Filosofijos krypčių lentelė.

Nr.	Kryptis	Krypties ugdymo tikslai	Krypties deklaruojami ugdymo metodai,mokytojo vaidmuo, ugdomoji aplinka.
1.	Idealizmas	Pagrindinė mintis idealizmo filosofijos pasaulis yra nepastovus ir kintamas tik idėjos yra tikros. Ugdymo tiksluose visada yra proto viršenybė virš jausmų. Svarbus kontekstas, kuriame vyksta ieškojimai. Tiesos ieškojimas. Pagrindinis metodas yra debatai ir dialogai. Ugdymo tikslas individo saviraiška. Mokinio charakterio ugdymas, valia. Tobulas charakteris vienas iš pagrindinių ugdymo tikslų šioje kryptyje	Individo ir visuomenės rišys yra reikšmingas. Tikrasis individo atsiskleidimas – tarnavimas, tai yra suvoktas paklusnumas. Kadangi mokinys yra nesubrendęs, mokytojo tikslas nukreipti tinkama linkme. Mokytojo tikslas parodyti mokiniui kelią. Nors saviraiška yra viena pagrindinių idealizmo veiksnių, bet reikia nepamiršti, kad yra visuomenė, šeima, valstybė ir t.t. Idealistai žmoguje moko ne tik kūną, bet ir dvasią su savo poreikiu. Ugdymu pernelyg dažnai laiko žmogaus pripildymu kažkuo, o ne atsiskleidimą. Vienas iš pagrindinių Idealizmo ugdymo šūkių – „Pažink save!, Būk aktyvus!“ , vaikas turi būti aktyvus. Mokytojas tūrėtu suprasti, kad mokymasis vyksta ir už mokyklos ribų. Mokytojo nuomonė negali būti svarbesnė už mokinio. Holistiniai metodai. Kai galvojama apie žmogų visą, kūną ir sielą. Dialektika, ginčai, dialogai, reflekcijos. Šiuolaikinis pedagogas galėtų būti laikomas metodo kūrįjas. Visapusiškas vaiko vystimasis. Idealizmo metodika yra labai toli nuo reprodukcinio metodo. Idealistai mano, kad mokymasis yra kūriamasis, o ne kopijuojamas.
2.	Realizmas	Pagrindinė Realizmo tezė – tikrovės reikšmė egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus proto. Atmeta, kad tik idėjos yra tikros. Nors pačios svaime idėjos gali būti svarbios, bet tinkamas gamtos tyrinėjimas gali atvesti prie gylesnių tyrinėjimų. Tai reiškia, kad vienas kitam netrukdo. Idėjas galima pažinti studijuojant realybę. Šioje kryptyje atsiranda jutiminio patyrimo pripažinimas. Pasaulį reikia tyrinėti tam, kad išgyventum. Svarbūs ir tikslieji ir humanitariniai mokslai. Humanitariniai mokslai turi būti mokomi išmintingai. Faktai, jų mokymasis neprieštarauja faktiniam darbui, proleminiam mokymuisi, maloniam mokymuisi. Pabrėžiamas moralinis auklėjimas. Ugdymas laikomas žmogaus galių racionaliu atsiskleidimu.	Metodai, kuriuos naudoja realizmo kryptis – stebėjimas ir eksperimentavimas. Stebėjimas kaip kasdienis įrankis. Mokytojo funkcija, ne kiek svarbi mokytojo asmenybė, kiek svarbūs jo gebėjimai perteikti žinias. Kalbama apie aktyvius mokymosi metodus, bet kurį dalyką galima mokintis maloniai, žaismingai. Revoliuciniai atradimai, reikia paisyti vaiko patirties, socialinę aplinką, gebėjimų. Mokymas turi būti praktiškas ir energingas. Mokymas, kuris duoda naudos yra pats tikslingiausias. Komenskio metodai. Vaizdumo metodai. Komenskis sakė, kad mokytojai turi būti supratingi ir jautrūs, o mokykla jauki. Realizme mokymosi turinys turi būti labai sisteminis mokymasis.
