A.Smitas ir jo veikalas “Tautų turtas”.

I. BIOGRAFIJA.
Kas XVIII a. 7 dešimtmetyje lankėsi Anglijoje, greičiausiai girdėjo apie kažkokį Adamą Smithą iš Glasgow universiteto. Daktaras Smithas buvo plačiai žinomas, o gal net garsus žmogus. Iš toli atvažiodavo studentai pasiklausyti jo mokslingų, bet entuziastingų disputų. Pridursime, kad dr. Smithas buvo žinomas ne tik dėl mokslinių laimėjimų, bet ir kaip ryški asmenybė. Antai jis garsėjo ir savo išsiblaškymu: kartą, vaikščiodamas su draugu ir rimtai nagrinėdamas kažkokią problemą, įkrito į odų rauginimo duobę, kitąkart, pasakojama, jis pasigaminęs gėrimo iš duonos bei sviesto irr pasipiktinęs, kad prastesnės arbatos dar nėra ragavęs. Tokių keistenybių jis turėjo daug, bet jos netrukdė intelektualiniams sugebėjimams. Smithas buvo vienas iš pačių žymiausių savo amžiaus mąstytojų.

Glasgow Smithas skaitė moralės filosofijos paskaitas; tuo metu ši disciplina buvo suprantama daug plačiau nei mūsų laikais. Į moralės filosofiją įėjo gamtos teologija, etika, teisė ir politinė ekonomija. Taigi ji aprėpė viską nuo tauriausių žmogaus polinkių į tvarką ir harmoniją ligi kur kas mažesne tvarka ir harmonija pasižyminčios veiklos ganėtinai nuožmioje kovoje dėl vietos gyvenime.

Gamtos teologija – sistemos paieškos visatos maišalynėje – nuo seniausių laikų buvo žmogaus racionalizuojančio impulso objektas; mūsų atvykėlis galėjo jaustis gana laisvai, kol dr. Smithas aiškino gamtos dėsnius, kurie sudarė tariamo visatos chaoso pagrindą. Bet kai jis perėjo į kitą spektro pusę – didingos konstrukcijos paieškas ka

asdienio gyvenimo sambrūzdyje, – mūsų keliautojas galėjo pajusti, kad garsusis daktaras iš tiesų ištempė filosofiją už įprastų ribų.
Mat jei Anglijos aštuonioliktojo šimtmečio pabaigos socialinė scena ir rodė kažką esant, tai tikrai ne racionalią tvarką ar moralinius siekius. Vos nusisukus nuo puikaus dykinėjančių klasių gyvenimo, visuomenė pasirodydavo esanti arena, kurioje vyksta žiauri, bjauriausia kova dėl egzistavimo. Už Londono svetainių arba malonių turtingų dvarų kaimo vietovėse sienų regėjai vien godumą, žiaurumą ir išsigimimą, atmieštą pačiais iracionaliausiais, net gluminančiais daug ankstesnių ir seniai jau atgyvenusių dienų papročiais bei tradicijomis. Visuomenės organizmas priminė ne rūpestingai suderintą mechanizmą, kur kiekviena dalis atlieka savo funkciją. Net keista, kad dr. Smithas visoje toje maišatyje ėmėsi ieškoti tvarkos, sistemos ir tikslingumo.

Tarkime, pavyzdžiui, kad mūsų keliautojas nuvyko pasižiūrėti Cornwallo kasyklų. Teen jis būtų pamatęs, kaip angliakasiai tamsiais šuliniais leidžiasi žemyn, pasiekę dugną, išsitraukia iš už juostos žvakę ir išsitiesia pamiegoti, kol žvakė visai apvarva.

Kas per žmogus buvo tasai rafinuotas filosofas?

„Tik mano knygose esu gražuolis „, – taip kartą apibūdino save Smithas, su pasididžiavimu rodydamas draugui savo branginamą biblioteką. Jis tikrai nebuvo labai gražus. Iš profilio medalionuose matyti atsikišusi apatinė lūpa, kone siekianti didelę erelišką nosį, liūdnos, kiek išverstos akys po sunkiais vokais. Visą gyvenimą Smithą kankino nervinė negalia: jam kretėjo galva, ka

albėjo jis keistai ir užsikirsdamas.

