D.Hume`o ir I.Kanto priežastingumo samprata: lyginamoji analiz?

ĮVADAS

Penki metai po D.Humo mirties pasaulį pasiekia pirmoji I.Kanto kritika: „ Kritik der reinen Vernuft “. Penki metai nėra ilgas laiko tarpas, tačiau Kantas gali tyliai prisipažinti: aš nugalėjau tai, ko nesugebėjo įveikti, amžiną jam atilsį, Davidas. Z.Froidas ir visa psichoanalitikų draugija mus yra įtikinusi, kad kartais šešėliai būna ryškesni už daiktus. Yra netgi toks paros metas, kai šešėliai ir daiktai beveik sutampa. Tai arba vidurdienis, arba vidurnaktis. Kantas mato tą šešėlį ir, būdamas sąžiningas filosofas, pripažįsta, kad Humo žodžiai jį pažadino išš vidurnakčio snaudulio. Kartu būdamas ir drąsus, Kantas bando išsiaiškinti, kodėl tas Davido šešėlis toks trumpas.

Šiandien pabandysiu išdėstyti, kur aptinku tą ploną ( tik nežinau ar raudoną ) penkių metų liniją, skiriančią I. Kanto ir D.Humo priežastingumo teorijas. Jau pats mąstytojų filosofinis charakteris – anglo skeptiko ir vokiečio idealisto – lemia patrauklią ir nenuobodžią kelionę.

HUMO PUSĖ

Kartais netgi sunku pritarti, kad Humas turi pozityvią priežąstingumo teoriją. Jis abejoja pačiu priežastingumo būtinumu, laikydamas jį ( priežastingumą ) išvestiniu iš faktų, kurie savo prigimtimi yra atsitiktiniai. Kaip mes siejame įvvairius faktus ? Koks proto judesys leidžia tarti, kad iš A seks B ? Juk žinome, kad tai nėra būtina. Vadinasi, priežastingumas – metafizinė iliuzija. Tačiau Humas bando atrasti tos iliuzijos kilmę ir įsitikina, kad jos šaltinis protas , arba proto tikėjimas, kad iš vi

ieno seks kita, jei jau taip yra buvę. Kadangi jau pačiu patyrimo momentu mes kuriame ir matome priežastis ir padarinį, tai neišvengiamai tampa įpročiu. Tai jokiu būdu nereiškia, kad priežasties ir padarinio santykis atrandamas a priori. Ir didžiausiam kvailiui aišku, kad mąstydami vandenį ( sąvoką ), analitiškai neišmąstysime jo šlapumo. Kad vanduo yra šlapias aišku iš patyrimo. Kas yra šlapia, mes pajuntame tik prisilietę prie daikto, turinčio šią savybę, tačiau kitą kartą mums nereikės kišti rankos į vandenį, kad galėtumėm pasakyti – jis šlapias. Protas jaučia, kad taip bus. Šis jausmas yra įpročio pasekmė. Įprotis suriša sąvokas. Vanduo gali būti šlapias. Ugnis – karšta. Humas teigia, kad dėl nuolatinio vaizdinių ėjimo kartu ar vienas po kito, žmogaus sąmonė sukuria priežasties ir padarinio ryšį. Priežastinis ryšys išš esmės yra grįžtamasis. Koks nors laukinis ( čia jūsų idėja ), prisilietęs prie įjungtos elektrinės viryklės, turbūt savo kalba sušuks “laužas” ar “ugnis”, nors akivaizdu, kad viryklė nėra laužas. Galbūt tokiu pačiu principu šlapia ir skysta degtinė indėnams yra ” ugninis vanduo”. Priežastinis ryšys yra asociacija: karštis asociojuojasi su ugnimi, drėgmė su vandeniu. Jis tėra savybių priskyrimas daiktams. D. Humui vis dėlto priežastinis ryšys nėra chimera, kuri mums pravarti kurti iliuzijas ir fikcijas. Realius ( patyrimą atitinkančius ) vaizdinių sąryšius nuo fantastinių prasimanymų padeda attskirti vidinis jausmas, kurio dėka mes pritariame tam tikrų savybių jungimui ir asociavimui. Jis veikia kaip instinktas. Šis jausmas yra pasitikėjimo proto judesiu, lemiančio įprotį jungti tam tikrus vaizdinius, sąlyga, tačiau Humui jis ( jausmas ) yra lydintis susidūrimą su patyrimu, pastarojo nuspręstas. Ir, kai tik protas bando pirmiau patyrimo daryti išvadas, neišvengiamai įklimpsta. Protas negali suprasti objektų ( kaip sąvokų ) ryšių, todėl vienintelis jo vadovas – patyrimas.

