Arvydas Šliogeris (g. 1944m.) mokslinę karjerą pradėjo nuo Vladimiro Solovjovo studijų bei jo kūrybos sąsajų su Lietuvos filosofijos paieškų.Vėliau susidomėjo egzistencialistine vokiečių filosofija,fenomenologija (Huserniu, Heideggeriu). Tai – vienas produktyviausių Lietuvos filosofų:1985 metais jis išleido žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas, 1988 metais – Daiktas ir menas ir 1990 metais – Būtis ir pasaulis. Pastaroji knyga parašyta aštuntajame dešimtmetyje. Autorius apmąsto žmogaus būtį. Akivaizdi Heideggerio įtaka. Šliogeris vadovaujasi nuostata: “[…] aš žinau, kad šis pasaulis netobulas ir tobulesnis būti negali, tačiau privalau stengtis gyventi ir mąstyti taip, tarsi jis būtų tobulesnis”. Kaip pagrindinė šio straipsnio problemą galėčiau įvardinti savo tikrojo kelio paiešką, atiduodant dalį savęs Kitam ir paimant dalį iš Kito neperžiangiant egoizmo ir blogio ribas. Visatoje tėra keli dalykai amžini – tai tamsa ir dulkės. Pasaulyje manyčiau yra amžinas žmogus, nors ir koks menkas jis bebūtų, jei tik paliks pasaulyje savo pėdsakus, jį prisimins visi. Autorius savo straipsnyje nagrinėja beveik visą žmogaus gyvenimą. Nuo klausymo “iš kur jis atsirado” iki “ar prasmingai buvo nugyventas to žmogaus gyvenimas”. Jis bando atsakyti – kas gi “Aš” esu?! Koks mano gyvenimo kelias?! Užbėgant įvykiams už akių galėčiau pasakyti jam pavyko į šiuos klausimus atsakyti, tačiau kiekvienas iš mūsų skirtingas, kiekvieno mūsų kelias vis kitoks, kiekvienas jį kuriam savaip ir kiekvienam jis yra savaip prasmingas. Kad suprastum savo gyvenimo prasmingumą turi atrasti pasaulį smiltelėje, o dangų lauko gelėje, laikyti begalybę savo delnuose, o amžinybę sutalpinti valandoje. Atrodo sunku, bet įmanoma. Tiesiog reikia tikėti, nes tikėjimas – viena svarbiausių žmogaus kelio gairių. Norėčiau atkreipti dėmėsį į tai, kad autorius dalelę dėmėsio skiria žmogaus gyvenimo kelio paieškai. Nuo čia turbūt ir prasideda visi sunkumai.
Kai mes esame maži, mes nejaučiame jokio didelio blogio. Mes turime mamą, tėtį, senelius, kurie mus saugo ir mumis rūpinasi. Neveltui pagyvenęs žmogus ir svajoja su ilgesiu apie vaikystę kaip apie prarastąjį rojų.Buvimas vaiku, tai palaimingas buvimas gerume, kuris neatveria žmogui nei savojo Aš, nei Kito. Tačiau laikui bėgant tu žmogau vis dažniau pradedi susidurti su blogiu nors jo ir nematai, vis dažniau iš mamos ar tėčio išgirsti piktus žodžius: “to negalima”, “taip nedaryk”. Ir tada tu žmogau pradedi suprasti , kad yra kažkas Kita, kas nėra Tavo ir kas su Tavimi nesutampa. Vis dažniau jauti liūdėsį, skausmą, blogį, supranti, kad yra kažkas Kitas, kuris tau priešinasi. Tačiau atradęs tą Kitą tu atrandi ir Save, savąjį Aš, kuriam tu pradedi taip pat priešintis. Ir štai šią lemtingą akimirką žmogaus gyvenime prasideda ilgas ir sunkus ir to Kito dialogas, kuris truks lyg pat