Filosofijos atsiradimo šaltiniai, įtaka mokslui ir žmogaus gyvenimui

TURINYS

Įvadas.............................. 3
1. Filosofijos sąvoka ir filosofijos jos atsiradimo šaltiniai................. 4
3. Filosofijos ryšys žmogaus gyvenime............................ 7
4. Filosofija ir mokslas.............................. 9
Išvados.............................. 12
Literatūra..............................14

ĮVADAS

Beveik visuose filosofijos esmę aptariančiuose rašiniuose rasime teiginį, kad atsakyti į klausimą kas yra filosofija, gali tik patys filosofai arba filosofai mokslininkai, nes atsakymo paieška jau yra filosofavimas.
Geriausias būdas priartėti prie filosofijos, tai užduoti keletą filosofinių klausimų. Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime gyventi ? Manau, kad panašius klausimus žmonės kėlė visais laikais. Nežinome tokios kultūros, kurioje nebūtų domimasi tuo, kas yra žmonės ir kaip atrodo paasaulis.
Iš esmės filosofinių klausimų nėra tiek jau daug. Tik istorija į mūsų užduotus klausimus pateikia daugybę skirtingų atsakymų. Kur kas lengviau užduoti filosofinį klausimą, nei į jį atsakyti.
Ir šiandien kiekvienas žmogus privalo surasti savo atsakymus į tuos pačius klausimus. Neįmanoma pavarčius enciklopediją, sužinoti, ar yra Dievas arba pomirtinis gyvenimas. Žinynas taip pat negali patarti, kaip gyventi. Tačiau susipažinus su kitų žmonių mintimis, lengviau patiems susidaryti požiūrį į gyvenimą.
Darbo tikslas: apžvelgti filosofijos atsiradimo šaltinius, kokią įtaką filosofija yra žmogaus gyvenime ir moksle.

1. FILOSOFIJOS SĄĄVOKA IR FILOSOFIJOS JOS ATSIRADIMO ŠALTINIAI

Filosofija – mokslas apie visuotinus būties (t.y. gamtos ir visuomenės), žmogaus mąstymo, pažinimo proceso dėsningumus.
Filosofijos atsiradimas reiškė naują vystymosi etapą ir naujos visuomeninės sąmonės ir naujos pažinimo sferos susiformavimą.
Prieš filosofijos atsiradimą visuomeninėje sąmonėje do

ominavo mitai ir religija. Galima daryti prielaidą, kad mitas, susijęs su magija, buvo svarbiausia visuomenės sąmonės forma, įgalinanti žmogų pažvelgti į pasaulį ir gyvenimą visuminiame pavidale.

Mitinėje pasaulėžiūroje reiškėsi tiesioginis betarpiškas ir nekritinis žmogaus ryšys su gamtine ir visuomenine aplinka. Su tuo jausmu žmogus betarpiškai išauga iš savo aplinkos ir turi visas savybes, būdingas visiems kitiems aplinkos daiktams. Mitinis mąstymas neskiria fantazijoje atsiradusių objektų nuo tikrovės daiktų: net fantastiškiausi mitinės vaizduotės dariniai priimami kaip tikro pasaulio sudėtinės dalys. Magija papildo mitą ir tampa tikėjimu, kad simboliniai veiksmai turi betarpišką materialinę, sėkmingai veikiančią, jėgą. Pavyzdžiui, buvo tikima, kad sudeginus kokio nors konkretaus žmogaus iškamšą ir pasakius užkeikimo žodžius, tas asmuo turi mirti.

Mitinė pasaulėžiūra, kaip religijos užuomazgos pradžia, tapo išvystyta religine pasaulėžiūra tada, kai miitinių vaizdinių objektus pradėjo suvokti kaip ne gamtinius (tiksliau – antgamtinius) ir juos pradėjo priešpastatyti gamtos daiktams. Religijoje jėgos, kurios valdo pasaulį ir žmogų, suprantamos kaip už pasaulio ir žmonijos esančios jėgos, kurių kontroliuoti žmogus negali. Tai nepaneigia ir kitokio religijos prigimties aiškinimo.

