Aristotelis “Politika”

VILNIAUS UNIVERSITETAS
KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS
FILOSOFIJOS IR SOCIALOGIJOS KATEDRA
ARISTOTELIS „POLITIKA“
Politikos teorijos referatas

Darbą atliko: EK61 gr. studentės

Renalda Tomkevičiūtė,

Justina Deveikytė

Darbą tikrino: as. A.Martinkus

KAUNAS
2006

TURINYS
ĮVADAS..............................3
Aristotelio biografija..............................4
Pirmoji knyga..............................6
Antroji knyga..............................9
Trečioji knyga..............................12
Ketvirtoji knyga..............................15
Išvados..............................19

ĮVADAS

Aristotelio gyvenimas ir filosofinė kūryba (384-322 m. pr. m. e.) sutampa su tuo laikotarpiu, kai graikų valstybės – miestai pergyveno labai sunkią krizę: nepaliaujami tarpusavio karai, politinių partijų vidinės kovos, stiprėjo antagonizmas tarp vergvaldžių ir vergų. Savo filosofijoje Aristotelis svyravo tarp materializmo ir idealizmo. Aristotelis buvo vienas is tų filosofų, kuris suprato, kokia rimta yra ekonominė ir politinė krizė. BBesirūpindamas savo tautos likimu, jis ėmėsi uždavinio: pasiūlyti tokias reformas, kurios galėtų įveikti krizę (veikalas “Politika”). Jis manė, jog esamas socialinio ir politinio gyvenimo blogybes galima pašalinti ir paliekant vergovinę santvarką. Aristotelis savo reformomis norėjo jai suteikti tik didesnį pastovumą bei atsparumą.
Tačiau ypatinga Aristotelio filosofijos reiksmė glūdi ne jo pažiūrose į ekonomius ir politinius klausimus. Ji iškyla pirmiausia tuose veikaluose, kuriuose Aristotelis atskleidžia pagrindinį savo mąstymo užmojį – sukurti, tokį universalų mokslą, kuris suvestų visus jo pirmtakų ieškojimus ir laimėjimus į sistemingą vienybę.
Šiame daarbe pasirinkome panagrinėti vieną iš žymiausių Aristotelio veikalų „Politika“. „Politika“ buvo rašomas kaip paskaitų kursas. I knygoje aptariami ūkio klausimai, II samprotavimai apie geriausią valdymo būdą, III dėstoma valstybės teorija, IV, V, VI aptariamos įvairios santvarkos, VII aptariama geriausia santvarka, VI

III skirta geriausios valstybės piliečių auklėjimui.

ARISTOTELIO BIOGRAFIJA

Aristotelis (384-322 m. pr. m. e.) – graikų filosofas, tyrinėtojas, laikomas vienu iš įtakingiausių mąstytojų Vakarų filosofijos istorijoje. Aristotelio filosofijos istorinė reikšmė itin ilgaamžė.
Aristotelis gimė Stageiroje, istorinėje Makedonijoje, dabartinė Graikijos Makedonijos provincija, Makedonijos karaliaus Aminto III-ojo dvaro gydytojo Nikomacho šeimoje. Tėvai anksti mirė, augo globėjų šeimoje. Septyniolikos metų Aristotelis pradėjo lankyti Platono Akademiją Atėnuose. Nuo 343 m. pr. m. e. buvo Aleksandro Makedoniečio auklėtojas, įkūrė Likėjų (Licėjų arba peripatetinę mokyklą). 347 m. pr. m. e. mirė Platonas ir Akademijai vadovauti pradėjo ne akivaizdžiai gabiausias ir talentingiausias Aristotelis, bet Speusipas, Platono sūnėnas. Vėliau Aristotelis dėl Atėnuose išplitusių antimakedonietiškų nuotaikų išvyksta į Mažąją Aziją, Atarneus valdovo Hermiaso dvarą, kur veda jo įdukrę Phytias.
Po Aristotelio mirties mokiniai tęsė jo darbus, ypač isstorijos srityje: Theophrastus parašė filosofijos istoriją bei veikalus apie botaniką ir mineralogiją; Eudemus iš Rhodes rašė apie matematikos ir astronomijos istoriją, Meno – medicinos istoriją, Dicaearchus iš Messene –civilizacijos istoriją bei politinių konstitucijų tipų apžvalgą
Beveik visi naujosios filosofijos kūrėjai ne tik rėmėsi vienomis ar kitomis Aristotelio idėjomis, bet ir kiekvieną reikšmingesnę savo filosofijos naujovę siejo su klausimu, kas yra gyva Aristotelio filosofijoje ir gali būti perimta iš jos.
Iki šių dienų išliko tik dalis tos daugybės darbų, kurie antikos laikais buvo priskiriami Ar

ristoteliui. Sekdamas savo mokytoju, Aristotelis neabejotinai kūrė dialogus, skirtus plačiai auditorijai; daugelyje iš jų buvo nagrinėjami politiniai dalykai. Nei vienas iš jų neišliko, išskyrus keletą padrikų fragmentų. Aristotelio pažiūros ypač atsiskleidžia jo kūriniuose „Politika“ ir „Nikomacho etika“.

