Etnologijos ir folkloristikos mokslų raida

Etnologija (gr.: ethnos [svetima] tauta) – mokslas, tiriantis įvairias pasaulio tautas, nacijas ir tautines grupes bei jų kultūrą. Etnologijai postūmį suteikė etnografija, pateikusi daug duomenų apie atskirų tautų būtį. Teorinės etnologijos progresas siejamas su XX a. L.Levi-Briulio, B.Malinovskio, A. Redklif-Brauno, K.Levy-Stroso ir kt.darbais. Etnologija yra laikoma kultūrinės antropologijos dalimi.
Šiuo metu etnologija vis labiau suprantama kaip susijusių disciplinų sistema, apimanti antropologiją, istoriją, taip pat socialinę psichologiją, semiotiką. Etnologinių tyrimų lauką anglosaksų šalyse apima kultūrinė antropologija (JAV) ir socialinė antropologija (Jungtinė Karalystė). Žymus prrancūzų etnologas Claude Lévi-Strauss savo tyrimų sritį vadino „struktūrine antropologija“.
Etnologija tiria visuomeninių sistemų struktūrą ir funkcijas bei bando jas perteikti modeliais. Tokie tyrimai apima visą visuomeninio gyvenimo spektrą, pvz., etninės grupės miesto visuomenėse, lyčių skirtumai, socialinės grupės, tarptautiniai santykiai bei specialiosios disciplinos – medicinos, mokslo ar muzikos etnologija.
Metodai:
• Kiekybiniai metodai,
• Kokybiniai metodai,
• Lauko tyrimai.
Etnologija atribotina nuo etnografijos, tik aprašančios etnines grupes, jų sudėtį ir ypatumus
Klasikinė etnologija daugiausia domėjosi neeuropietiškomis, rašto neturinčiomis tautomis, kurias galima priskirti čiabuvių kategorijai.
Etnologijos šaltiniai yra kartu istorijos šaaltiniai, padedantys pažinti žmonių praeitį. Šaltiniai- tai įvairūs praeities paminklai, iš kurių gaunama informacijos apie etninius, socialinius, ekonominius, kultūrinius, buitinius reiškinius. Šaltiniai skirtini į du tipus: 1) istorinė liekana, 2) istorinė tradicija.
Etnologijos mokslui , ypač iki XIIIa., didelę vertę turi archeologinės iškasenos. Susistemintos jos ga