Mitologija ir religija buvo natūralios filosofijos atsiradimo prielaidos, tačiau ne vienintelės. Apie filosofijos ištakas įdomiai rašo Karlas Jaspersas. Jis savo veikale „Filosofijos įvadas“ rašo:

„Filosofijos kaip metodiško mąstymo istorija prasidėjo prieš pustrečio tūkstantmečio, o kaip mitinio mąstymo – daug anksčiau.

Tačiau pradžia yr
ra istoriška ir palikuonims perduoda vis daugiau gatavų prasmių, kurias kaupia mąstymo vystymas. Tuo tarpu ištaka visuomet yra šaltinis, teikiantis paskatą filosofuoti. Jis duoda gyvastį filosofavimui ir praeities filosofijos supratimui.

Tolios ištakos yra įvairios. Iš nuostabos kyla klausimas ir pažinimas, iš abejojimo tuo, kas pažinta, – kritinis patvirtinimas ir skaidrus tikrumas, iš žmogaus sukrėtimo ir savo pasmerkties suvokimo – klausimas dėl savęs.

Būtyje filosofija labai jauna, kaip ir pats žmogus. Žmogaus matuojamas laiko vienetais: Visatai yra 10 – 15 mlrd. metų, Saulės sistemai – 4,5 mlrd., pirmosios gyvybės formos Žemėje atsirado prieš 3 mlrd. metų, aukštesnieji gyvūnai primatai – prieš 60 mln. metų, žmogaus protėviai primatai – prieš 25 mln. metų, žmogus – homo sapiens, t.y. išmintingas – prieš milijoną metų, civilizuotas žmogus (istorinis žmogus) – prieš šešis tūkstančius metų, o filosofuojantis žmogus pasirodė trijose Žemės planetos vietose – Kinijoje, Indijoje ir Graikijoje – prieš 3 -2,5 tūkstančių metų. Vadinasi, mokslo duomenimis, filosofija, kaip ir kitos pažintinės žmogaus veiklos rūšys, yra ne materijos, bet dvasios tobulėjimo rezultatas, nes fiziškai žmogus lyg ir nebesivysto.

Gimstant filosofijai žmogus tyrimuose pradeda vadovautis protu, daryti racionalias išvadas. Susiformuoja racionalistinė ir kritinė pozicija to meto pažinimo rezultatų atžvilgiu.

Šiuo požiūriu filosofijos atsiradimas žmogų tarsi „išlaisvina“ iš antgamtinių jėgų priklausomybės, sustiprina tikėjimą savo jėgomis, savo proto, mąstymo galiomis.

Be žmogaus sugebėjimo stebėtis, kentėti, bijoti mirties, nuolatos turėti viltį pa

ažinime, t.y. filosofijos ištakų, slypinčių žmogaus sieloje, reikėjo ir palankių visuomeninio gyvenimo sąlygų. Viena šių sąlygų – vergų darbas, kuris leido atsirasti pakankamai skaičiui žmonių, nedirbančių sunkaus fizinio darbo. Fiziškai išsekęs žmogus atbunka ir laisvai mąstyti neįstengia. Taigi neabejotina, kad vergovė buvo būtina socialinė prielaida, tačiau ir jos neužteko. Pvz., vergoviniame Egipte atsirado mokslas, bet neatsirado filosofija. Dabarties patyrimas įrodė, kad filosofavimui būtina pakankama asmeninė laisvė nuo valdžios žmonių. Ten, kur tvyro dvasinė priespauda, filosofija merdi. Taip atsitiko ir naujaisiais laikais komunizmo rėžimo šalyse. Antai Senovės Egipte asmeninės laisvės nepakako, nes galingas žynių sluoksnis mąstymo laivę draudė. Dėl to visose rytietiškos despotijos šalyse filosofinis mąstymas nesusiformavo. Net Indijoje ir Kinijoje, kuriose, beje, nebuvo ir Graikijai būdingo vergovės tipo, filosofija iki klasikinės, t.y. pavyzdinės, teorijos formos nepakito. Net iki šių dienų, palyginti su Vakarais, Rytų šalių filosofijoje išliko pirmapradė žymė. Rytų šalių filosofijas kai kurie mokslininkai vadina protofilosofija (gr. proto – pirmas) arba, geriausiu atveju, parafilosofija (gr. para – prie, šalia, nuo), t.y. sutrikusia filosofija, kurioje daug ikifilosofinio (mitologija) ar nefilosofinio (magija, mistika) pradų.

