Būtis, kaip egzistavimo esmė

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS VALSTYBINIO VALDYMO FAKULTETAS FILOSOFIJOS KATEDRA

Ana Rakovska Neakivaizdinių studijų Viešojo administravimo programa 1 kursas 3 grupė

BŪTIS KAIP EGZISTAVIMO ESMĖ

Referatas

Vilnius 2005 m.

Turinys

1. Būties sąvoka ir daiktų pradai. 2. Būties traktavimo periodai 3. Daiktai ir idėjos 4. Būties hierarchija 5. Dievas ir pasaulis 6. Išvados

Filosofijoje būties sąvoka reiškia pirmiausia tai, kam būdinga būti, kasbūna yra egzistuoja. Galima būtų manyti, kad būtis – tai pasaulis. Tačiaupasaulis paprastai suprantamas kaip juslėmis – pirmiausia regėjimu irlytėjimu- suvokiami daiktai ir reiškiniai, kitaip tariant, kaip patiriamasdalykas. Taigi pasaulio sąvoka turi aiškiai išreikštą empirinį (gr. emperia– patyrimas) turinį; pasaulyje matote didžiulę juslėmis suvokiamų daiktų irreiškinių įvairovę. Filosofinė būties sąvoka abstraktesnė, nes filosofasdaiktų ir reiškinių įvairovėje visada ieško vienovės. Jį, kaip filosofą,patyrime duotų daiktų ir reiškinių įvairovė mažai domina, nors tai irnereiškia, kad jis negali kalbėti apie būties formas ar tipus. Bet tosbūties formos, kurias jis gali nagrinėti, – tai ne skirtingos mineralų,augalų, gyvūnų ar kitokių empirinių objektų rūšys (klasės, būriai , giminėsir kt.). Tokios „smulkmenos“ jo nedomina – empirinį pasaulį jis galitraktuoti kaip visumą. Maža to, priešingai negu kasdienis protas, jis galisuabejoti tuo, ar empirinis pasaulis yra realus, ar jis iš tikrųjųegzistuoja. Keldamas būties problemą, filosofas klausia, kas egzistuoja irkaip egzistuoja, o dar tiksliau – ką reiškia egzistuoti. Tai pagrindinismetafizikos klausimas. Jį ir jo sudėtines dalis – klausimus, kokie yrabūties pavidalai ir koks jų santykis, reikia aiškiai skirti nuo tik išpažiūros panašių į jį fizikos ir kitų empirinių mokslų – chemijos,biologijos ar sociologijos – klausimų.