O dar tas jo garsusis išsiblaškymas. XVIII a. 9 dešimtmetyje, kai Smithas buvo bebaigiąs šeštąją dešimtį, Edinburgho gyventojai nuolatos regėdavo juokingą vaizdą: įžymiausias miesto pilietis, apsirengęs šviesiu paltu, su kelnėmis iki kėlių, baltomis šilkinėmis kojinėmis, batais su sagtimis, žema plačiabryle bebro kailio kepure, su lazda, eina grįstomis gatvėmis, akis įsmeigęs į vieną tašką, lūpas judindamas lyg poteriaudamas. Kas porą žingsnių suabejoja – sukti į šalį, o gal net eiti atgal; vienas bičiulis jo elgseną yra pavadinęs kirmėliška.

Liudijimų apie jo išsiblaškymą yra daug. Kartą jis išėjęs į sodą apsirengęs vien tik chalatu ir susimąstęs nuėjo penkiolika mylių, kol atsitokėjo. Kitą sykį, kai Smithas su garsiu draugu vaikštinėjo po Edinburghą, sargybinis sveikindamasis pakėlęs ietį. Smithą, kuris taip pagerbiamas buvo daugybę kartų, šįkart saliutuojantis kareivis staiga užhipnotizavo. Jis atidavęs pagarbą savo lazda ir dar labiau apstulbinęs svečią, kai ėmęs žengti tiksliai sargybinio žingsniu, lazda kartodamas kiekvieną ieties judesį. Kerams praėjus, Smithas stovėjęs aukštų laiptų viršuje, lazdą laikydamas parengties padėtyje. Visiškai nesuvokdamas padaręs kažką neįprastą, nuleidęs lazdą ir sugrįžęs prie tos pokalbio vietos, kurioje šis buvo nutrūkęs.

Šis išsiblaškęs profesorius gimė 1723 metais Kirkcaldy miestelyje, Fife grafystėje, Škotijoje. Miestelyje gyveno pusantro tūkstančio žmonių; kai gimė Smithas, kai kurie vietos miestečiai vietoj pinigų tebevartojo vinis. Kai Smithui su

uėjo ketveri metai, įvyko keisčiausias atsitikimas. Smithą pagrobė pro šalį keliaujantys čigonai. Dėdės rūpesčiu ( Smitho tėvas mirė prieš jam gimstant) čigonai buvo aptikti ir nusivyti; bėgdami jie ir paliko jaunąjį Adamą šalikelėje. „Bijau, kad iš jo būtų išėjęs prastas čigonas“, – rašė vienas jo ankstyvųjų biografų.

Nuo mažų dienų Smithas buvo stropus mokinys, nors labiau nei kiti vaikai išsiblaškęs. Jis aiškiai linko į mokslus, todėl sulaukęs septyniolikos raitas atvyko į Oxfordą studijuoti ir ten liko šešeriems metams. Bet Oxfordas tuo metu nebuvo toks mokslo centras, kokiu tapo vėliau. Dauguma žinomų profesorių jau seniai net neapsimetinėjo dėstą. Vienas svetimšalis keliautojas yra užrašęs, kaip jį nustebino 1788 metais kartą tenai vykusi diskusija. Visi keturi jos dalyviai praleido diskusijai skirtą laiką nepraverdami burnos, kiekvienas pasinėręs į populiaraus romano skaitymą. Kadangi mokymas buvo daugiau išimtis negu taisyklė, Smithas tuos metus leido beveik neauklėjamas ir nemokomos, skaitydamas ką tinkamas. Kartą jo vos neišmetė iš universiteto, nes kambaryje rado Davido Hume‘o Traktatą apie žmogaus prigimtį – Hume‘s darbai buvo laikomi netinkama literatūra net būsimajam filosofui.

