FILOSOFIJA. RENĖ DEKARTO FILOSOFINĖS PAŽIŪROS

TURINYS
ĮVADAS 2
GYVENIMO APRAŠYMAS 3
RENĖ DEKARTO FILOSOFIJA 7
PAGRINDINĖS DEKARTO FILOSOFIJOS TEZĖS 14
IŠVADOS 15
LITERATŪRA 17
INTERNETAS 17ĮVADAS
Filosofijos istorija yra ne savavališkai surankiotų keistų dalykų perpasakojimas. Ji yra pasakojimas apie tai, kas tikrai buvo, žmogui ieškant savęs ir savo aplinkos suvokimo pačiu svarbiausiu – minties raidos – požiūriu. Žmogaus mintyje kondensuota visa žmogaus patirtis, Kiekvienas metas savaip suvokė ir suprato gyvenimą. Bet gyvenimo supratimą išreiškiančios idėjos visada buvo žmogaus vedliai: laikinos savo turiniu, pačios jos buvo nemirtingos, ir tiktai tiek, kiek žmonės sugebėdavo savo gyvenimą išreikšti idėjomis, suteikti jam protingumo, tiek intensyvus ir prrasmingas būdavo žmonių gyvenimas.
Garsieji praeities filosofai, kurių vardai įrašyti į filosofijos istorijos metraščius, paprastai apibūdinami pagal svarbiausius jų nuopelnus, pagal pagrindines su tais vardais siejamas idėjas, kurios pasirodė turinčios išliekamąją vertę. Tuos nuopelnus apibrėžti dažnai būna labai sunku, nes filosofų, kurie išsiskirtų išoriškai naujomis ir originaliomis idėjomis, nėra daug, kaip kad nebūna daug iš toli regimų viršukalnių kalnynuose. Kiti filosofai, kad ir gana garsūs, turi ten-kintis kuklesne dalia – jie reikšmingi jau žinomų idėjų modifikacijomis ir kombinacijomis, savo įsiveržimu į tam tikros eppochos ir tam tikros tautos kultūros situaciją ir daromu poveikiu jai, pagaliau pačia savo rašymo maniera, savo veikalų stiliumi, nuo kurių dažnai priklauso, ar tie veikalai gali būti įdomūs vėlesnių kartų žmonėms. Prie šitokių, ryškumo filosofijos žvaigždžių, galima priskirti ir Re

enė Dekartą.
Prancūzų filosofas Renė Dekartas (1596 03 31 — 1650 02 11) buvo vienas žymiausių ir įtakingiausių mąstytojų žmonijos istorijoje. Jis ir jo sekėjai ypač pabrėžė žmogaus mąstymo reikšmę, manė, kad protu ir logikos dėsniais prieitos išvados yra neginčijama tiesa.

René Descartes (1596-1650)GYVENIMO APRAŠYMAS
Renė Dekartas (Renė Descartes) gimė 1596 metais ir vai¬kystę praleido mažame pietų Prancūzijos miestelyje, kuris visam amžiui paliko R. Dekartui trauką į nuošalias erdves. Šeima buvo apsišvietusi, pasiturinti ir, laikui atėjus, atidavė sūnų į geriausią, vėliau visoje Europoje iš-garsėjusią La Flešo jėzuitų kolegiją. R. Dekartas mokėsi labai rimtai ir kaip tik dėl to guvus jo protas gerai pajuto visą scholastinio moks¬lingumo nepagrįstumą ir nepakankamumą. Bene svar-biausias kolegijos laikų „atradimas” buvo matematikos galios pajauti¬mas — matematika jaunajam R. Dekartui ypač patiko dėl jos samprotavimų tikrumo ir akivaizdumo, ir jis sttebėjosi, kodėl ant to tvirto pagrindo nepastatyta nieko didingesnio.Baigęs mokyklą, R. Dekartas nusprendė atsisaky-ti scholas¬tų praktikuojamos problematikos ir savo jėgomis studijuoti „didžiąją pasaulio knygą”.
1614—1618 metais R, Dekartas gyvena Paryžiuje ir kurį laiką nevengia visų jaunam ir pa-siturinčiam žmogui prieina¬mų gyvenimo malonumų. Tačiau po ta išorinio nerūpestingu¬mo skrais-te vyksta įtemptas intelektualinis darbas. Jis baigia¬si visišku gyvenimo būdo pakeitimu. Iš pradžių R. Dekartas slepiasi nuo draugų pačiame Paryžiuje, paskui nutaria išvykti kur nors atokiau. Pato-giausia jam pasirodo — neprieštaraujant ir tėvo pla¬nams — stoti į armiją ir

r, prisidengus karininko munduru, pa¬matyti kuo daugiau pasaulio, o svarbiausia — įgyti laisvo laiko savo moksliniams tyrinėjimams. Tai buvo būtina tuo labiau, kad R. Dekartas, gilindamasis į mokslo klausimus, anot jo paties, taip susipainiojęs abejonėse, jog aiškiai paju¬tęs visišką savo neišmanymą. Nuo 1618m. R. Dekartas beveik penketą metų tarnauja Olandijoje ir Vokietijoje. 1619 metų lapkričio 10 dieną (tą dieną jis tiksliai įsimena visam gyvenimui) jis pirmąsyk suvokė, kad iš dvejonių yra, išeitis, ir tą išeitį rodo ne kas kita, kaip matematika. Matematika vadovaujasi tam tikrais pra¬diniais visai akivaizdžiais teiginiais ir, remdamasi tiksliai api¬brėžtomis taisyklėmis, kuria abejonių nekeliantį mokslą. Radus tokius išeities taškus ir atitinkamas taisykles, galima, matyt, ir kituose moksluose gauti tokius pat tikslius kaip ma¬tematikoje rezultatus. Vis dėlto apibrėžtesnių savo pozicijos pa-rametrų R. Dekartas kol kas nebuvo radęs, tačiau ieškoti jų nuo šiol buvo svarbiausias jo gyveni-mo tikslas. Dėl to reikė¬jo kryptingiau susipažinti su visais mokslais, ypač su mate¬matika.