3.	Rytų filosofija	Rytų ugdymą sudaro daugelio šalių mokymai( Indija, Kinija ir t.t). Šiuos mokymus vienija tai, kad pabrėžiama ne logika, o mistika, intuicija, juslės, jutimai. Labai ryškus klasinis suskirstymas, socialinis. Tvirti šeimos ryšiai, protėvių garbinimas. Fizinės bausmės, nekintančios moralinės normos, kurios vakaruose kinta gana greitai. Vakarų žmogui yra savaime aišku kilti aukštyn socialinias laiptais, rytiečiui taip nėra. Vakarietis veržiasi į tikslą net jei reikia atsiplėšti nuo šeimos, draugų. Rytų pasaulyje taip nėra. Vakarų tikslas greičiau, aukščiau, o rytuose viskas vyksta ramiai.	Mokytojas yra begalinis autoritetas, guru. Negali būti su juo jokių ginčų. Labai susitelkia į žmogaus vidų. Rytų filosofijoje vertinama tvarka sistema ir kantrybė.
4.	Pragmatizmas	Ugdymo tikslas yra vystimasis, kuris yra stiprėjantis gebėjimas mokytis iš patyrimo ir kreipti būsimą patyrimą protinga linkme.Pragmatikai ugdymą laikė gyvenimo būtinybe. Teigė, kad tikrąją ugdymo prasmę padeda suvokti socialinis gyvenimas. Pragmatikai mano, kad į ugdymą reikėtų žiūrėti ne kaip į pasirengimą gyvenimui, o kaip į patį gyvenimą. Individai turi būti ugdomi kaip socialinės būtybės, gebančios gyventi socialinį gyvenimą ir kreipti socialinę savo veklą. Didelis dėmesys skiriamas visų individo galimybių plėtojimui. Ugdymas kaip būdas individui išsilaisvinti. Tikslus kelia ne ugdymo procesas, bet žmonės – tėvai, mokiniai, piliečiai. Pragmatikai teigia, kad ugdymas tūrėtų būti eksperimentinis, padedantis visuomenei atsinaujinti. Skleisti humanizmo dvasią	Pedagogai mėgsta lanksčius ir įvairiai takomus metodus. Mokyklų pastatai funkcionalūs. Transformuojami, vaikams pritaikyti baldai, stumdomos sienos, didelėmis raidėmis išspausdintos knygos. Anot pagmatikų, nėra vienintelio vaikų ugdymo būdo, galimi įvairiausi metodai. Mokslas pats yra viena iš pagrindinių tyrinėjimų sričių, pamatinė studijavimo. Mokytojas niekuomet turi nepamiršti motyvacinio veiksnio. Vaikų motyvai esti prigimtiniai, o mokytojui reikia užčiuopti esamą motyvaciją ir ja pasinaudoti. Pragmatikai yra į veiksmą orientuoto ugdymo šalininkai. Svarbu išmokyti vaikus, kaip spręsti problemas, jie mano, kad praktiškai tai skatina gyvenimiškos situacijos. Mokymosi būdui teikiama tokia pati reikšmė kaip tam, ko išmokstama. Ugdytojai pragmatikai gina vaiko interesus. Labiau linkstama į plataus masto ugdymą, o ne į specializuotą. Pragmatizmas holistinis ir humanistinis. Eksperimentinis metodas pripažįsta, kad nėra fiksuotų, nekintančių ir absoliučių išvadų. Pragmatinis ugdymas iš tiesų yra ugdymas atrandant
5.	Rekonstrukcionizmas	Rekonsrukcionizmas –kitimo poreikis. Socialinės permainos ir veiksniai yra būtini. Rekonstrukcionistai norėtų, kad žmonės, keisdami save ir juos supantį pasaulį, būtų kitimą skatinantys veiksnys. Visus veiksmus reikia iš anksto gerai apgalvoti. Rekonstrukcionistai nemano, kad galima atskirti mokyklą nuo visos kitos visuomenės arba individus vienus nuo kitų. Siekiama vienybės, o ne susiskaidymo. Rekonstukcionistų idealai – pasaulio bendrija, brolybė ir demokratija. Rūpinimasis socialinėmis vertybėmis, teisingumas, žmonių bendruomenė, taika pasaulyje, ekonominis teisingumas, lygiavertės galimybės, laisvė ir demokratija – to pirmiausia siekia rekonstrukcionistai.	Mokytojas turi būti sūmanymų pradininkas. Įgyti valdžią ir panaudoti ją visuomenės labui. Ugdytojai turėtų labiau įsitraukti į visuomenės reikalus, taip jie labiau įsitrauktų ir į ugdymo tobulinimą, tokia veikla būtų žymiai naudingesnė nei veikla klasėje. Mokyklos per mokymo planus, administravimo ir mokymo praktiką tūrėtų skleisti rekonstrukcionistų idealus tai pasaulio bendrija, brolybė ir demokratija. Vietoj dabar egzistuojančio pasyvumo nori matyti veiklumą. Ugdymas turėtų sukelti domėjimąsi visuomeniniu veiklumu. Mokytojai turi išvaduoti iš pasyvumo ir nesibijoti aktyvios veiklos. Jie turi atkreipti dėmesį į lemiamus socialinius klausimus, kurių nerandama vadovėliuose ir kurie mokyklose paprastai nesvarstomi. Mokytojai neturėtu būti pasyvūs žinių tiekėjai, turėtų tapti kritiški, analitiški. Plėtojamas demokratinis požiūris į socialines problemas. Mokiniai aktyviai dalyvauja apibrėžiant ugdymo tikslus ir metodus, sudarant jo planą. Svarbiausia ugdyme – plėtoti mokinio gebėjimą daryti sprendimus. Demokratinė ugdymo praktika.
