Būtis, kaip egzistavimo esmė

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

VALSTYBINIO VALDYMO FAKULTETAS

FILOSOFIJOS KATEDRA

Ana Rakovska

Neakivaizdinių studijų

Viešojo administravimo programa

1 kursas 3 grupė

BŪTIS KAIP EGZISTAVIMO ESMĖ

Referatas

Vilnius 2005 m.

Turinys

1. Būties sąvoka ir daiktų pradai.

2. Būties traktavimo periodai

3. Daiktai ir idėjos

4. Būties hierarchija

5. Dievas ir pasaulis

6. Išvados

Filosofijoje būties sąvoka reiškia pirmiausia tai, kam būdinga būti, kas
būna yra egzistuoja. Galima būtų manyti, kad būtis – tai pasaulis. Tačiau
pasaulis paprastai suprantamas kaip juslėmis – pirmiausia regėjimu ir
lytėjimu- suvokiami daiktai ir reiškiniai, kitaip tariant, kaip patiriamas
dalykas. Taigi pasaulio sąvoka turi aiškiai išreikštą empirinį (gr. emperia
– patyrimas) turinį; pasaulyje matote didžiulę juslėmis suvokiamų daiktų ir
reiškinių įvairovę. Filosofinė būties s sąvoka abstraktesnė, nes filosofas
daiktų ir reiškinių įvairovėje visada ieško vienovės. Jį, kaip filosofą,
patyrime duotų daiktų ir reiškinių įvairovė mažai domina, nors tai ir
nereiškia, kad jis negali kalbėti apie būties formas ar tipus. Bet tos
būties formos, kurias jis gali nagrinėti, – tai ne skirtingos mineralų,
augalų, gyvūnų ar kitokių empirinių objektų rūšys (klasės, būriai , giminės
ir kt.). Tokios „smulkmenos“ jo nedomina – empirinį pasaulį jis gali
traktuoti kaip visumą. Maža to, priešingai negu kasdienis protas, jis gali
suabejoti tuo, ar empirinis pasaulis yra realus, ar jis iš t tikrųjų
egzistuoja. Keldamas būties problemą, filosofas klausia, kas egzistuoja ir
kaip egzistuoja, o dar tiksliau – ką reiškia egzistuoti. Tai pagrindinis
metafizikos klausimas. Jį ir jo sudėtines dalis – klausimus, kokie yra
būties pavidalai ir koks jų santykis, reikia aiškiai skirti nuo tik iš
pažiūros panašių į jį f

fizikos ir kitų empirinių mokslų – chemijos,
biologijos ar sociologijos – klausimų.

Metafizika, kurią Aristotelis vadino pirmąją filosofija ir kuri nagrinėja
bendriausius, visuotinius, būties pradus, buvo pirmoji logine prasme.
Tačiau istoriškai Aristotelio pirmoji filosofija nebuvo pirmoji Graikijos
filosofijos forma. Heladoje filosofija atsirado ne Aristotelio laikais, o
gerokai ankščiau – VII-VI a. pr. Kr. Tuo metu (Aristotelio vėliau
atribotos) metafizikos ir fizikos problemos dar nebuvo griežtai skiriamos.

Pirmieji graikų filosofai labiausiai jiems rūpėjusią pasaulio prigimties
temą perėmė iš mitologijos, ją pavertė problemą ir, aišku, gvildeno
remdamiesi ne tiek mitologiniais įvaizdžiais, kiek teorinėmis priemonėmis.
Bent jau VII a. pr. Kr. graikų mąstytojus, atrodo, labiausiai domino
pasaulio genezės problema. Tai, koks pasaulis yra dabar, didesnių abejonių
lyg ir nekėlė – juk mes jį matome, jame gyvename ir veikiame. Problemiška
atrodė netiek jo sandara, kiek kilmė. Todėl buvo klausiama: Iš ko pasaulis
atsirado? Ko oks jis buvo iš pradžių? Pastarasis klausimas, jį teoriškai
įprasminus,greitai virto klausimu apie pasaulio (ar daiktų) pradą. Tiesa,
šį terminą įvairūs filosofai vartojo ne visai vienoda prasme: pradu jie
vadino ir pirminę stichiją, ir pirmąją priežastį, ir pagrindą, ir elementą.

