Absurdas Merso stovėsenoje

Esė Svetimas susipažįstame su Merso šio esė herojumi, neeiline asmenybe, prie šio teiginio dar grįšiu. Miršta herojaus mama, kuri beje, gyvena senelių prieglaudoje ir Merso išvažiuoja į jos laidotuves. Reikalas tame, kad jis nejaučia jokių kaip mums atrodo reikalingų tam atvejui jausmų. Motinos netektis dažniausiai išgyvenama smarkiausiai ir skaudžiausiai nei kitos netektys žmogaus gyvenime. Jo šaltumas motinai jaučiamas jau nuo pirmų puslapių, reiškia jam nesvarbu kaip jis čia pateko, jam nesvarbu kas čia vyksta. Jam jausmai nerūpi, neaišku ar išvis tokius tuuri. Faktas, kad turi protą ir tas aišku irgi nuo pirmų puslapių ir protas nėra pakankamai įžvalgus, kad numatyt su motinos mirtim susijusias situacijas. Jis yra herojus, o gal tiesiog žmogus kuris yra ne tai kad kvailoje būsenoje, mums įprastine prasme, bet yra absurdiškoj būsenoje savęs paties atžvilgiu. Jam nerūpi aplinkiniai žmonės, jis susigaudo ties jų reakcijomis į savo motinos mirtį, apie jas galvoja ir galvoja kaip iš jų greičiau išsisukt. Jam motinos mirtis nerūpi. Bet situacija ta, kad yra priimta viisuomenėje, motinos mirtis yra sukrėtimas jos vaikams, Merso jos vaikas, bet tai jam nėra sukrėtimas, jam ant to nusispjaut. Tai jo neliečia, šiuo atveju paisoma aplinkinių reakcijos, kuri yra svarbesnė. Tai absurdiška situacija, žmogus, šiuo atveju Merso, yra matuojamas visuomenės no

ormatyvu konkrečioje situacijoje. Gal būt Camus pasirenka kraštutinumą, taip galima ryškiai atspindėti visuomenę kuri tikisi iš tavęs konkretaus veiksmo. Taip galima atspindėti ir tą žmogų kuris yra visuomenėje kitoks, šiuo atveju tai be abejo kraštutinumas, bet visgi kraštutinumas tik tuo atveju jei ir mes iš Merso tikimės stereotipiškos veiksenos.

Merso toks dalykas visiškai nejaudina, jis daugiau tai mato kaip trukdį jo darbui, nes jis turi atsiprašyti kelioms dienoms. Lauke labai karšta ir spigina saulė, dėl to dvi valandas važiuoti autobusu labai nemalonu.

Ko gero Camus šneka apie tai, kad mes negalim nieko žinot apie gyvenimą, nė vienas negalim pasigirt jį visą patyrę, tuo tarpu, kiekvienas giriamės tam tikra dalies jo patirtimi, klausome tokių pačių pagyrų ir iš to susidarom kito žmmogaus elgsenos vaizdinį. Tai situacijos laipsniavimas kuris dažnu atveju pasitelkiamas neapgalvotai, mirė motina – žmogus neverkia, sudužo lėkštė ir žmogus nepergyvena, tai skirtingi dalykai ir į abu juos galimos nestandartinės reakcijos, nes jose standartas yra tik vienas – gryna statistika, žmonių kiekio nuomonė. Kitų nėra, dėl to negali būti kitų reakcijų, išraiškų net minčių. Merso yra nusispjovęs. Nusispjauk ant gyvenimo ir motinos mirtis prilygs lėkštės sudužimui. Tai ir yra absurdas. Netgi daug absurdo, ką bepasirinksi. Merso šaltumas motinos mirčiai yra absurdiškas dėl daugumos žm
monių susidarytos gyvenimo vertės kur motina kaip gyvenimo teikėja ir juo besirūpinančio žmogaus vaidmeniu užima ryškiausią vertę savo pagimdytojo akivaizdoje. Absurdas tame, kad žmonės atsistoja tarp tavęs ir žmogaus suteikusio tau gyvenimą, tarsi jie yra tokie patys kaip tu, ir diktuoja savo gyvenimo reikšmės sampratą. Kitas absurdas tame, ar klausimo apie gyvenimo vertę kėlimas išvis kaip nors susijęs su aplinkiniais kurie į tavo gyvenimą reaguoja. Šiuo atveju tai pareikšdami užuojautą Merso, žmonės rėmėsi jo reakcija į gyvenimą jos nežinodami. Ir iškelti retorinį klausimą ar gyvenimas yra absurdiškas, ar žmonės jame yra absurdiški, ar, galų gale pats žmogus, kartu ir aš yra absurdas.