6.	Biheviorizmas	Elgesio inžinerijos koncepcija. Ugdyme visuomet vyksta sąlygojimas, nors taip ir nevadinamas. Mokytojas žvilgsniu, pažymiais ir fizinėmis bausmėmis įpratina mokinius sėdėti tiesiai ir ramiai. Sąlygojimo būdas parengti laipsnišką programą, leidžiančią paskatinimais arba bausmėmis išmokyti sudėtingų elgsenos modelių. Bihevioristų supratimu, vaikas yra organizmas, dar iki mokyklos gaunąs didelę programą, kurią jam sudaro tėvai, bendraamžiai, televizija. Daug toje programoje yra bloga, bet vaikas nemažai ką susiurbia savin. Žmonėms keblu daryti moralius sprendimus nes jie yra gavę labai prieštaringą programą. Kad padriką ir atsitiktinį sąlygojimą, kurį gauna daugelis žmonių, pakeistų sisteminis ir prasmingas, pirmiausia reikėtų susitarti, kas būtent yra pasminga ir svarbu vaiką sąlygojant. Pirmučiausias biheviorismo metodų tikslas – keisti elgseną ir nukreipti ją labiau pageidaujama linkme.	Suaugusiųjų, o ypač pedagogų, pareiga priimti su ugdymu susijusius sprendimus, o tada taikyti turimus metodus, iš kurių geriausias sprendimas įgyvendinti yra sąlygojimas. Reikia pamėginti sukurti brolybės ir teisingumo pasaulį. Mokytojai turi suprasti, jog jų veikla paprastai apima sąlygojimą, taigi jiems turėtų būti geriausiai žinoma, kaip tą padaryti veiksmingiau. Bihevioristai nesutinka su daugelio nuomone, kad ugdymas ir sąlygojimas – tai du skirtingi dalykai. Protas iš pat pradžių nėra laisvas. Kad ir kaip kritiškai mokinys vertintų, priimtų ar atmestų idėjas, jo sprendimai remiasi idėjomis, kurios jau buvo ankščiau sąlygotos. Mano, kad itin praverstų mechaninės elektroninės priemonės. Mokymo mašinos gali būti įvairių formų, tačiau visų jų pagrindas yra teorija, kad pageidaujamus atsakymus reikia paskatinti ir daryti tai nedelsiant. Mokytojai disponuoja daugybe paskatinimų arba pastiprinimų: pagyrimais, šypsena, prisilietimais. Anot bihevioristų, mašinis mokymasis turi daug privalumų: gaunamas tiesioginis ir nedelsiamas pastiprinimas, programuotą medžiagą parašo kompetentingi žmonės, o mokymasis vyksta mažais žingsneliais, taigi studentas gali išvengti klaidų. Savrbiausia kiekvienoje iš technikų yra tai , kad skatinama, nesvarbu, kokiu būdu, būtų sistemingai ir tiesiogiai. Bihevioristams labiausiai rūpi galvoje vykstantys procesai, tai yra žmonių įsitikinimų sistemos, mąstymas, savikontrolė.