Jau minėtame pasaulio ir dievų atsiradimo mite pasaulis, kuriam būdinga
tam tikra tvarka, arba, kitaip tariant, kosmosas, kildinamas iš chaoso.
Kosmoso atsiradimą iš chaoso mitas aiškina kaip dievų ir dieviškų jėgų
veiklos padarinį. Filosofijai, arba teoriniam mąstymui, toks aiškinimas
buvo nepriimtinas. Filosofai nenorėjo remtis ir mitologiniu, poetiniu
chaoso įvaizdžiu.

Į klausimą, iš ko
o viskas atsirado, pirmasis mums žinomas graikų filosofas
Talis Miletietis (apie 625-547 m. pr. Kr.), senovėje laikytas vienu iš
septynių išminčių, atsakė taip: viskas atsirado iš vandens. Vanduo yra
gyvybės šaltinis, o graikams pasaulis alsuoja gyvybe. Todėl Talio atsakymą
nesunku suprasti ir pagrįsti, nors ir nežinome visų argumentų, kuriais jis
rėmėsi. Mat pirmųjų graikų filosofų, vadinamųjų ikisokratikų – gyvenusių
prieš Sokratą (469-399 m. pr. Kr. ), visų veikalų neišliko. Mus pasiekė tik
jų fragmentai ir tai daugiausia todėl, kad juos citavo vėlesni filosofai.

Čia iškart reikia priminti, kad senovės graikai skyrė vadinamąsias
keturias pasaulio stichijas, arba keturis pasaulio elementus: ugnį, orą,
vandenį ir žemę. Taigi Talis, keldamas problemą, iš ko viskas atsirado, jų
suprato kaip klausimą, kuri iš šių keturių stichijų yra pirmoji, kartu ir
svarbiausia. Termino pradas Talis, matyt, dar nevartojo, bet kiti Jonijos –
Graikijos dalie, apimančios Egėjo jūros salas ir Mažosios Azijos pakrantę –
filosofai jį jau žinojo. Ieškodami daiktų prado, jie rėmėsi minėtomis
keturiomis stichijomis: Anaksimenas Miletietis (apie 585-525 m. pr. Kr.)
juo laikė orą, Heraklitas Efesietis (apie 544-483 m. pr. Kr.) – ugnį. Taigi
juslėmis suvokiamo pasaulio prado jie ieškojo pačioje empirinėje tikrovėje.

Svarbų žvilgsnį tolesnei filosofijos raidai žengė Anaksimandras
Miletietis ( apie 610-546 m. pr. Kr.). Miletiečių tarp Jonijos filosofų
daug, nes Miletas VI a. pr. Kr. buvo didžiausias ne vien Jonijos, bet ir
visos Graikijos miestas. Talio mokinys Anaksimandras pirmasis ėmė vartoti
prado arche te

erminą (gr. arche – pradas, pagrindas, priežastis, principas).
Ir pirmasis iš Jonijos filosofų daiktų pradu jis paskelbė ne vieną iš
žinomų stichijų, empirišką pasaulio elementą, o patirtyje tiesiogiai
neduotą, juslėmis nesuvokiamą medžiagišką esybę, kurią jis vadino apeironu.
Apeironas ( gr. peiras – riba, apeiros – beribis) – tai neapibrėžta beribė
būtis, kurią Anaksimandras tapatino, regis, su erdve, iš dalies – ir su
laiku.

Anaksimandro minties, kad daiktų pradas gali iš esmės skirtis nuo
patyrime duotų pasaulio elementų, Jonijos filosofai nepalaikė. Tačiau be
šios minties kiti graikų filosofai turbūt nebūtų iškėlę labai svarbaus
metafiziškai klausimo – kas yra būtis.

Jonijos filosofai nesvarstė, ar juslėmis suvokiamas pasaulis yra tiek pat
tikras, kaip ir daiktų pradas. Jiems pasaulio tikrumas – savaime
suprantamas dalykas. Pasaulį jie, ypač Heraklitas, traktavo kaip nuolat
kintantį (Heraklitas teigė: „Viskas teka“), bet regimojo pasaulio kitimo
jie nė nematė laikyti jo netikrumo požymiu. Todėl klausdami, kas yra
pasaulio ar daiktų pradas, jie neklausė, kas yra pati būtis.

