Intarpas
Kaip politinė idėja ir judėjimas fašizmas pasireiškė daugelyje Europos valstybių įvairiomis formomis. Tačiau susiformavusios politinės ir socialinės sistemos pavidalą fašizmas įgijo Italijoje ir Vokietijoje.
Galima skirti du fašistinių sistemų ir ideologijų istorijos etapus:
• Taikos metų fašizmą;
• Karo metų fašizmą;
Taikos metų fašizmo atmainos vadinamos neo – fašizmu. Karo metų fašizmo atmaina galima laikyti italų ir vokiečių fašistų idėjas ir darbus. Ši atmaina dar vadinama klasikiniu fašizmu. Šias atamainas skiria nemažas laiko tarpas, tačiau bendri fašizmo bruožai būdigi kiekvienai iš jų, t. y.
valstybės galios šlovinimas, rasizmas ir t. t.
I. Socialiniu fašistinių judėjimų pagrindu visų pirma buvo smulkioji buržuazija.
I. Žymiausi fašistinių režimų ideologai ir vadai buvo kilę iš smulkiosios buržuazijos sluoksnių:
I. B. Musolinis – kalvio sūnus;
Intarpas
Fašizmas dažnai suklestėdavo valstiečių bendruomenėse. Čia nacionalizmas buvo stipriai įsišaknijęs, nes valstiečiai bijojo darbininkų klasės, kuri kėsinosi į privačią nuosavybę. Valstiečiai labai nukentėjo dėl blogos ekonominės situacijos tarpukario laikotarpiu, todėl manė, kad fašizmas išspręs visas jų problemas.
II. Fašizmo lopšys – Italija
II. Iš visų Europos šalių Italija buvo labiausiai nuskurdinta ką tik praūžusio I pasaulinio karo.
II. Pramonė, finansai, žemės ūkis buvo apverktinoje padėtyje.
II. Vyravo bedarbystė ir skurdas.
II. Šie faktoriai sudarė sąlygas fašizmo susidarymui.
II. Pirmasis fašizmo ideologas buvo Benitas Musolinis ( Benito
Mussolini )
II. 1919 m. Milane įkūrė buvusių karo dalyvių organizaciją, kurios nariai vadinosi fašistais ( it.
fasci di combattimento ).
II. 1921 m. lapkričio 7 – 10 d. Įkuriama Italijos fašistų partija.
II. 1922 m. po „ žygio į Romą“ B. Musolinis tapo premjeru.
II. Įsteigė parlamente Didžiąją fašistų tarybą ir fašistinę miliciją.
II. 1926 m. perėjo prie diktatūrinio valdymo.
Intarpas
Fašistinės pažiūros skiriasi nuo socialistinių teorijų tuo, kad pripažįsta kapitalą. Fašistinėje valstybėje smerkiami tinginiai ir dvasios paliegėliai. Darbininkams draudžiama streikuoti, o darbdaviams uždarinėti įmones. Pasak dučės „ fašistinė valdžia visomis jėgomis siekia vieno tikslo: moraliai ir materialiai pakelti italų liaudį“.
Fašistai į gyvenimą žiūri kaip į priedermę, tobulėjimą ir laimėjimą; jie nuolat stengiasi įkūnyti dučės žodžius: „ tikėti, paklusti, kovoti“.
Italijoje išryškėjo ir didžiausia fašizmo silpnybė, pasireiškusi per pasikėsinimą į B. Musolinį „ fašizmas laikosi vieno asmens įtaka ir jam žuvus įmanoma didžiausia suirutė, kuri galėtų pasireikšti kruvinu pilietiniu karu, nes B. Musolinis neturi tinkamų paveldėtojų, o kita vertus, ir opozicija neturėtų aukštos padėties žmonių. Geriausiu atveju numatomas karas tarp svarbiausių fašistų šulų norint užsitikrinti
B.Musolinio vietą.“
III. Fašizmas Vokietijoje. Adolfas Hitleris
III. Fašizmas atsiradęs Italijoje žaibo greitumu paplito visame pasaulyje.
III. Kaip ir Italijos fašistų partija, taip ir Vokiečių nacionalsocialistinė darbininkų partija (NSDAP) iškilo pokarinės krizės metu, nors ekonominė situacija buvo geresnė negu Italijoje.
