Būties teorija

II. Būties teorija (ontologija):

1. Būties teorijos tapsmas:
a) indų kosmogonija:
Indų kosmogonija. Jei žmogus įmintu būties paslaptis jis pasiektų visišką sielos ramybę, nes taptų laisvas. Būties klausimai rūpi tiktai žmogui ir niekam kitam. Įvairiose pasaulio vietose šie klausimai buvo keliami įvairiuose kosmogoniniuose ir religiniuose mituose. Ryškiausias toks pvz. Tai indų vedos.(veda-sanskrito klb. žinojimas). Vedos – tai per ilgą laiką surinkti nežinomų autorių relig. Himnų, giesmių maldų rinkiniai. Išskiriamos 4 gr. : Rigveda, Jadžurveda, Samaveda, Adharveda. 1-asis yra seniausias. Rigvedoje – 1028 himnai iš 4 dalių : Samhitų (himnų) , Brahmanų (aiškinimų), Arranjakų (himnai seneliams ir kt.), Upanišadų (prasmės aiškinimų). Vedos yra vertingos tuo, kad jos tai pirmasis raštijos paminklas, kuriame keliamas būties klausimas ir grindžiama pasaulio atsiradimo idėja. Jose rašoma, kad iš pat pradžių nebuvo nieko nei erdvės nei dangaus nei dienos nei mirties. Tačiau pasaulis dievas ir visa kt atsirado. Upanišadose aiškinami visatos principai – brahman ir atman. Brahman – aukščiausias kūniškas objektyvumas, kurio pripildytas visas kosmosas. Atman – visur esantis subjektyvumas, asmeninis pradas Aš. Tai iš esmės yra tapatybės filosofijos užuomazgos. Brahmanų raaidos padarinys- konkretūs pradai iš kurių kyla daiktai: eteris, oras, ugnis, vanduo, žemė.
Indų ikifilosofiniame mąstyme 1k bandoma grįsti būties atsiradimo iš nebūties idėją. Indų vedos tipinis profilosofinis pvz.

b) Mileto m – la: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas:
Mileto mokyklos filosofai vadinami natūrfilosofais, nes fi

ilosofavo apie gamtą. Jie pirmieji atmetė mitologinį pasaulio aiškinimą

Talis (645- 547 m. pr.)
Pirmasis Europos filosofas buvo Talis iš Mileto. Jis vienas pirmųjų suabejojo mitų teiginiais ir klausė, iš kur pasaulio daiktų įvairovė ir kur pasaulio daiktų pradžia (ne “pradas”, nes šios sąvokos Talis nevartojo)? Jam buvo įdomu ne kaip pasaulis atsirado, o koks jis buvo iš pradžių. Tačiau vis tiek pirmasis filosofinis būties klausimas buvo pasaulio ir daiktų “pradžios” klausimas.
Talis iškelia hipotezę, kad daiktų pradas yra vanduo. Tuo pačiu tai ir pasaulio vieningumo idėjos pagrindimas: visko pradžia ir pabaiga yra vanduo.

ANAKSIMANDRAS (611- 546 M. PR.)
Priešingai nei Talis, A. kalba tiesiogiai ne apie “pradžią”, o apie visko “pradą” (“arche”). Prado Anaksimandras nesutapatina su jokia žinoma medžiaga. Jį pavadino “apeironu”, t.y. kažkuo neapibrėžtu, begaliniu. Jis samprotauja, kaad jei pradu būtų, pvz., vanduo arba oras, tai jis taptų pagrindiniu ir savimi paverstų visą kitą. Pradas turi būti neutralus visoms medžiagoms.
Apeironas, pasak A., yra amžinas ir nesunaikinamas. Judėdamas ir išskirdamas priešybes- karštį, šaltį ir t.t.- jis sukuria visą pasaulį.

Anaksimenas
Anaksimandro mokinys Anaksimenas savo mokytojo idėjų nepalaikė. Jo nuomone, visatos ir daiktų pradas yra oras. Visi daiktai- tai oro išretėjimo ar sutirštėjimo rezultatas. Siela susideda iš oro, o ugnis- išretėjęs oras. Tai taip pat vieningumo idėja.

c) Pitagoras, Demokritas, Herakleitas:

Pitagoras
Pitagoriečių mo

okyklos steigėjęs buvo Pitagoras (580–500 m.pr.). Kadangi dėstoma buvo jo vardu, negalime atskirti jo minčių nuo jo mokinių. Pitagoro įkurta religinė mistinė pitagoriečių sąjunga buvo net užgrobusi miesto valdžią. Pitagoras pasiskelbė pusdieviu. Jis teigė, kad ,,yra trys rūšys protingų būtybių: pirma– dievas, antra– žmogus ir trečia– panaši į Pitagorą.”. Skaičiai buvo suskirstyti į požymius. Dėl to pitagoriečiai domėjosi matematika.
Harmonijos esmė yra pusiausvyra.
Į savo amžininkus pitagorininkai panašūs tik tiek, kad kalba apie Visatos ir daiktų pradą, tačiau išsiskiria tuo, kad jų pradas nefiksuojamas empiriškai, nes tai– abstraktūs skaičiai. Tokią išvadą Pitagoras ir jo sekėjai padarė tyrinėdami muziką ir matematiką: stygų skirtingų garsų priežastį galima pagrįsti matematiškai, o visus daiktus suprasti kaip skaičių struktūras. Visko pradžia– vienetas, dvejetas– neapibrėžtumas. Iš vieneto ir dvejeto atsiranda visi kiti skaičiai. Pitagorininkų idėjų interpretatoriai tvirtina, kad jų skaičiai turi ir formas, t.y. skaičius aiškina geometriškai. Vienetas– taškas, dvejetas– tiesė, trejetas– kvadratas, ketvertas– kubas. Tačiau pitagorininkai pripažino ir keturis materialius pradus– ugnį, orą, vandenį ir žemę, kuriuos žymi skaičius keturi.
Pitagorininkai nustatė Žemės apvalumą, jos taisyklingą ir reguliarų judėjimą. Žemė juda apie savo ašį ir skrieja apie planetų idealųjį centrą. Pasaulinių metų amžius– 10 000 metų. Tai esąs ciklas nuo ugnies kaip pradžios iki grįžimo atgal į ugnį. Beje, graikams amžinybė nereiškė tiesinės trukmės, ji re
eiškė judėjimą ciklais.
Pitagorininkai taip pat reikšmingi sielos teorija. Siela nekūniška ir egzistuoja atskirai nuo kūno, ji gali jungtis su kiekvienu kūnu (augalu, gyvuliu), ji patvaresnė už kūną, tobulesnė. Iš kūno (sielos kalėjimo) išsivaduoja apsivaliusi ir atkentėjusi, tačiau kenčia tik būdama kūne. Taigi gyvenimas yra kančia, o sielos įsikūnijimai– nelaimė. Nepagydomos sielos nutrenkiamos į pragarą.

Demokritas (460–370 m.pr.)
Šis filosofas gyvenimo tikslu laikė gėrio siekį. Buvo ikisokratikas. Kaip žinoma jiems priskiriama miletiečių gamtos filosofija, Pitagoro mokykla, elejiečiai, Heraklitas, jaunesnieji gamtos filosofai bei atomistai. Beje, Demokritas istorikų yra laikomas to laikotarpio moksliškiausiu filosofu. Jis išplėtojo Leukipo atomų mokslą kartu su būties teoretiku ir sukūrė materializmo sistemą. Jo buvo teigiama, kad siela taip pat sudaryta iš mažų ugnies atomų, kuriuos minėtieji atvaizdėliai judina ir kurie tokiu būdu sukelia pojūtį. Tad suprantama, kad visą žmogaus pritinę veiklą Demokritas vertina kaip (=aiškina kaip) materialų procesą, atomų judėjimą. Jo etikoje žmogaus siekių tikslu laikoma teisinga sielos būsena – pusiausvyra ir rimtis, pasiekiama protu, saikingumu, susilaikymu nuo juslinių malonumų bei pagarba dvasinėms gėrybems.

,, Dvasia turi paprasti iš savęs pačios semti savo džiaugsmus.”
Demokritas buvo įdomus savo mąstymu. Tai rodo ir jo visko išjuokimas, tarsi visas gyvenimas būtų kokia komedija. Pasak Demokrito, jeigu žmogui gyvenimas atrodo akip pamazgų duobė, tai jis yra kvailys, nes nemoka g

gyventi.
Demokritas – nuosekliausias iš visų materialistų. Mąstymas Demokritui yra grynai fizinis procesas, nes ir siela susideda iš labai smulkių (didesni atomai sunkesni) ir apvalių atomų ką jau minėjome. Pabaigai reiktų pridurti, kad per savo filosofo karjerą parašė 70 veikalų, tačiau deja, iš jų neliko nei vieno.