1751 metais Smithui – jis dar neturėjo 28 metų – buvo pasiūlyta Glasgow universiteto logikos katedra, o neilgai trukus jis gavo moralės filosofijos katedrą. Ne taip, kaip Oxfordas, Glasgow tais laikais, Škotijos švietimo amžiuje, buvo rimtas mokslo centras; universitete telkėsi gausybė talentigų žmonių. Be

et jis vis vien smarkiai skyrėsi nuo šiolaikinio universiteto. Pedantiškieji profesoriai čia nepritarė Smitho entuziazmui ir dėstymo laisvumui. Jį kaltino tuo, kad jis kartais šypsosi per religines apeigas ( be abejo, būdamas susimąstęs), kad sekmadieniais nesurengia krikščionybės pamokų, kad rašinėja raštus universiteto senatui, prašydamas leisti išsiversti be maldų prieš paskaitas ir kad skaito maldas, primenančias „ gamtos religiją“. Visa tai tikriausiai galėtų būti vertinama ir ganėtinai teigiamai, ypač jei prisiminsime, kad paties Smitho mokytojas Francis Hutchesonas pralaužė ledus Glasgow, atsisakydamas skaityti studentams paskaitas lotynų kalba.

Tas nepritarimas tikriausiai nebuvo pernelyg griežtas, jei 1758 metais Smithas pakilo iki dekano. Be abejonės, Glasgow jis buvo laimingas. Vakarais žaisdavo vistą ( dėl išsiblaškymo jis buvo šiek tiek nepatikimas žaidėjas), lankydavosi mokslininkų susibūrimuose, gyveno ramiai. Studentų buvo mylimas, kaip dėstytojas – garsus, net Boswellas ateidavo jo pasiklausyti, o jo keistą eiseną bei kalbos manierą jo garbintojai net ėmė pamėgdžioti. Knygų pardavėjų vitrinose netgi pasirodė mažų jo biustų.

Bet toli gražu ne vien ekscentriškumas garsino Smithą. 1759 metais jis išleido knygą, akimoju sukėlusią sensaciją. Tai buvo Moralės jausmų teorija; ji bematant iškėlė Smithą į priešakinės Anglijos filosofų gretas. Terorijoje buvo nagrinėjama moralinio pritarimo ir nepritarimo kilmė. Kaip atsitinka, kad žmogus, kuris yra savanaudiška būtybė, susikuria moralinę nuostatą, ignoruojančią savus interesus arba kilstelinčią juos į aukštesnį lygį? Smithas tyeigė, kad atsakymas glūdi mūsų sugebėjime persikelti į trečiojo asmens, nešališko stebėtojo padėtį ir šitaip susidaryti prielankią nuomonę apie objektyvias ( priešingas savanaudiškoms) kokio nors dalyko ypatybes.

Knyga ir jos tiriamos problemos sukėlė didžiulį susidomėjimą. Vokietijoje das Adam Smith problem tapo mėgstama diskusijų tema. Mūsų požiūriu, dar svarbiau tai, kad tas traktatas susilaukė intriguojančio žmogaus, vardu Charlesas Townshendas, palankumo. Townshendas yra viena iš tų nuostabių asmenybių, kurių aštuonioliktajame amžiuje, kaip atrodo, tikrai nestigo. Sąmojingas ir išsilavinęs Townshendas, Horace‘o Walpole‘o žodžiais tariant, buvo „apdovanotas visais disžiausiais talentais, jis galėjo tapti didžiausiu savo amžiaus vyru, jei tik jam nebūtų trūkę paprasto nuoširdumo, paprasto pastovumo ir sveiko proto“. Townshendo nepastovumas buvo plačiai pagarsėjęs; buvo kandžiai juokaujama, kad ponas Townshendas serga, nes jam skauda šoną, bet atsisako patikslinti – kurį. Kaip trūksta sveikos nuovokos, jis pademonstravo, kai, būdamas Didžiosios Britanijos iždo kancleriu, pagreitino Amerikos revoliuciją, – pirmiausia atimdamas iš kolonistų teisę patiems rinkti teisėjus, o po to uždėdamas didžiulį muitą Amerikos arbatai.