ali pateikti daug faktinės medžiagos, padedančios išaiškinti įvairius kultūros ir visuomenės raidos klausymus, ypač susijusius su akmens amžiaus bendruomenės laikotarpiu. Ir vėlesniems laikams, iš kurių mažai teturime rašytinių šaltinių, archeologinės iškasenos duoda reikalingos medžiagos, ypač miestams, gyvenvetėms, materialinei, kartais ir dvasinei kultūrai tirti. Svarbiausias liaudies kūrybos pažinimo šaltinis yra etnografinė medžiaga., randama rašytiniuose šaltiniuose (kronikose, metraščiuose, inventorių aprašuose, sutartyse, tautosakoje ir kt. ). Rašytinių šaltinių informacija apie lietuvių kultūrą ir realigiją skirstoma į dvi grupes. Pirmają sudaro žinios, pateiktos iki reformacijos: daugiausia svetimšalių, dažnai yra atsitiktinės, paprastai įterptos tarp kitų žinių, taigi fragmentiškos, negausios, neretai iškraipytos. Ankstyvūųjų laikų raštas nėra išaiškintas greičiausiai todėl, kad buvo rašoma ant tošies ar medinių lentelių. Antrosios grupės informacija – darbai, rašyti po reformacijos, kai padidėjo domėjimasis liaudies kuultūra ir jos tikyba. Reformacijos veikėjai, kovodami su pagonybės liekanomis, uoliai jų ieškojo ir aprašė.
Pirmųjų gana patikimų žinių apie Lietuvą ir apskritai Rytų Baltijos kraštus yra pateikęs romėnu istorikas Kornelijus Tacidas veikale „Germanija“ (apie 98 m.).
Bandymai nusakyti, tai kas būdinga etninei žmonių grupei ar kurios vietovės gyventojams, kompleksiškai aptariant jų antropologinį tipą, būdą, gyvenamąją aplinką, ūkinę veiklą ir papročius, atėję iš antikinio pasaulio, Europoje ypač išsiplėtė XVIII a. pab., kaip pagaliau jie buvo priskirti etnografijai ir etnologijai ir atitrūkę nuo grožinės, pa
ažintinės ar nuotykių literatūros ėmė virsti savarankiška mokslo sritimi.
Lietuvių etnologinių tapatumo nuoseklių paieškų pradinimku galime laikyti D. Pošką, parašiusį apie Žemaitiją ir Lietuvą etnologines studijas, paremtas to mto istorijos tyrinėtojų nuomonėmis, etnografiniais ir kalbos duomenimis.
XIX a. etnografinėje literatūroje yra visų vėliau išrutuliotų etnologinių hipotezių ištakas. Pirmiausia iš jų susiformavo evoliucinė kultūros teorija, kuri rėmėsi prielaida, kad kiekviena visuomenė turi savo kultūrą, taigi beliko tik tą kultūrą apibūdinti, atsiremiant į pačius seniausius kultūros faktus.
XX a. pirmojoje pusėje Vilnių vėl pasiekė Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje ir kitose Europos valstybėse sustiprėjusi kompleksinių krašto ir etninių junginių istorijos, ekonomikos, geografijos ir kultūros tyrimų banga.
XX a. trečiajame ketvirtyje Lietuvoje vėl atgijo nuostata, kad kiekviena etninė kultūra yra savita. Darant apibendrinimus apie atskrus sritinius kultūros reiškinius, dažniausiai jie buvo siejami su vietiniu teritoriniu etnokultūriniu palikimu, funkcionavusiu XX a. pradžioje Kazimiero Saliokalbos skirtybėmis apibrėžtose Lietuvos etnografinėse srityse.

Folkloristika

Tautosaka, kitaip – folkloras (angl. folklore) – kultūrinės informacijos visuma, apimanti pasakas ir pasakojimus, muziką, šokį, legendas, žodinę istoriją, patarles, pokštus ir anekdotus, tikėjimus, papročius ir pan., o taip pat ir veikla, kurios dėka ši informacija perduodama, būdinga tam tikrai etninei ir/ar socialinei grupei.

Esminiai tautosakos bruožai,skiriantys ją nuo individualios kūrybos: tautosaka neturi autoriaus,tai bevardė kūryba,kurios kūrėjas yra visa tauta,jos įvairūs sluoksniai, žmonių grupės.Jos kūriniuose yp