Armijos tarnyba tam netiko, ir 1622m. R. Dekartas ją pa¬lieka. Patvarkęs turto reikalus, jis išvyksta į Italiją, pabuvoja Šveicarijoje ir 1625m. apsigyvena Paryžiuje. Čia greitai įsi¬jungia į gy-vą intelektualinį bendravimą. Didelį poveikį R. De¬kartui padaro bendravimas su M. Mersenu, žymiu mokslininku ir XVII a. Europos mokslo plėtotės organizatoriumi (jo suburtų mokslininkų bendrijos pagrindu 1666m. buvo įkur¬ta Paryžiaus mo
okslų akademija). R. Dekartas palaiko ry-šius__ su tokiais M. Merseno aplinkos žmonėmis, kaip matematikai P. Ferma, 2. P. de Robervalis, F. de Besi, K. Midoržas, kitais mokslininkais, inžinieriais, filosofais. Paryžiuje R. Dekartas ima garsėti kaip naujos filosofinės sistemos kūrėjas. Deja, „sistemos”, išrutuliotos tokiu nuosek¬lumu ir griežtumu, kaip norėjo pats autorius, iš tiesų dar nėra, ir draugų susidomėjimas ragina jį atsidėti pačiam rim¬čiausiam darbui. Jausdamas savo kelio teisingumą ir netrokšdamas viena¬dienių ginčų garbės, R. Dekartas nutaria vėl išvykti. Pasiren¬ka jam jau žinomą Olandiją, Amsterdamą, kur ma-nė galėsiąs gyventi kaip pačioje nuošaliausioje dykumoje. Olandijoje, retkarčiais išvykdamas, R. Dekartas gyvena dvidešimt metų. Čia jis gludina samprotavimo taisykles, čia suformuluoja savo filosofijos principus, sukuria pagrindinius savo fizikos ir metafizikos darbus. Iš pažiūros R. De-karto gyvenimas Olandijoje atrodo ramus ir net laimingas. Jis visiškai pasineria į savo metodolo-ginius, apmąstymus ir mokslinius tyrimus, o kai pasidaro pernelyg žinomas — niekam nieko ne-sakęs, keičia gyvenamąją vietą ir vėl gyvena tik savo. intelekto pasaulyje. Pirmaisiais savo buvo-jimo Olandijoje metais R. Dekartas intensyviai formuluoja savo metodologinius principus, dės¬tydamas juos darbe „Proto vadovavimo taisyklės” („Regulae ad directionem ingenii”). Darbas liko nebaigtas, nes nuo 1630 metų R. Dekartas atsideda sistemingam savo sukurtuoju pa¬žinimo meto-du pagrindžiamos pasaulėžvalgos išdėstymui. Daug laiko skiria įvairiausiems eksperimentams, ypač domisi teorine ir
r taikomąja optika, dangaus reiškiniais, geometrijos problemomis. 1633m. vasarą veikalas „Pasaulis, arba traktatas apie šviesą” („Le Monde, ou Traitė de la Lumiėre”) buvo beveik užbaigtas — liko tik kai ką pataisyti ir, prieš išsiun¬čiant į Paryžių spausdinimui, perrašyti. Tačiau kaip tik tuo metu R. Dekartas sužinojo, kad inkvizicija pasmerkė G. Ga¬lilėjaus knygą „Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio siste¬mas”, kur buvo dėstomi M. Koperniko sistemos pra-našumai. Žinia R. Dekartui buvo toks smūgis, kad savo kūrinio jis nu¬tarė nebespausdinti. (Nepa-skelbtas rankraštis, jei nebuvo su¬naikintas paties R. Dekarto, ilgainiui dingo.) Šitą sprendimą jis padarė nelengvai, tačiau, vengdamas konflikto su bažnyčia, savo pažiūras nutarė išdėstyti santū-riau — ne kaip naujos pasaulėžvalgos teorinius pagrindus, o kaip mokslo metodolo¬gijos darbą. 1637m. Leidene prancūzų kalba pasirodė R. De¬karto veikalas „Samprotavimas apie metodą” su trimis prie¬dais: „Dioptrika”, „Meteorais” ir „Geometrija”. Knygoje pirmą kartą viešai išdėstomos R. Dekarto metodą išreiškiančios tai¬syklės, kurių praktinę reikšmę rodo trys priedai iš įvairių žini-jos sričių. Veikalas susilaukė didelio dėmesio ir ne vienu atveju sukėlė vis labiau įsiaitrinančius ginčus.