Vadinasi, istoriniai faktai rodo, kad filosofijai atsirasti ir plėtotis reikia laisvos, demokratiškos visuomenės, kurioje nedraudžiama kitamintystė. Kaip tik dėl to klasikinės filosofijos tėvynė yra Senovės Graikija (ypač Atėnų polis), kurioje ir įv
vyko kultūros raidos šuolis, iki šiol stebinantis žmoniją, kaip tik dėl to sunyko filosofija fanatiškais viduramžiais ir totalitariniuose komunistiniuose rėžimuose naujaisiais laikais.

Be graikų kalbos žodžių phileo – myliu ir sophia – išmintis, filosofijos neįmanoma paaiškinti. Taigi, pats žodis filosofija yra kilęs iš graikų ir reiškia meilę išminčiai. VI a. pr. Kr. yra tik sąlyginis, istorinis filosofijos atsiradimo laikas. Filosofija kyla mąstymo ryšio su būtimi. Tai reiškia, istorine prasme filosofija atsirado kartu su žmogaus būties istorija. Filosofuoti žmogui yra neišvengiama – tai mąstymas.
Graikai buvo pirmieji pradėję aiškinti ir filosofinio pažinimo specifiką. Jie pirmieji aiškiai pasakė, kad tik dvasia gali įminti ir turėti pasaulio vietą. Sukritikavę mitus ir pradėję ieškoti dalykų esmės, graikai greitai suprato, kad išmintis tėra idealas, t.y. geidžiamas ir niekada netampantis aktu sąmonės (sielos) būvis, t.y. besistengiančiais būti išmintingais. Išmintis, o ji suprantama su žinojimu, pripažįstama aukščiausia dorybe. Jos siekti, artėti prie dievų, nes tik dievai kaip visažiniai yra išmintingi.
Istorikai pirmuoju mokslininku ir filosofu Vakaruose pripažįsta graiką Talį (625 – 547 m. pr. Kr.). tai laikas, kai filosofavimas vista filosofija. Tačiau pirmasis filosofas, suteikęs ypatingą žinojimą ir prasmę, yra Platonas (427 – 347 m. pr. Kr.). Rytiečiai taip ir nesugebėjo taip kaip graikai meno, mistikos ir religijos atskirti nuo filosofijos, o būtent Platonas pagrindė tikrojo žinojimo sąlygą ir priemonę. Tikrasis žinojimas yra proto, o ne juslių dalykas. Žinojimas yra natūralus žmogiškasis ilgesys, kyląs iš nuostabos ir abejonės, ir jis, t.y. žinojimo ilgesys, niekada nepasotinamas, nes žmogus niekada negali tapti viską žinančiu, t.y. Dievu.
Graikai taip pat pastebėjo, kad daugeliu atveju žinojimas neteikia tiesos turėtojui jokios naudos. Tai reiškia, kad filosofavimas naudos atžvilgiu yra visiškai bevertis. Todėl Platonas ir sieja filosofavimą su laisvalaikiu, t.y. ne su būtinu ir nelaisvu darbu neišvengiamiems materialiniams poreikiams tenkinti. Turėjimas omeny šią filosofavimo sąlygą, graikas Aristotelis (384 – 322 m. pr. Kr.) filosofinį žinojimą pripažino pačiu laisviausiu, t.y. nuo niekieno nepriklausomu žinojimu ir laisviausia pažintine veikla. Bernardas Raselas taip pat sako, kad filosofija nesiekia nei spręsti žmogiškųjų rūpesčių, nei išgelbėti mūsų sielų, nes pirmuosius dalykus sprendžia mokslas, o antruosius religija ir teologija.

