MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS
VALSTYBINIO VALDYMO FAKULTETAS
FILOSOFIJOS KATEDRA
Ana Rakovska
Neakivaizdinių studijų
Viešojo administravimo programa
1 kursas 3 grupė
BŪTIS KAIP EGZISTAVIMO ESMĖ
Referatas
Vilnius 2005 m.
Filosofijoje būties sąvoka reiškia pirmiausia tai, kam būdinga būti, kas būna yra egzistuoja. Galima būtų manyti, kad būtis – tai pasaulis. Tačiau pasaulis paprastai suprantamas kaip juslėmis – pirmiausia regėjimu ir lytėjimu- suvokiami daiktai ir reiškiniai, kitaip tariant, kaip patiriamas dalykas. Taigi pasaulio sąvoka turi aiškiai išreikštą empirinį (gr. emperia
– patyrimas) turinį; pasaulyje matote didžiulę juslėmis suvokiamų daiktų ir reiškinių įvairovę. Filosofinė būties sąvoka abstraktesnė, nes filosofas daiktų ir reiškinių įvairovėje visada ieško vienovės. Jį, kaip filosofą, patyrime duotų daiktų ir reiškinių įvairovė mažai domina, nors tai ir nereiškia, kad jis negali kalbėti apie būties formas ar tipus.
Bet tos būties formos, kurias jis gali nagrinėti, – tai ne skirtingos mineralų, augalų, gyvūnų ar kitokių empirinių objektų rūšys (klasės, būriai , giminės ir kt.). Tokios „smulkmenos“ jo nedomina – empirinį pasaulį jis gali traktuoti kaip visumą. Maža to, priešingai negu kasdienis protas, jis gali suabejoti tuo, ar empirinis pasaulis yra realus, ar jis iš tikrųjų egzistuoja.
Keldamas būties problemą, filosofas klausia, kas egzistuoja ir kaip egzistuoja, o dar tiksliau – ką reiškia egzistuoti. Tai pagrindinis metafizikos klausimas. Jį ir jo sudėtines dalis – klausimus, kokie yra būties pavidalai ir koks jų santykis, reikia aiškiai skirti nuo tik iš pažiūros panašių į jį fizikos ir kitų empirinių mokslų – chemijos, biologijos ar sociologijos – klausimų.
Metafizika, kurią Aristotelis vadino pirmąją filosofija ir kuri nagrinėja bendriausius, visuotinius, būties pradus, buvo pirmoji logine prasme.
Tačiau istoriškai Aristotelio pirmoji filosofija nebuvo pirmoji Graikijos filosofijos forma. Heladoje filosofija atsirado ne Aristotelio laikais, o gerokai ankščiau – VII-VI a. pr. Kr. Tuo metu (Aristotelio vėliau atribotos) metafizikos ir fizikos problemos dar nebuvo griežtai skiriamos.
Pirmieji graikų filosofai labiausiai jiems rūpėjusią pasaulio prigimties temą perėmė iš mitologijos, ją pavertė problemą ir, aišku, gvildeno remdamiesi ne tiek mitologiniais įvaizdžiais, kiek teorinėmis priemonėmis.
Bent jau VII a. pr. Kr. graikų mąstytojus, atrodo, labiausiai domino pasaulio genezės problema. Tai, koks pasaulis yra dabar, didesnių abejonių lyg ir nekėlė – juk mes jį matome, jame gyvename ir veikiame. Problemiška atrodė netiek jo sandara, kiek kilmė. Todėl buvo klausiama: Iš ko pasaulis atsirado? Koks jis buvo iš pradžių? Pastarasis klausimas, jį teoriškai įprasminus,greitai virto klausimu apie pasaulio (ar daiktų) pradą. Tiesa, šį terminą įvairūs filosofai vartojo ne visai vienoda prasme: pradu jie vadino ir pirminę stichiją, ir pirmąją priežastį, ir pagrindą, ir elementą.
Jau minėtame pasaulio ir dievų atsiradimo mite pasaulis, kuriam būdinga tam tikra tvarka, arba, kitaip tariant, kosmosas, kildinamas iš chaoso.