Herakleitas iš Efeso
Herakleitas (apie 550 – 480 m.pr.Kr.) pabrėžęs visus daiktus valdančius nuolatinius tapsmą ir nykimą. Žinoma, kad: ,, Į tą pačią upę neįmanoma įlipti dusyk.”. Nes nestovi niekas vietoje ir niekas neišlieka. Jis pasaulį vaizdavosi kaip nuolatinę priešingų apibrėžčių kaitą: ,,šalti šyla, šilti šąla, drėgni džiūsta, sausi šlampa.”.
Niekas neįmanoma be savo priešybės:,, Tas pats būna gyva ir mirę, budintis ir miegantis, jauna ir sena.”
Taigi Herakleitas yra priešybių vienybės ir kovos, taip pat logoso – neįveikiamos kosminės tvarkos(lemties) – idėjos pradininkas.

Mąsto apie daiktą ir kosmoso pradą.
1) Ugnis yra pradas
2) Judėjimas
3) Dialektiškas pasaulis
4) Logoso idėja

d) Elėjos m- kla: Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas

Ksenofanas (565- 470 m. pr.)
Ksenofanas laikomas pirmuoju tikru Graikijos metafiziku, nes kategoriją “būtis”paverčia filosofine ir pamatine visiems laikams.
Ksenofanui pradai yra žemė ir oras. Taigi, pasaulis vieningas, o pradų judėjimas ir kaita nesukuria nieko naujo. Vadinasi pati būtis yra amžina ir nekintanti. Pasaulis nėra niekieno sukurtas, nes apie Dievą mes nieko nežinome ir negalime žinoti. Daugybė dievų- žmogaus nuomonės rezultatas.
Dievo, apie kurį kalba Ksenofanas, esmė skiriasi nuo žmonių esmės. Ksenofano Dievas yra vienas ir rutulio formos.Iš esmės tai begalinis kosmosas, be kurio daugiau nieko nėra. Dievo esmė– rimtis. Jis viską supranta ir girdi, o pasaulį valdo mintimis.
Už tai, kad dievybę sutapatino su pasuliu, Ksenofanas priskiriamas panteistams.

Parmenidas (540- 470 m. pr.)
P.- žinomiausias iš elėjiečių, Ksenofano mokinys. Jis tęsia mokytojo idėjas apie būtie amžinumą ir nekintamumą. Parmenido (kaip ir K.) būtis yra rutulio formos. Išvadas jis daro remdamasis grynuoju protu, nes jutimai nieko nefiksuoja. Minties tikrumas garantuotas, nes mintis ir mąstomas dalykas- tas pats.
Būtis yra amžina, todėl jai priklauso tik tai, kas neatsiranda ir neišnyksta. Joje nėra jokio judėjimo, jokios nebūties. Apie ją net mąstyti negalimas, nes neįmanoma mąstyti apie tai, ko nėra. Būtis- viena ir visur.
Kadangi būtis yra visur, todėl ji judėti nebegali.

Zenonas (490- 430 m. pr.)
Idėją apie būties rimtį, judėjimo ir kitimo negalimumą atkakliai gynė Parmenido mokinys Zenonas. Jis pirmasis savo mintis reiškė ginčo forma. Jis teigė, kad logiškai neįmanoma įrodyti nei būties daugybiškumo, nei judėjimo (įrodinėjo “padėtimi be išeities”).
Pirmąjį teig. įrodinėjo epicheiremomis (samprotavimais).Būtis neprieštaringa, o pripažinę daiktų judėjimą, patenkame į prieštaravimą.
Judėjimą Z. neigė aporijomis “Achilas”, “Strėlė” ir .t.t. Vis dėl to Z. neneigia judėjimo. Jis tik teigia, kad jo negalima įrodyti.

Svarbiausias elėjiečių nuopelnas filosofijai yra būties vientisumo ir pastovumo įrodinėjimas grynuoju protu, juslišką pasaulį pripažįstant tik regimybe.

e) Empedoklis, Anaksagoras

Empedoklis (apie 492 – 432 m.pr.)
Empedoklis kaip tikras ,,centristas” lygiaverčiai pripažįsta visus keturis pasaulėtvarkos pradus – ugnį, vandenį, orą ir žemę. Jo manymu, jie yra lygiaverčiai, todėl vienas į kitą nepereina. Juos judina meilės ir neapykantos jėgos. Viešpataujant vien meilei, jie susilieja į homogonišką vienį, tačiau neapykanta juos išskiria. Jei abi jėgos veikia tarpusavyje rungtyniaudamos, tai sumišus elementams, randasi konkretūs daiktai. Tačiau Empedoklis būties nekintamumą taikė tik pradams, bet ne daiktams. Suvokimo teorijoje Empedoklis laikėsi požiūrio, kad į jutimo organų angas, jei tik jas tiksliai atitinka, todėl tik panašūs dalykai atpažįsta vienas kitą. Taigi Č.Darvino, kurį neblogai žinome iš biologijos, ,,natūraliosios atrankos” idėjos pirmavaizdį sukūrė Empedoklis.

Anaksagoras (apie 500 – 425 m.pr.)
Anaksagoras – jonėnas – atvyksta į Atėnus ir ten įsteigia mokyklą.
Vertinamas kaip pirmasis filosofas ir mokslininkas profesionalas.istorikai jį apibūdina kaip pliuralistą ir teologinio gamtos aiškinimo pradininką.
Anaksagoras nepriima nei vieno savo pirmtako požiūrių apie vieną ar kelis Visatos pradus. Jam pradų yra begalybė. Anaksagoro nuomone, egzistuoja begalo daug kokybiškai skirtingų elementarių medžiagų. Kiekvienoje, net pačioje mažiausioje bet kokio daikto dalelėje yra visos šios medžiagos, o to daikto pobūdį apsprendžia tam tikra šių medžiagų mišinio proporcija. Ir tas medžiagas judina planingai tvarkantis protas.
Taigi, matyti, kad šis žymus filosofas remiasi į taip vadina logos.

2. Sokrato filosofavimo specifika
Sokratas Atėnietis (apie 470–399 m.pr.), nuo kurio prasideda graikų filosofijos periodas, laikomas autonominės filosofinės etikos kūrėju. Daugiausia žinių apie jo mokslą galime pasisemti iš Sokrato mokinio Platono dialogų. Iš jų sužinome, kad Sokratas, nuolat megzdamas pokalbius su savo miesto gyventojais, juos tarsi egzaminuodavo ir ragindavo teisingai gyventi. Dėl šio jo bruožo, priešiškumas jam didėjo, kol galiausiai 399 metais, apkaltintas piktažodžiavimu dievams bei jaunimo tvirkinimu, S. turėjo stoti prieš teismą, kur buvo nuteistas myriop nunuodijant.
Kalbėdamas su miestelėnais, S. įsitikina, kad jie visi tvirtai tiki puikiai žiną, kas yra gėris ir dorybės, tačiau iš tikrųjų jie tik tariasi žiną, ir šis tariamas žinojimas, neatsilaikęs prieš patikrinimą logu (protu), subliukšta. Sokratas sukuria tam tikrą metodą, leidžiantį pasiekti tvirtą žinojimą. Keldamas tikrinančius klausimus, Sokratas tol griauna savo pašnekovo tariamą žinojimą, kol tas galiausiai prisipažįsta nieko nežinąs. Jis taip elgiasi todėl, kad pasitiki logu, kuriame glūdintis taisyklingumas protu paremtame pokalbyje atveda į tikrąjį pažinimą.
Viena svarbesnių S. posakių: ,, Niekas nesielgia priešingai tam, ką žino esant teisinga.”
Juk kiekvienas blogas veiksmas kyla iš nežinojimo, kas yra gėris ir blogis. Sokratas idealiai įkūnijo mąstymo ir veikimo vienybę. Čia jam padėdavo jo vidinis balsas, jo ,,daimonion”, kuris vadovavo jo veiklai ir buvo sielos dieviškojo pašaukimo ženklas. Jo filosofijos sampratos savitumas lėmė, kad jis pats neįkūrė mokyklos.

