KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETASFILOSOFIJOS KATEDRAFilosofijos referatas“Kas yra filosofija?”Vadovas: A. JančysAtliko: VB-8/1gr. studentėJurgita GrigaitėKaunas, 1999
TURINYS:
Filosofijos svarstymo pobūdis ir linkmė............2Filosofijos abejotinumas...................3 – 4Filosofijos aiškinimas....................4 – 6Apibendrinimas.......................6
FILOSOFIJOS SVARSTYMO POBŪDIS IR LINKMĖ
Kiekvienas klausimas ( taigi tuo pačiu ir klausimas “Kas yra filosofija ?” ) kyla iš žmogiškos esybės, t.y. noras klausti, noras žinoti ar patirti yra žmogiškumo esmė, tai natūrali žmogaus prigimties savybė.Ką tai reiškia filosofuoti ? “Apytiksliai būtų galima pasakyti štai ką. Filosofavimas yra veiksmas, kuriuo peržengiamas grynojo darbo pasaulio ribos” ( J.Pieperis ). Visi mes esame kada nors filosofavę dar bū
ūdami vaikai. Iš esmės filosofija mums nėra naujiena. Filosofija prasideda klausimais, kuriuos keliame, kai įprastas kasdienis pasaulis praranda ir tampa problema. Paprastai gyvename savo pasaulyje kaip gerai įrengtame name, kuriame be vargo orientuojamės. Tačiau kai šis įprastumas pasidaro problemiškas, mes staiga atsiduriame “lyg plyname lauke” ir neturime net keturių kuolelių, kad galėtume sau palapinę išskleisti “ ( M. Buber ). Viskas tampa abejotina. Iš abejingumo ir kyla susimąstymas. Kol kas nors yra akivaizdu, tol tuo reikalu nesusimąstome. Čia slypi, pasak Platono, “pagrindas, kodėl diievams nesą nieko abejotino; būdami pati išmintis, jie negalį nei patys tapti išmintingi, nei išmintigiau žvelgti į kitus, atitiesdami ar pagilindami ankstesniąsias savo įžvalgas”(11 psl. A. Maceina ‘Raštai’ VI)Kokie yra filosofiniai klausimai? Kodėl apskritai yra kažkas? Kokia visumos prasmė? Kodėl aš essu aš, o ne kas nors kitas? Kas yra teisingumas ir panašiai. Tokie klausimai yra pirmapradė filosofijos versmė. Filosofiniai klausimai tiesiogiai paliečia kiekvieną. Todėl kiekvienas laiko save sugebančiu ir įgaliotu į juos atsakyti. Nuosavas savęs patyrimas, nuosavas žmogiškumas tam, atrodo yra pakankamas pagrindas. Kiekvienas jaučiasi kompetetingas kalbėti apie tuos dalykus, nes žino, kad jo gyvenimo tėkmei ne menkiausią reikšmę turi atsakymai į šiuos klausimus. “Mes nesame tik šio klausimų žaidimo žiūrovai, bet patys esame užstatas tame žaidime” ( G.Marcel ). Todėl tokie klausimai žmogui yra neišvengiami. Žinoma, galima užsimerkti ir apsimesti, kad tų klausimų apskritai nėra, tačiau ir tada lieka aišku, kad būtina juos kelti. Matome, kad išvadavus filosofiją iš jos susvetimėjimo dramblio kaulo bokšte, ji pasirodo mums kaip žmogaus likimas. Žmogus nuo pat giimimo yra pasmerktas filosofijai. A.Maceina filosofiją apibūdina taip: “Filosofija kaip žmogiškojo būvio apraiška, nes tai iš tikro didžios nuostabos apraiška. Savo esme ji neturi nei pradžios, nei galo, kartu netgi ji be perstojo kyla ir praeina: kyla kaip klausimas ir praeina kaip atsakymas. Savo turiniu ji yra išnešiojusi bei pagimdžiusi visus mokslus, tačiau su jais nesusiliedama ir jų neatstojama: visų mokslų motina pati nėra mokslas. Savo prasme ji yra viena vienintelė, o vis dėlto šią prasmės vienybę ji