Bet nepaisant politinio trumparegiškumo, Townshendas buvo atsidavęs filosofijos ir politikos tyrėjas, ir šioje srityje – ištikimas Smitho šalininkas. Dar svarbiau tai, kad jis davė jam neįprastą pasiūlymą. 1754 metais Townshendas laimingai ir pelningai susituokė su Dalkeitho grafiene, Buccleucho kunigaikščio našlė, ir dabar ieškojo auklėtojo savo žmonos sūnui. Aukštųjų sluoksnių jaunuolių lavinimo pagrindą sudarydavo Didžioji kelionė – išvyka į Europą, kur jaunuolis įsigydavo rafinuotumo, taip išgarsinto lordo Chesterfieldo. Townsheldui šovė į galvą, kad dr. Smithas būtų idealus palydovas jaunajam kunigaikščiui, ir negaišdamas pasiūlė Smithui penkių šimtų svarų metinę algą, padengti visas kelionės išlaidas ir dar penkių šimtų svarų metinę pensiją iki gyvos galvos. Pasiūlymas buvo pernelyg geras, kad būtų galima atsisakyti. Ir geriausiu atveju Smithas niekada negaudavo daugiau nei šimtą septyniasdešimt svarų, kuriuos jis, kaip buvo įprasta tais laikais, pats surinkdavo iš savo studentų kaip mokestį už mokslą. Miela pažymėti, kad jo auklėtiniai atsisakė priimti iš Smitho jo grąžinamą mokesčio dalį, sakydami, kad jie jau gavę iš jo daugiau nei sumokėję.

Auklėtajas ir jo jaunasis Grace‘as išvyko į Prancūziją 1764 metais. Aštuoniolika mėnesių jie gyveno Toulouse‘oje; draugija čia buvo nepakenčiamai nuobodi, Smitho prancūzų kalba baisi, ir ramus gyvenimas Glasgow rodėsi buvęs tiesiog lengvapėdiškių linksmybių metas. Po to jie persikėlė į Prancūzijos pietus ( čia Smithas sutiko ir ėmė gardinti Voltaire‘ą bei atstūmė vieną jį įsimylėjusią markizę), iš ten – į Ženevą ir galiausiai į Paryžių. Stengdamasis išsklaidyti provincijos nuobodulį, Smithas ėmė rašyti darbą iš politinės ekonomijos dalyko, dėstyto Glasgow, kurį vakarais nuolat svarstė Edinburgho Rinktinėje draugijoje bei plačiai aptarinėjo su savo numylėtu bičiuliu Hume‘u. Tai buvo knyga, kuri vėliau vadinsis Tautų turtas, bet dar praeis dvylika metų, kol ji bus baigta.

Paryžiuje buvo geriau. Tuo metu Smithas prancūziškai tebekalbėjo siaubingai, bet jau galėjo ilgai šnekučiotis su didžiausiu Prancūzijos ekonomikos mąstytoju. Tai buvo Francois Quesnay, Liudviko XV dvaroi ir asmeninis ponios Pompadour gydytojas. Quesnay įkūrė ekonomikos mokyklą, žinoma fiziokratizmo vardu, ir sukūrė ekonomikos schemą, vadinamą tableau economique. Buvo akivaizdu, kad toji tableau sumanyta gydytojo: neigdamas to meto įsitikinimą, kad turtas – tai aukso ir sidabro luitai, Quesnay aiškino, jog turtas gimsta gamyboje ir keliauja iš rankų į rankas per visuomenę, pripildydamas visuomenės organizmą kaip kraujas kraujotakos indus. Tableau padarė stiprų įspūdį – Mirabeau vyresnysis apibūdino ją kaip išradimą, prilygstantį raštui ir pinigams. Bet fiziokratų trūkumas buvo tas, kad jie teigė, jog tiktai žemės ūkio darbuotojai kuria tikrąjį turtą, o žemės ūkio produkcijos perdirbėjai bei komersantai esą tik „steriliai“ keičia jos pavidalą. Dėl to praktinei ūkinei veiklai Quesnay sistema mažai tegalėjo pasitarnauti. Tiesa, ji palaikė laisser – faire politiką – tais laikais tai buvo radikali mintis. Apibūdindama pramonės sektorių kaip atliekantį vien sterilius, nieko nauja nesukuriančius veiksmus, ji nesugebėjo įžvelgti, jog darbas gali kurti turtą bet kurioje srityje, ne tik žemės ūkyje.