2. FILOSOFIJOS RYŠYS ŽMOGAUS GYVENIME

Filosofijai tenka nemažas vaidmuo žmogaus gyvenime, būtent filosofija eina pareigą, esminiu būdu surištą su aukštesne jo prigimties puse. Nerimstanti žmogaus dvasia, žvelgdama į save ir pasaulį, nesiliauja kėlusi sau klausymus: kodėl, iš ko, kaip, kam ? Bet kadangi žmogaus dvasia nepakenčia tuštumos, kiekvienas žmogus sulig savo jėgomis ir gabumais susiranda geresnių ar blogesnių atsakų į minėtuosius klausymus ir tokiu būdu gaminasi savąją filosofiją.

Trumpai betariant, žmogus iš prigimties yra filosofas. Iš čia jau galima numanyti, kokią reikšmę gali turėti filosofinė kultūra žmogaus gyvenimui. Jei filosofija kelia į aukščiausią sąmoningumo laipsnį žmogaus proto pareigas, tai aišku, jog nuo jos pareina, taip ar šiaip, žmogaus nusistatymas gyvenime.

Neįsileidžiant net į žmogaus laisvės problemą, pigu pastebėti, jog aukščiausias sąmoningumo laipsnis suteikia žmogui didžiausios laisvės požymį. “Pažink tiesą, – dažnai girdime.- ir tiesa padarys jus laisvus”. Filosofija, kuri iš pareigos tarnauja tiesai, padaro žmogų laisvesnį, ir tai vienas didžiausių jos nuopelnų žmogaus gyvenime.

Kad taip iš tikro yra, lengva įsitikinti pažvelgus į žmonijos istoriją. Čia matome, jog beveik nėra buvę žymesnių kultūringų judesių, kurie nebuvo surišti su smarkesniu filosofinės minties krutėjimu. Pažangos laimėjimai paprastai buvo vykdomi vardan idėjų, kurios, taip ar šiaip, sudarydavo organines naujos filosofinės pasaulėžiūros dalis. Ir juo laisvesnės buvo šitos idėjos nuo konservatingos gyvenimo prievartos, juo gilesnę pertvarką jos vykdydavo pačiam gyvenime.

Šis dėsnis turi reikšmę tiek atskiro žmogaus, tiek ir visuomenės gyvenime: naujai filosofų pagamintos idėjos palengva praplinta miniose ir veikia jų dorinį nusistatymą. Reikia prie šios progos pridurti, jog pigios filosofinės idėjos lengviau paplinta tarp žmonių, nekaip mokslingai nudirbta filosofinė sistema, nes filosofinės atotraukos viršūnės beveik neprieinamos žmonėms, neturintiems tam tikro pasiruošimo. Bet tai ne tiek filosofijos, kiek žmonių netobulumas.

Filosofija, aiškindama būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi, formuoja tuo pat metu ir bendrą požiūrį į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Teorinė filosofija sprendžia pasaulio prigimties – materialios ar dvasinės – problemą, o tai, be abejo, yra vienas svarbiausių pasaulėžiūros klausymų. Praktinė filosofija, konkrečiai etika ir politinė filosofija, siekia nustatyti bendrus elgsenos principus, o juk poelgiai kaip tik ir išryškina žmonių pasaulėžiūrą (žmonės gali išvis nežinoti, kas yra pasaulėžiūra, bet iš jų elgsenos galima spręsti, kokia ji yra). Filosofija daro didžiulį poveikį žmonių įsitikinimams, idealams, vertybinei orientacijai.