“Politika”

„Politika“ – žymus Aristotelio kūrinys, apibūdinantis valstybę, jos valdymo formas ir santvarkas. Aristotelio politikos sampratą siaurąja prasme galima apibrėžti vienu sakiniu – tai menas valdyti valstybę, plačiau ji susijusi su etikos ir valstybės sampratomis.
Pirmoji knyga
Valstybė yra tam tikra bendrija, siekianti kokio nors gėrio. Ji atsiranda natūraliai ir yra natūrali bendrabūvio forma. Ji išsivysto iš kitų dviejų bendrabūvio formų – šeimos ir gyvenvietės. Valstybė yra šių dviejų formų galutinis tikslas. Valstybės sukūrimo galimybė visada buvo žmoguje, nes, pasak Aristotelio, “žmogus iš prigimties yra pilietinis gyvūnas“. Taigi žmonės iš visų gyvūnų išsiskiria tuo, kad jie vieninteliai suvokia, kas yra gera ir bloga, teisinga ir neteisinga ir t. t. , ir šių dalykų bendrumo pagrindu kuriamas ūkis bei valstybė.
Aristotelis pripažįsta šeimos santvarką kaip pagrindinę, iš kurios vystosi (tik didesniais masteliais) visos kitos, o valstybę laiko šeimos aukštesne ir būtina išsivystymo forma. Valdžia valstybėje – tai labiau išvystyta šeimos galvos valdžia. Vyriškas pradas pagal prigimtį labiau tinkamas valdyti negu moteriškasis. Taigi galima daryti išvadą, kad Aristotelio nuomone geriausia valstybės valdymo forma yr

ra patriarchalinė monarchija, labiausiai primenanti valdžią šeimoje, nes geras valdovas turi rūpintis savo valstybe ir valdiniais taip, kaip savo namais ir namiškiais rūpinasi tikras šeimininkas.

Valstybė neišvengiamai pirmesnė už ūkį ar kiekvieną iš mūsų, nes visuma neišvengiamai pirmesnė už dalį. Teisingumas yra valstybės pradas, nes teismas, kuris sprendžia, kas teisinga, yra piliečių bendrijos nustatyta tvarka. Valstybė susideda iš daugelio skirtingų žmonių, nes iš vienodų žmonių valstybė susidaryti negali. Kiekvienas toks žmogus turi būti savo darbo specialistas ir dirbti tik tai, ką geriausiai sugeba. Valstybė tai masė piliečių, susijungusių tam, kad galėtų patenkinti savo gyvenimiškus poreikius. Tačiau ji egzistuoja ne vien tam, kad patenkintų mūsų poreikius ar atliktų juridines funkcijas. Valstybės tikslai yra daugiau dvasiniai. Ji turi garantuoti laimingą gyvenimą.
Aristotelis pilnateisiais valstybės nariais pripažino ne visus valstybės gyventojus, tik tuos, kurie galėjo dalyvauti kariniuose, administraciniuose, teisminiuose organuose. Tik piliečiai, turėję galimybę skirti laiko dorybėms ugdyti, galėjo naudotis pilietinėmis teisėmis ir valstybės teikiama nauda, o amatininkams ir valstiečiams neįmanoma siekti dorybės. Vergus Aristotelis apibrėžė kaip būtinus įrankius. Kiekviena valstybė susideda iš kelių kaimų, o kaimas iš kelių ūkių nekasdieniams poreikiams tenkinti. Tobulas ūkis susideda iš vergų bei laisvųjų. „Gyvenimas yra veikla, o ne gaminimas, todėl ir vergas yra padėjėjas veiklos dalykuose“.
Pirminės ūkio da
alys pagal tris santykių rūšis: šeimininkas ir vergas, vyras ir žmona, tėvas ir vaikai. Sieloje iš prigimties yra valdantysis ir valdomasis pradai, kuriems mes priskiriame dorybes – protingojo ir neprotingojo prado. Tuo būdu laisvasis valdo vergą, vyriškasis pradas – moteriškąjį ir vyras – vaiką. Visuose juose glūdi sielos skirtingos dalys, vergas neturi valios prado, moteriškasis pradas turi neveiksmingą, o vaikas neišvystytą. Pirmųjų santykių išlaikymo ir tobulinimo atsakomybė tenka šeimininkui.Vergas yra naudingas būtiniems poreikiams tenkinti, tam dorybės reikia nedaug – tiek, kad nesivaldymas ar bailumas nesukliudytų atlikti darbus. Tačiau net ir tokią dorybę vergui turi įdiegti šeimininkas. „Vergams juk dar labiau reikia pamokymų negu vaikams“. Vergams naudinga būti valdomiems šeimininko, nes taip lengviau tenkinami kūno poreikiai. Vergui ir šeimininkui naudinga tarpusavio draugystė, juk jų padėtis nulemta prigimties. Tai kas buvo pasakyta apie proto dorybę, galima pritaikyti būdo dorybei. Visi minėtieji turi savas būdo dorybes, pavyzdžiui, moters ir vyro nuosaikumas, teisingumas, narsumas nėra tokie pat.Apie moterį vienas poetas pasakė: „Tylėjimas – tai moters puošmena“. Vaiko (taip pat ir vergo) dorybė priklauso ne nuo jų pačių, o nuo tų, kurie juos moko ir auklėja (valdo).
Nuosavybė yra ūkio dalis, o nuosavybės įsigijimo menas yra ūkio valdymo dalis. Pasak Aristotelio, be būtinų dalykų neįmanoma nei gyventi, nei gerai gyventi. Įsigijimo meno esmė: privalo būti tų išteklių, kurie yra kaupiami ir kurie būtini gyvenimui bei naudingi valstybės ar ūkio bendrijai. Įsigijimo meną galima suskirstyti į tam tikras dalis: pirmoji – medžioklė, žemdirbystė, karo menas, antroji – valdymo menas, trečioji – turtėjimo menas. Ūkio valdymo menas nėra tas pats kas turtėjimo menas, nes vienam būdinga tiekti, o kitam – vartoti. Turtas yra ūkio ar valstybės valdymo įrankių visuma. Taigi nuosavybę sudaro naudojamoji ir mainomoji daikto vertė.
Turtėjimo menas yra susijęs su prekyba ir su ūkio valdymo menu. Pirmieji mainai atsirado dėl labai natūralios priežasties – žmonės turi kai ko daugiau, o kai ko mažiau nei pakankamai. Iš čia paaiškėja, kad pirmojoje bendrijoje mainai buvo nereikalingi, nes jie reikalingi tik tam, kad žmonės turėtų pakankamai daiktų. Į prekybą įsijungus svetimoms šalims atsirado būtinybė naudoti pinigus. Prekybos tikslas yra turto bei išteklių kūrimo menas, labiausiai susijęs su pinigais. Pinigai netenkina jokio būtino poreikio, jie naudojami ne tuo tikslu, kuriuo buvo išrasti. Taigi turtėjimo menas vertinamas itin priešingai.