Metafizika, kurią Aristotelis vadino pirmąją filosofija ir kuri nagrinėjabendriausius, visuotinius, būties pradus, buvo pirmoji logine prasme.Tačiau istoriškai Aristotelio pirmoji filosofija nebuvo pirmoji Graikijosfilosofijos forma. Heladoje filosofija atsirado ne Aristotelio laikais, ogerokai ankščiau – VII-VI a. pr. Kr. Tuo metu (Aristotelio vėliauatribotos) metafizikos ir fizikos problemos dar nebuvo griežtai skiriamos. Pirmieji graikų filosofai labiausiai jiems rūpėjusią pasaulio prigimtiestemą perėmė iš mitologijos, ją pavertė problemą ir, aišku, gvildenoremdamiesi ne tiek mitologiniais įvaizdžiais, kiek teorinėmis priemonėmis.Bent jau VII a. pr. Kr. graikų mąstytojus, atrodo, labiausiai dominopasaulio genezės problema. Tai, koks pasaulis yra dabar, didesnių abejoniųlyg ir nekėlė – juk mes jį matome, jame gyvename ir veikiame. Problemiškaatrodė netiek jo sandara, kiek kilmė. Todėl buvo klausiama: Iš ko pasaulisatsirado? Koks jis buvo iš pradžių? Pastarasis klausimas, jį teoriškaiįprasminus,greitai virto klausimu apie pasaulio (ar daiktų) pradą. Tiesa,šį terminą įvairūs filosofai vartojo ne visai vienoda prasme: pradu jievadino ir pirminę stichiją, ir pirmąją priežastį, ir pagrindą, ir elementą. Jau minėtame pasaulio ir dievų atsiradimo mite pasaulis, kuriam būdingatam tikra tvarka, arba, kitaip tariant, kosmosas, kildinamas iš chaoso.Kosmoso atsiradimą iš chaoso mitas aiškina kaip dievų ir dieviškų jėgųveiklos padarinį. Filosofijai, arba teoriniam mąstymui, toks aiškinimasbuvo nepriimtinas. Filosofai nenorėjo remtis ir mitologiniu, poetiniuchaoso įvaizdžiu. Į klausimą, iš ko viskas atsirado, pirmasis mums žinomas graikų filosofasTalis Miletietis (apie 625-547 m. pr. Kr.), senovėje laikytas vienu išseptynių išminčių, atsakė taip: viskas atsirado iš vandens. Vanduo yragyvybės šaltinis, o graikams pasaulis alsuoja gyvybe. Todėl Talio atsakymąnesunku suprasti ir pagrįsti, nors ir nežinome visų argumentų, kuriais jis
rėmėsi. Mat pirmųjų graikų filosofų, vadinamųjų ikisokratikų – gyvenusiųprieš Sokratą (469-399 m. pr. Kr. ), visų veikalų neišliko. Mus pasiekė tikjų fragmentai ir tai daugiausia todėl, kad juos citavo vėlesni filosofai. Čia iškart reikia priminti, kad senovės graikai skyrė vadinamąsiasketurias pasaulio stichijas, arba keturis pasaulio elementus: ugnį, orą,vandenį ir žemę. Taigi Talis, keldamas problemą, iš ko viskas atsirado, jųsuprato kaip klausimą, kuri iš šių keturių stichijų yra pirmoji, kartu irsvarbiausia. Termino pradas Talis, matyt, dar nevartojo, bet kiti Jonijos –Graikijos dalie, apimančios Egėjo jūros salas ir Mažosios Azijos pakrantę –filosofai jį jau žinojo. Ieškodami daiktų prado, jie rėmėsi minėtomisketuriomis stichijomis: Anaksimenas Miletietis (apie 585-525 m. pr. Kr.)juo laikė orą, Heraklitas Efesietis (apie 544-483 m. pr. Kr.) – ugnį. Taigijuslėmis suvokiamo pasaulio prado jie ieškojo pačioje empirinėje tikrovėje.

Svarbų žvilgsnį tolesnei filosofijos raidai žengė AnaksimandrasMiletietis ( apie 610-546 m. pr. Kr.). Miletiečių tarp Jonijos filosofųdaug, nes Miletas VI a. pr. Kr. buvo didžiausias ne vien Jonijos, bet irvisos Graikijos miestas. Talio mokinys Anaksimandras pirmasis ėmė vartotiprado arche terminą (gr. arche – pradas, pagrindas, priežastis, principas).Ir pirmasis iš Jonijos filosofų daiktų pradu jis paskelbė ne vieną išžinomų stichijų, empirišką pasaulio elementą, o patirtyje tiesiogiaineduotą, juslėmis nesuvokiamą medžiagišką esybę, kurią jis vadino apeironu.Apeironas ( gr. peiras – riba, apeiros – beribis) – tai neapibrėžta beribėbūtis, kurią Anaksimandras tapatino, regis, su erdve, iš dalies – ir sulaiku. Anaksimandro minties, kad daiktų pradas gali iš esmės skirtis nuopatyrime duotų pasaulio elementų, Jonijos filosofai nepalaikė. Tačiau bešios minties kiti graikų filosofai turbūt nebūtų iškėlę labai svarbausmetafiziškai klausimo – kas yra būtis.

