 4) minties ir materijos dualizmas; 5) mechanistinis kūnų traktavimas.