Antroji knyga
Antrąją knygą Aristotelis pradeda svarstymais apie kitas esamas ar filosofų kuriamas valstybės valdymo santvarkas. Jis teigia, kad jau egzistuojančios santvarkos nėra idealios ir tinkamos. Kuriant geros santvarkos modelį pirma reikia apsvarstyti, kas bus bendra ir kas atskira, o gal viena bendra, kita atskira. Valstybė iš prigimties yra tam tikra dauguma, o tapdama vis vieningesnė, iš valstybės pavirs ūkiu, o iš ūkio žmogumi, nes ūkis vieningesnis už valstybę, o žmogus už ūkį.
Savo pažiūras Aristotelis stengėsi pagrįsti kritikuodamas Platono ir Sokrato idealios valstybės sampratas. Aristotelio manymu Sokratas klaidingai manė, kad bendra nuosavybė geriau už asmeninę. Dėl to, kad tuo, kas daugeliui bendrai priklauso, mažiausiai rūpinamasi, nes labiausiai visi rūpinasi tuo, kas nuosava, o tuo kas bendra, – mažiau arba tik tiek, kiek tai svarbu kiekvienam atskirai. Geriau kai nuosavybė privati, tačiau naudojmo reikalui subendrinama. Jis nepritarė ir bendrų vaikų ir žmonų idėjai, nors, pasak Platono, privati nuosavybė ir jausmai, kuriais pagrįsti žmonių santykiai, žmogų gadina. Reformuojant visuomenę reikia atsižvelgti į praeitį, giminystės ryšius, tradicijas, papročius, o ne griauti viską iš pagrindų, manė Aristotelis. Nežinodami savo giminystės ryšių žmonės yra nelaimingi, padaugėja tyčinių nusikaltimų.
Padarydami valstybę pernelyg vieningą, jie atima galimybę pasireikšti dviem dorybėm – „nuosaikumui moterų atžvilgiu ir dosnumui savo nuosavybės atžvilgiu“. Visi nėra lygūs nei naudodamiesi darbo vaisiais, nei dirbdami. Jei nuosavybė nėra bendra, tai niekas nenori prisiimti atsakomybės, dirbti, nes mano,kad kažkas tai padarys už juos, o turėdami privačią nuosavybę, jie yra priversti rūpintis ja savo labui, siekdami savo laimės. Geriausia, kai nuosavybė yra privati ir subendrinama tik dalis jos atsiradus būtinybei. Kiekvienam paskirsčius rūpintis ja, nekils tarpusavio nesutarimų, kiekvienas rūpinsis ja kaip savo reikalu. Niekas negali parodyti dosnumo ar atlikti dosnaus poelgio, esant bendrai nuosavybei, kad pamalonintų draugus ar atvykėlius. Dar viena bendros nuosavybės užgožta dorybė – nuosaikumas moterų atžvilgiu. Moterims esant bendroms sunku susilaikyti nuo kitam priklausančios moters.
Sokrato klaidos priežastimi reikia laikyti neteisingą prielaidą. Ūkis ir valstybė turi būti tam tikra prasme vieningi, tačiau ne visais atžvilgiais. „Valstybės, kuri yra tam tikra dauguma, bendrumo ir vieningumo turi būti siekiama auklėjimu“. Valstybę reikia taisyti papročiais, filosofija ir įstatymais. Niekas negalės sukurti valstybės nedalydamas ir neskirstydamas. Taip pat Sokratas nenurodė koks tiksliai bus santvarkos pobūdis ir kuri nuosavybė bus bendra, o kuri privati. Čia Aristotelis pritaiko savo teiginį, kad laimė yra pagrindinis žmogaus tikslas. Jei kai kurios valstybės dalys neturės laimės ,tai ir visa valstybė nebus laiminga. Valstybės galia taip pat priklauso nuo jos piliečių laimės. Labai svarbu esą, kad piliečiai galėtų būti laisvi nuo kasdienių rūpesčių, o valdovai rūpintųsi, jog ne tik valstybės tarnautojai, bet ir privatūs žmonės, kurie to verti, galėtų gyventi be rūpesčių. Tam, kad gyventi laimingai, reikia ne tik dvasinės pusiausvyros, bet dar ir sveikatos bei materialinių turtų, privačios nuosavybės.
Įstatymų leidėjas turėtų atsižvelgti į du dalykus: teritoriją ir žmones. Dar reikėtų pridurti – ir į kaimynystėje esančias sritis. Žmogus turi gyventi tokioje teritorijoje, kad būtų galima gyventi nuosaikiai ir dosniai, kad nenukryptų nei į prabangą, nei į skurdą. Aristotelis stebisi, kad Sokratas sulyginęs nuosavybes, neatsižvelgia į gyventojų skaičių ir gimstamumą. Neribotas gimstamumas yra problema kuriant tokią valstybę, nes jis gali tapti piliečių skurdo priežastimi. Valstybės valdymo santvarka pasirenkama tarpinė tarp demokratijos ir oligarchijos, kurios pagrindas – sunkiai ginkluotųjų karių luomas. „Įstatymuose“ geriausia santvarka turėtų susidėti iš demokratijos ir tironijos. Šios santvarkos esmė: pareigūnų rinkimai – kai jie renkami iš jau atrinktųjų. Tokie rinkimai yra pavojingi, nes rinkimai visada vyks pagal jų norą.
Platonas rašydamas „Įstatymus“ manė, kad reikia leisti įsigyti tam tikrą dalį turto. Turto sulyginimas turi tam tikrą reikšmę piliečių bendrijai. „Reikia siekti vidurio, kad nebūtų nei per daug pralobusių, nei nuskurdusių“. Tačiau svarbiau ne sulyginti turtą, o padaryti panašius norus.Tai pasiekti galima tik auklėjimu įstatymais. Nuosavybės ir auklėjimo lygybė valstybėse yra būtina. Įstatymai yra bendrybė, parašyti visiems, bet negalintys aprėpti subtilių atveju. Tai esminis santvarkos elementas, kad valdantieji valdytų ir gintų esamą valstybinę santvarką nuo tų, kurie ją pažeidžia. Įstatymas suprantamas kaip aukščiausioji, niekam nepavaldi ir beaistrė jėga, protas laisvas nuo troškimo.
Aristotelis savo mintis grindžia realiais pavyzdžiais apie valstybes, bandžiusias įgyvendinti tam tikras pasirinktas santvarkas. Pirmasis pateikiamas pavyzdys yra Miliečio Hipodamo mėginimas. Jis valstybę skirstė į tris dalis: amatininkų, žemdirbių ir kareivių, o žemę į šventą, bendrą ir privačią. Jo nuomone yra trys įstatymų rūšys, nes matė tik tiek dalykų, dėl kurių vyksta teismai: įžeidimas, žala, nužudymas. Milietis Hipodamas numatė aukščiausiąjį teismą, valdomą senių, blogai išspręstų bylų peržiūrėjimui. Aristotelis nepritarė tokiam skirstymui, nes valdant kiltų sumaištis, teisėjas tėra tik tarpininkas derantis dėl nuosprendžio, reikia siekti ne to, kas tradiciška, o to, kas gera.
Lakedaimono ir Kretos santvarkose buvo numatyta, kad gerai tvarkomoje valstybėje piliečiai turi būti laisvi. Lakedaimono valstybės valdyme Aristotelis pastebi nemažai trūkumų. Valstybėje, kurioje labai vertinamas turtas, patenkama moterų valdžion. Tai prieštarauja jo mąstymui, nes Aristotelis moterį apibūdino kaip neišsivysčiusį vyrą ir manė, kad jai netinka valdyti. Žemė netolygaus skirstymo būdu atiteko mažumai, į valdžia renkami skurdūs gyventojai, vadovaujamasi valia, o ne įstatymais. Visa tai didina žmonių godumą, valstybė netenka išteklių. Kretos santvarka panaši, nors daugelis įstatymų sutvarkyti geriau. Vis dėl to renkant pareigūnus nedalyvauja visa tauta, todėl kyla nepasitenkinimas.
Paskutiniąją aptaria Kartaginos santvarką, kuri turi nemažai panašumų su Lakedaimono ir Kretos santvarkomis, nes daugelis nuostatų yra geros, tauta palaiko esamą valstybės tvarką, nebuvo didelių sukilimų. Jos santvarka labiausiai nukrypsta nuo aristokratijos į oligarchiją, nes mano, kad pareigūnus reikia rinkti ir už jų nuopelnus, ir už turtą. Aristotelio nuomone, valdyti turi tie, kurie gali valdyti geriausiai, o kilnieji nepatirtų nepritekliaus.