Jonijos filosofai nesvarstė, ar juslėmis suvokiamas pasaulis yra tiek pattikras, kaip ir daiktų pradas. Jiems pasaulio tikrumas – savaimesuprantamas dalykas. Pasaulį jie, ypač Heraklitas, traktavo kaip nuolatkintantį (Heraklitas teigė: „Viskas teka“), bet regimojo pasaulio kitimojie nė nematė laikyti jo netikrumo požymiu. Todėl klausdami, kas yrapasaulio ar daiktų pradas, jie neklausė, kas yra pati būtis. Šį klausimą, matyt, pirmą kartą iškėlė žymiausias Elėjos mokyklosatstovas Parmenidas (apie 540-480 m. pr. Kr.) . savo vardą mokyklą gavo nuoElėjos – svarbaus vadinamosios Didžiosios Graikijos, t.y. dabartinės pietųItalijos, miesto. Į minėtą klausimą Parmenidas atsakė taip: būtis yra tai,kas neatsiranda ir neišnyksta, būtis – tai, kas negali pavirsti nebūtimi.Todėl, jo nuomone, būtimi galima vadinti tik tai, kas amžina ir nekintama,nes tai, kas daloma, gali keistis, atimant iš visumos vieną ar daugiaudalių. Pripažinę, kad būtis yra amžina, nejudri, vientisa, neskaidoma,elėjiečiai jai priešino empirinį pasaulį, kuris neturi tų savybių ir todėlturi būti laikomas ne būties, o nebūties pasauliu. Tiksliau sakant,nebūties išvis nėra. Juk, Parmenido žodžiais tariant, „reikia sakyti irgalvoti, kad viena tik būtis egzistuoja, o nebūties nėra. Tačiau vėlesnimąstytojai Parmenido filosofijoje įžvelgė ne tiek būties ir nebūties, kiekrealybės (tikrosios būties) ir regimybės (iliuzinės būties) priešpriešą. Dar vieną svarbų žingsnį plėtodami filosofinę mintį maždaug tuo pačiumetu žengė Didžiosios Graikijos kitos filosofinės mokyklos, įsteigtosKrotono mieste, mokiniai. Ją įkūrė Pitagoras (apie 580-500 m. pr. Kr.),todėl filosofijos (bei mokslo) istorijoje ji vadinama pitagorininkųmokykla. Pitagoras, gimęs Egėjo jūros saloje, daug keliavo. Matyt, Babilone ar
Egipte jį patraukė Rytuose paplitusi skaičių mistika. VI a. pr. Kr.viduryje jo įkurtoje mokykloje iš pradžių ypatinga reikšmė buvo teikiamaskaičiui 7. Tiesą sakant, jis ir dabar dažnai laikomas laimingu. Senovėsžmonės žinojo septynis metalus, septynias kūno dalis, na, ir svarbiausiaseptynias savaitės dienas. Graikai manė, žmogui susirgus septintą ligosdieną Atėnė priima lemtingą sprendimą – mirs jis, ar ne. Todėl skaičius 7buvo laikomas likimo simboliu ar pačia lemtimi. Pitagorininkai gerai žinojo savo pirmtakių ir amžininkų pažiūras. Žinojojie ir tai, kad Anaksimandras į klausimą, kas yra daiktų pradas, atsakėtaip: tai – apeironas. Tačiau šis atsakymas pitagorininkų nepatenkino. Jukremiantis beribės, neapibrėžtos būties kaip vienintelio daiktų pradųsamprata, paaiškinama pasaulio vienovė, bet ne jo daiktų ir jų savybiųįvairovė. Todėl pitagorininkai anaksimandrišką beribės būties (apeirono)sampratą papildė ribos (peiraso) samprata. Ta riba yra pirmiausiageometrinė forma. Apeironas ir peirasas jiems yra du Lygiaverčiai pasauliopradai. Riba gina daiktus nuo grasinančios juos pasiglemžti beribėstuštumos. Todėl kosmosas yra pastovus, daiktai jame turi apibrėžtągeometrinę formą. Ji ir lemia daiktų kokybinius skirtumus. Ši mintis buvodidelis žingsnis į priekį, palyginti su Anaksimandro ir kitų Jonijosmąstytojų koncepcijomis. Joniečių kosmosas yra taikus, menkai apibrėžtas. Skirtingai nuo jo,pitagorininkų kosmosas jau stabilus, aiškiai apibrėžtas. Jų gamta – tai tamtikra, dėsninga tvarka išsidėstę ir aiškias formas turintys kūnai; jųpasaulis – tai geometrijos pasaulis. Ir kartu tai pasaulis, kuriame „viskas yra skaičius“ (tai garsiausiapitagorininkų tezė). Juk skaičius, kaip matėme, jie tapatino sugeometrinėmis formomis. Kalbėdami kiek mistiškai, dekadą jie vadino„Pasaulio motina“ būtent todėl, kad ji apima arba, kitaip tariant, „gimdo“
taškus, linijas, plokščias figūras ir kūnus, t.y. tas formas, kuriossuteikia pasauliui apibrėžtą pavidalą. Pitagorininkai buvo tikri, kad skaičiams „paklūsta“ ne tik forma, bet irjudėjimas. Maža to, skaičiams „paklūsta“ ir pats laikas – juk jį sudaroreguliari dienų ir naktų, savaičių, mėnesių ir metų seka. Tikrovė, jųnuomone, tai matematinės harmonijos viešpatija. Ankstyvieji pitagorininkai skaičius dar menkai teskyrė nuo daiktų. Todėljų tezę „Viskas yra skaičius“ galima buvo interpretuoti įvairiai.Pitagoriškas daiktų prado aiškinimas įgalino filosofiją žengti dviemskirtingais keliais. Einant pirmuoju, buvo remiamasi pitagoriška monados (gr. monas –vienetas) samprata. Monada buvo pradėta traktuoti ne kaip abstraktusskaičius 1, žymimas tašku, o kaip mažas, dėl mažumo nematomas, taip pat irnedalomas kūnas. Pasak Demokrito (460-370 m. pr. Kr.) atomų yra įvairiųrūšių; be to, daiktai susideda iš atomų. O pitagorininkų požiūrių, monadayra viena (jei jų yra daug, tai jos neskiria viena nuo kitos) ir daiktųpradas yra ne pati monada, o skaičius. Skirtumų tarp Demokrito ir pitagorininkų yra, aišku, kur kas daugiau.Demokritui nemažą poveikį padarė, matyt, ne tik pitagorininkai, bet irelėjiečiai. Demokrito atomai, be abejonės, turi nemažai elėjiečių(tikrosios) būties bruožų: atomai yra amžini, nekintami, nedalomi. Svarbiausią Demokrito tezę galima suformuluoti taip: pasaulio pradai yraatomai ir tuštuma. Tai, kad visi daiktai sudaryti iš atomų, sąlygojapasaulio vienovę. Siela, pasak Demokrito, taip pat sudaryta iš atomų, betji skiriasi nuo daiktų, nes sielos atomai, būdami itin maži ir sferiškosformos, yra labai judrūs. Demokrito filosofinės idėjos (kaip ir pitagorininkų) turėjo didelę įtakąnaujųjų laikų gamtotyrai. Jos tapo mechanistinio pasaulėvaizdžio, t.y.
požiūrio į pasaulį kaip mechaninių dalelių sistemą, įsivyravusiogamtotyroje, pagrindas.