Kosmoso atsiradimą iš chaoso mitas aiškina kaip dievų ir dieviškų jėgų veiklos padarinį. Filosofijai, arba teoriniam mąstymui, toks aiškinimas buvo nepriimtinas. Filosofai nenorėjo remtis ir mitologiniu, poetiniu chaoso įvaizdžiu.
Į klausimą, iš ko viskas atsirado, pirmasis mums žinomas graikų filosofas
Talis Miletietis (apie 625-547 m. pr. Kr.), senovėje laikytas vienu iš septynių išminčių, atsakė taip: viskas atsirado iš vandens. Vanduo yra gyvybės šaltinis, o graikams pasaulis alsuoja gyvybe. Todėl Talio atsakymą nesunku suprasti ir pagrįsti, nors ir nežinome visų argumentų, kuriais jis rėmėsi. Mat pirmųjų graikų filosofų, vadinamųjų ikisokratikų – gyvenusių prieš Sokratą (469-399 m. pr. Kr. ), visų veikalų neišliko. Mus pasiekė tik jų fragmentai ir tai daugiausia todėl, kad juos citavo vėlesni filosofai.
Čia iškart reikia priminti, kad senovės graikai skyrė vadinamąsias keturias pasaulio stichijas, arba keturis pasaulio elementus: ugnį, orą, vandenį ir žemę. Taigi Talis, keldamas problemą, iš ko viskas atsirado, jų suprato kaip klausimą, kuri iš šių keturių stichijų yra pirmoji, kartu ir svarbiausia. Termino pradas Talis, matyt, dar nevartojo, bet kiti Jonijos –
Graikijos dalie, apimančios Egėjo jūros salas ir Mažosios Azijos pakrantę –
filosofai jį jau žinojo. Ieškodami daiktų prado, jie rėmėsi minėtomis keturiomis stichijomis: Anaksimenas Miletietis (apie 585-525 m. pr. Kr.)
juo laikė orą, Heraklitas Efesietis (apie 544-483 m. pr. Kr.) – ugnį. Taigi juslėmis suvokiamo pasaulio prado jie ieškojo pačioje empirinėje tikrovėje.
Svarbų žvilgsnį tolesnei filosofijos raidai žengė Anaksimandras
Miletietis ( apie 610-546 m. pr. Kr.). Miletiečių tarp Jonijos filosofų daug, nes Miletas VI a. pr. Kr. buvo didžiausias ne vien Jonijos, bet ir visos Graikijos miestas. Talio mokinys Anaksimandras pirmasis ėmė vartoti prado arche terminą (gr. arche – pradas, pagrindas, priežastis, principas).
Ir pirmasis iš Jonijos filosofų daiktų pradu jis paskelbė ne vieną iš žinomų stichijų, empirišką pasaulio elementą, o patirtyje tiesiogiai neduotą, juslėmis nesuvokiamą medžiagišką esybę, kurią jis vadino apeironu.
Apeironas ( gr. peiras – riba, apeiros – beribis) – tai neapibrėžta beribė būtis, kurią Anaksimandras tapatino, regis, su erdve, iš dalies – ir su laiku.
Anaksimandro minties, kad daiktų pradas gali iš esmės skirtis nuo patyrime duotų pasaulio elementų, Jonijos filosofai nepalaikė. Tačiau be šios minties kiti graikų filosofai turbūt nebūtų iškėlę labai svarbaus metafiziškai klausimo – kas yra būtis.
Jonijos filosofai nesvarstė, ar juslėmis suvokiamas pasaulis yra tiek pat tikras, kaip ir daiktų pradas. Jiems pasaulio tikrumas – savaime suprantamas dalykas. Pasaulį jie, ypač Heraklitas, traktavo kaip nuolat kintantį (Heraklitas teigė: „Viskas teka“), bet regimojo pasaulio kitimo jie nė nematė laikyti jo netikrumo požymiu. Todėl klausdami, kas yra pasaulio ar daiktų pradas, jie neklausė, kas yra pati būtis.