Vienas iš didžiausių Smitho atradimų buvo tai, kad jis atskleidė, jog darbas, o ne gamta, yra vertės šaltinis. Tikriausiai tam įtakos turėjo ir tai, kad mokslininkas užaugo šalyje, kurioje virė prekyba, o ne dominavo, kaip Prancūzijoje, žemės ūkis. Kokia bebūtų priežastis, Smithas negalėjo sutikti su tuo, kad fiziokratizmo kultas ( Quesnay pasekėjai, tokie kaip Mirabeau, tebuvo tik pataikūnai) taip iškelia žemės ūkį. Smithas labai žavėjosi prancūzų daktaru, – jei ne Quesnay mirtis, jis būtų dedikavęs jam Tautų turtą, – tačiau fiziokratizmas buvo visiškai nepriimtinas škotiškai Smitho pasaulėjautai.

1766 metais kelionė netikėtai nutrūko. Jaunesnysis kunigaikščio brolis, kuris buvo kiek vėliau prisijungęs prie jų, susirgo karštine ir, nors Smithas nepaprastai rūpinosi (išsikvietė ir Quesnay), mirė neatgavęs sąmonės. Jo globotinis Grace‘as grįžo nami į Dalkeithą, o Smithas pirma nuvyko į Londoną, o paskui – į Kirkcaldy. Nepaisydamas Hume‘o atkalbinėjimų, tenai jisai išgyveno vos ne visą dešimtmetį, kol didysis traktatas įgijo apibrėžtą pavidalą. Didžiąją darbo dalį Smithas diktavo, stovėdamas priešais židinį ir nervingai trindamas galvą į sieną, kol plaukų tepalas paliko tamsų ruožą ant panelio. Retkarčiais jis aplankydavo savo buvusįjį auklėtinį namuose Dalkeithe ir kartkartėmis vis vykdavo į Londoną padiskutuoti apie savo idėjas su garsiais to meto mokslininkais. Vienas iš jų buvo dr. Samuelis Johnsonas, kurio rinktiniam klubui Smithas priklausė, nors jis ir garbingasis leksikografas retai kada susitikdavo draugiškomis aplinkybėmis. Seras Walteris Scottas pasakojo, kad Johnsonas, pirmąsyk susitikęs su Smithu, užsipuolė šį dėl kažkokio pareiškimo. Smithas apgynė savo tiesą. Visi klausinėjo:

„Ką pasakė Johnsonas?“ –

„Ką gi, jis pasakė, – tarė Smithas baisiausiai pasipiktinęs, – jis pasakė: „Tu meluoji“ –

„O ką jūs atsakėte?“ –

„Aš pasakiau: – „Tu esi . vaikas“.

Tokiais žodžiais, pasakoja Scottas, pirmą kartą susitiko ir išsiskyrė šie du didieji moralistai, ir taip atrodė klasikinis dviejų garsiųjų filosofijos mokytojų dialogas.

Smithas dar sutiko žavų ir inteligentišką amerikietį, vardu Benjaminas Franklinas, kuris pateikė jam daugybė faktų apie Amerikos kolonijas ir padėjo gerai suvokti vaidmenį, kurį jos kada nors gali suvaidinti. Nėra abejonių, kad kaip tik Franklino paveiktas Smithas apie Amerikos kolonijos vėliau rašė, jog jose gyvena tauta, „kuri tikrai gali tapti viena iš didžiausių ir grėsmingiausių pasaulyje“.