skleidžia neaprėpiama iššorės įvairybe ir net priešingybe: amžinoji vienos tiesos ieškotoja niekad neina vienu keliu. Ši “priešingybių samplaika” – ne išmintis, o tik išminties meilė”(11 psl A.Maceina ‘Raštai’ VI). Oponentas šiai antrai A.Maceinos minčiai būtų E.Nekrašas: “Vargu ar su Maceinos žodžiais be išlygų būtų galima sutikti. Apie filosofiją išvis sunku kalbėti neistoriškai, kadangi, laikui bėgant, kita jos nagrinėjamų problemų apimtis ir pobūdis, keitėsi ir pačių filosofų pažiūris į savo discipliną. Antikoje ji siekė aprėpti visus teoriškai aiškintinus klausimus apie žmogų ir pasaulį, ir to meto filosofija buvo universalus mokslas. Tiesa, ją visada daugiausia domino būties gyvenimo ir pažinimo pagrindai. Požiūris į tai, kas sudaro šiuos pagrindus, keitėsi, kito ir pačių pagrindų sąvokos aiškinimas. Tyrinėjant, sakysime, būties pagrindus, senovės Graikijoje iš pradžių daugiausia dėmesio buvo skiriama daiktų pradų ar elementų tyrimai. Dabar pasakytume, jog daiktų elementus turi tirti ne filosofija, o fizika ar chemija. Tačiau kadaise jų, kaip atskirų mokslų, nebuvo ir todėl daiktų pradų ar principų aiškinimas buvo laikomas vienu svarbiausiu filosofijos uždavinių”.FILOSOFIJOS ABEJOTINUMAS
Filosofavimas yra žmogaus noras atsidurti dievų padėtyje, kurioje dėl būties šviesos jokio abejotinumo nėra. Todėl Platonas filosofavimą ir laiko dievėjimo vyksmu: “atsimindamas tai, ką siela regėjusi, buvodama pas Dievą, filosofas tampa dieviškas, nors miniai jis ir atrodytų tarsi pamišėlis”(12 psl). Būties nušvitimas nugali abejotinumą, o nušvitimą pažadina filosofavimas. Dievai nefilosofuoja todėl, kad gyvena būties šviesoje: jie neklausia ir nesusimąsto. Jeigu tad ir mes, žmonės, nugalėtume filosofuodami abejotinumą, tai savaime patektume į akivaizdumo būklę ir būtume panašūs į dievus: “sicut dii” – pavojingas gundymas, tačiau ir galutinis pažinimo siekis. Platonas filosofiją supranta taip ( ištrauka iš veikalo “Valstybė“ ): “Filosofai sugeba analizuoti tai, kas visuomet yra tapatu sau. Jei aistringai siekia žinių, kurios bent kiek atskleistų jiems esmę, amžiną ir nepatiriančią nei atsiradimo, nei išnykimo. Jei nesustoja prie daugybės daiktų, kurie tik atrodo esą, bet nenuilsdami eina pirmyn ir 14 aistra nenurimsta tol, kol jie nepaliečia kiekvieno daikto esmės ta sielos dalimi, kuriai ir dera liesti tokius daiktus – o dera šitai jiems giminingam pradui. Jo dėka priartėję prie tikrosios būties ir susijungęs su ją, jis pagimdys protę ir tiesą”. Platonas sekė savo mokytoju Sokratu, kurio įsteigtos mokyklos buvo panašios į budistinius ar net krikščioniškuosius vienuolynus: būti neturtingam, mylėti artimą, paleisti laisvėn vergus, mėgti tylą bei vienatvę, saugoti skaistybę – tokios tai buvo filosofijos savybės. Savo veikalu “Politika” Platonas mėgino šią filosofinę bėseną išplėšti net į visuomenę: valstybės valdysena turėjusi būti irgi iš filosofijos kilusi ir šiosios apspręsta. Todėl jis ir skelbė: “Valstybės galia ir filosofija yra vienas ir tas pats dalykas”, kas konkrečiai reiškė “arba filosofai taps valstybių karaliais, arba karaliai virs tikrais ir nuodugniais filosofais”(23 psl.A. Maceina ‘Raštai’ VI). Filosofija kaip žmogiškoji būsena teikianti atramas ne tik asmeniniui, bet ir visuomenei; ji apimanti abu šiuos žmogiškojo būrio polius. Jeigu užsiminėme apie Platoną, tai negalima nepaminėti ir jo mokytojo Sokrato. A.Maceina : “Pačią abejotinumo gelmę filosofija pasiekia ne tiek savo teorija, kiek savo santykiu su žmogiškuoju būviu. Kol susimąstome filosofinės teorijos reikalu todėl, kad joje esama priešingų ir net prieštaraujančių sampratų tol galime vis dar tikėtis, kad vieną dieną priešingybės bus suderintas ir prieštaravimai pašalinti. Jeigu pasidaro abejotina ir filosofijos reikšmė žmogaus būviui – apskritai, tuomet susvyruoja patys filosofijos buvimo pagrindai, nes tokiu atveju filosofija virsta beprasmiu siauro keistuolių ratelio užsiėmimu. Ir štai kaip tik ši filosofijos pusė yra šiandien labiausiai abejojama ir tiesiog net neigiama: filosofija kaip būsena yra nebetekusi galios, niekas šiandien nebebuvoja filosofiškai. Bet ką gi reiškia buvoti filosofiškai? – Į šį klausimą atsako ir tuo būdu filosofiją kaip būseną geriausiai nušviečia Sokrato pavyzdys. Sokratas buvo tasai, kuris filosofiją vykdė ne kaip sprendinių sistemą, o kaip savo paties buvimo būdą; jo filosofija buvo jo būvis. Šiuo asmeniniu būviu virtusi filosofija ir atsidūrė mirties akivaizdoje, atsiskleisdama, kas esanti, nes mirtis yra kiekvienos būsenos atšvaita”. Sokratas: “Nuosekliai tad filosofas taip įsikuriąs žemėje, jog buvotų kuo arčiau mirties. Tikrasis filosofavimas yra nuolatinis buvojimas minties artumoje. Tie, kurie atsideda filosofijai tinkamu būdu, nesiekia nieko kito, kaip tik mirti, nors pašaliečiai to ir nepastebėtų”.
Mintis Sokratui reiškianti tik paskutinį viso jo filosofinio būvio veiksmą; ji esanti galutinis filosofinės būsenos įvykdymas. Sokratas”žmogus, kuris gyveno tikrai filosofiškai, turėtų tik džiaugtis, ruošdamasis mirti. Iš visų žmonių mirtis filosofui yra mažiausiai baisi”(20 psl.) Kadangi paties Sokrato gyvenime būti ir filosofuoti buvo tas pats, tai jis mirties nė kiek nesibainina, ja nesikratė, bet jai artėjant, ramiai pasakojo savo draugams apie kitą žemę, kurios šventykloje dievai iš tikro gyveną ir kurioje laimingieji regi ”saulę, mėnulį ir žvaigždes“ taip, kaip šie “iš tikro yra”. Paskui paėmė nuodų taurę ir smagiai nusiteikęs išgėrė ją ligi dugno. Šitaip užbaigė Sokratas savo filosofinę būseną arba būsena virtusią filosofiją. Tikrai filosofuojąs žmogus randą filosofijoje atramą ir kelrodį. Užtat Sokratas ir galėjo kalbėti apie filosofiją kaip mielą guodėją žemiškojo gyvenimo neteisybėje; guodėją ne psichologinio nuraminimo, bet būtino pagrindimo prasme: filosofija įšaknija žmogų būtyje. Tai ir yra būsena bei elgsena ne tik mirties, bet ir viso žmogiškojo būvio akivaizdoje: buvoti įsišaknijus. Sokratas nedvejoja, kad filosofinė būsena yra tikrovė ir todėl kiekvienas, kuris tikrai filosofuoja, tokią būseną susikuria ir ją sukūręs elgiasi taip, kaip ji reikalauja. Sokrato būvyje filosofija yra teorija, virtusi praktika.FILOSOFIJOS AIŠKINIMAS