3. Platono idėjų teorija ir kosmologijos mitas
Platonas (427 – 347 m.pr.Kr.) yra Sokrato mokinys. Šio filosofo tikrasis vardas – Aristoklis. (Vaikystėje buvo labai drovus; parašė agrsių veikalų apie valstybę ir jos valdymą). Visas jo filosofinis palikimas darė įtaką vėlesniam filosofavimui (pritariant, o kartu ir kritikuojant), tačiau reikšmingiausią ir įspūdingiausią jo filosofijos dalį sudaro būties teorija, kurios branduolį istorikai dažniausiai vadina „idėju teorija”, be kurios neįmanoma paaiškinti nei Platono pažinimo teorijos, nei politikos filosofijos (kartais sakoma – socialogijos), nei jo etiks, nei estetikos. Aiškinantis „idėjų teoriją”, svarbiausia yra įsidėmėti, kad pagrindinis šios teorijos leitmotyvas, t.y. pagrindinis dialogų turinio elementas, yra toks: materialūs daiktai, kurie yra prieinami pojūčiams, nėra būtis, tai tik panašu į būtį, būties šešėliai”, o pati būtis yra tik tai, kas nematoma ir negirdima, vadinasi, nematerialu, dvasiška ir prieinama tik protui, grynajam mąstymui, operuojančiam taip pat nematerialiais dalykais – sąvokomis. Dėl šios minties Platonas vadinamas objektyviuoju idealistu, nes šis „tikrosios būties” nematerialus, t.y. idealus, pasaulis, yra amžinas, taigi niekieno nesukurtas ir nuo nieko nepriklausomas (net nuo Dievo) – objektyvus (šiuolaikine terminija). Latonas savo teorijoje idėjomis vadina ir mintis, ir sąvokas, tačiau pagrindine prasme „idėja” yra savotiška bekūnė formuotė, provaizdis arba pirmavaizdis, kuris tam tikrame mistiniame, t.y. antgamtiniame, pasaulyje yra kaip tobulas visų daiktų modelis, grynoji visų daiktų modelis, grynoji visų daiktų esmė. Ji amžina ir nekintanti, neturinti dalių ir nesunaikinama. Būties, t.y. idėjų pasaulio tikslas yra gėris ir grožis. Taigi gėrio ir grožio idėjos yra idėjų pasaulio pavaldumo viršūnėje. Kalbant apie Platono kosmologijos mitą reikia paminėti, kad pasaulio atsiradimui paaiškinti Platonas sukūrė Demiurgo mitą.Demiurgas – pasaulio rentėjas – galingas, tačiau jis pasaulio nesukūrė, t.y. nesukūrė iš absoliutaus nieko, nes idėjos ir medžiaga amžinos kaip ir pats demiurgas. Nuo šio mito prasideda loginis Dievo buvimo įrodymas: jeigu yra tvarka (gr. Kosmos – tvarka), tai neišvengiamai turi būti ir tvarkdarys, o Kosmosas tvarkos atžvilgiu – tobuliausias dalykas.

Platono „idėjų teorijos” prasmė šiandien:
1) nuo Platono laikų pasaulis buvo padalytas į materialų, t.y. kūnišką, ir nematerialų, t.y. dvasišką.
2) Sunkiai paneigiama, kad dalyko esmę sudaro idėja
3) Platono kai kurie idėjų teorijos momentai nesunkiai sukritikuojami

4. Aristotelio metafizikos ypatumai
Aristotelis (384–322 m.pr.) gimė Stageiroje ir 20 metų mokėsi Platono akademijoje. Apie 324 m.pr. jis tapo Aleksandro Didžiojo mokytoju. Vėliau Aristotelis Atėnuose įkūrė savo peripatetikų-mokyklą. Aristotelis pirmasis ėmėsi tirti mąstymo sutvarkymą ne (tik) turinio, bet ir formos požiūriu.
“Metafizikos” atsiradimas:
Aristotelio raštų rinkinyje 14 knygų, kuriose nagrinėjami bendrieji principai, buvo sudėtos po fizikai skirtų knygų, radosi pavadinimas mokslo, tiriančio anapus gamtos esančius dalykus. “Metafizikoje” Aristotelis nusigręžia nuo Platono, kurio idėjų teoriją kritikuoja pirmoje knygoje. Aristotelis mėgina įveikti platoniškąjį idėjos ir realaus daikto dualizmą. Todėl jis teigia, kad daiktų esmė yra juose pačiuose. Daikte materija ir forma reiškiasi kartu. Psichologijoje Aristotelis skiria tris sielos dalis:
a) vegetacinė, arba augalinė;
b) juslinė, arba gyvulinė siela, bei
c) protas, kuris būdingas tik žmogui.
Aristotelinės etikos objektas yra žmogaus praktikos, kaip apsisprendimu pagrįstos veiklos, sritis, todėl etika atsiriboja nuo teorinės filosofijos.
Žmogiškasis gėris yra protinga sielos veikla.
Aristotelio požiūriu būdinga tai, jog dorovinė laikysena(hexis) kyla ne iš pačios įžvalgos, bet įgyjama praktika: nuolatinėmis pratybomis, įpratimu bei lavinimusi. Todėl ir tikslesnis dorybės apibrėžimas priklauso nuo patyrusio sprendimo bei pavyzdžio.

Medžiaga apie Aristotelį iš A.Jasmonto knygos.

Metafizikos sąvokos prasmę reikia aiškintis pagal filosofinį kontekstą.
Aristotelio kūryba išliko ne visa. Į išlikusius rankraščius jo paties mokiniai ir perrašinėjai pridėjo ir savo minčių bei komentarų. Antra vertus, paties Aristotelio kūriniai yra nebaigti, daug neaiškių minčių. Jis pirmasis filosofas, pradėjęs rašyti „sunkia”, proziška kalba. Jo traktatai, kuriuose nagrinėjami būties dalykai, pavadinti “Metafizika”. Aristotelis kritikavo Platono idėjų teoriją, tačiau visų idėjų jis visgi nepaneigė. Pasak Aristotelio, būties pagrindas yra ne bendrybė, rūšinė idėja 9bendra sąvoka), o atskirybė (atskiras daiktas). Jis mąsto maždaug taip:
a) jeigu idėja gali egzistuoti atskirai nuo daiktų, tai kaip tie daiktai gali tose idėjose „dalyvauti”?
b) visi daiktai yra sudėtingi dalykai, todėl jie „dalyvauja” daugelyje idėjų, tačiau Platonas šio klausimo neišsprendė;
c) jeigu daiktas be idėjos negalimas, tai taip pat yra ir su žmogaus sukurtais dalykais. Vadinasi, idėjos kuria ir žmonės, todėl jos neamžinamos, vadinasi, nėra jokio realiai egzistuojančio idėjų pasaulio.
Vadovaudamas sveiku protu, Aristotelis nusprendžia, kad tikroji būtis– realūs dalykai. Patys realūs daiktai– tai substancijos, arba esmės. Substancijoje skiriame, pirma, materiją, kuri pati dar nėra tam tikras konkretus daiktas, antra– formą bei sąvoką, kuri leidžia mums apibrėžti konkretų daiktą, ir trečia– tai, kas susideda iš materijos ir formos.
Kas yra materija? Tai dalykas, kuri Aristotelis supranta dvejopai. Pirmiausia– tai chaotiška, neapibrėžta medžiaga, neturinti visiškai jokių savybių. Antra prasme Aristotelis materija vadina kiekvieną medžiagą, iš kurios gaminami daiktai. Keturi elementai– ugnis, oras, vanduo ir žemė yra tarpinė grandis tarp chaotiškos ir juslinės neprieinamos „pirminės materijos” ir daiktų.
Daiktas virsta tuo, kas jis yra, t.y., esmė, materijai jungiantis su forma, nes pati materija yra absoliuti negalimybė. Vadinasi, daikto būties esmę lemia forma kaip ir platoniškoji idėja.
Kaip forma atsiduria materijoje, arba, tiksliau, kaip potencija (galimybė) virsta aktu (tikrove)? Kaip atsitinka dėl keturių priežasčių: materialiosios (materijos buvimo), formaliosios (savaime aktyvios formos, kuriančios tikrovės daiktus), veikiančiosios, arba aktyviosios (to, kas vykdo materijos jungimą su forma– Dievas, žmogus), ir pagaliau pačios svarbiausios– tikslo priežasties. Kaip sakė Aristotelis, viskas pasaulyje vyksta tikslingai. Būties raiškoje svarbus yra judėjimas. Judėjimas yra universali būties savybė, nes tik dėl judėjimo potencija (galimybė) virsta aktu (tikrove). Judėjimą Aristotelis aiškina prieštaringai. Jis šešeriopas: atsiradimas, žuvimas, padidėjimas, sumažėjimas, kitimas ir vietos keitimas. Svarbi būties teorijos sudedamoji dalis yra Aristotelio kategorijų teorija. Pagrindinė kategorija– esmė, žyminti turinčią formą ir materialią būtybę, t.y. substanciją, egzistuojančią savarankiškai. Kitos devynios kategorijos (kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas, padėtis, turėjimas, veikimas ir kęsmas) reiškia tai, kas savarankiškai neegzistuoja, bet atskleidžia substancijos esmę.