1776 metais Tautų turtas buvo išspausdintas. Po dvejų metų Smithas buvo paskirtas Edinburgho muitinės įgaliotiniu, gaudamas sinekūrą su šešių šimtų svarų pajamomis per metus. Kartu su motina, kuri išgyveno devyniasdešimt metų, Smithas leido savo tylų ir ramų viengungišką gyvenimą; giedras, patenkintas ir, reikia manyti, toks išsiblaškęs iki amžiaus pabaigos.

II. VEIKALAS – „TAUTŲ TURTAS“.

Ji apibūdinama kaip „ne tik galingo proto, bet ir visos epochos pasireiškimas“. Tačiau tiksliai kalbant tai nėra originali knyga. Jau prieš Smithą buvo gana daug stebėtojų, kurie galvojo apie pasaulį panašiai kaip ir jis: Locke‘as, Stewartas, Mandeville‘is, Petty, Cantillonas, Turgot, nekalbant jau apie Quesnay ir Hume‘ą. Smithas pasinaudojo jų visų darbais: jo veikale paminėta daugiau nei šimtas autorių pavardžių. Bet visi kiti šokinėjo nuo vieno dalyko prie kito, o Smithas aprėpė viską; kiti aptarė tik kai kurias problemas, Smithas nušvietė visą padėtį. Tautų turtas nėra obsoliučiai originali knyga, bet ji be jokių abejonių yra šedevras.

Pirmiausia ji pateikia didžiulę panoramą. Knyga prasideda garsiuoju epizodu, kuriame aprašoma itin siaura specializacija, gaminant segtukus, ir apima tokius įvairius dalykus, kaip „paskutiniai bruzdėjimai Amerikos kolonijose“ ( aiškiai matyti Smithą mainius, kad kol knyga išeis, revoliucinis karas jau bus pasibaigęs ), nenaudingas studentų gyvenimas Oxforde ir silkių žvejybos statistika nuo 1771 metų.

Pažvelgus į dalykinę rodyklę, sudarytą vėlesniajam Cannano leidimui, matosi Smitho informacijos ir minčių diapazonas.

Smulkiu šriftu išspausdinta dalykinė rodyklė užima šešiasdešimt tris puslapius; ji baigiasi, paminėjusi bene viską:

„ Turtai, didžiausia jų nauda, jų konkretūs pavidalai; Skurdas, kartais pastūmėja visuomenę prie nežmoniškų įpročių; Skrandis, maisto troškimas siejasi su jo maža talpa; Mėsininkas, žiaurus ir atgrasus užsiėmimas“.
Perskaitę devynis šimtus knygos puslapių, turime gyvą XVIII amžiaus 8-ojo dešimtmečio Anglijos vaizdą, su mokiniais ir amatininkais, kylančiais kapitalistais ir žemvaldžiais, dvasininkais ir karaliais, su dirbtuvėmis, valstečių ūkiais ir užsienio prekyba.