Nepaisant polemikos, kelių asmeninių nelaimių (dukters, tėvo, sesers mirtys), R. Dekartas įtemptai dirba, ir 1641m. Paryžiuje lotynų kalba pasirodo antras jo darbas — „Apmąs¬tymai apie pirmąją filosofiją, kuriais įrodinėjamas dievo eg¬zistavimas ir sielos nemirtingumas” („Meditatio-nes de prima philosophia in qua Dei existentia et animae immortalitas demonstratur”). 1642m. veikalas antrąkart išleidžiamas Amster¬dame. Išverstas į prancūzų kalbą, 1647m. jis vėl pasirodė Pa¬ryžiuje. Mąs¬tytojo autoritetas augo. Tačiau ir dabar R. Dekartas stengėsi likti nuošalyje, palaikyti kuo geriausius santykius su bažnyčia, nors jo filosofinės idėjos buvo nelabai patrauklios ir — ne¬žiūrint jų autoriaus idėjinio konformistiškumo — pernelyg pa¬vojingos religinėms dog-moms. Tai pajuto kai kurie teologai ir pradėjo dogmatinių pretenzijų bylą. O R. Dekartas tuo me¬tu rašo „Filosofijos pradus” („Principia philosophiae”), kuriuos 1644m. išleidžia Amsterdame. Autorizuotas šio veikalo vertimas į prancūzų kalbą pasirodo 1647m. Šis darbas — tai visos R. Dekarto pasaulėžiūros sąvadas, vadovėliškai dėstantis svar¬biausias filosofo mintis ir išgrynintų metodologinių principų bei visų sukauptų mokslo faktų pagrindu konstruojantis pa¬tobulintą pa-saulio sandaros modelį. Su savo idėjomis norėda¬mas supažindinti kuo didesnį būrį žmonių, jis ypač troško atverti joms kelius į universitetų auditorijas. Su tuo rūpesčiu ir bandymu į gyvenimo pabaigą apsistoti gimtajame krašte, matyt, susijusios R. Dekarto kelionės į Prancūziją 1644, 1647 ir 1648 metais. Čia jis įgyja naujų draugų, pakoreguoja savo santykius su jėzuitais, tačiau draugų pagarba pasireiškia dau¬giau moksliniais ginčais, jėzuitai tenkinasi daugiareikšme tyla, o Prancūzi-jos vyriausybės jam žadėta pensija taip ir lieka tuščiu pažadu. Tokiomis aplinkybėmis grįžimas į tėvynę R. De¬kartui vis aiškiau iškyla kaip nereali svajonė. Olandijoje jis jaučiasi tikriau.
1648m. jis baigia vieną paskutinių darbų — „Žmogaus kūno aprašymas. Apie vaisiaus at-siradimą”. 1649m. išeina „Sielos aistros” — psichologijai ir etikai skirtas kūrinys. Deja, ramybės nėra ir Olandijoje. Be to, miršta geriausias R. Dekarto draugas M. Mersenas, ir R. Dekartas ruo-šiasi dar kartą pabėgt nuošalumon. Šį kartą, pasinaudodamas karalienės Kristinos kvietimu, — į Švediją.
Tai buvo. paskutinis R. Dekarto bėgimas. Ramybės Kristi¬nos rūmuose jis nerado. Mat, pa-nūdusiai studijuoti filosofiją dvidešimt trejų metų karalienei patogiausias laikas užsiėmi¬mams pa-sirodė penkta valanda ryto. R. Dekartui, kuris nepasižymėjo prigimties tvirtumu ir buvo įpratęs keltis tik apie pusiaudienį, tai buvo pražūtingas režimo laužymas. Atšiaurūs rytmečiai netruko at-siliepti: R. Dekartas susirgo plaučių už¬degimu ir 1650m. vasario 11 d. mirė.
Po šešiolikos metų R. Dekarto palaikai buvo pervežti į Paryžių. Jo draugai ir gerbėjai ren-gėsi pačiai iškilmingiau¬siai ceremonijai, tačiau išvakarėse karalius įsakė nuo kalbų susilaikyti: 1663m. R. Dekarto kūriniai buvo įtraukti į Index librorum prohibitomm.
Renatus Descartes
Opera philosophica. Editio ultima

R. Descartes’o
Principia philosophiae
antraštinis lapas

Garsaus prancūzų filosofo, fiziko, matematiko R. Descartes’o (1596-1650) Filosofijos raštai. Juose sudėti svarbiausi R. Descartes’o veikalai .RENĖ DEKARTO FILOSOFIJA
Renė Dekartas – prancūzų filosofas, fizikas ir matematikas, klasikinio raciona-lizmo filosofas. Dekartas laikomas vienu iš naujųjų amžių naujosios filosofijos pirmtakų. Jis reikalavo pakeisti ankstesniąją filosofavimo tradiciją. Filosofijos mokslininkų požiūriu, R. De-karto pradėtas naujas filosofinio žinojimo būdas yra tik antras atvejis po antikos filosofijos ly-derio Aristotelio mirties . Jis buvo vienas iš tų vėlyvųjų viduramžių žmonių, kurie visomis pro-to galiomis stengėsi remtis konkrečių gamtos dalykų pažinimu, tačiau naująjį žinojimą ir paži-nimą bandė susieti su kai kuriomis viduramžių pasaulio sampratomis: jis labai rūpinosi, kaip gamtamoksliškai paaiškinti sielą, erdvę, net Dievą.