Ir dar daug įvairių smulkmenų rodo, jog motinos mirtis jam nerūpi. Žmonės Merso aplinkoje kai kurie keistoki, kai kurie stereotipiški savo vaidmeniui. Užeigos šeimininkas rodo užuojautą, pensiono direktoriui šiek tiek keistai atrodo sūnaus šaltumas motinai mirus. Jiems susidaro toks įspūdis, kad Merso yra šoke, nors jie greičiau linkę taip galvoti, nes antraip toks elgesys negali būti suprastas. Motinos mirtis jam yra formalumas galų gale įteisinantis oficialiai sena jos mirtį. Ji mirė tada kai pasidarė nuobodu namie, ji nieko nebegalėjo duoti sūnui kaip ir jis jai, o čia pensionate tarp jos amžiaus žmonių galėjo atrasti sau naujų draugų. Merso pasirodo tiesmukas, jis ta
aip galvoja ir to neslepia tokiu pažiūriu šokiruodamas aplinkinius, tiesa jis galvoja ką sako, nenori tuščiai švaistyti žodžių, jam aplinkiniai nuobodūs todėl jis vengia kalbėtis. Vietoj to, kad raudotų, nerastų sau vietos, galų gale patirtų stresą ar susirgtų depresija, Merso elgiasi kitaip. Jis mėgaujasi kava su pienu, mėgaujasi rūkymu, dairosi po mažą pensionato morgą ir nervinasi dėl per daug akinančios šviesos. Jam juokingi senukai atėję budėti prie draugės karsto. Naktį per budėjimą jis užmiega kartu su senukais ant kėdžių. Motinos jis nematė ilgai prieš mirtį ir nemato reikalo atidaryti karsto, nemato reikalo pamatyti motinos veido. Jam daug vargo suteikė visa kelionė į kapines per kaitra, taigi dėl didelio karščio jis net neprisimena kaip ten tos laidotuvės baigėsi. Tiesiai po laidotuvių jis nuskubėjo į autobusą, džiūgauja išvydęs Alžyro šviesas ir su palengvėjimu galvoja apie būsimą poilsį. Merso atliko visus biurokratinius mirties įvykiui pažymėti reikalus.
Merso šaltas, nėra jautrus, tokioj reikšmingoje ir skaudžioje gyvenimo situacijoje jis tarsi užsiblokavęs nuo potyrio.