Knyga sunkiai skaitoma. Dėstoma su visu enciklopedinės minties apdarumu, bet joje nerasime enciklopediškumui būdingo tikslumo ir tvarkos. Tai buvo amžius, kai autoriai neapkamšydavo savo minčių visokiais „jei“, „o“ ir „tačiau“, ir kai žmogui su Smitho intelektu faktiškai buvo visiškai įmanoma pasinaudoti visomis iki jo sukauptomis žiniomis. Todėl knyga nieko nevengia, nieko nemenkina ir nieko nebijo. Kiek kartų joje atsisakoma glaustu sakiniu formuluoti išvadą, kuri kruopščiausiai buvo įrodinėjama ištisus penkiasdešimt puslapių. Įrodyme taip gausu smulkmenų ir pastabų, kad nuolat tenka lupinėti visas puošmenas, norint prisikasti iki plieninio karkaso, laikančio visą struktūrą. Ėmęsis sidabro klausimo, Smithas skiria septyniasdešimt penkis puslapius vien „ekskursui“ apie jį: perėjęs prie religijos, jis parašo visą skyrių apie moralės sociologiją. Nors tekstas sunkiasvoris, bet išmargintas giliomis įžvalgomis, pastebėjimais ir taikliomis frazėmis, kurios pagyvina šią didžiąją studiją. Kaip tik Smithas pirmasis pavadino Angliją „krautuvininkų nacija“; kaip tik jis parašė, kad „iš esmės filosofas genialumu ir sugebėjimais skiriasi nuo paprasto gatvės nešiko perpus mažiau negu šuo pėdsekys nuo šuns kurto“. O apie Rytų Indijos bendrovę, kuri tais laikais niokojo Rytus, jis rašė: „Labai keista tokia valdžia, kurioje kiekvienas ministerijos darbuotojas trokšta išvykti iš šalies. kuo greičiausiai ir jau kitą dieną, vos išvykęs ir išsiveždamas savo laimę, tampa visiškai abejingas savo šaliai, nors ją praryti grėstų žemės drebėjimas“.

Tautų turtas jokiu būdų nėra vadovėlis. Smithas rašo savo amžiui, o ne savo mokiniams; jis dėsto doktriną, kuri gali būti reikšminga valdant imperiją, o ne abstraktų traktatą akademiniams svarstymams. Drakonai, kuriuos jis medžiojo , jo laikais tebebuvo gyvi, tebealsavo, nors buvo jau truputėlį pavargę.

Ir paskutinė pastaba – knyga yra revoliucinė. Žinoma, Smithas vargiai būtų pritaręs perversmui, griaunančiam kilmingųjų klases ir į sostą keliančiam vargdienius. Nepaisant to, Tautų turto reikšmė yra revoliucinė. Smithas nėra, kaip paprastai manoma, apsukriosios buržuazijos gynėjas, jis žavisi jos veikla, bet įtariai žvelgia į jos motyvus, ir jam labai rūpi didžiųjų darbo masių kasdienės reikmės. Tačiau jis neturi tikslo palaikyti kurios nors vienos klasės interesus. Jam rūpi, kaip p[adidinti visos tautos turtą. O turtas Smithui susideda iš prekių, kurias vartoja visi tos visuomenės žmonės. Visi – reiškia tai demokratinė, vadinasi, radikali turto filosofija. Nebėra aukso, lobių, karališkų turtų kategorijų; nebėra pirklių, fermerių arba cechų meistrų privilegijų. Mes esame moderniame pasaulyje, kuriame kiekvieno žmogaus vartojamos prekės ir paslaugos yra galutinis ūkinio gyvenimo tikslas ir prasmė.

Ko moko mus Smitho knyga?

Smitho dėmesys sutelktas į dvi didžiules problemas:
P i r m a, jis stengiasi atskleisti mechanizmą, kuris palaiko visuomenės vienovę. Kaip gali būti, kad bendruomenė, kurioje kiekvienas užsiėmęs vien savu interesu, neišsidraiko į šalis nuo išcentrinės jėgos? Kokia jėga vairuoja kiekvieno asmens individualią veiklą, kad ji atitinka visų interesus? Kaip visuomenė, neturėdama centrinio planuojančio aparato ir nebeveikiama amžiais gyvavusių tradicijų, įstengia pasiekti, kad jai išgyventi būtini uždaviniai būtų išspręsti?
Šie klausimai įgalino Smithą suformuluoti rinkos dėsnius. Tai, ko jis ieškojo, buvo, jo žodžiais tariant, „ nematomoji ranka“, nukreipianti „žmonių asmeninius interesus ir aistras“ ta kryptimi, „ kuri labiausiai atitinka visos visuopmenės interesus“.

