Filosofijos ir mokslo santykis

TURINYS

Įvadas...........................1
Filosofija ir mokslas antikos laikotarpiu..........2
Filosofija ir mokslas viduramžiais.............3
Filosofija ir mokslas naujaisiais amžiais.........4
Filosofijos kaip mokslo negalimybė............6
Išvados...........................7
Literatūros sąrašas.....................8

ĮVADAS

Savo vystymosi pradžioje filosofija buvo mokslų mokslas, apimantis labai plačias žinias- ir astronomiją, ir biologiją. Viduramžiais filosofija išliko universaliu mokslu.

XVII a. filosofija kardinaliai pasikeičia- prasideda mokslų diferenciacija. Specialūs mokslai tikrovę ima aiškinti efektyviau. Nei vienas iš specialiųjų mokslų neaiškino tikrovės kaip visumos. Filosofija imasi apibendrinančio vaidmens- perima iš specialiųjų mokslų žinias ir bando sudaryti visumos pasaulio vaizdą. Iki XIX a.kuria visa apimančias pasaulio teorijas. Tačiau appibrėžti galima tik statišką, nekintantį pasaulį, o pasaulis nėra statiškas- jis nuolat kinta.

Taigi populiariausią, bet paviršutinišką požiūrį į filosofijos ir mokslo santykį galima nusakyti taip: filosofija ir mokslas sutampa savo tikslais ir savo priemonėmis, vadinasi, jie iš esmės tapatūs. Tačiau mano darbe bus ir atvirkštinių nuomonių.

FILOSOFIJA IR MOKSLAS ANTIKOS LAIKOTARPIU

Filosofijos atsiradimas tapatinamas su mokslo atsiradimu, mat jau senovės Graikijoje ji atsiranda kaip savotiškas universalus mokslas, tyrinėjantis pirmuosius pasaulio pradus. Patys graikai savo pirmuosius mąstytojus vadino gamtos tyrinėtojais.

Remiantis tuo, jog filosofija yra mookslas, ji buvo priešinama su religija (priešpriešinama kartais ir dabar). Religija pripažįsta antgamtinę tvarką ir pasaulį aiškina remdamasi antgamtinėmis jėgomis, tuo tarpu filosofija, kaip mokslas, pasaulį aiškina iš jo paties,remdamasi netūralios tvarkos idėja.

Antikoje lyg ir pradeda atsirasti nuojauta, kad filosofijos pr

rigimtis kitokia negu mokslo, tačiau ši nuojauta neišsiskleidžia ir netampa aiškia mintimi. Todėl net ir šiandien vienas didžiausių antikos mąstytojų Aristotelis laikomas ir didžiausiu mokslininku, visai nekreipiant dėmesio į tą faktą, kad kaip tik Aristotelis pirmasis nubrėžė aiškesnę ribą tarp filosofijos ir kitų pažinimo būdų, kurie,paties Aristotelio įsitikinimu, pagal savo vertę nė iš tolo negali prilygti filosofijai.

Aristotelis bene pirmasis nuodugniai bandė aptarti filosofijos struktūrą. Atskyręs nuo jos logiką kaip parengiamąją discipliną, pačioje filosofijoje jis įžvelgė dvi svarbiausias sritis:
1. Praktinę filosofiją, tirinėjančią žmogaus veiklos principus
2. Teorinę filosofiją, tyrinėjančią būties principus

Pagrindinėmis praktinės filosofijos dalinis Aristotelis laikė etiką ir politiką. Skyrė dar ir trečiąja, vadinamą poetinę filosofiją, tyrinėjančią kūrybos principus ir apimančią poetiką ir retoriką. Šis terminas filosofijoje neprigijo, mat Aristotelio darbų apie kūrybą beveik neišliko.

Svarbiausiomis teeorinės filosofijos dalimis jis laikė fiziką, matematiką ir pirmąją filosofiją. Pasak Aristotelio, jos skiriasi abstraktumo laipsniu- pirmoji filosofija, nagrinėjanti visuotines būties savybes, yra abstrakčiausia.

Vis dėlto, antikos kultūroje skirtumas tarp filosofijos ir mokslo neišryškėja, mat nesidomėta mokslinėmis žiniomis, jų ištakomis, filosofinėmis įžvalgomis bei jų specifika ir skirtumu.

FILOSOFIJA IR MOKSLAS VIDURAMŽIAIS

Viduramžių kultūroje padėtis iš esmės nepasikeičia. Negana to filosofijos ir mokslo santykio klausimas dar labiau susipainioja, nes filosofija susipina su teologija, o teologija pradedama laikyti aukščiausiuoku mokslu, kuriam pajungiami vadinamieji laisvieji mokslai ir

r menai, o kartu su jais ir filosofija.