Antrasis iš dviejų mūsų minėtųjų kelių nuo pitagorininkų ir eilėjiečiųvedė visai kita – idealistinės filosofijos -kryptimi. Žymiausias josAntikos laikų atstovas yra Platonas (428 ar 427-348 ar 347 m. pr. Kr.). Jisbuvo Sokrato mokinys, todėl čia turime keletą žodžių tarti ir apiemokytoją. Sokratas (469-399 m. pr. Kr.), bent jau vėlyvuoju savo gyvenimo periodu,visiškai nenagrinėjo klausimų, kuriuos gvildeno miletiečiai, elėjiečiai irpitagorininkai. Jo nedomino daiktų pradai, jų prigimtis, pasaulio sandarair kilmė. Pasak Sokrato, išmintis, kurios turi ieškoti filosofai, taižinojimas, kaip reikia gyventi. Todėl Sokratui labiau rūpėjo nemetafizikos, o etikos klausimai. Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad, norintsužinoti, kaip reikia gyventi, iš pradžių būtina išsiaiškinti žinių esmę. Filosofiniuose dialoguose su mokiniais bei oponentais Sokratas kritiškaianalizavo ir vertino tiek Atėnų politinę santvarką, tiek moralę beireligiją, ir už tai buvo nuteistas myriop (oficialaus kaltinimas toks:bedievystė ir jaunimo demoralizavimas). Sokratas pademonstravo, kad moka netik gyventi, bet ir mirti. Jo mokiniai (tarp jų ir Platonas) buvo parengęSokrato pabėgimą iš kalėjimo, bet jis šio sumanymo atsisakė kaip negarbingoir drąsiai išgėrė teismo skirtą taurę. Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus. Apie 120 metų klajojęs, jisgrįžo atgal ir savo gimtajame mieste įkūrė filosofinę mokyklą, kuri įėjo įistoriją Akademijos vardu. Savo pažiūras Platonas dėstė daugiausia dialogųforma, kuriuos jo mokiniai išsaugojo ateities kartoms. Dialoguose Platonassavo pažiūras paprastai reiškia Sokrato lūpomis ir dažnai (ypačankstyvuosiuose Platono kūriniuose) ne taip jau lengva nustatyti, arPlatonas dėsto savo mokytojo pažiūras, ar naudojasi jo vardu savo paties