Bet rinkos dėsniai – tikrai Smitho tyrimų dalis. Jį domina ir kitas klausimas: kur eina visuomenė? Rinkos dėsniai tai tarsi tokie dėsniai, kurie paaiškina, kodėl paleistas vilkelis išlaiko pusiausvyrą; bet yra dar kitas klausimas – ar gali sukdamasis vilkelis slinkti per stalą.
Smithas nelaikė visuomenės statiška žmonijos būsena, nemanė, kad visuomenė karta po kartos nuolat reprodukcijos, nekeičiama ir nesikeisdama. Priešingai, visuomenę jis regėjo kaip savo gyvenimo istorija turinti organizmą.

Faktiškai visas Tautų turtas yra didis istorinis traktatas, aiškinantis, kaip „tobulos laisvės sistema“, kitaip dar vadinama „prigimtinės laisvės sistema“ susidarė ir kaip ji veikia.
Smitho suformuluoti rinkos dėsniai iš esmės yra paprasti. Jie teigia, kad tam tikras elgesys tam tikroje socialinėje sistemoje sukelia aiškiai apibrėžtus ir numatomus rezultatus. Jie rodo, kaip savo naudos siekimo interesas analogiškai motyvuotų individų aplinkoje virsta konkurencija. Parodo, kaip konkurencija garantuoja, kad visuomenei reikalingos gėrybės bus pagamintos ir jos bus reikiamos kokybės, o jų kainos bus tokios, kokias visuomenė galės sumokėti.

Knygos idėjos plito lėtai. Praėjo beveik aštuoneri metai, kol ji pirmąsyk buvo pacituota parlamente, – tai padarė Charlesas Jamesas Foxas, įtakingiausias Bendruomenių rūmų narys ( kuris vėliau prisipažino, kad iš tiesų niekada neskaitė tos knygos). Tik 1800 metais knyga tapo visuotiniai pripažinta. Iki to laiko ji jau devynis kartus buvo išleista Anglijoje, susiradusi skaitytojų Europoje ir Amerikoje. Jos šalininkai pasirodė iš visai netikėtos pusės. Tai buvo kylanti kapitalistų klasė – ta pati klasė, kurią Smithas negailestingai kritikavo už jos „ bjaurųjį godumą“, o apie jos atstovus sakė, jog jie „ nėra ir neturėtų būti žmonijos vadovai“. Į visa tai buvo numota ranka dėl vienos išvados, kurią Smithas padarė savo veikalė:

Netrukdykite rinkai veikti.

Gyvenimo pabaigoje Smithas susilaukė garbės ir šlovės. Burke‘as išsiruošė į Edinburghą jo aplankyti; Smithas buvo išrinktas jo senojo Glasgow universiteto lordu rektoriumi; jam dar gyvam esant pasirodė Tautų turto vertimai į danų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų kalbas. Tiktai Oxfordas jį ignoravo – taip ir nesiteikė suteikti Smithui garbės laipsnio. Vieną sykį Pittas jaunesnysis, tada ministras pirmininkas, surengė susitikimą su Addingtonu, Wilberforce‘u ir Grenville‘u, kartu buvo pakviestas ir Smithas. Kai senasisfilosofas įžengė į kambarį, visi atsistojojo. „Prašom sėdėti, džentelmenai“, – tarė jis. „Ne, – atsakė Pittas, – mes stovėsime, kol Jūs atsisėsite, nes visi esame Jūsų mokiniai.“

Smithas mirė 1790 metais; jam buvo šešiasdešimt septyneri. Keista, jo mirtis susilaukė palyginti nedaug dėmesio; matyt, žmonės buvo pernelyg susirūpinę Prancūzų revoliucijos įvykiais ir galimais jų atgarsiais Anglijos provincijoje. Smithą palaidojo Canongate‘o bažnyčios kapinėse; kuklus antkapis skelbia, kad čia guli Adamas Smithas, Tautų turto kūrėjas. Sunku būtų sugalvoti amžinesnį paminklą.

LITERATŪRA:
Heilbroner R. „Didieji ekonomistai“, V., Amžius, 1995.
Wonnocot P., „Makroekonomika“, Kunas, 1995.
erstida.ulvidiene@banga.lt

Leave a Comment