Daugybė filosofijos gvildenamų problemų yra labai reikšmingos pasaulėžiūrai, todėl kai kurie mąstytojai iš esmės tapatina filosofiją ir pasaulėžiūrą. Su tokia nuomone negalima sutikti. Visų pirma pasaulėžiūra yra masinės, socialinės psichologijos reiškinys – žmonių įsitikinimai, kurių apraiškos yra jų poelgiai, o filosofija yra teorinis darinys – ją sudaro įvairios teorinės doktrinos ir koncepcijos, dėstomos visų pirma knygose ir straipsniuose.

Trumpai tariant, filosofijos tapatinimas su pasaulėžiūra yra klaida. Bet ne mažesnė klaida būtų ir jos reikšmės pasaulėžiūrai neįvertinimas. Įvairiais būdais patekusios į žmonių sąmonę, filosofinės idėjos daro didelį poveikį jų pasaulėžiūrinei orientacijai, kartu didesniu ar mažesniu mastu veikia epochos kultūrą.

Taigi filosofija yra ne viena iš daugelio kultūros apraiškų, o veikiau jos šerdis. Ji daro įtaką kultūros formoms ne tik per pasaulėžiūrą, bet ir veikdama jas tiesiogiai. Filosofinės idėjos persmelkia visą mūsų kultūrą ir visą mūsų gyvenimą. Jos nemažu mastu lemia, ką mes manome apie pasaulį ir mus pačius. Kritiškai analizuodama mūsų mąstymo ir kūrybos prielaidas bei priemones, ir keldama naujas idėjas, vertybes ir tikslus, filosofija negali nedaryti poveikio žmonių veiklos būdams ir rezultatams. Filosofinės idėjos, pagavusios mases, ne tik keičia jų požiūrį į pasaulį, bet gali turėti lemtingos įtakos radikaliam jo pertvarkymui.

3. FILOSOFIJA IR MOKSLAS

Ką tik atsiradęs mokslas tampa labai autoritetingu pažinimo būdu ir civilizacijos evoliucijos pagrindine jėga. Civilizacijos tapsmo laikotarpiu visas pažinimas buvo įvardijamas mokslo sąvoka, o šiais laikais taip elgtis nebegalima.

Žinios vadinamos mokslinėmis, turi vieną bendrą požymį: jos gaunamos empirinio stebėjimo būdu ir patvirtinamos eksperimentu. Mokslininkai nepolitikuoja, nemistifikuota, nefilosofuoja, o tyrinėja.

Mokslo specifiškumą atskleidžia mokslų klasifikacija, nes žodis „mokslas“ yra bendra sąvoka toms tikrovės pažinimo sritims, kurias galima empiriškai tyrinėti. Sudėtinga mokslo struktūra klasifikuojama įvairiai. Kartais mokslai skirstomi į tiksliuosius (kur galimi išmatavimai) ir humanitarinius (tikrovė vienaip ar kitais susijusi su žmogumi), kartais į nomotetinius (ieškančius ir randančius dėsnius) ir ideografinius (tik aprašančius faktus), kartais į reliuosius (tyrinėjančius realią tikrovės dalį) ir formaliuosius (tyrinėjančius abstrakcijas, t.y. dalykus, neturinčius empiriškai fiksuoto daiktinio atitikmens (skaičius, žodžius, reikšmes). Galimi i kitokie mokslo klasifikavimo būdai, tačiau nė viename jų neįmanoma rasti vietos filosofijai ar, tarkime, politinei ideologijai, okultizmo apraiškoms: nė vienas iš tų dalykų neturi savybių griežtai mokslo prasme.

Mokslas nuo filosofijos skiriasi pačiais pažinimo tikslais, kurie koduojami mokslininko ar filosofo keliamuose klausimuose.