pažiūroms dėstyti. Tačiau idėjų teorija yra neabejotinai paties Platonoapmastymų rezultatas. Grožis, apie kurio prigimtį klausia Sokratas, negali būti sutapatintas sujokiu juslėmis suvokiamu daiktu. Hipijo išvardytus juslinio pasauliodaiktus galima pagrįstai vadinti gražiais, bet juk klausimas keliamas taip:ne kokie daiktai yra gražūs, o kas yra pats grožis? Tikras, tobulas,amžinas, neatsirandantis ir neišnykstantis grožis yra ne koks nors regimas,apčiuopiamas daiktas, o tai, ką Platonas vadina idėja (gr. idea – forma,sąvoka, vaizdinys). Visi vienu vardu vadinamos konkrečios rūšies jusliniopasaulio daiktai turi bendras savybes todėl, kad egzistuoja vien tik protu(ne juslėmis) suvokiama amžina, besąlygiška priežastis, lemianti jųpriklausomybę tam tikrai klasei ar rūšiai. Daiktai turi bendrų savybiųtodėl, kad, Platono žodžiais tariant, jie „dalyvauja“ idėjose. Platonas gerai supranta, jog turintys individualių skirtumų rūšies nariaipriklauso tai pačiai rūšiai todėl, kad turi jai būdingų bendrų(svarbiausių, esminių) bruožų. Biologas galbūt pasakytų: medis – taidaugiametis augalas su kietu kamienu ir šakomis. Vargu ar jis keltųklausimą, kokia prasme egzistuoja rūšis ir ar ji yra tikresnė, realesnė užindividą, ar ne. Tačiau Platonas kelia būtent tokį klausimą. Ir teigia, kad rūšis yraidėja, kuri egzistuoja ne jusliniame pasaulyje (kuriame egzistuojaindividualūs medžiai), o visiškai kitokiame – idėjų pasaulyje. Idėjos yranuo daiktų nepriklausomos: daiktai gali išnykti, o idėjos nuo to nepakis.Tą patį galima pasakyti ne tik apie idėjas – daiktų rūšis, bet dėl savolaikinumo, kintamumo, santykinumo jokiu būdu negali joms prilygti. Daiktai,pasak Platono, tėra idėjų šešėliai. Platonas tikina, kad laikydami juslinio pasaulio daiktus realiais, mes
apsirinkame. Tikrove, būtimi (ar bent tikrąją būtimi) reikia laikyti tiktai, kas neatsiranda ir neišnyksta (čia jis aiškiai seka elėjiečiais), tai,kas besąlygiška, amžina, tobula. Todėl tikrove, būtimi reikia laikyti nedaiktus, o idėjas. Aristotelio (384-322 m. pr. Kr.) nuomone, Platonas, atskyręs idėjas nuodaiktų, negali paaiškinti, koks yra tikrasis jų santykis. Paties Aristotelio požiūris į bendrybės ir atskirybės santykio problemą,kurios Platonas, jo nuomone, neišsprendė, yra toks: realiai egzistuoja tikindividualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime – jiemsnereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas vėliau buvo pradėtavadinti substancija. Iš kiekvieno analizuojamo daikto (substancijos) galima išskirti tas josavybes, kurios įeina į daikto sąvoką ir yra bendros visiems tos rūšiesdaiktams. Tas bendras, rūšines daiktų savybes Aristotelis vadina jų forma,o kitas, individualias, – materija. Daikto materija yra tai, kas jame nėra forma. Taigi materija yra beformė,neapibrėžta. Pasak Aristotelio, daiktų medžiaga, iš kurios jie padaryti –bronza ar marmuras – tai jau suformuota materija. Grynoji arba „pirmoji“materija neturi jokios formos, jokių rūšinių savybių; ji yra visiškaineapibrėžtas daiktų pagrindas. Aristotelio formos kaip daiktų esmės primena Platono idėjas. Bet tarp jųyra vienas