Dekartas laikė save mąstytoju, kuris, nutraukęs ryšius su ligtoline, jo manymu, beverte tradicija, ėmėsi kurti iš esmės naują mokslą. Iš tiesų jo būta originalaus mąstytojo; tačiau su tradicija buvo susijęs kur kas labiau nei tvirtino, ir kaip tik su scholastine tradicija. Savo meta-fizikoje jis kėlė tas pačias problemas kaip ir didžiosios epochos scholastai, o pozicija, kurios laikėsi jas spręsdamas, buvo artima augustinizmo (paties Augustino, Bonaventūro, Dunso Ško-to) nuostatoms. Ir principinis subjektyvus filosofijos atramos taškas ir Dievo koncepcija, ir min-tis, kad pažinimo šaltinis yra Dievas, ir valios primato idėja bei laisvės samprata, voliuntaristi-nė sprendimo teorija, netgi tokios įvairios detalės, kaip garsusis pavyzdys apie vaško gabalą, visa tai jau buvo Augustino filosofijoje. Netgi Dekarto garsusis cogito, ergo sum buvo suformu-luotas Augustino, jį dažnai kartodavo scholastai, o naujai pagrindė jo paties amžininkas Cam-panella. Nepaisant šių sąsajų, Dekartas pasiūlė naują metodologiją ir sukūrė naują filosofijos sistemą .
Anuometinė logika Dekarto netenkino. Silogizmai tarnauja dažniausiai tik tam, kad jau žinomus dalykus būtų galima kitiems išaiškinti, taigi mūsų pažinimo jie neišplečia. Didžiuma kitų logikos receptų – šalia teisinga ir gera – skelbia daug ko nereikalinga ir žalinga, todėl jis ryžtasi tik šiuos keturis jų, kaip neabejotinus priimti.
1. Nieko neprivalau priimti už tikra, ko aiškiai, kaip tokio, nepažįstu, ir nieko kito į savo sprendimus nepriiminėti, kaip tik tai, kas mano dvasioj tiek aišku pasidaro, kad aš jokiu būdu negaliu tuo abejoti.
2. Kiekvieną problemą reikia į kaip galima daugiau dalių suskaidyti.
3. Pradėti nuo paprasčiausių ir lengviausia pažįstamų objektų ir pamažu pereiti prie sudėtingiausiųjų pažinimo.
4. Objektų išskaičiavimas turi būti toks pilnas ir jų apžvalga tiek bendra, kad galiu būti tikras, jog nieko neliko praleista.
1619m.lapkričio 10 d. R.Dekartas susapnavo 3 sapnus, pakeitusius jo gyvenimą. Jie jam paaiškino gyvenimo tikslą ir apibrėžė jo ateitį atskleisdami „nuostabų mokslą” ir „stebuklingą atradimą”. Niekas tiksliai nežino, ką tąkart sapnavo Dekartas, tačiau nuo to laiko jis buvo įsiti-kinęs, kad matematika yra visų gamtos paslapčių raktas. Visi mokslai sujungti matematiniais sąryšiais. Sapnai parodė Dekartui, kad „visa Visata yra didelė, harmoninga ir matematiškai su-konstruota mašina”.
Kaip mokslininkas Dekartas mokslo pavyzdžiu laikė skaičių mokslą. Mat aritmetika gali visus skaičius išsklaidyti į vienetus, o vienetus vėl taisyklingai sugrąžinti į bet kurį skaičių. Šie veiksmai yra „aiškūs ir akivaizdūs”. Tuos pačius principus galima taikyti ir geometrijoje, nors geometrijos objektai sukurti žmogaus proto. Taigi protas gali daug. Tačiau filosofas susijęs su konkrečia tikrove, kuriai pažinti aiškių ir apibrėžtų sąvokų nėra. Ieškodamas tokių matematiškai „aiškių ir akivaizdžių” tiesų, Dekartas iškelia filosofijoje savo garsiąją abejonę: „de omnibus dubitantum est”, t. y. viskuo privalu abejoti. Žinių, pagrįstų tikėjimu, papročiais, tradicija, o ypač autoritetais pagrįstų tiesų reikia atsisakyti. Reikia abejoti viskuo. Ypač įtartini yra jutimai, nes galima abejoti net tuo, kad aš sėdžiu prie židinio su chalatu. Gal tai buvo sapnas, gal haliu-cinacijos? Klaidinim.o genijus verčia abejoti viskuo, tačiau ne absoliučiai viskuo.
Renė Dekartui dauguma minčių atėjo jam sėdint prie židinio arba rytais gulinėjant lovo-je:
„Būdamas žmogus turiu įprotį miegoti ir sapnuose regėti tuos pačius arba labai pana-šius dalykus, kuriuos beprotis regi nemiegodamas. Kaip dažnai naktį pamanydavau esąs šioje vietoje, apsirengęs, prie ugnies, kai iš tikro gulėjau nuogas po patalais lovoje. Dabar atrodo neabejotina, kad nesu užsimerkęs kai žvelgiu į šį popieriaus lapą, kad ši mano purtoma galva nesnaudžia, tyčia ir tikslingai sugniaužiu šį kumštį – ir vis tik jaučiu, kad tai, kas nutinka sapne, taip aiškiai nesiskiria nuo viso šito. Rūpestingai pagalvojus, aš prisimenu buvęs suklaidintas panašių iliuzijų, kai miegodavau. Apsistojęs ties šia mintimi, labai aiškiai matau, kad nėra aki-vaizdžių požymių, pagal kuriuos būtų galima aiškiai atskirti budėjimo ir miego būsenas – ir tai mane visiškai stulbina ir tas nustebimas yra toks, kad beveik įtikina, kad dabar miegu”.
Dekartas priima katalikiškosios filosofijos pradininko Aurelijaus Augustino neabejoti-no dalyko principą: neabejotina yra tik tai, kad „aš esu” ir „aš mąstau”. Taigi ir Dekartas nesua-bejoja vieninteliu dalyku – abejojančio subjekto buvimu. Šį savo filosofinės teorijos principą filosofas išreiškė vėliau truizmu tapusia teze: „cogito ergo sum”, t, y. jeigu aš mąstau, vadina-si, aš egzistuoju. Šio mąstymo akivaizdumu Dekartas aiškina visas metafizines paslaptis.