5. VIDURAMŽIŲ METAFIZIKOS SPECIFIKA:

a) Aurelijaus Augustino metafizika ir laiko koncepcija
Aurelijus Augustinas (354-430) – krikščioniškosios filosofijos pirmtakas. Ši religija V. Europoje buvo vienintelė, nes nugalėjo visus pagoniškuosius tikėjimus.
Jis buvo žymiausias patristikos filosofas teologas, kurio įtaka buvo didžiulė, o kai kurios jo idėjos yra tebėra aktualios iki šiol. Patristika – ankstyvojo krikščionybės filosofija. Jis derino savo mintis su platonizmu ir Šv. Raštu. Augustinui pagr. mąstymo kategorija yra Dievas. Dievas nematerialus absoliutas ir niekada juo nebuvo. Pasak Augustino visas pasaulis Dievo sukurtas tobulai ir per labai trumpą laiką Dievo valia ir iš absoliutaus nieko. Dievas pasaulį nuolat saugojo ir puoselėjo. Jei Dievas nusigręžtų pasaulis išnyktų. Pasaulis nėra Dievo dalis. Kūrėjas ir kūrinys – skirtingi dalykai. Nematerialūs tik angelai ir žm sielos. Idėjos nėra savarankiškos formuotės, tai Dievo mintys. Tos mintys tobulos ir amžinos pačiam Dieve, o daiktai laikini dalykai dėl jų materialumo.
Amžinybės ir laiko koncepcija:
a) Laikas yra sukurtas kartu su praeinančių daiktų pasauliu ir išnyks kartu su paskutiniu teismu.
b) Objektyvaus laiko nėra.
Dievas – amžinas. Amžinybė nelygi laikui, nes laikas turi atkarpas o amžinybė dalių neturi. Praeitis ir ateitis negalima, ne jų objektyviai nėra. Dabartis neegzistuoja nes tai trumputė akimirka kuri neišmatuojama. Tačiau praeitis išmatuojama nes tai įvykių seka.
Laikas egzistuoja tik žmogaus prote: praeitis – atmintis, ateitis – laukimas.Abu šie momentai sąmonėje – dabartis. Yra tik praėjusių laikų dabartis, dabarties dalykų dabartis ir būsimų dalykų dabartis. Dalykų, o ne paties laiko. Klausimas kas yra laikas liko taip ir neatsakytas. Samprotavimai, kad laikas yra mąstymo priemonė vadinami kraštutiniu subjektyvizmu

b) Jono Škoto Eriugenos panteizmas
Jonas Škotas Eriugena (800-877). Airis, neoplatonikas, panteistas. Vienas žymiausių to meto mąstytojų. Spręsdamas iškilusius klausimus pirmenybę teikdavo protui,o ne tikėjimui. Jis ėmėsi spręsti Dievo santykio su pasauliu problemą. Anot jo visa kas yra ir visa tai ko nėra vadinama lotynišku žodžiu – Natura. Jo manymu žodis Dievas yra beveik sinonimiškas žodžiui natura.
Dievas yra visko pradžia, vidurys ir pabaiga. Taigi Dievas yra visur ir egzistuoja kaip visybės esmė. Žmogaus protas gamtą gali suprasti kaip 4 saviraiškos pakopas:
1) Kurianti, bet nesukurta. Tai amžinasis Dievas tėvas, kurio esmės niekas nežino. Žmonės tą esmę gali suvokti tik mąstydami apie jo kūrinius. Iš daiktų mes sužinome apie Dievo išmintį ir gyvenimą.
2) Kurianti, tačiau pati sukurta. Dievas sukuria antrąją kuriančią gamtos pakopą. Daiktų platoniškosios amžinos idėjos, reiškia amžinai kurianti dieviškąjį protą. Protas reiškiasi kaip daiktų giminės ir rūšys.
3) Sukurta, bet pati nekurianti; Tai konkrečių daiktų aibė erdvėje ir laike. Dieviškosios būties dauginimasis pasiekia ribą. Ši pakopa yra nepastovi ir laikina. Žūdami daiktai grįžta į savo dievišką pagrindą. Grįžimas atgal – gamtos kūrimo pabaiga ir tikslas. Daiktai grįžta į
4) Nekuriančią ir nesukurtą pakopą. Į Dievą nuo kurio viskas prasidėjo.
Jonas škotas yra naujo filosofavimo būdo, scholastikos, pirmtakas.

Scholastika – abstrakčios ir formalios protinės operacijos formuojant išvadą.

Požymiai: 1 Visiškas paklusimas religinei doktrinai

2 Aristotelio metafizikos pajungimas teologijai

3 vieši disputai ir kapstymasis nereikšmingose smulkmenose

4 ginčas dėl bendrųjų sąvokų.

c) Tomo Akviniečio metafizika ir Dievo buvimo įrodymai
Tomas Akvinietis (1225-1247) – Ryškiausias to meto filosofas. Scholastas. Parašė daugybę metafizikos, antropologijos, teisės ir kt. Darbų. T. Akvinietis teigia, kad kiekviena individuali būtybė susideda iš esmės ir būties. Nei viename Dievo kūrinyje būtis ir esmė nesutampa, nes kūrinys dalyvauja būtyje. Daiktų būtį įtakoja įvairūs veiksniai. Todėl esmė dalijama į substanciją ir akcidenciją. Dievas yra visų daiktų priežastis ir tikslas. Forma yra būtybės esmė ir turinys, tačiau materija ir forma viena kitą įtakoja ir riboja. Materija nėra savarankiška, nes yra sukurta Dievo ir jo nuolat valdoma.
Dievo buvimo įrodymai. Dievo buvimas gali būti įrodomas 5 būdais:
1 būdas išplaukia iš judėjimo supratimo. Visa tai kas juda yra judinama kieno nors kito. Tai gali būti tik judintojas, kuris judina kitus ir priverčia juos judinti dar kitus. Taigi tas pirmasis judintojas kuris judina ir kurio niekas nejudina yra Dievas.

2 būdas išplaukia iš veikiančiosios priežasties supratimo. Pojūčiais suvokiamuose dalykuose mes randame veikiančiųjų priežasčių eilę. Taigi jei nebūtų pradinės priežasties tai nebūtų ir rezultato, o tai akivaizdi netiesa. Pirminė priežastis tai Dievas.

3 būdas atsiranda iš būtinybės ir galimybės supratimo. Daugybė daiktų gali būti gali ir nebūti, tačiau kai kurie gali visai išnykti, bet taip nėra. Būtis iš kurios atsiranda daiktai akivaizdi. Taigi būtinai turi būti kažkas savaime ir tai yra visų kitų būtinų dalykų priežastis – Dievas.

4 būdas išplaukia iš skirtingų raiškos laipsnių, kurie pastebimi daiktuose, supratimo:kai kurie dalykai pasižymi aukščiausiu teisingumu. Aukščiausias teisingumas yra aukščiausio laipsnio būtis. Vadinasi yra tai kas pasireiškia kaip visų dalykų gerumo ir tobulumo priežastis – Dievas.

5 būdas – daiktų valdymo samprata. Gamtos kūnai neturintys proto yra priklausomi nuo kieno nors kito tikslo. Patys jie nieko negali vadinas jiems vadovauja kažkas kitas kas nukreipia juos į tam tikrą tikslą. Tas kažkas tai Dievas.
Akvinietis sugebėjo sujungti senovės ir katalikiškąją filosofijas. Jo filosofija vadinama Tomizmu.

6) Naujųjų laikų metafizikos ypatumai

a) Dekarto, Spinozos ir Leibnico substancionalizmas

Renė Dekartas (1569-1650)
R. Dekartas (lot. Renatus Cartesius) – prancūzė filosofas fizikas ir matematikas, klasikinio racionalizmo filosofas. Dekartas laikomas vienu iš naujųjų amžių naujosios filosofijos pirmtakų. Jis reikalavo pakeisti ankstesniąją filosofavimo tradiciją.
Dekartas mokėsi Paryžiuje, tačiau tarnavo olandų ir bavarų kariuomenėje. Bijodamas bažnytininkų persekiojimo už Galilėjaus idėjų pripažinimą, Dekartas išvyksta į Olandiją. Ten gyveno nuolat persekiojamas tiek katalikų, tiek protestantų fanatikų. Galiausiai jį pasikvietė Švedijos karalienė Kristina, kuri mėgo labai anksti keltis ir mokytis filosofijos. Filosofas nepakėlė tokio bjauraus režimo bei atšiauraus švediško klimato, susirgo ir 1650m. vasarį mirė.
Dekartas teigia,jog viskuo privalu abejoti. Žinių, pagrįstų tikėjimu, papročiais, tradicija, o ypač autoritetais pagrįstų tiesų reikia atsisakyti. Reikia abejoti viskuo. Ypač įtartini yra jutimai, nes galima abejoti net tuo, kad aš sėdžiu prie židinio su chalatu. Klaidinimo genijus verčia abejoti viskuo, tačiau ne absoliučiai viskuo.
Dekartas priima katalikiškosios filosofijos pradininko Aurelijaus Augustino neabejotino dalyko principą: neabejotina yra tik tai, kad “aš esu” ir “aš mąstau”. Taigi, Dekartas neabejoja vieninteliu dalyku – abejojančio subjekto buvimu (jeigu aš mąstau, vadinasi, aš egzistuoju).
Pagrindinė būties apibūdinimo sąvoka Dekartui yra substancija, kurią jis nusakė kitaip nei jo pirmtakai. Pagal Dekartą, substancija yra dalykas, kuris savo buvimu nereikalauja nieko, išskyrus jį patį.
Dekarto filosofiją mokslininkai vadina dualizmu, nes jis pripažįsta dvi savarankiškas substancijas: kūnus (materiją) ir dvasias (sielas).
Siela yra nemateriali, nedalomo ir neerdviška, todėl ją gali tyrinėti tik filosofija. Sielos pagrindinė savybė yra mąstymas. Tuo tarpu substancija, kuri yra erdviška, kurią galima iki begalybės dalyti, yra kūnas. Pagrindinė kūnų savybė yra tįsumas. Kadangi nekūniškas tįsumas neįmanomas, vadinasi nėra tuščios erdvės. Taigi, pasaulinė materija kaip erdvė yra begalinė, vienalytė, neturi tuštumų ir be galo daloma. D. neigė, kad materijoje yra atomų, todėl ir judėjimo šaltinis nėra pačiuose daiktuose, o anapus kūno.
Mąstančioji ir tįsioji substancija nepripažįstamos (nes substancija – tai savaime esanti būties esmė) substancijomis tikrąja prasme, nes yra netobulos. Tobula substancija yra pirmųjų dviejų kūrėjas – Dievas. Tik Dievas egzistuoja pats iš savęs ir yra pats sau priežastis. Visa kita savo būtimi reikalauja Dievo.
Dievo būvimą D. įrodinėja dvejopai. Pirmas įrodymas paremtas Anzelmu Kenterberiečiu. Jo esmė: turi būti daiktai, už kurių mūsų mintis nieko tobulesnio neįžvelgia, nemąsto.Dievo sąvoka yra tobuliausia, nes mūsų protas nieko tobulesnio sugalvoti negali. Taigi, sąvoka “dievas”savaime mums suteikia žinių apie tokio dalyko egzistavimą (galima sukritikuoti, nes sąvoka “devyngalvis slibinas “ neįrodo, jog toks tikrai yra).
Antras įrodymas. Kadangi žmonės negali suvokti begalybės, todėl šią sąvoką sugalvojo pats Dievas.
Abu įrodymai paremti tuo, kad sąvoka “dievas” yra paties Dievo mum duota, yra įgimta. Tokiai sąvokai yra būdingas pažinimui reikalingas aiškumas ir akivaizdumas.