Šį klausimą, matyt, pirmą kartą iškėlė žymiausias Elėjos mokyklos
atstovas Parmenidas (apie 540-480 m. pr. Kr.) . savo vardą mokyklą gavo nuo
Elėjos – svarbaus vadinamosios Didžiosios Graikijos, t.y. dabartinės pietų
Italijos, miesto. Į minėtą klausimą Parmenidas atsakė taip: būtis yra tai,
kas neatsiranda ir neišnyksta, būtis – tai, kas negali pavirsti nebūtimi.
Todėl, jo nuomone, būtimi galima vadinti tik tai, kas amžina ir nekintama,
nes tai, kas daloma, gali keistis, atimant iš visumos vieną ar daugiau
dalių.

Pripažinę, kad būtis yra a
amžina, nejudri, vientisa, neskaidoma,
elėjiečiai jai priešino empirinį pasaulį, kuris neturi tų savybių ir todėl
turi būti laikomas ne būties, o nebūties pasauliu. Tiksliau sakant,
nebūties išvis nėra. Juk, Parmenido žodžiais tariant, „reikia sakyti ir
galvoti, kad viena tik būtis egzistuoja, o nebūties nėra. Tačiau vėlesni
mąstytojai Parmenido filosofijoje įžvelgė ne tiek būties ir nebūties, kiek
realybės (tikrosios būties) ir regimybės (iliuzinės būties) priešpriešą.

Dar vieną svarbų žingsnį plėtodami filosofinę mintį maždaug tuo pačiu
metu žengė Didžiosios Graikijos kitos filosofinės mokyklos, įsteigtos
Krotono mieste, mokiniai. Ją įkūrė Pitagoras (apie 580-500 m. pr. Kr.),
todėl filosofijos (bei mokslo) istorijoje ji vadinama pitagorininkų
mokykla.

Pitagoras, gimęs Egėjo jūros saloje, daug keliavo. Matyt, Babilone ar
Egipte jį patraukė Rytuose paplitusi skaičių mistika. VI a. pr. Kr.
viduryje jo įkurtoje mokykloje iš pradžių ypatinga reikšmė buvo teikiama
skaičiui 7. Tiesą sakant, jis ir dabar dažnai laikomas laimingu. Senovės
žmonės žinojo septynis metalus, septynias kūno dalis, na, ir svarbiausia
septynias savaitės dienas. Graikai manė, žmogui susirgus septintą ligos
dieną Atėnė priima lemtingą sprendimą – mirs jis, ar ne. Todėl skaičius 7
buvo laikomas likimo simboliu ar pačia lemtimi.

Pitagorininkai gerai žinojo savo pirmtakių ir amžininkų pažiūras. Žinojo
jie ir tai, kad Anaksimandras į klausimą, kas yra daiktų pradas, atsakė
taip: tai – apeironas. Tačiau šis atsakymas pitagorininkų nepatenkino. Juk
remiantis beribės, neapibrėžtos būties kaip vienintelio daiktų pradų
samprata, paaiškinama pasaulio vienovė, bet ne jo daiktų ir jų savybių
įvairovė. Todėl pitagorininkai anaksimandrišką beribės būties (apeirono)
sampratą papildė ribos (peiraso) samprata. Ta riba yra pirmiausia
geometrinė forma. Apeironas ir peirasas jiems yra du Lygiaverčiai pasaulio
pradai. Riba gina daiktus nuo grasinančios juos pasiglemžti beribės
tuštumos. Todėl kosmosas yra pastovus, daiktai jame turi apibrėžtą
geometrinę formą. Ji ir lemia daiktų kokybinius skirtumus. Ši mintis buvo
didelis žingsnis į priekį, palyginti su Anaksimandro ir kitų Jonijos
mąstytojų koncepcijomis.

Joniečių kosmosas yra taikus, menkai apibrėžtas. Skirtingai nuo jo,
pitagorininkų kosmosas jau stabilus, aiškiai apibrėžtas. Jų gamta – tai tam
tikra, dėsninga tvarka išsidėstę ir aiškias formas turintys kūnai; jų
pasaulis – tai geometrijos pasaulis.