Siekdamas parodyti, kad mokslo pagrindai yra tvirti, nes yra mūsų mąstyme, o ne juti-muose, Dekartas teigė abejojęs visais dalykais, ateinančiais per jutimus. Tai nereiškia, kad jis bandė įrodyti, kad niekas neegzistuoja arba, kad mums negalima sužinoti, ar kas egzistuoja – o tik parodyti, kad galima suabejoti visu mūsų pažinimu, gautu per jutimus. Jei visos žinios atėjo per jutimus, negalime būti tikri, ar be mūsų kas nors egzistuoja. Tad pažinimas įmanomas tik per mąstymą.
Dekartas naudojo tris labai panašius argumentus, parodžiusius abejonę visu mūsų paži-nimu: sapnų, Dievo buvimo ir Šėtono buvimo. Kiekvienas jų remiasi tuo, kad išorinių objektų niekada nesuvokiame tiesiogiai, o tik per mąstymą, vaizdinius, kuriuos išoriniai dalykai sukelia mumyse. Tad gali būti, kad šalia mūsų yra kažkas, kas atitinka mūsų galvose esančius vaizdi-nius.
Dekartas pripažino, kad kai kurie gali atmesti, kad mūsų sapnų elementai yra iliuzori-niai, tad panaudojo ir kitus abejonę didinančius argumentus.
„Kokiu pagrindu galiu neigti, kad mano rankos ir kitos kūno dalys egzistuoja? – nebent būčiau kaip protiškai nesveiki, kurių smegenys taip ištąsytos nepaliaujamų melancholijos klie-desių, kad būna tikri esą karaliais, kai, iš tikro, tėra skurdžiai arba kad vilki purpuro drabužius būdami nuogi, arba, kad jų galvos molinės, moliūgai arba iš stiklo” .
Iš tikrųjų Dekartas atmeta galimybę, kad yra psichiškai nesveikas, nes gali atskirti sveiką nuo nesveiko ir mano, kad būtų neprotinga tai, ką sako apie psichinius ligonius, taikyti sau. Ir vis tik sveikų žmonių gyvenime yra reiškinių, kurie tam tikru lygiu prilygsta psichinių ligonių iliuzijoms – tai mūsų sapnai miegant. Ir Dekartas siekia apmąstyti juos.
Dekartas spėja, kad sapnai gali būti palyginami su paveikslais. Nemažai sukurta realisti-nių paveikslų tiksliai perteikiančių realybę. Tokius vaizdinius galime matyti ne tik tikrovėje, bet ir vaizduotėje (sapnuose). O tokiuose paveiksluose kaip Pikaso ar S.Dali pasaulis perteikiamas transformuotas vaizduotės. Tačiau ir šiuo atveju jie turi sąryšius su realiais pasaulio objektais. Net ir Mondriano paveiksluose, sudarytuose iš geometrinių figūrų ir linijų, taip pat naudojamos „realios” spalvos ir formos, skaičių ir figūrų savybės. Tačiau jie daug abstraktesni, nei sapnuose regimi vaizdiniai.
Pagrindine būties apibūdinimo sąvoka Dekartui yra substancija , kurią jis nusakė kitaip negu jo pirmtakai. Substancija, Dekarto teigimu, yra toks dalykas, kuris savo buvimu nereika-lauja nieko, išskyrus jį patį (kaip. žinome, Aristoteliui substancija yra kiekviena natūrali būty-bė – materijos ir formos junginys).
Dekarto filosofiją mokslininkai vadina dualizmu , nes filosofas pripažįsta dvi visiškai savarankiškas substancijas: kūnus (materiją) ir dvasias (sielas). Pasak Dekarto, kūnai ir sielos yra panašios į du laikrodžius, rodančius visiškai skirtingą laiką.
Siela yra nemateriali, nedaloma ir neerdviška, todėl ją gali tyrinėti tik metafizika (filoso-fija). Jos, t. y. sielos, pagrindinė savybė yra mąstymas (cogitas). Tuo tarpu substancija, kuri yra erdviška, kurią galima iki begalybės dalyti, yra kūnas (materija). Pagrindinė kūnų savybė yra tįsumas (exten-sa). Kadangi nekūniškas tįsumas neįmanomas, nėra jokios tuščios erdvės. Taigi pasaulinė materija kaip erdvė yra begalinė, vienalytė, neturi tuštumų ir be galo daloma. Dekar-tas neigė, kad materijoje yra nedalomų dalelyčių – atomų, todėl ir judėjimo šaltinis nesąs pa-čiuose daiktuose. Judėjimo šaltinis yra tai, kas anapus kūno. Judėjimas – mechaninis, t. y. kylan-tis iš materialių kūnų sąveikos. Dėl to ir gyvūnai bei žmonių kūnai yra judančios mašinos, ne-gyvojoje gamtoje nėra jokio tikslingumo.
Reikia pripažinti, kad Dekartas nėra nuoseklus dualistas: tiek mąstančioji, tiek tįsioji substancijos nepripažįstamos (pagal substancijos apibrėžimą) substancijomis tikrąja prasme, nes jos netobulos. Tobula substancija (trečioji!), kuriai iš tikrųjų egzistuoti reikia tik savęs pačios, yra pirmųjų dviejų substancijų kūrėjas – Dievas. Tik Dievas egzistuoja pats iš savęs, ir yra pats sau priežastis. Visa kita savo būtimi reikalauja Dievo, kuris savo nuolatine veikla išlaiko mate-rijoje tiek judėjimo ir rimties, kiek įdėjo šito kurdamas pasaulį.
