Filosofija ir realieji bei formalieji mokslai (subjektas – objektas, patyrimas, mąstymas, abstraktizavimas)
1) Realieji mokslai: gamtos (fizika, chemija, astrochemija, teorinė medicina, biologija)2)Kultūros mokslai: a) dvasios mokslai (istorija, religijotyra, gamtotyra, kalbotyra, menotyra); b) socialiniai ir ūkio veiklos mokslai.Formalieji mokslai (formalioji logika, matematika, struktūrų teorija). Realiųjų mokslų objektas yra patirtinės tikrovės dalis, kurią jie tyrinėja taikydami tam tikrą metodą. (Tai gamtos ir kultūros m.). Formalieji mokslai netyrinėja patirtinės tikrovės; jiems rūpi gryna forma, abstrakti ryšių struktūra, ryšių kiekybinė išraiška.Realieji mokslai: empiriniai (jų objektas patirtinio pasaulio sritis); tematiškai redukuoti (jų objektas apribotas tam tikru požiūriu (aspektu), į kitus požiūrius neatsižvelgiama); metodiškai abstraktūs (į temą įeina tik tiek, kiek sugriebia metodas; į kitas temas neatsižvelgiama (abstrahuojamasi)).Realieji mokslai nepateikia sau patiems nei objekto, nei metodo. Objektas yra išankstinio ikimokslinio žinojimo srityje. Metodas – matematinis modelis ir eksperimentas. Formalieji mokslai – formalioji logika dažnai traktuojama kaip filosofijos disciplina; dar Aristotelis jai priskyrė instrumentinę prasmę, kaip filosofijos įrankis analizuojant filosofines problemas ir mokant taisyklingos argumentacijos.Kadangi realieji mokslai tyrinėja savo sritis tik tam tikrais daliniais aspektais ir taikydami tam tikrus metodus, jie nepažysta visumos, kuri kaip tik niekada nebūna šių mokslų tema.Filosofija prasideda nuo patyrimo, bet klausia apie patyrimo pamatą, patyrimo galimybės sąlygas, kaip sako I. Kantas. Ji klausia apie neempirines patyrimo sąlygas kaip visumą. Filosofija nėra metodiškai abstrakti, nes metodas visuotinas ir priverstinis, jos metodas greičiau yra pats jos turinio, jos objekto gyvenimas, nustatantis metodo pobūdį. Kartais kalbama apie hermeneutinį, fenomenologinį, semistinį, struktūrinį, sisteminį, dialektinį metodus, tačiau tai tik atskiros filosofavimo ir individualaus kelio suabsoliutinimas. Tai skoliniai iš mokslo.Kalbant apie mokslų integraciją, manoma, kad joje atsiskleidžia visuma. Tai tarsi gabalų sudėliojimas taip, lyg jie sudarytų visumos paveikslėlį. Tačiau pirmiau buvo visuma, o tik paskiau gabalai [2]. G. Heigelis (1770-1831) kalbėjo, kad sistema nėra vien dalių suma, dalys pilnai atsiskleidžia tik sistemoje. Graikiškai “sistema” yra “visuma, sudaryta iš dalių”. Mums priimtinas dabartinis apibrėžimas: “tvarka, kurią sąlygoja planingas, taisyklingas dalių išsidėstymas tam tikrame sąryšyje” [3]. Sistema yra dalių (objektų ir subjektų) bei jų ryšių visuma [4]. Dalies ir visumos (esinio ir viseto) santykis analizuojamas E. Huserlio (1859-1938), M. Heidegerio (1889-1976), A. Anzenbacherio (g. 1940) ir kitų filosofų veikaluose. Žvelgiant į atskirybę, svarbu įsidėmėti bendrą vaizdą, nes esinys užstoja visumą, o mėginant suvokti bendrybę, vaizdas lieka ūkanotas [5]. Stebint dalis atskirai, atrodo, kad sistemoje nėra priežastingumo ryšio, aptinkami “atskiri atvejai” tarsi prieštarauja visumos logikai.