Šį klausimą, matyt, pirmą kartą iškėlė žymiausias Elėjos mokyklos atstovas Parmenidas (apie 540-480 m. pr. Kr.) . savo vardą mokyklą gavo nuo
Elėjos – svarbaus vadinamosios Didžiosios Graikijos, t.y. dabartinės pietų
Italijos, miesto. Į minėtą klausimą Parmenidas atsakė taip: būtis yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta, būtis – tai, kas negali pavirsti nebūtimi.
Todėl, jo nuomone, būtimi galima vadinti tik tai, kas amžina ir nekintama, nes tai, kas daloma, gali keistis, atimant iš visumos vieną ar daugiau dalių.
Pripažinę, kad būtis yra amžina, nejudri, vientisa, neskaidoma, elėjiečiai jai priešino empirinį pasaulį, kuris neturi tų savybių ir todėl turi būti laikomas ne būties, o nebūties pasauliu. Tiksliau sakant, nebūties išvis nėra. Juk, Parmenido žodžiais tariant, „reikia sakyti ir galvoti, kad viena tik būtis egzistuoja, o nebūties nėra. Tačiau vėlesni mąstytojai Parmenido filosofijoje įžvelgė ne tiek būties ir nebūties, kiek realybės (tikrosios būties) ir regimybės (iliuzinės būties) priešpriešą.
Dar vieną svarbų žingsnį plėtodami filosofinę mintį maždaug tuo pačiu metu žengė Didžiosios Graikijos kitos filosofinės mokyklos, įsteigtos
Krotono mieste, mokiniai. Ją įkūrė Pitagoras (apie 580-500 m. pr. Kr.), todėl filosofijos (bei mokslo) istorijoje ji vadinama pitagorininkų mokykla.
Pitagoras, gimęs Egėjo jūros saloje, daug keliavo. Matyt, Babilone ar
Egipte jį patraukė Rytuose paplitusi skaičių mistika. VI a. pr. Kr.
viduryje jo įkurtoje mokykloje iš pradžių ypatinga reikšmė buvo teikiama skaičiui 7. Tiesą sakant, jis ir dabar dažnai laikomas laimingu. Senovės žmonės žinojo septynis metalus, septynias kūno dalis, na, ir svarbiausia septynias savaitės dienas. Graikai manė, žmogui susirgus septintą ligos dieną Atėnė priima lemtingą sprendimą – mirs jis, ar ne. Todėl skaičius 7
buvo laikomas likimo simboliu ar pačia lemtimi.
Pitagorininkai gerai žinojo savo pirmtakių ir amžininkų pažiūras. Žinojo jie ir tai, kad Anaksimandras į klausimą, kas yra daiktų pradas, atsakė taip: tai – apeironas. Tačiau šis atsakymas pitagorininkų nepatenkino. Juk remiantis beribės, neapibrėžtos būties kaip vienintelio daiktų pradų samprata, paaiškinama pasaulio vienovė, bet ne jo daiktų ir jų savybių įvairovė. Todėl pitagorininkai anaksimandrišką beribės būties (apeirono)
sampratą papildė ribos (peiraso) samprata. Ta riba yra pirmiausia geometrinė forma. Apeironas ir peirasas jiems yra du Lygiaverčiai pasaulio pradai. Riba gina daiktus nuo grasinančios juos pasiglemžti beribės tuštumos. Todėl kosmosas yra pastovus, daiktai jame turi apibrėžtą geometrinę formą. Ji ir lemia daiktų kokybinius skirtumus. Ši mintis buvo didelis žingsnis į priekį, palyginti su Anaksimandro ir kitų Jonijos mąstytojų koncepcijomis.
Joniečių kosmosas yra taikus, menkai apibrėžtas. Skirtingai nuo jo, pitagorininkų kosmosas jau stabilus, aiškiai apibrėžtas. Jų gamta – tai tam tikra, dėsninga tvarka išsidėstę ir aiškias formas turintys kūnai; jų pasaulis – tai geometrijos pasaulis.