Iš pirmo žvilgsnio Camus herojus santykyje su būtim negali būti mąstomas. Jo siela uždara, jis nieko mums nepasakė ir neparodė išskyrus šaltumą, abejingumą ar apatiją. Jo pažiūros susiveda į vieną: man niekas neįdomu ir nerūpi nes neturi jokios reikšmės, todėl kaip noriu taip elgiuosi, bet man vi
is tiek niekas nerūpi, o kas tas niekas, irgi nerūpi. Knygos herojus yra perdėm apatiškas, dėl to jis ir herojus
Šaltumas motinos mirčiai yra sąlygotas dėl jo paniekos gyvenimui. Merso yra neeilinis. Kalbėdamas ir pasakodamas mums kaip jam neįdomus ir nuobodus vienas ar kitas dalykas, Merso pamiršo pridurti, kad jis gerokai yra permąstęs tai ankščiau. Galvodamas apie gyvenimą jis galvoja kartu ir apie būties esmes. Gyvenime jis neaptinka prasmės, o tik absurdą. Tai suvokęs jis pasijunta tarsi žmogus Platono olos alegorijoje kuris nusimeta pančius ir atsigręžia į saulę. Merso yra toje stovėsenoje kai akys jau priprato prie saulės spindesio. Jam šešėliai nerūpi, motinos gyvenimas yra tik beprasmis šešėlis, o ji dabar pateko į “idėjų” pasaulį, jos mirtis tėra beprasmis šešėlinio gyvenimo aktas, panašus į tą kurį Merso atliko dalyvaudamas jos laidotuvėse. Nenorom prisimenu budizmą kuriame žmogus pasiekęs nirvaną ar dar kitu būdu apsišvitinęs, numeta būtį dengiančią majos skraistę ir po to visiškai nusispjovęs ant gyvenimo laukia savo egzistencijos galo. Tik budistų atvejis sunkesnis, jie gimsta po kelis kartus žemėje ir dar nebūtinai žmogum.
Merso atvejis irgi ne iš paprasčiausių. Jam net nereikia nusimesti pasauliui iškreiptumą suteikiančios skraistės. Jis neturi tokios nes gyvena sąlytije su pasauliu. Vienintelis galimas sąlytis su pasauliu žmogui tegalimas per absurdą, tai Camus išeities taškas. Tokiam sąlytyje Merso įvykdyta žmogžudystė tėra dar vienas lėkštės dūžis. Jis veikia tarsi mašina, jis visą laiką yra inertiškas veiksmams, todėl jo šūviai panašūs į natūralios reakcijos išdavą. Merso draugai, kaimynas, galų gale jo moteris yra periferijoje, tai reiškia, kad jie yra gyvenime, jie yra suvokiami. Nušautas žmogus, net tapęs lavonu nepakeičia žaidimo. Jis toliau yra ko nors pasekmė, toliau žaidžia gyvenimo žaidime.
Camus parodo koks santykis yra tarp Merso ir viso likusio pasaulio. Visas likęs pasaulis žmogui yra ne kas kita kaip tik santykiai su atsitiktiniais draugais, su šalia gyvenančiais kaimynais ir su kokiu nors artimiausiu žmogumi. Artimiausia šiuo atveju yra moteris. Kurios Merso nemyli, net ir negali mylėti, nes kaip pats sako nelabai žino kas ta meilė yra. Jo pasaulis yra tari per rūką suvokiam tikrovė. Rūkas yra įvairiareikšmis ir jis dengia ne vien tik santytikius su žmonėm, bet kartu ir visą galimą mastyti pasaulį. Galbūt, tą rūką galima prilyginti miglotam vakumui. Tai tarsi neperregima tuštuma kurioje reikia veikti. Suvokus save kaip tuštumos dalį pamatai save ne kaip ką kitą, bet kaip tik pačią tuštumą. Mašina savo esme irgi yra tuščia, Merso elgesys yra mechaniškas, reiškia tuščias. Ką mes suprantame kaip meilę? Sielų artumą? Visa tai yra tuščias žaidimas, kurio žemėlapį nusipaišome. Merso tokio žemėlapio neturi todėl ji mums atrodo kaip žaidžianti pagal kitas taisykles ar net be taisyklių apskritai. Dėl to mums jis nesuprantamas, bet iš kitos pusės jis ir negali būti suprastas kitaip negu tik per absurdą kuris riša kiekvieną žmogų su pasauliu.
Santykyje su savo draugais, jis toks pat ironiškas bei kupinas sarkazmo pasauliui. Camus pateikia žmones iš Merso aplinkos taip, kad juos galėtų aiškiau išvysti skaitytojas. Mes galime matyti tas nuotaikas kuriomis patys gyvename, galime pastebėti kokias reakcijas turi Merso į mus pačius, nes Camus reflektuoja skaitytoją į jo sukurtą pasaulį. Ne kaži kiek tie pasauliai ir skiriasi, tik čia, ne, ten kur mes gyvename, mūsų sąlytyje su patirtim, realiai sunkiai galime sutikti tokį žmogų kaip Merso. Todėl būtina projekcija į herojaus aplinką.