Technologijos ir pramonės pažangą įgalinantys mokslai nežino, kiek toli siekia jų sukurtos technologijos bei struktūros visumos sąryšio kontekste (pvz., aplinkos tarša, socialinių ryšių pokyčiai ir t.t.). Bet jei realieji mokslai negali nustatyti savo vietos visumoje, tai kaip jie gali integruotis į visumą? “Atrodo, tik filosofija yra pajėgi iš visumos pozicijų nurodyti konkrečių mokslų vietą visumoje. Prasmingas yra tik tarpdisciplininis dialogas tarp realiųjų mokslų ir filosofijos.” (A. Anzenbacheris) [2].Jau Hėrakleitas (544 m. pr. Kr.) kalbėjo, kad visuma pranoksta dalių sumą, kaip prasmė pranoksta žodžių sumą.Koks yra filosofijos ir mokslo santykis? Kokia kalba jie turėtų kalbėtis? Įprastiniu požiūriu filosofijos ir mokslo tikslas – pažinimas, metodas – logika ir abstrakcija, kalba – sąvoka. Jei tikslai ir priemonės sutampa, atrodytų, kad iš esmės mokslas ir filosofija tapatūs. Antikinėje Graikijoje filosofija buvo suprantama kaip universalus mokslas (teorija); Aristotelis nubrėžė ribą tarp mokslo, tarnaujančio praktinėms reikmėms, ir filosofijos, kaip “dieviško mokslo”. Viduramžiais egzistavo filosofijos, teologijos ir gamtos mokslų mišinys, nebuvo tikslios mokslinės žinijos apibrėžties; visa žinija buvo mokslas. Tik Naujaisiais amžiais (XVII-XVIIIa.) atsiranda matematinė eksperimentinė gamtotyra, išreiškianti pamatinę mokslinio pažinimo esmę.Moksle subjektas transcenduojamas (išskiriamas), nes mokslas telkiasi į daiktą. Filosofijoje žmogus – esminė neatskiriama sistemos dalis, juk yra Platono, Augustino, Hėgelio, Kanto, Heidegerio filosofija. Moksle išlieka tik tai, kas abstrahuota, analitiniu protu perkelta į abstrakčių sąvokų erdvę, informacija saugoma ir perduodama abstrakcijos pavidalu.Filosofija žmogų, daiktą ir pasaulį apmąsto kokybiškai. Filosofas žiūri į daikto išvaizdą (“eidos” – idėją, esmę, jo formą), nesiskverbia į kiekybinių santykių neregimybę. Mokslinė sąvoka simbolinė, kalba – formulė, filosofinė sąvoka natūrali. XVIII-XIXa. klestėjusi natūrfilosofija mėgino natūralia kalba išreikšti grynuosius santykius, tačiau tai metaforiška, poetinė kalba, o ne tikslūs terminai. Didis fizikas ir matematikas Werneris Heisenbergas, kvantinės mechanikos kūrėjas, dažnai sakydavo nesuprantąs savo matematinių lygčių realybės, o geriausiai kvantinės mechanikos “objektus” galėtų išreikšti… poetai. Jei mokslo stichija – formulė, tai filosofijos orientyras – forma [2, 6, 10].Mokslas stumiamas iš nežinios į žinojimo šviesą priežasčių – pasekmių grandinėje. Filosofija prasideda nuo patyrimo ir klausia apie galutines jo sąlygas ir pamatus. Tai klausimas apie žmogiškojo baigtinumo ir begalinės svetimybės santykį, kai begalybė pasireiškia per fenomeną. Tai klausimas apie ribą. Tai atsivėrimas begalybei ant baigtinumo ribos. Visa filosofija skleidžiasi begalinio klausimo nerime. Filosofija stengiasi apibrėžti visumą, apibrėžimas lieka atviras, reikalauja tolesnio mastymo ir klausinėjimo [2,6]. Užduoti klausimą jai ne mažiau svarbu negu pateikti atsakymą. Filosofinis aiškumas laikinas, ir toliau kritiškai abejojama, nuolat judinamas nusistovėjęs žinojimas. B. Paskalis, R. Dekartas labai daug davė grynajam mokslui, N. Boras, W.Heisenbergas įsimąstė į transcendencijos paslaptį ir turėjo giliausių filosofinių intuicijų. Tačiau mąstydami jie tarsi nebuvo mokslininkai, o pažindami apleisdavo mąstymo erdvę. I.Kantas, analizuodamas tikslo suvokimą, priemonių pasirinkimą, tikslo