Trečioji knyga

Trečioje knygoje Aristotelis rašo apie valstybės funkcijas ir jos sudėtines dalis, santvarkas ir valdžios santykį, bei apie pilietinį gėrį ir teisingumą.
Trečią knygą Aristotelis pradėjo piliečio sąvoka. Anot Aristotelio, „valstybė yra tam tikrą piliečių aibė“ , tad būtina spręsti , ką reiktų vadinti piliečiu ir kas yra pilietis. Pateikęs daug argumetų ir pavydžių Aristotelis galiausiai mano, kad pilietį labiausiai apibrėžia dalyvavimas teisme ir valdyme: „kas turi teisę dalyvauti sprendžiamoje arba teisminėje valdžioje, tą jau vadiname tos valstybės piliečiu“ . Tačiau pilietis dar gali būti apibrėžiamas kaip tas, kurio abu tėvai yra piliečiai. Taip pat aptariamos ir piliečių dorybės. Piliečių dorybės turi būti susijusios su santvarka, bet kadangi nėra vienos santvarkos rūšies tai ir negali būti vienos tobulos doro piliečio dorybės. Be to, visi piliečiai nėra vienodi, tai ir nebus vienos dorybės, tinkančios visiems piliečiams. Iš viso to seka, kad doras pilietis nebutinai yra doras žmogus. Pasak Aristotelio vis delto, viena iš piliečio dorybių yra sugebėjimas ir gerai valdyti, ir būti geru valdiniu.