Mokslininkas niekada nekelia klausimo, jeigu į jį negalima pateikti atsakymo empirinės patirties būdu. Tokio klausimo pavyzdys gali būti klausimas, ar pasaulis yra amžinas ir begalinis? Mokslui tai beviltiškas klausimas, nes eksperimentu patvirtinto atsakymo rasti neįmanoma. Mokslininkai tai žino, todėl tokio klausimo nekelia. Tuo tarpu filosofinį klausimą gali kelti įvairiai. Svarbu tik, kad jis būtų žmogui prasmingas. Filosofas kaip tik ir kelia tokius klausimus, į kuriuos joks mokslas savo metodais atsakyti negali. Jeigu į filosofo iškeltus klausimus gali būti pateiktas stebėjimu ir eksperimentu patvirtintas atsakymas, tai tokios žinios arba iš pradžių neturėjo, arba neteko filosofijos statuso.

Imanuelis Kantas vienas pirmųjų naujaisiais laikais ėmėsi įrodinėti, kad mokslas yra viena, o filosofija – kita (jis, kurdamas savo transcendentinę pažinimo teoriją, taip ir klausė: kaip galimas mokslas? Kaip galima filosofija?, kad filosofija kaip mokslas negalima. Jis filosofijos dalykui paliko spręsti keturis klausimus: ką galiu žinoti? (aiškinti žmogaus pažinimo galias); ką turiu daryti? (aiškinti žmonių gyvenimą bendrijoje); ko galiu tikėtis? (aiškinti žmogaus tikslus ir prasmę); kas yra žmogus? (klausimas, integruojantis kiekvieną filosofinį klausimą). Į šiuos klausimus atsakyti moksliniais metodais neįmanoma, nors filosofai ir naudojasi visų mokslų laimėjimus.

Filosofija, kaip kiekviena kita žmogiškosios veiklos rūšis, susijusi su pažinimu, ieško tiesos. Patirtis sako, kad tiesa, t.y. loginis (kalbinis) aptariamo dalyko paaiškinimas, yra viena. Tačiau ta pati patirtis akivaizdžiai rodo, kad taip yra tik tiksliuosiuose moksluose, t.y. moksluose, kuriuose taikomi matematiniai išmatavimai. Tik tikie mokslai (tarkime, fizika, chemija) tiesą aptinka dėsnių pavidalu. Visi kiti mokslai ir kitų rūšių pažintinė veikla įrodinėja „TEISYBĘ“. Tiesa nuo teisybės skiriasi tuo, kad teisybių yra daug. Taip pat net istorijos moksle, jeigu trūksta duomenų, jeigu istorikas ima politikuoti. Teisybėm o ne tiesa yra būdinga politinei ideologijai. Ideologai ir sako, kad siekiama ne tiesos, o teisingumo, kuris suprantamas nevienodai. Teisybė paskelbiama tiesa, jeigu valdžią užgrobia totalitariniai rėžimai. Tada taip ir sakoma: “viena partija, viena tiesa“, nes kitos partijos draudžiamos. Taip yra ir filosofijoje, jeigu tos krypties filosofai (dažniausiai politikuojantys) pasiskelbia mokslininkais, aptikusiais tiesą. Tada filosofija merdi.

Filosofinė tiesa kol kas tėra teisybėm turinti, kaip sako filosofas Maceina, tam tikrą tiesos vidurkį. Šis „vidurkis“ išryškėja aptariamo dalyko (fakto) interpretacijoje. Filosofas faktus visada interpretuoja. Tiksliųjų mokslų mokslininkas taip elgtis negali.

Mokslo kalba būties paslapčių atskleisti nepajėgia. Mokslo sąvokos yra terminai arba bekalbės formulės (pvz., H2O). Vokiečių filosofas M. Heideggeris dėl tokios mokslo žymės taip ir sako, kad „mokslas nemąsto“, mokslo kalba tėra įrankis įrodytoms tiesoms pažinti. Tuo tarpu filosofijoje kalba ir pati filosofija iš esmės sutampa, nes kiekviena filosofijos sąvoka lieka mįslė ir verčia mąstyti. Mąstymas visada reiškiasi žodžiu, kuriuo aiškinamas faktas. Žodžio lygmenį filosofijoje gali paaiškinti Šv. Rašto idėja apie žodžio tapsmą kūnu. Moksle viskas vyksta atvirkščiai – kūnas virsta žodžiu, nes mokslininkas nieko nauja nesukuria, o tik atranda tai, kas yra ir buvo iki atradimo nežinoma.