mirties. Nuo šios akimirkos viskas keičiasi, nes nuo Tavęs žmogaus viskas priklauso koks bus tavo gyvenimas, koks busi tu pats. Koks bus tavo pasaulis, kuriame turėsi gyventi, nuolat susitikdamas su Kitu. Tu ieškosi Tų kurie Tau nesipriešintų, kurie taptu Tavo dalimi, kurie padėtu tau susikurti gerumo pasaulį. Nors kiekvieno žmogaus prigimtis: stengtis pasisavinti Kitą ir jį padaryti savo dalimi, tačiau tai yra pavojinga ir sunku ,nes tas Kitas taip pat nori būti savimi. Todėl taip grumdamasis su besipriešinančiu Kitu, žmogus nueina dviem keliais iš kurių vieną Arvydas Šliogeris įvardina kaip egoizmas. Eidamas šiuo keliu žmogus paneigia arba siekia paneigti tą Kitą. Jis savotiškai sunaikina Kitą, nes arba nesugeba jam pasipriešinti arba Pats jo nužvaldo. Žmogus tada tampa nelaimigas ir vienišas. Cituojant Arvydą Šliogerį: “egoistas yra savotiškas kalinys, uždarytas kalėjime iš kurio neįmanoma išeiti, nes tas kalėjimas yra visas pasaulis”. Didžiausia egoisto bėda- nesugebėjimas atsiverti Kitam, t.y. nesugebėjimas mylėti. Tačiau yra antrasis – Savęs apribojimo ir atvirumo Kitam kelias. Trumpai galėčiau pasakyti, kad tai galimybė neleisti Kitam užvaldyti Savęs ir pačiam neužvaldyti Kito. Kad taip neatsitiktu reikia atrasti ribą – pusiausvyrą tarp blogio ir gėrio. Skirtumą tarp gauk iš Kito ir savinkis Kita. Tam reiks suprasti, kad juo daugiau duodi Kitam, juo daugiau gauni Pats. Juk atiduodamas dalelę savęs, Tu praturtini Kitą ir pats praturtėji, nes jautiesi kažką sukūręs naują, kažką Kitą padaręs laimingu. Ir kai žmogus supras visą šitą painią sistemą, pasieks aukščiausią buvimą. O toks buvimas vadinamas labai paprastai – meilė. Taigi meilė ir yra toji vieta, kur žmogus iš tikrųjų susitinka su tuo Kitu. Ir tik meilė verčia žmogaus gyvenimą prasmingu, ir tik per ją atrandi tikruosius gyvenimo kelius, ir tada gyvenimas tampa Tau didžiausia dovana. Palyginant Arvydą Šliogerį su Johannu Gottliebu Fichte galima pastebėti, kad Arvydas Šliogeris tema: ”Aš ir Kitas” ne taip gilinasi į tą bendrąjį žmogaus Aš, jam labiau rūpi to Aš tikrasis gyvenimo kelias, santykis su tuo Kitu. Tuo tarpu Fichte labai detaliai aprašo viską apie žmogaus Aš ir tik trumpai apie santykį su tuo Kitu. Tačiau jie abu aprašo ir sutinka su tuo, kad žmogaus ir Kito priešprieša ir santykiai galimi tik jausme. Taip pat Šliogeris ir Fichte rašo apie tai, kad tikrojo Aš pažinimas ir santykis su Kitu galimas tik per begalinį siekį. Siekį – kažką pažinti, atrasti, užvaldyti. Galėčiau sutikti su viena svarbiausių šio straipsnio frazių: “Save radau tik surasdamas Kitą”. Pavyzdžiui: tu įsimyli žmogų, kažką naujo gauni iš jo, kažka duodi naujo jam. Neveltui sako iš meilės galima viską padaryti. Tai imi ir padarai dėl to žmogaus kažką tokio apie ką iki tol net nebūtum drįsęs pagalvoti. Štai taip ir atrandi naująjį Save, Kito pagalba.