realizavimą, įvedė “tikslingumo be tikslo”, “tarsi intelekto” sąvokas. Eidami šiuo keliu, biologai XX a. viduryje stebino chromosomų atradimu, morfogenezinio proceso atskleidimu ir t.t. [6,7].Atskirų socialinių ir techninių sričių specialistai dėl savo mokslinės veiklos tematinės redukcijos susidaro ribotą ir iškreiptą visumos vaizdą. Kad bent suvokti atskirų sričių integracijos galimybes ir kryptis, reikia ne vien tik specialių žinių, bet nuovokos ir mąstymo.Pats mokslinis metodas, kaip pretenzija į visapusišką žinojimą, transcendencijos įveiką, uždeda “akidangčius”. Kuo labiau įsijaučiama į mokslininko vaidmenį, tuo didesnė galimybė asmeniškai spinduliuoti “dievišką protą”.Žmogiškosios saviraiškos, poetikos, kultūrinės-techninės pažangos erdvė yra laisvė ir atsakomybė, neabejingas kritinis požiūris į aplinką irne sociologinė, o antologinė kategorija. Vergų bendrija – natūralistinė visuomenė. Toks Hėgelio požiūris į Rytų civilizacijas – Kiniją, Indiją, Persiją, Egiptą. Tai despotizmas, kur laisvas tik vienas, o kiti – vergai. Tai anoniminė visuotinybė ir mistinė “substancija”. Lieka tik socialinių vaidmenų ir kaukių vardai: imperatorius Du Fu paliko savo vardą ne todėl, kad jis Du Fu, o todėl, kad jis imperatorius. Tuo tarpu Cezaris Romoje buvo ne tik diktatorius ir prokonsulas, o būtent Cezaris. Biologinis individas jis yra anoniminis, neatskiriamas nuo savo socialinės kaukės. Hėgeliui istorija prasideda Graikijoje, kur viešpatauja “gražiosios individualybės” principas. Tai vergo būsenos įveikia, substancinio individo išskyrimas iš anoniminės visuotinybės. Individas įgauna visuotinybės orumą ir rangą. Laisvas žmogus gyvena teisinėje valstybėje. Laisvės garantas pavieniame žmoguje yra tai, kas visuotinai žmogiška. Taip įveikiamas biologinis individo “atskirumas” ir atsitiktinumas. Tokia jėga ir realybė žmogui yra protas. Laisvė ir protas Hėgeliui yra sinonimai. Pasaulinė istorija yra protinga, nors vyksta aistros ir intereso stichijoje. Kiekvienos pasaulinės istorinės tautos gyvenime Hėgelis išskiria tris tarpsnius: 1) realios individualybės tapsmo laikotarpį; tauta turi savo pirmtaką; graikai -Rytų pasaulį, įsiskverbia svetima kultūra, yra ir nuosava; pirmasis tarpsnis baigiasi savarankiškos tautos jėgos sukaupimu, kuri atsisuka prieš pirmtaką; 2) savarankiškumo ir pergalės prieš išorinį priešą, susilietus su ankstesniąja pasauline istorine tauta, tarpsnį; prasideda nesantaika tautos viduje: mene ir moksle idealusis pradas atsiskiria nuo realiojo; 3) smukimo ir nuopuolio laikotarpį – susijungimas su tauta, kurioje išryškėja aukštesnė dvasia.
Romėnų pasaulis uždėjo “grandines doroviniams individams”, visus dievus ir visas dvasias surinko į pasaulinio viešpatavimo panteoną ir iš viso to padarė tai, kas abstrakčiai visuotina. Individai aukojami valstybės labui. “Pasaulis paskęsta liūdesyje: plyšo jo širdis, išnyko dvasios, jungiančios negandą, natūralumas. Tačiau tik iš šio jausmo krikščionybėje galėjo atsirasti antijusliška laisva dvasia.” (F. Hėgelis).Graikų dvasia džiūgaujanti, linksma, smagi, dar nepasislėpusi abstrakcijoje; dar neegzistuoja abstrakti visuotinė asmenybė.Romoje laisva visuotinybė, abstrakti laisvė (valstybė, politika, valdžia) iškeliamos virš konkrečios individualybės ir ją