Ir kartu tai pasaulis, kuriame „viskas yra skaičius“ (tai garsiausia pitagorininkų tezė). Juk skaičius, kaip matėme, jie tapatino su geometrinėmis formomis. Kalbėdami kiek mistiškai, dekadą jie vadino
„Pasaulio motina“ būtent todėl, kad ji apima arba, kitaip tariant, „gimdo“
taškus, linijas, plokščias figūras ir kūnus, t.y. tas formas, kurios suteikia pasauliui apibrėžtą pavidalą.
Pitagorininkai buvo tikri, kad skaičiams „paklūsta“ ne tik forma, bet ir judėjimas. Maža to, skaičiams „paklūsta“ ir pats laikas – juk jį sudaro reguliari dienų ir naktų, savaičių, mėnesių ir metų seka. Tikrovė, jų nuomone, tai matematinės harmonijos viešpatija.
Ankstyvieji pitagorininkai skaičius dar menkai teskyrė nuo daiktų. Todėl jų tezę „Viskas yra skaičius“ galima buvo interpretuoti įvairiai.
Pitagoriškas daiktų prado aiškinimas įgalino filosofiją žengti dviem skirtingais keliais.
Einant pirmuoju, buvo remiamasi pitagoriška monados (gr. monas –
vienetas) samprata. Monada buvo pradėta traktuoti ne kaip abstraktus skaičius 1, žymimas tašku, o kaip mažas, dėl mažumo nematomas, taip pat ir nedalomas kūnas. Pasak Demokrito (460-370 m. pr. Kr.) atomų yra įvairių rūšių; be to, daiktai susideda iš atomų. O pitagorininkų požiūrių, monada yra viena (jei jų yra daug, tai jos neskiria viena nuo kitos) ir daiktų pradas yra ne pati monada, o skaičius.
Skirtumų tarp Demokrito ir pitagorininkų yra, aišku, kur kas daugiau.
Demokritui nemažą poveikį padarė, matyt, ne tik pitagorininkai, bet ir elėjiečiai. Demokrito atomai, be abejonės, turi nemažai elėjiečių (tikrosios) būties bruožų: atomai yra amžini, nekintami, nedalomi.
Svarbiausią Demokrito tezę galima suformuluoti taip: pasaulio pradai yra atomai ir tuštuma. Tai, kad visi daiktai sudaryti iš atomų, sąlygoja pasaulio vienovę. Siela, pasak Demokrito, taip pat sudaryta iš atomų, bet ji skiriasi nuo daiktų, nes sielos atomai, būdami itin maži ir sferiškos formos, yra labai judrūs.
Demokrito filosofinės idėjos (kaip ir pitagorininkų) turėjo didelę įtaką naujųjų laikų gamtotyrai. Jos tapo mechanistinio pasaulėvaizdžio, t.y.
požiūrio į pasaulį kaip mechaninių dalelių sistemą, įsivyravusio gamtotyroje, pagrindas.
Antrasis iš dviejų mūsų minėtųjų kelių nuo pitagorininkų ir eilėjiečių vedė visai kita – idealistinės filosofijos -kryptimi. Žymiausias jos
Antikos laikų atstovas yra Platonas (428 ar 427-348 ar 347 m. pr. Kr.). Jis buvo Sokrato mokinys, todėl čia turime keletą žodžių tarti ir apie mokytoją.
Sokratas (469-399 m. pr. Kr.), bent jau vėlyvuoju savo gyvenimo periodu, visiškai nenagrinėjo klausimų, kuriuos gvildeno miletiečiai, elėjiečiai ir pitagorininkai. Jo nedomino daiktų pradai, jų prigimtis, pasaulio sandara ir kilmė. Pasak Sokrato, išmintis, kurios turi ieškoti filosofai, tai žinojimas, kaip reikia gyventi. Todėl Sokratui labiau rūpėjo ne metafizikos, o etikos klausimai. Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad, norint sužinoti, kaip reikia gyventi, iš pradžių būtina išsiaiškinti žinių esmę.