Ir Sokratas, ir Platonas, ir Aristotelis buvo didieji Antikos klasikai, vėliau kai kurias jų idėjas perėmė vėlesni filosofai, ypač tai pasakytina apie Augustiną ( 354-430 ) Boecijų ( gyv. 480-525m. po Kr. ) Tomą Akvinietį ( 1225-1274m. ). Šie filosofai daug prisidėjo prie krikščioniškosios filosofijos kūrimo.M.S.Boecijus, Romas konsulas ir magistras, estgotų karaliaus Teodoriko apkaltintas valstybės išdavimu ir nužudytas. Įmestas kalėjiman, jis parašė veikalą “Filosofijos paguoda”, kuris buvo rašomas ne laikui praleisti, o mėginti iš naujo grįžti į savą būvį, gresiančios mirties akivaizdoje – taip lygiai, kaip ir Sokratas, kuriuo Boecijus aiškiai sekė. Šioje knygoje jis vaizduoja filosofiją “avies bei senyvos, tačiau nepaprasto gajumo ponios” pavidalu, kuri ateina pas kalinį, kad dalintųsi jo kančia ir kartu su juo neštų negandą, “nes filosofija,- pasak Boecijaus,- elgtųsi neteisingai, jei nepalydėtų nakaltai kenčiančiojo”. Tai reiškia: filosofija netektų prasmės ir nepateisintų nekaltai kenčiančio”(13 psl. A. Maceina ‘Raštai’ VI) Tai reiškia: filosofija netektų prasmės ir nepateisintų savo buvimo, jei nesusidorotų su žmogiškojo būvio sunkenybėmis. Jis nori, kad filosofija palydėtų jį mirtin, kaip kadaise Sokratą, kadangi ir šis “išsikovojo pergalę prieš neteisingą mirtį” ne kuo kitu, o tik filosofija. Todėl Boecijus ir vadina filosofiją visų dorybių maitintoja, didžiausia pavargusiųjų širdžių paguoda, vedėja į tikrąją šviesą ir tikrąją laimę. Filosofija esanti ne tik teorija, bet ir praktika, todėl M.S.Boecijaus regėjime nešiojanti drabužį, kurio šonuose esančias išsiuvinėtas dvi graikiškosios raidės: ir ( praktihe- kai theo-re-tike- philosophia ). Filosofuoti reiškia buvoti tam tikru skirtinu būdu. Filosofija yra būsena, vadinasi, regimas jos įžvalgų susiklostymas kasdienoje. yra neatskiriama nuo ; tai dvi to paties apsiausto pusės. Ir vis dėlto Boecijus čia pat priduria, kad piktos žmonių rankos suplėšiusios filosofijos drabužį ir jį gabalais išsinešiojusių, vadinasi perskyrusios teoriją ir praktiką.
Tomas Akvinietis taip suprato filosofiją: “Tame, ką mes teigiame apie Dievą, gali būti dviejų rūšių tiesa. Yra dalykų, kurie būdami Dievo atžvilgiu teisingi, peržengia betkokią žmogaus proto galią, kaip antai, kad Dievas yra triasmenis, tačiau yra nemaža ir tokių dalykų, kuriuos prigimtinis protas gali suvokti vienas pats, kaip antai, kad Dievas yra, kad Dievas yra vienas, ir kiti panašaus pobūdžio dalykai, kuriuos filosofai yra įrodę savo samprotavimais apie Dievą, kai juos vedė prigimtinė proto šviesa.Beveik visi filosofai vienu balsu tvirtina, kad patyrimas yra bet kokio filosofavimo pradžia. Filosofija kyla iš ikimokslinio, kasdieninio patyrimo būdo, kuriame pasaulis visuomet jau yra atviras mūsų pažinimui ir veiklai. Savaime suprantamybės praradimas patyrimu pagrįstą žinojimą daro abejotinu. Remdamasis patyrimu pagrįsto žinojimo ir kasdieninio patirtinio pasaulio kritika, žmogus siekia naujo, pamatinio tikrumo. Jis siekia naujai pagrįsti žinojimo galimybę. Tačiau tai yra įmanoma tik tada, kai žmogus abejoja radikaliai rimtai ir abejodamas prieina galutines išvadas. Tik taip jis gali įveikti abejonę. Augustinas: “Ir kas galėtų abejoti, kad jis gyvena, prisimena, įžvelgia, nori, mąsto, žino, sprendžia ? Juk