Baruchas (Benediktas) Spinoza
Spinoza – žydų filosofas, gimęs ir dirbęs Olandijoje, už savo pažiūras persekiotas judėjų ir krikščionių. Vėliau buvo atskirtas nuo sinagogos ir prakeiktas. Mirė nuo džiovos.
Būties teorijoje pasižymėjo kaip panteistas. Tai reiškia, kad visybę (gamtą, pasaulį, kosmosą) sutapatino su Dievu. spinoza susižavėjo matematikos idėjomis ir pasaulį ėmė suprasti kaip matematinę sistemą, o savo pažiūras išdėstė apibrėžimais, aksiomomis ir teoremomis.
Spinozai pagrindinė išeities kategorija yra substancija, kuri tėra vienintelė ir vadinama Gamta, arba Dievu. Mąstymas ir kūniškumas Spinozai nėra savarankiškos substancijos, tai vienintelės substancijos, t.y. Dievo atributai (savybės, kuriomis Dievas apsireiškia). Tačiau monosubstancija nesiriboja tik tįsumu ir mąstymu, nes atributų skaičius – begalinis. Pati substancija begalinė, amžina, vadinasi, egzistuoja ne laike, niekieno nesukurta ir dėl to esanti pačios savęs priežastis. Tačiau substancija yra kurianti Gamta, kuri yra daiktų – modusų – priežastis. Visi daiktai yra baigtiniai, todėl tik jie kinta erdvėje ir laike. S. sako, kad daiktas kaip modusas mąstomas kaip begalinės substancijos apsiribojimo padarinys. Modusai yra ir amžinas judėjimas, ir amžina rimtis. Pastarieji modusai sieja daiktų pasaulį su substancija, kuri mąstoma tįsumo atribute. Protas yra begalinis modusas, siejantis daiktus su substancija, kuri tuo atveju matoma mąstymo atribute. Nors visi daiktai bent kiek dvasingi, tačiau esminis proto modusas – pažinimas – yra būdingas tik žmogui, turinčiam sielą – Dievo proto dalelytę. Dievo esmė – visiškas abejingumas. Viskas atsiranda ne iš Dievo norų ar valios, o iš jo dėsningos esmės. Dievuje nėra jokio atsitiktinumo, jokio tikslo. Visa, kas vyksta kitaip ir negali būt.

Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas
Leibnicas (toliau L.) yra trečias naujųjų laikų filosofas, kurio metafizikos išeities taškas yra substancijos sąvoka, tačiau kitaip interpretuojama.
Savo būties teoriją L. baigia naujųjų laikų substancionalizmą. L. įrodinėjo esant nesuskaičiuojamą aibę substancijų, kuras pavadino monadomis. Dėl to L. būties teorija vadinama monadomis. Vienos ar tik kelių substancijų buvimą L. atmetė, nes vienintelės substancjos teorija negali paaiškinti būtybių nepakartojamo individualumo., o mažas substancijų kiekis nepaaiškina daugybės tobulumo laipsnių tarp tobuliausios būties – Dievo – ir nebūties. L. monados absoliučiai savarankiškos ir nepriklausomos ir negali susijungti. L. atmeta ir materialistinę substancijos sąvoką, nes materialumu neįmanoma paaiškinti sielos judesių., nes jie ne mechaniniai.
L. monados neerdviškos, netįsios, t.y. neturi matmenų todėl nedalomos. Jo monados primena geometriškąjį tašką. Tokia monada jau nebegali būti kūniška, ji nemateriali. Taigi, monados yra ne tik savarankiškos, bet ir savaveiksmiškos. Savarankiškumas reiškia, kad atskira monada yra vienintelė ir nepakartojama savo kokybiškumu, o savaveiksmiškumas, kad jos amžinos.
Kūnai yra monadų sankaupos. Jų skirtumai yra hierarchiški, t.y. jos nevienodai išsirutuliojusios. Pasak L., kiekviena monada yra savotiškas gyvasis veidrodis, ryškiau ar blankiau atspindintis visą Visatą, nes jos tos pačios Visatos narės.
Nors monadų skaičius begalinis, tačiau yra jų trys pagrindinės grupės:
1) žemiausioji grupė, kuriai būdinga percepcija (lot. suvokimas), chaotiškas Visatos atspindys. Tai yra negyvosios gamtos kūnai.
2) Biologinių kūnų monados, jos jaučia, bet Visatos atspindys dar miglotas.
3) Žmogaus monados (nemirtingos), joms būdinga apercepcija, t.y. aiškūs Visatos vaizdiniai ir savimonė. Žmoguje yra vadovaujanti monada – siela. Tobuliausia monada yra Dievas.
Dievo galiomis monados sudaro geriausio iš galimų pasaulių harmoniją. Dievas suteikė monadoms galimybę savaime plėtotis. L. požiūriu, plėtra – tai tik formų pakeitimas, nes nėra nei atsiradimo, nei išnikimo. Pasikeitimai monadose reiškiasi darna.
Dievo būvimą L. stengiesi įrodyti logiškai. Yra žinomi 4 L. Dievo įrodymo būdai:

1) Ontologinis. Jis pagrįstas esmės ir būties skirtumais. Filosofo teigimu, iš aprašytų savybių spręsti apie būtybių realumą dar negalime. Tuo tarpu būtybė yra tobuliausia, jei kartu yra ir būtiška, ir esmiška. Toks sutapimas gali būti tik Dievuje.
2) Kosmologinis. Pagrįstas pirmosios priežasties idėja. L. šį įrodymą interpretuoja atsitiktinumo sąvoka. Atsitiktinumas reiškia, jog daiktas gali būti ir nebūti. Tai yra ne tik su pavieniais daiktais, bet ir su visu kosmosu. Kosmosas nėra būtinumo įrodymas. Kosmoso buvimas gali kilti tik iš Dievo. L. pirmasis iš filosofų suformulavo “pakankamo pagrindo” principą, kuris skelbia, kad joks reiškinys negali būti tikroviškas, joks tvirtinimas teisingas be pakankamo pagrindo, įrodančio. Kad dalykas yra būtent toks, o ne kitoks.
3) Įrodymas pagal “amžinąja tiesą”. Logika tokia: samprotavimai apie būtybes, kurių esmė su būtimi nesutampa, gali būti teisingi arba klaidingi. Išvados, kurios teisingos yra “amžinosios tiesos”. Atsitiktinių daiktų būties pagrindas negali būti atsitiktinis, bet privalo reikštis kaip “amžinoji tiesa”. Pastaroji neišvengiamai egzistuoja tik kaip mintys Dievuje.
4) “Nustatytosios harmonijos” įrodymas pagrįstas L. monadų savarankiškumo analogija su daugybę laikrodžių, rodančių tą patį laiką: turi būti išorinė tų laikrodžių reguliavimo priežastis, nes pašios monados tarpusavy nesąveikauja. Vedinasi, tai yra Dievas