III. 1922 m. NSDAP gauna pavadinimą „fašizmas“.Jų programa susidedanti iš 25 punktų vėliau buvo pavadinta rasine teorija.
III. 1923 m. Miunchene Hitleris mėgino įvykdyti perversmą ir už tai pateko į kalėjimą.
III. 1925 m. išleido savo svarbiausią veikalą „Mano kova“ ( „Mein
Kampf“ ).
III. Šioje knygoje išdėstė partijos veikimo pricipus ir vokiečių tautos tikslus.
III. 1933 m. sausio 30 d. po sėkmingų partijai rinkimų buvo paskirtas
Vokietijos kancleriu.
III. 1934 m. mirus prezidentui Hindenburgui pasidarė vienvaldis valstybės vadovas.
III. Buvo vadinamas fiureriu ( vok. Fuhrer – vadas, vadovas
).4 intarpas.
To meto Lietuvos korespondentas, buvęs įvykių liudininku, šitaip apibūdino
A. Hitlerį „Fiziškai jis neturi jokio panašumo į B. Musolinį. Tai vidutinio ūgio žmogus be būdingų bruožų, žvilgsnis judrus ir kiek drumstas, netaisyklingas lūpas pridengia amerikietiško stiliaus ūsai. Šis asmuo nedvelkia didybe. Gestai gana mašinalūs, jie dera su jo sunkia kalbėsena ir priekaištingu tonu. Ir vis dėlto šis žmogus taip veikia vokiečius klausytojus, kad jie negali jam atsispirti. Jo pikti žodžiai drasko vokiečių sielas. Joks balsas jam nesipriešina: jis komanduoja, jie klauso, jam pasiduoda“.
IV. Fašizmo ideologija
IV. Intelektualinio pateisinimo fašizmas ieškojo daugelyje filosofinių bei sociologinių mokyklų, dažnai grubiai ir klaidingai interpretuodamas jų atstovų mintis.
IV. Johanas Gotliebas Fichte ( 1726 – 1814 )
IV. Fašistai rėmėsi jo „uždaros valstybės“ programa, kur:
IV. Visą valdžia atiduodama valstybei;
IV. Žmonių gyvenimas pasyvus ir reglamentuotas;
IV. Svarbiausia užtikrinti žmonėms nuosavybę ir darbą, ką gali padaryti tik valstybė.
IV. Todėl valstybė turi būti uždara.
IV. Bet kokie santykiai su užsieniu gyvenimo reguliavimą padaro neįmanomą ir gali išvesti iš pusiausvyros; vadinasi tie santykiai neleistini.
IV. Teigiamas uždarumo bruožas: apsauga nuo svetimų įtakų, stiprina tautos charakterį ir garantuoja jai gerą ateitį.
IV. Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis ( 1770 – 1831 )
IV. Fašistai pasirėmė Hegelio teorija apie valstybę:
IV. Valstybė – aukščiausia visuomeninės sanklodos viršūnė;
IV. Laikė valstybę aukštesne struktūra negu visuomenė
IV. Nes visuomenė yra natūralių, o valstybė –
idėjinių veiksnių padarinys.
IV. „ Valstybė yra žemėje esanti dieviška idėja“
IV. Fašistų santykiai su bažnyčia.
IV. Iš esmės fašistinė ideologija atmeta krikščioniškąją
Dievo idėjos sampratą.
IV. Tačiau tiek Italijoje tiek Vokietijoje bažnyčia užėmė svarbią vietą žmonių gyvenime.
IV. B. Musoliniui pavyko sudaryti sutartį su
Vatikanu ir popiežiumi, kas suteikė jam dar daugiau populiarumo.
IV. Vokietijoje protestantų bažnyčia iš esmės ėjo išvien su Hitleriu.
Intarpas
F. Nyčę Hitleris pakėlė į didžiausio mokslininko, nacionalsocialistinės pasaulėžiūros pirmatako rangą. Nyčės pasakymas, kad ateitis priklauso „žemės viešpačiams“dažnai vartojamas knygoje „Mein Kampf“. Taip pat A.
