filosofija-menas gyventi

ŠIAULIŲ KOLEGIJOS

ŠIAULIŲ KOLEGIJOS

VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETO

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ STUDIJŲ KATEDRA

Edita Baukytė,

Finansų studijų programos 1 kurso studentė

FILOSOFIJA – MENAS GYVENTI

Pranešimas

Tikrino:

Doc. Nijolė Borusevičienė

Šiauliai, 2008

TEMA: Filosofija – menas gyventi.

DARBO TIKSLAS: Įvertinti filosofiją žmogaus gyvenime kaip meną.

DARBO UŽDAVINIAI: 1. Supažindinti su filosofijos mokslu.

2. Išnagrinėti ką žmogui reiškia filosofija ir menas.

PAGRINDINĖS SĄVOKOS:

Filosofija – ( gr. philosophos, phileo- myliu + sophia – išmintis ):mokslas apie bendriausius gamtos, visuomenės ir mąstymo raidos dėsnius.

Menas – kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais.

Gyvenimas – būvimas, egzistavimas.

TEZĖS:

1. Filosofija abstrakti mąstymo kultūra.

Ką nagrinėja filosofija, ko galima iš jos išmokti? Būtų galimas toks vertimas kaip “išminties meilė”, tačiau jis ne tiek paaaiškina filosofijos prasmę, kiek sukelia daugiau klausimų: Kas yra išmintis ? Kuo ji skiriasi nuo žinojimo ir mokslo? Akivaizdu, kad klausimas kas yra filosofija, nėra visai aiškus, dėl jo ginčijamasi. Klausimas “ Ką reiškia filosofuoti? “ yra filosofinis klausimas ir į jį negalėsime atsakyti taip, kad nebeliktų abejonių, nes filosofinio klausimo esminė ypatybė yra ta, kad atsakymas į jį neateina kaip “nugludinta tiesa” ( pasak Parmenido ) ir neįspraudžiamas į saują it nuraškytas obuolys. Tarp daugybės įvairių žmogiškosios kūrybos sričių filosofija yra vienintelė, turinti savimonę. Filosofija gali suvokti beei aptarti save pačią iš savęs, ir tai jai teikia pranašumą mokslo atžvilgiu. Yra daugybė filosofijų, būtent todėl, kad nė viena iš jų negali savo teiginių padaryti tokių, jog jie pergalėtų abejotinumą arba savo akivaizdumu arba galimybe juos patikrinti bei pa

akartojamai įrodyti. Filosofijoje nėra nieko, kas kaip išvados galiotų visomis srovėms ir kryptims. Jokia filosofija nėra nuolatinė, ir joks filosofinis atsakymas nėra patvarus. Filosofija bando išsiaiškinti ne kurį nors vieną specialų pasaulio aspektą, bet klausia, kas yra pasaulis apskritai. Kokios yra jo esmės, padarančios jį tokiu, koks jis yra. Tuo pačiu iškyla klausimas, kaip įmanoma ir kiek įmanoma objektyviai pažinti būtį. Filosofija yra teoriniai svarstymai apie būties sąrangą ir apie teorines tos būties pažinimo sąlygas (t.y. kas yra būtis ir kiek ją galima pažinti). Būtisyra bet koks egzistavimas. Svarstant būties ir jos pažinimo problemas natūraliai iškyla klausimas ir apie pažįstantįjį subjektą, t.y. žmogų. Filosofijos šaltiniai yra: a) Patirtis b) Nuostaba c) Abejonė. Filosofija, kaip abstrakti mąstymo kultūra, beveik vienu metu (aapie 500 m. pr. m. e.) užsimezga Kinijoje ir Graikijoje. Tačiau netrukus rytų ir vakarų mąstymo tradicijos išsiskiria, nors iki šių dienų bandoma daryti šių skirtingų kultūrų sintezę. Nors filosofija egzistuoja ~2500 metų, iki šiol nėra ir nebus (dėl specifinės filosofijos prigimties) visoms mąstymo tradicijoms ir kryptims priimtino filosofijos objekto apibrėžimo. Filosofija siekia padėti susivokti pasaulyje ir gyvenime, tobulindama mūsų požiūrį į juos. Jai būdingas bendriausias požiūris į pasaulį, todėl ir tie principai, kuriais ji remiasi yra bendriausi. Visa ko pagrindas yra būtis. Tai ly
yg atspirties taškas, tai, kas kuriuo nors būdu yra. Filosofijoje būties sąvoka yra plačiausia ir bendriausia, tačiau tuo pačiu mes žinome apie ją, tai yra ji mums sunkiai suvokiama. “Būties sąvoka yra transcendentinio turinio atžvilgiu, nes apima visų rūšių būtį.” Bet ši būties sąvoka filosofijoje suprantama nevienodai, nes skirtingais laikotarpiais ir skirtingi filosofai ją interpretavo ir aiškino savaip.