Dievo buvimą Dekartas įrodinėja dvejopai. Pirmas jo Dievo buvimo įrodymas paremtas Anzelmu Kenterberiečiu . Šitą būdą sukritikavo Tomas Akvinietis. Galima prisiminti, kad, pa-sak Anzelmo, turį būti daiktų, už kurių mūsų mintis nieko tobulesnio neįžvelgia, nemąsto. Die-vo sąvoka tobuliausia, nes mūsų protas nieko tobulesnio sugalvoti negali. Taigi pati sąvoka „dievas” savaime mums suteikia žinių apie tokio dalyko kaip Dievas buvimą (šiais laikais tai sukritikuoti labai nesunku, nes, tarkime, sąvokos „devyngalvis slibinas” buvimas dar neįrodo, kad toks daiktas iš tikrųjų yra).
Antras būdas įrodyti Dievo buvimą pagrįstas žmonių nesugebėjimu suvokti begalybės, todėl atseit tokios sąvokos autorius gali būti tik tos sąvokos kūrėjas – pats Dievas. Tik Dievas gali pateikti tokią idėją kaip begalybė. Kartu tiek pirmas, tiek antras Dievo buvimo įrodymo bū-das paremtas mintimi, kad Dievo sąvoka yra paties Dievo mums, žmonėms, įdiegta prote. Tai reiškia, kad Dievo sąvoka mums yra įgimta. Šiai įgimtai sąvokai yra būdingas pažinimui reika-lingas aiškumas ir akivaizdumas. Remiantis tokiu akivaizdumu, galima sukurti ir kitus akivaiz-džius teiginius, nes įgimti yra ir pagrindiniai logikos principai bei „substancijos”, „priežasties”, „tįsumo” ar „skaičiaus” sąvokos.
Protas ir jutimai. Protas yra pažinimo matas: tikra yra tai, kas jam aišku ir akivaizdu. Ju-timai anaiptol nėra kita, protui lygiavertė pažinimo grandis. Jusliniai pojūčiai naudingi gyveni-me, bet ne pažinimo procese. Kaip ir jausmai, jie protui tik signalizuoja, kas žmogui yra tinka-ma, o kas žalinga, bet anaiptol jie nepadeda atskleisti tiesą. Laikydami pojūčius pažinimo šalti-niu iškreiptume jų prigimtį. Jutimai turi tik praktinę reikšmę, o pažinimo funkciją atlieka tik protas. Neteisinga netgi manyti, kad jutimai tai pirminis pažinimas, kuriuo vėliau remiasi pro-tas. Jusliniai pojūčiai tai tik gebėjimas, leidžiąs su proto pagalba pačiam įsisąmoninti savas įgimtas idėjas.
Įgimtos idėjos. Mūsų prote esančių vaizdinių analizė leidžia išskirti tris jų rūšis: įgimtus, arba „gimusius kartu su mumis”, gautus iš išorės, arba įgytus, ir mūsų pačių susikurtus. Pavyz-džiui, Saulės vaizdinys yra įgytas, hipogrifo pačių sukonstruotas, o bendrieji vaizdiniai, tokie kaip substancija, Dievas, Aš, yra įgimti.
Beje, .ginčytinas buvo tik vienos iš trijų idėjų rūšių įgimtų idėjų buvimas. Dekartas labai ryžtingai jas gynė. Tokia jo nuostata kilo iš dualizmo: aristoteliškasis požiūris, kad pažinimas yra kūnų poveikio sielai padarinys, vertė pripažinti sielos savarankiškumą, todėl jam buvo ne-priimtinas. Dekartas grįžo prie kitos didžiosios pažinimo koncepcijos prie Platono koncepci-jos, kuri pažinimą laikė spontaniška sielos veikla.
Dekarto nuomone, įgimtos idėjos nėra išorinių daiktų poveikio protui padarinys, o yra savaimingos protui, nepriklausomos nuo valios, paprastos, aiškios ir akivaizdžios, nes būdamos paties proto savastis negali būti jam neaiškios. Tačiau Dekartas neteigė, kad įgimti vaizdiniai nuolat glūdi prote, įgimtas jų pobūdis tokios prielaidos nereikalaująs. Savo požiūrį jis stengėsi pateikti kuo apdairiau, pabrėždamas, kad įgimta esanti tik galimybė turėti tam tikro pobūdžio vaizdinius, tik proto gebėjimas juos susikurti.
Tačiau greta šio psichologinio įgimtų idėjų traktavimo Dekarto filosofijoje būtą ir kito-kio, metafizinio, požiūrio. Kaip tik šiuo požiūriu įgimtoms idėjoms buvo priskiriamas ne tik pastovumas, bet ir patikimumas. Kodėl jos yra patikimos? Nes protui jas įdiegė Dievas, tad jas lydi patikimumą laiduojanti „natūrali šviesa”; Dievas jas Įdiegė ir Dievas laiduoja jų teisingu-mą, o įgytos idėjos tėra atsitiktinio daiktų poveikio protui padarinys, tai klystančių žmonių kū-rinys. Šiuo atžvilgiu naujoji Dekarto įgimtų idėjų teorija sietina su senąja Augustino iliuminaci-jos teorija.