Filosofiniuose dialoguose su mokiniais bei oponentais Sokratas kritiškai analizavo ir vertino tiek Atėnų politinę santvarką, tiek moralę bei religiją, ir už tai buvo nuteistas myriop (oficialaus kaltinimas toks:
bedievystė ir jaunimo demoralizavimas). Sokratas pademonstravo, kad moka ne tik gyventi, bet ir mirti. Jo mokiniai (tarp jų ir Platonas) buvo parengę
Sokrato pabėgimą iš kalėjimo, bet jis šio sumanymo atsisakė kaip negarbingo ir drąsiai išgėrė teismo skirtą taurę.
Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus. Apie 120 metų klajojęs, jis grįžo atgal ir savo gimtajame mieste įkūrė filosofinę mokyklą, kuri įėjo į istoriją Akademijos vardu. Savo pažiūras Platonas dėstė daugiausia dialogų forma, kuriuos jo mokiniai išsaugojo ateities kartoms. Dialoguose Platonas savo pažiūras paprastai reiškia Sokrato lūpomis ir dažnai (ypač ankstyvuosiuose Platono kūriniuose) ne taip jau lengva nustatyti, ar
Platonas dėsto savo mokytojo pažiūras, ar naudojasi jo vardu savo paties pažiūroms dėstyti. Tačiau idėjų teorija yra neabejotinai paties Platono apmastymų rezultatas.
Grožis, apie kurio prigimtį klausia Sokratas, negali būti sutapatintas su jokiu juslėmis suvokiamu daiktu. Hipijo išvardytus juslinio pasaulio daiktus galima pagrįstai vadinti gražiais, bet juk klausimas keliamas taip:
ne kokie daiktai yra gražūs, o kas yra pats grožis? Tikras, tobulas, amžinas, neatsirandantis ir neišnykstantis grožis yra ne koks nors regimas, apčiuopiamas daiktas, o tai, ką Platonas vadina idėja (gr. idea – forma, sąvoka, vaizdinys). Visi vienu vardu vadinamos konkrečios rūšies juslinio pasaulio daiktai turi bendras savybes todėl, kad egzistuoja vien tik protu (ne juslėmis) suvokiama amžina, besąlygiška priežastis, lemianti jų priklausomybę tam tikrai klasei ar rūšiai. Daiktai turi bendrų savybių todėl, kad, Platono žodžiais tariant, jie „dalyvauja“ idėjose.
Platonas gerai supranta, jog turintys individualių skirtumų rūšies nariai priklauso tai pačiai rūšiai todėl, kad turi jai būdingų bendrų (svarbiausių, esminių) bruožų. Biologas galbūt pasakytų: medis – tai daugiametis augalas su kietu kamienu ir šakomis. Vargu ar jis keltų klausimą, kokia prasme egzistuoja rūšis ir ar ji yra tikresnė, realesnė už individą, ar ne.
Tačiau Platonas kelia būtent tokį klausimą. Ir teigia, kad rūšis yra idėja, kuri egzistuoja ne jusliniame pasaulyje (kuriame egzistuoja individualūs medžiai), o visiškai kitokiame – idėjų pasaulyje. Idėjos yra nuo daiktų nepriklausomos: daiktai gali išnykti, o idėjos nuo to nepakis.
Tą patį galima pasakyti ne tik apie idėjas – daiktų rūšis, bet dėl savo laikinumo, kintamumo, santykinumo jokiu būdu negali joms prilygti. Daiktai, pasak Platono, tėra idėjų šešėliai.
Platonas tikina, kad laikydami juslinio pasaulio daiktus realiais, mes apsirinkame. Tikrove, būtimi (ar bent tikrąją būtimi) reikia laikyti tik tai, kas neatsiranda ir neišnyksta (čia jis aiškiai seka elėjiečiais), tai, kas besąlygiška, amžina, tobula. Todėl tikrove, būtimi reikia laikyti ne daiktus, o idėjas.
Aristotelio (384-322 m. pr. Kr.) nuomone, Platonas, atskyręs idėjas nuo daiktų, negali paaiškinti, koks yra tikrasis jų santykis.