pavergia. Kaip visuotinybės priešingybė atsiranda savasties laisvė – asmenybė. Sugrįžimas į save, pražūtingas graikų dvasiai, Romoje kuria dirvą naujai pasaulinės istorijos fazei. Jei Rytuose vyravo despotizmas, Graikijoje – demokratija, tai Romoje – aristokratija, kaip priešprieša liaudžiai. Aristokratai kovoja su karaliais, vėliau – plebėjai su aristokratais, atsiranda demokratinės partijos, iš jų – naujoji aristokratija. Tai Romos vidinės esmės dualizmas. Ir geografiškai, ir istoriškai Romos valstybė pagrįsta priespauda. Romėnų pasaulio centras yra Italija, bet ji neturėjo to dvasinio ryšio, kurią Graikijai davė vienoda kultūra, nes Italijoje gyveno labai skirtingos tautos. Romėnų pasaulio visuotinis principas yra subjektyvus vidinis pasaulis, pilnatvę iš pradžių gavęs iš valstybės valios, toliau – iš abstrakčios asmenybės per privatinę nuosavybę. Pavienius asmenis susieti gali tik despotiška valdžia. Tai perėjimas nuo šventos vidujybės prie jos priešingybės. Romos istoriją įprasta dalyti į karalių valdžios, respublikos ir imperijos laikotarpius. Kaip ir kiekvienos istorinės tautos, Romos: pirmasis laikotarpis (ankstyvasis) – priešybės snūduriuoja vienybėje, valstybė pagimdo priešybę ir stiprina savo vienybę, palaikydama priešybės egzistavimą; antrasis – gražiausia Romos istorijos epocha: Pūnų karai, ryšiai su Rytais, pasaulio užkariavimas; trečiasis – santykiai su Šiaure ir germanų tautomis, nauja pasauline istorine jėga, imperija puošni ir palūžusi, stiprėja ir plečiasi krikščionybė.Germanų pasaulinio dvasia – absoliučios tiesos kaip begalinio laisvės susikonkretinimo įgyvendinimas. Tai krikščioniškojo principo skleidimas, subjektyviosios savimonės laisvė ir kūryba. Germanai prasidėjo išsiliedami tarsi koks srautas. Jie perėmė svetimą religiją, kultūrą, valstybinę santvarką, įstatymus ir visa įveikė, įsigilinę į save, sąlytyje su savimi. Germanų pasaulis paženklintas vidinės evoliucijos ženklu; krikščionių pasaulis nebeturi jokios absoliučios išorybės, o tik reliatyvią, kuri jau įveikta kaip būtis savyje. Perimta romėnų kultūra ir religija (nors egzistavo vokiečių ir nordinė religija), atkurta Romos imperija, lotynų kalba supriešinta su germanų, perimta graikų ir romėnų filosofija. Tai ne romėnų pasaulio tęsinys, bet nauja dvasia, absoliutaus subjekto atkaklumas. Kaip absoliučios tiesos čia – būtis, tiesos savimonė formuojasi bažnyčia, kaip baigtinumo pasaulio pasaulietinė sąmonė – valstybė.Pirmasis germanų pasaulio laikotarpis tęsiasi iki Karolio Didžiojo. Tai pirmosios krikščioniškos tautos ir vientisos krikščionybės masės pasirodymas. Antrasis – bažnyčia kaip teokratija ir Valstybė kaip feodalinė monarchija. Karolis Didysis sudaro sąjungą prieš langobardus ir Romos kilminguosius. Tai dvasinės ir pasaulinės valdžios sąjunga. Bažnyčia supasaulėja, atsiranda prieštaravimas tarp jos ir valstybės, pasirodo feodalinė sistema. Trečiasis laikotarpis prasideda Karolio V karaliavimo laikais, pirmoje XVI a. pusėje. Pasauliečiams nubunda sąmonė, kad ir jie gali spręsti apie žmogaus dorovę, teisingumą, garbę ir veiklą. Šis laikotarpis tęsiasi nuo Reformacijos iki mūsų laikų. Atgaivinama laisvos dvasios konkreti sąmonė. Nuo to laiko valstybės gyvenimas turi būti tvarkomas, laikantis proto reikalavimų.