Merso neima į galvą nieko iš to ką jam gali pasakyti draugai, jis ties tuo nesimasto, nes nėra tokio dalyko kaip problema Merso pasaulyje, kaip ji gali būti, jei savo prigimtim ir iš esmės problema yra absurdiška. Jis negali kreipti į tai jokio dėmesio, nes problemos nėra ta sritis kuri traukia dėmesį apskritai. Iš absurdo kuriame stovi kiekvienas egzistuojantis ir mąstantis niekas negali ištrūkti, todėl, kad kiekvienas ištrūkis bus melas pačiam absurdui. Melas tame, kad yra neišvengiama duotybė.
Pats konfliktas į kurį įsivelia Merso, niekada nebūtų jo palietęs jei jis žaistų mums kiekvienam suprantamom taisyklėm. Reikia pridurt, jog mums jos suprantamos vien dėl to, kad yra kasdienybė. Ir tai, kad jis tarsi užstoja savo naują draugą, ir tai kodėl jis taip padaro yra suprantama ne iš kvailybės stovėsenos, bet tik iš absurdo. Merso negali turėti draugų iš esmės, nes draugo samprata gyvenimo absurde yra prieštaringa, tačiau prieštaros savyje absurdas negali leisti, tai jau bus išėjimas už jo ribų. Prieštara absurde bus jau ne be pats absurdas. Ir tai, jog visiškai be reikalo Merso įsivelia į tarytum ne savo problemas ir karus, yra ne kas kita kaip atsitiktinumas kuis net negali būti pavadintas atsitiktinumu, nes atsitiktinumas savyje nurodo vienokią ar kitokią reikšmę. Merso pasirinkimas nėra sąlygotas niekieno. Vargu ar tam galime duoti inercijos ar spontaniškumo vardą. Tiesiog tai beprasmiška. Juk nėra skirtumo kaip pasielgė Merso, tuomet ir visos pasekmės yra be skirtumo, be reikšmės, be savo pavidalo. Ką jam reiškia nušauti žmogų? Nieko kito kaip tik priploti musę, sukulti lėkštę ar palaidoti motiną. Kaip jis jaučiasi? O kaip galima jaustis nepadarius nieko? Jis jaučiasi įprastai ir tokia savijauta yra negatyvi savijauta, nes negalima jai priskirti nieko pozityvaus. Tai greičiau yra būsena. Gyvenimo būsena pasaulyje, o ai jau yra absurdiška.
Savo teismo procesą Merso stebi lygiai taip pat kaip ir visa gyvenime – tarsi iš šalies. Kaip pats sako jam įdomu ką žmonės šneka apie tave, net jei esi teisiamųjų suole. Prokuroro jam nuobodu klausys. Merso piktinasi, jog teisme aptaria jo sielą, bet jam pačiam neleidžia tarti nė žodžio. Juk tai keista. Prokuroras kaltina Merso jau ne tik nusikaltimu, bet jo sielos tuštybe, apatija ir bejausmiškumu. Čia galima manyti, jog mirties nuosprendį gauna ne Merso, bet visas pasaulio šaltumas ir tuštybė apskaitai. Tas šaltumas kurio patys teisėjai bijo savo sielose. Tas šaltumas kuris neišvengimai yra kiekviename. Absurdas kuris yra vien tik dėl to, kad gyveni.
Nuosprendį Merso sutinka ramiai. Jam suteiktas likimas yra kažkoks nerimtas. Juk nuosprendį priima tokie patys žmonės, ne kokie nors pusdieviai, priima tam tikru laiku, bet galėjo ir vėliau, galėjo ir anksčiau, nebūtinai aštuntą valandą. Tai nėra rimta.
Pirmą kart matome Merso įniršusį tik ant kunigo. Viskas nebetenka reikšmės. Merso šaukia, nes jam vis vien kokį likimą turi milijardas kitų žmonių. Jis turi savo ir jo likimas yra mirtis. Jis nuteistas mirti, bet lygiai taip pat ir kiti, be teismo yra nuteisti myriop. Tuomet ką gali pakeisti jo motinos mirtis? Ką gali pakeisti kito žmogaus mirtis? Galas yra tik vienas, būtent – mirtis, tuomet kokią prasmę turi gyvenimas jei jis yra savo priešybės mirties dalis? Už ką nuteisiamas Merso, jei nuo kitų jis skyrėsi tik tuo, jog kalbėjo tiesą? O tiesa yra paprasta: aš esu, gyvenimas yra. Štai ir viskas, absurdo alfa ir omega. Kodėl jį nuteisė už tai, jog nežaidė žaidimo, kuris tėra nenuovoka aplink tave. Merso nežaidė melo ir jis mirs, lygiai kaip mirs visi tie kurie verkia dėl savo motinos mirties. Merso prašo bent apgailestaut dėl savo poelgio, bet jis atsisako, jis nemeluoja ir sako jaučią labai susierzinimą, nei apgailestavimą. Jis nemelavo. Kaip pats Camus siūlo galime į Merso žvelgti kaip į šių dienų Kristų pasirengusių mirti vardan tiesos.

Leave a Comment