net jei koks [žmogus] abejoja, jis vis dėlto gyvena; jei jis abejoja, tai ir prisimena tai , dėl ko abejoja; jei jis abejoja, tai ir įžvelgia, kad abejoja jei jis abejoja, tai ir nori įsitikinti; jei jis abejoja, tai ir mąsto; jei jis abejoja, tai ir žino, kad kažko nežino; jei jis abejoja, tai ir sprendžia, kad negali lengvabūdiškai pritarti. Nes jei viso to nebūtų, jis apskritai negalėtų abejoti”.Thomas Hobbesas, stipriausias Anglijos mąstytojas, taip apibūdina filosofiją: “Filosofija yra racionalus padarinių arba apraiškų pažinimas iš jų priežasčių arba atvirkščiai – galimų pasekmės sukeliančių priežasčių pažinimas, remiantis žinomomis pasekmėmis. Filosofijos tikslas ir uždavinys yra panaudoti numatytas pasekmes mūsų naudai, arba veikiant vieną kūną kitu, sukelti tokias pačias pasekmes, kokias mes savo protu išmąstome, kiek tai leidžia objektas, jėga ir stropumas, kad palengvintume žmogaus gyvenimą. Pažinimas yra kelias į galybę”.Johann Gotthib Fichte ( gyvenęs 18 amžiaus vidury – 19 amžiaus pradžioje ) – taip išsireiškė apie filosofiją ir žmogaus santykį su ja: “Kokią filosofiją pasirenkame, priklauso nuo to, kokie žmonės esame; nes filosofijos sistema nėra koks negyvas namų apyvokos daiktas, kurį galima numesti ar paimti kaip mums patinka, ją sudvasina žmogaus, kuris ją turi, sielą. Iš prigimties nerangus ar dėl dvasios vergiškumo, mokytas prabangos bei tuštybės nerangiu pasidaręs ir iškreiptas charakteris niekados: nepakils iki idealizmo. Filosofu ( jei idealizmas turėtų įrodymų, jog būtent jis yra vienintelė teisinga filosofija ) reikia gimti, būti tam išauklėtu ir pačiam save tam išauklėti: bet joks žmonių menas negali padaryti filosofu. Todėl šis mokslas ir nesitiki rasti daug pasekėjų tarp jau subrendusių; jei jis apskritai gali ko nors tikėtis, tai tik iš jaunimo, kurio įgimtas galios nėra pražudęs laikmečio surambėjimas”.Ludwig Wihtgenstein: “Filosofija yra ne mokymas, o veikla. Filosofinį veikalą iš esmės sudaro paaiškinimai. Filosofijos rezultatas yra ne filosofiniai teiginiai”, o teiginių tapimas aiškiais. Filosofija pravalo mintis, kurios šiaip yra tam tikra prasme miglotos ir susiliejusios, padaryti aiškias ir ryškias. Filosofija viską tik tvirtina, o neaiškina ir nedaro išvadų. Bet kadangi viskas guli prieš mūsų akis atvirai, tai nėra ko aiškinti, nes tai, kas paslėpta, mūsų nedomina”. Jau vien kalbiškai žiūrint, filosofija negalinti suvokti daiktų esmės, nes nepajėgianti šios esmės nusakyti: jos vartojami žodžiai anaiptol neturi tos prasmės, kurią jie turi kasdieninės kalbos sąrangoje. Užtat L.Wihtgensteinas ir stengiasi grąžinti žodžius iš metafizinio jų vartojimo į kasdieninį jų vartojimą, “kuris filosofiją savaime paneigiąs: kasdieninėje kalboje nesą jokių problemų gilybių.Montin Heidegger: “Jei tik žmogus egzistuoja, tai tam tikra prasme vyksta ir filosofavimas. Filosofija, arba tai, ką mes šiuo vardu vadiname, yra išjudinimas tas metafizikas, kurioje ji atranda save ir savo aktuolias užduotis. Filosofija išjudinama specifišku savosios egzistencijos įjungimu į žmogaus būties kaip visumos pamatines galimybes, šiam įjungimui lemiamos reikšmės turi: pirmiausia, suteikimas