Filosofinės kalbos daugiaprasmiškumas ir mokslinės kalbos vienaprasmiškumas aptinkamas ir tautinių kalbų įvairovėje. Mokslinė kalba visose tautinėse kalbose suprantama lygiareikšmiškai, tuo tarpu filosofinio teksto, kaip ir poezijos, tiksliai išversti į kitas kalbas neįmanoma. Vertimas būna tik apytikris. Išsamiau šiuos dalykus aiškina A. Maceina. Šią nemokslinės kalbos savybę filosofas iliustruoja daugeliu žodžių, kurie skirtingose kalbose turi daugiau ar mažiau skirtingą prasmę, nors kalbama ir apie tą patį. Taigi jau pačiame žodyje atsiranda fakto interpretacija. Vadinasi, kalbos svetimumas yra ne tiek garsų skambesyje, bet dalyko apibrėžtume (pvz., rusų kalba žodis „mir“ – „pasaulis“ reiškia ir taiką, ir ramybę, o lietuvių kalba – viską kas yra „po saule“). Tai reiškia taip pat ir dar svarbesnį dalyką, būtent tai, kad pasaulio būvis filosofijoje yra renčiamas tik kalbiškai, nes kiekvienoje kalboje pasireiškia savita pažiūra į tuos pačius faktus. Mokantis svetimą kalbą nepakanka išmokti žodžių garsus, o svetima kalba suvokti pasaulį taip kaip gimtąja beveik neįmanoma.

Taigi, mokslo ir filosofijos skirtybes įrodo ne tik pats mokslininko ar filosofo darbo pobūdis (pirmasis tyrinėja, antrasis tik mąsto), bet ir darbo rezultatai. Filosofai visada yra savo tiesų, savo atradimų autoriai, o mokslininkai nėra ir negali būti savo rastų tiesų (dėsnių ar faktų) autoriai. Be to, mokslo tiesos yra priimtinos (jeigu jos įrodytos) visiems žmonėms, o to nėra ir negali būti su filosofinėmis tiesomis. Žmogus filosofines tiesas priima ar nepriima tik laisvai apsisprendęs. Nepripažinti Niutono atrasto ir aprašyto traukos dėsnio būtų kvaila, tuo tarpu galima priimti ar atmesti Tomo Akviniečio Dievo buvimo įrodymus. Rastas dėsnis yra niekieno, o filosofinė teorija yra niekas kitas, kaip objektyvuota „sudaiktėjusi“ filosofo dvasia, nors ji nėra grynas prasimanymas, nes turi realų pagrindą. Antra vertus, filosofinės tiesos žmonėms yra net svarbesnės už mokslines tiesas: dėl mokslo tiesų mažai ginčijamasi, o už filosofijos žinias žmonės ryžtasi net savavaliauti. Tuo filosofija panaši į politinę ideologiją ir religiją.