Hitleriui labai imponavo vokiečių filosofas O. Špengleris su savo patarimais „išvaduoti vokiškąjį socializmą nuo Markso“. Į „Mein Kampf“ buvo perkelta H. fon Treičkės keliamas į padanges jėgos ir karo kultas. Pasak jo karas – „aukščiausioji vyriškumo prado išraiška, jis sužadinąs kilniausias jėgas sieloje“, o taika – vedanti į „tautos degradavimą“. Hitleriu taip pat įtakos turėjo anglas H. S. Čemberlenas, kuris skelbė, kad Kristus buvo arijas ir kad gryniausio kraujo arijai yra vokiečiai, nes paveldėję geriausias senovės graikų ir germanų tradicijas. Jaunimo organizacijoms buvo kuriamos maldos, kurias reikėjo mokėti atmintinai. Vaikų darželiuose vaikai prie stalo kalbėdavo tokią maldą: „Fiureri, mano fiureri, kurį
Dievas man pasiuntė, prižiūrėk ir gink mane, kol aš gyvenu“.
V. Rasinė teorija
Rasizmas ( it. razzismo, pranc. racizme ) iracionalios, pseudomokslinės pažiūros, teigiančios, kad loginiu, visuomeniniu ir intelektualiniu atžvilgiu rasės yra nelygiavertės: pervertina rasių skirtumų svarbą istorijai ir kultūrai.
V. Savo knygoje „Mein Kampf“ Hitleris rašė, kad pagaliau surado paaiškinimą savo moralinės dvasios nuosmukiui. Tai žydai!
V. Antisemitizmas Europoje nebuvo naujas reiškinys, jis buvo žinomas nuo viduramžių;
V. Tačiau Hitlerio antisemitizmas skyrėsi tuo, kad iš religinės plotmės perėjo į biologinę;
V. Nacių sukurtoje rasių ir tautybių skalėje žydai ir čigonai užėmė žemiausią padėtį;
V. Jie nebuvo laikomi žmonėmis;
V. Buvo laikomi pavojingais ir norint „išgelbėti“ Europą buvo naikinami.
V. „Išrinktoji“ ir biologiškai stipriausia rasė buvo germanai – arijai;
V. Jiems priklausė vokiečiai, anglosaksai ir skandinavai;
V. Slavai taip pat buvo priskiriami prie „žemesniųjų žmonių“, tačiau buvo ir išimčių:
V. Slovakai, bulgarai ir kroatai, kaip reicho sąjungininkai, to išvengė.
V. Baltų tautas naciai planavo germanizuoti.
V. Japonai – po sutarties pasirašymo su Vokietija tapo
Azijos „arijais“.6
Intarpas
Nacių doktrinoje pasaulis buvo suskirstytas „aukštesnes“ ir „žemesnes“
rases. „Žemesnės“ rasės turėjo būti išnaikintos, kaip gadinančios „aukštesniųjų“ rasių kraują. Žydai, nacių požiūriu, buvo kalti dėl visų
Europos negandų. 1920 m. Hitleris pirmą kartą viešai pareiškė, kad žydų sąmokslas yra tarptautinio pobūdžio. Jis tvirtino, kad nėra jokio skirtumo tarp Rytų ir Vakarų žydų, tarp gerų ir blogų, turtingų ir vargšų; kovoti reikia prieš visą žydų rasę. Hitleris taip pat apibūdino šios problemos išsprendimą „ pašalinti žydus iš mūsų tautos aplinkos“.
Šiuolaikinio rasizmo šaknų derėtų ieškoti XIX a. pabaigoje. Grafas Artūras
Gobinas – diplomatas, rašytojas, ideologas, parašė veikalą „Traktatas apie žmonių rasių nelygybę“. Idėjinė rasizmo esmė gali būti išsakyta trimis tezėmis:
• Natūraliai egzistuoja įvairios rasės;
• Šių rasių skirtumai yra nulemti genų ir nepriklauso nuo žmonių valios;
• Rasių maišymasis yra žalingas, nes kenkia aukštesnei rasei;
Rasizmo ideologija realizuojama naikinimo politika. Siekiant sunaikinti žemesnes tautas jos diskriminuojamos.