erdvės būtybėms kaip visumai; toliau – savęs paties atidavimas Niekui, t.y. išsivadavimas nuo stabų, kuriuos turime kiekvinas ir už kurių esame įpratę slapstytis; galiausiai toks šias kybojimo būsenos įsibrovimas, kad nuolatos būtų grįžtama į metafizikos pagrindinį klausimą, kurį verčia kelti pati nebūtis: kodėl apskritai yra kažkas, o ne greičiau Niekas ? “Mokslas nemąsto” – paaiškindamas šį teiginį M.Heideggeris priduria: “Fizika sukinėjasi erdvėje, laike ir judėjime. Tačiau kas yra erdvė, kas yra laikas, mokslas kaip mokslas išspręsti negali. Vadinasi, mokslas nemąsto ir šia prasme jis savo metodais nė negali mąstyti. Aš negaliu, sakysime, fizikiniais metodais suvokti, kas yra fizika. Kas yra fizika, galiu apmąstyti tik filosofinio klausimo būdu. Posakis “mokslas nemąsto” nėra joks priekaištas; tai tik mokslo sąrangos liudijimas”(14 psl. A. Maceina ‘Raštai’ VI) Šio posakio prasmė yra, pasak Heidegerio, pabrėžti, kad “mokslas buvoja ne filosofijos matmenyje ir sykiu kad jis, nė pats to nežinodamas, yra čio matmens reikalingas”. Tai reiškia: norėdamas suvokti, kas jis pats yra, mokslas turi pereiti į filosofijos matmenį kaip jo paties savimonės atskleidėją. “Nėra fizikos mokslo fizikos”, užtat yra fizikos mokslo filosofija, nes jei fizika galėtų tarti “aš esu fizika”, ji būtų jau nebe fizika, o filosofija – lygiai taip kaip beždžionė, galėdama tarti “aš esu beždžionė”, būtų nebe beždžionė, o žmogus. Savimonė visados yra šuolis į aukštesnį tiek pažinimą tiek buvimo plotmę. Filosofija kaip tik ir yra tokia plotmė, kurion kopia kiekviena žinijos sritis, norėdama susivokti kas esanti.Tillichui ar W.Weischedeliui ( kaip šiandieninės filosofinės savimonės atstovai ) filosofuoti reiškia “radikaliai klausyti; gi radikaliai klausti reiškia klausti, pradedant pačia “šaknimi”, šaknies vaizdas slepia savyje neigimą visko, kas yra iš šaknies išaugę, vadinasi, bet kokio dalyko kaip duomens. Tai vyraujanti mūsų meto filosofijos savimonė: filosofija yra radikalus klausimas. Ką tai reiškia, plačiau bei tiksliau nusako W.Weischedelis, nurodydamas tris šios savimonės bruožus. Radikaliai klausti reiškia visų pirma “laikyti būtį abejotiną jos visumoje”; kas klausia tik šio bei to, “nėra joks filosofas”, nes filosofavimas įtraukia abejotinumo sritin visa, niekur nesustodamas ir nieko negailėdamas. -Antra, radikaliai klausti reiškia “nepasitenkinti nė vienu atsakymu”; tiesa, filosofas būtų ne filosofas, jeigu jis atsakymo nesiektų, kadangi tokiu atveju mąstymas virstų žaidimu; tačiau jis būtų taip pat ne filosofas, jeigu jis sustotų prie vieno kurio atsakymo; radikaliam klausimui kiekvienas atsakymas yra peržengiamas tolimesniu klausimu. –Trečia, radikaliai klausti reiškia “leistis į filosofinio klausimo begalybę”, nes tik paviršium žiūrint, atrodo, kad filosofinis klausimas esąs apibrėžtas; iš tikro gi jis siekia tiek toli, kiek siekia ir pati būtis, vadinasi, ligi nebūties: nė dievas čia nėra išskiriamas, ir jis darosi abejotinas. Weischedelis kalba apie filosofavimą kaip apie “atvirą skepticizmą”, “atvirą ateizmą” ir galiausiai “atvirą nihilizmą”: pati filosofijos esmė, pasak jo, esanti