Vidurinių amžių žinios yra filosofijos, teologijos, ir gamtamokslio mišinys, kuriame neįmanoma nustatyti kiek griežtesnių ribų, filosofiją skiriančių nuo mokslo, juolab, kad ir filosofai bei „mokslininkai“ net nesistengė šito daryti. Mokslo esmė viduramžiais, kaip ir antikoje, neišryškėjo. Šių epochų kultūriniame tekste visos žinios buvo savotiškas mokslas, o kartu nė viena šių žinių dalis nebuvo mokslinė tikslia, apibrėžta ir esminga šio žodžio prasme.

FILOSOFIJA IR MOKSLAS NAUJAISIAIS AMŽIAIS

Tik naujaisiais amžiais, apytiksliai XVII- XVIII a., pradeda vykti dideli pokyčiai, pagaliau išryškinę tikrąją mokslo esmę ir įgalinę aiškiai apibrėžti lemtingus filosofijos ir mokslo skirtumus ne tik jų raiškos, bet ir jų prigimties požiūriu. Pamažu pradeda aiškėti, kad filosofija ir mokslas skiriasi ne tik savo kalba ir paviršiumi. Dar didesni skirtumai atsiskleidžia mokslo ir filosofijos gelmėse, iš kurios iškyla tiek filosofijos, tiek mokslo pamatiniai impulsai ir jų galutiniai tikslai.

Jau Antikos laikais prasidėjusi filosofijos vidinė diferenciacija peraugo į specialiųjų mokslų atsiribojimą nuo filosofijos. Nuo jos viena po kitos ėmė atsiskirti tiek senosios, tiek naujosios disciplinos: matematika, astronomija, fizika, chemija.

Filosofija atsirado kaip universalus mokslas. Dabar ji suskilo į atskirus specialiuosius mokslus. Todėl, pasak prancūzų mąstytojo Augusto Konto (Auguste‘as Comte‘as,1798-1857), vienintelė išeitis filosofijai, norinčiai išlaikyti savo mokslinę orientaciją,-tai tapti paties mokslo filosofija. Kiekvieną dabartinę re

eiškinių sritį nagrinėja konkretus mokslas, bet yra vienas svarbus reiškinys, kurio joks mokslas nenagrinėja- tai pats mokslas kaip tam tikra žmonių intelektinės, pažintinės veiklos forma. Kaip mokslas atsirado, pagal kokius dėsnius veikia,kaip klasifikuoti mokslus. Šias problemas turinti tirti filosofija, įgavusi mokslo filosofijos pavidalą. XX a. svarbiausiu mokslo filosofijos uždaviniu imta laikyti mokslo žinių įgijimo ir vertinimo būdų tyrimą, mokslo žinių struktūros ir raidos mechanizmų aiškinimą, pagrindinių mokslo sąvokų turinio analizę ir gautų rezultatų interpretaciją.

Filosofiją pertvarkant į mokslo filosofiją, išlaikomas tradicinis jos ryšys su mokslu, tačiau jos vaidmuo mokslo atžvilgiu kiek kinta. Kadaise filosofija buvo vadinama mokslų karaliene(tai buvo tais laikais,kai mokslai siekė panėšėti į metafiziką). Pavertus filosofiją mokslo filosofija, ji tampa veikiau mokslo talkininke. Tiesa, šis vaidmuo filosofijai nėra naujas- viduramžiais ji buvo laikoma teologijos tarnaite. Taigi filosofija yra svarbus mokslo raidos veiksnys. Dėl glaudžios filosofijos ir mokslo sąveikos mokslo filosofija yra įdomi, reikšminga ir perspektyvi filosofijos plėtotės kryptis.

Vis dėlto filosofijos nedera suvesti į mokslo filosofiją, kuri tėra vienas, kad ir svarbus, filosofijos skyrius. Mokslo filosofija neatsako į žmogui be galo svarbius jo egzistencijos klausimus. Be to, filosofija sąveikauja ne tik su mokslu, bet ir su menu, religija,dorove, teise,politika. Todėl filosofijos reikšmė kur kas pranoksta jos reikšmę mokslui. Jos sąveika su mokslu tėra tik vi
ienas iš jos vaidmens kultūroje elementų.

Vykstant dideliems raidos pokyčiams, išryškėjo tikroji mokslo esmė- galima apibrėžti filosofijos ir mokslo skirtumus. Visuose moksluose vyrauja orientacija į tiriamųjų dalykų matematinį aiškinimą ir jų eksperimentinį tyrinėjimą.

Mokslinio pažinimo specializacija Filosofinio pažinimo specializacija
Vienas svarbiausių mokslinio pažinimo bruožų- jo specializacija. Mokslų specializacijos pamatas yra kiekybinis. Mokslinis pažinimas nėra pasyvus. Daiktą pažinti moksliškai- jį įstatyti į dirbtinai sukurtas sąlygas ir taip atskleisti naujas, nenatūralias savybes. Mokslo specializacija neturi nei ribų, nei pabaigos. Jis egzistuoja tik kaip vis gausėjančių specialių tyrimo sričių judri ir nuolat atsinaujinanti visuma. Filosofija nukreipta į vientisą žmogaus, daikto ir pasaulio vaizdą. Ji gali apmąstyti pasaulį tik kokybiniu požiūriu. Daiktus ji apmąsto tokius, kokie jie yra patys savaime, neįstatyti į dirbtinai sukurtas sąlygas. Filosofija tam tikra prasme gali skaidytis pagal apmąstomų transcentencijos fenomenų formas. Taip atsirado: ontologija (būties teorija), gnoseologija (pažinimo teorija),.