Šioje knygoje Aristotelis taip pat nagrinėja ir santvarkas, bei valdžios rūšis. Santvarkos skiriasi viena nuo kitos rūšimis, vienos iš jų yra klaidingenės, o kitos teisingensės, gerenės. Anot Aristotelio santvarka yra valstybės tvarka, apimanti įvairias valdžios pareigas, o ypač tas, kurios yra aukščiausios. Aristotelis suskirstė santvarkas, pagal tai, kokios naudos jos sieka.
Aristotelis išskiria šias santarkas:
1. Santvarkos, kurios siekia bendros naudos (teisingos santvarkos):
• Monarchija – valdo vienas karalius.
• Aristokratija – valdo daugiau nei vienas.
• Politėja – valdo dauguma bendros naudos labui.
2. Santvarkos, kurios siekia tik valdančiųjų asmenininės naudos (klaidingos santvarkos):
• Tironija – nukrypimas nuo karalystės, nes siekiama to, kas naudinga monarchui.
• Oligarchija – turtingųjų valdžia, nukrypimas nuo arsitokratijos, nes siekiama, to kas naudinga turtingiesiams.
• Demokratija – daugumos valdžia, nukrypimas nuo politėjos, nes siekiama, kas naudinga neturtingiesiams.
Apibendrinant galime daryti išvadą, kad Aristoteliui atrodė, jog bendram labui nei tironija, nei oligarchija nei demokratija nėra naudingos, o geriausia santvarka būtų politėja, kai siekiama bendros naudos.

Tačiau aptarus santvarkos rūšis Aristoteliui kyla klausimas, kas valstybėje turėtų viešpatauti: turtingieji, kilnieji, vienas geriausias ar dauguma. Į šį klausimą atsakyti nelengva, todėl Aristotelis aptaria visus galimus variantus ir galimas pasekmes. Jei valstybę valdytų mažuma, tai jie pagrobtų bei pasisavintų daugumos nuosavybę, jei valdytų tironas, jis griebtųsi prievartos, kaip ir dauguma prieš turtinguosius, o jei valdytų tik kilnieji, visi kiti neišvengiamai liktų paniekinti, o jei valdytų vienas pats doriausias, tai, anot aristotelio, būtų dar oligarchiškiau, nes būtų dar daugiau paniekintųjų. Tačiau valdyti galėtų ir dauguma, nes galbūt susibūrę būtų geresni už anuos. Mums ypač patiko Aristitelio daugumos palyginimas su pietumis. Jis teigia, kad „susibūrę vis dėlto būtų geresni, nei pavieniui, kaip ir pietūs, surengti daugelio susidėjusių, būna geresni už surengtus vieno žmogaus lėšomis“ . Toliau Aristotelis rašė, kad vis dėlto, piliečių daugumai leisti dalyvauti aukščiausioje valdžioje yra nepatikima ir nesaugu, tačiau nieko jiems neduoti būtų ir baisu, nes kai esama daug paniekintų ir nepatenkintų, toje valstybėje padaugėja priešų. Būtent todėl, Sokratas ar kiti įstatymų leidėjai sutvarko taip, kad jei galėtų rinkti pareigūnus ir kviesti juos atsiskaityti, o vieniems patiemes valdyti neleidžia.

Aristotelio nuomone rinkimai yra vienas iš problemos, kas turėtų valdyti, spendimo būdų. Teisingai išrinkti yra žinovų darbas, tad remiantis šia prielaida Arostotėlis rašė, kad galbūt daugumai nereikėtų pavesti pareigūnų rinkimų, nei ataskaitų reikalų. Tačiau Aristotelis pateikia tarsi priešingybę, kad svarbiausiuose dalykuose niekingieji yra viršesni už kilniuosius, o ataskaitos ir pareigūnų rinkimas yra svarbiausias dalykas, todėl kai kuriose santvarkose, pavyzdžiui, demokratijoje rinkimai paliki tautos susirinkimui.

Įstaytymai dar vienas Aritotelio nagrinėjamas aspektas veikale „Politika“. Aristotelis rašo, kad viešpatauti turėtų teisingai sutvarkyti įstatymai, o ne valdovas. Tačiau kyla klausimas, kokie turi būti tie gerai sutvarkyti įstatymai. Įstatymai, kaip ir santvarkos rūšys gali būti geri ir blogi. Todėl Aristotelis mano, kad įstaymai turėtų atitikti tą santvarką, kurioje egzistuoja. Tai vadinasi, jeigu santvarka yra bloga ir netinkama, tai ir jos įstatymai netinkami, jei santvarka teisinga – įstaymai teisingi.