labai svarbus skirtumas: idėjos egzistuoja nepriklausomai nuodaiktų, o formos – pačiuose daiktuose. Kodėl Platonas turėjo sušvelninti idėjų ir daiktų priešpriešą? Matyt,didžiausią reikšmę Platono pažiūrų kitimų turėjo jo amžininkų pitagorininkųpadaryti mokslo atradimai, iš kurių svarbiausi, Platono požiūriu, buvo du:pirma, nustatymas, kad Žemė yra sfera (rutulys), ir antra, kad planetosjuda apskritimais. Tai reiškė, kad kosmose vyrauja idealios geometrinėsformos. Kadangi Visatoje randame idėjoms būdingų bruožų, tai juslinio
pasaulio negalima laikyti visiškai netobulu. Jo sandaros principas yradarna, harmonija, kurią galima paaiškinti tik tuo, kad kosmoso tvarka yratikslinga ir jį valdo protas. O tai savo ruožtų Platoną verčia tikėtidievybe, kuri jį tokį sukūrė. Mintį, kad pasaulį sukūrė Dievas, vėliau nuolat kartos krikščioniškiejimąstytojai. Tačiau, krikščionių požiūriu, Dievas sukūrė pasaulį iš nieko.Pagonis mąstytojas Platonas manė kitaip: pasaulį Dievas kūrė iš dar iki josukūrimo egzistavusios medžiagos arba, kitaip tariant, materijos. Materiją, nors ji ir amžina, Platonas priešina Dievui. Dievas yra gerasir tobulas, todėl viskas, kas pasaulyje yra negera ir netobula, kyla išmaterijos. Klasikinės epochos graikai, visur vertinę aiškumą ir darnumą,neapibrėžtumą laikė akivaizdžiu blogiu. Vėlyvuosiuose Platono veikaluose pateiktoje būties hierarchinėjesąrangoje žemiausią vietą užima beformė materija. Aukštesne padėtį būties hierarchijoje užima juslinio pasaulio daiktai.Tiesa, skirtingai nuo materijos, jie nėra amžini. Tačiau, būdami idėjųatvaizdai, daiktai yra arčiau tobulos būties, ir visų pirma tai reikiapasakyti apie daiktus, kurių geometrinės formos yra tobulos. Išskirtinę padėtį empiriniame pasaulyje užima žmogus. Mat jis turi ne tikkūną, bet ir sielą, kurią, pasak Platono, sudaro trys dalys: protingoji,impulsyvioji ir juslinė. Dar aukštesnę vietą būties hierarchijoje užima idėjos. Siela (žemiškajamegyvenime) yra sunkinama materijos, todėl nėra nei absoliučiai gera, neitobula. O idėjos su materija neturi nieko bendro (išskyrus amžinumą). Visos idėjos yra tobulos, tačiau jų statusas nevienodas. Idėjos yrasąvokų objektai, todėl jų santykiai tokie pat kaip ir sąvokų. Vienossąvokos yra bendresnės už kitas. Gyvūno sąvoka bendresnė už liūto. Todėl ir
idėjų pasaulyje gyvūno idėja užima aukštesnę vietą už liūto idėja. Daraukštesnę vietą idėjų hierarchijoje užima abstrakčios idėjos – grožis,teisingumas. O virš jų visų kyla Gėrio idėja. Pasak Platono, tiek siela,tiek visi daiktai siekia Gėrio – pasaulio galutinio ir aukščiausio tikslo. Gėris kaip visų daiktų tikslas padaro pasaulį protingą, todėl Platonassuartina Gėrį su protu. Protingiausia ir apskritai visais atžvilgiaistobuliausia esybė yra Dievas. Todėl bent jau vėlyvuoju savo kūryboslaikotarpiu Gėrį Platonas iš esmės tapatina su dievu. Dievas yra pasauliokūrėjas. Dievas yra tikrasis, svarbiausias kosmoso pradas. Jis yra būtiespradžia, ir vidurys, ir pabaiga. Jis yra pradžia, nes iš jo viskas kyla,vidurys, – nes jis yra visų dalykų, kilusių iš jo, esmė, ir pabaiga, – nesjis yra pasaulio tikslas.