Tiesa ir klaida, protas ir valia. Dekartas skyrė dvejopus potyrius: pasyvius ir aktyvius. Kuomet ką nors įsivaizduoju, turiu kokių nors idėjų, tai yra mano pasyvūs potyriai, o kai ką nors teigiu arba neigiu, kai darau sprendimą, tuomet elgiuosi aktyviai, atlieku aktą.
Abiejų potyrių rūšių skirtumas akivaizdžiau išryškėja nagrinėjant apsigavimo ir klaidos prigimtį. Negaliu suklysti, jei laikausi pasyviai. Galiu suklysti tik būdamas aktyvus, ką nors tei-gdamas ar neigdamas. Joks vaizdinys pats savaime nebūna klaidingas. Nėra klaidinga, pavyz-džiui, chimeros idėja, nors tikrovėje ji neturi atitikmens. Lygiai taip pat teisingas yra ir ožkos, ir chimeros vaizdiniai. Klystame arba apsigauname tik tuomet, kai apie idėjas darome sprendimus, kai, pavyzdžiui, teigiame, kad chimeros idėją atitinka reali būtybė.
Sprendimas yra sudėtingos prigimties. Dekarto (kaip ir Augustino bei Dunso Škoto ) nuomone, jame dalyvauja abu pagrindiniai intelekto gebėjimai: ne tik gebėjimas pažinti, bet ir pasirinkti, ne tik protas, bet ir valia. Dekartui protas tai gebėjimas įsivaizduoti, o ne ką nors tei-gti ar neigti. Pastarąją funkciją atlieka valia. Ji, būdama aktyvaus pobūdžio gebėjimas, yra tik-roji sprendimo spyruoklė. Sprendimas nėra grynai intelektualus aktas, o apsisprendimo, sutiki-mo arba nesutikimo aktas. Klystame ne tada, kai įsivaizduojame chimerą, bet kai apsispren-džiame, jog chimeros vaizdinį atitinka realus objektas. O jeigu tokią mintį atmetame, tuomet to paties chimeros vaizdinio pagrindu darome teisingą sprendimą. Todėl tiesa ir klaida yra priė-mimo arba atmetimo dalykas, ir kaip tik valia arba pataiko, arba suklysta, randa tiesą arba apsi-gauna. Dekarto sprendimo teorija ir kartu visa pažinimo teorija yra voliuntaristinė.
Iš kur kyla klaida? Iš to, kad žmogaus valia yra neribota, o protas ribotas: jeigu valia ne-peržengia ribų, kuriose protas pagrindžia sprendinius, ji neprasilenkia su tiesa, bet jeigu išsprūs-ta iš tų ribų ir imasi spręsti apie dalykus, kurie protui neprieinami, tuomet ji suklysta. Dievas davė žmogui laisvą valią, tačiau kartu radosi galimybė klysti. Dekarto psichologijos religinis metafizinis pamatas išryškėjo ne tik Įgimtų idėjų teorijoje, bet ir sprendimo bei klaidos sampra-toje. Voliuntarizmas ir indeterminizmas , įsitikinimas, kad viešpatauja valia ir laisvė, būdingas ne tik jo Dievo, bet ir žmogaus koncepcijai.
Afektai. Valios aktus Dekartas išskyrė iš suvokinių, o visas kitas sąmonės būsenas, taip pat ir af.ektus, traktavo intelektualistiškai kaip vaizdinius. Vaizdiniai esą dvejopi: vienus siela sieja su išorės priežastimis, o kitus kildina iš savęs pačios; pastarieji vadinami afektais.
Afektus sukelia ne išoriniai daiktai, o tiesiogiai kraujyje esančios „gyvybinės dvasios”. Šios dvasios įvairiems individams priklausomai nuo jų temperamento sukelia skirtingus afektus. Aplenkdamas naujųjų amžių psichologiją, Dekartas priskyrė afektams ypatybę skatinti sielą veiksmui, pavyzdžiui, impulsas pabėgti nėra vien padarinys, bet pagrindinis baimės afekto veiksnys, bijoti nereiškia nieko kita, kaip tik jausti impulsą pabėgti.
Afektų psichologiją Dekartas kūrė remdamasis savo analitiniu ir mechanistiniu meto-du. Pirmiausia sudėtingų afektų įvairovę jis suskirstė į paprastus ir pirminius afektus. Išskyrė jis šešis afektus, būtent: nuostabą, meilę, neapykantą, geismą, džiaugsmą ir liūdesį. Jo teorija nu-skaidrino bent jau vieną psichologijos skyrių, ir kaip tik tą, kuris rodėsi sunkiausiai paaiškina-mas. Ji kėlė suprantamą susižavėjimą. Nuo tol afektų teorija tapo neatsiejama XVII amžiaus fi-losofijos dalimi.
Afektus Dekartas laikė papildomais faktais, savotiškais tikslingais reguliatoriais, natūra-liai lenkiančiais mus į tai, kas naudinga, ir atitraukiančiais nuo to, kas žalinga. Tačiau jis pe-rspėjo, kad sužadindami perdėtą potraukį vienoms vertybėms kitų vertybių sąskaita, jie gali būti žalingi. Taigi iš afektų teorijos išplaukė Dekarto etinė norma: būtina valdyti afektus, kad jie ne-peržengtų naudingumo ribų. Tačiau jo etika neapsiribojo vien utilitaristiniu įgimtų afektų nor-mavimu. Dekartas netgi pabrėžė, jog būtina ją papildyti dorybių ir idealių siekių teorija. Tačiau sistemingos etikos jis nesukūrė. Ji neatitiko mąstytojo, moksle vertinusio vien tai, kas aišku ir akivaizdu, paprasta ir suskaičiuojama, polinkių bei talento.PAGRINDINĖS DEKARTO FILOSOFIJOS TEZĖS
Metodologija. Prieš imantis tirti daiktus būtina išsiaiškinti metodą. Pažinimo kriterijus yra aiškumas ir akivaizdumas. Matematika paremta analitiniu metodu. Matematika visuotinio racio-nalaus pažinimo programos modelis. Tariamo skepticizmo metodas būdas patikimam pažinimui gauti.