Ir kartu tai pasaulis, kuriame „viskas yra skaičius“ (tai garsiausia
pitagorininkų tezė). Juk skaičius, kaip matėme, jie tapatino su
geometrinėmis formomis. Kalbėdami kiek mistiškai, dekadą jie vadino
„Pasaulio motina“ būtent todėl, kad ji apima arba, kitaip tariant, „gimdo“
taškus, linijas, plokščias figūras ir kūnus, t.y. tas formas, kurios
suteikia pasauliui apibrėžtą pavidalą.

Pitagorininkai buvo tikri, kad skaičiams „paklūsta“ ne tik forma, bet ir
judėjimas. Maža to, skaičiams „paklūsta“ ir pats laikas – juk jį sudaro
reguliari dienų ir naktų, savaičių, mėnesių ir metų seka. Tikrovė, jų
nuomone, tai matematinės harmonijos viešpatija.

Ankstyvieji pitagorininkai skaičius dar menkai teskyrė nuo daiktų. Todėl
jų tezę „Viskas yra skaičius“ galima buvo interpretuoti įvairiai.
Pitagoriškas daiktų prado aiškinimas įgalino filosofiją žengti dviem
skirtingais keliais.

Einant pirmuoju, buvo remiamasi pitagoriška monados (gr. monas –
vienetas) samprata. Monada buvo pradėta traktuoti ne kaip abstraktus
skaičius 1, žymimas tašku, o kaip mažas, dėl mažumo nematomas, taip pat ir
nedalomas kūnas. Pasak Demokrito (460-370 m. pr. Kr.) atomų yra įvairių
rūšių; be to, daiktai susideda iš atomų. O pitagorininkų požiūrių, monada
yra viena (jei jų yra daug, tai jos neskiria viena nuo kitos) ir daiktų
pradas yra ne pati monada, o skaičius.

Skirtumų tarp Demokrito ir pitagorininkų yra, aišku, kur kas daugiau.
Demokritui nemažą poveikį padarė, matyt, ne tik pitagorininkai, bet ir
elėjiečiai. Demokrito atomai, be abejonės, turi nemažai elėjiečių
(tikrosios) būties bruožų: atomai yra amžini, nekintami, nedalomi.

Svarbiausią Demokrito tezę galima suformuluoti taip: pasaulio pradai yra
atomai ir tuštuma. Tai, kad visi daiktai sudaryti iš atomų, sąlygoja
pasaulio vienovę. Siela, pasak Demokrito, taip pat sudaryta iš atomų, bet
ji skiriasi nuo daiktų, nes sielos atomai, būdami itin maži ir sferiškos
formos, yra labai judrūs.

Demokrito filosofinės idėjos (kaip ir pitagorininkų) turėjo didelę įtaką
naujųjų laikų gamtotyrai. Jos tapo mechanistinio pasaulėvaizdžio, t.y.
požiūrio į pasaulį kaip mechaninių dalelių sistemą, įsivyravusio
gamtotyroje, pagrindas.

Antrasis iš dviejų mūsų minėtųjų kelių nuo pitagorininkų ir eilėjiečių
vedė visai kita – idealistinės filosofijos -kryptimi. Žymiausias jos
Antikos laikų atstovas yra Platonas (428 ar 427-348 ar 347 m. pr. Kr.). Jis
buvo Sokrato mokinys, todėl čia turime keletą žodžių tarti ir apie
mokytoją.

Sokratas (469-399 m. pr. Kr.), bent jau vėlyvuoju savo gyvenimo periodu,
visiškai nenagrinėjo klausimų, kuriuos gvildeno miletiečiai, elėjiečiai ir
pitagorininkai. Jo nedomino daiktų pradai, jų prigimtis, pasaulio sandara
ir kilmė. Pasak Sokrato, išmintis, kurios turi ieškoti filosofai, tai
žinojimas, kaip reikia gyventi. Todėl Sokratui labiau rūpėjo ne
metafizikos, o etikos klausimai. Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad, norint
sužinoti, kaip reikia gyventi, iš pradžių būtina išsiaiškinti žinių esmę.