Išvados

Būties problema apskritai yra visos filosofijos problematikos centras.Graikų filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Būties klausimasbandomas išsiaiškinti”Metafizikoje”. Keliamas klausimas – koks mokslastyrinėja pradus. Jam atrodo, kad tai yra pirmasis mokslas, kuris turi tirtidieviškąsias būtybes. Filosofija įvardijama kaip teologija. Klausimas apiebūtį yra susijęs su klausimu apie mokslą, kuris tyrinėtų būtį.

Filosofijoje, tam kas yra įvardinti, vartojama būties sąvoka. Būtimivadiname tai, kas kuriuo nors būdu yra. Būties sąvoka iš visų sąvokų –pati plačiausia ir bendriausia. Todėl ir būties negalima logiškaiapibrėžti, nes nėra už ją bendresnių sąvokų. Kita vertus būties sąvokąnegalima išskaidyti į kitas sąvokas, nes ši nėra sudėtinė. Būties klausimaisvarstomi filosofijos dalyje, kuri tradiciškai vadinama metafizika. Šitaip

buvo pavadintas Aristotelio, žymiausiu antikos filosofo, veikalas, kuriamesvarstomi būties klausimai. Tiesa, Aristotelis savo raštuose būtiesklausimams skirtą mokslą vadina pirmąja filosofija. Juk pirmosiosfilosofijos objektas kaip tik yra visa būtis, būtis iš savęs ir ta būtisstengiamasi suprasti iš pačių jos pagrindų. Tačiau suvokimas, kad būtis yrauž to, ką matome, jau yra tam tikras požiūris į būtį. O konkrečią būtiessampratą įvardinantis terminas vargu ar tinka bendram filosofijos daliespavadinimui. Todėl yra dar vienas pavadinimas įvardinantis būtį –ONTOLOGIJA Šis graikų kilmės žodis būčiai įvardinti dažniausiai vartojamasmokslui. Kadangi būties neįmanoma logiškai apibrėžti, gali egzistuoti filosofinėssistemos, kurios remiasi nevienodomis būties sampratomis. Aristotelis nagrinėjantis būtį, aptaria ją dviem būdais. Pirmiausiatikrovėje būtis yra tai, kas nėra kitame (kaip ypatybė). Teiginiuose šiąbūtį atitinka sąvoka, išreiškianti tai, apie ką viskas gali būti tariamatai yra daiktas ar individas, nes tik jie remiasi pačiais savimi, nebūdamikitame. Būtis, kuri dar vadinama antrąja būtimi, Aristoteliui yra individoar daikto esmė, svarbiausia jo savybė, pažyminti, kuo daiktas skiriasi nuokitų daiktų ir tuo, kokia ypatybe jis priklauso tai o ne kitai rūšiai.Naudota literatūra:

Nekrašas E. Filosofijos įvadas. V., 2004. Šliogeris A. Kas yra filosofija? V., 2003 Heidegger M. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1992 www.straipsniai.lt