Metafizika. Dievo ir kūrinijos, arba begalinės ir baigtinės substancijos, dualizmas. Mąs-tančiosios ir tįsiosios substancijos dualizmas. Dievo laisvė ir žmogaus valios laisvė yra neribota.
Gamtos filosofija. Mechanistinis materijos, taip pat ir organinės, traktavimas. Neatomisti-nė materijos sandaros teorija.
Pažinimo teorija. Tikrumas glūdi savimonėje. Natyvistinė idėjų teorija. Voliuntaristinė sprendimo teorija. Teologinis pažinimo pagrindimas remiantis natūraliosios šviesos teorija.
Labiausiai žinomos ir Dekartui būdingiausios laikomos šios tezės:
1. idėjų tikrumo kriterijus yra jų aiškumas ir akivaizdumas;
2. viso pažinimo matematizavimo programa;
3. į tikrą pažinimą veda aplinkinis skepticizmo kelias;
4. minties ir materijos dualizmas;
5. mechanistinis kūnų traktavimas.
Mąstymo tikslumo, kritiškumo ir metodiškumo troškimas bei, kita vertus, noras išspręsti pamatines metafizikos problemas štai svarbiausios Dekarto filosofijos paskatos.IŠVADOS
Aš manau kad, filosofija yra gera „proto mankšta“ arba gerai „išmankštinto proto“ pa-mastymai. Man šis darbas buvo gera „mankšta“, deja nepakankamai ilga, kad galėčiau daryti savarankiškas išvadas apie Dekarto filosofiją. Tam, kad daryti tokias išvadas reikėtu žymiai daugiau ir išsamiau išstudijuoti jo darbus, raštus ir apmastymus. Aš galiu tik pabandyti padaryti išvadas iš jau kitų asmenų, tyrinėjusių ir nepalyginamai daugiau studijavusių Dekarto darbus, darbų, pamastymų ir išvadų. Galiu su šiom išvadom sutikti arba nesutikti, priimti jas arba prieš-tarauti. Kita vertus tam, kad prieštarauti šioms išvadoms , man, vėlgi, reikia daugiau žinių ir su-pratimo apie paties Dekarto darbus. Susidaro uždaras ratas:
Žinių trūkumas
Priimu kitų žinias arba joms prieštarauju
Negaliu prieštarauti kitų žinioms, nes

Labai panašu į mastymo raidos etapus:
Savaime suprantama
Savaime nesuprantama
Konfliktas
Progresas

Aš abejoju savo žiniomis, t.y. neabejoju, kad man jų trūksta. Turėčiau suabejoti ar man jų trūksta. Rašydama šį darbą, perskaičiau nemažai įvairių autorių raštų, pamastymų, išvadų. Vadinasi šį bei tą sužinojau, bet ar supratau? (Žinoti Suprasti) Kadangi viskuo reikia abejoti, tai supratau, kad nėra kažkokių tai dogmų , o jei kažkas ir laikoma dogma, tai tik iki tol, kol kas neįrodo priešingai. Jei kažkuo abejoji, vadinasi turi kažkokių žinių ir patirties remiantis kuriomis turi pagrindą abejoti (Filosofija = Patirtis + Mastymas). Abejonių objektą išnarstai mažiausiomis dalelėmis, analizuoji kiekvieną jų, lygini su tuo ką matai, ką jauti, ką žinai, ką supranti. Darai išvadas. Vėl dėlioji viską į krūvą, apibendrini, vėl analizuoji, lygini. Darai iš-vadas. Išvados gali nesutapti su tuo, kuom abejojai, gali ir sutapti. Galimi ir kiti variantai. Ta-čiau bet kuriuo atveju tai jau bus mano išvados. Žinoma jomis gali bet kas abejoti ir daryti sa-vas išvadas, t.y. mąstyti. Žmogaus mastymas yra vienas iš žmonijos progreso variklių. Cogito, ergo sum – jeigu aš mąstau, vadinasi aš egzistuoju. Jeigu aš abejoju, vadinasi aš mąstau.
Išvada- žmogaus abejonės yra vienas iš žmonijos progreso variklių?!LITERATŪRA
Jasmontas A. Filosofavimo pamatai ir pavyzdžiai. – 2001 Vilnius
Ozolas R.Pasakojimai apie filosofiją ir filosofus. – 1998 Vilnius

Štrauchas J. Naujųjų amžių filosofijos istorija.- 1996 VilniusINTERNETAS
http://www.spauda.lt/plato/dreams.htm
http://www.zodynas.tk/
http://filo.web1000.com/istorija/wt/tomas2/straipsniai/11.htm
www.groups.dcs.st-and.ac.uk/~history/Mathematicians/Descartes.html
http://filo.web1000.com/texts/straipsniai/RO-dekartas.htm
www.mb.vu.lt/unesco/knygos

Leave a Comment