Dar vienas svarbus aspektas, kūrį Aristotelis aptaria savo veikalo trečioje knygoje yra pilietinio gėrio teisingumas. Aristotelis mano, kad pilietinis gėris yra teisingumas, kuris yra visiems naudingas ir atrodo tarsi tam tikra lygybė. Be teisingumo ir pilietinės dorybės būtų neįmanoma tvarkyti valstybės. Todėl būtų neteisinga, jei valdytų vienas asmuo, nes tada jis būtų tartum dievas tarp kitų žmonių.
Aristotelis savo veikale nagrinėja ir karaliaus valdžios rūšys, nes anot Arsitotelio tai yra viena iš teisingiausių santvarkų. Todėl Aristotelis ima svarstyti, ar gerai besitvarkančiai valstybei yra naudinga būti karaliaus valdomai, ar yra geresnė kita santvarka. Taigi Aristotelis pateikia keturias karaliaus valdžio rūšis:
1. Lakoniškoji – karo vado valdžia iki gyvos galvos, kai kurios iš jų paveldimos, o kai kurios renkamos.
2. Barbariškoji – paveldima šeimininko valdžia, grindžiama įstatymu.
3. Asismenų valdžia – tai renkama tironija, kuri skiriasi nuo barbariškos, tuo, kad yra nepaveldima. Vieni turėdavo šią valdžia iki gyvos galvos, kiti – iki numatyto laiko, o dar kiti tik numatytam darbui atlikti.
4. Herojinių laikų, kuri buvo grindžiama savanorišku paklusnumu. Jų galioje buvo karinis vadovavimas, aukojimai dievams, be to jie dar ir sprendė bylas.
Galiausiai apžvelgus visas šias karaliaus valdžios rūšis kyla klausimas: „ar naudingiau būti valdomiems geriausio žmogaus, ar geriausių įstaymų?“ . Į šį klausimą Aristotelis ir Platonas atsakė skirtingai. Anot Platono, santvarka, grindžiama vien geriausiais įstatymai negali būti pati geriausia, nes įstatymai yra visiems bendri. Jie negali aprėpti tam tikrų subtilių klausimų. Tačiau Aristotelis mano, kad geriausia būti valdomam geriausių įstatymų, nes įstatymai laisvi nuo troškimų ir aistrų.

Ketvirtoji knyga

Ketvirtojoje knygoje Aristotelis teigia, kad mokslo užduotis yra ištirti geriausią santvarką: kokia ji yra, kokia turėtų būti ir kokia tinkamiausia visoms valstybėms. Beto reikia tirti ne tik geriausią santvarką, bet ir geriausią santvarką esamomis sąlygomis, kuri būtu lengviausiai įgyvendinama ir būtų panaši, bendra daugumai valstybių. Kalbant apie santvarkas nereikėtų pamiršti, kad yra labai daug santvarkų atmainų ir labai daug būdų, kuriais tos santvarkos galėtų būti jungiamos. Taip pat reikia atsižvelgti ir į tai, kurie įstatymai yra geriausi, ir kokie turėtų būti kiekvienai santvarkai. Anot Aristotelio, „santvarka yra valstybės tvarka, nustatanti, kokiu būdu paskirstomos pareigos, kas santvarkoje turi aukščiausią valdžią ir koks yra kiekvienos bendrijos tiklas, o įstatymai, pagal kuriuos valdantieji privalo valdyti ir sulaikyti tuo, kurie jiems nusižengia, skirtinti nuo santvarką apibūdinančių dalykų“ .

Aristotelis aprašo tris teisingas santvarkas (karaliaus valdžią, aristokratiją, politėją) ir tris nukrypimus nuo jų (tironiją, oligarchiją, demokratiją), apie kurias jau nemažai užsiminta trečioje knygoje. Aristotelis visgi mano, kad iš trijų nukrypimų (tironijos, demokratijos ir oligarchijos) blogiausias yra tironija, nes būdama blogiausia ji yra kartu ir labiausiai nutolusi nuo politėjos. Antra pagal blogumą yra oligarchija, o nuosaikiausia ar geriausia iš blogų yra demokratija. Toliau Aristotelis imasi nagrinėti santvarkų atmainų ir labai gražiai paaiškina, kaip susikūrė tiek daug santvarkų rūšių ir atmainų: „visos valstybės susideda iš ūkių; be to, kad iš daugybės jų gyventojų vieni neiišvengiamai yra turtingi, kiti – neturtingi, dar kiti – vidutiniokai, taip pat dalis liaudies yra žemdirbiai, dalis – prekiautojai, o dar kiti – amatininkai..be turto skirtumų, egzistuoja dar ir kilmės bei dorybės skirtumai; iš šių dalių kai kada valdyme dalyvauja visos, o kai kada – mažesnis arba didesnis jų skaičius“ .

Aristotelis teigia, kad yra dvi santvarkų rūšys, o kiti yra tik nukrypimai. Toliau savo veikale pateikia demokratijos ir oligarchijos apibrėžimą, paaiškina kas tai per santvarkos ir kokios yra šių santvarkų rūšys. Demokratija yra tada, kai viešpatauja daugumą sudarantys laisvieji ir neturtingieji. O oligarchija, tai tokia santvarka, kai valdžią savo rankose turi turtingieji ir kilmingieji, būdami mažuma. Taigi, filosofo yra skiriamos šios demokratijos rūšys:
1. Demokratijos rūšis, kai pareigos užimamos pagal turto cenzą, bet jis yra mažas, ir visi turintys reikiamą turtą privalo dalyvauti valdyme. Tačiau praradę turtą, netenka šios teisės.
2. Demokratijos rūšis, kai dalyvauja visi piliečiai, kuriems negalima nieko prikišti. Šiuo atveju valdo įstatymas, nes valdyme dalyvauja tik galintys rasti laisvo laiko.
3. Demokratikos rūšis, kai visi dalyvauja valdyme, kas tik yra piliečiai, o valdo įstatymas.
4. Demokratijos rūšis, kai viešpatauja dauguma, o ne įstatymai. Valdyme dalyvauja visi, nes vis dėlto dauguma yra pranašesnė.