nihilistiška”.Filosofų sąrarašą būtų galima tęsti ir tęsti, nes kiekvienas bent jau kiek rimtesniu save laikęs filosofas, be abejo, yra davęs filosofijos savąjį apibrėžimą. Galbūt teisus yra A.Maceina, sakydamas: “Filosofijos abejotinumas yra visapusis: mes nežinome, kas filosofija yra savyje, ką ji ilgoje savo trukmėje yra veikusi, ko siekusi ir ką pasiekusi. Be abejo, kol apie visa tai nemąstome kiek įtampiau, atrodo, kad atsakyti į šiuos klausimus esą gana lengva. Pabandę betgi saves atsakymus aptarti kiek tiksliau, čia pat suglumstame ir esame priversti, kad nei filosofijos esmė, nei jos veikla, nei jos išdavęs negali būti nusakomas taip, jog šis nusakymas būtų neabejotinas: priešais vieną nusakymas kyla čia pat visiškai kitoks, manąsis esąs lygiai taip pagristas kaip ir pirmasis. Jau vien tai, kad kiekvienas mąstytojas aptaria filosofiją vis savaip, įspėja mus nepasitikėti iš anksto nei vienu aptarimu”.APIBENDRINIMAS
O kaip žmogui gali iškilti klausimas “Kas yra filosofija?” Čia būtų galima pasinaudoti Lietuvos entnokosmologijos muziejaus, esančio Molėtų observatorijoje, direktoriaus G.Kakaro mintimis: pasak jo, žmonės pagal jų norą pažinti ir siekti žinių. Grubiai galima suskirstyti į 4 grupes ( ar tipus ir pan. ) : Pirmas tipas būtų tokie žmonės, kuriems užtenka tik pavalgyti, pamiegoti, na dar pasižiūrėti televizorių bei panašiai – tai būtų daugiau vegetatyvinis žmogus – siekiantis jam kažko daugiau ir ankščiau nėra reikalingas, ir jis nesuvokia, koks jis yra skurdus. Tokiam žmonių tipui klausimas “Kas yra filosofija vargu ar kada nors iškils, nes juk filosofija prasideda tada, kai iškyla klausimai, arsiradę dėl kažkokios abejonės, neaiškumo. Antram tipui žmonių priklausytų tokie žmonės, kurie suvokia, kad jie nieko nežino, kad tenkinti fiziologiniu, saugumo ir iš dalies meilės poreikius jiems jau yra per mažai, kad norėtųsi kažko tai daugiau, bet nieko nėra daroma, kad patenkintų tą žinių troškimo, pažinimo poreikį. Tokie žmonės jau būtų įsisąmoniją klausimą “Kas yra filosofija ?”. Trečiam tipui žmonių priklauso tokie žmonės, kurie ieško žinių, mokosi norėdami pažinti, sužinoti apie aplinkinį pasaulį kuo daugiau. Ten būtų galima įžvelgti paralelę su filosofijos apibrėžčių ieškojimu. Ir ketvirtam tipui priklauso tokie žmonės, kurie po daugybės ieškojimų, skaitymų, mokymosi supranta, kad jie nieko nežino – paralelė su tuo, kad kuo daugiau žinai filosofijos apibrėžimų, tuo neaiškiau pasidaro, kas per viena ta filosofija iš viso yra. ( Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių, t.y. didėja tikimybė paklysti ).Jeigu nėra universalaus filosofijos apibrėžimo, tai gal paskirkime kiekvienam filosofijos apibrėžimui po atskirą spalvą ar atspalvį ir sudeliokime iš šių spalvų kažką panašaus į spalvotą mozaiką. Mozaikos daugialupiškumas skatins žmogų mąstyti, lyginti, jam kils įvairūs prieštaravimai, noras palyginti vieną spalvą su kita ir panašiai – taip žmogus turis galimybę neapsistoti ties vienu kuriuo nors filosofijos apibrėžimu.
Naudota literatūra:1. A.Maceina “Raštai”, VI tomas, 1994m.2. Arno Anzenbacher “Filosofijos įvadas”, 1992m.3. E.Nekrašas “Filosofijos įvadas”, 1993m.