b) Berklio ir Hiumo idealizmas
Džordžas Berklis
Naujųjų laikų filosofas, gyvenęs 1685-1753.
Filosofijos mokslininkai Berklį apibūdina dviem sąvokomis:
1) “subjektyvusis idealistas”;
2) “solipsistas” (lot. pats vienas);
Pagrindinė Berklio tezė, dėl kurios jis vadinamas “subjektyvistu” ir “solipsistu”, yra daugiau gnoseologinė nei ontologinė. Taigi, pažinimo teorijoje jis labiau “subjektyvistas”, o būties teorijoje – “solipsistas”.
“Pagrindinė Berklio metafizikos tezė yra: “Būti – vadinas, būti suvokiamam”. Kitais žodžiais, visa tikrovė tėra suvoktumas, o tas suvoktumas reiškiasi prote. Dėl to egzistuoja tik suvokiantysis protas (sugebantis suvokti) ir to proto turinys — idėjų apie pasaulį rinkinys.
Savo solipsizmą filosofas pradeda nusistebėjimu tardamas: “iš tiesų keista, jog tarp žmonių vyrauja nuomonė, kad namų, kalnų, upių ir kitų juntamų daiktų egzistavimas, gamtiškas ar realus, yra kas kita, o ne tai, kad juos suvokia protas”.
Berklio idealizmas yra nuoseklus, nes jis neigia kokios nors materialios substancijos buvimą. Pasak filosofo, egzistuoja tik dvasinė būtis “idėjų” ir “sielų” pavidalu. Daiktų abejotinumas atsiranda dėl to, kad prote esančios idėjos negali būti panašios į daiktus, nes idėja tegali būti panaši į idėją. Tačiau Berklio “idėja” yra jutimų duomenys, atėję į protą per jutimo organus. Taigi prote nebūna pačių daiktų, todėl daiktai reiškiasi tik kaip žmogaus pojūčių rinkinys. Pvz., obuolys – tai jo pavidalas ir spalva, kurie į protą atkeliauja per akis, standumas ir vėsumas – kaip lytėjimo duomenys ir panašiai. Sunaikinus tuos pojūčius, išnyktų ir pats obuolys. Tarkime, jei žmogus neturėtų uoslės, tai pasaulis ir būtų bekvapis.
Absurdiškiausia, Berklio nuomone, yra materijos idėja, nes ji prote iš viso neįmanoma. Joks pojūtis “materijos” nefiksuoja, nes nėra tokio daikto – “materija”. Taigi “solipsistas “ Berklis tvirtina iš esmės tai, kad mūsų prote nėra pačių daiktų, o tik daiktų “idėjos”, t.y. pojūčiai, ir kad šios idėjos nėra materialios, todėl ir atsiranda keblumų pripažįstant pasaulio realumą, jei nėra kam tarti žodį, kad šis pasaulis “yra”. Kadangi tokio daikto, kaip materija iš tikrųjų nėra (protas sako, kad yra tik materialūs daiktai), ir niekaip negali būti nė vieno iš pojūčių užfiksuotas, todėl Berklis ir atsisako pripažinti materija ir materialias priežastis. Kaip vienintelę priežastį Berklis pripažįsta Dievą, kuris yra dvasia, todėl ir priežastys — tik dvasinės. Dievo buvimą Berklis įrodinėja sakydamas, kad, išnykus visiems suvokiantiesiems subjektams (žmonėms), o dar tiksliau – suvoktumui, — pasaulis neišnyktų, nes Visata su visais jos dalykais egzistuotų kaip idėjų rinkinys amžinojo Dievo mintyse.
Taigi, Berkliui:
1) vienintelė visko priežastis yra Dievas;
2) tokio daikto, kaip “materija” nėra, nes jos nefiksuoja pojūčiai, yra tik materialūs daiktai;
3) tikrovė – tai suvoktumas. Dingus suvokiančioms būtybėms, pasaulis liks Dievo mintyse.

Deividas Hiumas
1864-1753
Hiumo metafizika itin įsikomponuoja į pažinimo teoriją. Jo filosofija yra kraštutinis skepticizmas, nes, neigdamas pažinimo galimybę, kartu neigia kiekvienos substancijos,vadinasi, ir realaus pasaulio, buvimą ar nebuvimą. Dėl šios pažiūros filosofijos pasaulyje Hiumas yra originalus.
Hiumas, spręsdamas pažinimo problemas, atsisako išorinį pasaulį pripažinti pojūčių priežastimi. Taigi filosofas pasaulio egzistavimo nei teigia, nei neigia, nes neva negalima įrodyti nei viena, nei kita. Taip yra todėl, kad žmogaus prote tėra pojūčių turinys, o ne patys daiktai, kurie tuos pojūčius sukelia. Tokiu atveju niekada negalima tvirtinti, kad pasaulis yra arba jo visai nėra, o pats klausimas, ar egzistuoja pasaulis, yra nesusipratimas. Hiumo teigimu, visa, ką mūsų protas turi, tėra “įspūdžiai” ir “idėjos”. “Įspūdžiai” – tai tiesioginiai pojūčiai stebint daiktus, o “idėjos” – blanki įspūdžio kopija, likusi atmintyje. Taigi protas, rikiuodamas, gretindamas ir t.t. “įspūdžius” ir “idėjas”, su išoriniu pasauliu neturi jokio ryšio, nes realūs daiktai yra mūsų įsitikinimų padarinys. Tai, ką protas įrodo idėjų santykiuose, realiai gali būti ir nebūti.
Mūsų protas negali įrodyti priežasties ir pasekmės ryšio. Tai, kad įvykiai eina vienas po kito, dar neįrodo priežasties – pasekmės ryšio net po aibės pasikartojimų (pvz., ar yra ryšys tarp didesnio vaikų gimstamumo kaime ir parskrendančių gandrų?). žmonės išvadas daro tik iš susiformavusio įpročio, nes, tarkim, po 1000 saulės patekėjimų 1001 gali būto paskutinis.
Neigdamas kiekvienos substancijos (dvasinės ar materialios) realumą, Hiumas beprasmiais laiko tiek teizmą, tiek ateizmą. Hiumas sako, kad religijos šaltinis yra grėsmingų įvykių baimė, suponuojanti nepagrįstą viltį jų išvengti. Deja, taip samprotaudamas, filosofas patenka į prieštaravimą, nes pavojuje visada slypi priežastis.
Taigi, pagal Hiumą:
1) nėria dvasinės ir materialinės substancijos;
2) protas neturi jokio ryšio su išoriniu pasauliu, viskas, ką jis turi – įspūdžiai ir idėjos;
3) pasaulio būvimą negalima nei įrodyti, nei panegti;