Aristotelis mano, kad tokia demokratijos santvarka, kur valdo, ne įstatymai, o balsavimai, nėra tsantvarka, nes būtent įstatymo rankose turėtų būti viskas, o pareigūnai turėtų valdyti kiekvieną dalyką atskirai.
Yra išskiriamos šios oligarchijos rūšys:
1. Pareigoms eiti yra nustatomas toks turto cenzas, kad neturtingieji, sudarantys daugumą negali dalyvauti valstybės valdyme, tačiau jei pilietis įsigyja reikiamą turtą gali dalyvauti valdyme. Dėl sudaromų sąlygų valdyme dalyvauja gana daug žmonių, todėl šiuo atveju valdo įstatymai, o ne žmonės.
2. Pareigoms eiti nustatomas didelis turto cenzas ir tada pareigūnams reikia išrinkti trūkstamus narius. Ši oligarchijos rūšis atsiranda dėl to, kad turto turinčių yra mažiau, bet jie to turto turi kur kas daugiau ir yra galingesni.
3. Vietoj tėvo į valdžią ateina sūnus. Valdovai patys laiko savo rankose valžią pagal įstatymą, liepiantį, kad po mirties ją perimtų sūnus.
4. Ateina į valdžią sūnus, tačiau valdo ne įstatymai, o pareigūnai, nes dėl savo turtų jie tampa per daug galingi.

Aritotelis teigia, kad be demokratijos ir oligarchijojs egzistuoja dar kelios santvarkos: monarchija, aristokratija tironija bei politėja. Pastaroji yra dažnai užmirštama, nes gana retai susiformuoja. Tačiau ketvietoje knygoje Aristotelis plačiau panagrinėja politėją ir tironiją. „Politėja yra oligarchijos ir demokratijos mišinys. Papratai politėjomis vadinamos tos mišrios santvarkos, kurios labiau krypsta į demokratiją, o tos kurios į oligarchiją, vadinamos aristokratijomis“ . Pateikęs tokį politėjos paaiškinimą Aristotelis priduria, kad politėja tai turtingųjų ir neturtingųjų mišinys. Aristotelis taip pat paaiškina, kokiu būdu šalia demokratijos ir oligarchijos atsiranda politėja ir kaip ji turėtų būti įtvirtinta. Taigi, norint gauti politėją naudinga išrinkti tai, kas būdinga abiejų santvarkų įstatymams, arba galima laikytis vidurio tarp abiejų santvarkų galiojančios tvarkos. O gerai sumaišytoje santvarkoje, pasak Aristotelio turi būti abiejų santvarkų bruožų, ne kurios nors vienos, pavyzdžiui tik demokratijos.

Toliau yra rašoma apie tironija ir yra išskiriamos kelios jų rūšys. Pirmos dvi rūšys yra grindžiamos įstatymu, trečioji rūšis atitinka absoliučią karaliaus valdžią, tada tironas valdo vienas, savo pačio labui, niekam neatsiskaitydamas.

Išnagrinėjęs visas santvarkas ir jų bruožus Aristotelis kelia kita klausimą; „o kokia santvarka yra geriausia ir koks gyvenimo būdas yra geriausias daugumai valstybių ir daugumai žmonių.“ . Arsitotelis mano, kad laimingas gyvenimas gali būti pasiekiamas tik tada, kai gyvensime laikydamiesi vidurio. Geriausia valstybė yra tada kai tvarko tie, kurie laikosi vidurio, ir gerai valdomos gali būti tik tos valstybės kuriose yra gausus vidurinysis sluoksnis ir kai valstybės valdyme dalyvauja tie, kurie turi vidutinį, pakankamą turtą. Taigi Aristotelis mano, kad vis dėlto geriausia santvarka yra ta, kuri laikosi vidurio. Tokia santvarka nepatira jokių nelaimių ir sukrėtimų, nes gausus vidurinysis sluoksnis neleidžia atsirasti kraštutinumamas ir netinkamoms santvarkoms. Be to, kuo santvarka geriau sumaišyta, tuo ji bus patvaresnė.
Ketvirtosios knygos pabaigoje Aristotelis rašo, kad reikia sutvarkyti pareigų paskirstymą, kokios jos turėtų būti, kokius reikalus spręsti, ir kaip į jas turi būti renkama.
Taigi, Aristotelis pasiūlio keletą būdų, kuriais būtų galima spręsti visus reikalus. Vienas būdas visus reikalus spręsti pakaitomis, o ne visiems kartu. Kitas būdas spręsti visiems kartu, tačiau susirinkti tik pareigūnų rinkimo, įstatymų leidybos, karo, taikos bei ataskaitų klausimais, o visa kita spręsti atitinkamiems pareigūnams, renkamiems iš visų piliečių arba skiriamiems burtais. Dar vienas būdas – piliečiams susirinkti pareigūnų ir ataskaitų klausimais, taip pat kai reikia nutarti dėl karo sąjungos, o visą kitą palikti renkamiems pareigūnams. Bei visiems spręsti viską kartu susirinkus kartu, o pareigūnams neduodi nieko spęsti iš vis. Visi šie būdai yra demokratiški, tačiau esant oligarchijai ar politėjai yra kitokių būdų spręti visus valstybes reikalus.

Su tuo kas turi spręsti visus reikalus susijęs ir valdžios pareigų tvarkymas. Kadangi yra daug santvarkų tai kiekvienoje santvarkoje gali būti skirtingas skaičius pareigų, taip pat skirtinga tų pareigų trukmė ir galia. Arsitotelis mano, kad vienos pareigos yra politinės, kitos ūkinės, o dar kitos – pagalbinės. Anot Aristottelio „valdžios pareigomis iš esmės vadinamos tos, kurioms aptikėta spręsti tam tikrus reikalus, teisti ir įsakinėti.“ . Aristotelis teigia, kad yra daug pareigūnų skyrimo būdų. Tai lemia trys veiksniai: kas skiria pareigūnus, ką skiria ir kokiu būdu skiria. Iš šių veiksnių ir kyla visi pareigūnų skyrimo būdai, o jų yra gana daug, net 12. Taigi, visi šie būdai yra pasiskyrstę pagal santvarkas, nes yra tokių pareigų, kurios būdingos tam tikroms santvarkoms. Be to, kiekvienai santvarkai naudingas tik konkretus pareigūnų skyrimo būdas.