VI. Fašizmas mūsų laikais
VI. 1960 m. viduryje, Didžiojoje Britanijoje, atsirado grupuotės, kurių nariai vadino save skinhedais.
VI. Jie buvo darbininkų klasės atstovai.
VI. Atsirado, kaip reakcija į hipių ir baikerių judėjimus.
VI. 1976 m. šis judėjimas išsigimė.
VI. Judėjimo nariai naudojo nacistinę simboliką, skuto galvas plikai.
VI. Dažniausiai jie buvo futbolo komandų fanai, kurie konfliktuodavo su tokiais pačiais skinais, tik kitų komandų fanais, studentais, homoseksulais, imigrantais ir t. t.
VI. Šiuo metu skinhedų judėjimas neišnykęs, atvirkščiai jis įgauna naujas formas.
VI. Judėjimo elitas tai apsiskaitę, išsilavinę, suaugę žmonės.
VI. Žemesnieji sluoksniai – jauni, neišsilavinę, galintys žiauriai sumušti bet kurį praeivį nepriklausomai nuo jo odos spalvos ar įsitikinimų.
VI. Jeigu nacistinėje Vokietijoje buvo kalbama tik apie arijų rasės „švarumą“, tai mūsų dienomis skinhedų judėjimas įgauna pasaulinius mastus ir kalba jau apie visos planetos baltųjų rasės išskirtinumą.
VI. JAV gyvuoja slapta rasistinė teroristinė organizacija – „Ku – Klux –
Klan“.
VI. Įkurta 1865 m. kovai su juodaodžių judėjimais.
VI. KKK atsirado iš karto po pilietinio karo pietinėse valstijose.
VI. Judėjimo nariai – buvę konfederatų armijos karininkai nepatenkinti karo baigtimi.
Intarpas
Lietuvoje taip pat veikia tokios organizacijos. Skinai dažniausiai yra futbolo komandų fanai, leidžia savo laikrštį „ Žaliai balti, pirmyn!“. Jie deklaruoja lietuvių tautos išskirtinumą, neapykantą kitos rasėms, ypač juodaodžiams.
Kai kuris nelegalūs leidiniai atvirai propaguoja tautos elito, valdančio mases, idėjas. Pasak šių leidinių autorių naujos Lietuvos kūrėjais turėtų būti jaunimas: „Plieninis jaunimas – tokia turi būti mūsų naujoji karta.
Jaunimas – ir tik jaunimas – gali sukurti tą Nyčės išsvajotąjį „antžmogį“
t. y. žmonijos rasinį, protinį, fizinį elitą. Šiuose leidiniuose atvirai propaguojamas fizinės jėgos, prievartos principas, būtinas „naujajai
Lietuvai“ sukurti. Atvirai agituojama naikinti benamius: „ Kur bepažiūrėtum, visur jų pilna, jie visur daro gėdą. Jiems negalima aukoti, juos reikia sukišti į dujų kameras kaip parazitus. Dori, visą gyvenimą dirbę, senukai tūno senelių prieglaudose, o išmaldos prašinėja tik benamiai prasigėrę valkatos, neretai atsibastę ir iš svetimų kraštų – juos reikia mušti, naikinti – mylėkime tėvynę ne žodžiais o darbais“. Tokie teiginiai, šūkiai ir pan. sutinkami daugelyje tokio pobūdžio leidinių. Iš vienos pusės šiuose leidiniuose aukštinama lietuvių tauta „Lietuvos valstybėje valstybinė valdžia priklauso jos šeimininkei – lietuvių tautai“, tačiau kita vertus būdai, kuriais norima pasiekti tų tikslų peržengia visas ribas:
„ Mes įvykdysime savo pareigą – pakarsime tėvynės išdavikus, vagis, reketininkus, recidyvistus“ ir t. t. Labai gražu kai sakoma , kad „ tėvynės gynimas – švenčiausia ir garbingiausia kiekvieno tautiečio pareiga“, tačiau argi galima vadinti humanizmą, pacifizmą „mėšlinomis ideologijomis“.Be abejo visi šie teiginiai iš tolo kvepia fašizmu, nacizmu, rasizmu ir t. t.
Visus šiuos leidinius galima perskaityti internete, todėl jie plinta ir vis daugiau „plieninio jaunimo“ susidomi šiomis idėjomis.
Literatūros sąrašas
1. J. Skirius. Istoriniai asmenys ir jų epocha ( 1918 – 1945 )
2. W. Tatarkiewicz. Filosofijos istorija II t. 2002, Vilnius
3. Sveen Aastad. Pasaulis II, istorijos vadovėlis