c) G. Hegelio Absoliučios dvasios filosofijos esmė: dialektika ir jos pakopos, principai, dėsniai, koreliuojančios kategorijos.
Hegelis pabandė sukurti tokią filosofinę sistemą, kuri paaiškintų visą dvasinį ir gamtinį pasaulį. To jam padaryti nepavyko. Hegelio sukurtoje filosofinėje sistemoje būties teorija yra glaudžiai susijusi su pažinimo teorija. Filosofui pati būtis yra mąstymo procesas.
Pagrindinę Hegelio filosofijos idėją galima suformuluoti taip: realiai teegzistuoja neasmeninis pasaulio dvasinis pradas, kurio esmė yra mąstymas, o mąstymo turinį sudaro tos dvasios savipažina (savipažina – procesas, savižina – proceso rezultatas). Mąstymas būtį neatspindi, bet mąstymas, mintis, sąvokos ir idėjos yra pati būtis. Šis absoliutiškas pradas Hegelio vadinamas tai “absoliučia idėja”, tai “absoliučiu subjektu” arba “absoliutu”. Hegelis sako: “visa, kas tikroviška,- protinga, o visa, kas protinga,- tikroviška”. Visą būties turinį sudaro mąstymas, kuris vyksta pačiame Absoliute kaip jo savipažina, o žmogaus mąstymas yra absoliučios idėjos dalinė apraiška, nes realu tik tai, kas vyksta pačiame Absoliute kaip jo savipažina.
Hegelio filosofinėje sistemoje ypatingą vietą užima metodas. Hegeliui metodas yra filosofavimo forma ir turinys. Tas metodas – tai dialektika, kurioje Absoliutas reiškiasi kaip savimonė. Dialektikos esmę sudaro pažinimo gilėjimas, pažinimo kelias nuo visiško nežinojimo iki absoliučios tiesos. Šis kelias tiesiasi įvairiai.
Pirmu atveju visko pradžia yra juslinis suvokimas, kuriame įvyksta subjekto buvimo fakto fiksacija. Po to šis faktas pereina į jausminį vertinimą, ir žinojimas tampa subjektyvus. Galiausiai pasiekiama savimonės stadija, kurioje objektas (apie ką mąstoma) ir subjektas (kuris mąsto) nebesiskiria. Tai ir yra savimonė kaip aukščiausia pažinimo forma, kuri būdinga tik Absoliutui. Be Absoliuto nieko daugiau anapus jo nėra.
Mąstymas (būtis) vyksta teiginio, neiginio ir sintezės triadomis, kurios yra dialektikos pakopos. Taip yra ir gamtos dalykuose. Svarbiausia būtyje (mąstyme) yra pats procesas ir rezultatas: kiekviena dialektikos pakopa (teigimas, neigimas ir sintezė) turi savyje buvusios pakopos turinį, kurį iš dalies pereina, o iš dalies ir paneigia kita po jos einanti pakopa. Taigi teigimas, neigimas ir sintezė sudaro pažinimo (tikrovės) turinį, t.y. kiekvieno dalyko turinys yra to dalyko istorija. Ko nors nežinant arba ką nors praleidus objekto turinys regimybėje bus kitoks. Pvz., nuslėpus tam tikrus žmogaus būdo bruožus, žmogaus būdas nepasikeis, bet kitiems susidarys kitokia nuomonė apie tą žmogų.
Taigi iš pradžių Absoliutas tėra idėja “savyje” ir “sau”, todėl nepajėgia atskleisti savo esmės. Ieškodama savyje formos ji susvetimėja gamtos pavidalu. Kitaip tariant, gamta yra Absoliučios dvasios kitabūtis, kurioje ji neaptinka formos, pajėgios atskleisti jos esmę. Dėl to ji antrą kartą grįžta į save ir užbaigia virsmų triadą. Triados paskutinėje pakopoje Absoliutas tampa idėja, kurioje “randa” tą formą, o forma sugeba pažinti judėdama triadomis. Sąvoka tampa aukščiausia Absoliučios dvasios savikūros pakopa.
Hegelio filosofinės sistemos dalys yra 3: logika – mokslas apie idėja savyje ir sau; gamtos filosofija – mokslas apie idėją jos kitabūtyje; filosofija – mokslas apie idėją, sugrįžusią iš savo kitabūties (gamtos).
Hegeliui logika yra bendriausias mokslas apie visų daiktų esmę. Viskas prasideda nuo sąvokų triados būtis- niekas- tapsmas. Ši triada yra pirmoji Absoliuto dialektinė apraiška kaip teiginys, neiginys ir sintezė. Teiginys – “absoliutas yra grynoji būtis”, jis yra, bet ne daugiau. Grynoji būtis be savybių yra “niekas”. Antitezė (neiginys) skamba taip: “absoliutas yra niekas”, o sintezė taip: “grynosios būties ir nieko vienovė yra tapsmas”. Pasak Hegelio, tai jau žinojimo ir mąstymo pradžia. Po to galima kita triada – kokybė – kiekybė – saikas. Mąstymas gilėja įveikdamas vis naujus prieštaravimus ir yra savipažinos (raidos) varomoji jėga. O tai ir yra dialektika. Dialektiškas Absoliuto judėjimas (savipažina) reiškiasi 4 pagrindiniais principais:
1) tapsmo;
2) vystymosi;
3) visuotinio ryšio;
4) determinizmo (priežastingumo);
Šie principai atsiskleidžia mąstymo dėsniuose, o dėsnis yra esminis, bendras, būtinas patvarus ir pasikartojantis sąvokų ryšys. Pagrindiniai dėsniai yra 3:
1) prieštaravimo;
2) neigimo neigimo;
3) kiekybinių pakitimų kokybiniais (arba atvirkščiai).
Prieštaravimas reiškia sąvokų sąveiką, kurios metu sąvokos viena kitą nepripažįsta arba viena į kitą pereina. Prieštaravimas yra savipažinos šaltinis. Priešybės negali viena nuo kitos atsiskirti arba viena kitą sunaikinti. Jos sudaro dalyko esmę todėl ir reiškiasi kartu.
Savipažinai didėjant vyksta neigimas. Be neigimo nėra tapsmo, kiekybės ir kokybės. Hegeliui neigimo neigimas yra mąstymo pricipas, kur tezė paneigiama antiteze, ir dingstant senajam sąvokos turiniui, jo geriausios pusės lieka naujoje sąvokoje.
Tezės ir antitezės darinys yra sintezė. Sintezėje įveikiamas tezės ir antitezės prieštaravimas, kurio metu teiginių turinys paneigiamas tik iš dalies. Taigi sintezė yra neigimo neigimas. Pvz., pasėtas grūdas – tezė, iš jo išaugęs stiebas grūdą paneigia (antitezė), o išaugusi varpa paneigia stiebą, varpos grūdai (sintezė) išlaiko savo tėvinio grūdo (tezė) ir stiebo (antitezė) geriausias savybes.
Kiekybinių pakitimų kokybiniais dėsnis aiškinamas kiekybės, kokybės ir saiko triada. Hegeliui kokybė yra dalyko tapatybė su savo būtimi, tiesiogini būties apibrėžtumas. Praradus apibrėžtumą dalykas praranda savo esmę.
Kiekybė yra išorinis būties apibrėžtumas, būčiai neutralus arba abejingas. Neutrlumas reiškiasi tuo, kad keičiantis daikto apibrėžtumui, daiktas išlieka savimi (pvz., augant beržui, jo kiekybė didėja, bet nuo to jis netampa ąžuolu). Daiktas išlieka savimi, kol jame yra nusistovėjusi kiekybinių požymių pusiausvyra (saikas). Saikas yra kiekybės riba, garantuojanti dalyko kokybę ir stabilumą. Kiekybiniai pakitimai turi savo ribą, kurią peržengus daiktas ima keistis.
Koreliuojančios (sąveikaujančios) kategorijos: esmė, reiškinys, forma, turinys, kiekybė, kokybė, saikas ir t.t.
Hegeliui turinys apima tiek formą, tiek materiją kaip šių priešybių įveiką. Būdami priešybėmis, forma ir turinys dalyke reiškiasi kartu ir sąveikauja. Tobuliausia esmė pasireiškia tada, kai turinys atitinka formą, o forma – turinį. Vystymosi metu turinys formą dažniausiai aplenkia, taip atsiranda nauja kokybė. Esmė Hegeliui yra dalyko būties pamatas, arba “panardinta savyje būtis”. Ši būtis aptinkama iš to, kaip būtybė reiškiasi. Taigi Hegeliui reiškinys yra esmės egzistavimo būdas. Reiškinys yra turtingesnis už esmę.
Erdvė ir laikas susiję tik su gamta (susvetimėjusia dvasia), nes tik daiktai reiškiasi laike ir erdvėje. O Absoliuto saviraiškos formos – skaičiai ir sąvokos – laike ir erdvėje nesireiškia.
Taigi Hegelio filosofijoje:
1) viskas pateikiama triadomis;
2) visko pradas yra Absoliutas;
3) Absoliuto savipažina pasireiškia 4 pagrindiniais principais;

7. Naujausių laikų būties teorijos:
a) Marksistinė visuomenės būties filosofija (materialistinė visuomenės samprata): pagrindinės kategorijos, visuomenės pažangos mechanizmas;

Marksizmo prioritetas – žmogaus lygybės idėja. Kalbama apie socialinę lygybę. Kryptis atsirado Vokietijoj. Marksizmas dar vadinamas dialektiniu materializmu. Marksizmo išeities taškas (prielaida) yra ta, kad žmogus suvokiamas ne abstrakčiai ir ne kaip asmuo. Marksui neturėjo reikšmės, kas yra žmogus. Tai tik visuomeninių santykių visuma. M-as pripažįsta vien tik fizinę, biologinę žmogaus prigimtį. Bet kokios kalbos apie Dievą, sielą m-as atmeta. Žmogus suvokiamas kaip biologinė būtybė, civilizuota, todėl gyvenanti visuomenėj. Tuo ir skiriasi nuo gyvulių. Pagal Marksą, žmogaus ir visuomenės pagrindas yra ekonomika. Tai, kas nėra ekonomika, yra dvasinės veiklos formos. Visose tokiose formose marksistai įžvelgia ekonominį pagrindą, interesą. Ekonominiai interesai yra skirtingi, todėl kad skirtinga žmonių socialinė padėtis. Social. nelygybės pagrindas yra gamybos priemonių nuosavybė. Tie, kurie turi gamybos priemones, yra išnaudotojai, kurie jos neturi – išnaudojamieji arba proletarai. Atsiranda klasių kova tarp išnaudotojų ir proletarų. Klasių kovos išdava – revoliucija, kuri turi panaikinti privačią gamybos priemonių nuosavybę. Turi būti įvesta kolektyvinė gam. priemonių nuosavybė.
Karlas Marksas manė, kad istorija juda pažangos keliu, o jos tikslas – tobula komunistinė visuomenė.
Marksas tvirtino, kad visuomenė kinta keičiantis jos ekonominiams pagrindams.Visa istorija buvo klasikinių susirėmimų istorija; kiekviena nauja visuomenė etikos požiūriu pranašesnė už ankstesnę.
Kai išnyks klasės, išnyks klasių konfliktas, – tada pasibaigs istorija.
Marksas skirstė 3 klases: 1) kapitalistai, valdantys ar kontroliuojantys gamybos priemones; 2) Darbininkai, priversti priklausyti nuo savininkų, kad gautų darbo; 3) vidutinė klasė – smulkūs verslininkai, laisvųjų profesijų atstovai, tarnautojai
Markso nuomone, tokią klasinę visuomenės struktūrą lemia santykis su gamybinėmis priemonėmis. Darbas yra žmogaus gyvenimo esmė. Tačiau pramonė, kuri turėtų palengvinti darbininkų gyvenimą, dar labiau jį apsunkina, kai toks darbas dehumanizuoja. Daikto vertė pranoksta žmogaus vertę.
Kapitalizmas, sakė Marksas, siūlo darbininkui neteisėta sandėrį, niekuomet neatnešantį pelno. Kapitalistai nori, kad būtų aukštos kainos ir maži atlyginimai, o darbininkai – kad būtų žemos kainos ir dideli atlyginimai.Vadinasi, konfliktas neišvengiamas, ir todėl Marksas pranašavo revoliuciją.
Kapitalizmo problemos sprendimas – komunizmas. Tik jis panaikins atlyginimus ir privačią nuosavybę, sukurs beklasę lygiateisių žmonių visuomenę.. Būsimoji visuomenė laikysis principo “iš visų pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius”.
Svarbiausias gyvenimo tikslas – žmogaus laisvė. Mašinų amžiuje žmogus yra visai nuvertinamas, ilgisi humaniškos, lygiateisių žmonių visuomenės.
Markso samprotavimai apie vartotojišką visuomenę yra naudingi, nes labai tiksliai parodo, kaip dažnai kapitalizmą valdę –žmonės leidžiasi jo valdomi.

b) Egzistencializmo esmė ir būties aiškinimas: S. Kierkegoras, Ž.P>Sartras, K. Jaspersas, A.Kamiu, M.Heidegeris ir kt.