Ketvirtąją knyga Aristotelis užbaigia teismine valdžia. Jis mano, kad teismų skirtumus lemia trys skirtumai: „iš ko ji susideda, kokius reikalus sprendžia, ir kaip jie sudaromi“ . Pagal šiuos skirtumus Aristotelis teigia, kas yra aštuosios teismų rūšys, viena susijusi su pareigūnų atsakomybe, kita – jeigu kyla ginčai ir yra pažeidžiami bendri interesai, dar kita sprendžia su santvarka susijusius reikalus, ketvirtoji sprendžia pareigūnų ir pivačių asmenų ginčus dėl baudų, pektoji sprendžia sandorių reikalus, o likusios tvarko nužudymo, bei svetimšalių bylas.

IŠVADOS

Bet kurį didesnį tyrinėjimą Aristotelis pradeda savo pirmtakų (šiuo atveju Platono, Sokrato) pažiūrų apžvalga. Pripažindamas savo mokytojo darbuose „Politika“, „Įstatymai“ esant tam tikrą tiesos elementą, o taip pat iškelia problemas, kurias reiktų spręsti.

Aristotelio darbai pasižymi kasdienine kalba, nurodant kelius pažinimui pasiekti. Jis mėgsta pradėti savo iškeltų problemų svarstymą surankiodamas visas mįsles ir keblumus, kartu pateikia įvairias argumentacijas kiekvienu klausimu. Toliau iškelia prieštaravimus ką tik savo pasakytiems teiginiams. Dar toliau nurodo, kad tai kas pasakyta, nors ir užtektinai teisinga, bet dar toli gražu neaišku. Jis netik apima dedukcines išvadas, bet kaip argumentus pateikia, kas tikėtina ar protinga.

Dar vienas Aristotelio darbo būdingas bruožas yra tai, kad net moksliniuose traktatuose jaučiama filosofinės etikos įtaka. Visi jo samprotavimai, ne tik pateikiami, bet ir įvertinami: ar tai dora, ar teisinga, ar protinga.

Aristotelio manymu, valstybė yra tam tikra bendrija, kurios tikslas – aukščiausio gėrio siekis. Valstybė neišvengiamai pirmesnė už ūkį ar kiekvieną iš mūsų, nes visuma neišvengiamai pirmesnė už dalį. Be to, Aristotelis pilnateisiais valstybės nariais pripažino ne visus valstybės gyventojus, tik tuos, kurie galėjo dalyvauti kariniuose, administraciniuose, teisminiuose organuose, o vergus Aristotelis apibrėžė kaip būtinus įrankius. Vergovinę santvarką laikė natūralia ir dėsninga, o vergą priskyrė darbo įrankiams. Štai kaip Aristotelis samprotauja apie vergovę: „Taigi akivaizdu, jog šis nesutarimas turi tam tikrą pagrindą, ir nėra taip, kad vieni iš prigimties yra vergai, o kiti laisvieji. Taip pat aišku, kad kai kada būna skirta, kam naudinga vergauti, o kam būti šeimininku, ir yra teisinga bei reikalinga, kad vienas būtų valdomas, o kitas valdytų prigimtine valdžia. Blogai valdyti yra neparanku abiem, nes daliai ir visumai, kūnui ir sielai naudinga tas pat, o vergas yra tam tikra šeimininko dalis, tarsi tam tikra gyva, tik atskirta nuo kūno dalis.“

Ieškodamas idealios valstybinės santvarkos Aristotelis linksta į konservatizmą, nepalankiai į ekonominės pažangos naujoves. Idealą sudaro kuklus ūkis su menkais mainais, vidutine gamyba, maža pinigų. Jo tikslas organizuoti tokią socialinę santvarką, kuri paliktų piliečiams daug laiko užsiimti politika. „ O dar geriau būtų – net jeigu įstatymų leidėjas ir nepasirūpino tuo, jog kilnieji nepatirtų nepriteklių, – pasistengti, kad bent jau valdydami jie turėtų laisvo laiko.“

Antrąją „Politikos“ dalį Aristotelis skiria Platono komunizmo kritikai, pripažindamas tik dalies turtų bendrumo naudą. Tuo, kas daugeliui bendrai priklauso, mažiausiai rūpinamasi, nes labiausiai visi rūpinasi tuo, kas nuosava.

Taip pat teigia, kad harmoningam valstybės funkcionavimui, būtina reguliuoti gyventojų skaičių. „Tačiau visiškai neribojant gimstamumo, kaip yra daugelyje valstybių, jis neišvengiamai tampa piliečių skurdo priežastimi, o skurdas skatina maištus ir piktadarybes.“

Materialines gėrybes vertina, kaip antraeilį dalyką, ieškodamas kompromiso, tarp didelių turtų kaupimo ir neturto.

Arsitolelis veikale „Politika“ išskiria tris teisingas santvarkas – aristokratiją, monarchiją ir politėją bei tris neteisingas santvarkas ar nukrypimus nuo jų, t.y. oligarchiją, demokratiją ir tironiją. Aristotelis mano, jog geriausia santvarka yra tokia, kuri laikosi vidurio. Politėja, kaip tik yra ta santvarka, kuri yra oligarchijos ir demokratijos mišinys. Taip pat, kiekvienai santvarkai būdini skirtingi įstatymai. Be to Aristotelis mano, kad geriausia būti valdomam geriausių istatymų, nes jie laisvi nuo troškimų ir aistrų.

Leave a Comment