Dievo įrodymai

1.Tomo Akviniečio Dievo įrodymai.
Tomas Akvinietis laikomas žymiausiu viduramžių sistematiku. Jis itin nusipelnė sujungdamas aristotelizmą ir Augustino pradėtąją krikščioniškąją tradiciją.
Realizmo ir moninalizmo ginče žymiausias Tomas Akvinietis užėmė palyginti nuosaikią poziciją. Jo nuomone, sukurtame pasaulyje tik daiktai yra savarankiškos esybės (substancijos), nors jų savarankiškumas, aišku, santykinis, kadangi visi jie sukurti Dievo. Bendrybės egzistuoja daiktuose. Tačiau, kita vertus, jos egzistuoja dar ir Dievo bei žmogaus prote. Universalijos (tai bendros sąvokos, giminės, rūšys), egzistuodamos Dievo prote, aišku, yra pirmesnės už daiktus, todėl tokią Toomo Akviniečio poziciją galima pavadinti nuosaikiuoju realizmu.

Tomas Akvinietis yra ne Platono, o Aristotelio sekėjas. Nors 8a. jo pažiūros daugeliui amžininkų atrodė ginčytinos ir prabėgus vos trejiems metams po jo mirties netgi oficialiai pasmerktos, vėliau Bažnyčia pradėjo jas labai vertinti, o jį patį 1323m. paskelbė šventuoju. 16a. popiežius Pijus 5 pavadino Tomą Akvinietį vienu iš didžiųjų Bažnyčios mokytojų, 19a. jo mokymas buvo įteisintas kaip oficiali Katalikų bažnyčios doktrina, ir tik 20a. tomizmo įtaka oficialiajai katalikybei ėmė mažėti.

Tomas Akvinietis, kai ir bene viisi viduramžių mąstytojai,buvo ir teologas, ir filosofas. Tiek teologiniu, tieks filosofiniu požiūriu svarbiausi jo veikalai yra du sąvadai (arba sumos): “ Suma prieš pagonis” ir “ Teologijos suma “. 19a. šie kūriniais buvo paskelbti krikščioniškosios filosofijos pagrindu.

Žmogiškojo proto galią šv. Tomas vertino la

abiau negu Eriugena. Jo pažiūrose kur kas mažiau misticizmo. Tačiau ir Tomas Akvinietis nemano, kad filosofas gali išsamiai pažinti Dievą.

Žmogaus išgyvenimui, be filosofijos mokslų, kurie remiasi žmogaus protu, buvo reikalingas tam tikras mokslas, pagrįstas dieviškuoju Apreiškimu. Tai buvo būtina pirmiausia dėl to, kad žmogus santykiauja su Dievu kaip su tam tikru savo tikslu. O reikia, jog tikslas būtų iš anksto žinomas žmonėms, kad jie suderintų su juo savo pastangas ir veiksmus. Tai rodo, jos žmogui būtina dėl savo išganumo žinoti kažką tokio, ko nesuvokia jo protas, bet ką atskleidžia dieviškasis Apreiškimas.

Šv. Tomas buvo šalininkas teizmo, t. y. požiūrio, kad Dievas yra protinga asmeninė ir antgamtinė esybė, sukūrusi pasaulį, bet su juo nesutampanti.

Skirtingai nuo Platono ar Aristotelio, Tomas Akvinietis teeigė, kad Dievas yra ne tik tobuliausia, bet ir vienintelė amžina esybė. Pasak jo, materija, kurią abu Antikos mąstytojai laikė amžina, yra taip pat sukurta kaip ir pasaulis. Dievas sukūrė pasaulį iš nieko. Tik Dieve būtis ir esmės sutampa. Dievo būtis yra tobulybė pati savaime, tokia, kad dėl jos paprastumo nebeįmanoma prie jos ką nors pridėti ar iš jos ką nors atimti. Dievas visą kūriniją laiko jos būtyje