Tai viena iš vyraujančių modernios filosofijos krypčių.Pradininkas XIXa. Pradžios danu filosofas Sieronas Kierkegoras, tačiau kaip atskira filosofinė srovė susiformavo XX a. antroje pusėje.Didžiausią įtaką Vakarų pasaulio kultūrai ir socialinei minčiai padarė 6-7 dešimtmety.Egzistencializmas padarė didelę įtaką kultūriniam gyvenimui,menui,literatūrai,politikai.Ideologijos pagrindas tapo hipių judėjimui bei studentų revoliucijoms.
Tai antropologinė filosofija,orientuota į asmenybės problemas.Šiai filosofijai nesvarbu ,kas yra ko pradžia .Svarbu,kas šioje aplinkoje yra žmogaus pagrindas.Sieronas pradeda filosofiją nuo Hegelio kritikos.Jis pradeda nuo žmogaus esmės problemos.Kas yra žmogaus esmė?Nėra vienareikšmio atsakymo.Tai gali būti mąstantis gyvulys,Dievo kūrinys.Jis daro išvadą,kad žmogaus esmė-absoliuti galimybė.Tuo,kuo žmogus tampa,priklauso nuo pasirinkimo,o pasirinkimas-viena iš pagrindinių egzistencializmo sąvokų.Pradinės išeities situacija,kuri paskatina pasirinkimą,vadinama situacija “arba,arba”.Realizavus pasirinkimą,prarandama alternatyva,galimybė sugrįžti atgal .
Klasikinis egzistencializmo laikotarpis.Antro etapo (brandaus ,XX a. pab.)pagr.atstovai (ateistinis ir krikščioniškasis egzistencializmas):vok.M.Heidegeris,pranc. rašytojai ir filosofai Ž.P.Sartras ir A.Kamiu ,Karlas Jaspersas(vok.),prancūzas Ž.Marlo-Ponti. Krikščioniškasis egzistencializmas turėjo dielę įtaką ir lietuvių išeivijos filosofams:A.Maceinai ir J.Girniui.
Pagal Heidegerį ,žmogau esmę nulemia ribinės situacijos t.y. liga,dvas. sukrėtimas,mirtis.Pati esmingiausia žmogaus ribinė situacija-mirties situacija.Esmingiausia tai,kad gyvenimas trumpas.Jam turi būti suteiktas svoris ir esmė.Bet egzistuoja mirtis,ji yra ta riba kuri viską apsprendžia.Mirties akivaizdoje vyksta egzistencijos nuskaidrėjimas-žmogui tada atsiveria tikrasis “jis” pačiam sau.Bet kieno kito mirtis yra beprasmybė.Mirtis turi teigiamą savybę-ji absoliučiai individuali.Mirtis vienintelė situacija lieka pats su savimi ir tada jis gali pasakyti,kokia buvo jo gyvenimo prasmė.
Dar viena egzistencinės filosofijos tema-žmogaus susvetimėjimo problema.Pagal egzistencialistus techninė civilizacija iššaukia žmonių tarpusavio susvetimėjimą.Remdamiesi šia prielaida jie kritikuoja Vakarų vartotojišką pasirinkimą.

Vakarų filosofinėj tradicijoj egzistencializmas yra suvokiamas kaip individualistinė ir “maištaujanti” filosofija.Maišto motyvas ypač ryškus prnc.Alberto Kamiu filosofijoj.Savo filosofiją išdėsto pagal Sizifo mito alegoriją.Kamiu žmogaus gyvenimą su absurdišku Sizifo darbu.Išeitis iš absurdo situacijos-kova su gyvenimo absurdu.Kova baigiasi mirtim.Tai taip pat absurdas.Išeities nėra,bet kovoje su beprasmybe yra esmė.Žmogus-maištaujanti esybė.Žmogaus prigimtis-maištauti.
Egzistencializmas padarė lemiamą įtaką dar vienai filosofijos krypčiai-gyvenimo filosofijai.
Karlas Jaspersas pats savo mastymą vadino egzistencine filosofija. Pagrindinė teze, is kyla visas Jasperso mąstymas: “Buti savyje yra nepažįstama”. Pažįstame tik atskirus objektus pasaulyje, bet niekada pačią būtį, nes ji yra nebe objektas, o tai, kas gaubia visus objektus. Jam egzistencialistinė filosofija yra asmeninio tikėjimo išraiška. Filosofinės tiesos tikyba yra ne loginė, o moralinė (egzistencinė). Filosofinio mąstymo prasmė yra ne pažinimas, o “apeliavimas į mus”.
Sartas buvo ateistas. Jis manė, kad žmogus ateina iš niekur. Todėl žmogaus egzistencija kyla iš nieko, o po mirties vėl nueina niekur. Žmogaus egzistencija yra niekas. Žmogus kuria save laisvai, tačiau laisvė žmogui yra ypatinga užduotis, kuri vis dėl to yra ir sunki našta. Pasak Sarto laisvei žmogus yra pasmerktas, nes gyvena tarp kitų žmonių ir yra atskirtas. Žmogus kaskart gali tapti niekuo.

c) Kritinė (naujoji) Nikolajaus Hartmano ontologija

Būties teoriją Xxa. Vid. Stengėsi atgaivinti vokiečių filosofas N. Hartmanas (1882-1950). Pasak filosofo, iki šiol niekam nepavyko sukurti patikimos ontologijos todėl, kad buvo absoliutinamas tik vienas iš abiejų galimų principų – materialistinis arba idealistinis. Kiekvienu atveju būdavo sukuriama neteisinga monistinė metafizika. Metafizika “iš apačios”, t.y. materializmas, viską kildinąs iš materijos, ir metafizika “iš viršaus”, viską kildinanti iš dvasios. Abu atvejai klaidingi, nes tiek materija, tiek dvasia sąveikaudamos ir būdamos tam tikra prasme priklausomos, kartu yra savarankiški dalykai, t.y. laisvi. Hartmanas išskiria “realią būtį”, kuriai būdingas substancionalumas, ir “idealią būtį”, kuriai jis nebūdingas, nes ji reiškiasi laiko (ne erdvės) atžvilgiu.
Remdamasis istorine patirtimi, Hartmanas pripažįsta tiesą, kad “pačios būties neįmanoma nei apibrėžti, nei paaiškinti”. Tačiau galima modaline būties analize. Taigi būties buvimo būdo kategorinė analizė ir sudaro Hartmano “Naujosios ontologijos” turinį. Filosofas neatsisako ir naujausiais laikais atsiradusio gnoseologinio pasaulio traktavimo.
Realioji ir idealioji būtis yra sudaryta iš keturių sąveikaujančių dalių, kodų – fiziškai materialaus, organiškai gyvo, sielų (psichika) istoriškai dvasinio.
Bazinis kodas yra fiziškai materialus. Tai – negyvoji gamta. Ją galima apibūdinti laiko, erdvės, priežastingumo, materijos ir kt. kategorijomis.
Virš šio kodo išsidėstęs organiškai gyvas kodas, kurį galima apibūdinti tomis pačiomis kategorijomis ir naujomis: reguliavimas, vidinė pusiausvyra, savarankiškas atsinaujinimas, saviveiksmiškas virsmas.
Trečiasis kodas yra idealios būties dalykas. Tai sielų (psichikos) kodas, kuris taip pat yra tikroviškas. Čia negalioja substancijos, materialinės struktūros. Tačiau išlieka laikas. Uždari procesai, priežastingumas. Sieloms būdinga norai, pažinimas, meilė, neapykanta, kančia ir t.t.
Paskutinysis, kodas hierarchijoje yra “istorinis dvasinis” kodas. Pačioje dvasinio kodo viršūnėje yra objektyvuota dvasia, kurioje nebelieka aktų, sąmonės procesų, paveldimumo, nors ji veikia sielos kodą. Tai mokslo ir filosofijos teorijos, meno kūriniai, technika ir pan. Tai “sudaiktėjusi” asmens ir bendruomenės dvasia, sielų kūrybos padarinys.
Aukštesnieji kodai be žemesniųjų negali egzistuoti. Dėl to žemesniųjų kodų kategorijos yra stipresnės už aukštesniųjų kodų kategorijas.
Pačių kodų sąveiką Hartmanas apibendrina dviejų teiginių ontologijos dėstinyje.
a) žemesnieji principai yra stipresni, viską apimantys ir negali būti įveikti aukštesnėje formoje;
b) nors aukštesni principai yra stipresni, tačiau savaime “novum” reiškia savarankiški ir turi neribotą laisvę daryti įtaką žemesnėms.

Leave a Comment