Humo teorija palieka žmogų pakankamai keblioje ir keistoje situacijoje: žinodamas, kad priežastinis ryšys nėra analitinis: iš objektų neaišku, kaip jie santykiaus ( iš tikrųjų, kaip objektai, jie galbūt net nesantykiauja ) , kartu žmogus suvokia, kad be tos klaidos ( priežasties ir padarinio siejimo ) jis negalės gyventi. Kas per gyvenimas, kai nesitiki, kad vanduo bus vanduo, o ne rūgštis ? Bet tai ne mokslinis argumentas. Humui nelieka nieko kito, kaip palikti šį klausimą atvirą vėlesnėms kartoms.

I.KANTO PUSĖ

Kantas mato, kad Humas išmušė patikimą pagrindą iš po empirikų kojų, tačiau jo ( Humo ) teorijos perspektyvoje pažinimas lieka neaiškiu, dar kontūrų neįgavusiu statiniu: pasikliauti įpročiu: kažin ar to norėtų pažinimo siekėjas? Humas pasako, kad daiktai mums neteikia priežastinio ryšio. Santykis tarp daiktų nėra būtinas esmės požiūriu. Taigi ir priežastinis ryšys nėra būtinas. Dar tiksliau: daiktai mums yra reiškiniai. Kantas klausia toliau: ar tai, kad daiktai yra pažinūs ti

ik kaip reiškiniai, neišvengiamai veda prie humiško skepticizmo ? O gal yra kita problemos sprendimo variacija ? Turime tris Humo priežastingumo analizės išvadas: a) daiktų mes nepažįstame esmės požiūriu, b) jie neteikia priežastingumo koncepcijos, c) mums nėra aišku, kaip jie bendrauja ir įtakoja vieni kitus, d) mes turime priežastingumo supratimą, kuris yra sąlygotas įpročio.

Kantas visiškai sutinka su pirmomis trijomis išvadomis, tačiau jis neigia, kad a),b) ir c) turi implikuoti d). Greičiau vien tik d) daro galimomis pirmas tris. Kokiu būdu Humo teorija Kanto variacijoje apsiverčia aukštyn kojom, ir ar tas apvertimas būtinas ?

Pabandysiu Kanto antrosios patyrimo analogijos implikuojamas mintis pritaikyti Humo įpročio sąvokos interpretacijai. Kanto analogija pažodžiui skamba taip: “visi kitimai vyksta pagal priežasties ir padarinio dėsnį” ( I.Kantas.Grynojo proto kritika. psl 193.Vilnius.Mintis. 1996 ). T.y nuosekliai laike. Humo teorijoje įprotis yra kartu ir būdas, kuriuo mes priskiriame daiktams priežastinius ryšius, ir instinktyvus pasitikėjimas proto veiksmu, asocijuojančiu daikto savybes. Kanto analogija teigia, kad jau pačiu įpročio formavimosi momentu, mes turime tam tikrą įprotį: būtent proto veiksmus ir formas, kurios įsileidžia tuos reiškinius. Šios formos yra būtinos. Kantas prabyla apie laiko, kaip stebėjimo sąlygos, būtinybę. Patyrimas niekaip kitaip negali būti konstituojamas ( arba patiriamas ), kaip tik patyrimas, kuriame jau vyksta kažkas dėsninga. Tai, kad kamuolys numuša kitą kaamuolį, jau suponuoja, kad žmogus taip patiria pasaulį. Įprotis negalėtų susiformuoti, būtų neįmanomas, be būtinų intelekto konstruojamų laiko salygų. Kitu atveju mes negalėtume patirti, ar bent suvokti, kad patiriame. Mes patiriame pasaulį kaip juostą, o ne kaip atskirus kadrus. Mūsų intelekto a priori sukurtos taisyklės ir įgalina kalbėjimą apie priežasties ir padarinio ryšį ( apriorinių sintetinių sprendinių įmanomumą ) . Kadangi šis intelekto sugebėjimas pasireiškia tik patyrimo atžvilgiu, mes nežinome, ar galime priežasties ir padarinio ryšį laikyti metafiziškai ir absoliučiai būtinu. Kantas teigia, kad nėra prasmės samprotauti apie laiko konstituojamus sąryšius antlaikiškoje srityje: nei ontologijoj, nei etikoje. Antroji analogija gali būti taikoma tik ten, kur ji pasireiškia: patyrime.