IŠVADOS

1. Prieš filosofijos atsiradimą visuomeninėje sąmonėje dominavo mitai ir religija. Kaip tik mitologija ir religija buvo natūralios filosofijos atsiradimo prielaidos, tačiau ne vienintelės. Taip pat filosofijos atsiradimui turi įtakos žmogaus nuostaba, abejojimas, sukrėtimas. Gimstant filosofijai žmogus tyrimuose pradeda vadovautis protu, daryti racionalias išvadas. Filosofija tarsi „išsilaisvina“ iš antgamtinių jėgų priklausomybės. Filosofijos formavimuisi reikėjo ir palankių visuomeninio gyvenimo sąlygų. Istoriniai faktai rodo, kad filosofijai atsirasti ir plėtotis reikia laisvos, demokratiškos visuomenės, kurioje nedraudžiama kitamintystė.
2. Terminas „filosofija“ pirmąkart randamas Pitagoro mokyme; kaip atskirą mokslą ją pirmą kartą išskyrė Platonas. Filosofija atsirado vergovinėje visuomenėje kaip mokslas, vienijantis visas žmogaus žinias apie objektyvų pasaulį ir apie save patį. Vystantis visuomeninei gamybinei praktikai ir kaupiantis mokslinėms žinioms, mokslai vienas po kito atsiskyrė nuo filosofijos, o ji išskyrė į savarankišką mokslą. Filosofijos mokslas atsiranda, prireikus paruošti bendrą pažiūrą į pasaulį, ištirti bendrus jo pradus ir dėsnius, turėti racionaliai pagrįstą mąstymo apie tikrovę metodą, logiką ir pažinimo teoriją.
3. Filosofijai tenka nemažas vaidmuo žmogaus gyvenime. Filosofija, aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi. Praktinė filosofija, konkrečiai etika ir politinė filosofija, siekia nustatyti bendrus elgsenos principus, o juk poelgiai kaip tik ir išryškina žmonių pasaulėžiūrą, tuo pat metu ir bendrą požiūrį į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Įvairiais būdais patekusios į žmonių sąmonę, filosofinės idėjos daro didelį poveikį jų pasaulėžiūrinei orientacijai, kartu didesniu ar mažesniu mastu veikia epochos kultūrą. Filosofinės idėjos persmelkia visą mūsų kultūrą ir visą mūsų gyvenimą. Jos nemažu mastu lemia, ką mes manome apie pasaulį ir mus pačius. Kritiškai analizuodama mūsų mąstymo ir kūrybos prielaidas bei priemones, ir keldama naujas idėjas, vertybes ir tikslus, filosofija negali nedaryti poveikio žmonių veiklos būdams ir rezultatams. Filosofinės idėjos, pagavusios mases, ne tik keičia jų požiūrį į pasaulį, bet gali turėti lemtingos įtakos radikaliam jo pertvarkymui.
4. Be kasdieninėje kalboje aptinkamo filosofavimo, filosofavimas reiškiasi ir kituose žmogaus veiklos būduose, turinčiuose pažinimo žymę: mene, politinėje ideologijoje, mistikoje, teologijoje ir pan. atrodo, kad be filosofavimo bruožų apsieina tik vienas pažinimo būdas, t.y. mokslas, tačiau ir moksle yra išimčių (pvz.: sociologijoje, psichologijoje, politologijoje, menotyroje ir pan.) .
Mokslas nuo filosofijos skiriasi pačiais pažinimo tikslais, kurie koduojami mokslininko ar filosofo keliamuose klausimuose. Mokslininkas niekada nekelia klausimo, jeigu į jį negalima pateikti atsakymo empirinės patirties būdu. Tuo tarpu filosofinį klausimą gali kelti įvairiai. Mokslo kalba būties paslapčių atskleisti nepajėgia. Mokslo sąvokos yra terminai arba bekalbės formulės. Tuo tarpu filosofijoje kalba ir pati filosofija iš esmės sutampa, nes kiekviena filosofijos sąvoka lieka mįslė ir verčia mąstyti. Mąstymas visada reiškiasi žodžiu, kuriuo aiškinamas faktas. Žmogus filosofines tiesas priima ar nepriima tik laisvai apsisprendęs

LITERATŪRA

1. Jonuškas V., Filosofijos pradmenys. – V., 2000
2. Filosofija: mokomoji knyga. – K., 2000
3. Jasmontas A., Filosofijos pamatai ir pavyzdžiai. – V., 1999
4. www.tingiu.lt
5. Tarptautinių žodžių žodynėlis. – V., 1999
6. Filosofijos žodynas

Leave a Comment