pač atsispindi paprastų žmonių interesai ir idealai. Vėlyvuoju feodalizmo laikotarpiu lietuvių tautosakos pagrindinis kūrėjas buvo valstietis.Kitas svarbus tautosakos bruožas – tradiciškumas.Tautosaka perteikiama iš kartos į kartą.Ji remiasi kartojimu,kanonu.Tautosaka – nerašyto žodžio menas,perduodamas iš lūpų į lūpas.
Folkloristika (tautosakos mokslas) – mokslas, tiriantis dainuojamąjį, instrumentinį ir pasakojamąjį liaudies kultūros palikimą. Tautosakos mokslo tikslai – tirti kintantį tautosakos vaidmenį tautos istorijoje, kūrinių sąrangos ypatumus, meninio teksto organizavimo principus, ryšius su kultūriniu kontekstu, kitomis meno rūšimis, regioninius, nacionalinius ir tarptautinius tautosakos procesus
Tokie mokslininkai kaip A.Smitas, A.Fergusonas, J.Turgo (Turgot) ir D.Didro (Diderot) teigė, kad kultūros skirtumus daugiausia lemia skirtinga tautų intelektualinė ir moralinė pažanga. Ryškiausi tautosakos mokslo raidos požymiai stebimi XIX a., kai susiformavo mitologinės, migracinės, antropologinės, agnostinės teorijos. XX a. tautosakos mokslo plėtra pasaulyje nuolatos intensyvėjo, kuriamos naujos metodologijos ir teorijos: istorinė-geografinė, funkcinė, struktūrinė, semiotinė, komunikacinė, kontekstinė ir kt. Europos mokslo šakų kodų lentelėje dėl lauko tyrimų svarbos tautosakos mokslas yra greta dialektologijos: folkloristika – H 400, dialektologija – H 401.
Lietuvoje tautosakos mokslo užuomazgų taip pat randama ankstesniuose šimtmečiuose. Kiek vėliau, bręstant lietuvių nacionalinei sąmonei, plintant romantizmo idėjoms didėjo tautosakos reikšmės tautiniam tapatumui suvokimas. Jau nuo XIX a., kai suvokta tautosakos estetinė, kalbinė, istorinė ir apskritai kultūrinė vertė, imta ją skelbti įvairiausiomis formomis. Tačiau per visą XIX a., kol natūrali tautosakos gyvavimo tr
radicija tebebuvo kaip savaime suprantamas ir tarsi nekintantis faktas, visos publikacijos (nuo liudviko Rėzos ligi Jono Basanavičiaus) pirmiausia turėjo mokslinę, pažintinę ir saugojamąją nuo išnykimo reikšmę. Tačiau XIX a. pab. – XX a. pr., keičiantis gyvenimo tempui, formuojantis naujiems visuomeninio-ekonominio gyvenimo santykiams, gyvenimo aplinkai( persikėlimas į vienkiemius), smarkiai palietė per šimtmečius nusistovėjusias tradicijas ir pati folklorą. Nors dar iki Antrojo pasaulinio karo daina, iš dalies ir pasaka buvo ir individuali atgaiva žmogui, ir laisvas nerūpestingasbendradarbiavimas su kitais , vis dėlto reikėjo pradėti ieškoti būdų, kaip sugrąžinti nykstančią tautosaką, ypač dainas, naujam gyvenimui. XIX a. lietuvių ir užsienio mokslininkų pastangomis prasidėjo reikšmingas tautosakos tiriamosios veiklos etapas – kūrinių rinkimas ir skelbimas, o kartu ir intensyvus surinktos medžiagos tyrimas. Vieni pirmųjų tautosaką istorijos teorijų kūrimui panaudojo Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Simonas Daukantas, Samuelis Teodoras Cipelis, vėliau – Jonas Basanavičius, Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Juozas Miliauskas-Miglovara, Ansas Bruožis, Povilas Višinskis, Stanislovas Narutavičius, Stanislovas Didžiulis, Matas Slančiauskas, Steponas Strazdas, Rokas Šliūpas ir daugelis kitų .
XX a. pirmojoje pusėje tautosakos mokslu Lietuvoje pradėjo rūpintis Lietuvių mokslo draugija, buvo leidžiamas žurnalas „Lietuvių tauta“. 1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę tautosakos mokslo reikalais ėmė rūpintis Lietuvos universitetas, pradėta skaityti tautosakos kursus. Tautosaka skelbta ir nagrinėta bendro lituanistinio profilio leidiniuose „Tauta ir žodis“, „Darbai ir dienos“, „Mūsų tautosaka“. 1918 – 1940 m. buvo sukaupta apie pusė milijono kūrinių, pasakojamoji ir dainuojamoji tautosaka imta užrašinėti fonografu. Reikšmingų tyrimo darbų paskelbė: apie dainas – Augustas Robertas Niemis, Mykolas Biržiška, Balys Sruoga; apie pasakojamąją tautosaka – Jonas Balys, Juozas Brazaitis-Ambrazevičius. Nuo 1935 m. buvo įkurtas Lietuvių tautosakos archyvas, kurio vadovu paskirtas Jonas Balys pradėjo leisti žurnalą „Tautosakos darbai“.
Į tautosakinę veiklą įsitraukė daug studentų, mokytojų, kitų profesijų žmonių. Ypač aktyvus buvo tautosakos rinkimas. Per ekspedicijas ir pavieniui įvairią tautosaką rinko Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, regioniniai muziejai, aukštosios mokyklos, Kraštotyros draugija ir pavieniai kraštotyrininkai. Buvo sisteminamos surinktos medžiagos pagrindinės rūšys – dainos, proza, patarlės ir priežodžiai, publikuojama tautosaka. Pažymėtini tautosakos tyrėjai Jurgis Lebedys, Zenonas Slaviūnas, Kazys Grigas, Leonardas Sauka, Donatas Sauka, Ambraziejus Jonynas, Norbertas Vėlius, Bronislava Kerbelytė, Bronė Kazlauskienė, Danutė Krištopaitė ir kiti. 1980 m. LKLI pradėjo leisti daugiatomį fundamentinį leidinį „Lietuvių liaudies dainynas“. Tautosakos problemas yra nagrinėję lingvistas, semiotikas Algirdas Julius Greimas, archeologė Marija Gimbutienė.
Per šį laikotarpį išleisti anksčiau sukauptų lietuvių liaudies dainų, pasakų, patarlių ir priežodžių rinkiniai, parašyta nemažai teorinių darbų iš istoriografijos („Lietuvių tautosakos apybraiža“), toliau tyrinėti įvairūs tautosakos žanrai. Tarptautiniu lygiu pripažinti K. Grigo darbai, D. Saukos veikalas „Tautosakos savitumas ir vertė“, L. Saukos dainų eilėdaros, N. Vėliaus mitologijos, B. Kerbelytės pasakojamosios tautosakos ir kitų folkloristų tyrimai. Išeivijoje atsidūręs J. Balys tęsė su tautosaka susijusią mokslinę veiklą: skelbė sukauptą medžiagą ir jos tyrinėjimus lietuvių ir užsienio leidiniuose.