7.	Egzistencializmas	Individas yra egzistencializmo filosofijos dalyvis. Ugdyme išryškinami ne moksliniai debatai, o kūryba, tai yra, kad kiekvienas gali sukurti savo reikmes ir interesus atitinkančias idėjas. Egzistencija yra pirmesnė už esmę. Pirma yra individas, o paskui – jo sukurtos idėjos. Tinkamas ugdymas, kaip teigia egzistencialistai, turėtų skatinti individus kelti tokius klausimus: „Kas aš esu?“, „Kur aš einu?“, „Kam as čia esu?“. Egzistencialistai mano, kad geras ugdymas turi akcentuoti individualybę. Ugdymo tikslas – padėti kiekvienam pamatyti save ir savo baimes, fustracijas, viltis, taip pat ir tai, kam – gėriui ar blogiui – tarnauja mūsų protas. Taigi pirmasis žingsnis ugdyme – savęs supratimas. Pagrindinis ugdymo tikslas egzistenciniu fenomenologiniu požiūriu yra galimybė.	Auklėjima nepaprastai svarbu nepamiršti ir iškreiptos, bjauriosios, gyvenimo pusės, jo iracionalumo. Egzistencialistai mano, kad tikrasis ugdymas yra tas, kuris nieko nedangsto, ir vaikai sužino apie įvairias gyvenimo puses – tiek geras, tiek blogas, ir racionalias, ir iracionalias. Mano, kad ugdymas turėtų padėti suprasti nerimą. Nerimas egzistencialistams – tai egzistencinės įtampos suvokimas. Svarbiausias pedagogo tikslas – padėti mokiniams susikurti kaip galima geresnį gyvenimą – pasaulį. Ugdymas- tai veikimas. Ugdymą raiškiai pavadina budinimu, tokio ygdymo tikslas – pabudinti mokinį, padėti jam pajusti, suprasti galimybes ir į jas orientuotis. Ugdytojui reikia plėtoti fenomenologinę ir hermeneutinę kompetenciją, kad galėtų demistifikuoti šias sąlygas ir padėti mokiniams. Ugdyme fenomenologija turėtų padėti mokiniams suvokti ir suprasti išgyventą patyrimą. Egzistencialistai siūlo pirmiausia mokinius laikyti individais ir leisti jems suvaidinti teigiamą vaidmenį kuriant gyvenimą ir formuojant ugdymą. Ragina, kad mokyklos ir kitos institucijos būtų tokios, kur mokiniai galėtų jaustis laisvai ir būtų skatinami veikti dėl to, kad jiems tai patinka. Egzistencialisto akimis kiekvienas vaikas yra kitoks. Pabrėžiamas prisitaikymo ugdymas. Būtina vaikus paruošti gyventi egzistuojančioje visuomenėje. Įvairumo reikia ne tik mokymo progamoms, bet ir mokymo būdams. Kiekvienas mokytojas turėtų būti ir mokiniu, kaip ir kiekvienas mokinys – mokytoju. Mokytojui nederėtų ugdymo proceso laikyti tik tuo, kas primestinaimliems vaikams iš išorės, jis turėtų suprasti, kad kiekvienas į mokymąsi ateiname su sava patirtimi. Ugdytojai turi sugebėti būti ir „kietakakčiai“ ir „minkštaširdžiai“. Mokytojas turi ieškoti, kas galėtų padėti mokiniui susieti savo originalumą, arba „peizažą“, su organizuotos mokymo programos „geografija“, suteikiančia jo orginalumui galią ir kryptį.
8.	Analitinė filosofija	Aiškinimas yra svarbiausia.Analitikai nesistengia pateikti ugdymui konkrečių nurodymų: ju tikslas – aiškinti ugdytojų vartojamas koncepcines priemones, jų pritaikymo procesą bei jas grindžiančias prielaidas ir tikslus. „Ugdymo“ sąvoką , analitikai įrodinėja, kad apie ugdymo tikslus nieko pagrįsto negalima pasakyti, nes jeigu ugdymas yra supažindinimas su prasmingomis veiklomis, tai visi, kokių tik reikia, tikslai yra aiškūs. Analitikai abejoja dėl dėl „ugdymo“ sąvokos vartojimo ir stengiasi parodyti, kiek daug neaiškumų susiję su šios sąvokos vartosena. Pagal analitikus, ugdymo sąvokos, žodžių reikšmės ir teiginiai turi būti matomi jų praktiniame kontekste. Užuot nurodinėję ugdymo tikslus, analitikai pirmiausia linkę išanalizuoti, ką mums reiškia ugdymas ir kokią naudą galėtų duoti aiški ir skaidri ugdymo sąvoka. Savrbus ugdymo pateisinimas. Ugdymas yra daugiau negu tik specializuoti įgūdžiai, nes jis apima gebėjimo protauti vystymą, įsitikinimų ir elgsenos pagrindimą, žinojimą „kodėl“, „kas“. Ugdymas