Filosofiniuose dialoguose su mokiniais bei oponentais Sokratas kritiškai
analizavo ir vertino tiek Atėnų politinę santvarką, tiek moralę bei
religiją, ir už tai buvo nuteistas myriop (oficialaus kaltinimas toks:
bedievystė ir jaunimo demoralizavimas). Sokratas pademonstravo, kad moka ne
tik gyventi, bet ir mirti. Jo mokiniai (tarp jų ir Platonas) buvo parengę
Sokrato pabėgimą iš kalėjimo, bet jis šio sumanymo atsisakė kaip negarbingo
ir drąsiai išgėrė teismo skirtą taurę.

Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus. Apie 120 metų klajojęs, jis
grįžo atgal ir savo gimtajame mieste įkūrė filosofinę mokyklą, kuri įėjo į
istoriją Akademijos vardu. Savo pažiūras Platonas dėstė daugiausia dialogų
forma, kuriuos jo mokiniai išsaugojo ateities kartoms. Dialoguose Platonas
savo pažiūras paprastai reiškia Sokrato lūpomis ir dažnai (ypač
ankstyvuosiuose Platono kūriniuose) ne taip jau lengva nustatyti, ar
Platonas dėsto savo mokytojo pažiūras, ar naudojasi jo vardu savo paties
pažiūroms dėstyti. Tačiau idėjų teorija yra neabejotinai paties Platono
apmastymų rezultatas.

Grožis, apie kurio prigimtį klausia Sokratas, negali būti sutapatintas su
jokiu juslėmis suvokiamu daiktu. Hipijo išvardytus juslinio pasaulio
daiktus galima pagrįstai vadinti gražiais, bet juk klausimas keliamas taip:
ne kokie daiktai yra gražūs, o kas yra pats grožis? Tikras, tobulas,
amžinas, neatsirandantis ir neišnykstantis grožis yra ne koks nors regimas,
apčiuopiamas daiktas, o tai, ką Platonas vadina idėja (gr. idea – forma,
sąvoka, vaizdinys). Visi vienu vardu vadinamos konkrečios rūšies juslinio
pasaulio daiktai turi bendras savybes todėl, kad egzistuoja vien tik protu
(ne juslėmis) suvokiama amžina, besąlygiška priežastis, lemianti jų
priklausomybę tam tikrai klasei ar rūšiai. Daiktai turi bendrų savybių
todėl, kad, Platono žodžiais tariant, jie „dalyvauja“ idėjose.

Platonas gerai supranta, jog turintys individualių skirtumų rūšies nariai
priklauso tai pačiai rūšiai todėl, kad turi jai būdingų bendrų
(svarbiausių, esminių) bruožų. Biologas galbūt pasakytų: medis – tai
daugiametis augalas su kietu kamienu ir šakomis. Vargu ar jis keltų
klausimą, kokia prasme egzistuoja rūšis ir ar ji yra tikresnė, realesnė už
individą, ar ne.

Tačiau Platonas kelia būtent tokį klausimą. Ir teigia, kad rūšis yra
idėja, kuri egzistuoja ne jusliniame pasaulyje (kuriame egzistuoja
individualūs medžiai), o visiškai kitokiame – idėjų pasaulyje. Idėjos yra
nuo daiktų nepriklausomos: daiktai gali išnykti, o idėjos nuo to nepakis.
Tą patį galima pasakyti ne tik apie idėjas – daiktų rūšis, bet dėl savo
laikinumo, kintamumo, santykinumo jokiu būdu negali joms prilygti. Daiktai,
pasak Platono, tėra idėjų šešėliai.

Platonas tikina, kad laikydami juslinio pasaulio daiktus realiais, mes
apsirinkame. Tikrove, būtimi (ar bent tikrąją būtimi) reikia laikyti tik
tai, kas neatsiranda ir neišnyksta (čia jis aiškiai seka elėjiečiais), tai,
kas besąlygiška, amžina, tobula. Todėl tikrove, būtimi reikia laikyti ne
daiktus, o idėjas.

Aristotelio (384-322 m. pr. Kr.) nuomone, Platonas, atskyręs idėjas nuo
daiktų, negali paaiškinti, koks yra tikrasis jų santykis.