2. Profesionaliosios filosofijos atsiradimas Lietuvoje.

Lietuvoje 1507 m. atsiranda visai naujas reiškinys – profesionali filosofija ir joje tilpę tuometiniai mokslai. Lietuviško pasaulio ribos praplečiamos – į Vilnių įžengė vėlyvoji viduramžių filosofija, trukusi iki vadinamosios antrosios scholastikos susiformavimo. Vėlyvąją viduramžių filosofiją buvo ištikusi krizė, joje prasidėjo autoritetų kvestionavimas: įžvelgta, kad aristotelizmas esąs kliuvinys filosofijos ir kitų mokslų pažangai. Greta konservatorių susiklostė ir nauja kryptis. Vilniaus dominikonų mokykloje skaitytų paskaitų arba čia sukurtų traktatų iki šiol nerasta, tad sunku spręsti, kokio pobūdžio vėlyvoji viduramžių filosofija skleidėsi Vilniuje. Tačiau viena aišku: ji tegalėjo būti tomistinė filosofija, Tomo Akviniečio doktrina buvo visuotinai priimta dominikonų mokyklose. Tik neaišku, kokio pobūdžio tomizmą tvirtino Vilniuje: ar via moderna (Durandas juk taip pat buvo dominikonų teoretikas), ar via antiqua dvasia – tomizmo konservacijos ir puoselėjimo, manant, kad filosofijos turinys jau nustatytas ir telieka tobulinti turinio raiškos formas.

Akvinietis ieškojo naujų kelių, kitokių nei Aristotelio arba Augustino, įprasminant Kūrėją ir jo

o kūrinio – žmogaus situaciją. Įvedęs grynojo būties akto konstruktą, Akvinietis pakeitė būties sampratą, todėl ir aristotelinės formos virto įgijusiomis būties aktą, o žmogaus siela – nuosavu būties aktu neprarandančia nemirtingumo substancialia forma, pasaulio gamtinį būtinumą valdė Apvaizda.

Dominikonų nuopelnas Lietuvai akivaizdus – turimais duomenimis, jie yra profesionalios filosofijos Lietuvoje pradininkai.

3.Filosofija moko gyvenimo meno.

Menas – tai grožinė literatūra, dailė, muzika..Kokia meno prigimtis, esmė, kaip jis reiškiamas gyvenime? Šiuos klausimus nagrinėjo jau Antikos filosofai. Remiantis Aristoteliu, Ciceronu, menas buvo laikomas gamtos imitacija, mėgdžiojimu, grožis apibūdinamas aiškumu, darnumu. Filosofija nemoko abstrakčios teorijos. Truputį ji moko egzegezės, bet daugiausia – gyvenimo meno. Menas, kuris visa savo sritimi ir visomis savo apraiškomis išsilenktų iš bendro gyvenimo tikslo, ne tik suardytų visą objektyvią gyvenimo tvarką, bet ir nesudarytų reikiamų sąlygų estetiniam grožėjimuisi. Filosofija yra konkretus požiūris ir tam tikras gyvenimo stilius, kuris persmelkia visą egzistenciją. Filosofija keičia asmenybę, todėl ji nėra pažinimas, ji verčia mus būti geresniais taip pat pilnavertiškesniais. Ji keičia gebančio filosofuoti žmogaus gyvenimą: individą, slegiamą baimės ir nerimo, iš neautentiškos būties ji veda į autentišką gyvenimo būseną, kurią išgyvendamas žmogus įgauna savimonę, aiškų pasaulio vaizdą, vidinę ramybę ir laisvę. Emocijos ir jausmai yra neatskiriama gyvenimo dalis. Mes galime sakyti kad gyvename tik tada, kai mėgaujamės gyvenimu. Gyvenimas nėra rūpestis, ka

aip teigęs M. Heideggeris. Taip pat gyvenimas nėra ir šleikštulį kelianti daiktų apsuptis, kaip tvirtino J.-P. Sartre`as. Tai tvirtumas žemės į kurią remiamės, dangaus mėlynė virš mūsų galvų, vėjo dvelksmas, jūros bangavimas, šviesos blyksnis, pastebi E. Levinas. „Jie ateina iš niekur ir teikia pasitenkinimą“.