Šie laikotarpiai gali būti išskirti kaip tėvo, sūnaus, dvasios karalystės. Tėvo karalystė – substancinė, neartikuliuota masė, pavaldi tuščiam kritimui; sūnaus karalystė yra Dievo apsireiškimas pasaulietinio egzistavimo atžvilgiu; dvasios karalystė – susitaikymas. Karolio Didžiojo epochą galima lyginti su Persijos karalyste – tai substancinio vienio laikotarpis. Jam būdingas naivumas. Graikų pasaulį ir jo idealią vienybę atitinka epocha iki Karolio V, kai neegzistuoja realus vienis, bet privilegijos. Tai diplomatijos politika, metas, kai pasaulis tampa aiškus sau (Amerikos atradimas).Substancinė reali religija pasiekia juslinį aiškumą ir tampa skaidri sau ir vidinės tiesos stichijoje. Dvasia pradeda įsigilinti į save (Sokratas – Liuteris), bet jai trūksta PERkLIE . Išryškėja germanų pasaulio skirtumai. Trečioji epocha panaši į romėnų pasaulį. Vienis egzistuoja kaip save suvokiančios minties hegemonija. Pripažįstamas racionalus tikslas; tautos trokšta teisės savyje ir sau; religija priartėja prie minties arba, jos atsisakydama, virsta prietaru.Hėgelio požiūriu istorija yra laikina būsena, kurią pasiekia istorinė tauta, išsirianti didžią asmenybę arba herojų. Istorinėje būsenoje atsiranda substancinis individas (pavienis ar kolektyvinis) kaip dominuojanti antologinė konstanta. Istorija atsilaiko prieš laiką. Tai amžinybės įsiveržimas į laiką. Substancinis individas nelaikiškas – jis visų laikų žmogus. Dvasia kaip transcendentinė realybė nekinta, ji – antlaikiška, bet kartu ji įsiveržia į laiką.Hėgelio filosofija – europocentrinė. Kai kas laiko tai nuodėme, bet tik Graikijoje ir Vakarų pasaulyje individas įgavo substancinę svarbą, tapo principu. Vakarų kultūra savo giliausia prasme yra idealistinė, skleidžiasi dvimatėje – fakto ir idealo – erdvėje. Hėgelio istorijos filosofija – idealistinė. “Žmogus yra tikslas pats savaime tik to dieviško prado dėka, kuris jame glūdi ir kuris buvo pavadintas protu, o tokiu mastu, kokiu jis reiškiasi veikloje ir pats save apibrėžia – laisve”. Kuo arčiau individo (ar grupės) gyvenimas priartėja prie idealo, kaip “dieviško prado” normos, tuo gyvenimas prasmingesnis. Tik įtampa tarp idealo ir fakto kuria istoriją. Tikrai idealistine religija Hėgelis laiko krikščionybę, kur žmogus kaip Dievo paveikslas ir dieviškojo prado nešėjas turi paneigti savo faktinę egzistenciją ir atsiverti idealiam transcendentiniam orientyrui. Istorija ir idealo siekimas – tapatūs dalykai.Hėgelio filosofija kuria vientisą ir užbaigtą pasaulio istorinio proceso vaizdą. Vienintelis dialektinio judrumo šaltinis – Pasaulinė dvasia, veikianti tarsi užkulisiuose. Individualizuoti pavidalai statiški, artikuliuojamas pirmas, artimiausias pasaulio vaizdo planas. Tai dieviškas žvilgsnis į istoriją, dieviška kontempliacija. Ribotas, mirtingas istoriškas žmogus negali būti šalia istorijos ar pakilti virš jos. Hėgelis tai žino, bet istorija, kad ir kokia didelė ji atrodytų, atsiveria kaip daiktiškas esinys, vaizdas ar paveikslas, akmuo ar medis. Atsistojęs į Dievo poziciją, Hėgelis tik racionaliai mąsto. Kita pozicija – įsijausti, išgyventi istoriją, mistiškai su ja susilieti, bet mistinė patirtis neobjektyvuota ir neišsakoma. Hėgelis lieka ištikimas Vakarų metafizinei tradicijai ir blaiviam racionalumui kaip mąstytojas klasikas.