Paties Aristotelio požiūris į bendrybės ir atskirybės santykio problemą, kurios Platonas, jo nuomone, neišsprendė, yra toks: realiai egzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime – jiems nereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas vėliau buvo pradėta vadinti substancija.
Iš kiekvieno analizuojamo daikto (substancijos) galima išskirti tas jo savybes, kurios įeina į daikto sąvoką ir yra bendros visiems tos rūšies daiktams. Tas bendras, rūšines daiktų savybes Aristotelis vadina jų forma, o kitas, individualias, – materija.
Daikto materija yra tai, kas jame nėra forma. Taigi materija yra beformė, neapibrėžta. Pasak Aristotelio, daiktų medžiaga, iš kurios jie padaryti –
bronza ar marmuras – tai jau suformuota materija. Grynoji arba „pirmoji“
materija neturi jokios formos, jokių rūšinių savybių; ji yra visiškai neapibrėžtas daiktų pagrindas.
Aristotelio formos kaip daiktų esmės primena Platono idėjas. Bet tarp jų yra vienas labai svarbus skirtumas: idėjos egzistuoja nepriklausomai nuo daiktų, o formos – pačiuose daiktuose.
Kodėl Platonas turėjo sušvelninti idėjų ir daiktų priešpriešą? Matyt, didžiausią reikšmę Platono pažiūrų kitimų turėjo jo amžininkų pitagorininkų padaryti mokslo atradimai, iš kurių svarbiausi, Platono požiūriu, buvo du:
pirma, nustatymas, kad Žemė yra sfera (rutulys), ir antra, kad planetos juda apskritimais. Tai reiškė, kad kosmose vyrauja idealios geometrinės formos. Kadangi Visatoje randame idėjoms būdingų bruožų, tai juslinio pasaulio negalima laikyti visiškai netobulu. Jo sandaros principas yra darna, harmonija, kurią galima paaiškinti tik tuo, kad kosmoso tvarka yra tikslinga ir jį valdo protas. O tai savo ruožtų Platoną verčia tikėti dievybe, kuri jį tokį sukūrė.
Mintį, kad pasaulį sukūrė Dievas, vėliau nuolat kartos krikščioniškieji mąstytojai. Tačiau, krikščionių požiūriu, Dievas sukūrė pasaulį iš nieko.
Pagonis mąstytojas Platonas manė kitaip: pasaulį Dievas kūrė iš dar iki jo sukūrimo egzistavusios medžiagos arba, kitaip tariant, materijos.
Materiją, nors ji ir amžina, Platonas priešina Dievui. Dievas yra geras ir tobulas, todėl viskas, kas pasaulyje yra negera ir netobula, kyla iš materijos. Klasikinės epochos graikai, visur vertinę aiškumą ir darnumą, neapibrėžtumą laikė akivaizdžiu blogiu.
Vėlyvuosiuose Platono veikaluose pateiktoje būties hierarchinėje sąrangoje žemiausią vietą užima beformė materija.
Aukštesne padėtį būties hierarchijoje užima juslinio pasaulio daiktai.
Tiesa, skirtingai nuo materijos, jie nėra amžini. Tačiau, būdami idėjų atvaizdai, daiktai yra arčiau tobulos būties, ir visų pirma tai reikia pasakyti apie daiktus, kurių geometrinės formos yra tobulos.
Išskirtinę padėtį empiriniame pasaulyje užima žmogus. Mat jis turi ne tik kūną, bet ir sielą, kurią, pasak Platono, sudaro trys dalys: protingoji, impulsyvioji ir juslinė.
Dar aukštesnę vietą būties hierarchijoje užima idėjos. Siela (žemiškajame gyvenime) yra sunkinama materijos, todėl nėra nei absoliučiai gera, nei tobula. O idėjos su materija neturi nieko bendro (išskyrus amžinumą).