Visų filosofijos mokyklų manymu, pagrindinė žmonių kančių priežastis yra aistros, nevaldomi troškimai ir perdėtos baimės. Žmonės negali patirti tikro gyvenimo, kai juos kankina nerimas. Todėl filosofija, dar kitaip vadinama, jausmų terapija.

4. Filosofija suponuoja gyvenimo meno puoselėjimą.

Filosofijos kaip išminties meilės antikinė samprata suponuoja gyvenimo meno

puoselėjimą. Filosofija reiškė ne tiek tekstų interpretaciją, kiek dvasios pratybas, rodančias kelią į save. Gyvenimo menas neatskiriamas nuo savo istorijos kūrimo: ją kuriame ne aprašinėdami gyvenimo faktus, bet interpretuodami fenomenus kaip rišlios egzistencinės visumos veiksnius.

Fenomenai įrašomi į mūsų kuriamą egzistencinę visumą, kurioje mes tampame herojais. Egzistencija – mūsų kuriamą darnį įvykių nuo gimimo iki mirties visuma – reikalauja meistriškumo, išmanymo, antraip mūsų gyvenimas bus nerišlių epizodų kratinys, kur tėra antraeiliai veikėjai, neįgavę herojaus rango. Gyvendami mes rašome savo egzistencinę istoriją, kurios herojus savo ruožtu formuoja mus, jo techniškus rašytojus. Gyvenimas ir tekstas čia ne priešintini, bet laikytini dviem žmogaus kūrybinės sąveikos poliais. Egzistencija skleidžiasi tarp gyvenimo srauto ir rašomo teksto: gyvenimas tampa mūsų, įrašius jo įvykius į darnią mūsų tikslų, prasmių ir vaizdinių visumą, kuri savo ruožtu kaskart meistriškai išplečiama. Gyvenimas ne tik teikia veržlumą mūsų kuriamam egzistenciniam projektui. Paprastai manoma, kad meno kūrinys randasi iš menininko veiklos ir jo rankų darbo dėka. Bet kita vertus, juk tik per kūrinį visuomenė gali suprasti, pabandyti atrasti pati menininką. Šią problemą nagrinėja ir Martin Heidegger knygoje“Meno kūrinio ištakos”. Ji teigia: “Menininkas yra kūrinio ištaka. Kūrinys yra meninko ištaka. Nėra vieno be kito.”. Kūrinys liudija apie menininko galimybes ir sukuria jo vertę. Kiekvienas konkretus menas turi savų ypatumų ir žmones veikia savaip, savaip prasiskverbia į žmogaus- vartotojo sąmonę, pasąmonę. Meno reiškinys ar kūrinys tik papildo, praturtina žmogiškąją būtį. Neabejotina viena: jau žiloje senovėje žmonės pajuto poreikį kurti tai, kas vėliau pradėta vadinti meno kūriniu. Menas atsirado kartu su žmogumi ir visą gyvenimą buvo šalia jo. Galima sakyti, kad menas priklauso visuomenei. Savo kilme betkoks meno kūrinys tarnauja žmonėms, suteikia jiems pilnatvę, pažinimą, gilesnį suvokimą, supratimą apie realųjį pasaulį. Kartu menas padeda suvokti ir žmonių santykių painumą. Dėl meno kūrinio poveikio dažnai pradedame kitaip suvokti ir kitaip vertinti jau žinomus tradicinius reiškinius, įvykius, objektus. Menas vaizduoja gyvenimą, organiškai jį siedamas su tuo, kas yra svarbu ir reikalinga epochos, visuomenės žmogui.

LITERATŪROS ŠALTINIAI

http://www.spauda.lt/plato/origin.htm

http://ziniukai.com/content/view/1624/2/

Valerija Vaitkevičiūtė.,2004, Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: leidykla „Žodynas“

Plečkaitis R., 2004, Lietuvos filosofijos istorija, I tomas. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas.

H. Gadamer., 2003, Meno kūrinio ištaka. Vilnius: Aidai

Leave a Comment