Tarp Dievo ir sukurto pasaulio būties hierarchijos nėra tokios tarpinės grandies kaip Platono id
dėjų pasaulis. Dievas kūrė pasaulį pagal savo idėjas. Sukūręs pasaulį, Dievas pasak šv. Tomo, ir toliau jam vadovauja, įgyvendindamas šventąjį planą. Todėl pasaulyje viešpatauja protingumas ir tikslingumas. Jame egzistuoja didžiulė Dievo kūrinių įvairovė, kuriai jis išreiškia savo esmę, bet žymesnės dalys tarnauja aukštesnėms ir viskas tarnauja Dievui, kuri yra ne tik pasaulio kūrėjas, bet ir jo tikslas.

Aiškindamas žemesniųjų ir aukštesniųjų dalių santykį, Tomas Akvinietis daugiausia remiasi Aristoteliu, išdėstydamas jas taip: elementarios stichijos, sudėtingi neorganiniai kūnai, augalai, gyvūnai, žmogus. Pastarajame vertingiausia dalis yra siela. Būties hierarchijoje esybės išdėstomos pagal jų tobulumą ir artumą Dievui. Remdamasis Biblija, Tomas Akvinietis tarp žmogaus ir Dievo į hierarchinius būties laiptus įtraukia dar vieną pakopą – angelus, kurie yra grynai dieviškos, bet ne tokios tobulos kaip Dievas būtybės. Sukurtos dvasios (angelai) skiriasi nuo Dievo, nes jų būtis jau skiriasi nuo jų esmės, nors pastaroji ir neturi materijos. Prisidėjus materijai, randasi individualios, skirtingos substancijos, kuriose būtis ir esmė, forma ir materija nesutampa.
Nemateriali, nemirtinga žmogaus siela individualumą išlaiko todėl ,kad ji ,kaip gyvo kūno forma, ir atsiskyrusi nuo kūno išlaiko individualumo apibrėžtį. Tačiau jis yra visiškai tikras, kad Dievo egzistavimą galima įrodyti grynai racionaliais argumentais. Jie būtini, nes, pasak šv. Tomo, Dievo egzistavimas nėra akivaizdus dalykas.