Paties Aristotelio požiūris į bendrybės ir atskirybės santykio problemą,
kurios Platonas, jo nuomone, neišsprendė, yra toks: realiai egzistuoja tik
individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime – jiems
nereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas vėliau buvo pradėta
vadinti substancija.

Iš kiekvieno analizuojamo daikto (substancijos) galima išskirti tas jo
savybes, kurios įeina į daikto sąvoką ir yra bendros visiems tos rūšies
daiktams. Tas bendras, rūšines daiktų savybes Aristotelis vadina jų forma,
o kitas, individualias, – materija.

Daikto materija yra tai, kas jame nėra forma. Taigi materija yra beformė,
neapibrėžta. Pasak Aristotelio, daiktų medžiaga, iš kurios jie padaryti –
bronza ar marmuras – tai jau suformuota materija. Grynoji arba „pirmoji“
materija neturi jokios formos, jokių rūšinių savybių; ji yra visiškai
neapibrėžtas daiktų pagrindas.

Aristotelio formos kaip daiktų esmės primena Platono idėjas. Bet tarp jų
yra vienas labai svarbus skirtumas: idėjos egzistuoja nepriklausomai nuo
daiktų, o formos – pačiuose daiktuose.

Kodėl Platonas turėjo sušvelninti idėjų ir daiktų priešpriešą? Matyt,
didžiausią reikšmę Platono pažiūrų kitimų turėjo jo amžininkų pitagorininkų
padaryti mokslo atradimai, iš kurių svarbiausi, Platono požiūriu, buvo du:
pirma, nustatymas, kad Žemė yra sfera (rutulys), ir antra, kad planetos
juda apskritimais. Tai reiškė, kad kosmose vyrauja idealios geometrinės
formos. Kadangi Visatoje randame idėjoms būdingų bruožų, tai juslinio
pasaulio negalima laikyti visiškai netobulu. Jo sandaros principas yra
darna, harmonija, kurią galima paaiškinti tik tuo, kad kosmoso tvarka yra
tikslinga ir jį valdo protas. O tai savo ruožtų Platoną verčia tikėti
dievybe, kuri jį tokį sukūrė.

Mintį, kad pasaulį sukūrė Dievas, vėliau nuolat kartos krikščioniškieji
mąstytojai. Tačiau, krikščionių požiūriu, Dievas sukūrė pasaulį iš nieko.
Pagonis mąstytojas Platonas manė kitaip: pasaulį Dievas kūrė iš dar iki jo
sukūrimo egzistavusios medžiagos arba, kitaip tariant, materijos.

Materiją, nors ji ir amžina, Platonas priešina Dievui. Dievas yra geras
ir tobulas, todėl viskas, kas pasaulyje yra negera ir netobula, kyla iš
materijos. Klasikinės epochos graikai, visur vertinę aiškumą ir darnumą,
neapibrėžtumą laikė akivaizdžiu blogiu.

Vėlyvuosiuose Platono veikaluose pateiktoje būties hierarchinėje
sąrangoje žemiausią vietą užima beformė materija.

Aukštesne padėtį būties hierarchijoje užima juslinio pasaulio daiktai.
Tiesa, skirtingai nuo materijos, jie nėra amžini. Tačiau, būdami idėjų
atvaizdai, daiktai yra arčiau tobulos būties, ir visų pirma tai reikia
pasakyti apie daiktus, kurių geometrinės formos yra tobulos.

Išskirtinę padėtį empiriniame pasaulyje užima žmogus. Mat jis turi ne tik
kūną, bet ir sielą, kurią, pasak Platono, sudaro trys dalys: protingoji,
impulsyvioji ir juslinė.

Dar aukštesnę vietą būties hierarchijoje užima idėjos. Siela (žemiškajame
gyvenime) yra sunkinama materijos, todėl nėra nei absoliučiai gera, nei
tobula. O idėjos su materija neturi nieko bendro (išskyrus amžinumą).