Visos idėjos yra tobulos, tačiau jų statusas nevienodas. Idėjos yra sąvokų objektai, todėl jų santykiai tokie pat kaip ir sąvokų. Vienos sąvokos yra bendresnės už kitas. Gyvūno sąvoka bendresnė už liūto. Todėl ir idėjų pasaulyje gyvūno idėja užima aukštesnę vietą už liūto idėja. Dar aukštesnę vietą idėjų hierarchijoje užima abstrakčios idėjos – grožis, teisingumas. O virš jų visų kyla Gėrio idėja. Pasak Platono, tiek siela, tiek visi daiktai siekia Gėrio – pasaulio galutinio ir aukščiausio tikslo.
Gėris kaip visų daiktų tikslas padaro pasaulį protingą, todėl Platonas suartina Gėrį su protu. Protingiausia ir apskritai visais atžvilgiais tobuliausia esybė yra Dievas. Todėl bent jau vėlyvuoju savo kūrybos laikotarpiu Gėrį Platonas iš esmės tapatina su dievu. Dievas yra pasaulio kūrėjas. Dievas yra tikrasis, svarbiausias kosmoso pradas. Jis yra būties pradžia, ir vidurys, ir pabaiga. Jis yra pradžia, nes iš jo viskas kyla, vidurys, – nes jis yra visų dalykų, kilusių iš jo, esmė, ir pabaiga, – nes jis yra pasaulio tikslas.
Išvados
Būties problema apskritai yra visos filosofijos problematikos centras.
Graikų filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Būties klausimas bandomas išsiaiškinti”Metafizikoje”. Keliamas klausimas – koks mokslas tyrinėja pradus. Jam atrodo, kad tai yra pirmasis mokslas, kuris turi tirti dieviškąsias būtybes. Filosofija įvardijama kaip teologija. Klausimas apie būtį yra susijęs su klausimu apie mokslą, kuris tyrinėtų būtį.
Filosofijoje, tam kas yra įvardinti, vartojama būties sąvoka. Būtimi vadiname tai, kas kuriuo nors būdu yra. Būties sąvoka iš visų sąvokų –
pati plačiausia ir bendriausia. Todėl ir būties negalima logiškai apibrėžti, nes nėra už ją bendresnių sąvokų. Kita vertus būties sąvoką negalima išskaidyti į kitas sąvokas, nes ši nėra sudėtinė. Būties klausimai svarstomi filosofijos dalyje, kuri tradiciškai vadinama metafizika.
Šitaip buvo pavadintas Aristotelio, žymiausiu antikos filosofo, veikalas, kuriame svarstomi būties klausimai. Tiesa, Aristotelis savo raštuose būties klausimams skirtą mokslą vadina pirmąja filosofija. Juk pirmosios filosofijos objektas kaip tik yra visa būtis, būtis iš savęs ir ta būtis stengiamasi suprasti iš pačių jos pagrindų.
Tačiau suvokimas, kad būtis yra už to, ką matome, jau yra tam tikras požiūris į būtį. O konkrečią būties sampratą įvardinantis terminas vargu ar tinka bendram filosofijos dalies pavadinimui. Todėl yra dar vienas pavadinimas įvardinantis būtį –
ONTOLOGIJA Šis graikų kilmės žodis būčiai įvardinti dažniausiai vartojamas mokslui.
Kadangi būties neįmanoma logiškai apibrėžti, gali egzistuoti filosofinės sistemos, kurios remiasi nevienodomis būties sampratomis.
Aristotelis nagrinėjantis būtį, aptaria ją dviem būdais. Pirmiausia tikrovėje būtis yra tai, kas nėra kitame (kaip ypatybė). Teiginiuose šią būtį atitinka sąvoka, išreiškianti tai, apie ką viskas gali būti tariama tai yra daiktas ar individas, nes tik jie remiasi pačiais savimi, nebūdami kitame. Būtis, kuri dar vadinama antrąja būtimi, Aristoteliui yra individo ar daikto esmė, svarbiausia jo savybė, pažyminti, kuo daiktas skiriasi nuo kitų daiktų ir tuo, kokia ypatybe jis priklauso tai o ne kitai rūšiai.
Naudota literatūra:
Nekrašas E. Filosofijos įvadas. V., 2004.
Šliogeris A. Kas yra filosofija? V., 2003
Heidegger M. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1992
www.straipsniai.lt