Kaip įrodyti Dievo eg
gzistavimą? Tomas Akvinietis įsitikinęs, kad aprioriniai, t. y. nepriklausomi nuo patyrimo, įrodymai nepagrįsti. Tomo Akviniečio pateikiami penki Dievo egzistavimo įrodymai yra ne aprioriniais, o kosmologiniai, visuose juose Dievo egzistavimas išvedamas iš patyrime mums duoto pasaulio reiškinių santykių analizės.
Tik Dieve būtis ir esmės sutampa. Dievo būtis yra tobulybė pati savaime, tokia, kad dėl jos paprastumo nebeįmanoma prie jos ką nors pridėti ar iš jos ką nors atimti. Dievas visą kūriniją laiko jos būtyje.
Tomas Akvinietis pateikia 5 Dievo buvimo įrodymus. Jo įrodymai remiasi patyrimu.
 Bet koks judėjimas ir kitimas turi turėti judintoją. Kadangi judinamų judintojų seka negali tęstis iki begalybės (jus tada nebūtų judėjimo pradžios), tai turi būti pirmasis judintojas, kuris pats būtų nejudamas, o tai yra Dievas.
 Kiekvienas veiksmas turi priežastį. Kadangi niekas negali būti savęs paties priežastis (juk tada jis turėtų būti ankstesni už save patį), o priežasčių seka negali nusiręsti iki begalybės, tai turi būti pirmoji priežastis, kuri nebūtų savęs priežastimi, o tai yra Dievas.
 Aptinkame daiktus, kurie gali būti arba nebūti. Jei viskas galėtų būti arba nebūti, tai kažkada galėjo nieko nebūti, tačiau tada niekas nebūtų galėjęs pradėti egzistuoti. Vadinasi, yra daiktų, kurie yra būtini, būtent – patys savaime arba kitų daiktų dėka. Kadangi seka, sudaryta iš daiktų, kurie re
eikalingi kitų daiktų, negali būti begalinė, tai turi būti pirmas ir savaime būtinas daiktas – Dievas.
 Visų daiktų kokybės būna įvairaus laipsnio. Tai yra įmanoma tik tada, kai esti tam tikras matas, kuris būtų tų apibrėžčių tobulybės šaltinis – Dievas.
 Idant pasiektų tikslą, neturintys proto daiktai reikalingi to, kuris tą tikslą žino ir kuris juos į jį kreiptų. Todėl tikslingas pasaulio sutvarkymas reikalingas Dievo kaip aukščiausiojo valdytojo.
Dievas sukūrė pasaulį kaip visetą tobulą, taigi blogis pasaulyje randasi ne iš Dievo. Kadangi visa, kas turi būti, kyla iš Dievo, blogis negali turėti tikrosios būties. Todėl Tomas blogį vadina stygiumi (privatio), kiekvienai būtybei būdingo gėrio nebuvimu. Jei blogis suprantamas kaip stygius, tai visata būtų būdingas – gėris. Todėl blogis negali sueikvoti visos būties, nes tada jis pats sunaikintų save.
2. Anzelmo Kenterberiečio ontologonis Dievo buvimo įrodymas (argumentas).
Anzelmas Kenterberietis laikomas įžymiausiu 11a. teologu bei “scholastikos tėvu”. Jo požiūriu, tikėjimas reikalingas racionalaus supratimo. Nors tikėjimas visada yra atspirties taškas, o tikėjimo dogmų turinio negalima paneigti jokia protu paremta priežastimi, vis dėlto teisingas protas būtinai veda į tikėjimo tiesas; todėl krikščionis irgi turėtų stengtis savo tikėjimą suprasti protu.

Anzelmas mėgina parodyti, kad krikščioniškojo mokslo turinius galima išvesti tiesiog iš proto argumentų nesiremiant autoritetais (Biblija, bažnyčios tėvais).
Vienas iš tokių argumentų yra garsusis vadinamasis “ ontologini argumentas “. “ Proslogione” šiuos argumentu Anzelmas mėgina racionaliai įrodyti Dievo buvimą netgi tam, kuris netiki į Dievą: “ kai kas, už ką nieko didesnio negali būti pamąstyta “. Šį sakinį supranta ir netikintysis, o jį suprasdamas, jis jį tyri savo prote. Tad jeigu pripažįstame, kad tai, kas ne tik mąstoma, bet ir realiai egzistuoja, yra labiau tobula, tada “ kai kas, už ką nieko didesnio negali būti pamąstyta”, turi realiai egzistuoti.

Anzelmas išplečia šį argumentą konstatuodamas, kad, remiantis pradiniu apibrėžimu, Dievo nebuvimas negali būti mąstomas, nes tai, kas būtinai egzistuoja, yra tobulesnis negu tai, ko nebuvimas gali būti mąstomas, taigi kas egzistuoja atsitiktinai.

Šis argumentas buvo karštai diskutuojamas per visus viduramžius ir vėlesniais laikais, natai jį mėgino paneigti Kantas savo “ Grynojo proto kritikoje”

Kai Dievas dar nebuvo sukūręs pasaulio, šis buvo jo dvasioje kaip idėja. Provaizdžiai – tai vidinis Dievo kalbėjimas, o sukurtieji pavidalai yra jo žodžio atvaizdas. Sukurtas pasaulis negali egzistuoti pats savaime, jam reikalingas Dievo palaikymas. Žmogaus siela yra Dievo atvaizdas, jai būdingos trys galio: atsiminimas, pažinimas ir meilė. Ji sukurta mylėti Dievą kaip aukščiausią gėrį.

Leave a Comment