Visos idėjos yra tobulos, tačiau jų statusas nevienodas. Idėjos yra
sąvokų objektai, todėl jų santykiai tokie pat kaip ir sąvokų. Vienos
sąvokos yra bendresnės už kitas. Gyvūno sąvoka bendresnė už liūto. Todėl ir
idėjų pasaulyje gyvūno idėja užima aukštesnę vietą už liūto idėja. Dar
aukštesnę vietą idėjų hierarchijoje užima abstrakčios idėjos – grožis,
teisingumas. O virš jų visų kyla Gėrio idėja. Pasak Platono, tiek siela,
tiek visi daiktai siekia Gėrio – pasaulio galutinio ir aukščiausio tikslo.

Gėris kaip visų daiktų tikslas padaro pasaulį protingą, todėl Platonas
suartina Gėrį su protu. Protingiausia ir apskritai visais atžvilgiais
tobuliausia esybė yra Dievas. Todėl bent jau vėlyvuoju savo kūrybos
laikotarpiu Gėrį Platonas iš esmės tapatina su dievu. Dievas yra pasaulio
kūrėjas. Dievas yra tikrasis, svarbiausias kosmoso pradas. Jis yra būties
pradžia, ir vidurys, ir pabaiga. Jis yra pradžia, nes iš jo viskas kyla,
vidurys, – nes jis yra visų dalykų, kilusių iš jo, esmė, ir pabaiga, – nes
jis yra pasaulio tikslas.

Išvados

Būties problema apskritai yra visos filosofijos problematikos centras.
Graikų filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Būties klausimas
bandomas išsiaiškinti”Metafizikoje”. Keliamas klausimas – koks mokslas
tyrinėja pradus. Jam atrodo, kad tai yra pirmasis mokslas, kuris turi tirti
dieviškąsias būtybes. Filosofija įvardijama kaip teologija. Klausimas apie
būtį yra susijęs su klausimu apie mokslą, kuris tyrinėtų būtį.

Filosofijoje, tam kas yra įvardinti, vartojama būties sąvoka. Būtimi
vadiname tai, kas kuriuo nors būdu yra. Būties sąvoka iš visų sąvokų –
pati plačiausia ir bendriausia. Todėl ir būties negalima logiškai
apibrėžti, nes nėra už ją bendresnių sąvokų. Kita vertus būties sąvoką
negalima išskaidyti į kitas sąvokas, nes ši nėra sudėtinė. Būties klausimai
svarstomi filosofijos dalyje, kuri tradiciškai vadinama metafizika. Šitaip
buvo pavadintas Aristotelio, žymiausiu antikos filosofo, veikalas, kuriame
svarstomi būties klausimai. Tiesa, Aristotelis savo raštuose būties
klausimams skirtą mokslą vadina pirmąja filosofija. Juk pirmosios
filosofijos objektas kaip tik yra visa būtis, būtis iš savęs ir ta būtis
stengiamasi suprasti iš pačių jos pagrindų. Tačiau suvokimas, kad būtis yra
už to, ką matome, jau yra tam tikras požiūris į būtį. O konkrečią būties
sampratą įvardinantis terminas vargu ar tinka bendram filosofijos dalies
pavadinimui. Todėl yra dar vienas pavadinimas įvardinantis būtį –
ONTOLOGIJA Šis graikų kilmės žodis būčiai įvardinti dažniausiai vartojamas
mokslui.

Kadangi būties neįmanoma logiškai apibrėžti, gali egzistuoti filosofinės
sistemos, kurios remiasi nevienodomis būties sampratomis.

Aristotelis nagrinėjantis būtį, aptaria ją dviem būdais. Pirmiausia
tikrovėje būtis yra tai, kas nėra kitame (kaip ypatybė). Teiginiuose šią
būtį atitinka sąvoka, išreiškianti tai, apie ką viskas gali būti tariama
tai yra daiktas ar individas, nes tik jie remiasi pačiais savimi, nebūdami
kitame. Būtis, kuri dar vadinama antrąja būtimi, Aristoteliui yra individo
ar daikto esmė, svarbiausia jo savybė, pažyminti, kuo daiktas skiriasi nuo
kitų daiktų ir tuo, kokia ypatybe jis priklauso tai o ne kitai rūšiai.
Naudota literatūra:

Nekrašas E. Filosofijos įvadas. V., 2004.

Šliogeris A. Kas yra filosofija? V., 2003

Heidegger M. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1992

www.straipsniai.lt

Leave a Comment