Metodas geriausiai išryškina skirtumą tarp filosofijos ir mokslo. Metodas- tai būdas priversti daiktus atskleisti tas savo savybes, kurios savaime nepasirodo per jų formą ir išvaizdą.

Mokslas ir metodas Filosofija ir metodas
Mokslas turi metodą. Jis sudaro pačią mokslinio pažinimo esmę. Mokslinis pažinimas yra daiktų perdirbimas. Per metodą žmogus įsiveržia į gamtą ir ją sužmogina praktiškai. Mokslininkas nuolat pažįsta ką nors „nauja“. Mokslinį pažinimą lemia būtent metodas kaip daiktus pertvarkanti, išdaiktinanti visuma. Mokslinis pažinimas yra veikla, daiktų keitimas. Filosofija neturi kokio nors specialaus metodo, nes ji įsimąsto į daiktus, jų neišplėšdama iš natųralios,prigimtinės būklės. Metodas savo prigimtimi yra visuotinis ir prigimtinis. Filosofas nuolat įsimąsto į tuos pačius „senus“, nekintamus dalykus. Jo mąstymą lemia patys daiktai. Filosofija yra kontempliacija (pasyvus daiktų stebėjimas).

FILOSOFIJOS KAIP MOKSLO NEGALIMYBĖ

A.Maceinos teigimu, filosofija negali vadintis mokslu. Filosofija visuomet pavydėjo mokslui jo galios verčiamai įrodinėti, jo metodo tikslumo, jo išvadų patikinamumo. Pakilti ligi mokslo aukšto buvo nuolatinė filosofijos svajonė. Maceinos nuomone, šiandieninis filosofijos pasivadinimas „mokslo teorija“ yra kalbinė tokio tikėjimo išraiška.

Antra vertus, filosofijoje esama ir nenugalimos atgrasos tapatintis su mokslu ar net jungtis į jo eilę. Tiesa, filosofija nuo pat senovės yra vadinusis mokslas, tačiau ji visada yra jautusi turinti visai kitokią vidinę sąrangą ir todėl negalinti būti mokslas ta pačia prasme, kaip fizika ar biologija. Filosofijos sumokslinimas yra ne vieno pergyvenimas kaip jos pažeminimas ar net pražudymas. Ši negalimybė yra pagrįsta tuo, kad filosofija esanti įsišaknijusi laisvėje, tuo tarpu mokslas- būtinybėje. Kaip laisvės negalima įjungti į butinybę, taip ir filosofijos negalima įjungti į mokslo sritį. Teigiama, jog „mokslinė filosofija“ yra „filosofijos paneigimas“.

IŠVADOS

Filosofija siekia pažinimo- naudoja argumentus, remdamasi bendromis savybėmis. Tačiau tarp mokslo ir filosofijos yra skirtumų:
• Mokslą domina atskiros daiktų savybės, struktūra, funkcijos. Filosofijai rūpi santykis tarp žmogaus ir pasaulio
• Mokslas savo reiškinius tyrinėja, o filosofija- interpretuoja.
• Mokslo tiesos- tikslios ir vienareikšmiškos, o filosofijos tiesos nepasižymi nei tikslumu, nei universalumu.
• Moksle galima matyti pažangą, progresą, o filosofijoje negali pasakyti, kad vieno ar kito filosofo teorija paseno ar nebetinka.
• Mokslas orientuojasi į išmintį. Filosofija- išminties meilė.
Filosofijos ir mokslo panašumai: pažinimas pasiekė savo tikrąją esmę ir virto matematine- eksperimentine gamtotyra, tačiau jame išlieka mąstymo elementų. Filosofijoje esama pažintinio elemento, bet toks pažinimas nėra nei tikslus, nei griežtas ir neprilygsta moksliniam pažinimui. Esama pažintinių momentų, nors jie ir nenulemia filosofinio mąstymo esmės. Mokslas ir filosofija gali susitikti ir susilieti, bet negali visiškai sutapti. Savo ištakomis ir tikslais filosofija artimesnė religijai ir menui, negu mokslui.

Filosofija siekia apmąstyti žmogaus santykį su gamta, su visuomene ir su pačiu savimi.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Evaldas Nekrašas „Filosofijos įvadas“
2. Arvydas Šliogeris „Kas yra filosofija?“
3. Antanas Maceina „Filosofijos kilmė ir prasmė“ (raštai VI)

Leave a Comment