yra daugiau negu specializuotas žinojimas ir apima pažintinių galimybių didinimą, moralinio supratimo plėtotę, estetinių vertinimųvystymą. Ugdymas apima žinojimą ir veikimą vardan jų pačių. Ugdymas yra procesas, kurio metu žmonės pradeda formuoti savo gyvenimo stilių	Analitikai mano, kad mokytojams reikia priprasti ir prisiderinti prie loginių kalbos painumų. Analitikų supratimu, svarbu rimtai išanalizuoti tiek dabartinio ugdymo metodus, tiek jo medžiagą. Analitikai vengia nurodinėti, kas turėtų ir kas neturėtų vyktį ugdymo procese, jie labai suinteresuoti, kad mokytojai, ir mokiniai kritiškai vertintų mokymo programą pateikiamos medžiagos, metodų ir procedūrų požiūriu. Analitikai nesistengia pasakyti, ar vaikams skaityti vienokias ar kitokias knygas, jiems rūpi ištirti, ką reiškia teiginiai dėl tokių veiklų vertingumo. Užuot patarinėję, ką vaikaiturėtų skaityti, galvoti, studijuoti ar mokytis, analitikai nagrinėja, ką reiškia žodžiai „galvoti“, „skaityti“ arba „mokytis“. Analitikas nelaiko nurodymų filosofijos reikalu. Analitikai skatina kurti paradigmas, tai yra konstruoti logikos modelius, kurie turėtų padėti išsiaiškinti ir sutvarkyti mūsų sąvokas. Ugdymo filosofija tūrėtų sukurti teoriją, akcentuodama loginius pagrindus. Pirmenybę reikėtų atiduoti logiškumui, o ne eklektiškumui. Mokytojams turi būti aiški pagrindinės jų profesinės veiklos prigimtis. Sėkmingas mokymas, matt yra tas, kai išmokstama, tai ko reikia. Mokymo metodus nustato mokymo būdai, kurie yra aukščio žymeklis arba minimali atlikimo norma. Mokymo progamoje, tiksluose, uždaviniuose visų svarbiausia yra žmogaus sąmoningumas, arba suvokimasto, ką darome.
9.	Marksizmas	Ugdymas turėtų siekti, kad individo tikslai taptų visuomenės tikslais, prigimtinė priklausomybė taptų dvasine laisve, o prigimtinės paskatos – etinėmis paskatomis. Vienas iš marksistinio ugdymo tikslų – socialistinės sąmonės formavimas, bet tikriausiai už jį dar svarbesnis yra socialistinės visuomenės sukūrimo uždavinys, nes socialinės sąlygos yra dalis tų sąlygų, kurios formuoja žmones su pageidaujama sąmone. Socialistinis individas labiau orientuojasi į problemų sprendimą ir laikosi racionalių principų, o ne demonstruoja atsidavimą asmenybėms ir grupėms.	Mokykla turri būti visų svarbiausias kolektyvas, kur „kiekvienas narys privalo suprasti esąs nuo jo priklausomas ir savo asmeninius interesus pajungti kolektyviniams“. Žmonės yra auklėjimo ir aplinkos produktas. Siūlo problemų kėlimo metodą, kai nuo pat pradžių mokinys yra aktyvi, o ne pasyvi būtybė. Kadangi ekonomika formuoja žmogų, tai mokykla dalyvauja šiame žmogaus formavimo procese. Tikslas ugdyme – siekti tolesnės mokyklos reformos, kuri prisidėtų prie demokratinio, revoliucinio socialistinio sąjūdžio plėtojimo. Strateginis uždavinys – ugdyti darbininkų klasės sąmoningumą. Esminis šio proceso elementas – lygiateisiška ir laisva ugdymo instituija. Palankiai vertino privalomą mokymą, tačiau nesutiko, kad mokymo programos būtų grindžiamos kasiniais skirtumais. Propagavo techninį ir industrinį mokymą, tačiau neribotą amato mokymą. Mokymo programa turėtų susidėti iš trijų dalių: protinio ugdymo, fizinio lavinimo ir technologinio mokymo, kuris apimtų ne tik praktinį profesijos mokymą, bet ir bendruosius gamybos proceso principus. Buvo stengiamasi garantuoti teorijos ir praktikos ryšį, išvengti intelektualinio ir fizinio darbo skirtumų. Mokymo programos teorijoje būtina įsisąmoninti sociokultūrinių sąlygų ir aktyvios žmogaus prigimties dialektiką. Mokiniai yra sąmoningos būtybįs, kurios, orientuodamosi į aktyvią veiklą ir permainas, galėtų įveikti neistorinę sąmonę. Tam reikia tinkamu ugdymu padėti jiems geriau perprasti socialines ir kultūrines realijas.