Kantas pamato tai, ką Humas jau tyrinėdamas įdeda į gamtą. Laukinis, palietęs viryklę, suvokia, kad ji sukelia karštį, tik šaltinį identifikuoja ne taip, kaip mes. Humas turėtų abejoti ne priežasties ir padarinio dėsniu ( savo tyrinėjimų metu, jis užsimena, kad supratimas ( understanding ) įdeda priežastis į empiriją ), o jo taikymo objekto patikimumu. Klausimas ne gnoseologinis. Humas greičiau klausia, ar pasaulis galėtų būti kitoks ? Jo skepsio esmė glūdi ne protinių sugebėjimų nepatikimume, o nepasitikėjime tuom, kas yra už žmogiškojo patyrimo: daiktu savaime: tai Dekarto piktojo genijaus baimė.

Tuo tarpu Kantas gali teigti, kad reiškiniai yra taip, kaip jie reiškiasi mums. Ir nebijoti nuspręsti, kad priežasties ir padarinio ryšys yra taikomas objektyviai, bet tik patyrimo atžvilgiu. Jeigu tarsime, kad priežasties ir padarinio ryšys ateina iš patyrimo, mes nesuprasime, kas tai yra ( patyrimas). Juk patyrimas – tai intelekto santykis su pasauliu. Sąmonės substancionalumas ( bet sąmonė yra substancionali tiek, kiek leidžia jos objektas ) ir kuria pasaulį: medžius, stalus, žmones. Ir kiek siela ( kaip sąmonė ) kaip daiktas savaime turi iliuzinių ( metafizinių ) troškimų , tiek pasaulis kaip daiktas savaime gali būti paslaptis.( Numatyti ateitį yra ne filosofo, o pranašo užduotis ). Patyrime svarbu būtinos sąlygos, be kurių daiktai mums nesireikštų. Svarbu suvokti, kaip ir ką mes galime pažinti. Reiškiniai be priežasties ir padarinio formos nesireikštų. Kitu atveju mes būtume kaip J.L. Borgeso Irenejus Funesas iš fikcijos ” Funeso atmintis”: fiksuojantys, fotografuojantys, antlaikiški, vadinasi – ne protingi. ( Kaip tada įmanomi ” Žmogaus proto tyrinėjimai ” ? ). Mes neskirtume objektų : aš, rašantis šį darbą būčiau Nr.6, o rytoj, atnešantis jį, autobusas su ūsais.

Humas kalba apie antrąją Kanto priežastingumo teorijos pusę ( tai, kad priežasties ir padarinio ryšys vyksta tik patyrime ( reiškiniuose mums ), tačiau jis neįžvelgia, kad tam reikalingas intelektas, įgalinantis bet kokį patyrimą.

Kantas, nubrėždamas intelekto taikymo ribas, kartu pasako, kad yra kažkas, ko mes negalime pažinti: daiktų savaime pasaulis. Iš esmės pasaulis, kuris daro mus laisvais spręsti ir rinktis. Bet čia jau etikos problemos.

Kantas gali nuvykti prie Humo kapo ( aišku, dėl jo pavyzdinio sėslumo, kažin ar tai būtų įmanoma ) ir pasakyti Humui, ko jis nesuspėjo reflektuoti. Bet istorijos atgal neatsuksi.
Tokia gotikine nata ir baigsiu šį įvykusį ( gal ir nevykusį ) darbelį. Kaip sakė vienas keistuolis: thank you for your attention. Bye.

Literatūra:
I.Kantas.Grynojo proto kritika.Vilnius. Mintis.1996
D.Hume. Žmogaus proto tyrinėjimai
J.L.Borges.Fikcijos.Baltos lankos.2000
I.Kantas.Prolegomenai.Vilnius. Mintis.1993
Routledge Encyklopedia of Philosophy