Tautosakos mokslo objektas yra liaudies poetinė kūryba:daibnos, pasakos, patarlės ir priežodžiai, raudos, su poetiniu tekstu susiję žaidimai ir kt. O etnologijos mokslas tiria įvairias pasaulio tautas, nacijas ir tautines grupes bei jų kultūrą. Vienas iš gražiausių bruožų apsprendžiančių tatosakos specifiką ir išskiriančių ją iš grožinės literatūros, yra jos kūrimo, atlikimo ir gyvavimo kelektyviškumas. Ji kuriama, atliekama ir plinta žodžiu. Taigi kad išsaugoti šį unikalumą reikėjo kažkaip įamžinti, todėl ir atsirado toks mokslas kaip folkloristika. Tačiau ne tik tautosaka bet ir kiti kultūriniai aspektai daro tautą išskirtine, taigi tam atsirado etnologijos mokslas. Taip pat kaip ir folkloristikos, taip ir enologojos mokslas atsirado XVIII. Vėliau šie mokslai darė pažangą, jais buvo vis labiau domimasi. Dabar šie moslai užima labai svarbią vietą, bei yra pagalbiniai kitiem, tokiam kaip istorija, mokslam.

Naudotos literatūros sąrašas:

• P. Dundulienė „Lietuvos etnologija“ V .1991
• Lietuvos istorijos institutas „Etninė kultūra ir tapatumo išraiška“ V. 1999
• S. Skrodenis „Folkloras ir folklorizmas“ V. 2005
• http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/05/05etn.html
• Ambraziejus Jonynas „Lietuvių folkloristika“ V. 1984

Leave a Comment